Administracinė byla Nr. eA-1261-575/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02134-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 57.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui V. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–5) priteisti iš atsakovo V. B. (toliau – ir atsakovas) 115,56 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtinti Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nustato, kad pareiškėjas apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), organizuoja ir tvarko (administruoja) vietinės rinkliavos surinkimą, apskaitą (46 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (60 p.). Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.). Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Taigi, atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šiame kontekste pabrėžė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 1995 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Plungėje, savininkas ir nėra sumokėjęs vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnį, pagal kurį mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, pareiškėjas iš atsakovo prašė priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą tik už 2010–2012 m., iš viso 115,56 Eur. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patyrė 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų (išlaidas advokato pagalbai apmokėti), kurias, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, prašė priteisti iš atsakovo.
Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 31–34) pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 115,56 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 14 Eur atstovavimo išlaidų.
Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis bei Plungės rajono savivaldybės tarybos patvirtintais Nuostatais ir padarė išvadą, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, o vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad nuo 1995 m. birželio 8 d. atsakovas buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Plungėje, o nuo 2012 m. spalio 18 d. – 47/100 šio buto savininku, todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tačiau iš byloje esančios pažymos dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudaro 115,56 Eur. Taigi, teismas konstatavo, kad nurodyta įsiskolinimo suma priteisina pareiškėjui.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) bei nurodė, kad šių išlaidų pagrindimui pareiškėjas pateikė 2015 m. gegužės 22 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. TP/2015/05/16 išrašą ir 2015 m. lapkričio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija SGKA Nr. 11391 bei specifikaciją Nr. 11391, iš kurios matyti, jog už prašymo surašymą pareiškėjas advokatų profesinei bendrijai sumokėjo 36,30 Eur, mokėjimo faktas pagrįstas 2015 m. lapkričio 12 d. vietinio lėšų pervedimo kvitu Nr. 5655. Tačiau, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydžio, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad prašymas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, o byla buvo išnagrinėta pirmame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertino bylos pobūdį, apimtį ir sudėtingumą bei padarė išvadą, jog iš atsakovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl mažintina.
III.
Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 38–41), kuriame prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kurioje pareiškėjui priteista sumažinta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma, bei priimant sprendimą priteisti pareiškėjui visą prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą.
Pareiškėjas pažymi, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma sudaro tik 2,05 proc. pagal Rekomendacijas paskaičiuotos maksimaliai priteistinos sumos už pareiškimo teismui surašymą, todėl tokia suma negali būti laikom neproporcingai didele. Pareiškėjo teigimu, minėta suma yra proporcinga jo atstovų atliktam darbui: įrodymų rinkimas, pareiškimo surašymas, pareiškimo ir priedų pateikimas teismui elektroniniu būdu, iškeltos administracinės bylos administravimas. Be to, prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija panašių vykdymo išlaidų įkainių, todėl laikytina proporcinga ir teisinga. Pareiškėjas kartu akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju atstovavimo išlaidas patiria išskirtinai tik dėl atsakovo kaltės, nes būtent jis nemoka vietinės rinkliavos, už kurios surinkimą yra atsakingas pareiškėjas. Taip pat nurodo, kad patirtų atstovavimo išlaidų mažinimas tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems asmenims, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu.
Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo patenkintas jo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir pareiškėjui iš atsakovo priteista 14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo mažinti jam priteistinas atstovavimo išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Tuo tarpu likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pareiškėjas neginčija, todėl teisėjų kolegija pasisakys tik dėl ginčijamos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalies, kuria išspręstas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, jog net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus, teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1635-261/2016).
Taigi, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Šiame kontekste akcentuotina, kad šiuo atveju nagrinėjama administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą yra spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir tokio pobūdžio bylose suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairiais aspektais. Taigi, kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais, advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti bei informacijai surinkti kvalifikuota teisinė pagalba yra perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir paties subjekto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Pažymėtina, kad juridiniai asmenys turi teisę pasitelkti advokatus, tačiau tai turėtų būti daroma vadovaujantis protingumo principu ir vengiant perteklinio išlaidavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepaneigė fakto, kad ši administracinė byla (atsižvelgiant į jos teisinius aspektus ir faktinę situaciją) yra šabloniška ir nesudėtinga, bei neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą ir pareiškėjo atstovų darbo sąnaudas, padarė klaidingas išvadas. Apeliaciniame skunde pabrėžiamos aplinkybės, kad pareiškėjo prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir yra žymiai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, minėtų išvadų nepaneigia ir pačios savaime taip pat nėra pakankamas teisinis pagrindas pareiškėjo prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visa apimtimi.
Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose, teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų (išlaidų) atlyginimo tvarkos, tačiau teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016 ir kt.). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas būtų sumažinęs nepagrįstai. Šiuo atveju, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgus į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo patirtų 36,30 Eur dydžio išlaidų sumažinimas iki 14 Eur neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja pareiškėjo teisę į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką, neteisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu. Pabrėžtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1158-556/2016 ir Nr. eA-1163-556/2016, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1635-261/2016 ir kt.).
Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, jog prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra mažesnės už išlaidas, kurios būtų patirtos vykdymo procese, kad pareiškėjo patirtos, tačiau jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos tenka sąžiningiems rinkliavą mokantiems savivaldybės gyventojams, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jam priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų būtinumo, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju svarbių aplinkybių visumą ir tinkamai taikė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius