Civilinė byla Nr. e2A-162-467/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00134-2022-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RKJ Grupė“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agerona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „RKJ Grupė“ ieškovei 154 962,28 Eur patirtų tiesioginių nuostolių atlyginimą, 46 488,68 Eur palūkanų, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. pirkėja UAB „Agerona“ (ieškovė) su pardavėja UAB „RKJ Grupė“ (atsakove) sudarė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir sutartys), kuriomis pardavėja įsipareigojo pirkėjai parduoti ir savo jėgomis bei sąskaita autotransporto priemonėmis arba geležinkelio vagonais į Rygos uostą pristatyti 2 325 tonas rapsų, t. y. organizuoti bei atlikti visus parduodamų rapsų pakrovimo gabenimui ir transportavimo į Rygos uostą darbus. Atsakovė įsipareigojimus įvykdė – ieškovei pardavė bei į sutartyse nurodytą vietą pristatė 2 322,64 tonas rapsų (32,8 tonos rapsų buvo grąžintos pardavėjai, todėl galutinis pirkėjai parduotas rapsų kiekis – 2 289,84 tonos).
3. Atsakovės (pardavėjos) pasitelkti vežėjai pirkėjos (ieškovės) atstovams kartu su kiekviena pristatoma transporto priemone rapsų pateikė krovinio gabenimą patvirtinančius tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), kuriuose buvo nurodyta, jog visi pristatyti rapsai gabenimui buvo pakrauti Lietuvoje (duomenys neskelbtini); atsakovė ieškovei išrašė PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui už 2 322,64 tonas rapsų; PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 21 proc. pardavimo pridėtinės vertės mokestį (852 919,12 Eur rapsų kaina plius 179 113,01 Eur PVM, iš viso – 1 032 032,13 Eur), kas ieškovei kartu su CMR nurodytais duomenimis patvirtino, jog pardavėjos pristatyti rapsai gabenimui buvo pakrauti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
4. Vykdydama grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė atsakovei banko pavedimais sumokėjo visą PVM sąskaitose faktūrose nurodytą 1 032 032,13 Eur sumą už parduotą ir į Rygos uostą pristatytą 2 322,64 tonų rapsų kiekį. Laikydamasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. ieškovė pagal atsakovės (pardavėjos) išrašytas PVM sąskaitas faktūras savo buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2 322,64 tonų rapsų įsigijimą iš atsakovės už 852 919,12 Eur ir 179 113,41 Eur pirkimo PVM. Pirkimo PVM, išskirtą iš pardavėjos gautose PVM sąskaitose faktūrose, įtraukė į PVM atskaitą, kaip tai numatė galiojantys teisės aktai ir, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, 2016 m. lapkričio 21 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė prašymus dėl pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (tarp jų – ir 179 113,41 Eur pirkimo PVM suma pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras).
5. Mokesčių administratorius suformavo 2016 m. gruodžio 9 d. išvadą Nr. 10246372 ir išvadą Nr. 10246395, kurių pagrindu ieškovei buvo grąžinta tik dalis prašomos PVM permokos (skirtumo) – 352 533 Eur, tačiau nebuvo grąžinta 179 113,41 Eur permokos suma, t. y. nebuvo grąžinta visa pirkimo PVM suma, išskirta atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. VMI 2016 m. gruodžio 23 d. pradėjo ieškovės mokestinį patikrinimą ir 2017 m. sausio 20 d. surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-95, kuriuo buvo areštuota ieškovei priklausanti PVM permoka – 179 113 Eur (vėliau areštuota PVM permokos suma buvo sumažinta iki 154 962 Eur). Mokestinį patikrinimą VMI galutinai užbaigė 2019 m. liepos 25 d. Patikrinimo aktas Nr. (21 222) FR0680-283 patvirtintas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-216. VMI nustatė, jog dalis pardavėjos (atsakovės) į Rygos uostą pirkėjai (ieškovei) pristatytų rapsų gabenimui buvo pakrauta ne pardavėjos pateiktuose krovinių važtaraščiuose nurodytoje vietoje Lietuvoje (duomenys neskelbtini), o Latvijoje, kas reiškia, jog 2 008,94 tonų rapsų įsigijimai vyko už Lietuvos Respublikos ribų, dėl ko sandoris šioje dalyje laikytinas ne PVM objektu ir pardavėjas išrašytose PVM sąskaitose faktūrose negalėjo išskirti 154 962,28 Eur pardavimo PVM, bei padarė išvadą, jog ieškovė (pirkėja) negali pasinaudoti teise į 154 962,28 Eur PVM atskaitą. Kita ieškovei į Rygos uostą atsakovės pristatytų rapsų dalis – 280,90 tonų buvo pakrauta Lietuvoje, todėl ieškovei šioje dalyje leista pasinaudoti teise į PVM atskaitą, mokesčių mokėtojai buvo sugrąžinta PVM permokos suma.
6. Sandoriui esant ne PVM objektu, ieškovė atsakovei turėjo sumokėti tik rapsų kainą, t. y. 737 915,63 Eur, bet ne 154 962,28 Eur sumą atsakovės išskirtą kaip 21 proc. PVM. Ieškovė atsakovei sumokėjo 154 962,28 Eur daugiau, nei iš tiesų turėjo mokėti pagal sutartis ir teisės aktų reikalavimus. Ieškovė su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) prašydama panaikinti 2019 m. rugsėjo 24 d. VMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tačiau 2019 gruodžio 20 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. S-171(7-134/2019), kuriuo patvirtino VMI sprendimą. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I3-1998-983/2020, 2020 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą pareiškėjos (ieškovės) skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi paliko galioti VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (administracinė byla Nr. A-2201-556/2021). Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo galutinai nustatyta, jog 2 008,94 tonas rapsų atsakovė ieškovei į Rygos uostą pristatė ne iš Lietuvos, o iš Latvijos, dėl ko sandoris šioje dalyje yra ne PVM objektas, kas reiškia, jog ieškovė atsakovei sumokėjo 154 962,28 Eur daugiau, nei turėjo mokėti, dėl ko atsakovė privalo šią nepagrįstai gautą sumą grąžinti ieškovei. Padarydama pardavimo PVM apskaičiavimo pažeidimą ir minėtos sumos neteisėtai pareikalaudama iš ieškovės atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
7. Pagal sudarytų sutarčių nuostatas atsakovė buvo atsakinga už gabenamą rapsą iki jo pristatymo ieškovei į terminalą Rygoje. Atsakovė, kaip siuntėja, elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, nes žinojo ir galėjo žinoti, kad faktiškas gabenimas pagal šiuos CMR nevyks. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1270-815/2021, konstatavo, jog nei pareiškėja (atsakovė), nei UAB „Gausta“ ar kitos sandorių grandinėje dalyvavusios bendrovės patalpų ar sandėlių (duomenys neskelbtini) neturėjo, todėl šiuose sandoriuose gabenimą pirkėjui patvirtindama CMR dokumentuose su nurodyta faktiškai neturima ir neegzistuojančia išsiuntimo vieta atsakovė žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime; konstatuota ir tai, jog 2 008,94 tonos rapsų į Rygos uoste esantį terminalą buvo pristatytos iš nenustatytų Latvijos Respublikos teritorijos vietų, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-1637-331/20204 buvo nustatyta, jog rapsų pardavimas pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras pagrįstai laikytinas prekių tiekimu už atlygį ne šalies (Lietuvos) teritorijoje. Rapsus įsigijus užsienyje (Latvija) ir ten pardavus, jų pardavimo PVM nėra pagal pareiškėjos išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir standartinis 21 proc. PVM tarifas negali būti skaičiuojamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad anksčiau nagrinėtose administracinėse bylose konstatuotas tiek ieškovės, tiek atsakovės nesąžiningumas viešosios teisės aspektu – žinojimas ar turėjimas žinoti, jog tiek atsakovei, tiek ieškovei, įsigyjant prekę, jos galimai dalyvauja sukčiavime PVM srityje.
