Administracinė byla Nr. eI3-784-821/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02571-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
sekretoriaujant Rasai Šimkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovams A. P. ir advokatui Kristijonui Paliučiui,
atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos atstovui Donatui Kilikevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
nustatė:
Pareiškėja skundu ir jo patikslinimu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2020-06-08 raštą Nr. 49SF-853-(14.49.104); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020-07-24 sprendimą Nr. 1SS-1366(5.59E)59E; 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių parengti ir išsiųsti išvadas pagal L. P. 2020-02-21 prašymą (Reg. Nr. 499F-788).
Pareiškėja skunde nurodė, kad yra pretendentė į buvusios savininkės I. R. – S. (toliau - ir buvusi savininkė) iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytos žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikė dar galiojant 1991-06-18 Nr. I-1454 priimtam įstatymui ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Pagal įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,2000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (Vilniaus miesto valdybos 1993-04-08 potvarkiu Nr. 622V) ir 0,4881 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (Vilniaus miesto valdybos 1994-03-10 potvarkiu Nr. 440V).
Seimui 1997-07-01 priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą už miesto teritoriją esančią valstybės išperkamą žemę buvo numatyta galimybė gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, tačiau įstatyme buvo aiškiai nustatyta, kad už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku negali būti atlyginama. Galiojant šiam įstatymui pareiškėja išreiškė valią už jai mieste natūra neatkuriamą žemę gauti lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje ir ta valia, pagal nustatytą teisinį reguliavimą, apėmė pareiškėjos teisę gauti lygiaverčius žemės arba vandens paskirties žemės sklypus.
Seimas 2002-04-02 priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriame numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Po minėto Restitucijos įstatymo pakeitimo Pareiškėja išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės turėtą žemę jai būtų atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje.
Vyriausybės 2010-08-12 nutarimu Nr. 1173 praktiškai didžioji dalis buvusios savininkės turėtos žemės buvo priskirta Pavilnių regioninio parko ypač vertingoms ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais teritorijoms, kurios turi valstybės išperkamos žemės statusą pagal Restitucijos įstatymo 12 straipsnį. Tokiu būdu didžioji dalis žemės tapo valstybės išperkama, todėl pagal Pareiškėjos išreikštą valią nuosavybės teisės jai turėjo būti atkuriamos į lygiaverčius žemės arba vandens sklypus, Pareiškėjos pasirinktose kaimo kadastrinėse vietovėse. Tačiau Pareiškėjos, kaip ir daugelio kitų Vilniaus miesto pretendentų, nuosavybės teisių atkūrimo procesas stojo, nes Pareiškėja negalėjo pasirinkti konkrečių kadastrinių vietovių, nes nebuvo objektyvios informacijos apie tose kadastrinėse vietovėse esantį laisvos valstybinės žemės fondą, nuo kurio priklauso pareiškėjos galimybės gauti lygiaverčius žemės sklypus.
Įstatymų leidėjas 2014-09-25 priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą. Įstatyme buvo nustatytas terminas, per kurį piliečiai turi teisę išreikšti valią dėl naujai įstatyme atsiradusios galimybės gauti lygiavertį miško žemės sklypą. Tokia pareiga buvo nustatyta ir tiems pretendentams, kurie jau buvo pasirinkę nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdą, nes žemės reformą vykdančioms institucijoms reikėjo susiskaičiuoti tam reikalingą laisvo miško žemės fondą.
Kadangi Pareiškėja jau anksčiau buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, kuri pagal tuomet galiojusį įstatymą apėmė jos teisę gauti įvairios paskirties žemę, išskyrus mišką, ji per įstatyme nustatytus terminą pareiškė valią, kad už visą jai natūra neatkuriamą nuosavybę ji pageidauja gauti ir miško žemę. Šis pareiškėjos prašymas nereiškia, kad ji kažkaip atsisako jai įstatyme garantuotos teisės gauti lygiaverčius žemės ūkio, kitos ar vandens paskirties žemės sklypus. Prašyme yra išreikšta valia, kad už visą valstybės išperkamą žemę Pretendentė galėtų rinktis ir miško žemės sklypus. Tokia prašymo formuluotė yra dėl to, kad jo pateikimo metu dar nebuvo žinomos konkrečios kadastrinės vietovės, kuriose bus suformuotas laisvo valstybinio fondo žemė, ir Pareiškėja nežinojo, už kurią dalį ji norės gauti lygiaverčius žemės, o už kurią miško žemės sklypus. Pažymėtina, kad vėlesnis įstatymo įgyvendinimo procesas parodė, kad iki atitinkamos kadastro vietovės žemėtvarkos projekto laisvo žemės fondo patvirtinimo, pretendentas netgi objektyviai negali numanyti kokios paskirties žemės sklypas bus formuojamas atitinkamoje teritorijoje.
Kilus klausimui dėl buvusios savininkės turėtos žemės paskirties pareiškėja 2018-02-19 padavė Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-10-03 sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iš buvusios (duomenys neskelbtini) savininkės I. R. - S. turėtos likusios neatkurtos ir valstybės išperkamos 64,1653 ha žemės - 27 ha ploto žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Dar vykstant juridinio fakto civilinės bylos nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme Pareiškėja 2019-04-03 ir 2019-05-23 padavė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra į žemę, dėl kurios paskirties nėra teisminio proceso, o NŽT Vilniaus miesto skyrius parengė šias išvadas miškui ir žemei (miškui, kurio vertė 22 474,76 Eur į Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė 35 000 Eur į Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę; žemei, kurio vertė 7 000 Eur į Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę; žemei, kurio vertė 8 000 Eur į Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė 6 165 Eur į Ignalinos rajono Rubelninkų kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė 5 000 Eur į Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė 6 000 Eur į Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę).
Pareiškėja 2020-02-21 padavė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui (Reg. Nr. 499F-788), kuriame nurodė, kad ji yra pasirinkusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. gauti lygiavertį žemės ar miško plotą, kuris įgyvendinamas už buvusios savininkės Vilniaus mieste turėtos žemės vertę (toliau - ,,išvadinė vertė”) suteikiant lygiavertį žemės sklypą pretendentės pasirinktoje kadastrinėje vietovėje, todėl pareiškėja prašo parengti ir išsiųsti atitinkamos vertės išvadas, suteikiančias teisę atkurti nuosavybės teisės į lygiavertį žemės sklypą nurodytoje vietovėje. Taip pat pareiškėja 2020-02-25 padavė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui (Reg. Nr. 499F-844), kuriame už buvusios savininkės Vilniaus mieste turėtos žemės vertę (toliau - ,,išvadinė vertė”) suteikiant lygiavertį žemės sklypą pretendentės pasirinktoje prašyme nurodytoje kadastrinėje vietovėje.
Pareiškėja gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020-06-08 raštą Nr. 49SF-853-(14.49.104), kuriame nurodyta, kad 2020-02-20 prašymu ji neva pakeitė savo valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Pareiškėja nesutikdama su minėtame rašte Nr. 49SF-853-(14.49.104) suformuotais patvarkymais, kreipėsi į NŽT.
Skunde pažymima, kad tarp pareiškėjos ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus kyla ginčas dėl Pareiškėjos valios turinio, nuo kurio baigties tiesiogiai priklauso pareiškėjos pasirinkimas dėl konkrečių kadastrinių vietovių, kuriose ji pageidauja gauti lygiaverčius žemės arba miško sklypus.
Pareiškėja jau yra pateikusi prašymus dėl lygiaverčių žemės sklypų perdavimo, o tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek kiti skyriai jau yra priėmę dėl to atitinkamus sprendimus, įskaitant netgi vieną sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pareiškėja dar iki 2003-12-31 pasirinko Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą atkūrimo būdą: gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Priešingai nei yra teigiama skundžiamame rašte, Įstatymų leidėjas šio nuosavybės teisių atkūrimo būdo neskaido į kažkokius atskirus atkūrimo būdus, pagal pretendentui perduodamos žemės paskirtį. Tiek pagal įstatymą, tiek pagal tvarką, tiek pagal Metodiką, konkretaus žemės sklypo paskirtis priklauso nuo Pretendento pasirinkimo ir atitinkamos vietovės teritorijų planavimo dokumentų sprendinių. Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 54 punkte nustatyta, kad Laisvos žemės fondo žemėje, kurią pagal bendruosius planus numatyta naudoti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų pastatų, bendrabučių, pramonės ir sandėliavimo objektų bei komercinės paskirties objektų statybai, gali būti projektuojami perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems kitos paskirties žemės sklypai. Restitucijos įstatymo prasme vienintelis svarbus kriterijus yra turėtos žemės ir nuosavybėn perduodamos žemės lygiavertiškumas. Iki 2015 m. įstatyme dėl to lygiavertiškumo buvo viena išimtis, susijusi su miško žeme: : ,,1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama“. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu antrasis sakinys buvo išbrauktas ir dabar nebėra skirtumo dėl žemės paskirties, svarbus tik lygiavertiškumas. Skundžiamame skyriaus rašte yra nurodytas nepagrįstas teisės normų aiškinimas ir pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie įstatyme neva nustatytą terminą valiai dėl atkūrimo ekvivalentine natūra pareikšti. Tiek Restitucijos įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl joks įstatymas nedraudžia pareiškėjai pareikšti valios dėl konkrečių žemės sklypų pasirinkimo. Vienintelis svarbus kriterijus šiam atkūrimo būdui yra iki nacionalizacijos turėtos žemės ir kitoje vietoje pretendentui suteikiamos žemės (žemės ūkio, miškų ūkio, kitos paskirties žemės) lygiavertiškumas. Pareiškėja, pasirinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdą - už valstybės išperkamą miesto žemę ir mišką gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje kadastrinėje vietoje, gali savo pasirinkimu kitose kadastrinėse vietovėse gauti tiek žemės ūkio paskirties, tiek miškų ūkio paskirties, tiek ir kitos paskirties žemės sklypus, kurių vertė atitinka (lygiavertė) turėtos žemės vertei. Įstatymų leidėjas dėl to skirtumą darė tik 1997-2015 m. laikotarpiu, kuomet už miesto teritorijoje turėtą žemę nebuvo galimybės gauti lygiaverčio miško sklypo.
Skunde pažymima, kad skiriasi 2015 m. prašymo padavimo metu ir dabar nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys, nuo kurių tiesiogiai priklausomai nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra. 2015 m. prašymo padavimo metu dar nebuvo informacijos apie tai, kad dalis savininkės žemės buvo kitos paskirties ir dėl to ji turi didesnę vertę. Po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo įsiteisėjimo pasikeitė turėtos žemės vertė, lyginant su apskaičiuota 2015 m.
Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 15 d. parengtas išvadas pilietei L. P. galės būti suteikti tik lygiaverčiai miško sklypai, nors pačiose išvadose yra aiškiai nurodyta, kad pagal jas yra atkuriamos nuosavybės teisės ne į miško, bet į žemės sklypus.
Ginčijamame sprendime pateiktame vertinime yra ignoruojamas tiek galiojantis Restitucijos įstatymas, tiek ir ankstesnės šio įstatymo redakcijos, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu į miesto teritorijoje turėtą žemę, pareiškėjos valia, taip pat įstatymų leidėjo tikslai, nuosavybės teisių atkūrimo eiga ir netgi po 2015 m. atsiradę juridiniai faktai. Skyrius taip pat prieštarauja savo paties anksčiau priimtiems administraciniams aktams ir jau priimtiems sprendimams, kuriais pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teises, kas reiškia, kad šis klausimas nebegali būti sprendžiamas vienašaliais NŽT skyriaus sprendimais.
Atsakovai NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymima, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-12279-807/2018 nuspręsta, kad 27 ha ploto buvusios žemėvaldos buvo naudota kitai paskirčiai ir dėl to buvo perskaičiuojama valstybės išperkama žemės sklypo vertė. Nors Pareiškėjos skunde yra minimas šis teismo sprendimas, bet jokios kitos aplinkybės minėtoje byloje nebuvo nustatytos ir iš esmės neturi įtakos kilusiam ginčui nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI3-4523-821/2020.
