Civilinė byla Nr. e2A-208-781/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01094-2018-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1.; 2.6.29.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekinta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekinta“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Ekinta“ (toliau – ir ieškovė, UAB „Ekinta“) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu 2013 m. lapkričio 21 d. Kreditavimo sutarties Nr. P13/00066 (su visais vėlesniais papildomais susitarimais ir pakeitimais) (toliau – ir Kreditavimo sutartis) vienašalį nutraukimą; 2) pakeisti Kreditavimo sutartį ir nustatyti šias sąlygas: 1.2.1. galutinis kredito grąžinimo terminas: 2028 m. lapkričio 10 d.; 1.2.2. kreditas grąžinamas lygiomis dalimis visą likusį paskolos laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2028 m. spalio 10 d. kiekvieno mėnesio dešimtą dieną sumokama po 1 943,75 Eur kredito įmoką, 2028 m. lapkričio 10 d. sumokama likusi 1 944,22 Eur kredito įmoka; 1.2.3. iki šio ieškinio pateikimo dienos UAB „Ekinta“ pradelsta palūkanų suma sumokama kartu su paskutine 2028 m. lapkričio 10 d. mokėtina kredito įmoka; 1.2.4. kreditavimo sutarties pakeitimai įsigalioja įsiteisėjus teismo sprendimui dėl 2013 m. lapkričio 21 d. Kreditavimo sutarties Nr. P13/00066 modifikavimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. lapkričio 21 d. ji ir atsakovė kredito unija „Centro taupomoji kasa“ (toliau – ir atsakovė) sudarė Kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 900 000 Lt (260 658,02 Eur) dydžio kreditą. Kreditavimo sutartimi buvo nustatyta, kad paskolos terminas yra 5 metai, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2018 m. lapkričio 10 d. Ieškovė dėl prasto 2016 m. derliaus susidūrusi su laikinais Kreditavimo sutarties vykdymo sunkumais, ieškojo įvairių būdų, kaip padengti susidariusias pradelstas sumas ir užtikrinti tinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą. Ieškovė kelis kartus kreipėsi į atsakovę dėl Kreditavimo sutarties modifikavimo ir paskolos išdėstymo, tačiau atsakovė prašymų netenkino ir nepranešusi ieškovei vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. Apie vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą ir pradėtą priverstinį išieškojimą ieškovei tapo žinoma 2017 m. rugsėjo 19 d., kai antstolis V. M. atsiuntė procesinius dokumentus vykdomosiose bylose Nr. 0240/17/01643 ir Nr. 0240/17/01644. Ieškovė nėra gavusi pranešimo apie vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą. Ieškovės manymu, laikinai atsiradę Kreditavimo sutarties nuostatų vykdymo sunkumai nesudarė pagrindo atsakovei manyti, jog ieškovė ateityje neįvykdys Kreditavimo sutarties. Ieškovė yra moki, veiklą vykdanti bendrovė, galinti vykdyti Kreditavimo sutartį jos atnaujinimo ir modifikavimo atveju, kas abiem šalims būtų ekonomiškai naudingiau nei priverstinis vykdymo procesas.
3. Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją argumentavo tuo, kad ieškinio reikalavimai neturi teisinio pagrindo. Atsakovė Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė turėdama tam aiškiai Kreditavimo sutartyje įtvirtintą pagrindą – esminį sutarties pažeidimą bei laikydamasi Kreditavimo sutartyje numatytos tvarkos. Kreditavimo sutarties šalims nesusitarus dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo, ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovę sudaryti Kreditavimo sutarties pakeitimą pačios ieškovės nustatytomis esminėmis sąlygomis, su kuriomis niekada nesutiko ir iki šiol nesutinka atsakovė, pažeistų atsakovės interesus bei sutarties šalių laisvės principą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kreditavimo sutartimi šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo dalimis, t. y. kiekvieną mėnesį mokant tam tikro dydžio įmoką, tačiau nuo 2016 m. spalio mėn. ieškovė pradėjo pažeidinėti sutartines pareigas – vėluodavo mokėti įmokas pagal Kreditavimo sutartį. Į atsakovės raginimus ir įspėjimus ieškovė nereagavo.
6. Vadovaudamasis Kreditavimo sutarties nuostatomis, teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo pagrįstą pagrindą vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį, kadangi ieškovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Teismas nurodė, kad atsakovės kasos paskolų komitetas, 2017 m. gegužės 22 d. atsižvelgęs į ieškovės nuolatinį vėlavimą mokėti įmokas, priėmė nutarimą nutraukti Kreditavimo sutartį ir pradėti išieškojimą iš ieškovės. Atsakovė 2017 m. gegužės 30 d. ieškovei išsiuntė pranešimą dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo Nr. 189. Pranešime nurodyta, kad dėl ieškovės netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo Kreditavimo sutartis nutraukiama vienašališkai.
