Civilinė byla Nr. 2S-1233-230/2014

                             Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17515-2013-5

                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 26.8; 122.2; 122.3; 122.4

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2145-584/2014 pagal pareiškėjos A. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims I. Š., V. K., antstoliui M. P..

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškimą, prašydama iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Nurodė, kad yra patekusi į sunkią finansinę situaciją po Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-18 sprendimo įsiteisėjimo. Šiuo sprendimu solidariai iš pareiškėjos ir V. K. buvo priteista 240 000 Lt I. Š. naudai. Kadangi nekilnojamojo ir kilnojamojo registruoto turto, akcijų ir vertybinių popierių neturi, o 1 600 Lt darbo užmokesčio neužtenka pragyvenimui ir priteistos sumos dengimui, prašė iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėja viso turi 245 353,79 Lt skolinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję ir jų įvykdyti yra nepajėgi dėl nemokumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

       Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2011-09-01 dirba Kauno Senamiesčio progimnazijoje mokytoja, vidutinis darbo užmokestis 2 114,66 Lt, transporto priemonių, nekilnojamojo turto neturi. Turi 269 AB ,,Kapitalinė statyba akcijų“, dividendai nebuvo mokami, nuo 2009-01-01 iki 2013-11-06 vykdė individualią veiklą. A. K. ir V. K. išsituokė (duomenys neskelbtini), įrašas apie tai metrikų knygoje įrašytas 2010-12-17. Teismas taip pat nustatė, kad civilinė byla dėl buto, (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo užvesta 2008-04-29, kurioje Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-18 sprendimu solidariai iš pareiškėjos ir V. K. priteista 240 000 Lt I. Š.. 2012-07-26 iš varžytynių S. G. buvo parduotas pareiškėjai priklausantis butas, (duomenys neskelbtini), ir su S. G. 2012-07-01 buvo sudaryta šio buto neterminuota panaudos sutartis, kuria pareiškėjai leista naudotis butu. AB SEB bankas esančioje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškimo padavimo teismui dieną piniginių lėšų likutis yra 0 Lt, kitoje AB SEB bankas esančioje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-10-18 piniginių lėšų likutis yra 267,34 Lt. Pareiškėjos kreditoriai yra: I. Š., kuriai solidariai priteista iš A. K. ir V. K. skola iki 2014-02-26 sudaro 129 471,32 Lt, ir antstolis M. P. – 5 353,79 Lt skola. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2010-08-11 R. C. pervedė 4 000 Lt. Pareiškėjai 2011-05-02 iš jos sąskaitos buvo išmokėta 7 000 Lt bei 3 000 Lt pervesta S. K., 2011-07-06 pervesta 440 Lt už kelialapius Pakretuonės poilsiavietėje, 2012-06-29 už tas pačias paslaugas – 660,01 Lt. Pareiškėja 2010-10-24 paskolino B. B. 37 776Lt, kuri juos 2010-12-28 grąžino. Pareiškėja 2011-07-26 S. K. paskolino 40 000 Lt, o 2011-07-28 – 5 000 Lt, kuriuos S. K. grąžino pareiškėjai 2011-08-01. Pareiškėja nėra registruota Psichiatrijos ligoninėje bei Priklausomybės ligų centre.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad pareiškėja neatitinka asmens, kuriam gali būti iškelta fizinio asmens bankroto byla, sąlygų. Teismas nustatė,  kad pareiškėja trejų metų laikotarpiu iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo, savo sąskaitose turėjo daugiau nei 59 000 Lt piniginių lėšų, tačiau šios lėšos nebuvo panaudotos kreditoriniams reikalavimams sumažinti, dalis jų – 4 000 Lt  buvo pervesta R. C., 3 000 Lt pervesta sūnui, 45 000 Lt paskolinta sūnui, 7 000 Lt nuimta grynaisiais pinigais. Sūnui grąžinus 45 000 Lt skolą, pareiškėja šiuos pinigus panaudojo savo poreikių tenkinimui, kreditorinio įsiskolinimo nemažino. Iš sąskaitų išrašų teismas nustatė, kad po bylos dėl sandorių panaikinimo iškėlimo bei sprendimo grąžinti 240 000 Lt kreditorei priėmimo, pareiškėja laisvai disponavo savo piniginėmis lėšomis, skolino jas kitiems fiziniams asmenims, tenkino kitus ne tik būtinuosius kasdieninius poreikius: pirko brangius daiktus, vyko į užsienį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, paskolindama pinigines lėšas sūnui, stengėsi  sukurti įvaizdį, jog bylos  dėl fizinio bankroto iškėlimo pateikimo dieną yra nemoki, kadangi duomenis apie sąskaitose turėtas pinigines lėšas trejų metų laikotarpiu teikė tik teismo įpareigojimu, šalindama trūkumus. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos per 3 metus iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandoriai dėl piniginių lėšų pervedimo fiziniam asmeniui R. C., paskolų savo sūnui bei B. B. suteikimo ir savo poreikiams panaudojimo, negali būti laikomi sąžiningais, kadangi jais pareiškėja siekė išvengti piniginių lėšų išieškojimo, pažeisdama kreditorės interesus. Teismas, vertindamas pareiškėjos paaiškinimus dėl bankroto bylos jai iškėlimo būtinumo ir galimumo, akcentavo, jog pareiškėja 2014-01-27 teismo posėdyje nurodė, kad bankroto bylos iškėlimas reikalingas pagerinti jos kasdieninį gyvenimą‚ nes pareiškėja tikėjosi, jog bus numatyta didesnė suma kasdieniams jos poreikiams tenkinti, nei šiuo metu jai tenka dėl antstolio vykdomo išieškojimo. Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjos sąžiningumo klausimą bei  skolinių įsipareigojimų vykdymo galimybę, svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėja nepateikė teismui kitų Lietuvoje veikiančių bankų pažymų, kurios patvirtintų, kad pareiškėja tikrai neturi lėšų Lietuvoje veikiančių bankų sąskaitose, nors tai padaryti buvo įpareigota teismo 2013-10-30 nutartimi. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2009-01-01 iki 2013-11-06 vykdė individualią veiklą, tačiau jokių duomenų, kokia tai veikla ir kokias iš jos gavo pajamas bei kodėl šia veikla nutarė nebesiversti pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui nepateikė. Šių aplinkybių pagrindu teismas pripažino pareiškėją buvus nesąžiningą kreditoriaus atžvilgiu.  Teismas darė išvadą, kad pareiškėja galimai šiuo metu ir neturi visos išieškomos sumos, tačiau per 3 metus iki kreipimosi dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjos nesąžiningų sandorių sudarymo faktas bei kiti nesąžiningi piniginių lėšų panaudojimo veiksmai teikia pagrindą pripažinti, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai, todėl pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip nepagrįstą, atmetė. Teismas, nustatęs pareiškėjos nesąžiningumo sąlygą, netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjos mokumu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja yra darbinga, dirba anglų kalbos mokytoja, gauna pastovias darbo pajamas, gali verstis individualia veikla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl neteisingai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisėtą nutartį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja yra nesąžininga, remdamasis ta aplinkybe, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2011-07-26 iki 2011-07-28 suteikė 45 000 Lt paskolą sūnui S. K., t. y. sandorį sudarė su artimu giminaičiu, kadangi ši paskola buvo grąžinta 2011-08-01, todėl pareiškėjos mokumas nepakito. Šiuo atveju toks CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatytos prezumpcijos taikymas ir interpretavimas nepagrįstai apriboja sąžiningo fizinio asmens teisę išsikelti fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėja, skolindama pinigus savo sūnui, neturėjo atsižvelgti į kreditorės I. Š. interesus, nes tuo metu pagrįstai manė, kad I. Š. nėra jos kreditorė. Antstoliui M. P. 2011-06-30 pradėjus 240 000 Lt sumos išieškojimą iš A. K. pagal 2011-04-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, pareiškėja padavė skundą dėl antstolio veiksmų, dėl ko 2011-08-31 vykdymo veiksmai buvo sustabdyti. Vykdymo veiksmai buvo atnaujinti tik po 2012-05-09 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria buvo išaiškinta, kad prievolė sumokėti 240 000 Lt sumą I. Š. yra solidari tarp V. K. ir A. K.. Pareiškėja nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011-08-31– 2012-05-09, kol buvo atnaujinti vykdymo veiksmai, ji pagrįstai manė, jog nėra atsakinga už 2011-04-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytą 240 000 Lt dydžio prievolės vykdymą. Išieškojimas iš jai priklausančio turto realiai buvo pradėtas vykdyti tik po 2012-05-09 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, todėl nuo šios datos ir turėtų būti vertinamas jos sąžiningumas, vykdant atsiskaitymus su I. Š.. Todėl ji šiuo laikotarpiu turėjo teisę leisti pinigus pagal savo poreikius. Kad pareiškėja savo turto neslėpė ir jo nesistengė perleisti kitiems asmenims, patvirtina tai, kad 2012 m. birželio mėnesį iš varžytynių buvo parduotas jai asmeninės nuosavybė teise priklausantis butas, ir beveik pusė prievolės kreditorei I. Š. buvo įvykdyta. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad ji nebuvo sąžininga ir dėl to, kad kartu su pareiškimu nepateikė savo sąskaitų išrašų iš kredito įstaigų, kadangi šie duomenys buvo pateikti tik kartu su patikslintu pareiškimu, teismui įpareigojus jas pateikti. Teikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ji pateikė visus jos supratimu teiktinus dokumentus, o teismui nusprendus, jog būtini papildomi įrodymai, ji šį įpareigojimą įvykdė ir teismo proceso metu net pati prašė suteikti galimybę pateikti duomenis apie sąskaitas banke. Be to, surinkti pažymas iš visų kredito įstaigų nėra įmanoma, už išduodamas pažymas kredito įstaigoms reikia sumokėti. Pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2013-09-16 priimtoje nutartyje Nr. 2S-1920-413/2013 yra konstatavęs, kad įpareigojimas surinkti pažymas iš visų kredito įstaigų išplečia FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto ribas ir prieštarauja protingumo principui, užkertą galimybę nemokia asmeniui pasinaudoti fizinio asmens bankroto institutu. Jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja turėtų sąskaitų kitose kredito įstaigose byloje taip pat nenustatyta, o antstolis vykdydamas išieškojimą gali gauti visą informaciją iš kredito įstaigų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie 2009-01-01 iki 2013-11-06 vykdytą individualią veiklą ir iš jos gautas pajamas, nenurodė priežasčių, kodėl jos nebevykdo, kadangi dokumentų, kurie turi būti teikiami kartu su pareiškimu sąrašas yra nurodytas LR FABĮ 4 straipsnyje, kurie ir buvo pateikti teismui. Teismas įpareigojimų pateikti duomenis apie vykdytą individualią veiklą nereikalavo, o ji posėdžio metu paaiškino, kodėl negali teikti papildomo mokymo paslaugų, kadangi ji yra pradinių klasių mokytoja. 