Atsiliepime nurodoma, jog iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų nustatyta, kad L. P. Vilniaus miesto valdybai 1991-10-08 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (prašyme nurodoma „pastatai, kuriuose yra medž. ir žūklės reikmenų įmonė, esanti (duomenys neskelbtini) teritorijoje“) grąžinant natūra. Be to, L. P. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2000-05-24 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 115,5 ha žemės plotą, esantį Pavilnių regioniniame parke Vilniuje (taip nurodyta prašyme), grąžinant šią žemę natūra. L. P. Vilniaus apskrities viršininkui 2001-02-19 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 114,2613 ha žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą. Šiame prašyme L. P. be kita ko prašė „<...> pasiūlyti vietoje turėto 114,2613 ha ploto <...> naują konkretų lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą Vilniaus ar Trakų rajonuose <...>“ ir nurodė, kad „<...> išvadą imti atsisakau, kadangi man reikalingas ne popieriaus lapelis o kompensacija konkrečiu lygiaverčiu žemės sklypu aukščiau nurodytose vietovėse <...>“. Po pirmiau minėto 2001-02-19 prašymo, pareiškėja 2001-04-09 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė kitą prašymą „Dėl motinos turėtos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų įbraižymo į Vilniaus miesto Plėtros departamento pateiktą Vilniaus miesto plano ištrauką“, kuriuo prašė (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribas Miesto plėtros departamento pateiktoje miesto plano ištraukoje, motyvuodama, kad toks planas jai reikalingas pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
Įsigaliojus Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014-11-13 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4178 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją apie tai, kad ji gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe ir iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, pateikiant tokį prašymą Vilniaus miesto skyriui. Pažymima, kad pasikeitusios Atkūrimo įstatymo nuostatos piliečiams iki 2015 m. kovo 1 d. suteikė teisę keisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti tik lygiaverčiu miško plotu. L. P. 2014-12-08 raštu Vilniaus miesto skyriaus paprašė nurodyti likusios neatkurtos žemės plotą.
Pareiškėja pateikė 2015-02-27 prašymą „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, kuriame nurodė, kad „<...> atsižvelgiant į man likusį neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, žemės tame tarpe 6 ha vandens) prašau, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę man būtų atkuriamos: perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje <...>“.
Atsiliepime pažymima, kad pareiškėja pasinaudojo Atkūrimo įstatymo nuostata ir 2015-02-27 prašymu aiškiai išreiškė (pakeitė) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkuriant nuosavybės teises atkūrimo į buvusios žemės savininkės I. R. S. valdytos žemės dalį - 81,6331 ha, žemės (tame tarpe 6 ha vandens) plotą. Pareiškėjos 2015-02-27 prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės valdytą žemę, Vilniaus miesto skyriui yra pagrindas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas (galiojusias iki 2019 m. vasario 1 d.), nes šiame prašyme yra aiškiai išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 6 d. patvirtintą pažymą Nr. 49PAZ-91 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ L. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės I. R. S. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) valdytą 106,67 ha žemės plotą.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2019-11-22 raštu Nr. 2D-3599 (12.148 E ) „Dėl nuomonės pateikimo“ pateikė nuomonę dėl Tvarkos 29 punkto taikymo ir informavo, kad „<...> Tvarkos 29 punkto nuostatos turėtų būti taikytinos vienodai tiek dėl kaimo, tiek dėl miesto teritorijoje turėtos žemės ir Tvarkos 29 punkto nuostatų įgyvendinimas turėtų būti vykdomas ta pačia tvarka“.
NŽT Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas L. P. įgalioto A. P. 2020-02-25 prašymą ( reg. Nr. 49GF-844) parengė 2020 m. gegužės 15 d. išvadas ir išsiuntė kitiems NŽT teritoriniams skyriams vykdymui. NŽT Vilniaus miesto skyriui pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentaciją ir nustačius, kad kartu su minėtomis išvadomis per techninę klaidą buvo pateiktas ne 2015-02-27 prašymas, kuriuo pilietė pakeitė valią, bet ankstesnis 2001-02-19 prašymas, kuriuo pilietė pageidavo gauti lygiavertį žemės sklypą, NŽT Vilniaus miesto skyrius tarnybiniais raštais informavo atitinkamus teritorinius skyrius, kad L. P. pagal minėtas 2020-05-15 išvadas gali būti suteikiami tik lygiaverčiai miško sklypai.
Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjos įgaliotas asmuo A. P. žodžiu (telefoninio pokalbio metu su vyr, specialiste) prašė, kad pirmiau būtų vykdomas vėliau jo pateiktas prašymas, t. y. 2020-02-25 prašymas reg. Nr. 49GF-844, Vilniaus miesto skyrius, norėdamas užtikrinti gerojo viešojo administravimo principą, rengė išvadas pagal vėliau pateiktą prašymą. Pažymėtina, kad išsiuntus parengtas išvadas teritoriniams skyriams, kurių veiklos teritorijoje pilietė pageidauja gauti lygiaverčius sklypus, paaiškėjo, kad pareiškėja pageidauja gauti lygiaverčius žemės, o ne miško sklypus, neatsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto skyrius parengė 2020-06-08 raštą Nr. 49SF-853-(l 4.49.104.) ir informavo pilietės įgaliotą asmenį, kad pagal pilietės išreikštą valią, jai, pagal Vilniaus miesto skyriaus parengtas išvadas, gali būti suteiktas tik lygiavertis miško sklypas, bei paprašė patikslinti ar lygiaverčių miško plotų pageidauja savo 2020-02-21 prašyme nurodytose kadastro vietovėse.
Pareiškėja siekia, kad nepaisant 2015-02-27 prašymu pakeistos valios, vietoj galimybės rinktis lygiavertį miško žemės sklypą, būtų leista rinktis lygiavertį žemės sklypą. Nagrinėjamoje byloje be kita ko sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo traktavimo,
Nacionalinės žemės tarnyba 2020-08-24 raštu Nr. 1 SS-1601-(5.59 E.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ informavo Pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. P. į buvusios žemės savininkės I. R. S. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) valdytos 106,67 ha žemės plotą, atlyginant už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn miško sklypą / sklypus, laikinai stabdomas iki kol baigsis teisminiai procesai. Todėl kritiškai vertintini Pareiškėjos patikslinto Skundo motyvai, neva Nacionalinė žemės tarnyba delsia nagrinėti jos pateiktus prašymus.
Pasibaigus šiai nagrinėjamai administracinei bylai ir tenkinus Pareiškėjos reikalavimus, Nacionalinė žemės tarnyba leistų rinktis lygiavertį žemės sklypą, tuo tarpu atmetus pareiškėjos reikalavimus - būtų sprendžiama dėl galimybės rinktis kitą lygiaverčio miško sklypo kadastro vietovę bei atkūrimo atlyginant pinigais.
Atsiliepime pažymima, kad patikrinus visas 2020-05-15 išvadas, nei vienoje nebuvo konkrečiai nurodyta, kad nuosavybės teisės ne į miško, bet į žemės sklypus. Juolab, kad išvados formatas (šablonas) tiek miško sklypams, tiek žemės sklypams, tiek vandens sklypams yra identiškas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1 priede yra pateikiamos Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo formos (šablonai). Tiek rengiant išvadą lygiaverčiam žemės sklypui, tiek miško sklypui gauti yra naudojama ta pati forma (šablonas), todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad institucija išvadose nurodė galimybę rinktis miško/žemės/miško ir žemės sklypus. Išvados tekstas (žodžio „žemė“ pabraukimas) nesukuria ir negali sukurti teisinių lūkesčių Pareiškėjai gauti kitokį žemės sklypą nei ji yra nurodžiusi savo prašymuose.
Kaip jau minėta, pareiškėja pasinaudojo Atkūrimo įstatymo nuostata ir 2015-02-27 prašymu aiškiai išreiškė (pakeitė) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkuriant nuosavybės teises atkūrimo į buvusios žemės savininkės I. R. S. valdytos žemės dalį - 81,6331 ha, žemės (tame tarpe 6 ha vandens) plotą: 1) perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.); 2) už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Įstatymų leidėjas suteikė galimybę pakeisti valią ir iki 2015 m. kovo 1 d. pasirinkti miško žemės sklypą ir Pareiškėja Šia galimybe pasinaudojo.
Vilniaus miesto skyrius 2020-06-08 raštu Nr. 49SF-853-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo Pareiškėją apie būtinybę nurodyti kadastro vietoves, kuriose pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus. Nacionalinė žemės tarnyba 2020-07-24 rastu Nr. 1SS-1366-(5.59E) „Dėl skundų nagrinėjimo“ be kita ko patvirtino teritorinio skyriaus poziciją.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas atstovas A. P. ir advokatas K.Paliutis palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas D.Kilikevičius palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir skundą prašė atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Ginčas byloje kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimų, kuriais nuspręsta dėl pareiškėjos 2015-02-27 prašymu išreikštos pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo vertinimo. Taip pat pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti ir išsiųsti išvadas pagal pareiškėjos 2020-02-21 prašymą (Reg. Nr. 499F-788).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra pretendentė į buvusios savininkės I. R. - S. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytą turtą. Buvusi savininkė I. R.-S.i ki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskeldini) valdė 106,6700 ha žemės ir dvaro sodybą sudariusius statinius.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).
Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002-04-19, kai įsigaliojo 2002-04-02 Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002-07-01 gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003-01-01 valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-01-01. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2002-04-19 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Nuo 2002-10-25 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-04-01. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012-02-01 įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013-07-01 turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų raštų priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002-04-19 iki 2003-04-01 turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Po 2003-04-01 pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu, o toks pasirinkimas turėjo būti išreikštas prašymuose dėl atlyginimo būdo pateikimo (pakeitimo). Atsižvelgiant į tai negalima sutikti su pareiškėjos teiginiais, jog Atkūrimo įstatyme nėra nustatytas terminas valiai dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę pareikšti.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017).
Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pagal Tvarkos (redakcija galiojanti nuo 2019-02-07) 3 punkto nuostatas, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Pareiškėja skunde nurodė, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT ginčijamuose sprendimuose netinkamai įvertino jos 2015-02-27 prašyme išreikštą valią, nes prašymas nereiškia, kad ji atsisako jai įstatyme garantuotos teisės gauti lygiaverčius žemės ūkio, kitos ar vandens paskirties žemės sklypus, šiame prašyme yra išreikšta valia, kad už visą valstybės išperkamą žemę pretendentė galėtų rinktis ir miško žemės sklypus.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl 2015-02-27 prašyme „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“ pareiškėjos išreikštos valios vertinimo. Šiame prašyme pareiškėja nurodė, kad „<...> atsižvelgiant į man likusį neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, žemės tame tarpe 6 ha vandens) prašau, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę man būtų atkuriamos: perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje <...>“. Šį prašymą pareiškėja vertina kaip prašymą suteikiantį teisę jai atlyginant už valstybės išperkamą žemę rinktis ir miško ir kitus sklypus.
Kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylų medžiagos pareiškėja 1991-10-08 Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (medinis namas (duomenys neskelbtini) ir 23 ha, esantys (duomenys neskelbtini) teritorijoje) grąžinant natūra. Be to, pareiškėja 2000-05-24 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 115,5 ha žemės plotą, esantį Pavilnių regioniniame parke Vilniuje, grąžinant šią žemę natūra. Vilniaus apskrities viršininkui pareiškėja pateikė 2001-02-19 prašymą dėl nuosavybės teisių į neatkurtos žemės dalį atkūrimo, kuriame prašė „<...> pasiūlyti vietoje turėto 114,2613 ha ploto <...> naują konkretų lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą Vilniaus ar Trakų rajonuose ne toliau kaip 25 kilometrai nuo Vilniaus miesto“. Taigi šiuo prašymu pareiškėja išreiškė valią už valstybės išperkamą žemę perduoti lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą.
2014-11-01 įsigaliojus Atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, 2014-11-13 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4178 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ NŽT Vilniaus miesto skyrius pareiškėją informavo apie tai, kad ji gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe ir iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Taip pat nurodyta, jei pareiškėja pageidauja pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės I. R. S. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, prašoma pateikti prašymą dėl valios pakeitimo Vilniaus miesto skyriui.
Pareiškėjai 2014-12-08 raštu paprašius nurodyti likusios neatkurtos žemės plotą, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015-02-20 raštu Nr. 49SF-376-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo, jog likusios neatkurtos buvusios savininkės I. R. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalis yra 81,6331 ha žemės (tame tarpe 6 ha vandens), taip pat nurodė, į kokią dalį žemės nuosavybė teisės jau yra atkurtos, bei pakartojo 2014-11-01 rašte pateiktą informaciją dėl galimybės pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.
Pareiškėja pateikė 2015-02-27 prašymą „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, kuriame nurodė, kad „<...> atsižvelgiant į man likusį neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, žemės tame tarpe 6 ha vandens) prašau, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę man būtų atkuriamos: perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje <...>“. Šiame prašyme pareiškėja pažymėjo, jog sutinka pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą ir prašo už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.
Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjos 2015-02-27 prašyme išdėstytas formuluotes „valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, „sutinku pakeiti savo valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą ir prašau už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu“, „prašau, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę man būtų atkuriamos <...> už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu“ atitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytą naują atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą renkantis kompensaciją lygiaverčiu miško plotu, todėl teismas sprendžia, jog įstatyme nustatytu terminu pareiškėja pakeitė savo valią dėl atlyginimo būdo. Teismas negali sutikti su pareiškėjos argumentais, jog šis prašymas nereiškia, kad ji atsisako jai įstatyme garantuotos teisės gauti lygiaverčius žemės ūkio ar kitus sklypus, nes kaip matyti iš pareiškėjos prašymo ji aiškiai nurodė kokiu būdu prašo atlyginti už valstybės išperkamą žemę, įvertina ir nurodo likusios neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, tame tarpe 6 ha vandens), pasisako, kad prašymas už išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu neapima Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto būdo (sklypo Vilniaus mieste perdavimo) ir nurodo, jog už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę pageidauja atlyginti lygiaverčiu miško plotu.
Taigi iš šio prašymo galima aiškiai suprasti, jog pareiškėja nori, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos už išperkamą žemę perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą, o už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovui gavus 2020-02-21 pareiškėjos prašymą suteikti lygiavertį žemės sklypą, NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamu 2020-06-08 raštu Nr. 49SF-853-(l 4.49.104.) pagrįstai informavo pareiškėją, kad pagal paskutiniame prašyme išreikštą valią, jai, pagal Vilniaus miesto skyriaus parengtas išvadas, gali būti suteiktas tik lygiavertis miško sklypas, bei paprašė patikslinti ar lygiaverčių miško plotų pageidauja savo 2020-02-21 prašyme nurodytose kadastro vietovėse.
Pareiškėja teigia, jog skundžiamame sprendime nurodoma, kad pagal išvadas pareiškėjas galės būti suteikti tik lygiaverčiai miško sklypai, tačiau pačiose išvadose yra nurodyta, kad pagal jas yra atkuriamos nuosavybės teisės ne į miško, bet į žemės sklypus ir jos buvo išsiųstos teritoriniams skyriams.
Pažymėtina, jog dėl šios aplinkybės NŽT Vilniaus miesto skyrius paaiškino, jog kartu su 2020-05-15 išvadomis per techninę klaidą buvo pateiktas ne 2015-02-27 prašymas, kuriuo pilietė pakeitė valią, bet ankstesnis 2001-02-19 prašymas, kuriuo ji pageidavo gauti lygiavertį žemės sklypą, todėl Vilniaus miesto skyrius tarnybiniais raštais informavo atitinkamus teritorinius skyrius, kad pareiškėjai pagal minėtas 2020-05-15 išvadas gali būti suteikiami tik lygiaverčiai miško sklypai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog ši klaida nesukuria pareiškėjai teisėto lūkesčio už valstybės išperkamą žemę atlyginimą gauti žeme, nes kaip jau buvo minėta nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo.
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentu, jog 2015-02-27 prašymo padavimo metu dar nebuvo informacijos apie tai, kad dalis savininkės žemės buvo kitos paskirties ir po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-03 sprendimo įsiteisėjimo pasikeitė turėtos žemės vertė, tačiau ši aplinkybė lemia tik tai, jog šis vertės pasikeitimas gali lemti pareiškėjai už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginant lygiaverčiu miško suteikiamo miško ploto dydį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad ginčijami NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT administraciniai aktai yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijami raštas ir sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti nurodytus sprendimus nėra pagrindo. Kadangi pagrindinis pareiškėjos reikalavimas dėl sprendimų panaikinimo atmestinas, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neturi teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos L. P. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Saulius Jakaitis
Iveta Pelienė
Fausta Vitkienė