7. Apskųstame sprendime taip pat yra pažymėta, kad pagal Kreditavimo sutarties nuostatas svarbiausia yra išsiųsti pranešimą apie sutarties nutraukimą. Šią pareigą atsakovė įvykdė. Pranešimas buvo siųstas sutartyje nurodytu ieškovės adresu. Jeigu korespondencijos adresas pasikeitė, ieškovė bendradarbiaudama su atsakove turėjo nurodyti kitą savo adresą. Be to, ieškovė iš Kreditavimo sutarties nuostatų turėjo suprasti, kad jeigu ji atsakovei nesumoka bent vienos įmokos, atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl negalima teigti, kad sutarties nutraukimas ieškovei buvo netikėtas.
8. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, ir ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę sutikti su ieškovės vienašališkai nustatytomis Kreditavimo sutarties pakeitimo sąlygomis, pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.156 straipsnyje nustatytą sutarčių laisvės principą.
9. Teismas, įvertinęs ieškovės 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, nesutiko su ieškovės teiginiu, kad ji vykdo stabilią veiklą bei gauna pastovias pajamas, todėl, pratęsus Kreditavimo sutarties galiojimą, artimiausiu metu galės kiekvieną mėnesį atsakovei grąžinti jos nurodomo dydžio sumas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius argumentus:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą atsakomybę bei neigiamas pasekmes dėl gamtos poveikio perkėlė tik ieškovei, kadangi vienašalis sutarties nutraukimas neatitinka sutarties šalių lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
10.2. Ieškovė keletą kartų vėlavo vykdyti įsipareigojimus atsakovei, tačiau atsakovė šią situaciją toleravo bei priimdavo ieškovės atsiskaitymus. Todėl ieškovei buvo netikėta, kad atsakovė nutrauks Kreditavimo sutartį. Delsdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, savo veiksmais atsakovė patvirtino, kad priims tolimesnį sutarties vykdymą.
10.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovė nesilaikė Kreditavimo sutarties nutraukimo tvarkos, kadangi atsakovė ieškovei nėra tinkamai pranešusi apie vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą. Atsakovė nepateikė įrodymų apie pranešimo dėl sutarties nutraukimo išsiuntimą.
10.4. Įstatymas numato ieškovės teisę kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
2. Atsakovė, atstovaujama bankroto administratoriaus J. S., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
11.1. Ieškovė nesilaikė įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, todėl atsakovė turėjo teisę Kreditavimo sutartį nutraukti pačioje Kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka bei šią teisę tinkamai įgyvendino. Ieškovė nuo 2016 m. spalio mėn. sistemingai pažeidinėjo Kreditavimo sutartimi numatytą paskolos grąžinimo grafiką, vėluodavo mokėti įmokas pagal Kreditavimo sutartį, kol galiausiai iš viso nutraukė mokėjimus atsakovei, tokiu būdu nevykdydama pagrindinio įsipareigojimo pagal Kreditavimo sutartį.
11.2. Ieškovė nevykdė informavimo pareigos, nustatytos Kreditavimo sutarties 37.5.4. punkte.
11.3. Apskųstame sprendime pagrįstai įvertinta, kad vien neatsiskaitymas su atsakove pagal sutartą paskolos grąžinimo grafiką pats savaime yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę atsakovei vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį.
11.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad atsakovė tinkamai laikėsi Kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo tvarkos ir įgyvendino visas Kreditavimo sutartyje numatytas sutarties nutraukimo sąlygas, todėl Kreditavimo sutarties vienašališkas nutraukimas yra teisėtas ir įsigaliojęs.
11.5. Pagal Kreditavimo sutarties nuostatas, Kreditavimo sutarties nutraukimo momentas siejamas su pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo (o ne gavimo) momentu. Pranešimo išsiuntimo pareigą atsakovė įvykdė ir su tripliku pateikė įrodymus, kad pranešimą išsiuntė.
11.6. Po Kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovė nutraukė visus mokėjimus atsakovei, todėl laikant Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, negalėtų būti ignoruojamas ir kitas faktas, kad galiojant Kreditavimo sutarčiai iki šiol egzistuoja tęstinio pobūdžio ir esminiai Kreditavimo sutarties pažeidimai.
11.7. Atsakovė iki Kreditavimo sutarties nutraukimo yra padariusi nuolaidų ieškovei ir keitusi Kreditavimo sutarties sąlygas ieškovei naudingu būdu, tačiau tai nepaskatino ieškovės tinkamai vykdyti Kreditavimo sutarties.
