Civilinė byla Nr. e2A-42-265/2022

        Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01526-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Klaipėda

        Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. G. ir T. U. bei atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir T. U. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Jonavos rajono savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

        I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai ieškovei V. G. iš atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, Tarnyba), bei Jonavos rajono savivaldybės administracijos 5 430 Eur turtinės ir ne mažesnį kaip 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti ieškovui T. U. solidariai iš atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, bei Jonavos rajono savivaldybės administracijos ne mažiau kaip 90 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; priteisti ieškovams iš atsakovų 5 proc. palūkanų nuo priteistos žalos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad ieškovė V. G. (tuo metu – T.) buvo įtariama, o vėliau baudžiamojoje byloje kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį tuo, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš savo mažametį sūnų T. U.. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. spalio 4 d. nutarimu įtariamajai V. T. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos ir nesilankyti, nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi T. U.. Ši kardomoji priemonė Kauno apylinkes teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi buvo pakeista: panaikintas draudimas nesilankyti, nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu ieškovė buvo išteisinta dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) bei kitų teisės aktų normas, baudžiamasis persekiojimas prieš ieškovę pradėtas nepagrįstai, ikiteisminiame tyrime neužtikrintos mažamečio vaiko – nukentėjusiuoju pripažinto T. U. – įstatymų garantuojamos teisės, dėl ko buvo padarytas neigiamas poveikis vaiko sveikatai. Ieškovės įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros atsakingi pareigūnai įvykdė neteisėtus veiksmus – nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo bei vykdė prieš ieškovę baudžiamąjį persekiojimą, pritaikė neteisėtas kardomąsias priemones, kurių pagrindu ilgam laikotarpiui ji buvo visiškai atskirta nuo savo sūnaus. Nesant jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė būtų panaudojusi fizinį smurtą prieš savo sūnų, ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas arba pradėtas turėjo būti nedelsiant nutrauktas nesurinkus objektyvių duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką. Tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas, o buvo vilkinamas: ikiteisminio tyrimo trukmė buvo ilgesnė nei maksimali; per šį laikotarpį jokie būtini procesiniai veiksmai nebuvo atliekami; nepaskirta vaiko psichiatrine ekspertizė, nebuvo sprendžiami ieškovės prašymai dėl kardomųjų priemonių panaikinimo, ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir kiti. Ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai veikė aiškiai nekvalifikuotai, aplaidžiai ir nerūpestingai.

3.       Ieškovės neturtinę žalą sudaro dėl nepagrįsto ir neteisėto baudžiamojo persekiojimo patirti dideli neigiami dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija bei pažeminimas, o didžiausią neigiamą poveikį – psichinę traumą sukėlė dėl neteisėtų kardomųjų priemonių taikymo ilgiau nei pusmetį trukęs priverstinis visiškas ieškovės atskyrimas nuo nepilnamečio sūnaus bei vienerius metus trukęs laikotarpis, kuomet negalėjo gyventi su sūnumi ir juo rūpintis. Iki šiol yra išlikę liekamieji reiškiniai, t. y. baimė, nerimas, nepasitikėjimas valstybės pareigūnais. Patirtą neturtinę žalą vertina 60 000 Eur. Turtinę žalą sudaro 5 430 Eur turėtos išlaidos teisinės pagalbos paslaugoms, suteiktoms tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu.

4.       Ieškovui T. U. neturtinė žala buvo padaryta dėl valstybės pareigūnų – ikiteisminio tyrimo, prokuratūros, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės – neteisėto veikimo bei neveikimo. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuoti faktai, kad vaiko T. U. teisės, garantuojamos BPK bei kitų teisės aktų, ikiteisminio tyrimo metu atliktos jo apklausos metu, nebuvo užtikrintos: mažametis nukentėjusysis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją; apklausa policijos įstaigoje buvo vykdoma netinkamai, neišaiškinant vaikui jo teisių bei jų neužtikrinant; jis buvo skatinamas duoti parodymus, iš mažamečio nukentėjusiojo buvo tikimasi ir jis buvo raginamas patvirtinti, jog jo motina prieš jį panaudojo fizinį smurtą; L. K., kuri buvo paskirta T. U. atstove ir kuri turėjo užtikrinti vaiko teisių apsaugą jo apklausos metu, elgėsi pasyviai ir nepasirūpino, kad vaikas savo teisėmis realiai galėtų pasinaudoti; vaikui buvo reikalinga didesnė pagalba, vaiko adaptacija prie pasikeitusios aplinkos bei atsiskyrimo nuo motinos buvo apsunkinta ir galėjo padaryti neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Perdavus sūnų laikinos globėjos priežiūrai, iš atsakingų už vaiko teisių įgyvendinimą institucijų nebuvo sulaukta jokios pagalbos, nepasidomėta jo gyvenimo sąlygomis, toks netinkamas atsakingų valstybės tarnautojų neveikimas galėjo turėti įtakos tam, kad atsirado ekspertizės akte minimos neigiamos pasekmės ieškovo sveikatai. Visas baudžiamasis procesas nepilnamečiam vaikui sistemingai darė žalą jo psichinei sveikatai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes akte Nr. 103MS-244/2018 konstatuota, kad vaiko psichinei sveikatai padaryta žala prilygintina nesunkiam sveikatos sutrikdymui ir, ieškovų vertinimu, tokios pasekmės kilo dėl neteisėtų teisėsaugos pareigūnų bei vaiko teisių apsaugos specialistės veiksmų. Ieškovų įsitikinimu, T. U., atsižvelgiant į jo amžiaus tarpsnį, sveikatos būklę, tai, kad jis buvo auginamas tik motinos V. G., buvo padaryta 90 000 Eur neturtine žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas sprendimo rezoliucinėje dalyje) ieškinys tenkintas iš dalies ir nuspręsta: 1) priteisti ieškovui T. U. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. rugsėjo 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) ieškovei V. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priteisti 3 430 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. rugsėjo 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 108 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kita ieškinio dalis atmesta.

