Civilinė byla Nr. e2A-156-896/2022

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05387-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1; 2.6.16.3

        (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Anitos Sereikienės ir Rasos Urbanavičiūtės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avima“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-457-1087/2021 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Kamida“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avima“ dėl skolos, delspinigių, baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Kamida“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė iš atsakovės UAB „Avima“ (toliau – atsakovė) dokumentinio proceso tvarka priteisti 18 642,15 Eur skolą, 105,11 Eur delspinigius, 40 Eur išieškojimo išlaidų (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) 7 straipsnio 1 dalis), 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji 2017 m. liepos 4 d. sudarė su atsakove Autotransporto priemonių nuomos sutartis Nr. 384N ir Nr. 385N (toliau kartu – sutartys, atskirai – sutartis Nr. 384N ir sutartis Nr. 385N), kurių pagrindu suteikė atsakovei teisę valdyti bei naudotis autotransporto priemonėmis DAF XF FT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau kartu – transporto priemonės, atskirai – transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovė įsipareigojo mokėti už šias transporto priemones 2 333,32 Eur (plius PVM mokestis) nuomos mokestį bei grąžinti jas nuomotojai be defektų. Atsakovė sutarties tinkamai nevykdė, nuomos mokesčio pilnai nemokėjo. 2020 m. vasario 6 d. ieškovė išsiuntė atsakovei pretenziją dėl 5 619,84 Eur nuomos mokesčio skolos sumokėjimo bei nurodė, kad nurodytu terminu nesumokėjus skolos, sutartys bus nutrauktos. Atsakovei nurodytu terminu nesumokėjus skolos, 2020 m. vasario 11 d. sutartys buvo nutrauktos, transporto priemonės buvo grąžintos su defektais, todėl turėjo būti remontuojamos. Už transporto priemonių remontą ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė jų neapmokėjo, todėl viso liko skolinga ieškovei 18 642,15 Eur.

3.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 6 d. preliminariu sprendimu visiškai patenkino ieškinio reikalavimus.

4.       Atsakovė 2020 m. balandžio 27 d. pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo, prašė Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. preliminarų sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-10570-921/2020, panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, reikalaudama išlaidų, t. y. nuostolių, patirtų ryšium su netinkamos būklės transporto priemonių grąžinimu, privalo įrodyti, kad transporto priemonės buvo grąžintos su trūkumais, kad transporto priemonių trūkumai atsirado dėl atsakovės kaltės ir kad transporto priemonių trūkumai nėra normalus nusidėvėjimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 28 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. preliminarų sprendimą pakeitė, priteisė iš atsakovės UAB „Avima“ ieškovei UAB „Kamida“ 6 922,38 Eur nuostolius, 2,88 Eur delspinigius, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (6 965,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 595,81 Eur bylinėjimosi išlaidas, atmetė likusius ieškinio reikalavimus, atmetė atsakovės UAB „Avima“ prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei UAB „Kamida“.

6.       Teismas, atsižvelgęs į tarp šalių sudarytų sutarčių nuostatas bei į grąžinimo aktuose nurodytus grąžintų transporto priemonių defektus ir į 2020 m. vasario 14 d. UAB „Centrako“ pasiūlymus serija Nr. CEN-K Nr. 000744 ir Nr. serija CEN-K Nr. 000742, įvertinęs kitus byloje pateiktus įrodymus (pvz., sąskaitas faktūras už atliktus darbus, viešą paiešką valstybinėje įmonėje „Regitra“) konstatavo, kad atsakovė tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų (sutarčių 7.2.10 p., 9.5 p.) ir grąžino transporto priemones su defektais, kurie nepriskirti prie natūralaus nusidėvėjimo. Vien ta aplinkybė, kad vienas grąžinimo aktas nepasirašytas, o kitas, atsakovės teigimu, pasirašytas neįgalioto asmens, nesudaro pagrindo abejoti aktuose užfiksuotais transporto priemonių trūkumais. Atsakovės argumentus, kad ji vykdė sutartinius įsipareigojimus ir tinkamai prižiūrėjo transporto priemones, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atkreipė dėmesį, kad atsakovės pateikti įrodymai dėl Vokietijoje atliktos transporto priemonių techninės apžiūros patvirtina, kad transporto priemonės tikrinimo metu atitiko privalomuosius techninius reikalavimus, tačiau tokių tikrinimų metu nebuvo tikrinta tai, ką šalys susitarė sutarčių 9.5 papunkčiuose. Teismo vertinimu, atsakovė, teigdama, kad ieškovės prašomi atlyginti nuostoliai priskirtini prie natūralaus nusidėvėjimo, turėjo pareigą pateikti tokius įrodymus. Vien tik neigimas, nepateikiant įrodymų, nesudaro pagrindo abejoti ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais.

7.       Teismas sprendė, kad ieškovei priteistinos tik realiai patirtos grąžintų transporto priemonių defektų šalinimo išlaidos. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog transporto priemonei Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai patirtų išlaidų suma sudaro 3 240,15 Eur, o transporto priemonei (duomenys neskelbtini) – 3 182,23 Eur. Be to, ieškovė prašė priteisti po 100 Eur už kiekvienos transporto priemonės cheminį išvalymą bei po 150 Eur mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) registruojant vilkiką. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl faktiškai patirtų remonto išlaidų pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkino jį. Atsakovės argumentus, kad atsakovė neprivalo mokėti už cheminį valymą atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad šalys sutarčių 9.5.10 papunkčiuose numatė, kad grąžinant transporto priemones, jos turi turėti švarią važiuoklę ir kėbulą, išvalytas kabinas. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad minėtą sutarčių reikalavimą atsakovė būtų įvykdžiusi, todėl ieškovės prašymą laikė pagrįstu ir tenkino. Ieškovė taip pat prašė priteisti po 150 Eur už VMI sumokėtą mokestį. Teismas pažymėjo, kad šalys sutarčių 6.3 papunkčiu susitarė, jog, jei kitaip nenumatyta sutartyje, nuomininkas atsako už visų mokesčių, įskaitant muitinės mokesčius, bei kitų įmokų, susijusių su autotransporto priemonės eksploatavimu ir naudojimu pagal paskirtį, mokėjimu. Teismas laikė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti 300 Eur VMI sumokėtą mokestį.

8.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 40 Eur išieškojimo išlaidų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – MAPKSVPĮ). Teismas vertino, kad šalių sudarytos sutartys priskirtinos prie komercinių sandorių ir patenka į MAPKSVPĮ taikymo sritį. MAPKSVPĮ 7 straipsnyje nurodama, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš atsakovo gauti 40 eurų sumą. Be to, kreditorius turi teisę reikalauti iš atsakovo kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Įvertinęs tai, jog dalis ieškovės išrašytų sąskaitų nebuvo apmokėtos laiku, teismas ieškovės prašymą dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Avima“, atstovaujama advokato Nerijaus Katiliaus, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. galutinio sprendimo dalį,  kuria buvo iš dalies patenkinti ieškovės UAB „Kamida“ ieškinio reikalavimai atsakovės UAB „Avima“ atžvilgiu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Kamida“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Ieškovė turėjo įrodyti, kad transporto priemonių trūkumai apskritai egzistavo jų grąžinimo ieškovei metu. Ieškovė, reikalaudama išlaidų, t. y. nuostolių, jos patirtų ryšium su netinkamos būklės transporto priemonių grąžinimu, privalėjo įrodyti tris sąlygas: i) kad transporto priemonės buvo grąžintos su trūkumais; ii) kad transporto priemonių trūkumai atsirado dėl atsakovės kaltės; iii) kad transporto priemonių trūkumai nėra normalus nusidėvėjimas. Transporto priemonės (duomenys neskelbtini) trūkumai byloje buvo grindžiami atsakovės vardu neįgalioto asmens V. B. pasirašytu 2020 m. vasario 12 d. grąžinimo aktu, o transporto priemonės (duomenys neskelbtini) trūkumai buvo grindžiami ieškovės vienašališkai pasirašytu 2020 m. vasario 11 d. grąžinimo aktu. Grąžinimo aktą pasirašyti buvo įgaliotas tik atsakovės vadovas, tuo tarpu, pateiktą aktą pasirašė mechanikas V. B., kuriam nebuvo suteikti įgaliojimai pasirašyti atsakovės vardu grąžinimo akto. Ieškovė turėjo teisę reikalauti, kad aktą atsakovės vardu pasirašęs mechanikas pateiktų savo įgaliojimą ar jo kopiją. Kadangi vilkiko (duomenys neskelbtini) grąžinimo aktas atsakovės vardu buvo pasirašytas neįgalioto asmens, jis nesukelia jokių teisinių pasekmių ir neįrodo transporto priemonės (duomenys neskelbtini) trūkumų egzistavimo fakto transporto priemonės grąžinimo ieškovei metu. Vienašališkai pasirašytas (duomenys neskelbtini) grąžinimo aktas negali būti tinkamu ir pakankamu įrodymu, patvirtinančiu transporto priemonės trūkumus, kadangi vienašališkame akte ieškovė galėjo nurodyti bet kokius transporto priemonės trūkumus (ir neegzistuojančius). Todėl, vertinant transporto priemonės būklę jos grąžinimo metu, turėjo būti atsižvelgiama į kitus byloje esančius įrodymus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog dėl ieškovės atstovų savivalės veiksmų transporto priemonė (duomenys neskelbtini) 2020 m. vasario 7 d. buvo perimta policijos pareigūnų ir 2020 m. vasario 11 d. policijos pareigūnų buvo grąžinta ieškovei. Transporto priemonės (duomenys neskelbtini) grąžinimo aktas nebuvo pasirašytas atsakovės ne dėl atsakovės atsisakymo dalyvauti grąžinime, o dėl to, kad, dėl ieškovės veiksmų perdavus transporto priemonę policijai, policija ją grąžino ieškovei apie tokį grąžinimą atsakovei net nežinant. Atitinkamai, vertinant, kokie dokumentai įrodo transporto priemonės grąžinimą ieškovei, teismas turėjo vertinti 2020 m. vasario 7 d. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą (toliau – Protokolas), kurio pagrindu atsakovė perdavė transporto priemonę policijos pareigūnams, ir dokumentą, patvirtinantį transporto priemonės grąžinimą ieškovei. Protokole nėra pateikta jokių pastabų ir žymų apie netinkamos būklės transporto priemonę, jokio dokumento, kuriuo būtų patvirtinamas transporto priemonės grąžinimas iš policijos ieškovei ir transporto priemonės būklė grąžinimo metu, ieškovė į bylą nepateikė, nors turėjo pareigą įrodyti grąžinimo metu egzistavusius trūkumus, už kuriuos būtų atsakinga atsakovė. Todėl ieškovė neįrodė pirmosios ir antrosios būtinos sąlygos, jog transporto priemonių grąžinimo ieškovei metu egzistavo trūkumai, kurie nurodyti jų grąžinimo aktuose, ir kad tokie trūkumai atsirado dėl atsakovės kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vienašališkai ir neįgalioto asmens pasirašytais transporto priemonių grąžinimo aktais, vadovavosi neobjektyviais ir transporto priemonių grąžinimo metu buvusią būklę negalinčiais patvirtinti įrodymais. Atsakovės į bylą pateikti Vokietijoje atliktos transporto priemonių techninės apžiūros aktai neabejotinai patvirtina, jog transporto priemonės prieš pat jų grąžinimą ieškovei buvo techniškai tvarkingos ir neturėjo jokių normaliam nusidėvėjimui nepriskirtinų trūkumų.