9. Teismo vertinimu, išnagrinėjus mokestinius ginčus, šalys nekelia ginčo, jog prekės tiek atsakovės, tiek ieškovės už atlygį buvo įsigytos Latvijos Respublikoje, t. y. ne šalies teritorijoje. Administracinių teismų sprendimuose konstatuota, kad prieš tai nurodytų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos faktiškai nevyko, rapsų pirkimo sandoriai vyko PVM sukčiavimo grandinėje: prekės pristatytos iš įvairių Latvijos Respublikos vietų į Rygoje esantį terminalą, atsiskaitymai visose grandyse vyko bankiniais pavedimais, tarpininkų nurodytais adresais – kur turėjo būti pakrauti rapsai sandėliai neegzistuoja, o CMR dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai apie pakrovimo vietą, siuntėjus, rapsų įsigijimo kilmės negalima nustatyti.
10. Teismas konstatavo, kad elgdamosi sąžiningai ir norėdamos įsitikinti tiekėjo patikimumu abi bendrovės galėjo reikalauti pardavėjo pateikti rapsų kilmės dokumentus, augintojų ūkių registracijos dokumentus, kaip kad numatyta ginčo šalių sutartyse. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė iš atsakovės tokių dokumentų nereikalavo (kaip ir pastaroji nereikalavo iš ankstesnio tiekėjo grandinėje). Minėtuose administracinių bylų procesiniuose sprendimuose konstatuota, jog ieškovė buvo tiekimo sandorio dalyvė, deklaravo PVM apmokestinamų prekių tiekimą (rapsų įsigijimą ir pardavimą) ir būdama profesionaliu verslo subjektu (veikia nuo 2005 m.) prisiėmė riziką, todėl, nepaisant to, kokio subjekto surašytais dokumentais rėmėsi, ji atsakinga dėl to, jog dokumentai, kuriais grindžiami PVM apmokestinamieji tiekimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtų pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi kaip verslo subjektas.
11. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog nesidomėjimas kontrahento veikla su prekių tiekimu susijusiomis aplinkybėmis, negalėjimas nieko konkretaus paaiškinti apie savo kontrahentus bei jų pradinį pasiūlymą įsigyti prekes ir pan., vertinamas kaip neatitinkantis rūpestingo bei apdairaus verslo subjekto kriterijų. Tai, kad priimdama tiekiamas prekes bei deklaruodama ir išskirdama PVM ieškovė išvadas apie rapsų kilmę darė remdamasi ieškinyje jos pačios nurodytų dokumentų (CMR važtaraščių) bendro pobūdžio duomenimis apie įsigyjamiems rapsams keliamus reikalavimus, tačiau pati iš atsakovės nereikalavo ir nei mokesčių administratoriui, nei mokestinį ginčą nagrinėjančiam teismui objektyvių duomenų nepateikė, nors sutartyse su atsakove tokia ieškovės teisė buvo numatyta, vertinama kaip ieškovės neatidumas, todėl ieškovės argumentai, jog už tai atsakinga išimtinai atsakovė, teismo vertinimu, neturi pagrindo.
12. Teismas nurodė, kad nepagrįsta yra teigti, jog mokestinio patikrinimo eigoje nustačius, kad PVM išskirtas nepagrįstai ir jį apmokėjus, atsakovės veiksmai savaime vertintini kaip neteisėti ir kalti civilinės teisės aspektu. Mokestinio patikrinimo eigoje atsakovei priskaičiuota papildoma PVM suma (virš 6 000 Eur), kurią ji, kaip ir baudas, į biudžetą sumokėjo. Šių aplinkybių ieškovė byloje neneigė, o Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnio 6 dalyje įsakmiai nustatyta, jog bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą.
13. Teismas padarė išvadą, kad bylos įrodymų visetas nepatvirtina ieškovės teiginio, jog būtent atsakovė suklastojo duomenis CMR dokumentuose, nes ieškovė mokestiniuose ginčuose įrodinėjo, kad prekių tiekimas vyko Lietuvoje, todėl ieškovės argumentas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar kaltės, vykdant šalių sudarytas grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, nėra pakankamas, o ieškovės atsakovei sumokėtą prekių kainą PVM dalyje laikyti atsakovės pelnu ar ieškovės nuostoliu nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovė UAB „Agerona“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl būtinybės motyvuoti priimamus sprendimus; pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo iš esmės išnagrinėtas; teismas nevertino ir nenagrinėjo ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių (ieškinio pagrindo), dėl ko buvo pažeista UAB „Agerona“ teisė į tinkamą teismo procesą pirmosios instancijos teisme. Didžioji dalis skundžiamo sprendimo yra tik kitų teismų sprendimų pažodinis perrašymas, o teismo motyvai yra neaiškūs.
14.2. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino esminių bylos aplinkybių bei tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo, dėl ko teismo padarytos išvados nėra laikytinos pagrįstomis visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tuo teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šių pažeidimų byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai. Todėl netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų bei jį panaikinus bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14.3. Skundžiamame sprendime klaidingai teigiama, kad administracinėse bylose neva teismų buvo konstatuotas UAB „Agerona“ žinojimas apie tai, jog įsigyjant rapsus dalyvaujama sukčiavime PVM srityje. Ieškovė niekada nedalyvavo PVM sukčiavime, taip pat nieko nežinojo (ir negalėjo žinoti) apie tai, jog PVM srityje sukčiauja įmonės, kurioms anksčiau priklausė rapsai, kurie 2016 m. liepos–rugsėjo mėn. pardavėjos UAB „RKJ Grupė“ jėgomis ir sąskaita buvo pristatyti pirkėjai UAB „Agerona“ į Rygos uostą.
14.4. Priešingai, nei nurodyta teismo sprendime, nei VMI, nei administraciniai teismai niekada nei teigė, nei konstatavo, kad UAB „Agerona“ būtų dalyvavusi kokiame nors sukčiavime PVM srityje ar žinojusi (turėjusi žinoti) apie tokį kitų asmenų vykdomą sukčiavimą. Tokios grubios pirmosios instancijos teismo padarytos esminių faktinių aplinkybių interpretavimo klaidos ne tik nepagrįstai šmeižia ieškovę bei menkina įmonės reputaciją, tačiau ir nulėmė nepagrįsto bei neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą.
14.5. Ieškovės kontrahentas, įsigyjant rapsus, buvo atsakovė (pardavėja), o faktinės aplinkybės paneigia tai, kad UAB „Agerona“, prieš sudarydama sandorius su šia įmone, neva nepasidomėjo apie ją ir negali nieko pasakyti apie jos veiklą. Prieš sudarydama sutartis su pardavėja ieškovė ėmėsi pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį, viešai prieinamais būdais pasidomėjo, ar ši rapsus siūlanti pirkti įmonė vykdo realią ekonominę veiklą, ar yra registruota PVM mokėtoju, ar turi darbuotojų, ar įmonė realiai užsiima žemės ūkio produktų veikla, kas yra įmonės vadovas ir pan. Iš gautų viešai prieinamų duomenų ieškovei paaiškėjo, jog rapsų pardavėja UAB „RKJ Grupė“ vykdo realią ekonominę veiklą, susijusią su grūdų auginimu bei prekyba, ir nebuvo pagrindo įtarti, kad ši įmonė galėtų nevykdyti mokestinių prievolių.
14.6. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad ieškovė nepasidomėjo prekių kilme, nes nustatant, ar sandoris laikytinas PVM objektu ar ne, svarbu yra ne prekių kilmė, o jų pakrovimo gabenimui vieta. Visiškai jokios reikšmės neturi rapsų išauginimo vieta, svarbu yra tik tai, kurioje valstybėje prasidėjo šių rapsų gabenimas pirkėjai UAB „Agerona“, t. y. kurioje valstybėje rapsai buvo pakrauti gabenimui.
14.7. Važtaraštis yra įprastas ir tokiose ūkinėse operacijose visiškai pakankamas dokumentas, patvirtinantis krovinio gabenimą, įskaitant ir krovinio pakrovimo gabenimui vietą. Krovinio važtaraščius atsakovė (jos pasitelkti vežėjai) pateikė ieškovei kartu su į Rygos uostą pristatytais rapsais ir visuose šiuose krovinių dokumentuose rapsų pakrovimo vieta buvo nurodyta Lietuva tol, kol mokestinius patikrinimus atlikęs mokesčių administratorius nustatė, jog dalyje šių važtaraščių nurodyta rapsų pakrovimo vieta neatitinka tikrovės, nes 2 008,94 tonos rapsų gabenimui buvo pakrauti ne važtaraščiuose siuntėjos nurodytoje vietoje (Lietuvoje, (duomenys neskelbtini)), o Latvijoje.
14.8. Pirmosios instancijos teismas kitose bylose teismų sprendimuose nustatytus atsakovės neteisėtus veiksmus nepagrįstai įvertino kaip teisėtus. Tiek mokesčių administratorius, tiek ir teismai vienareikšmiškai patvirtino, kad atsakovė ieškovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už 2 008,94 tonas rapsų negalėjo skaičiuoti standartinio 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio tarifo (kas sudaro 154 962,28 Eur sumą) ir tai reiškia, jog pirkėja nurodytos 154 962,28 Eur sumos neturėjo mokėti, o pardavėja negalėjo šios sumos gauti. Minėtuose teismų sprendimuose taip pat ne kartą patvirtinta, kad atsakovė pripažinta dalyvavusia sukčiavime PVM srityje.
14.9. Nors rapsus ieškovei pristatė ne pati atsakovė, o jos pasitelkti vežėjai, tačiau, vadovaujantis pirkimo–pardavimo sutarčių 3.3 punkto nuostatomis, už tinkamą rapsų atgabenimą (įskaitant ir tinkamų bei tikrąsias faktines aplinkybes atspindinčių krovinio transportavimo dokumentų parengimą bei jų pateikimą krovinio gavėjui) atsakinga yra atsakovė. Kita vertus, šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo atžvilgiu visiškai nėra svarbu, ar ieškovei pateiktus tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR) su juose nurodyta tikrovės neatitinkančia informacija apie rapsų pasikrovimo vietą suklastojo atsakovė ar jos pasitelkti tretieji asmenys, kadangi įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose yra aiškiai konstatuota, jog pardavėja UAB „RKJ Grupė“ žinojo, kad faktiškas rapsų gabenimas pagal šiuos CMR nevyks. Taigi, atsakovė žinojo, jog rapsai ieškovei į Rygos uostą nebus gabenami iš Lietuvos, dėl ko pagal galiojančių teisės aktų nuostatas sandoris yra ne PVM objektas Lietuvoje.
14.10. Atsakovė nepasidomėjo savo kontrahentu ir neįsitikino, kad būsimas verslo partneris realiai vykdo ekonominę veiklą, kadangi UAB „Gausta“ nevykdė realios ekonominės veiklos, neturėjo realios įmonės buveinės vietos, įmonėje dirbo vos vienas darbuotojas (Latvijos Respublikos pilietis), be to, UAB „Gausta“ buvo įsteigta prieš pusmetį iki rapsų pardavimo sandorio sudarymo su UAB „RKJ Grupė“, o pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju įsiregistravo prieš pat parduodama rapsus atsakovei. Šios įmonės įstatinis kapitalas yra minimalaus įstatymo numatyto dydžio.
14.11. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė iš ieškovės nepagrįstai gautą 154 962,28 Eur sumą iš tiesų būtų sumokėjusi į valstybės biudžetą. Įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais nustatyta, jog rapsų pirkimo sandoriai vyko PVM sukčiavimo grandinėje, o atsakovės nesąžiningumą (žinojimą arba turėjimą žinoti) patvirtina tai, kad prekes ji įsigijo dalyvaudama PVM sukčiavimo sandorių grandinėje, kai už ūkinėse operacijose sukurtą pridėtinę vertę nėra sumokamas PVM valstybei. Be to, nagrinėjamu žalos atlyginimo aspektu visiškai nėra svarbu, kur atsakovė panaudojo nepagrįstai (neteisėtai) iš ieškovės gautą sumą.
15. Atsakovė UAB „RKJ Grupė“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Iš teismo sprendime išdėstytos argumentacijos matyti, jog teismas vertino tarp ginčo šalių susiklosčiusią situaciją, t. y. vertino, kokios aplinkybės buvo nustatytos anksčiau nagrinėtuose administraciniuose ginčuose ir kokią reikšmę jos turi ieškovės reikalavimo pagrįstumui.
15.2. Šiuo atveju nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, nes atsakovė sutartis įvykdė tinkamai ir tarp šalių ginčo dėl to nėra. Nesant sutarčių pažeidimo, negali būti konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai. Ieškovė, reikšdama reikalavimus dėl skolos priteisimo, nepaaiškina, kokius šalių sutartinius santykius atsakovė pažeidė, priešingai, ieškinyje pripažįsta, kad atsakovė sutartis įvykdė, perdavė sutartimis nustatytą rapsų kiekį ieškovei, o ieškovė už juos sumokėjo.
15.3. Atsakovė neatliko ir imperatyvių teisės aktų pažeidimų, išskirdama PVM mokestį sąskaitose faktūrose. PVMĮ 71 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą. Taigi, PVM išskyrimas, kai PVM neturėjo būti skaičiuojamas, nėra draudžiamas veiksmas, tokiu atveju tik kyla pareiga išskirtą PVM sumokėti į valstybės biudžetą. Atsakovė būtent tai ir padarė, todėl jokie neteisėti veiksmai nebuvo atlikti.
15.4. Šiuo atveju turi būti nagrinėjami tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai ir jie negali būti painiojami su mokestiniais santykiais, kurie susiklostė tarp šalių ir valstybės. Mokestiniai teisiniai santykiai susiklosto tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės, o ne tarp dviejų mokesčių mokėtojų. Mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu.
15.5. Ieškovės akcentuojamose administracinėse bylose buvo analizuojami atsakovės sudaryti sandoriai mokesčių kontekste ir nebuvo vertinami šalių sutartiniai santykiai. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus civilinių santykių kontekste ar juo labiau, kad jos neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
15.6. Sprendime teisingai nustatyta, kad ankstesnėse bylose buvo konstatuotas ieškovės žinojimas apie PVM sukčiavimo schemą, tai reiškia, jog negali būti jokios atsakovės kaltės. Šiose bylose nustatyta, kad ieškovė buvo grūdų tiekimo sandorių dalyvė, kuri deklaravo Lietuvoje vykusius PVM apmokestinamuosius tiekimus (rapsų įsigijimą ir pardavimą), taip pat yra profesionalus verslo subjektas (veikiantis nuo 2005 m.), prisiimantis veiklos riziką, todėl, nepaisant to, kokio subjekto surašytais dokumentais ji remiasi grįsdama aplinkybes dėl PVM apmokestinamųjų tiekimų Lietuvoje, būtent ji yra atsakinga dėl to, kad dokumentai, kuriais grindžiami PVM apmokestinamieji tiekimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtų pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti. Teismai pripažino, kad ieškovė neįvykdė visų atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimų. Minėtas ieškovės elgesys lėmė tai, jog ji neteisingai deklaravo vykusius tiekimus kaip PVM apmokestinamuosius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM.
15.7. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-844-440/2017 konstatavo, kad PVM prievolės turi būti vykdomos, įpareigojo atsakovę nesumokėtą PVM dalį nuo įsigytų rapsų iš UAB „Gausta“ sumokėti reikalavimą perėmusiai Latvijos bendrovei SIA „Veides-2“. Taigi, iš atsakovės įsiteisėjusiu teismo sprendimu UAB „Gausta“ naudai priteista rapsų įsigijimo kaina su PVM, tai reiškia, kad atsakovės civilinių santykių pagrįstumą (būtent dalyje dėl PVM) įsiteisėjusiu sprendimu patvirtino teismas. Kadangi VMI jokių pretenzijų UAB „Gausta“ dėl prekių apmokestinimo PVM, kuri pardavė jas atsakovei, o atsakovė – ieškovei, neturėjo, UAB „Gausta“, atsakovė ir ieškovė PVM sumokėjo į Lietuvos Respublikos biudžetą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
18. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės UAB „Agerona“ ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas šiuo atveju neteisingai nustatė, jog atsakovė neprivalo atlyginti ieškovės nuostolių, kuriuos iš esmės sudaro atsakovės paskaičiuotas ir ieškovės jai sumokėtas PVM, be to, teismas nepakankamai motyvavo priimtą savo procesinį sprendimą. Taigi, apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias procesiniams sprendimams keliamus reikalavimus.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
19. Apeliantė 2023 m. vasario 23 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, prašo juos priimti ir nagrinėti kartu su kita byloje esančia medžiaga. 2023 m. vasario 27 d. apeliantė taip pat pateikė papildomus rašytinius įrodymus – 2023 m. vasario 2 d. pakartotinį prašymą dėl teisinėms paslaugoms teikti būtinos informacijos suteikimo ir Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2023 m. vasario 27 d. raštą Dėl informacijos pateikimo Nr. 6-703, prašo juos priimti prie bylos medžiagos.
20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
21. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (CPK 302 straipsnis). Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-290-330/2022; 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022; kt.).
22. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktų rašytinių paaiškinimų ir naujų rašytinių įrodymų turiniu, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu ir ginčo klausimui aktualia teismų praktika, pažymi, kad ieškovė rašytiniais paaiškinimais bei naujais įrodymais siekia papildomai atsikirsti į atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, susijusią su PVM sumokėjimu į valstybės biudžetą. Toks siekis atsikirsti į atsiliepime išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas apeliacinio skundo papildymu, kurį draudžia aptartos proceso teisės normos. Atsižvelgiant į tai, ieškovės pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai ir nauji įrodymai į bylą nepriimami ir nevertinami (CPK 17, 42, 323 straipsniai).
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
23. Byloje nustatyta, kad nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. ieškovė su atsakove sudarė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis atsakovė įsipareigojo ieškovei parduoti ir savo jėgomis bei sąskaita autotransporto priemonėmis arba geležinkelio vagonais į Rygos uostą pristatyti 2 325 tonas rapsų, t. y. organizuoti bei atlikti visus parduodamų rapsų pakrovimo gabenimui ir transportavimo į Rygos uostą darbus. Atsakovė ieškovei pardavė bei į sutartyse nurodytą vietą pristatė 2 322,64 tonas rapsų (32,8 tonos rapsų buvo grąžinta pardavėjai, galutinis pirkėjai parduotas rapsų kiekis – 2 289,84 tonos). Atsakovės pasitelkti vežėjai ieškovės atstovams kartu su kiekviena pristatoma transporto priemone rapsų teikė krovinio gabenimą patvirtinančius tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR), kuriuose buvo nurodyta, jog pristatomi rapsai gabenimui buvo pakrauti Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Atsakovė ieškovei išrašė PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui už 2 322,64 tonų rapsų kiekį, PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 21 proc. pardavimo pridėtinės vertės mokestį (852 919,12 Eur rapsų kaina plius 179 113,01 Eur PVM, iš viso – 1 032 032,13 Eur). Ieškovė atsakovei banko pavedimais sumokėjo visą PVM sąskaitose faktūrose nurodytą 1 032 032,13 Eur sumą už parduotą ir į Rygos uostą pristatytą 2 322,64 tonų rapsų kiekį.
24. Ieškovė 2016 m. lapkričio 21 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymus dėl pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (tarp jų – nurodyta 179 113,41 Eur pirkimo PVM suma pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras). Mokesčių administratorius suformavo 2016 m. gruodžio 9 d. išvadą Nr. 10246372 ir išvadą Nr. 10246395, kurių pagrindu ieškovei buvo grąžinta tik dalis prašomos pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo) – 352 533 Eur, tačiau nebuvo grąžinta 179 113,41 Eur permokos suma, t. y. nebuvo grąžinta visa pirkimo PVM suma, išskirta atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. VMI nustatė, jog dalis atsakovės į Rygos uostą ieškovei pristatytų rapsų gabenimui buvo pakrauta ne atsakovės pateiktuose krovinių važtaraščiuose nurodytoje vietoje Lietuvoje (duomenys neskelbtini), o Latvijoje, kas reiškia, jog 2 008,94 tonų rapsų įsigijimai vyko už Lietuvos Respublikos ribų, dėl ko sandoris šioje dalyje laikytinas ne PVM objektu, o atsakovė išrašytose PVM sąskaitose faktūrose negalėjo išskirti 154 962,28 Eur pardavimo PVM. Dėl to VMI padarė išvadą, kad ieškovė negali pasinaudoti teise į 154 962,28 Eur PVM atskaitą.
25. Ieškovė su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie LR Vyriausybės prašydama panaikinti VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tačiau 2019 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. S-171(7-134/2019), kuriuo patvirtino VMI sprendimą. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I3-1998-983/2020, 2020 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą ieškovės skundą atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi paliko galioti VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (administracinė byla Nr. A-2201-556/2021).
26. Ieškovė laikosi pozicijos, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė žalos (nuostolių), nes nepagrįstai sumokėjo atsakovei 154 962,28 Eur PVM, kurio neturi teisės susigrąžinti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, konstatavo, kad ieškovė, mokėdama PVM atsakovei, žinojo, jog dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje, be to, ieškovė nesidomėjo savo kontrahentais, rapsų kilme, todėl yra atsakinga už galimą žalos atsiradimą. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ji žinojo dalyvaujanti PVM sukčiavimo schemoje, nepagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
Dėl reikalavimų, keliamų teismo procesiniam sprendimui
27. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl nepakankamo teismo išvadų sprendime motyvavimo. Pasak apeliantės, didžiąją pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį sudaro pažodinis ankstesnių teismų, nagrinėjusių šalių skundus administracinėse bylose, procesinių sprendimų nurašymas, o išsamių motyvų dėl ginčo esmės nėra. Tai, apeliantės teigimu, lėmė nepagrįsto ir neteisingo sprendimo jos atžvilgiu priėmimą. Skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais sutinka iš dalies.
28. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šis teisės reikalavimas yra susijęs su įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodoma, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės. Išanalizavus skundžiamo teismo sprendimo struktūrą ir turinį matyti, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamąją dalį sudaro penkiolika puslapių, iš kurių trylikoje iš esmės dėstomos faktinės aplinkybės, detaliai perrašomi VMI bei administracinių teismų priimti procesiniai sprendimai, jų nustatytos aplinkybės ir išvados. Priimant sprendimą teismas turi teisę vadovautis kitų teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau šiuo atveju sutiktina, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nesilaikyta reikalavimo tokias faktines aplinkybes išdėstyti glausta forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teismo sprendime kitų institucijų ir teismų sprendimai aprašyti per plačiai, kai kuriais atvejais nesilaikant sąsajumo su nagrinėjama byla reikalavimų. Visgi tam, kad būtų pripažintas proceso teisės normų pažeidimas dėl sprendimo turinio, būtina nustatyti, ar dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį ir atsižvelgdama į ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį išdėstytus šalių argumentus, konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas pasisakė (itin glausta forma) dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, tyrė aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti, sprendime išvados dėl ginčo dalyko yra nepagrįstos. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, iš sprendimo motyvų yra aišku, kuo remiantis ieškinys buvo atmestas, todėl konstatuoti CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeidimą nėra pagrindo.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų
31. Atmesdamas ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, be to, ieškovė, atlikdama PVM sumos mokėjimą atsakovei, žinojo ir (ar) turėjo žinoti, jog dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje. Apeliantė šias pirmosios instancijos teismo išvadas neigia ir teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, jiems iš esmės pritaria.
32. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė.
33. Šiuo atveju tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai ir byloje nėra ginčo, kad abi šalys savo įsipareigojimus pagal sutartis įvykdė tinkamai, t. y. atsakovė į ieškovės nurodytą vietą pristatė atitinkamą kiekį rapsų (dėl pristatytų rapsų kokybės, pristatymo terminų ir kt. pretenzijos nebuvo pareikštos), o ieškovė už pristatytą produkciją atsiskaitė. Ieškovės vertinimu, atsakovė pažeidė ne sutarčių, o teisės aktų nuostatas, nes nepagrįstai PVM sąskaitose–faktūrose išskyrė mokėtiną PVM už patiektus rapsus, kurie nebuvo pakrauti Lietuvoje, tokiu būdu suklaidindama ieškovę ir įgalindama neteisėtai sumokėti atsakovei pastarajai nepriklausantį PVM. Taigi šiuo atveju ieškovė įrodinėja deliktinę atsakovės civilinę atsakomybę.
34. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.
35. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 35 punktą). Civilinio proceso šalis, prašydama taikyti deliktinę atsakomybę, turi pareigą įrodyti kitos civilinio proceso šalies veiksmų neteisėtumą (CPK 178 straipsnis). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju ieškovė byloje įrodė atsakovės neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė nepagrįstu PVM išskyrimu PVM sąskaitose faktūrose, duomenų neatitikimu CMR dokumentuose bei nepasidomėjimu atsakovės kontrahentais. Kaip teisingai nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, šie atsakovės neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais administracinėse bylose.
37. Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos UAB „RKJ Grupė“ 2019 m. liepos 5 d. patikrinimo akto Nr. (36.1E)FR0680-251 32 puslapyje mokesčių administratorius patikrinimo akto dalyje „III. Mokesčių įstatymų pažeidimai“ nurodo, kad „Bendrovė (t. y. UAB „RKJ Grupė“), išrašydama UAB „Agerona“ pardavimo PVM sąskaitas faktūras nuo pardavimo sandorių 737 915,63 Eur sumos, kai UAB „Gausta“ į Rygoje esantį WT terminalą pristatė prekę, nepagrįstai apskaičiavo 21 proc. dydžio PVM – 154 962, 28 Eur, nes tiekimo metu prekės buvo Latvijos Respublikos teritorijoje, kur pagal sutartis perduota disponavimo teisė“. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad tuo atveju, kai Lietuvos tiekėjai tiekia kitiems Lietuvos asmenims, kitų ES valstybių narių ar trečiųjų valstybių pirkėjams prekes, kurių tiekimo metu (disponavimo teisės perdavimo metu) nėra Lietuvoje ir kurios, pvz., gabenamos iš vienos ES valstybės narės (ne Lietuvos) į kitą ES valstybę narę arba iš kitos ES valstybės narės eksportuojamos į trečiąją valstybę, tokiu atveju, toks prekių tiekimas nelaikomas įvykusiu Lietuvoje ir nėra Lietuvos PVM objektu. Tokią pat išvadą VMI padarė ir atlikusi ieškovės mokestinį patikrinimą, patikrinimo akto Nr. (21.222)FR0680-285 18 puslapyje nurodžiusi, jog bendrovės „RKJ Grupė“ rapso (2 008,94 tonų) pardavimas ieškovei neįvyko Lietuvoje, todėl, vadovaujantis PVM įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, toks prekių tiekimas nelaikomas PVM objektu, todėl UAB „RKJ Grupė“ negalėjo išskirti pardavimo PVM ieškovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose.
38. Atsakovės neteisėtus veiksmus patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės skundą dėl mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-1637-331/2020 nurodyta, kad rapsų pardavimas pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras pagrįstai laikytinas prekių tiekimu už atlygį ne šalies – Lietuvos – teritorijoje, todėl rapsus įsigijus užsienyje (Latvija) ir ten pardavus, jų pardavimo PVM pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra, ir standartinis 21 proc. PVM tarifas negali būti skaičiuojamas.
39. Taigi, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimu konstatuota, kad atsakovė negalėjo išskirti 21 proc. dydžio PVM, kadangi toks prekių tiekimas (kuomet prekės pakraunamos ir parduodamos užsienyje) nelaikomas PVM objektu Lietuvos Respublikoje. PVMĮ 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai PVMĮ nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Apmokestinamieji asmenys, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, privalo skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą (PVMĮ 71 straipsnio 1 dalis). Taigi, atsakovei išrašant ieškovei PVM sąskaitas faktūras kilo pareiga, atsižvelgiant į prekių pakrovimo vietą, išskirti PVM (jei prekės pakraunamos Lietuvoje) ir neišskirti PVM (jei prekės pakraunamos ne Lietuvos Respublikos teritorijoje). Kaip jau nurodyta pirmiau, laikytina įrodytu, jog prekės buvo pakraunamos ne Lietuvoje, todėl atsakovė neturėjo išskirti 21 proc. PVM.
40. Sutiktina, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet PVM apmokestinamos prekės ar paslaugos, kurios nėra PVM objektas. Tokiu atveju bet kas išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą (PVMĮ 71 straipsnio 6 dalis). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma negali būti interpretuojama kaip suteikianti teisę pasirinktinai išskirti PVM ar ne. Atvejai, kas yra laikoma PVM apmokestinimo objektu, yra įsakmiai nurodyti PVMĮ ir subjektai, teikiantys paslaugas ar parduodantys prekes, privalo jo laikytis. Kaip jau nurodyta pirmiau, byloje yra konstatuota, kad atsakovė, parduodama rapsus ieškovei, nepagrįstai išskyrė mokėtiną PVM, be to, atlikdama šį veiksmą atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad tokiu būdu dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje, kas vienareikšmiškai vertintina kaip atsakovės neteisėti veiksmai.
41. Iš šalių sudarytų rapsų pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatų matyti, kad atsakovė įsipareigojo ne tik parduoti rapsus, tačiau ir pristatyti juos į ieškovės nurodytą vietą Rygos uoste (sutarčių 3.3 punktas). Atsižvelgiant į tai, atsakovė laikytina atsakinga už tinkamą rapsų pristatymą, taip pat ir atitinkamų krovinius lydinčių dokumentų parengimą. Šiuo atveju nustatyta, kad pristatant rapsų krovinius ieškovei kartu buvo pateikiami tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR), kuriuose nurodoma, jog rapsai gabenimui yra pakrauti Lietuvoje. Visgi UAB „RKJ Grupė“ mokestinį patikrinimą atlikęs mokesčių administratorius nustatė ne tik tai, kad dalis UAB „Agerona“ į Rygos uostą atgabentų rapsų (t. y. 2 008,94 tonos) gabenimui buvo pakrauti ne Lietuvoje, bet Latvijoje, tačiau ir tai, jog atsakovė žinojo ir galėjo žinoti, kad faktiškas gabenimas pagal šiuos CMR nevyks. Tokia mokesčių administratoriaus padaryta išvada buvo patvirtinta tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1270-815/2021, be kita ko, konstatavo ir tai, jog prekės (rapsai) buvo pristatyti į Rygoje esantį terminalą iš nenustatytų Latvijos Respublikos teritorijos vietų, o CMR važtaraščiuose yra įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytos nutarties 39 punkte taip pat konstatavo, jog šiuose sandoriuose gabenimą ieškovei UAB „Agerona“ patvirtindama CMR dokumentuose su nurodyta faktiškai neturima ir neegzistuojančia išsiuntimo vieta, atsakovė žinojo ar galėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavime. Taigi, įsiteisėjusiais VMI bei teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovės pateiktuose CMR važtaraščiuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės.
42. Šiuo atveju situacijos nekeičia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra įrodyta, kuris konkretus subjektas (ar atsakovė, ar kuris nors jos pasitelktas vežėjas) suklastojo duomenis CMR važtaraščiuose, kadangi už tinkamą rapsų pristatymą iki paskirties vietos (ieškovei) buvo atsakinga atsakovė. CK 6.257 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės. Taigi, nors rapsus ieškovei pristatė ne atsakovė, už tinkamą rapsų atgabenimą (įskaitant ir tinkamų bei tikrąsias faktines aplinkybes atspindinčių krovinio transportavimo dokumentų parengimą bei jų pateikimą krovinio gavėjui) atsakinga yra pardavėja – atsakovė.
43. Pažymėtina, kad duomenų CMR važtaraštyje suklastojimas nulėmė klaidingą ieškovės įsitikinimą, jog rapsai buvo pakrauti Lietuvos Respublikoje, todėl yra laikomi PVM objektu pagal PVM įstatymą. Jei ieškovei būtų atskleista tikroji rapsų pakrovimo vieta, jai tikėtina būtų kilęs klausimas dėl atsakovės išskirto PVM pagrįstumo, tačiau tokią informaciją nuo ieškovės nuslėpus, ieškovė neturėjo pagrindo abejoti atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisingumu.
44. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad būtent atsakovė, sudarydama rapsų įsigijimo sandorius, nepasidomėjo savo kontrahentais, ypač turint žinioje faktą, jog kai kurie iš rapsų pardavimo grandinės subjektų yra faktiškai neveikiantys. VMI 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. (36.9)-FR0682-205 nustatyta, kad UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“, UAB „Gausta“ įsteigtos (įsigytos) tik kaip trumpalaikės priedangos įmonės, nevykdančios realios veiklos, tačiau atliekančios „dingusių prekeivių“ priedangos funkciją. Taigi, mokesčių administratorius nustatė ir įrodė, kad pirminėje prekių pirkimo sandorių grandinėje nėra deklaruojamas bei nesumokamas į biudžetą PVM, o galutinėje sandorių grandinėje prašoma PVM grąžinti iš biudžeto, t. y. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ deklaruoja, jog įsigijo prekių iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių – UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras bendrovės UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformina prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaruoja prekių pardavimus atsakovei ir kitoms įmonėms, o atsakovė deklaruoja prekių pardavimus ieškovei, kuri įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 proc. tarifą, dėl to susidarė UAB „Agerona“ iš biudžeto grąžintinas PVM, kurį ji prašė grąžinti. Mokestinio tyrimo ataskaitoje konstatuota, kad tarp UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ buvo sukurta dirbtinių sandorių (PVM sukčiavimo) grandinė, į ją įtraukiant realios ekonominės veiklos nevykdančias įmones, sukuriant nepagrįstą PVM atskaitą bei nesumokant į biudžetą PVM. UAB „Golinta“, UAB „Alosa“ ir UAB „Agroinvesticija“ akcijos sandorių su UAB „Gausta“ metu arba iš karto po jų buvo parduotos, įmonių vadovai ir akcininkai pasikeitė, nerandami, samdomų darbuotojų nėra. Tiek mokesčių administratorius, tiek vėliau atsakovės skundus nagrinėję administraciniai teismai nustatė, kad pirmiau išvardintų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, rapsų pirkimo sandoriai vyko PVM sukčiavimo grandinėje.
45. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje nesidomėjimas kontrahento veikla, su prekių teikimu susijusiomis aplinkybėmis, negalėjimas nieko konkretaus paaiškinti apie savo kontrahentus ir jų pradinį pasiūlymą įsigyti prekes ir pan., vertinamas kaip neatitinkantis rūpestingo bei apdairaus verslo subjektų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-383-438/2015). Atsižvelgiant į nurodytą, ne ieškovė, o atsakovė, nepasidomėjusi savo kontrahentų veikla, laikytina pažeidusia rūpestingo bei apdairaus verslo subjekto kriterijų ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra atsakovės neteisėti veiksmai civilinės atsakomybės aspektu.
46. Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei kilti turi būti įrodytos ir kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – kaltė, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos atsiradimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje įrodytas visų šių sąlygų egzistavimas.
47. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Vertinant atsakovės kaltę pažymėtina, kad įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje, t. y. atsakovė žinojo, kad pagal jos ieškovei pateiktus CMR važtaraščius faktiškas rapsų gabenimas nevyks. Vadinasi, atsakovė, žinodama, kad rapsai ieškovei į Rygos uostą nebus gabenami iš Lietuvos, dėl ko pagal galiojančių teisės aktų nuostatas sandoris yra ne PVM objektas Lietuvoje, vis tiek už pristatytus rapsus išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 21 proc. pridėtinės vertės mokestį ir iš ieškovės nepagrįstai (neteisėtai) pareikalavo sumokėti 154 962,28 Eur daugiau nei pagal tikrąsias šios ūkinės operacijos aplinkybes ieškovė turėjo mokėti. Taigi, atsakovės žinojimas ar turėjimas žinoti apie duomenų CMR važtaraščiuose neatitikimą, nepagrįstą PVM mokesčio išskyrimą, laikytinas atsakovės kaltę patvirtinančia aplinkybe.
48. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Šiuo atveju, ieškovė nurodo, kad jos patirta žala yra nepagrįstai atsakovei sumokėta PVM mokesčio suma – 154 962,28 Eur, kurios ji negali susigrąžinti dėl atsakovės įvykdytų neteisėtų veiksmų.
49. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – mokestis, imamas nuo papildomai sukurtos vertės, taip pat antkainių. Tai – netiesioginis mokestis, taikomas sukurtai pridėtinei vertei. Patogumo dėlei mokesčio bazė apskaičiuojama ne tiesiogiai, kaip pelno ir darbo užmokesčio suma, o netiesiogiai – kaip parduotų prekių, paslaugų ir pirktų prekių bei paslaugų skirtumas. Nors PVM apskaičiuoja ir į biudžetą perveda kaip PVM mokėtojai užsiregistravę asmenys (dažniausiai įmonės, tačiau gali būti ir fiziniai asmenys), PVM mokesčio mokėtojas yra galutinis prekės ar paslaugos vartotojas. Dėl šios priežasties PVM dar vadinamas vartojimo mokesčiu. Pagal PVMĮ 91 straipsnio 1 dalį PVM permoka ir už atitinkamą mokestinį laikotarpį susidaręs PVM skirtumas įskaitomi (grąžinami) Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, atsižvelgus į šiame straipsnyje nurodytas išimtis ir apribojimus.
50. Kaip nustatyta byloje, apmokėjusi atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras (tarp jų – ir 179 113,41 Eur PVM sumą), ieškovė kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo, tačiau mokesčių administratorius atsisakė šį prašymą tenkinti, nes nustatė, kad didžioji dalis atsakovės pristatytų rapsų nebuvo PVM objektas. Pažymėtina, kad jei rapsai, kaip ir nurodyta CMR važtaraščiuose, būtų pakrauti Lietuvoje, jie būtų laikomi PVM objektu ir ieškovė turėtų teisę susigrąžinti PVM permoką. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad dalis PVM ieškovei buvo sugrąžinta, kadangi nustatyta, jog 280,90 tonų rapsų buvo pakrauta Lietuvoje, todėl ieškovei šioje dalyje leista pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, jei nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų (nepagrįsto PVM išskyrimo, duomenų CMR važtaraščiuose suklastojimo) ieškovė arba įgytų teisę į PVM susigrąžinimą, arba nebūtų šio PVM atsakovei sumokėjusi, todėl konstatuotina, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų atsakovė patyrė 154 962,28 Eur žalos ir tarp šių neteisėtų veiksmų bei žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant atsakovės civilinės atsakomybės klausimą nėra reikšminga aplinkybė, ar atsakovė ieškovės sumokėtą PVM sumokėjo į valstybės biudžetą, kadangi atsakovė neįrodinėja, jog dėl nepagrįstai gauto PVM atsakovė praturtėjo. Šiuo atveju aktualus yra tik atsakovės civilinės atsakomybės klausimas.
52. Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 46 488,68 Eur palūkanų už nepagrįstą disponavimą ieškovės pinigų suma. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovė už parduodamus ir Latvijoje pakrautus rapsus neturėjo skaičiuoti PVM, savo ruožtu ieškovė neturėjo šios sumos atsakovei sumokėti, pritartina ieškovės pozicijai, jog atsakovė jau nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. padarė ieškovei žalą, disponuodama 154 962,28 Eur suma. Kompensuojamosios palūkanos yra skirtos atlyginti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato šešių procentų dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai. Atsižvelgdama į tai, ieškovė UAB „Agerona“ pagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už penkerių metų laikotarpį iki šio ieškinio pareiškimo teismui dienos, viso 46 488,68 Eur.
53. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, jog ieškovė įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir ieškinys turėjo būti patenkintas.
Dėl civilinės atsakomybė netaikymo
54. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).
55. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, iš esmės konstatavo, kad nuostoliai atsirado dėl pačios ieškovės veiksmų, nes ieškovė žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje, taip pat nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes nepasidomėjo savo kontrahentais bei pristatytų rapsų kilme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šioms teismo išvadoms.
56. Kaip jau nurodyta pirmiau, įsiteisėjusiais VMI bei administracinių teismų sprendimais yra nustatyta, kad atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, jog ji dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje, atsakovė žinojo, kad pagal jos pateiktus CMR važtaraščius krovinių gabenimai nevyks. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovė taip pat žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja šioje sukčiavimo schemoje, minėtais sprendimais nėra patvirtinta. Aplinkybė, jog ieškovė tiek VMI, tiek administracinių teismų sprendimuose galimai įvardijama kaip galutinis PVM sukčiavimo schemos subjektas, savaime nepatvirtina, kad ieškovė apie tokią schemą žinojo ir sutiko joje dalyvauti.
57. Administracinėse bylose Nr. eI3-1637-331/2020 ir eA-1270-815/2021, kuriose atsakovė ginčijo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Panevėžio AVMI) 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (36.9)-FR0682-205 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 69-99 konstatuotas pačios atsakovės dalyvavimas PVM sukčiavimo schemoje bei nepasidomėjimas rapsų kilme. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjime ieškovė nedalyvavo.
58. Administracinėse bylose Nr. I3-1998-983/2020 ir A-2201-556/2021, kuriose ieškovė prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. S-171 (7-134/2019) dalį, kuria buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. (21.222) FR0682-216 rezoliucinės dalies 1 punktas, bei VMI 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-216, ieškovės dalyvavimas PVM sukčiavimo schemoje nebuvo nustatytas. Priešingai, šiose bylose buvo konstatuota, kad tais atvejais, kai nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (ar ESTT) suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose, t. y. konstatavus, kad tiekimas negalėjo būti laikomas PVM objektu, ieškovės sąžiningumas net nebuvo nustatinėjamas. Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė neįvykdė visų atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimų, nes nepasidomėjo pristatomų rapsų kilme, taip pat negali būti traktuojama kaip pripažinimas, jog ieškovė žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja PVM sukčiavimo schemoje.
59. Šioje vietoje taip pat pritartina apeliantės argumentams, kad rapsų kilmė nedaro įtakos jų apmokestinimui PVM, todėl net jei ieškovė ir būtų iš atsakovės pareikalavusi rapsų kilmę patvirtinančių dokumentų, iš jų nebūtų galimybės nustatyti, ar minėti rapsai yra PVM objektas ar ne, nes kriterijus, nuo ko priklauso ar prekė yra PVM objektas, yra šių prekių pakrovimo vieta. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių dokumentų (be CMR važtaraščių), patvirtinančių prekių pakrovimo vietą, ieškovė galėjo reikalauti iš atsakovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovė iš atsakovės ir nepareikalavo papildomų įrodymų apie rapsų kilmę, tačiau toks ieškovės neveikimas negali būti laikomas nukentėjusio asmens veiksmu, dėl kurio šiuo atveju atsirado nuostoliai. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsakovės pateikti CMR važtaraščiai neatitiko jų formai ar turiniui keliamų reikalavimų, dėl ko ieškovei galėjo kilti abejonių šių dokumentų patikimumu.
60. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nesidomėjo savo kontrahentais ir dėl to turėtų prisiimti atsiradusios žalos pasekmes, tačiau sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad ieškovė rapsus įsigijo iš realiai veikiančio subjekto (atsakovės), prieš tai atlikusi informacijos apie atsakovę, esančios viešojoje erdvėje, tyrimą. Byloje esanti informacija nepatvirtina, kad jau sandorių sudarymo metu viešojoje erdvėje buvo galima rasti informacijos apie atsakovės dalyvavimą PVM sukčiavimo schemoje, ar kitokių indikacijų, suteikiančių pagrindą ieškovei suabejoti atsakovės patikimumu ir pasirinkti kitą rapsų tiekėją.
61. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta, kad žala šiuo atveju kilo dėl ieškovės, kaip nukentėjusio subjekto veiksmų, todėl netaikyti atsakovės civilinės atsakomybės nėra pagrindo.
Dėl bylos procesinės baigties
62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje nenustatė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat nepagrįstai sprendė, jog dėl nuostolių atsiradimo atsakinga pati ieškovė, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės UAB „Agerona“ ieškinys tenkinamas visa apimtimi – priteisiama 154 962,28 Eur nuostolių atlyginimas ir 46 488,68 Eur palūkanų.
63. Ieškovė taip pat prašo priteisti 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašomų priteisti procesinių palūkanų dydį ieškovė grindžia Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija ir šį ieškovės prašymą tenkina.
64. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį taikoma pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Europos centrinio banko duomenimis nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma sudaro 0,00 procentų. (http://www.ecb.europa.eu/mopo/implement/omo/htm1). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 8 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 201 450,96 Eur (154 962,28 Eur plius 46 488,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
65. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas, ir nauju sprendimu ieškinys yra tenkinamas, naikintina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
66. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).
67. Tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė sumokėjo 2 486 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 5 929 Eur advokato pagalbos išlaidų, kurias sudaro: už ieškinio parengimą – 2 299 Eur, už dubliko parengimą ir pateikimą teismui – 3 630 Eur. Pagal Rekomendacijų 8,3 punktą maksimalus už dubliko, tripliko parengimą priteistinas išlaidų dydis sudaro 1,5 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsižvelgiant į tai, maksimalus už dubliko parengimą 2022 m. balandžio mėnesį ieškovei priteistinas advokato išlaidų dydis sudaro 2 518,95 Eur (1 679,3 Eur x 1,5). Dėl to ieškovei iš atsakovės priteistina 2 486 Eur žyminio mokesčio ir 4 817,95 Eur advokato pagalbos išlaidų, viso – 7 303,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
68. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 2 486 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 1 210 Eur advokato pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, iš viso – 3 696 Eur.
69. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų advokato pagalbos išlaidų dydžių, jos kartu su žyminiu mokesčiu priteistinos ieškovei iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Agerona“ ((duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RKJ grupė“ ((duomenys neskelbtini)) 154 962,28 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt keturis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt du eurus 28 ct) nuostolių atlyginimą, 46 488,68 Eur (keturiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 68 ct) palūkanų, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (201 450,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. vasario 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7 303,95 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus tris eurus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Agerona“ ((duomenys neskelbtini)) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RKJ grupė“ ((duomenys neskelbtini)) 3 696 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Irmantas Šulcas
Alma Urbanavičienė