Baudžiamoji byla Nr. 2K-433/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 19
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant
Dianai Šataitytei,
dalyvaujant
prokurorui Arūnui Meškai,
nuteistajam J. Ž.,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą
pagal nuteistųjų J. M. ir J. Ž. kasacinius skundus dėl
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
kovo 9 d. nuosprendžio.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d.
nuosprendžiu panaikintas Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d.
nuosprendis, kuriuo J. Ž. išteisintas pagal BK 229 straipsnį, nuteisiant
jį už veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, padarymą, skiriant
laisvės atėmimą vieneriems metams ir dviem mėnesiams, vadovaujantis
BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymą
atidedant dvejiems metams ir įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios
bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau
kaip septynioms paroms. Plungės rajono apylinkės teismo
2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu J. M. nuteista pagal
BK 229 straipsnį vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimu,
vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės
vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios
bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau
kaip septynioms paroms; jos apeliacinis skundas Klaipėdos apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d.
nuosprendžiu atmestas.
Plungės
rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu civiliniai ieškiniai
tenkinti ir iš Lietuvos šaulių sąjungos J. B. priteista 760 Lt turtinės ir 100
000 Lt neturtinės žalos, I. A. – 700 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimo. Solidariai iš J. M. ir K. M. J. B. ir I. A. priteista
po 1000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat po 104,30 Lt
proceso išlaidų valstybei. Šiuo nuosprendžiu K. M. pripažintas kaltu pagal BK
229 straipsnį ir nuteistas vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimu;
vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės
vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios
bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau
kaip septynioms paroms. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžiu K. M.
išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d.
nuosprendžiu J. B. ir I. A. priteista po 500 Lt iš J. Ž. ir J. M.
kiekvienai išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš J. Ž. ir J. M.
priteista po 104,30 Lt proceso išlaidų valstybei.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo J. Ž., prašiusio jo
kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti,
paaiškinimų,
nustatė:
J. Ž. pagal
BK 229 straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui
prilygintas asmuo – Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos
šaulių 8–osios rinktinės vadas, savo 2005 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 08-030
„Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“ įsakęs
2005 m. birželio 19–25 dienomis organizuoti „Mobiliąją vasaros stovyklą
– 2005“, šio įsakymo 3.1 punktu stovyklos viršininke paskyręs savo
pavaduotoją J. M. ir jai pavedęs suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą,
paskirti trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, garantuoti
stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių
ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą bei pagal įsakymo 8 punktą
pats privalėdamas kontroliuoti jo vykdymą, sutartimis su stovyklos dalyvėmis V.
B. ir V. A. bei jų tėvais – J. B. ir A. A. – įsipareigojęs maksimaliai
užtikrinti vaikų saugumą, netinkamai vykdė savo pareigas: nekontroliavo, kaip
vykdomas jo įsakymas, neužtikrino Alsėdžių mobiliosios stovyklos nuostatų
vykdymo, neatsakingai atliko mobiliosios vasaros stovyklos vadų bei
aptarnaujančio personalo atranką, tinkamai neįvertino jų kompetencijos bei
turimų įgūdžių, būdamas informuotas apie stovykloje tvyrančią netvarką,
nesklandumus, apie stovyklos viršininko bei kitų prie stovyklos organizavimo
prisidedančių asmenų konfliktus ir nesutarimus, tinkamai nereagavo, laiku
nesiėmė adekvačių priemonių reikiamam bei saugiam stovyklos veiklos
organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms ir stovyklos
dalyvių – vaikų – saugumui užtikrinti, neužtikrino, kad būtų laikomasi švietimo
ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo
renginių organizavimo aprašo“ reikalavimų, neužtikrino ir nekontroliavo, kad
rengiant žygio programą būtų numatytas detalus maršrutas, atsižvelgta į žygio
dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, kad grupės nariai
būtų supažindinti su pirmosios pagalbos teikimu, aplinkosaugos,
priešgaisrinės saugos bei maudymosi taisyklių reikalavimais, kad saugos
instruktažas su vaikais būtų registruotas tam skirtame žurnale, neužtikrino ir
nekontroliavo, kad būtų paskirti ekstremaliam žygiui pasiruošę instruktoriai,
dėl to 2005 m. birželio 24 d. žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajone,
Alsėdžių miestelyje esančiame tvenkinyje, nuskendo žygyje dalyvavusios
stovyklos dalyvės V. B. ir V. A., taip buvo padaryta didelė žala fiziniams
asmenims.
J. M. pagal
BK 229 straipsnį nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas
asmuo – Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8–osios
rinktinės vado pavaduotoja, Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities
Žemaitijos šaulių 8–osios rinktinės vado J. Ž. 2005 m. birželio 14 d.
įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“ paskirta
mobiliosios vasaros stovyklos viršininke ir įpareigota suformuoti stovyklos
aptarnavimo personalą, paskirti trūkstamus pareigūnus garantuojant efektyvesnį
stovyklos darbą, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės
laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius bei užtikrinti efektyvų
jų darbą; pagal Alsėdžių mobiliosios stovyklos viršininko pareiginius nuostatus
būdama atsakinga už stovyklautojų saugumą netinkamai atliko savo pareigas,
t. y. nevykdė rinktinės vado įsakymo: nepaskyrė trūkstamų pareigūnų
efektyvesniam stovyklos darbui garantuoti, neužtikrino stovyklos drausmės ir
tvarkos laikymosi, nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino
efektyvaus jų darbo, nesilaikė savo pareiginių nuostatų V dalies
8.2 punkto reikalavimo laiku pateikti teisingą ir išsamią informaciją
rinktinės vadui, tinkamai nereagavo, laiku nesiėmė adekvačių priemonių
reikiamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių
asmenų tinkamoms sąlygoms ir stovyklos dalyvių – vaikų – saugumui užtikrinti,
rengdama žygio programą nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į žygio
dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės
narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo
saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale, kaip tai nustatyta Lietuvos
Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d.
įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo“ 14 punkte;
dėl to 2005 m. birželio 24 d. žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajone, Alsėdžių
miestelyje esančiame tvenkinyje, nuskendo stovyklos dalyvės V. B. ir V. A.,
taip padaryta didelė žala fiziniams asmenims.
Kasaciniu
skundu nuteistoji J. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio
dalį, kuria ji buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 229
straipsnyje, ir jai paskirta vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo
bausmė, kurios vykdymas atidėtas, įpareigojant be bausmės vykdymą prižiūrinčios
institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms
paroms bei priteista J. B. ir I. A. po 500 Lt advokato pagalbai apmokėti ir
104,30 Lt proceso išlaidų valstybei, ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde
nuteistoji J. M. teigia, kad jos veikoje nėra visų nusikalstamos veikos,
numatytos BK 229 straipsnyje, sudėties požymių: veika nebuvo nukreipta į
konkrečius asmenis, prieš kuriuos buvo įvykdytas nusikaltimas ir padaryta žala
(nėra nusikalstamos veikos objekto); norint patraukti kasatorę baudžiamojon
atsakomybėn, buvo būtina nustatyti, ar ji privalėjo veikti atitinkamu būdu ir
ar jos neveikimas turėjo priežastinį ryšį su mergaičių žūtimi. Anot kasatorės,
teismo nurodymas, kad ji nepaskyrė trūkstamų pareigūnų efektyvesniam stovyklos
darbui užtikrinti, neužtikrino stovyklos drausmės ir tvarkos laikymosi,
nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino efektyvaus jų darbo,
nesilaikė savo pareiginių nuostatų V dalies 8.2 punkto reikalavimo, t. y.
„nepateikė savalaikės, teisingos ir pilnos informacijos rinktinės vadui,
tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei
saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų
tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų saugumui užtikrinti“,
nepagrįstai traktuojamas kaip netinkamas pareigų atlikimas. Pasak kasatorės,
šie kaltinimai yra kazuistinio pobūdžio. J. M. savo skunde nurodo, kad ji savo
pareigas atliko tinkamai: stovyklautojai buvo supažindinti su stovyklos
taisyklėmis, žygis įtrauktas į stovyklos programą; už jį buvo numatyti
atsakingi asmenys, žygeivius prižiūrėjo du būrio vadai, žygio dalyviai
patvirtino, jog vienas jų ėjo priekyje, o kitas – būrio gale. Buvo suformuoti
instruktorių ir apsaugos būriai, tačiau jokiuose teisės norminiuose aktuose
nenurodyta, kiek reikėjo tokių instruktorių ir kas būtų pasikeitę, jeigu žygio
metu stovyklautojus būtų lydėję daugiau asmenų. Lokaliniuose Šaulių sąjungos
aktuose nebuvo numatyta, kiek instruktorių turi lydėti vaikus žygio metu.
Švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakymo 12 punkte numatyta, kad
didesnėms nei 15 vaikų grupėms skiriami du turizmo renginio vadovai. Šiuo
atveju žygio metu vaikams vadovavo du būrio vadai, tad negalima teigti, jog
trūko priežiūros ir nebuvo užtikrintas saugumas. Kasatorė abejoja, ar kas nors
būtų pasikeitę, jei žygio metu būtų buvę ne du, o trys ar keturi žygio vadovai.
Nuteistoji J. M., be
to, pažymi, kad pagal BK 229 straipsnį ji nėra tinkamas subjektas,
nes pagal BK 230 straipsnio 3 dalį neturi šiame straipsnyje numatytų požymių –
jokių administracinių įgaliojimų nei Šaulių sąjungoje, nei rinktinėje, nei
stovykloje teikti viešąsias paslaugas. Ji, būdama Telšių šaulių rinktinės vado
pavaduotoja, net neturėjo teisės leisti įsakymų ir negalėjo atlikti viešojo
administravimo. Taip pat pažymėtina, kad byloje yra prokuroro rašytinis
nurodymas tyrėjui išsiaiškinti, ar rinktinių vadai ir pavaduotojai yra
pareigūnai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šis prokuroro nurodymas buvo
įvykdytas. Kasatorei nebuvo paskirta jokių pareigų, susijusių su žygiu, todėl
ji neturėjo numatyti galimų kokių nors neigiamų padarinių būtent šio žygio
metu, taip pat akivaizdu, kad, būdama už kelių kilometrų nuo žygio dalyvių, ji
niekaip negalėjo numatyti, kad būrio vadai juos ves tvenkinio pakraščiu, žygio
dalyviai nepaklausys būrio vado nurodymo apeiti į tvenkinį nuvirtusį medį, o
spontaniškai ims plaukti. Galimybę numatyti neigiamus padarinius būtų galima
įžvelgti nebent tuo atveju, jei ji būtų buvusi kartu su žygio dalyviais, mačiusi
išdykaujančius vaikus, nujautusi galimą nelaimę ir nesiėmusi, būdama viršesnė
pareigūnė, atitinkamų veiksmų neigiamiems padariniams išvengti. Apie jos
atsakomybę būtų galima galvoti tuo atveju, jei vaikams būtų liepta plaukti
nežinant tvenkinio gylio, neįsitikinus, kad vaikai moka plaukti, liepiant
įveikti įvairias vandens kliūtis, kurioms įveikti reikia specialaus
pasiruošimo, fizinių savybių ir pan., nesilaikant elementarių atsargumo
reikalavimų; šiuo atveju tarp kasatorės veiksmų ir kilusių padarinių nėra
priežastinio ryšio.
Nuteistoji J. M.
nurodo, kad tiesioginė ir pagrindinė nelaimės priežastis – nedrausmingas vaikų
elgesys: saugumo taisyklių nesilaikymas, vadų nurodymų nevykdymas bei
savarankiškas spontaniškas apsisprendimas apiplaukti į tvenkinį nuvirtusį medį.
Dėl 2005 m. kovo 1 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymo
kasatorė nurodo, kad jai inkriminuoti įsakymo pažeidimai yra deklaratyvūs:
neįrodyta, jog ji netikrino tvarkdarių tarnybos; siūlyti keisti rinktinės vadui
intendantą ir komendantą nebuvo jokios priežasties; būrių vadai taip pat
tinkamai atliko savo pareigas. Kasatorė teigia, kad neaišku, kokiais teisės
norminiais aktais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog
ji neturėjo teisės paskirti atsakingu už žygį asmeniu L. M., jaunųjų šaulių
instruktorius ir būrių vadus, nes jie, pasak teismo, „nebuvo tarnautojai,
tiesiogiai atsakingi už stovyklautojų saugumą“. Taip pat kasatorė nurodo, kad
turėti žygio maršrutą ir aprašymą nereikalavo joks teisės norminis aktas, o švietimo
ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakymo „Dėl vaikų turizmo renginių
organizavimo aprašo“ reikalavimais kasatorė nesivadovavo, nes nežinojo, kad yra
toks įsakymas ir kad juo privalu vadovautis. L. M. parodymai, kad ji jo
paprašiusi išvesti vaikus į žygį, neatitinka tikrovės ir faktinių bylos
aplinkybių. L. M. netikrino žygio trasos, nekūrė jos aprašymo, teisme jo duoti
parodymai iš esmės prieštarauja liudytojų E. B., T. Š., K. M. ir T. K.
parodymams. Anot kasatorės, melagingi ir liudytojos D. A. parodymai, kad apie
organizuojamą žygį ji sužinojo atsitiktinai, nes vaikų vasaros stovyklos
Alsėdžiuose 2005 m. birželio 19–25 d. tvarkaraštis buvo įdėtas
skelbimų lentoje, apie žygį buvo informuojami būrių vadai, instruktoriai,
vaikai, apie tai buvo kalbama pasitarimuose, kuriuose dalyvaudavo ir D. A.
Apkaltinamasis nuosprendis, anot kasatorės, priimtas, vadovaujantis spėjimu,
kad jei ji būtų dalyvavusi sudarant maršruto schemą, planą, ne rečiau kaip
vieną kartą per naktį patikrinusi tvarkdarių tarnybą, tai nelaimė nebūtų
įvykusi. Be to, nuteistoji J. M. pažymi, kad buvo pažeistas BPK 20 straipsnis,
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1
dalis, grindžiant jos apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, visas abejones
aiškinant ne jos naudai. Taip pat skunde akcentuojama, kad liudytojas J. Š.,
kuris yra Šaulių sąjungos vadas, bei E. S., kuris yra Šaulių sąjungos vado
pavaduotojas, teisme paliudijo, jog Šaulių sąjunga 2005 m. kovo 1 d. įsakymu
nesivadovavo. Kasatorė teigia nežinojusi, kad yra toks įsakymas, su jo
nuostatomis nebuvo supažindinta. Šaulių sąjungoje privalu vadovautis aukštesnių
vadų nurodymais ir įsakymais, tad jei ji būtų jais nesivadovavusi, už tai
galėjo būti nubausta. Taip pat kaltinimas, kad ji nesuformavo instruktorių bei
apsaugos būrių, išgalvotas ir nepagrįstas jokiais faktais. Iš instruktorių,
dalyvavusių mobiliojoje vasaros stovykloje Alsėdžiuose sąrašo matyti, kad
stovykloje dalyvavo net 13 instruktorių, taigi teigti, jog nebuvo suformuotas
instruktorių būrys, negalima. Iš susipažinimo su stovyklos taisyklėmis
protokolo matyti, kad buvo suformuotas ne tik apsaugos būrys, bet ir medicinos
personalas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neva nustatė, jog nebuvo
suformuoti instruktorių ir apsaugos būriai, prieštarauja faktinėms bylos
aplinkybėms, liudytojų parodymams; iš instruktorių, dalyvavusių mobiliojoje
vasaros stovykloje Alsėdžiuose sąrašo matyti, jog stovykloje dalyvavo 13
instruktorių. Už turistinį žygį buvo atsakingas L. M., jaunųjų šaulių instruktoriai
ir būrių vadai, tai matyti iš vasaros stovyklos Alsėdžiuose tvarkaraščio, tai
teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas K. M., taigi teigti, kad
atsakingi už turistinį žygį asmenys nebuvo paskirti, negalima. Šaulių sąjungos
įstatymas kasatorei nesuteikia viešojo administravimo funkcijų. Kasaciniame
skunde nurodoma, kad jei Šaulių sąjungos darbuotojams atlikti viešąjį
administravimą suteikia kiti įstatymai, kurie kasatorei nežinomi, tai
apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo
nurodyti konkretų įstatymą. Iš Šaulių sąjungos įstatymo 3 straipsnio 1
dalies matyti, kad Šaulių sąjunga neturi nei viešojo juridinio asmens statuso,
nei viešojo administravimo subjekto teisių, tai ir Šaulių sąjungoje dirbantiems
asmenims negali būti prilyginamas valstybės tarnautojo statusas ir negali būti
taikoma viešojo administravimo subjektų samprata. Kasatorė atkreipia dėmesį į
tai, kad įstatymų leidėjas, apibrėždamas „prilyginimą valstybės tarnautojui“,
vartoja kitą terminiją, kuri apsiriboja vienu terminu – „viešojo administravimo
įgaliojimai“. Terminas „viešojo administravimo įgaliojimai“ gali būti susijęs
tik su išoriniu administravimu. Šia prasme jis labiau atitinka valstybės
tarnautojo požymį „valdžios atstovo funkcijos“. Šaulių sąjunga neturi viešojo
administravimo subjekto teisių, todėl negali teikti viešojo administravimo
paslaugų ir atlikti valdžios atstovo funkcijų.
Kasaciniame skunde
taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas
buvo priimtas pažeidžiant BPK 302–307 straipsnių nuostatas.
Nuteistasis J. Ž.
kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo
pripažintas kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje, ir jam
paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams, kurios
vykdymas atidėtas, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms
paroms, sumokėti J. B. ir I. A. kiekvienai po 500 Lt advokato pagalbai apmokėti
ir 104,30 Lt proceso išlaidų valstybei, ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad nenustatyta, jog kasatoriaus veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK
229 straipsnyje, sudėtis. Neįrodyta, kad jo veika buvo nukreipta į žuvusių
mergaičių gyvybes. Kasatorius pabrėžia, kad jam pateikti kaltinimai yra
kazuistinio pobūdžio, teismas, inkriminuodamas kasatoriui netinkamą pareigų
atlikimą, daro nelogiškas išvadas, nes tokiu atveju atsakomybę turėtų prisiimti
Šaulių sąjungos vadas J. Š., nes jis įsakė jam organizuoti stovyklą, o įsakymo
kontrolę pasiliko sau, kariuomenės vadas, nes jis skyrė pavaldžius karius į
stovyklą, bet nekontroliavo jų veiksmų, krašto apsaugos ministras, kuris Šaulių
sąjungos vadui įsakė organizuoti stovyklą, o įsakymo vykdymo kontrolę pasiliko
sau. Neįrodyta, kad mergaičių žūtį lėmė netinkamas įsakymo vykdymas. Taip pat
kasatorius teigia, kad jis nėra tinkamas subjektas pagal BK 229 straipsnį,
nes neturi pagal įstatymą jokių administracinių įgaliojimų teikti viešąsias
paslaugas nei Šaulių sąjungoje, nei rinktinėje, nei stovykloje. Tai, kad jis,
kaip Telšių rinktinės vadas, turėjo teisę leisti įsakymus, neįrodo, kad tai yra
viešųjų paslaugų teikimas ir kad jis galėjo atlikti viešąjį administravimą. Šie
įsakymai skirti tik Šaulių rinktinei pavaldiems asmenims, susiję su jų teisėmis
ir pareigomis. Taip pat kasatorius teigia, kad jam nebuvo paskirta jokių
pareigų, susijusių su šiuo žygiu, todėl jis neturėjo numatyti galimybių, kokių
nors neigiamų padarinių būtent šio žygio metu; būdamas už keliolikos kilometrų
nuo žygio dalyvių, jis niekaip negalėjo numatyti, kad būrio vadai ves žygio
dalyvius tvenkinio pakraščiu, o šie neklausys būrio vado nurodymo apeiti į
tvenkinį nuvirtusį medį ir spontaniškai ims plaukti. Jo veikoje nėra kaltės.
Pasak kasatoriaus, jei jo veikoje nėra kaltės, tai nėra ir motyvo bei tikslo
taip veikti. Nuteistasis J. Ž. pagrindine įvykio priežastimi laiko
nedrausmingą vaikų elgesį: saugumo taisyklių nesilaikymą, vadų nurodymų
nevykdymą ir savarankišką spontanišką apsisprendimą apiplaukti į tvenkinį
nuvirtusį medį. Nuteistasis J. Ž. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje nurodyta, jog rekomenduojamoje mokymo programoje mobiliųjų vasaros
stovyklų metu tarp mokomųjų dalykų yra paminėtas ir turizmo elementas –
persikėlimas per vandens kliūtį. J. Ž. žinojo apie būsimą žygį, kurio metu
nuskendo dvi stovyklautojos, tačiau nesiėmė jokių priemonių patikrinti, kaip rengiamasi
žygiui, ar sudaromi maršrutai, planai, schemos. Su tokia teismo išvada
kasatorius nesutinka, nes stovyklos tvarkaraštis buvo patvirtintas stovyklos
viršininkės J. M., kuriame nurodoma, kad 2005 m. birželio 24 d.
organizuojamas turistinis žygis ir stovyklos tvarkaraštyje nebuvo numatytas
persikėlimas per vandens kliūtį. Pasak kasatoriaus, 2005 m. birželio 14 d.
įsakyme Nr. 08-030 nurodyti punktai buvo įvykdyti: paskirti atsakingi stovyklos
pareigūnai, kurie atvyko į stovyklą ir pradėjo vykdyti savo pareigas,
patvirtinti stovyklos viršininko ir komendanto nuostatai, su jais buvo
supažindinti stovyklos viršininkė J. M. ir komendantas K. M., jis
kontroliavo, ar šie asmenys yra stovykloje ir vykdo savo pareigas. Kasatorius
teigia, kad būtent šiais veiksmais ir apsiriboja jo 2005 m. birželio 14 d.
įsakymo Nr. 08-030 kontrolė. Visą atsakomybę teigia perdavęs stovyklos
viršininkui ir komendantui. Apkaltinamąjį nuosprendį, anot kasatoriaus, teismas
priėmė vadovaudamasis spėjimu, t. y. ne įrodymais, o prielaida, kad jeigu jis
būtų dalyvavęs, sudarant maršruto schemą, planą, instruktuojant vaikus, tai
nelaimė nebūtų įvykusi. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas
spėjimais. Buvo pažeista, pasak kasatoriaus, Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 20 straipsnis. Taip pat
pabrėžiama, kad liudytojai J. Š., kuris yra Šaulių sąjungos vadas, bei E.
S., kuris yra Šaulių sąjungos vado pavaduotojas, teisme paliudijo, kad Šaulių
sąjunga šiuo įsakymu nesivadovavo. Nors Šaulių sąjunga yra visuomeninė
organizacija, bet jos struktūra pagrįsta pavaldumo principu – žemesnė grandis
pavaldi aukštesnei grandžiai ir privalo vykdyti aukštesniųjų vadų nurodymus ir
įsakymus. Jam inkriminuojama, kad jis nesivadovavo švietimo ir mokslo ministro
2005 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. ISAK-330 reikalavimais,
nors teismo posėdžio metu aukštesni vadai pateikė jį teisinančius liudijimus,
jog jis tuo įsakymu vadovautis neprivalėjo. Anot nuteistojo J. Ž., teismai,
nepagrįstai atmesdami liudytojų J. Š. ir E. S. parodymus, buvo šališki, su tuo
įsakymu kasatorius nebuvo supažindintas. Taip pat kasatorius pažymi, kad
Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymo nežinojimas
neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau švietimo ir mokslo ministro įsakymas nėra
įstatymas, tad šio nežinojimas, pasak kasatoriaus, atleidžia jį nuo
atsakomybės. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2008 m. liepos 10 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodė,
kad pagrindinė nelaimės priežastis – vaikų nedrausmingumas; nesant naujų
įrodymų, esant toms pačioms aplinkybėms, Klaipėdos apygardos teismas 2010 m.
kovo 9 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad nelaimė būtų neįvykusi, jei
būtų dalyvavę daugiau suaugusiųjų, yra tik prielaida, kuria grįsti
apkaltinamąjį nuosprendį negalima.
Kasatorius teigia,
kad įvykio metu jis buvo Šaulių sąjungos Telšių rinktinės vadas, t. y.
visuomeninės organizacijos samdomas darbuotojas ir dirbo pagal darbo sutartį,
turėjo visiškai kitą teisinį statusą; visuomeninės organizacijos darbuotojo
negalima prilyginti valstybės tarnautojui. Kadangi BK 230 straipsnio 1 dalyje
valstybės tarnautojo samprata siejama su darbu valstybės ar savivaldybių
institucijose, o jis nedirbo nei valstybės, nei savivaldybės institucijose ir
neturėjo valstybės tarnautojo statuso, tai negali būti traktuojamas kaip
valstybės tarnautojas, taigi negali būti ir nusikaltimo subjektas pagal BK 229
straipsnį. J. Ž. taip pat negali būti laikomas asmeniu, prilygintu valstybės
tarnautojui. Jei Šaulių sąjungos darbuotojams atlikti viešąjį administravimą
suteikia kiti įstatymai, kurie kasatoriui nežinomi, tai apeliacinės instancijos
teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo nurodyti, koks
įstatymas tai suteikia. Taip pat nurodoma, kad tik vėlesnėje Šaulių įstatymo
redakcijoje pažymima, kad Šaulių sąjunga yra viešasis juridinis asmuo. „Viešojo
administravimo“ įgaliojimai pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatų
gramatinį–loginį aiškinimą gali būti susiję tik su išoriniu administravimu. Be
to, nuteistasis J. Ž. pažymi, kad apeliacinį skundą dėl Plungės rajono
apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio pateikė tik prokuroras.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. A. ir J. B. apeliacinių
skundų dėl kasatoriaus išteisinimo Klaipėdos apygardos teismui nepateikė, tai,
pasak kasatoriaus, reiškia, kad jos Klaipėdos apygardos teismo neprašė iš jo
priteisti turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Neprašė 2008 m. balandžio
9 d. apeliaciniame skunde apmokėti advokato išlaidas ir prokuroras; taigi
kasatorius abejoja, kuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas priteisė
turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti kiekvienai nukentėjusiajai po 500
Lt, jei pačios nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės to apeliacinės
instancijos teismo neprašė. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžiu išteisino J. M. ir
K. M., o prokuroro apeliacinį skundą atmetė. Nukentėjusiosios ir civilinės
ieškovės I. A. ir J. B. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą
tik dėl J. M. ir K. M. išteisinimo, bet kasaciniame skunde nepateikė
reikalavimo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo išteisinamojo
nuosprendžio jam. Pasak kasatoriaus, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo
padėtį galima tik esant visų BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatytų proceso
subjektų apeliaciniams skundams.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl
BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objekto
Kasaciniuose
skunduose nepagrįstai teigiama, kad nusikalstamos veikos objekto (tų teisinių
gėrių, į kuriuos kėsinamasi nusikalstama veika) aspektu J. Ž. ir J. M. veikose
nėra nusikalstamos veikos sudėties. Kasaciniuose skunduose pabrėžiama, kad
veikos nebuvo nukreiptos į asmenis, kuriems buvo padaryta žala, į mergaičių
gyvybes. Pažymėtina, kad BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos
sudėties tiesioginis objektas – ne asmens sveikata ar gyvybė, o valstybės,
savivaldybės įstaigų bei institucijų, tarptautinių institucijų, taip pat
valstybinių, nevalstybinių ar privačių įstaigų, įmonių, organizacijų ir
profesine veikla besiverčiančių asmenų, turinčių atitinkamus administracinius
įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, normali, veiksminga,
autoritetinga pagal Konstituciją, įstatymus ir kitus teisės aktus, vykdoma
veikla. Žmogaus sveikata, gyvybė gali būti papildomas BK 229 straipsnyje
numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektas. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad J. M. ir J. Ž. (tik apeliacinės
instancijos teismo sprendimu) veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties
elementai ir požymiai, iš jų – ir nusikalstamos veikos objektas. Apeliacinės
instancijos teismas, ištaisęs kasacinės instancijos teismo nurodytus
ankstesniame baudžiamojo proceso etape padarytus teisės taikymo pažeidimus,
nusprendė, kad J. M. ir J. Ž., būdami valstybės tarnautojams prilyginti
asmenys, nevykdė teisės aktais apibrėžtų savo pareigų ir neveikimu padarė BK
229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Kasatoriai dėl neatsargumo
(nusikalstamo nerūpestingumo forma) sutrikdė Šaulių sąjungos veiklos
veiksmingumą, tinkamumą ir autoritetingumą, pagrįstą hierarchinio pobūdžio
teisės aktais nustatytų įsipareigojimų vykdymu, dėl to kilo sunkūs padariniai –
dviejų mergaičių žūtis.
Dėl BK 229
straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjekto
Kasatoriai
pagrįstai pripažinti BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos
subjektais. Pagal BK 229 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn gali būti
traukiamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Šio specialaus
subjekto sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Kiekvienu konkrečiu atveju
asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį, teisinis
statusas analizuojamas vadovaujantis įstatymais bei kitais norminiais teisės
aktais, apibrėžiančiais jo teisinį statusą. Kasacine tvarka apskųstuose teismų
sprendimuose pagrįstai nurodyta, kad Šaulių sąjunga, kaip institucija, be kitų
funkcijų plėtojanti ir valstybės gynybos švietėjišką veiklą (Šaulių sąjungos
įstatymo 3 straipsnis), organizuodama ir vykdydama mobiliąją vasaros stovyklą
Alsėdžiuose turėjo vadovautis švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 1 d.
įsakymu „Dėl vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo“. Kasatorių teiginiai,
kad jie nebuvo supažindinti su šiuo įsakymu, jų atsakomybės nešalina. Veikų padarymo metu galiojusios Šaulių sąjungos įstatymo
redakcijos 17 straipsnio 2 dalis numatė, kad rinktinių vadai ir padalinių vadai
tiesiogiai atsako už teisės aktų laikymąsi jiems pavaldžiose rinktinėse ir
padaliniuose, jų vidaus tvarką. Kasatoriai nesilaikė ir pareigų, numatytų 2005
m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros
stovyklos Alsėdžiuose“.
Kasatoriai,
būdami etatiniai Šaulių sąjungos rinktinės darbuotojai ir organizuodami
mobiliosios vasaros stovyklos darbą, vykdė veiklą, numatytą Švietimo ir mokslo
ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakyme, vasaros stovyklos organizavimas,
vadovavimas jai laikytini viešųjų paslaugų teikimu ir jų administravimu. Tai
reiškia, kad kasatoriai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje pateiktą
valstybės tarnautojui prilyginamo asmens apibrėžimą – „valstybės tarnautojui
prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar
privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir
turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios
įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas“.
Viešojo administravimo samprata pagal Viešojo administravimo įstatymą ir
administracinių įgaliojimų samprata pagal BK 230 straipsnio 3 dalį
neprieštarauja viena kitai. Administraciniai įgaliojimai apima viešojo
administravimo įgaliojimus ir kitus administracinius įgaliojimus, pavyzdžiui,
įgaliojimus, kuriais užtikrinamas juridinio asmens funkcijų atlikimas.
Aplinkybė, kad asmuo dirba pagal darbo sutartį, nėra kliūtis tokį asmenį
prilyginti valstybės tarnautojui. Įstaigos, įmonės ar organizacijos rūšis taip
pat nėra lemiantis asmens prilyginimą valstybės tarnautojui veiksnys. Veikų padarymo metu galiojusios Šaulių sąjungos įstatymo redakcijos
5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Sąjungos rinktinės yra juridiniai
asmenys. Sąjungos rinktinės vado ir Sąjungos
rinktinės vado pavaduotojos pareiginiuose nuostatuose apibrėžtos pareigos ir
teisės akivaizdžiai rodo, kad rinktinės vadas ir jo pavaduotojas turėjo tiek
vidinius (rinktinės veikimą užtikrinančius), tiek ir išorinius (pavyzdžiui,
renginių jaunimui organizavimas) administracinius įgaliojimus. Šaulių sąjungos
įstatymo, Sąjungos rinktinės vado pareiginių nuostatų, Sąjungos rinktinės vado pavaduotojos pareiginių nuostatų
analizė leidžia daryti išvadą, kad tiek rinktinės vadas, tiek vado pavaduotojas
laikytini asmenimis, turinčiais administracinius įgaliojimus pagal BK 230
straipsnio 3 dalį.
Dėl
J. Ž. nusikalstamos veikos
J.
Ž. veikos apimtis nustatyta tinkamai vadovaujantis teisės norminiais aktais.
Pagal Sąjungos
rinktinės vado pareiginius nuostatus Sąjungos rinktinės vadas leidžia rinktinės
įsakymus, kurie privalomi visiems rinktinės šauliams, ir kontroliuoja, kaip jie
vykdomi. J. Ž. išleido 2005 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 08-030, kurio
vykdymo kontrolę adresavo sau pačiam. Pats J. Ž. proceso metu neneigė, kad jis
žinojo, jog J. M. vadovauti vasaros stovyklai Alsėdžiuose gali būti per sunku,
tačiau, net ir žiodamas, kad ji yra nekompetentinga, nesiėmė visų priemonių
stovyklos viršininkei J. M. pavestų funkcijų kontrolei užtikrinti, žinojo apie
būsimą žygį, tačiau nesiėmė priemonių patikrinti, kaip rengiamasi šiam žygiui.
Be to, J. Ž. taip pat privalėjo kontroliuoti, kaip pirmiau minėtų jo
reikalavimų laikosi mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose viršininkė J. M.
Tarp nuteistojo J. Ž. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis
ryšys, jo veika, pasireiškusi nurodytų teisės aktų nuostatų nesilaikymu, buvo
tiesioginė didelės žalos atsiradimo priežastis ir būtina jos atsiradimo sąlyga.
Abejingas požiūris į savo pareigas apibūdinamas tuo, kad J. Ž. nenumatė, jog
dėl netinkamo mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose organizavimo, didesnės
jam pavaldžių asmenų kontrolės nesiėmimo kils sunkūs padariniai, tačiau pagal
savo asmenines savybes (teisinių įsipareigojimų žinojimas ir supratimas, dalyvavimas,
kartu su J. M., mobiliųjų vasaros stovyklų organizavimo seminare) bei veikos
aplinkybes (žinojimas apie mobiliojoje vasaros stovykloje vykusius paskirtų ir
„neformalių“ vadovų konfliktus) galėjo ir turėjo tai numatyti.
Dėl
J. M. nusikalstamos veikos
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 9 d.
nuosprendžiu buvo išanalizuoti teisės aktais apibrėžti tiek J. M., tiek ir
J. Ž. įgaliojimai: sistemiškai išanalizavus Šaulių sąjungos įstatymo, Švietimo
įstatymo nuostatas dėl Šaulių sąjungos statuso, pagrįstai pripažinta, kad 2005
m. kovo 1 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymas Šaulių sąjungai ir Šaulių
sąjungoje dirbusiems asmenims – J. M. (Telšių apskrities Žemaitijos šaulių
8–osios rinktinės vado pavaduotoja) ir J. Ž. (Telšių apskrities Žemaitijos
Šaulių sąjungos 8–osios rinktinės vadas) – buvo privalomas taikyti.
Veikos
apimtis J. M. buvo nustatyta, vadovaujantis jos, kaip Sąjungos rinktinės vado
pavaduotojos, pareiginiais nuostatais, rinktinės vado 2005 m. birželio
14 d. įsakymu Nr. 08-030, kuriame numatytos stovyklos viršininkės pareigos (stovyklos tvarkaraščių sudarymas, vidaus tvarkos
padaliniuose tikrinimas, kontroliavimas, kaip vykdo pareigas jai pavaldūs
stovyklos pareigūnai, atsakomybė už stovyklos saugumą, nepavėluotos, teisingos
ir išsamios informacijos pateikimas rinktinės vadui), švietimo ir mokslo
ministro 2005 m. kovo 1 d. įsakymu (detalaus žygio maršruto numatymas,
atsižvelgiant į dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę;
supažindinimas vaikų su pirmosios pagalbos teikimu ir naudojimusi pirmosios
pagalbos vaistinėle, maudymosi, kitais saugos reikalavimais; stovyklautojų
saugumo žygio metu užtikrinimas, susidarius situacijai, gresiančiai vaikų
saugai, maršruto pakeitimas). Žygį vesti buvo paskirti vadai iš pačių
stovyklautojų, nesupažindinant jų su būrio vadų pareiginiais nuostatais. V. A.
ir V. B. mirtis – didelės žalos pagal BK 229 straipsnyje numatytą požymį
turinys. Tarp veikos ir padarinių turi egzistuoti priežastinis ryšys: šiuo
atveju numatytų pareigų visumos nevykdymas dėsningai lėmė didelės žalos
atsiradimą – dviejų stovyklautojų mirtį. Pabrėžtina, kad kasaciniame J. M.
skunde priežastinis ryšys akcentuojamas netiesiogiai nurodant dėl tyčinės
veikos padarymo. Tačiau pažymėtina, kad BK 229 straipsnyje numatytos veikos
padarymas galimas tik dėl neatsargumo. Šioje byloje tai nusikalstamo nerūpestingumo
forma. J. M., tinkamai nevykdydama jai, kaip stovyklos Alsėdžiuose
vadovei, paskirtų funkcijų, nenumatė, kad jos veika gali lemti didelės žalos
atsiradimą, tačiau pagal savo asmenines savybes (nepaisant to, kad tai buvo
pirmoji jos vadovaujama stovykla, tačiau byloje yra duomenys apie jos
dalyvavimą mobiliųjų vasaros stovyklų organizavimo mokymuose) ir veikos
aplinkybes (į žygį ėjo įvairaus amžiaus vaikai, dalis – labiau socialiai
pažeidžiami, tikslių jų sąrašų nebuvo, iš stovyklautojų parinkti du būrio vadai,
kurių kvalifikacija ir atsakomybės ribos neapibrėžtos) turėjo tai numatyti.
Dėl kitų
kasacinių skundų argumentų
Kasaciniame J.
Ž. skunde nurodoma, kad jo teisinė padėtis priimant apeliacinės instancijos
teismo procesinį sprendimą buvo neteisėtai pabloginta netinkamai taikant
BPK 320 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad kasatorius netinkamai
aiškina BPK 320 straipsnio 4 dalį, teigdamas, kad teisinę padėtį galima
pabloginti tik esant visiems straipsnio dalyje nurodytų subjektų paduotiems
skundams, t. y. ir prokuroro (privataus kaltintojo), ir nukentėjusiojo, ir
civilinio ieškovo skundams. Pažymėtina, kad ši teisės norma aiškintina
sistemiškai, t. y. nurodant ir tai, kad nuteistojo ar išteisintojo padėtis
negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, t.
y. bet kurio iš BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodytų proceso subjektų
apeliaciniame skunde.
Taip pat
pažymėtina ir tai, kad tiek J. Ž., tiek J. M. savo kasaciniuose skunduose
analizuoja daugelio liudytojų parodymus, kitus įrodymus byloje, pateikia jų
vertinimo galimybes. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Iš naujo pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų įvertinti įrodymai kasacinio proceso metu
nevertinami. Bylos nagrinėjimas tik teisės taikymo aspektu reiškia, kad
kasacinės instancijos teismas pagal gautus kasacinius skundus gali tik
tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tirdami ir vertindami įrodymus
nepadarė esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje tokių pažeidimų
nepadaryta, reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos tinkamai, nepašalintų
abejonių, kurios turėtų būti vertinamos kaltinamųjų naudai, byloje nėra.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų J. M. ir J. Ž. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
Gintaras Goda