9.2.                      Pagal kasacinio teismo išaiškinimą automobilio variklio gedimas, nuomotojui neįrodžius kitaip, laikytinas gedimu, atsirandančiu dėl natūralaus daikto naudojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2011). Šis išaiškinimas iš esmės reiškia, jog su automobiliu susiję gedimai/defektai laikomi atsirandančiais dėl natūralaus daikto naudojimo, jeigu nuomotojas – šiuo atveju ieškovė – nepateikia įrodymų, jog gedimai/defektai atsirado ne dėl natūralaus nusidėvėjimo. Atitinkamai, ne atsakovė turėjo įrodyti, kad grąžintos transporto priemonės atitiko Nuomos sutarties 9.5. p. sąlygas, o priešingai – ieškovė turėjo įrodyti, kad transporto priemonės tokių sąlygų neatitiko. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą, pažeidė įrodinėjimo paskirstymo taisykles, kadangi nepagrįstai tokią įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei.

9.3.                      Teismas neturi kompetencijos vertinti automobilio trūkumų priskyrimo natūraliam ar ne natūraliam nusidėvėjimui, kadangi tam reikalingos specialios žinios. Byloje į klausimą, ar transporto priemonių grąžinimo aktuose ir ginčo sąskaitose, pagal kurias iš atsakovės buvo priteistos remonto išlaidos, atitinka natūralaus nusidėvėjimo požymius, galėjo atsakyti tik specialių žinių turintis ekspertas. Ieškovė byloje neprašė skirti ekspertizės ir nepateikė jokių specialistų išvadų apie tai, kad grąžinimo aktuose ir/ar remonto sąskaitose nurodyti trūkumai viršijo normalaus nusidėvėjimo sąlygą.

9.4.                      Ieškovė taip pat turi pareigą įrodyti, kad grąžintos transporto priemonės neatitiko Nuomos sutarčių 9.5.14. p. sąlygos, t. y. kad pagal gamintojo ir teisės aktų nustatytus planus/terminus buvo būtina atlikti planuotą techninę apžiūrą ir ji atlikta nebuvo. Ieškovė šios aplinkybės, t. y. kad buvo būtina atlikti sutartyse numatytą techninę apžiūrą apskritai neįrodinėjo, dėl ko ir turėjo būti laikoma neįrodžiusi, kad grąžintos transporto priemonės neatitiko Nuomos sutarčių 9.5.14. p. nuostatos.