11.8. Kreditavimo sutarties pakeitimai, kaip reikalauja ieškovė, pažeistų bankrutavusios atsakovės kreditorių interesus, būtų neproporcingi ir dėl to skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius reikalavimus įvertino kritiškai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
3. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 21 d. ieškovė su atsakove sudarė Kreditavimo sutartį Nr. P13/00066, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei 900 000 Lt (260 658,02 Eur) dydžio kreditą (t. 1, b. l. 9-23). Kreditavimo sutartimi šalys susitarė dėl galutinio kredito grąžinimo termino – 2018 m. lapkričio 10 d. Atsakovės paskolų komitetas, 2017 m. gegužės 22 d. atsižvelgęs į ieškovės nuolatinį vėlavimą mokėti įmokas, priėmė nutarimą nutraukti Kreditavimo sutartį ir pradėti išieškojimą (t. 2, b. l. 44).
Dėl reikalavimo nutraukti Kreditavimo sutartį ir pranešimo dėl jos nutraukimo
4. Ilgalaikėms sutartims vykdyti labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų, tačiau esminis principas išlieka tas, kad šalis privalo vykdyti sutartį, net jei ją vykdyti tampa sudėtingiau, – tai universalus pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo kriterijus, reiškiantis, kad įprasti sunkumai vykdant sutartį negali šalies atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-319/2015).
5. CK 6.218 straipsnis nustato vienašališko sutarties nutraukimo tvarką, t. y. nesikreipiant į teismą. Sprendžiant, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. Šioje byloje sutarties nutraukimo pagrįstumas buvo ginčijamas nurodant aplinkybę, kad pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą skolininkui buvo išsiųstas netinkamu adresu, t. y. kvestionuojama sutarties nutraukimo tvarka. Dėl jos laikymosi teisėjų kolegija ir pasisako.
6. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienašališkai, nesikreipdama į teismą, nutraukdama sutartį nukentėjusioji šalis privalo informuoti kitą šalį. Ši norma nedetalizuoja, kokiu būdu ir forma yra įvykdomas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Dėl sutarties šalių informavimo pareigos vykdymo gali būti svarbūs įstatymai, sutartis ir jos vykdymo praktika.
7. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Kreditavimo sutarties turiniu, nustatė, kad Kreditavimo sutarties 42 punktas numato sutarties nutraukimo tvarką, pagal kurią esant sutarties nutraukimo pagrindams atsakovė turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą prieš dešimt kalendorinių dienų išsiųsdama Kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos.
8. Iš byloje esančio 2017 m. gegužės 30 d. pranešimo Nr. 189 nustatyta, kad atsakovė šiuo pranešimu informavo ieškovę apie Kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2017 m. gegužės 22 d. ir ieškovės prievolę iki 2017 m. birželio 10 d. grąžinti paimto kredito likutį su palūkanomis bei delspinigiais (t. 2, b. l. 42-43). Atsakovė minėto pranešimo išsiuntimo ieškovei faktą grindžia korespondencijos siuntų sąrašu, kuriame pažymėta, kad atsakovė ieškovės Kreditavimo sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė mažąją korespondenciją (t. 2, b. l. 64). Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę traktavo kaip įrodymą, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie Kreditavimo sutarties nutraukimą. Ieškovė apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, kadangi siuntų sąraše nėra duomenų apie siuntos išsiuntimą, o jeigu ji ir buvo išsiųsta, tai nėra aiški šio veiksmo atlikimo data. Ieškovės manymu, ši aplinkybė suponuoja savarankišką pagrindą ieškinio tenkinimui. Su tokia ieškovės pozicija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Byloje esančiame korespondencijos siuntų sąraše (priimamų siuntų sąrašas K6 forma) nors ir nėra aiškiai nurodytos datos, tačiau jame yra užfiksuotas sąrašo numeris, suteikiamas pašto darbuotojo, bei nurodytas siuntos, adresuotos ieškovei, brūkšninis kodas (RS018529986LT), kuris taip pat formuojamas pašto sistemoje. Šiame kontekste svarbu pažymėti tikėtinumo taisyklę, kuria grindžiamas įrodymų vertinimas civilinėje byloje, t. y. laisvas įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėta tikėtinumo taisykle, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl 2017 m. gegužės 30 d. pranešimo Nr. 189 ieškovei išsiuntimo. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės argumentas dėl negalimumo akcinės bendrovės Lietuvos paštas siuntų paieškos sistemoje surasti siuntą numeriu RS018529986LT, kadangi šį faktą gali įtakoti ribotas duomenų saugojimo pašto sistemoje laikas.
9. Pažymėtina ir tai, kad 2017 m. gegužės 30 d. pranešimas Nr. 189 buvo siųstas ieškovės Kreditavimo sutartyje nurodytu jos buveinės adresu – (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 179 straipsnio 3 dalimi, patikrino juridinių asmenų registro duomenis bei nustatė, kad ieškovės buveinė minėtu adresu buvo registruota iki 2014 m. rugsėjo 18 d., o pranešimo siuntimo momentu bendrovė buvo registruota (duomenys neskelbtini). Nors ieškovė, teikdama 2016 m. lapkričio 15 d., 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. kovo 13 d. prašymus atsakovei jose buvo nurodžiusi savo adresą – (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo pranešusi atsakovei apie savo buveinės adreso pasikeitimą ir atsakovė, siųsdama korespondenciją(duomenys neskelbtini) , šios informacijos nepaisė, t. y. atsakovei buvo žinoma, jog adresu(duomenys neskelbtini), ieškovei korespondencija nebus įteikta. Byloje nustačius, kad ieškovė nepranešė atsakovei apie buveinės pakeitimą ir jos nepasiekiamumą nurodytu adresu, ieškovė turi priimti iš to kylančias neigiamas pasekmes, o būtent – nežinojimą apie 2017 m. gegužės 30 d. išsiuntimą bei Kreditavimo sutarties nutraukimą.
10. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad net jei ir būtų pripažinta ir įrodyta, jog ji gavo pranešimą dėl sutarties nutraukimo, laikytina, kad atsakovė nepranešė ir neketino pranešti apie Kreditavimo sutarties nutraukimą, o tik informavo apie praeityje, t. y. 2017 m. gegužės 22 d. galimai įvykusi sutarties nutraukimą. Pagal Kreditavimo sutarties 42 punktą sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Pripažintina, kad atsakovė nepagrįstai 2017 m. gegužės 30 d. pranešime Nr. 189 nurodė, jog Kreditavimo sutartis yra nutraukiama vienašališkai nuo 2017 m. gegužės 22 d. Vadovaujantis Kreditavimo sutarties 42 punktu, bei pripažinus, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovei buvo išsiųstas 2017 m. gegužės 30 d., sutarties nutraukimo terminas turi būti laikomas nuo 2017 m. birželio 10 d., tačiau ši aplinkybė iš esmės neturi jokios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį
11. Apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovė nepagrįstai pasinaudojo Kreditavimo sutarties 45.1. punkte įtvirtintu vienašališko sutarties nutraukimo pagrindu, kuriame numatyta, kad kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kredito unijai bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti ir su šiuo ieškovės teiginiu.
12. Sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).
13. Aiškindamas CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2014; 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015). Susitardamos dėl atvejų, kada sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, jos šalys įgyvendina sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis); teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią.
14. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi kasacinio teismo išaiškinimu, kad svarbiausias esminio pažeidimo kriterijus įtvirtintas CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Įstatymų leidėjas nustatė, kad vienos šalies inicijuota sutarties pabaiga yra pagrįsta tuo atveju, jeigu nukentėjusioji šalis negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Jeigu nukentėjusioji šalis toleruoja sutarties pažeidimą ilgą laiką, leidžia toliau vykdyti sutartį ir priima iš jos gaunamą naudą, negalima daryti išvados, kad ji negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Todėl tuo atveju, kai įvyksta sutarties pažeidimas, kuris pagal šalių susitarimą laikomas esminiu, nukentėjusioji šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje arba sutartyje įtvirtinto termino iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą, privalo kuo operatyviau pasinaudoti šia teise. Tokiu atveju sutartį pažeidusi šalis negalės turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas nėra reikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019).
15. Ieškovė byloje neginčija, kad jos turimi finansiniai sunkumai sutrukdė jai tinkamai vykdyti įsipareigojimus atsakovei. Tačiau, ieškovės teigimu, ji negalėjo numatyti, kad atsakovė nutrauks Kreditavimo sutartį ieškovei vėluojant atlikti atsiskaitymus, kadangi atsakovė ne vieną kartą toleravo tokį ieškovės elgesį tenkindama prašymus dėl įsiskolinimų mokėjimo atidėjimo ir Kreditavimo sutarties nutraukimo neinicijavo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ieškovės nurodomos aplinkybės, nagrinėjamu atveju, negalėjo paneigti atsakovės teisės vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį.
16. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. gruodžio 21 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl skolos restruktūrizavimo, o būtent – paskolos grąžinimo termino pratęsimo iki 2028 m. lapkričio 10 d. naujai išdėstant paskolos grąžinimo grafiką, sumažinti palūkanų dydį (t. 1, b. l. 230-231). 2017 m. sausio 10 d. atsakovės valdyba nutarė patenkinti ieškovės prašymą šiomis sąlygomis – įpareigoti ieškovę per penkias dienas nuo sprendimo priėmimo sumokėti palūkanas, sumažinti metines paskolos palūkanas; prašymas pratęsti sutarties įvykdymo terminą buvo atmestas (t. 1, b. l. 232-233). Iš byloje esančio 2017 m. vasario 15 d. mokėjimo nurodymo Nr. 126 matyti, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 9 030,27 Eur delspinigius (t. 1, b. l. 234). 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. kovo 13 d. ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę su prašymu restruktūrizuoti skolą (t. 1, b. l. 235, 236-239). Minėta, kad 2017 m. gegužės 22 d. atsakovės paskolų komitetas priėmė sprendimą nutraukti Kreditavimo sutartį (t. 2, b. l. 44). Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog po paskutinio 2017 m. vasario 15 d. mokėjimo pavedimo, ieškovė ir toliau, nors iš dalies, vykdytų savo skolinius įsipareigojimus atsakovei. Ieškovė byloje taip pat nėra paaiškinusi, iki kokio momento ji tinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus mokėdama kredito dalį, palūkanas delspinigius ir pan. Be to, ieškovė neįrodė, kad prašymų restruktūrizuoti skolą teikimo laikotarpiu ji buvo atleista nuo prievolių vykdymo atsakovės atžvilgiu. Kreditavimo sutarties 45.1. punkto taikymui pakanka nustatyti faktą, kad kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kredito unijai bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Byloje nustačius Kreditavimo sutarties 45.1. punkto reikalavimų nevykdymą pripažintina, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti Kreditavimo sutartį. Taip pat konstatuotina, kad atsakovės veiksmai negalėjo suponuoti pagrįsto lūkesčio apie ieškovės pažeidimo nereikšmingumą. Nuolatinis kreipimasis į atsakovę dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, Kreditavimo sutarties nevykdymas suteikia pagrindo teigti, kad ieškovė suprato savo prievolių, prisiimtų Kreditavimo sutartimi, nevykdymo pasekmes, todėl turėjo numatyti, jog nevykdant įsipareigojimų, ji bus nutraukta. Be to, ieškovei žinoma, kad atsakovės veiklos pobūdis yra paskolų suteikimas bei iš to gaunamas pelnas, todėl ji turėjo suprasti, jog ieškovei negrąžinus bent vienos kredito dalies, ar nesumokėjus palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų mokėjimų, atsakovė netoleruos tokio elgesio. Atsakovė negavo to, ko tikėjosi, nes ji (kaip kredito įstaiga) tikėjosi, kad prievolė bus vykdoma laiku, atsakovės veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą pripažinti sutarties nutraukimą teisėtu pagal CK 6.217 straipsnį.
17. Ieškovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik jai nustatė atsakomybę už negalėjimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus dėl gamtos poveikio, pripažintinas teisiškai nereikšmingu. Vadovaujantis teismų praktika, kad pagal CK 6.212 straipsnį, kuriuo remiasi ieškovė, būtų pripažintos force majeure (nenugalima jėga) aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybę, kaip sutarties neįvykdymo priežastį, privalo įrodyti ja besiremianti šalis (CK 6.256 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Nagrinėjamu atveju ieškovė, paimdama paskolą, turėjo iš anksto įvertinti finansines galimybes vykdyti prisiimtas prievoles, atsižvelgti į veiklos sezoniškumą bei riziką, apskaičiuoti, ar esant mažesniam derliui, ji galės dengti paskolą.
18. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
19. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, teisingai juos įvertino, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
20. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
21. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 2 225,92 Eur bylinėjimosi išlaidas už suteiktas advokato teisines paslaugas bei duomenis pagrindžiančius šias išlaidas (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).
22. Atsakovei priteistinos patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, tačiau ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nustatė, kad atsakovės prašoma priteisti 2 225,92 Eur teisinės pagalbos išlaidų suma viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytą maksimalų dydį (1,3 x 970,3 Eur), todėl atsakovei priteistina 1 261,39 Eur iš ieškovės. Pagrindo viršyti Rekomendacijoje numatytus dydžius, nenustatyta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Centro taupomoji kasa“, juridinio asmens kodas 302595471, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekinta“, juridinio asmens kodas 303109417, priteisti 1 261,39 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt vieną eurą 39 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė