LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių F. K. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ryto vaistinė“ ieškinį atsakovėms F. K. ir I. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl bankrutavusios bendrovės akcininkių ir vadovės atsakomybės bendrovei ir bendrovės kreditoriams.

Ieškovas BUAB „Ryto vaistinė“ (toliau – ir bendrovė), atstovaujama bankroto administratoriaus, nurodė, kad atsakovės F. K. ir I. K. yra bankrutavusios bendrovės akcininkės, kurioms priklauso po 50 procentų bendrovės akcijų. Taip pat atsakovė F. K. nuo bendrovės įsteigimo ėjo bendrovės direktorės pareigas. 2008 m. gruodžio 10 d. įvykusiame akcininkų susirinkime atsakovės vienbalsiai priėmė sprendimą likviduoti bendrovę, likvidatore paskyrė F. K. . 2009 m. spalio 12 d. teismo nutartimi pagal bendrovės kreditoriaus UAB „Limedika“ pareiškimą bendrovei buvo iškelta bankroto byla. 2009 m. lapkričio 27 d. teismo nutartimi, nustačius, kad bendrovės turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms sumokėti, bendrovei buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas bei patvirtinti 40 341,94 Lt dydžio kreditorių reikalavimai.

Ieškovo teigimu, atsakovės nevykdė įstatymuose ir bendrovės įstatuose nustatytų juridinio asmens dalyvio pareigų, o atsakovė F. K. – ir bendrovės direktorės pareigų. Bendrovės nuosavas kapitalas nuo 2004 m. buvo neigiamas, taip pat paaiškėjo, kad jau 2008 m. spalio 30 d. bendrovė buvo nemoki. Ieškovo nuomone, atsakovės, kaip bendrovės akcininkės ignoruodamos pareigą atkurti bendrovės nuosavą kapitalą arba inicijuoti bendrovės likvidavimo procedūrą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) 38 str. 3 d.), priimdamos sprendimą likviduoti nemokią bendrovę (ABĮ 73 str. 3 d.) bei nevykdydamos pareigos inicijuoti bendrovės bankroto procedūrą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 str. 1 d.), elgėsi aiškiai nesąžiningai bendrovės kreditorių atžvilgiu, nes pažeidė kreditorių interesus, kad civilinėje apyvartoje nedalyvautų nemokūs juridiniai asmenys. Atsakovėms, kaip akcininkėms, vykdant nurodytas pareigas, arba būtų atkurtas bendrovės mokumas ir pajėgumas atsiskaityti su kreditoriais, arba laiku – 2005 m. – būtų pradėta bendrovės likvidavimo procedūra, dėl ko nebūtų sudaryti sandoriai su kreditoriais, kurių reikalavimai patvirtinti bendrovės bankroto byloje. Dėl nurodyto atsakovėms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu kyla civilinė atsakomybė prieš bendrovės kreditorius. Ieškovo manymu, atsakovė F. K. , kaip bendrovės vadovė, nevykdė pareigos sušaukti bendrovės akcininkų susirinkimą, kuriame būtų svarstomi klausimai dėl bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimo ar bendrovės likvidavimo (ABĮ 38 str. 3 d.), bei pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Nurodytas neteisėtas neveikimas taip pat sąlygojo žalą tiek bendrovei, tiek bendrovės kreditoriams. Šiuo atveju atsakovės F. K. atsakomybė prieš bendrovę kyla CK 2.87 straipsnio 1 dalies pagrindu, o atsakomybė prie bendrovės kreditorius – CK 6.263 straipsnio pagrindu.

Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė priteisti solidariai iš atsakovių 40 341,94 Lt žalai atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui solidariai iš atsakovių 20 170,97 Lt žalai atlyginti, o kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2004-2008 m. laikotarpiu bendrovės finansiniai įsipareigojimai kiekvienais metais viršydavo ne tik pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, bet ir visą turimo turto vertę. Bendrovės veikla 2004, 2005, 2007 ir 2008 m. buvo nuostolinga. Ypatingai finansiniai rezultatai pablogėjo 2008 m., kai 2008 m. gruodžio 31 d. buvo akivaizdu, kad bendrovė tapo nemoki, kadangi negalėjo mokėti skolų savo kreditoriams ir jos finansiniai įsipareigojimai viršijo viso turto vertę. Nepaisant to, atsakovės 2009 m. balandžio 21 d. priėmė sprendimą perkelti 2008 m. nuostolius į kitus metus.     

Teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus, kad atsakovės pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Teismas sutiko su ieškovu, kad atsakovių, kaip bendrovės savininkių, nerūpestingas elgesys ir nepamatuota rizika, pasireiškusi įstatymų pažeidimu (pavyzdžiui, ABĮ 59 str. 9 d. 1 p. reikalavimu, draudžiančiu bendrovės nuostolius perkelti į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro mažiau kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; ABĮ 73 str. 3 d. reikalavimu, draudžiančiu akcininkams priimti sprendimą likviduoti nemokią įmonę) ir savo pareigų neatlikimu, yra pagrindas jų civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi tam yra visos reikalingos atsakomybės sąlygos: neteisėtas neveikimas, žala (kreditorių nuostoliai), priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Nustačius neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, atsakovių kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), o šią prezumpciją turėtų paneigti pačios atsakovės.

Teismas nesutiko su atsakovių argumentais, kad joms nebuvo žinoma tikroji bendrovės finansinė padėtis ir aplinkybės, nulėmusios bendrovės nemokumą, kadangi, teismo nuomone, tokie teiginiai prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovių civilinė atsakomybė grindžiama ne vien bendrovės savininkų ir bendrovės vadovo nesugebėjimu tinkamai organizuoti bendrovės ūkinę komercinę veiklą, bet ir imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu, t. y. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai. Tačiau teismas nurodė neturintis pagrindo nesutikti su atsakovių argumentais dėl pagrindinio bendrovės kreditoriaus – UAB „Limedika“ – veiksmų, kurie, teismo manymu, sudarant sandorius su bendrove, prieštaravo protingai verslo rizikai. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovė 2008 m. finansinius metus pradėjo faktiškai būdama nemoki, bendrovės finansinės skolos ir įsipareigojimai viršijo turimą turtą. Duomenys apie bendrovės finansinę būklę buvo vieši ir jau pirmųjų sandorių sudarymo metu 2008 m. kreditoriui apie tai turėjo būti žinoma. Teismo nuomone, kreditorius, parduodamas bendrovei prekes pagal sąskaitas-faktūras, kuriose atsiskaitymo terminai yra labai trumpi, jau negavęs apmokėjimo už 2008 m. gegužės mėn. pateiktas prekes, privalėjo prekių tiekimą nutraukti ir nedidinti savo nuostolių, tačiau kreditorius tiekė prekes bendrovei iki 2008 m. rugpjūčio mėn. pabaigos. Šios aplinkybės leido teismui teigti, kad paties kreditoriaus (nukentėjusiojo), kaip verslininko, veiksmai neatitiko rūpestingo, atidaus ir apdairaus elgesio standartų. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies atleisti atsakoves nuo civilinės atsakomybės, konstatavus abipusę verslo partnerių kaltę ir padalinus jų riziką dėl atsiradusios žalos per pusę (CK 6.253 str. 1, 5 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantės F. K. ir I. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas teisingai nustatė, kad apeliantės neįvykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau neteisingai įvertino šio pažeidimo teisines pasekmes. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį reikalauti padengti žalą iš atsakingų asmenų galima tik tuo atveju, kai žalą kreditoriai patyrė dėl to, kad buvo pavėluota pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu byloje nebuvo nagrinėtas kreditorinių reikalavimų atsiradimo momentas ir kaip tų kreditorinių reikalavimų dydis yra susijęs su pavėluotu bankroto bylos iškėlimu. Ieškovas įrodinėjo, kad bendrovė tapo nemoki ir pareiga teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado nuo 2008 m. spalio 30 d. Pagal ieškovo pateikto 2008 m. spalio 30 d. bandomojo balanso duomenis bendrovės kreditorių reikalavimai siekė 71 025,03 Lt, tuo tarpu bankroto byloje buvo patvirtinti tik 40 341,94 Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai. Taigi per laikotarpį, už kurį dėl galbūt kilusios žalos yra atsakingos apeliantės dėl pavėluoto kreipimosi į teismą, žala kreditoriams ne tik nepadidėjo, bet dar ir sumažėjo. Nesant duomenų, kad, vėluojant pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to kreditoriams būtų atsiradusi ar padidėjusi žala, nepagrįstai iš apeliančių priteista atlyginti su aptariamu vėlavimu nesusijusius kreditorių nuostolius.

2. Teismo išvada apie bendrovės nemokumą ir apie tai, kada apie šį faktą tapo žinoma ar turėjo tapti žinoma apeliantėms, kelia abejonių. Teismas apie bendrovės nemokumą sprendė iš balanse nurodytų įsipareigojimų, tačiau, nustatant nemokumo faktą, svarbus ne apskritai turimų įsipareigojimų, o pradelstų įsipareigojimų dydis (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įrodymus dėl pradelstų įsipareigojimų dydžio turėjo pateikti ieškovas, o jam to nepadarius, teismas privalėjo ieškinį atmesti.

3. Teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad apeliantės vedė derybas su pagrindiniu kreditoriumi UAB „Limedika“ dėl skolos grąžinimo. Pagal CK 6.53 straipsnį prievolės įvykdymo terminas, jei jis nėra aiškiai apibrėžtas, turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę, tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnis nenustato konkretaus termino, kada įpareigoti asmenys turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantės pagrįstai tikėjosi susitarti dėl bendrovės likvidavimo ir galutinio atsiskaitymo su pagrindiniu kreditoriumi sąlygų, todėl, joms negavus konkretaus atsakymo iš kreditoriaus apie derybų baigtį, nelaikytina, kad buvo praleistas terminas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pačiam kreditoriui, neužbaigus derybų, kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokia pareiga apeliantėms iš viso neatsirado (ĮBĮ 8 str. 1 d.).

4. Teismas, esant akivaizdžiai nevienodai apeliančių teisinei padėčiai, taikė vienodą atsakomybę. Apeliantė I. K. , turėdama 50 procentų bendrovės akcijų ir dirbdama bendrovėje farmacininke, visą informaciją apie bendrovės finansinę būklę gaudavo iš bendrovės direktorės. Tačiau pateikiamoje informacijoje niekada nebuvo konkrečių teiginių ar duomenų apie bendrovės nemokumą. Neturėdama daugiau kaip 50 procentų akcijų, ši akcininkė negali susipažinti su bendrovės sandoriais, o tuo pačiu ir gauti informaciją apie prievolių įvykdymo terminus (ABĮ 18 str. 1 d.). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad apeliantei I. K. buvo ar turėjo būti žinoma apie bendrovės nemokumą, todėl jos kaltės dėl pavėlavimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nėra.

Ieškovas BUAB „Ryto vaistinė“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas vertino apeliančių nesąžiningų veiksmų visumą, o ne tik pareigos kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. Pažymima, kad bendrovės nemokumo faktas buvo konstatuotas kitoje civilinėje byloje, pradėtoje pagal kreditoriaus UAB „Limedika“ ieškinį apeliantėms dėl sumokėto piniginio užstato už bankroto bylos iškėlimą priteisimo (ĮBĮ 10 str. 11 d.). Toje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Ieškovo teigimu, apeliantės neįrodė, kad vedė derybas su kreditoriumi UAB „Limedika“. Teismas pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, nes žala bendrovei ir bendrovės kreditoriams padaryta tiek dėl abiejų apeliančių, kaip bendrovės akcininkių, nesąžiningų veiksmų, tiek dėl apeliantės F. K. , kaip bendrovės vadovės, neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad apeliantės, kaip bendrovės savininkės, pažeisdamos įstatymų reikalavimus, draudžiančius bendrovės nuostolius perkelti į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis nei pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, draudžiančius priimti sprendimą likviduoti nemokią bendrovę, taip pat įpareigojančius kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei tapus nemokia, elgėsi nerūpestingai, nevykdė savo pareigų ir prisiėmė nepamatuotą riziką, todėl yra atsakingos už bendrovės kreditoriams padarytą žalą. Šiuo atveju apeliantės ginčija tik tai, kad pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas, jų nuomone, nėra susijęs su kreditorių patirta žala.

Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai buvo vertinta visumos apeliančių veiksmų (neveikimo) įtaka bendrovės kreditorių negalėjimui patenkinti savo reikalavimų (žalai). Bylos duomenys patvirtina, kad nuo pat 2004 m. bendrovė veikė nuostolingai, nuosavas kapitalas buvo neigiamas, didžiąją turto dalį sudarė tik atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (T. 1, b. l. 11-32), tačiau apeliantės, žinodamas tokią situaciją (T. 1, b. l. 90-104) ir privalėdamas suprasti ir vykdyti atitinkamus įstatymų reikalavimus (ABĮ 59 str.), iš esmės nieko nedarė, taip leisdamos rinkoje veikti asmeniui, negalinčiam užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimo. Tokia apeliančių toleruota bendrovės veiklos, trukusi beveik 5 metus, bei protingumo ir sąžiningumo standartų neatitinkantis elgesys galiausiai privedė bendrovę prie bankroto. Tačiau net ir tuo metu, akivaizdžiai nebematydamos bendrovės veiklos perspektyvų, apeliantės, priešingai įstatymo reikalavimams (ABĮ 73 str.), nutarė bendrovę likviduoti, o ne kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo (T. 1, b. l. 101). Kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma visiškai pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui pripažinti apeliantes atsakingomis už tai, kad bendrovė negali patenkinti kreditorių reikalavimų (CK 6.247 str.). Jei apeliantės laiku būtų atstačiusios bendrovės nuosavą kapitalą ar bendrovę likvidavusios anksčiau, kreditoriai nebūtų patyrę žalos.  

Kolegija nesutinka su apeliančių argumentais esą joms nebuvo žinoma tikroji bendrovės padėtis. Bendrovė užsiėmė vaistinės veikla, jos mastas nebuvo didelis, abi apeliantės buvo ne tik vienintelės bendrovės akcininkės, bet ir pagrindinės darbuotojos. Taigi niekas geriau nei jos negalėjo žinoti su bendrovės veikla susijusių aplinkybių. Tai, kad galbūt apeliantės neišmanė įstatymų reikalavimų, nepateisina jų nevykdymo (CK 1.6 str.), tuo labiau, kad kaip verslininkėms apeliantėms taikomas didesnis rūpestingumo ir atidumo standartas.

Kolegija atmeta apeliančių argumentą, kad jos vedė derybas su pagrindiniu bendrovės kreditoriumi, nes jis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais (CPK 178 str.). Kita vertus, minėta, apeliančių atsakomybę lėmė visuma jų veiksmų (neveikimo), todėl tokios derybos prieš pat bendrovės bankrotą nepanaikintų jų atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismas sumažino iš apeliančių priteistiną žalą per pusę, nes sprendė, kad ir pats didžiausias bendrovės kreditorius UAB „Limedika“ nesielgė pakankamai apdairiai ir protingai. Ieškovas tokio sprendimo neskundė. Byloje esantys duomenys (T. 1, b. l. 36-40; T. 23-27) patvirtina, kad būtent šis kreditorius kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir, nesant pakankamai bendrovės turto, teismo buvo įpareigotas įmokėti 7 000 Lt bankroto proceso išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Vėliau šis kreditorius kreipėsi į teismą dėl įmokėtos sumos priteisimo iš atsakovių. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutartimi toks reikalavimas buvo visiškai patenkintas (ĮBĮ 10 str. 11 d.). Vertinant iš šio kreditoriaus pozicijų, aukščiau aptarti apeliančių veiksmai lėmė ne tik tai, kad jo reikalavimas negali būti patenkintas iš bendrovės turto, bet ir tai, kad jis buvo priverstas inicijuoti bankroto bylą ir bankroto proceso apmokėjimą. Kolegijos nuomone, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad aptariamas kreditorius turėtų prisiimti pusę kaltės ir rizikos, pusė iš apeliančių priteistos 7 000 Lt sumos turėtų būti išskaičiuota iš skundžiamu sprendimu priteistos sumos. Tokiu būdu ši suma mažintina iki 16 670,97 Lt.

Pirmosios instancijos teismas priteisė žalos atlyginimą iš apeliančių solidariai, tačiau, kolegijos vertinimu, tam nebuvo teisinio pagrindo. CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio 7 dalies bei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies normos, kuriomis grįstas teismo sprendimas, nenumato solidariosios atsakomybės (CK 6.6 str. 1 d.). Nustatyti neteisėti apeliančių veiksmai (neveikimas) taip pat negali būti vertinami kaip bendras asmenų veikimas CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio prasme.

Remiantis išdėstytu, skundžiamas sprendimas keistinas, sumažinant priteistą žalos atlyginimą ir jį priteisiant iš apeliančių lygiomis dalimis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti, sumažinant iš apeliančių F. K. ir I. K. priteistą žalos atlyginimą iki 16 670,97 Lt (šešiolikos tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimties litų ir 97 ct) ir priteisiant žalą iš jų atlyginti lygiomis dalimis (po 8 335,49 Lt).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.