9.5.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 6 422,38 Eur remonto išlaidų, padarė aritmetinę klaidą, kadangi rėmėsi ieškovės 2021 m. kovo 4 d. paaiškinimuose pateiktais klaidingais skaičiais. Galutiniame sprendime teismas nurodė, jog remonto buvo išlaidos patirtos pagal šias UAB „Centrako“ sąskaitas: (duomenys neskelbtini) pagal 2020 m. vasario 27 d. sąskaitą Nr. 151811, 2020 m. kovo 14 d. sąskaitą Nr. 152213, 2020 m. balandžio 15 d. sąskaitą Nr. 152791; (duomenys neskelbtini) pagal 2020 m. vasario 27 d. sąskaitą Nr. 151812, 2020 m. vasario 26 d. sąskaitą Nr. 151793. Iš ieškovės 2021 m. kovo 4 d. paaiškinimų matyti, kad dėl (duomenys neskelbtini) remonto UAB „Centrako“ gavo apmokėjimą 3 182,23 Eur sumai, t. y. šią sumą nurodo kaip 2020 m. vasario 27 d. sąskaitoje Nr. 151812 ir 2020 m. vasario 26 d. sąskaitoje Nr. 151793 nurodytas sumas be PVM (1 460,20 + 1 722,03), kadangi PVM nelaiko nuostoliu (nes šį mokestį gali įsitraukti į PVM atskaitą). Šią sumą, t. y. sąskaitose nurodytą sumą be PVM dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) remonto teismas priteisė iš atsakovės ieškovei. Tačiau (duomenys neskelbtini) sąskaitų suma ir ieškovės 2021 m. kovo 4 d. paaiškinimuose ir galutiniame sprendime nurodyta remonto suma nesutampa, kadangi bendra 2020 m. vasario 27 d. sąskaitos Nr. 151811, 2020 m. kovo 14 d. sąskaitos Nr. 152213 ir 2020 m. balandžio 15 d. sąskaitos Nr. 152791 suma sudaro 2 304,85 Eur be PVM (744,90 + 315,64 + 1 244,31). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagal šias sąskaitas priteisė 3 240,15 Eur. Todėl maksimali priteista suma galėjo būti 5 487,08 Eur (3 182,23 + 2 304,85), o ne 6 422,38 Eur.

9.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 200 Eur transporto priemonių valymo išlaidų. Ieškovė byloje nepateikė nei vieno įrodymo, kuriame būtų nurodyta transporto priemonių būklė švaros aspektu, o ir pačiuose ieškovės pateiktuose transporto priemonių grąžinimo aktuose nėra nurodyta, kad transporto priemonės jų grąžinimo metu buvo nešvarios. Pačios ieškovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė nebuvo nustačiusi Nuomos sutarties 9.5.10. p. pažeidimo, kai iš policijos pasiėmė transporto priemones. Be to, dalis transporto priemonių remonto darbų buvo atlikta iki 2020 m. vasario 26 d., 2020 m. vasario 27 d., kadangi sąskaitos faktūros išrašomos po darbų atlikimo. Tuo tarpu sąskaita už valymo paslaugas išrašyta 2020 m. vasario 28 d., kas patvirtina, kad valymo paslaugos buvo suteiktos po remonto darbų atlikimo, tai reiškia, jog būtinybė išvalyti transporto priemones kilo ne dėl to, kad transporto priemonės buvo grąžintos nešvarios, o dėl to, kad jos tokios tapo po remonto darbų atlikimo.

9.7.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 300 Eur mokestį, ieškovės sumokėtą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kadangi ieškovė neįrodė tokio reikalavimo pagrindo. Mokestis buvo sumokėtas 2020 m. kovo 2 d., t. y. jau po Nuomos sutarčių pasibaigimo.

9.8.                      Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo iš atsakovės priteisė 40 Eur sumą. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2016 sandoriams, susijusiems su nuoma, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas netaikytinas.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kamida“, atstovaujama advokato Rinaldo Viliušio, prašo atsakovės UAB „Avima“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovei 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1.                      Analogiško pobūdžio ginčas dėl žalos atlyginimo už netinkamos būklės vilkiko perdavimą su UAB „Avima“ jau yra išspręstas kitoje byloje. Kauno apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1212-390/2021 paliko galioti 2021 m. kovo 30 d. Kauno apylinkės teismo galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-884-752/2021, kuriuo buvo priteista žala iš apelianto.

10.2.                      Pagal sutartis grąžinamiems vilkikams privalėjo būti atliktas techninis aptarnavimas, tačiau atsakovė to neatliko. Sutarčių 9.5.14. p. nurodoma, kad prieš grąžinimą vilkiko patikrinimą turi atlikti autorizuotas servisas. Atsakovės pareiga yra grąžinti vilkiką ne tik tvarkingą, tačiau ir atliktu techniniu aptarnavimu (tepalų, skysčių, kaladėlių keitimas ir bet kurie kiti darbai), kad vilkikas galėtų toliau dalyvauti eisme. Techninio aptarnavimo atlikimas autorizuotame DAF servise yra viena esminių atsakovės pareigų, kurią įvykdžius atsakovė būtų laikoma grąžinusi tinkamos būklės vilkikus ir ieškovė juos galėtų perduoti kitiems nuomininkams. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė tokio aptarnavimo neatliko. Apelianto teiginiai, kad neva vilkikų perdavimą atliko ne tas atsakovės darbuotojas ar tai, kad ieškovė vienašališkai pasirašė ant grąžinimo akto, neturi nieko bendro su sutartine apelianto pareiga atlikti vilkikų techninį aptarnavimą prieš jų grąžinimą.

10.3.                      Pagal oficialius VĮ „Regitra“ duomenis abu vilkikai nebuvo apdrausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir nebuvo praėję techninės apžiūros. Tai patvirtina byloje esantys VĮ „Regitra“ duomenys. Aplinkybę, kad atsakovė nebuvo praėjusi vilkiko techninės apžiūros, nustatė ir policijos pareigūnas, surašydamas 2020 m. vasario 17 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo byloje Nr. M-1-01-08545-21.

10.4.                      Nuomos sutarčių 9.5 p. numatyta labai daug sąlygų ir pareigų įvykdymo nuomininkui prieš grąžinant vilkiką. Nuomos sutarties 9.6 p. nustatyta, kad jei grąžinamas vilkikas neatitinka visų 9.5 p. numatytų reikalavimų, nuomininkas privalo atlyginti visas jo patirtas išlaidas remontui. Kad vilkikai buvo perimti prastos būklės, ginčo byloje nėra. Vilkikai iš atsakovės buvo paimti policijos pareigūnų, kurie jį perdavė tiesiogiai ieškovei, kitą grąžino atsakovės atstovas. Ieškovė iš karto vilkikus perdavė DAF autorizuotam servisui jų stovio įvertinimui ir remontui. Jei atsakovė mano, kad ieškovės fiksuoti vilkiko pažeidimai yra neteisingi, tai abejoti vilkiko pažeidimų aprašymu DAF autorizuoto serviso nėra jokio pagrindo.

10.5.                      Ginčijamu galutiniu sprendimu teismas priteisė faktiškai patirtas ieškovės remonto išlaidas, nes vilkikai nebuvo gražinti sutartyje numatyta tvarka. Teismas pagrįstai taip pat priteisė išlaidas, kurios be remonto buvo susijusios su netinkamu vilkikų perdavimu, dėl ko ieškovė patyrė 200 Eur išlaidas už kabinų cheminį valymą ir dėl to išrašė atsakovei 2020 m. vasario 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. 060. Kabinų išvalymas buvo apeliantės pareiga, kuri numatyta Sutarties 9.5.10.p. Ieškovė 300 Eur išlaidas patyrė sumokėdama VMI vilkikų naudotojo mokestį. Ieškovė negali išvengti valstybinių rinkliavų, kurias turėjo patirti atsakovė, todėl privalėjo jas patirti ir tai patvirtina pateikti apskaitos dokumentai ir mokėjimo pavedimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

12.       Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dėl nuostolių už transporto priemonių remontą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl transporto priemonių remonto išlaidų

13.       Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės atsakovei išnuomotų transporto priemonių, ieškovei nutraukus nuomos sutartį, remonto išlaidų. Ieškovė teigia, kad transporto priemonės buvo grąžintos su defektais, turėjo būti remontuojamos, todėl ieškovė patyrė nuostolius, kuriuos ir prašo priteisti. Atsakovė teigė, kad ieškovė neįrodė, jog transporto priemonės grąžintos su defektais, kurie nepriskirti prie natūralaus nusidėvėjimo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį tenkino visiškai.

14.       Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

15.       Atsakovė nurodo, kad transporto priemonių grąžinimo aktai negali būti tinkamais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais transporto priemonių trūkumus, nes vienas iš jų pasirašytas atsakovės vienašališkai, o kitas neįgalioto asmens.

16.       Byloje nustatyta, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai nuomos teisiniai santykiai (CK 6.477 straipsnis). Įstatymas numato, jog viena iš nuomotojo pareigų – garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). Be to, nuomininkas nuomos laikotarpiu privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.524 straipsnis). CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. CK 6.500 straipsnyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės.

17.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė su atsakove 2017 m. liepos 4 d. sudarė Autotransporto priemonių nuomos sutartis Nr. 384N ir Nr. 385N, kurių pagrindu suteikė atsakovei teisę valdyti bei naudotis transporto priemonėmis DAF XF FT (vilkikais), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šalių sudarytų nuomos sutarčių 9 dalyje yra detaliai aprašyta kokios būklės ir stovio transporto priemonė turi būti grąžinta, o pagal sutarčių 9.6 p. atsakovė įsipareigojo atlyginti visas ieškovės patirtas išlaidas remontui, jeigu grąžinamos transporto priemonės neatitinka visų sutarčių 9.5 p. numatytų reikalavimų.

18.       Šalys sutarčių priedais Nr. 1 patvirtino transporto priemonių perdavimą, pastabų dėl transporto priemonių būklės nenurodyta. Taigi, darytina išvada, kad transporto priemonės jų perdavimo nuomininkui metu buvo techniškai tvarkingos, be pažeidimų ir trūkumų.

19.       Sutarčių 9.5 punktu šalys susitarė, kad nuomininkas privalo perduoti transporto priemones suremontuotas, techniškai tvarkingas, tokios pačios komplektacijos bei būklės kaip ir jų perdavimo nuomininkui dieną, atsižvelgiant į normalų transporto priemonių nusidėvėjimą. Sutarčių 9.5.1. p. – 9.5.14. p. šalys susitarė, kas laikoma transporto priemonių trūkumais.

20.       Transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini) 2020 m. vasario 7 d. buvo nuvežta į saugomą aikštelę (adresu Technikos g. 18A, Kaune), kilus konfliktui tarp šalių dėl transporto priemonių grąžinimo ieškovei (2020 m. vasario 17 d. Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariato atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas), 2020 m. vasario 7 d. Savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas). Iš saugomos aikštelės transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini) atsiėmė ieškovė. Ieškovės vienašališkai 2020 m. vasario 11 d. buvo pasirašytas šios transporto priemonės grąžinimo aktas. Transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta atsakovės, pasirašant 2020 m. vasario 12 d. perdavimo aktą, kurį UAB „Avima“ vardu pasirašė mechanikas V. B.. Dėl šių faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Atsakovė tik kelia klausimą, ar aplinkybės, kad vienas iš aktų pasirašytas ieškovės vienašališkai, o kitas - neįgalioto asmens, yra pakankamos konstatuoti, jog aktai neįrodo transporto priemonių trūkumų.

21.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

22.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kitų byloje esančių duomenų visumą ir jų tarpusavio ryšį, sprendžia, kad perdavimo aktai yra tik vienas iš įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonių trūkumus. Teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybes dėl šalių santykių transporto priemonių grąžinimo metu – nuomos sutartys nutrauktos ieškovės vienašališkai dėl jų esminių pažeidimų, viena iš transporto priemonių atsiimta su policijos pagalba, atsakovės atstovų inicijuotas ikiteisminis tyrimas. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių įgaliotų atstovų buvo konfliktiniai santykiai, todėl konstruktyvus bendravimas, pasirašant perdavimo aktus, nevyko. Taigi, ir perdavimo aktai, nors jų projektai buvo parengti atsižvelgiant į sutarčių nuostatas dėl tinkamo atstovavimo, pasirašyti vienašališkai ar netinkamo atstovo.

23.       Be to, įvertintina tai, kad transporto priemonių pažeidimai užfiksuoti fotonuotraukose. Iš fotonuotraukų matyti pažeidimai, kuriuos galima įvardinti kaip pažeidimus, numatytus sutarčių 9.5.1 – 9.5.14 p. Ta aplinkybė, kad pažeidimai galimai užfiksuoti 2020 m. vasario 17 d., t.y. po 5-6 dienų nuo transporto priemonių perėmimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nereiškia, jog transporto priemonių pažeidimai atsirado jau jas valdant ieškovei. Pažymėtina, kad teismas vadovaujasi įrodymų tikėtinumo principu. Todėl sprendžia, kad mažai tikėtina, jog ieškovei valdant transporto priemones per kelias dienas būtų padaryti visi nurodyti pažeidimai, o pati ieškovė neturėjo tikslo tyčia gadinti transporto priemonių, net ir tarp jos bei atsakovės esant konfliktui. Be to, už faktiškai atliktus ginčo transporto priemonės remonto darbus ieškovė sumokėjo pagal UAB „Centrako“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Iš atliktų darbų matyti, kad jie atitinka perdavimo aktuose nurodytus trūkumus. Todėl teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, jog transporto priemonių perdavimo metu buvo aktuose nurodyti trūkumai. Be to, neįtikinamas būtų toks ieškovės veikimas, kai, žinodama, jog nuomininkas net nemoka nuomos mokesčio, tyčia, nesant trūkumų, sumoka transporto priemones remontuojančiai įmonei, ir po to siekia šias savo išlaidas prisiteisti iš nuomininko, taip rizikuodama (tame tarpe ir vykdymo procese) neatgauti šių lėšų ir patirti nuostolius.

24.       Atsižvelgtina ir į tai, kad grąžintą transporto priemonę patikrino, remontavo ir techninį aptarnavimą atliko DAF autorizuotas servisas (Nuomos sutarties 9.5.14. p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad sudarydama sutartį atsakovė tokia sutarties sąlyga išreiškė pasitikėjimą DAF autorizuotų servisų veikla, todėl nėra pagrindo abejoti tokio serviso pateiktais duomenimis apie transporto priemonių pažeidimus.

25.       Atmestinas atsakovės argumentas, kad teismas turėjo vertinti protokolą, kurio pagrindu atsakovė perdavė transporto priemonę policijos pareigūnams. Kartu su prieštaravimais dėl preliminaraus sprendimo atsakovė pateikė Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, kuriuo užfiksuotas 2020 m. vasario 7 d. vykęs transporto priemonių paėmimas iš atsakovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos pareigūnas, vykdęs paėmimą ir surašęs minėtą protokolą, neturėjo nei pagrindo, nei tikslo fiksuoti transporto priemonių pažeidimų ar trūkumų, nurodytų Sutarčių 9.5.1–9.5.14 punktuose.

26.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ta aplinkybė, kad atsakovė Vokietijoje atliko transporto priemonių techninę apžiūrą, tik patvirtina, kad transporto priemonės tikrinimo metu, o ne jų paėmimo iš atsakovės metu, atitiko privalomuosius techninius reikalavimus. Be to, tokių tikrinimų metu nebuvo tikrinta tai, ką šalys susitarė sutarčių 9.5 papunkčiuose.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentas, jog nuomotojui neįrodžius kitaip, laikytina, jog gedimai atsirado dėl natūralaus daikto naudojimo, yra deklaratyvus. Byloje esančių duomenų visuma, pvz., fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti kėbulo nubrozdinimai ir kėbulo detalių skilimai, žibintų skilimai, akivaizdžiai patvirtina, kad tai nėra natūrali daikto naudojimo pasekmė. Be to, kaip jau minėta, šalys pažeidimus aptarė sutarčių 9.5.1–9.5.14 punktuose, o šie pažeidimai ir atitinka sutartyse aptartus pažeidimus. Atsakovė tik deklaratyviai nurodo ieškovės įrodinėjimo pareigą, tačiau taip ir nenurodo, kurie iš užfiksuotų pažeidimų atsiradę kaip natūralaus nusidėvėjimo pasekmė, kaip jie atsirado, kodėl nelaikytini aptartais sutarčių 9.5.1–9.5.14 punktuose.

28.       Visų šių argumentų visuma pagrindžia, jog: 1) transporto priemonės buvo grąžintos su trūkumais; 2) kad transporto priemonių trūkumai atsirado dėl atsakovės kaltės; 3) kad transporto priemonių trūkumai nėra normalus nusidėvėjimas.

29.       Spręsdama dėl priteistų nuostolių dydžio, teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo padarytos aritmetinės klaidos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė, remontuodama transporto priemonę, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), UAB „Centrako“ sumokėjo pagal PVM Sąskaitas faktūras Nr. 151811, Nr. 152213 ir Nr. 152791 bendrą sumą 2 304,85 Eur be PVM (744,90 + 315,64 + 1 244,31) (ieškovės 2021 m. kovo 4 d. rašytinių paaiškinimų priedai). Tuo tarpu ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose, nurodydama išlaidas pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 151811, nurodė, kad jos suma yra 1 460,20 Eur, kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Taigi, teismas vadovavosi ne pirminiu buhalteriniu dokumentu, patvirtinančiu realiai patirtas išlaidas, o ieškovės paaiškinimais, todėl suklydo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir darytina išvada, kad iš viso iš atsakovės priteistina 2 304,85 Eur už transporto priemonės, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), remontą, ir 3 182,23 Eur už transporto priemonės, kurios valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), remontą, viso 5 487,08 Eur. Pažymėtina, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą argumentų dėl šios apeliacinio skundo dalies nepateikė.

Dėl išlaidų už valymo paslaugas priteisimo

30.       Tarp šalių nėra ginčo, jog sutarčių 9.5.10 punktuose numatyta, kad grąžinant transporto priemones, jos turi turėti švarią važiuoklę ir kėbulą, išvalytas kabinas.

31.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė neįrodė, jog grąžintų transporto priemonių kabinos buvo nešvarios ir jas reikėjo valyti, be to, poreikis valyti galėjo atsirasti po transporto priemonių remonto.

32.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį, šiuos atsakovės argumentus atmeta. Nustatytų transporto priemonių pažeidimų visuma leidžia spręsti, kad transporto priemonės buvo neprižiūrimos. Be to, kaip jau minėta, neįtikinamas būtų toks ieškovės veikimas, kai, žinodama, jog nuomininkas net nemoka nuomos mokesčio, tyčia, nesant poreikio, užsakytų ir atliktų kabinų valymą, sumokėdama už valymo paslaugas, ir po to siektų šias savo išlaidas prisiteisti iš nuomininko, taip rizikuodama (tame tarpe ir vykdymo procese) neatgauti šių lėšų ir patirti nuostolius.

33.       Atsakovės argumentas, kad valymo paslaugų poreikis atsirado po transporto priemonių remonto, vertintinas kaip deklaratyvus. Akivaizdu, kad kabinų valymas atliekamas po visų remonto darbų, tačiau tai nereiškia, kad būtent remonto darbų metu ir buvo užterštos kabinos. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovė turėjo pareigą grąžinti transporto priemones su išvalytomis kabinomis, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2020 m. vasario 7 d. gavusi pranešimą apie tai, kad turi per 5 dienas grąžinti transporto priemones, nesirūpino jų kabinų išvalymu, ir pvz., transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta pasirašant 2020 m. vasario 12 d. perdavimo aktą, tačiau nepateikiant jokių duomenų apie kabinos išvalymą. Be to, atsakovė viso proceso metu turėjo galimybę pateikti įrodymus apie kabinų išvalymą (tai atliekančių įmonių jai pateiktas sąskaitas ar pan.), tačiau tokių duomenų neteikė.

34.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio dalį dėl 200 Eur išlaidų už kabinų valymo paslaugas priteisimo, priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo

35.       Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė išieškojimo išlaidų kompensavimo klausimą ir pažeidė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, nes priteisė ir 40 Eur sumą, ir kitas visas prašomas bylinėjimosi sumas, nors turėjo priteisti tik viršijančias šią sumą, šią sumą įskaityti į ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36.       Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą“. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka“.

37.       Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės pozicija ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 40 Eur išieškojimo išlaidas, nes minėto įstatymo 1 dalis numato tokių išlaidų gavimą iš skolininko, o šio straipsnio 2 dalis, priešingai nei teigia atsakovė, numato kreditoriui teisę reikalauti ir kitų, viršijančių 40 Eur sumą, išlaidų kompensavimą.

Dėl 300 Eur mokesčio, sumokėto Valstybinei mokesčių inspekcijai, priteisimo

38.       Ieškovė taip pat prašė priteisti po 150 Eur už VMI sumokėtą mokestį. Pažymėtina, kad šalys sutarčių 6.3 papunkčiu susitarė, jog jei kitaip nenumatyta sutartyje, nuomininkas atsako už visų mokesčių, įskaitant muitinės mokesčius, bei kitų įmokų, susijusių su autotransporto priemonės eksploatavimu ir naudojimu pagal paskirtį, mokėjimu.  Todėl ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti 300 Eur VMI sumokėtą mokestį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje tenkino.

39.       Atsakovė nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, teigdama, kad 300 Eur mokestis buvo sumokėtas ieškovės Valstybinei mokesčių inspekcijai 2020 m. kovo 2 d., nors nuomos sutartys nustojo galioti nuo 2020 m. vasario 11 d. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamas mokestis buvo sumokėtas už laikotarpį, kai transporto priemonės dar buvo naudojamos atsakovės pagal nuomos sutartis.

40.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Kamida“ 2020 m. kovo 2 d. sumokėjo į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą 150 Eur, įmokos kodas 7820. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad įmokos kodas 7820 priskirtas mokesčio už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones sumokėjimui.

41.       Vadovaujantis CPK 178 straipsniu ieškovė turėjo pareigą įrodyti savo įrodinėjamų nuostolių pagrįstumą, šiuo atveju – sąsają tarp sumokėto mokesčio ir atsakovės veiksmų. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie laikotarpį, už kurį sumokėtas mokestis. Įvertinus, kad mokestis sumokėtas jau esant nutrūkusiems ieškovės ir atsakovės sutartiniams santykiams, nesant duomenų apie laikotarpį, už kurį minėtas mokestis sumokėtas, darytina išvada, kad ieškovė šios ieškinio dalies pagrįstumo neįrodė, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ir šioje dalyje tenkindamas ieškinį priėmė nepagrįstą sprendimą.

Dėl procesinės baigties

42.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ir konstatavęs pirmosios instancijos teismo klaidas, sprendžia, kad yra pagrindas sprendimą pakeisti ir iš atsakovės ieškovei priteisti 5 487,08 Eur nuostolius, 1,44 Eur delspinigius (delspinigių suma mažintina 1,44 Eur atsižvelgiant į tai, kad nepriteisiamas 300 Eur VMI sumokėtas mokestis pagal PVM sąskaitą faktūrą KAMI 2003 Nr. -015), 40 Eur išieškojimo išlaidas, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (5 528,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

43.       Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė viso 7 386 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų.

44.       Ieškovė prašė priteisti 18 787,26 Eur, priteista 5 528,52 Eur, todėl darytina išvada, kad ieškinys patenkintas 29,43 proc. dalimi. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina 2 173,70 Eur bylinėjimosi išlaidų dalis, o atsakovei iš ieškovės – 1 280,85 Eur bylinėjimosi išlaidų dalis. Priteistos priešpriešinės sumos įskaitytinos ir iš atsakovės ieškovei priteistina 892,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45.       Atsakovė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patyrė 79 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui. Ieškovė patyrė 1 210 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

46.       Apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 6 965,26 Eur, priteista suma sumažinta 1 436,74 Eur, todėl darytina išvada, kad apeliacinis skundas patenkintas 20,63 proc.

47.       Taigi, iš ieškovės atsakovei priteistina 16,30 Eur bylinėjimosi išlaidų dalis, o iš atsakovės ieškovei – 960,38 Eur. Priteistos priešpriešinės sumos įskaitytinos ir iš atsakovės ieškovei priteistina 944,08 Eur.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. galutinį sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avima“, juridinio asmens kodas 303322746, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida“, juridinio asmens kodas 300519806, 
5 487,08 Eur (penkių tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų 8 ct) nuostolius, 1,44 Eur (vieną eurą 44 ct) delspinigius, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) išieškojimo išlaidas, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (5 528,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 892,85 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt du eurus 85 ct) bylinėjimosi išlaidas.“

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avima“, juridinio asmens kodas 303322746, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida“, juridinio asmens kodas 300519806, 944,08 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt keturis eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                         Tomas Romeika                                                 

                                                Anita Sereikienė

Rasa Urbanavičiūtė