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

       Skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

              Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, atsisakyta iškelti apeliantei bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjai.

      FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, yra siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai nustatant galimybę kelti arba nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

              Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą, remdamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis, teismas padarė išvadą, kad ji nėra sąžininga kreditoriaus atžvilgiu, ir teigia, kad laikotarpiu nuo 2011-08-31 iki 2012-05-09, t. y. kol buvo atnaujinti vykdymo veiksmai, ji pagrįstai manė, jog ji nėra atsakinga už 2011-04-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytą 240 000 Lt dydžio prievolės I. Š. įvykdymą, nes išieškojimas iš jai priklausančio turto realiai buvo pradėtas vykdyti tik po 2012-05-09 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties. Šie skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjos nesąžiningumo ĮBĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią teismai interpretuoja pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu asmens elgesys vertintinas pagal objektyvus bei subjektyvus kriterijus. Pareiškėjos nesąžiningumas sudarant sandorius, kurių pagrindu vėliau taikius restituciją atsirado pareiškėjos prievolė grąžinti I. Š., gautus pardavus butą pinigus, konstatuotas Kauno apygardos teismo 2010-02-17 sprendime (t. 1, b. l. 116–118). Lietuvos apeliacinis teismas su šiomis išvadomis sutiko ir 2011-04-18 nutartimi, pakeisdamas 2010-02-17 sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, priteisė I. Š. iš V. K. ir A. K. 240 000 Lt (t. 1, b. l. 119–124), šios nutarties pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kuriame skolininkai nurodyti V. K. ir A. K. (t. 1, b. l. 31). Tai reiškia, kad ginčas dėl pareiškėjai vykdytinos prievolės jau buvo išspręstas 2011-04-18 įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėja tik po 2012-05-09 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (t. 2, b. l. 86–87), tapo I. Š. skolininke. Pažymėtina, kad 2012-05-09 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas tik papildomai išaiškino, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-18 nutartimi buvo nustatyta solidari A. K. ir V. K. prievolė. Todėl pareiškėjai paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, jam 2011-06-30 pradėjus skolos išieškojimą pagal 2011-04-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, dėl ko buvo sustabdyti vykdymo veiksmai, kurie atnaujinti po 2012-05-09 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, nebuvo jokio pagrindo pagrįstai manyti, kad ji nėra atsakinga už 2011-04-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytą 240 000 Lt dydžio prievolės įvykdymą. Pareiškėjos prievolė kreditorei buvo nustatyta 2011-04-18 įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o vėliau vyko tik ginčas dėl jos vykdymo būdo, bet ne dėl pačios prievolės. Atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos sąžiningumo klausimą, turėjo vertinti tik po 2012-05-09 sudarytus sandorius nepagrįsti, nes pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas turi vertinti sudarytų sandorių sąžiningumą 3 paskutinių metų laikotarpiu iki pareiškimo pateikimo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjos elgesį per paskutinius 3 metus iki kreipimosi į teismą. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja iki pareiškimo teismui pateikimo dienos savo sąskaitose turėjo daugiau nei 59 000 Lt piniginių lėšų, iš kurių 4 000 Lt pervedė R. C. (2010-08-11), 3 000 Lt pervedė sūnui (2011-05-02), 45 000 Lt paskolino sūnui (2011-07-26), 7 000 Lt nuėmė grynaisiais pinigais (2011-05-02). Nors sūnus 2011-08-01 grąžino 45 000 Lt skolą (t. 2, b. l. 36), tačiau pareiškėja šių pinigų neskyrė atsiskaitymui su kreditore I. Š., o panaudojo ne tik būtinųjų poreikių tenkinimui, bet ir pirko brangius daiktus, vyko į užsienį. Bylos duomenys patvirtina, kad po civilinės bylos dėl sandorių panaikinimo iškėlimo bei sprendimo grąžinti 240 000 Lt kreditorei I. Š. priėmimo, pareiškėja laisvai disponavo savo piniginėmis lėšomis, skolino jas kitiems fiziniams asmenims, tenkino kitus, ne tik būtinuosius kasdieninius, poreikius, todėl pareiškėja, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog tokiais veiksmais net tik nėra mažinamas įsiskolinimas kreditorei, bet ir sunkinama jos turtinė padėtis.

      Atmestini ir skundo argumentai, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui neturėjo pateikti duomenų apie jos 2009-01-01 iki 2013-11-06 vykdytą individualią veiklą, kadangi tokių duomenų FABĮ 4 straipsnis neįpareigoja pateikti. Nors FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardintų dokumentų sąraše, kurie turi būti pateikti prie pareiškimo iškelti bankroto bylą, ir nėra įvardinti duomenys apie asmens vykdomą individualią veiklą, tačiau tokie duomenys neabejotinai padeda atskleisti pareiškėjo turtinę padėtį ir turi reikšmę vertinant pareiškėjo mokumą. Todėl apeliantei pareiškimo teismui padavimo metu, t. y. 2013-10-21 dar vykdant individualią veiklą ir nepateikiant apie tai jokių duomenų (kokia veikla, gaunamos pajamos, sumokėti mokesčiai, ar nėra įsiskolinimų valstybės, Sodros biudžetams) ir jų nepateikiant net ir apeliaciniam teismui, toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip nesąžiningas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme. FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai yra užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas fizinis asmuo, o jai iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pareiškėja yra dirbanti, gaunanti nuolatines pajamas (t. 2, b. l. 29–33), skolos I. Š. likutis 2014-02-26 yra 129 471,32 Lt (t. 2 b. l. 100), todėl darytina išvada, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai pažeistų skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ar taikęs fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, konstatuotina, jog atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                               Nijolia Indreikienė