6.       Teismas nustatė, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos perėmė Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus teises ir pareigas, todėl įvykus reformai būtent ji yra atsakinga šioje byloje už institucijų, kurioms valstybė buvo pavedusi atstovauti vaiko interesams, atliktus veiksmus, ir kuriai centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą šiuo metu valstybė pavedė vykdyti vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

7.       Teismas, įvertinęs, kad T. U. 2017 m. rugsėjo 26 d. į apklausą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos policijos komisariate buvo atvežtas paėmus vaiką iš mokyklos, pamokų metu, pripažino, kad tai galėjo padaryti neigiamą poveikį vaiko psichinei sveikatai, sukelti vaikui didelį išgąstį. Įvertinęs abiejų institucijų elgesį skubos tvarka surengtoje vaiko apklausoje teismas nustatė, kad nebuvo užtikrinta ieškovo teisė būti apklaustam ikiteisminio tyrimo teisėjo. Taip pat padaryta išvada, kad ieškovas buvo atstovaujamas netinkamo atstovo – L. K., kuri neužtikrino ieškovo teisių ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinęs, tai, kad mažametis T. U. buvo apklausiamas tyrėjos kabinete, o ne specialiame vaiko apklausos kambaryje, būdą, kaip buvo vykdoma mažamečio nukentėjusiojo apklausa, tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei vaiko teisių apsaugos specialistai turėjo užtikrinti nepilnamečiam vaikui atstovą pagal įgaliojimą, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnė, atlikusi apklausą, prokuroras, to neatliko, teismas konstatavo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek ir vaiko teisių apsaugos specialistai neužtikrino tinkamos nepilnamečio vaiko apklausos, jo procesinių teisių, taip pažeisdami jo teises ir teisėtus interesus BPK 53–55 ir 184–186 straipsnių prasme, ir toks jų elgesys – neveikimas - pripažintas neteisėtas veiksmais. Įvertinęs, kad vaikas pirmą kartą globėjos namuose buvo aplankytas tik po pusės metų, taip pat domėjimosi vaiku aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad vaiko teisių apsaugos specialistai skyrė nepakankamai dėmesio globotiniui ir tokiais veiksmais bei neveikimu vaiko teisių apsaugos pareigūnai pažeidė poįstatyminius teisės aktus bei bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. 

8.       Teismas vertino, kad vien faktas, jog ieškovė buvo išteisinta, pats savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai ir prokuroras neturėjo pagrindo perduoti bylą su kaltinamuoju aktu teismui. Pripažinęs, kad ir pati ieškovė nedėjo maksimalių pastangų bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, taip pat įvertinęs tai, kad ikiteisminis tyrimas užtruko tik 8 dienomis ilgiau, nei numato įstatymas, teismas padarė išvadą, jog ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė pačios ieškovės, buvusios įtariamosios, veiksmai ikiteisminio tyrimo metu, taip pat būtinumas surinkti papildomus tyrimui reikšmingus duomenis, todėl nenustatė pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas pareigūnų, ir pripažinti, jog buvo pažeistos ieškovės teisės. Pripažinta, kad ieškovei kardomoji priemonė buvo skirta pagrįstai, o tai, jog Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino dalį kardomosios priemonės – paskirtą įpareigojimą, kai byla jau buvo perduota teismui, nesudaro pagrindo pripažinti, jog kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, vykdydami ikiteisminį tyrimą, neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomos priteisti neturinės žalos atlyginimo, nurodė, kad atmetus ieškovės argumentus dėl ikiteisminio tyrimo nepagrįsto pradėjimo, jo vilkinimo ir kardomosios priemonės skyrimo, ir konstatavus, jog ikiteisminio tyrimo institucijos neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl nenustačius neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, nėra teisinio pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti ir atlyginti ieškovės prašomą neturtinę žalą. Pasisakydamas dėl ieškovui prašomos priteisti neturinės žalos atlyginimo teismas įvertino duomenis apie ieškovo T. U. sveikatos būklę kaip padarytą žalą, ir pripažino, kad ieškovas dėl prieš jį atliktų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu, jo atskyrimo nuo motinos, patyrė emocinius išgyvenimus, kurie neabejotinai turėjo įtakos ir jo sveikatos būklei, emocinei būklei, gyvenimo bei mokymosi kokybei, tačiau teismas taip pat įvertino, kad nepilnametis vaikas jau nuo vaikystės turėjo tam tikrų (duomenys neskelbtini) sutrikimų. Teismas pripažino, kad teisine prasme yra priežastinis ryšys tarp ikiteisminio tyrimo ir vaiko teisių apsaugos institucijų pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų bei neveikimo ir kilusių neigiamų padarinių ieškovui, tačiau, teismo vertinimu, ieškovai neįrodė ypatingai sunkių ieškovo sveikatai pasekmių. Be to, teismas vertino, kad negalima pripažinti, jog išimtinai ikiteisminio tyrimo metu ieškovo atžvilgiu atlikti neteisėti institucijų veiksmai buvo lemiamas ir vienintelis veiksnys, dėl kurio jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas, įvertinęs ieškovo ikiteisminio tyrimo metu patirtus išgyvenimus, neteisėtų veiksmų tiesioginio poveikio trukmę, veiksnius, kurie sukėlė jam nesunkų sveikatos sužalojimą, įrodymus dėl ieškovo psichologinės ir emocinės sveikatos būklės, jo fizinės ir psichinės raidos ypatumus, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais pripažino, kad yra pagrindas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

10.       Teismas, nustatęs, kad ieškovė buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o priimant išteisinamąjį nuosprendį nebuvo išspręstas išteisintosios turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas, pripažino ieškovės teisę į baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje ieškovė buvo atstovauta advokato, jam sumokėta 5 430 Eur. Iš šios sumos ieškovė 3 000 Eur sumokėjo už procesinių dokumentų parengimą. Nustatyta, kad pateiktas prašymas dėl kardomosios priemonės buvo patenkintas tik iš dalies, o kiti prašymai ir reikalavimai nespręstini. Teismas vertino, kad ši išlaidų dalis yra nepagrįstai didelė ir jos nebuvo būtinos, nes net ieškovei neteikus šių prašymų teismas, rengdamasis baudžiamosios bylos nagrinėjimui, būtų patikrinęs, ar nėra kliūčių nagrinėti bylą, taip pat ir kardomųjų priemonių galiojimo klausimą, dėl to 3 000 Eur sumą sumažino iki 1 000 Eur. Likusios 2 430 Eur dydžio išlaidos pripažintos pagrįstomis, realiomis baudžiamojo proceso metu turėtomis išlaidomis. Teismas pripažino tiesioginį priežastinį ryšį tarp išlaidų ir išteisinamojo nuosprendžio ir priteisė ieškovei iš viso 3 430 Eur turtinės žalos atlyginimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

11.       Apeliaciniu skundu ieškovai V. G. ir T. U. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį dėl turtinės žalos pakeisti – ieškovės ieškinį atsakovei dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai; sprendimo dalį dėl neturtinės žalos panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba ieškovų V. G. ir T. U. ieškinį tenkinti visiškai; priteisti ieškovų naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

11.1.                      Ieškovų nuomone, teismas objektyviai ir nešališkai neįvertino bylose surinktų įrodymų visumos, nesivadovavo prejudiciniais faktais, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir įrodymų vertinimo taisyklės. Ieškovės įsitikinimu, baudžiamasis persekiojimas prieš ją buvo pradėtas nepagrįstai ir galėjo būti net nepradėtas, jeigu atsakovė, o konkrečiau – ikiteisminio tyrimo subjektai, būtų nepažeidę bendrosios rūpestingumo pareigos, taip pat bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ikiteisminis tyrimas nebūtų trukęs tiek ilgai, kiek truko, o vaikas nebūtų atskirtas nuo motinos. Teismas apsiribojo vien situacijos patikrinimu BPK numatytais pagrindais ir nevertino Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-572-548/2019 konstatuotų aplinkybių.

11.2.                       Teismo išvados prieštaringos, nes dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovei konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai, ir pripažinta, kad ieškovei turtinė žala yra priteistina, tuo tarpu dėl neturtinės žalos ieškovės reikalavimas buvo atmestas, teismo nuomone, neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškovės vertinimu, atsakovė padarė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ieškovams, jos atlyginimas turėjo būti priteistas. Ieškovė nesutinka su teismo atliktu ieškovės veiksmų ikiteisminio tyrimo metu ir kardomosios priemonės dalies panaikinimo pagrindo vertinimu. Teigia, kad ieškovė ne atsisakė bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo subjektais, o aktyviai naudojosi BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytomis teisėmis. Nelogiška, kad teismas atlyginti dalį ieškovui padarytos žalos priteisė 3 000 Eur, tačiau dėl tų pačių ikiteisminio tyrimo veiksmų vertino, kad ieškovei žala nepadaryta.

11.3.                      Dėl neturtinės žalos ieškovė teigia, kad teismas privalėjo įvertinti ne tik paties ikiteisminio tyrimo pradėjimo fakto teisėtumą, kardomųjų priemonių paskyrimo faktą, tačiau ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu byloje nustatytus faktus, bei kokios pasekmės atsakovų veiksmais buvo sukeltos. Šiuo atveju ieškovai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų bei netinkamos ikiteisminio tyrimo kontrolės visas procesas bendrai užsitęsė ilgiau nei dvejus metus, iš kurių vienerius metus ieškovė negalėjo gyventi su savo sūnumi bei juo rūpintis, ieškovė patyrė turtinę bei neturtinę žalą. Ieškovės patirtą neturtinę žalą sudaro dėl nepagrįsto ir neteisėto baudžiamojo persekiojimo patirti dideli neigiami dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija bei pažeminimas. Ieškovės nuomone, jai turėtų būti priteisiama ne mažesnė kaip 60 000 Eur kompensacija. Teismas iš esmės nenustatinėjo ieškovės patirtos žalos dydžio, nevertino atsakovų turtinės padėties ir kitų kriterijų, ieškovės vertinimu, teismas iš esmės neišnagrinėjo šios bylos dalies.

11.4.                      Ieškovai nesutinka su teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo T. U. dydžio ir teigia, kad teismas nenustatinėjo ir nevertino kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuotų kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, siekė sumenkinti ieškovui padarytų sužalojimų pasekmes. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad pasekmės atsirado ne dėl atsakovų veiksmų: netinkamai vykdyto ikiteisminio tyrimo, atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų, taikytų procesinių prievartos priemonių ir t. t. Pateikti duomenys patvirtina faktą, kad vaiko sveikatos būklė pablogėjo, jis yra nuolatos gydomas. Ieškovų vertinimu, teismo nustatytas 3 000 Eur neturtinės žalos dydis yra neprotingas, nesąžiningas ir nemotyvuotas, teismas iš esmės nevertino atsakovų veiksmais sukeltų pasekmių, atsakovų turtinės padėties ir kitų aplinkybių, iš esmės neišnagrinėjo bylos dalies.

11.5.                      Ieškovės nuomone, turtinės žalos atlyginimo suma sumažinta nepagrįstai ir neteisėtai. Visi veiksmai, kuriuos atliko ieškovė pasitelkusi atstovą, buvo būtini, reikalingi ir patenkinti teismo. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras savo funkcijų tinkamai nevykdė, t. y. turėjo duomenis apie T. U. sveikatos būklę, tačiau ekspertizės neskyrė. Teismas nemotyvavo, kodėl ieškovės patirtos išlaidos yra nepagrįstai didelės.

12.       Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

12.1.                      Teigia, kad policija bei Jonavos rajono savivaldybės administracija, 2017 m. rugsėjo 26 d. paimdami vaiką pirmoje dienos pusėje, veikė nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Situaciją būtina vertinti atsižvelgiant į tai, kad vaikas buvo apklausiamas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, todėl turi būti vadovaujamasi ir specialiaisiais teisės aktais, reglamentuojančiais institucijų veiksmus, nustačius galimą smurtą artimoje aplinkoje. Teismo išvada dėl mažamečio apklausos organizavimo pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažesnio poveikio mažamečiui grįsta prielaida ir negali būti pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės institucijų veiksmus. Sprendime nurodyti argumentai negalėjo būti pagrindas pripažinti, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. apklausos metu teisės ir pareigos T. U. nebuvo išaiškintos. Teismas, pripažinęs, kad mažamečio apklausa buvo vykdoma netinkamai, vertindamas vaiko apklausos taktiką, neįvertino mažamečio reakcijos ir elgesio. Visos apklausos metu mažametis jautėsi laisvai, nebuvo matyti jaudulio ar pasidavimo apklausoje dalyvavusių specialistų neigiamai įtakai, jis nebuvo gąsdinamas, todėl negalima pripažinti, kad pasirinkta apklausos taktika sukėlė kokias nors neigiamas pasekmes ieškovui, kėlė didesnį nei įprastą jaudulį.

12.2.                      Nesutinka su teismo išvadomis dėl T. U. atsiradusios neturtinės žalos priežastinio ryšio su netinkamu atstovavimu baudžiamajame procese ir kitais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais. Nurodo, kad teismas nepagrindė konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų ryšio su atsiradusia neturtine žala, neįvertino, ar visi būtent T. U. atžvilgiu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai galėjo prisidėti prie mažamečiui kilusių padarinių, ar jie nulėmė esminę išgyvenimų priežastį – atskyrimą nuo motinos. Vertina, kad nėra pagrindo pripažinti priežastinį ryšį tarp T. U. apklausos, kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir kilusių neigiamų pasekmių – jaudulio, dėl atskyrimo nuo motinos ir iš to kilusių sveikatos pakitimų.

12.3.                      Vertina, kad teismas nepagrįstai iš dalies tenkino ieškovės ieškinį, priteisdamas 3 430 Eur turtinei žalai atlyginti, kadangi teismas nenustatė jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėtų veiksmų V. G. atžvilgiu, o vienintelis pagrindas priteisti turtinę žalą buvo aplinkybė, jog ieškovė buvo išteisinta. Ieškovės nurodyta aplinkybė dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir vėlesnio jos išteisinimo nelaikytina deliktu, kuris kompensuotinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnį. Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi aktualia procesine teisės norma – BPK 106 straipsniu, vadovaujantis kuriuo išlaidos gynybai nėra atlyginamos.

12.4.                      Nurodo, kad procesinės palūkanos buvo priteistos nepagrįstai, kadangi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovai toliau patirtų žalą iki pat teismo sprendimo įvykdymo, todėl tokių palūkanų priteisimas neatitinka jų paskirties. Be to, procesinių palūkanų priteisimas tokioje byloje nulemtų būtinybę asignavimų valdytojui pirmenybės tvarka vykdyti kai kuriuos sprendimus, pažeidžiant kitų asmenų teisę į operatyvų teismo sprendimo įvykdymą.

13.       Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

13.1.                      Teismas skundžiamame sprendime nenustatė jokių neteisėtų ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų ieškovės V. G. atžvilgiu, todėl neturėjo pagrindo priteisti ieškovei turtinės žalos, patirtos baudžiamajame procese, atlyginimą.

13.2.                      Nesutinka su teismo sprendimu iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, solidariai priteisti neturtinę žalą T. U. ir procesines palūkanas už priteistą sumą. Nurodo, kad pažeidimai, kuriuos išskyrė teismas skundžiamame sprendime, yra susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų įvykdytais veiksmais. 

13.3.                      Baudžiamoji byla dėl ieškovės buvo nutraukta ne dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar prokuroro neteisėtų tyrimo veiksmų atlikimo, o nesurinkus pakankamai įrodymų asmens kaltei pagrįsti, t. y. teismui kitaip įvertinus surinktus įrodymus, negu juos vertino prokuroras. Kadangi prokuroro veiksmų neteisėtumas įstatymų nustatyta tvarka nenustatytas, objektyviai negali būti ir prievolės dėl žalos atlyginimo, ir tai yra pagrindas ieškovės ieškinį dėl atsakovės valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atmesti.

14.       Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalis, kuriomis patenkinti ieškovų reikalavimai ir priteistos ieškovams turtinės ir neturinės žalos atlyginimo sumos bei procesinės palūkanos iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo T. U. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo ir atmesti ieškovės V. G. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos; likusią sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

14.1.                      Teismas padarė nepagrįstą, nereglamentuotą teisės aktais išvadą, kad nuo 2018 m. liepos 1 d. savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklą perėmus Tarnybai, ji taip pat iš savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių perėmė visas teises ir pareigas vykdant vaiko teisių apsaugą savivaldybių teritorijose, civiliniame, administraciniame ir baudžiamajame procese. Teismas netinkamai vertino, aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. A1-119 „Dėl valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūros patvirtinimo“ nuostatas. 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija, kurios pagrindu savivaldybėms deleguota valstybinė vaiko teisių apsaugos funkcija perduota Tarnybai. Iki 2018 m. liepos 1 d. diskrecijos teisę spręsti dėl vaiko teisių užtikrinimo būdo turėjo Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Tuo metu galioję įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai nesuteikė įgaliojimų Tarnybai kontroliuoti ir vertinti nepavaldaus jai viešojo administravimo subjekto veiksmų ir/ar neveikimo, taip pat jo priimtų sprendimų. Tarnyba tik nuo 2018 m. liepos 1 d. yra centrinė valstybės vaiko teisių apsaugos institucija ir neturi jokio teisinio pagrindo prisiimti galimą teisinę atsakomybę už iki šio laikotarpio atliktus veiksmus ar buvusius savivaldybių administracijų struktūrinių padalinių (Vaiko teisių apsaugos skyrių) priimtus sprendimus. Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimas, kuriuo iš esmės įvyko vaiko teisų apsaugos sistemos pertvarka, yra unikalus ir negali būti vertinamas kaip procesinių teisų perėmimas iš savivaldybių administracijų. Teismas nepagrįstai vertino ir taikė šiuo metu galiojančią Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 50 straipsnio l dalies 11 punkto nuostatą bei įsakymo dėl Tarnybos struktūros patvirtinimo nuostatas, šie teisės aktai Tarnybos teisių perėmimo iš savivaldybių administracijų nereglamentuoja.

14.2.                      Teismas vertino aplinkybes iki 2018 m. liepos 1 d., tačiau priimdamas sprendimo dalį, kuria priteisė ieškovui iš Tarnybos ir kitų atsakovų neturtinės žalos atlyginimą, nepriteisė iš Jonavos savivaldybės administracijos, kuri tuo metu buvo atsakinga už vaiko teisių apsaugą ir realiai dalyvavo veiksmuose, dėl kurių priteistas žalos atlyginimas, ir to nepagrindė bei neargumentavo. Teismas nepagrindė, kaip teisės aktais reglamentuota pareiga Tarnybai ar jos teritoriniams skyriams konkrečiai nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma netinkamai. Nurodo, kad visi Tarnybos veiksmai buvo nukreipti į laikinosios globos tikslą – vaiko grąžinimą į šeimą ir šis tikslas būtent Tarnybos buvo realizuotas. Teismas nevertino, kad ieškovai ieškinyje nenurodo, jog žala ieškovei ar vaikui atsirado iš kurių nors Tarnybos ar jos teritorinio skyriaus veiksmų/neveikimo laikotarpiu nuo 2018 m liepos 1 d. iki vaiko grąžinimo ieškovei. Priešingai, ieškovė kildina ir grindžia galimai jai ir nepilnamečiam vaikui padarytą žalą tuo laikotarpiu, kai sprendimus priėmė ar netinkamai, ar nepakankamai veikė savivaldybės administracijų struktūriniuose padaliniuose buvę Vaiko teisių apsaugos skyriai (iki 2018 m. liepos 1 d.), t. y. ne iš Tarnybos ar jos teritorinio skyriaus veiksmų.

14.3.                      Dėl priežastinio ryšio sąlygos nurodo, kad vaikas jau nuo ankstyvos vaikystės turėjo tam tikrų sveikatos problemų/sutrikimų, todėl jie niekaip negali būti siejami kaip tiesioginė žala vaikui dėl Tarnybos veiksmų/neveikimo. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė nei vieno rašytinio įrodymo (medicininio dokumento), kad atsirado turtinė ar neturtinė žala vaikui būtent dėl Tarnybos priimto sprendimo, veiksmų/neveikimo. 

14.4.                      Vertina, kad teismas, priteisdamas 3 430 Eur turtinės žalos atlyginimą, pažeidė kasacinio teismo suformuluotą praktiką dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad Tarnybos skyriaus Kaišiadorių rajone specialistas dalyvavo baudžiamajame procese, tačiau nėra nurodyta nė vieno Tarnybos ar jos teritorinio skyriaus sprendimo ar neteisėto veiksmo/neveikimo, todėl ši teismo sprendimo dalis dėl Tarnybos yra nepagrįsta. Teismas nepagrindė Tarnybos ar (ir) jos teritorinių skyrių specialistų neteisėtų veiksmų/neveikimo, taip pat priežastinio ryšio tarp ieškovų patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, todėl Tarnybai negali kilti prievolė atlyginti ieškovų prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

15.       Ieškovai atsiliepimu prašo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir neteisėtus; ieškovų apeliacinį skundą tenkinti. Dėl atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundo nurodo, kad nesutiktina su argumentais, jog teismas nėra konstatavęs, kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė prokurorų neteisėti veiksmai. Prokurorai nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų užtikrintos visų ikiteisminio tyrimo subjektų teisės, dėl ko buvo pažeista bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir sąžiningai ir atlikti neteisėti veiksmai. Dėl atsakovės atstovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundo nurodo, kad kategoriškai nesutinka su skunde dėstomais argumentais ir pritaria teismo išvadoms dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų, netinkamai organizuotos nepilnamečio apklausos; taip pat nesutinka su argumentais, kad teismas negalėjo priteisti ieškovei turtinės žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų. Dėl atsakovės atstovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos skundo nurodo, kad, ieškovų įsitikinimu, šiai apeliantei perėmus ne tik identiškas teises ir pareigas, kurios anksčiau buvo Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus kompetencijoje, bet perėmus šių įstaigų buvusius darbuotojus, nėra abejonių, kad Tarnyba buvo ir yra tinkamas atsakovas byloje. Ieškovai taip pat sutinka su teismo išvada, kad Tarnyba, įvykus reformai, yra atsakinga šioje byloje už institucijų, kurioms valstybė buvo pavedusi atstovauti vaiko interesams, atliktus veiksmus. Pažymi, kad Klaipėdos rajone veikiantis skyrius ieškovą T. U. (globojamą vaiką) aplankė ir surašė vaiko aplankymo aktą tik 2018 m. rugpjūčio 20 d., po to, kai 2018 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas ieškovės prašymas dėl ieškovo laikinosios globos panaikinimo. Akcentuoja, kad ieškovai savo ieškinio reikalavimus kildino būtent iš neteisėtų veiksmų baudžiamojo proceso metu atlikimo, t. y. kad Tarnybos darbuotojai buvo pasyvūs baudžiamojo proceso metu, neužtikrino ieškovo T. U. teisių ir teisėtų interesų, o intensyvesnės pagalbos pradėjo sulaukti tik po ieškovės prašymo. Ieškovų vertinimu, Tarnybos argumentai, kad teismas nenustatė konkrečių Tarnybos neteisėtų veiksmų, nepagrįsti ir turėtų būti atmesti. 

16.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad ieškovų argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nepagrįstumo grindžiami prielaidomis. Laikosi pozicijos, kad nenustačius neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų, tačiau priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo patirtas advokato išlaidas laikyti turtine žala ir jas priteisti. Priešingai nei teigia ieškovai, kardomosios priemonės paskyrimo ir atskyrimo nuo motinos 2017 m. rugsėjo 26 d. pagrindas buvo teismo išsamiai įvertintas. Naudojimasis teise turėti gynėją ir neduoti parodymų prieš save nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl ieškovės prisidėjimo prie ikiteisminio tyrimo trukmės. Vertina, kad kardomoji priemonė buvo paskirta teisėtai. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-572-548/2019 išdėstyti argumentai, kuriais remiasi ieškovai, nėra prejudiciniai faktai. Detalios T. U. apklausos ar kitos aplinkybės, leidusios baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui abejoti surinktų įrodymų patikimumu, nebuvo įrodinėjimo baudžiamojoje byloje dalyku. Laikosi pozicijos, kad nenustačius neteisėtų ikiteisminio teisėsaugos ir vaiko teises ginančių institucijų veiksmų ieškovės atžvilgiu, nėra būtinųjų CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlygų. Nesutinka su ieškovų argumentais dėl neturtinės žalos T. U. priteisimo, reikalavimas atsakovės atstovams pateikti įrodymus, paneigiančius medicininius duomenis, pažeistų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę.

17.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą palaiko nurodytame skunde išdėstytą prašymą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Sutinka su skunde išdėstytais argumentais dėl ieškovei priteistos turtinės žalos, taip pat argumentu, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus teisėsaugos pareigūnų veiksmus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

18.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į atsakovės atstovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko šios apeliantės prašymus panaikinti teismo sprendimo dalis ir atmesti ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovės, atstovaujamos Tarnybos, tačiau nesutinka su reikalavimu, kuriuo prašoma dalį teismo sprendimo palikti nepakeistą. Klausimą dėl tinkamo atstovo prašo spręsti teismo nuožiūra ir dėl su tuo susijusių skundo argumentų nepasisako.

19.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepime su ieškovų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti; su atsakovės atstovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniu skundu sutinka jame nurodytais argumentais ir prašo jį tenkinti; su atsakovės atstovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dalimi dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų teisėtumo sutinka, dėl skundo dalies dėl Tarnybos, kaip Jonavos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus teisių ir pareigų perėmėjos, atsakomybės nepasisako, palieka spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas laikantis galiojančių BPK bei kitų teisės aktų normų, jis vykdytas ir kardomoji priemonė paskirta teisėtai ir pagrįstai. Sprendime teismas išsamiai įvertino ikiteisminio tyrimo trukmei turėjusias reikšmės aplinkybes. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmais, atliktais dėl T. U., buvo siekiama nustatyti faktines įvykių aplinkybes, siekiant apsaugoti mažametį nuo galimai patiriamo smurto pačioje artimiausioje aplinkoje. Laikosi pozicijos, kad medicininės išvados dėl T. U. sveikatos problemų nėra kilusios dėl išgyvenimų, patirtų atliekant ikiteisminį tyrimą, tokios išvados nepadarė ir medicinos ekspertai. Taip pat nurodo, kad teismas nenustatė neteisėtų ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų ir/ar vaiko teises ginančių institucijų veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl nėra vienos iš būtinųjų CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlygų. Vertina, kad ieškovės baudžiamajame procese patirtos išlaidos gynybai neturi būti atlyginamos.

20.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, atsiliepime sutinka su atsakovės atstovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniais skundais, prašo juos tenkinti, ir nesutinka su ieškovų apeliaciniu skundu bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo ir nepagrindžia, kad turtinė ar (ir) neturtinė žala ieškovei ar ieškovui atsirado ar kilo būtent dėl kurių nors Tarnybos ar jos teritorinio skyriaus veiksmų/neveikimo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki vaiko grąžinimo motinai. Pažymi, kad dėl teisinio reguliavimo Tarnyba ar jos teritorinis skyriai negali prisiimti atsakomybės už Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmus/neveikimą.

21.       Atsakovė Jonavos rajono savivaldybės administracija prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantė sutinka su teismo sprendime išdėstyta pozicija, jog visas teises ir pareigas vykdant vaiko teisių apsaugą savivaldybių teritorijose, civiliniame, administraciniame ir baudžiamajame procese iš savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių perėmė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Pažymi, kad Jonavos rajono savivaldybės administracija nebedisponuoja jokia informacija, neturi jokių duomenų dėl mažamečio T. U., šia informacija disponuoja išimtinai Tarnyba.

Teisėjų kolegija

k  o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

23.       Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Bylos faktinės aplinkybės

24.       Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariate vykdyta ieškovo T. U., gim. (duomenys neskelbtini), apklausa. Apklausą vykdė tyrėja A. J. dalyvaujant Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei L. K., kuri dalyvavo kaip valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė, bei psichologei K. V.. 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. vaiko perdavimo aktu T. U. perduotas (duomenys neskelbtini) V. R.. 2017 m. spalio 4 d. V. G. (tuo metu – T.) buvo pareikšti įtarimai ir ji buvo kaltinama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tuo, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš savo mažametį sunų T. U.. Ikiteisminio tyrimo metu, 2017 m. spalio 4 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos I. G. nutarimu įtariamajai V. T. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant ją nepasišalinti iš nurodytos gyvenamosios vietos, nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi T. U., gyvenančiu nurodytu adresu. 2017 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AD1-2518 „Dėl laikinosios globos (rūpybos) nustatymo T. U.“ ieškovui T. U. buvo nustatyta laikinoji globa, jo globėja paskirta ieškovės motina V. R..

25.       Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1‑1898‑548/2018 nutarta kardomąją priemonę kaltinamajai V. T. pakeisti: panaikinti kardomąją priemonę – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti paskirtą įpareigojimą nesilankyti nurodytu adresu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi T. U.. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2018 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. 5SD-1348 duomenimis, 2018 m. rugsėjo 24 d. atlikus vaiko laikinosios globos peržiūrą nuspręsta vaiką T. U. grąžinti motinai ir nurodyta nuo 2018 m. spalio 1 d. nutraukti T. U. laikinąją globą. Kauno apylinkes teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1‑572‑548/2019 kaltinamoji V. T. išteisinta dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nuosprendyje konstatuota, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetą vertinant BPK kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka būtų galima neginčijamai spręsti, kad V. T. atliko neteisėtus veiksmus mažamečio nukentėjusiojo T. U. atžvilgiu ir yra kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo; nesurinkus neginčytinų kaltinamosios V. T. kaltės įrodymų, abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai, todėl kaltinamoji V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisintina kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. 2018 m. gruodžio 6 d. – 2019 m. sausio 17 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-244/2018 įvertinta, kad visumos faktorių poveikis T. U. psichikos būklei vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Dėl ginčo esmės

26.       Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, ieškovų kildinamos iš ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų bei vaiko teisių apsaugos institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ir ieškovai, ir atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinių skundų ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai).

27.       CK 6.272 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Remiantis CK 6.272 straipsnio 3 dalimi, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑347‑687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

28.       Civilinės atsakomybės taikymas galimas tik nustačius visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, patirtą žalą, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį bei kaltę – išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą). Ieškovai, reikalaujantys atlyginti žalą CK 6.272 straipsnio pagrindu, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jie neatleidžiami nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, ieškovams tenka procesinė pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir priežastinį jų ryšį (CPK 12, 178 straipsnis).

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovui

29.       Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui T. U. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūra, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apeliaciniuose skunduose nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Nurodytuose atsakovės atstovų apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovei Lietuvos Respublikai taikyti deliktinę civilinę atsakomybę. Ieškovai V. G. ir T. U. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškovui priteisto žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, kad šis ieškinio reikalavimas turėjo būti tenkintas visiškai.

30.       Vertinant atsakovės atstovų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir visapusiškai įvertino ieškovo apklausos ir jo apžiūros organizavimo aplinkybes, duomenis apie vaiko procesinių teisių užtikrinimą ikiteisminio tyrimo metu. Ištyrusi bylos duomenis, įvertinusi jų visumą, taip pat įvertinusi byloje pareikštų atsakovės atstovų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir daro išvadą, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo priešingam vertinimui, nei išdėstytas skundžiamame teismo sprendime dėl ieškovo T. U. atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pasisako dėl esminių atsakovės atstovų apeliacinių skundų motyvų.

31.       Apeliaciniame skunde atsakovę atstovaujantis Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jų neteisėtumo. Šiame apeliaciniame skunde teigiama, kad policija bei Jonavos rajono savivaldybės administracija, 2017 m. rugsėjo 26 d. paimdami T. U. pirmoje dienos pusėje, veikė nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, atsižvelgdami į susiklosčiusią situaciją, siekdami operatyviai atlikti būtinus veiksmus. Vertinat apeliantės argumentus, net ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. I-126 patvirtintų Rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos (toliau – Rekomendacijos) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 18 d.) 4 punkto nuostatą dėl draudimo nepilnamečio apklausą atlikti buvimo mokymo ar ugdymo įstaigoje laiku vertinant kartu su apeliantės akcentuojamomis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. vasario 21 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 56 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 10 d.) 8 punkto nuostatomis dėl galimybės kylant realiai grėsmei paimti vaiką, pažymėtina konkrečiu atveju buvusi vaiko paėmimo aplinkybių visuma, t. y. kad vaikas buvo paimtas iš mokyklos, jam saugios aplinkos, ieškovo T. U. apklausa buvo vykdoma nuo 9.30 val. iki 10.30 val., t. y. ugdymo proceso metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai ne vienintelis mažamečio vaiko apklausos organizavimo ir procesinių teisių pažeidimas.

32.       Teisėjų kolegija, vertindama kitus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo argumentus dėl mažamečio T. U. apklausos organizavimo, reikšminga aplinkybe pripažįsta ir tai, kad byloje nustatyta, jog ieškovas T. U. nebuvo tinkamai atstovautas jo apklausos metu – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė L. K. neveikė pakankamai rūpestingai ir nepasirūpino gauti informaciją apie vaiko sveikatos būklę ((duomenys neskelbtini) ir kitus sveikatos sutrikimus), kad galėtų įspėti apie galimą papildomos vaiko teisių apsaugos poreikį, apklausos metu buvo pasyvi ir nepasirūpino, kad vaikas realiai galėtų pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, o įgaliotas atstovas vaikui nebuvo paskirtas (BPK 55 straipsnio 4 dalis). Šių aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų atsakovės atstovai apeliaciniuose skunduose neginčija.

33.       Vertinant atsakovės atstovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo argumentus dėl apklausos organizavimo pas ikiteisminio tyrimo teisėją būtinybės pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 186 straipsnio 1 dalimi nepilnametį liudytoją ar nepilnametį nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba BPK 184 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Kaip nurodyta anksčiau, mažametis vaikas nebuvo tinkamai atstovautas. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė aktyviai neužtikrino ieškovo teisių ikiteisminio tyrimo metu. Iš L. K. parodymų baudžiamojoje byloje matyti, kad ji nežinojo apie galimybę inicijuoti vaiko apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be to, nors šiame apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaida, kad toks apklausos organizavimas būtų sukėlęs mažiau traumuojantį poveikį mažamečiui, tačiau iš pirmosios instancijos teismo motyvų nustatyta, kad be šio argumento, jog nepilnametis nukentėjusysis būtų apklaustas specialiai pritaikytame nepilnamečių apklausos kambaryje, taip pat nurodyti motyvai, jog tokiu būdu būtų įgyvendinta rekomendacija, kad nepilnametis liudytojas būtų apklausiamas tik vieną kartą.

34.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės atstovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo sprendžiant, ar buvo tinkamai užtikrintas procesinių teisių išaiškinimas mažamečiam T. U.. Nors apeliantė pažymi, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-572-548/2019 keliamos abejonės dėl apklausos patikimumo ir teisių išaiškinimo nelaikytinos prejudiciniu faktu, kadangi detalios vaiko apklausos aplinkybės nebuvo įrodinėjimo baudžiamojoje byloje dalyku, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad darydamas išvadas pirmosios instancijos teismas nurodytu nuosprendžiu tiesiogiai nesirėmė, atliko civilinėje byloje esančių įrodymų visumos vertinimą (CPK 177, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad Rekomendacijų 6 punktas numatė, jog jaunesniam nei šešiolikos metų nukentėjusiajam, liudytojui jam suprantama kalba išaiškinama teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius ir pareiga sakyti tik tiesą. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė byloje esantį rašytinį įrodymą – 2017 m. rugsėjo 26 d. Teisių ir pareigų išaiškinimo liudytojui (nukentėjusiajam) protokolą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kartu įvertino tai, jog apklausos vaizdo ir garso įraše neužfiksuotas procesinių teisių išaiškinimo momentas, be to, duomenis, kad nurodytas teisių išaiškinimo protokolas L. K. buvo pateiktas ne prieš apklausą, o po mažamečio T. U. apklausos. Procesinių teisių išaiškinimas mažamečiam vaikui nebuvo filmuojamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien apeliacinio skundo argumentas, jog vaizdo įraše dėl teisių ir pareigų išaiškinimo užfiksuotas mažamečio vaiko atsakymas, kad jis jas suprato, įvertinus visumą anksčiau nurodytų duomenų apie mažamečio T. U. apklausos aplinkybes, nepašalina abejonių tiek dėl teisių išaiškinimo, tiek dėl šios pareigos atlikimo tinkamai mažamečiui vaikui suprantamu būdu, išaiškinant ir teisę neduoti parodymų prieš savo šeimos narius (BPK 81, 82 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino mažamečio vaiko reakcijos ir elgesio, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl netinkamo apklausos vykdymo būdo, užduotų klausimų pobūdžio, tinkamos mažamečio vaiko apklausos neužtikrinimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek vaiko teisių apsaugos specialistai neužtikrino tinkamos vaiko apklausos, mažamečio vaiko procesinių teisių.

35.       Apeliaciniame skunde atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra akcentuoja, kad byloje laikėsi pozicijos, jog nebuvo konstatuoti prokuroro neteisėti veiksmai ar klaidos baudžiamajame procese, o baudžiamajame procese teismo nustatyti pažeidimai nebuvo padaryti prokuroro veiksmais. Šiame apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad prokuroras nedalyvavo atliktoje T. U. apklausoje, jos teisėtumą ir leistinumą baudžiamųjų įstatymų aspektu galėjo įvertinti tik retrospektyviai. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, nustatyta ir konstatuota, jog mažamečiam vaikui nebuvo paskirtas įgaliotas atstovas, ir po apklausos, pradėjus ikiteisminį tyrimą, atstovas pagal įgaliojimą vis dar nebuvo paskirtas, kaip tai numatė įstatymas, vaikui nebuvo išaiškintos jo procesinės teisės. Šių išvadų atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra neginčija. Atsižvelgiant į tai, taip pat aplinkybę, kad prokuroras vadovauja ikiteisminiam tyrimui ar jo daliai, matyti, kad nebuvo užtikrinta ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų kontrolė (BPK 2 straipsnis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis), dėl to pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad už ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjamu atveju yra atsakingi tiek Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tiek ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

36.       Atsakovės atstovė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šios atsakovės atstovės atsakomybės ribas. Šiame apeliaciniame skunde motyvuojama, kad teismas padarė nepagrįstą, nereglamentuotą teisės aktais išvadą, jog nuo 2018 m. liepos 1 d. savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklą perėmus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, ji taip pat iš savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių perėmė visas teises ir pareigas, vykdant vaiko teisių apsaugą savivaldybių teritorijose, civiliniame, administraciniame ir baudžiamajame procese. Apeliacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba grindžia argumentais, kad ji tik nuo 2018 m. liepos 1 d. yra centrinė valstybės vaiko teisių apsaugos institucija ir už veiksmus ar savivaldybių administracijų struktūrinių padalinių (Vaiko teisių apsaugos skyrių) priimtus sprendimus, buvusius iki šio laikotarpio, neturi jokio teisinio pagrindo prisiimti galimą teisinę atsakomybę.

37.       Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-643 1 straipsniu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas Nr. I-1234 ir jis išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. Be to, minėto Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-643 2 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, 3 dalimi nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki 2018 m. birželio 30 d. organizuoja valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų, kurias atlieka savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai, perdavimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir priima su tuo susijusius teisės aktus. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, įgyvendindama vaiko teisių apsaugos politiką savivaldybių teritorijose bei dalyvaudama formuojant valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, pati ar per struktūrinius padalinius užtikrina visų savivaldybių teritorijose gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, galimo vaiko teisių pažeidimo atveju vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų. Taigi, įstatymų leidėjui pertvarkius vaiko teisių apsaugos sistemą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu iš esmės visos funkcijos, teisės ir pareigos, vykdant vaiko teisių apsaugą savivaldybių teritorijose, iš savivaldybių administracijų perduotos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai.

38.       Vertinant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Tarnybos teisių bei pareigų civilinėje byloje perėmimo apimties nepagrįsta, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančiame 2018 m. liepos 16 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos rašte Nr. S-4171 miestų/rajonų savivaldybių administracijoms, prašant pateikti turimą informaciją apie neįvykusį procesinių teisių ir pareigų perėmimą nurodytose bylose, be kita ko, nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi nuo 2018 m. liepos 1 d. dėl struktūrinių pertvarkymų Tarnyba tapo centrine valstybės vaiko teisių apsaugos institucija; remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. A1-119 „Dėl valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūros patvirtinimo“ Tarnybą sudaro 12 teritorinių skyrių (10 pagal apskritis ir 2 pagal didžiuosius miestus), o savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyriai tapo Tarnybos teritoriniais padaliniais savivaldybėse; taip pat pažymima, kad centralizavus vaiko teisių apaugos sistemą Tarnyba taip pat perėmė savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių procesines teises bei pareigas civiliniame, administraciniame ir baudžiamajame procese, kuriame Skyriai dalyvauja atitinkamai ieškovo, atsakovo, trečiojo asmens, išvadą teikiančios institucijos, vaiko atstovo pagal įstatymą procesiniu statusu. Šiuo aspektu akcentuotina, kad procesinių teisių perėmimas įmanomas tik tada, kai galimas materialinių subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Įvertinus nurodyto rašto turinį ir jame išreikštą Tarnybos poziciją, tai, kad įsigaliojus naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba perėmė savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių funkcijas vykdant valstybinę vaiko teisių apsaugą, savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyriai tapo Tarnybos teritoriniais padaliniais savivaldybėse, taip pat byloje esančius duomenis apie centralizavus vaiko teisių apaugos sistemą Tarnybos atliktą tęsiamų ir neužbaigtų bylų, sudarytų vykdant vaiko teisių apsaugos funkcijų įgyvendinimą, perėmimą iš veikusių Vaiko teisių apsaugos skyrių, byloje nenustačius aplinkybių, dėl kurių materialinių subjektinių teisių perėmimas būtų negalimas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra atsakinga šioje byloje už institucijų, kurioms valstybė buvo pavedusi atstovauti vaiko interesams, atliktus veiksmus.

39.       Apeliaciniame skunde Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba iš esmės teigia, kad nėra atsakinga už iki 2018 m. liepos 1 d. savivaldybių administracijų struktūrinių padalinių (Vaiko teisių apsaugos skyrių) veiksmus/neveikimą ar priimtus sprendimus. Padarius anksčiau nurodytą išvadą dėl savivaldybių administracijų struktūrinių padalinių funkcijų, jų teisių ir pareigų besitęsiančiuose procesuose, vykdant vaiko teisių apsaugos funkcijų įgyvendinimą, perėmimo, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų vaiko teisių apaugos institucijos pareigūnų veiksmų/neveikimo laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Apeliaciniame skunde Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pažymi, kad po vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos Tarnyba vykdė nuo 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos Vaiko globos organizavimo nuostatų 51 punkto reikalavimus ir Tarnybos skyrius Klaipėdos rajone 2018 m. rugpjūčio 20 d. aplankė globojamą vaiką T. U. bei surašė globojamo (rūpinamo) vaiko aplankymo aktą, ir akcentuoja, kad po 2018 m. liepos 1 d. veikė aktyviai. Tačiau apeliaciniame skunde Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad iki tol, vaiko laikinąją globą nustačius 2017 m. spalio 11 d., pirminis vaiko aplankymas globėjos namuose buvo atliktas tik 2018 m. balandžio 19 d., t. y. nesilaikant tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 405 „Dėl vaiko globos organizavimo nuostatų patvirtinimo“ (nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija) 40 punkto reikalavimų dėl vieno mėnesio termino nuo vaiko laikinosios globos nustatymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir bylos duomenis apie vaiko teisių apsaugos specialistų dėl ieškovo atliktus veiksmus organizuojant vaiko apklausą ir po vaiko laikinosios globos nustatymo, įvertinusi tai, kad savarankiškų nesutikimo argumentų su pirmosios instancijos teismo atliktu vaiko teisių apaugos specialistų veiksmų vertinimu apeliaciniame skunde Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepateikė, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo vaiko teisių apsaugos specialistų neteisėtus veiksmus savo neveikimu neužtikrinus tinkamos vaiko teisių apsaugos vaiko apklausos organizavimo metu, taip pat pagrįstai pripažino, kad vaiko teisių apsaugos specialistai skyrė nepakankamai dėmesio globotiniui ir tokiais veiksmais bei neveikimu pažeidė poįstatyminį teisės aktą ir bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

40.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta dėl atsakovės atstovų apeliacinių skundų argumentų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek vaiko teisių apsaugos institucijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės dėl ieškovo reikalavimų taikymo sąlygą.

41.       Atsakovę atstovaujantis Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrindė konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų ryšio su atsiradusia neturtine žala, nevertino, ar jie nulėmė esminę išgyvenimų priežastį – atskyrimą nuo motinos. Atsakovės atstovo nuomone, T. U. apklausa, nors ir vykdoma nedalyvaujant tinkamam atstovui, nepadėjusiam pasinaudoti jo procesinėmis teisėmis, negali būti pagrindu pripažinti, neturtinės žalos atsiradimo priežastimi. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kaip nustatyta anksčiau, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek vaiko teisių apsaugos specialistų veiksmai, kurie pripažinti neteisėtais veiksmais deliktinės civilinės atsakomybės taikymo prasme, pasireiškė ne vienu, bet net keliais pažeidimo, veikimo ar neveikimo atvejais (tarp jų nustatytas ir netinkamas mažamečio vaiko apklausos vykdymo būdas ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nurodytų įvykių metu ieškovas buvo mažametis vaikas, taip pat duomenis apie vaiko anksčiau turėtus (duomenys neskelbtini) sutrikimus ir ypatumus, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog anksčiau nustatyti atsakovės atstovų neteisėti veiksmai turėjo neigiamą poveikį ieškovui, sukėlė neigiamus emocinius išgyvenimus, kurie neabejotinai turėjo įtakos ir jo emocinės sveikatos būklei, gyvenimo bei mokymosi kokybei. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pagrįstai buvo nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos ir teisinis pagrindas priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą.

42.       Apeliacine tvarka apskųstu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė 3 000 Eur ieškovui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūra, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutiko, kad yra teisinis pagrindas priteisti žalos atlyginimą, atskirai nesutikimo argumentų dėl žalos dydžio nenurodė. Ieškovai V. G. ir T. U. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu žalos atlyginimo dydžiu, laikosi pozicijos, kad šis ieškinio reikalavimas turėjo būti tenkintas visiškai ir ieškovui priteistas 90 000 Eur žalos atlyginimas. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino reikšmingų kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, netinkamai įvertino ekspertizės akte nurodytus duomenis dėl vaiko psichikos būklę paveikusių faktorių, taip pat nepateikė motyvų, kodėl iš gerą turtinę padėtį turinčios atsakovės ieškovui priteista tik tokia suma.

43.       Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia teismas, t. y. į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytas neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio teismas sprendžia įvertindamas ir individualias konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Sprendžiant šį klausimą svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų taikymas, taip pat atsakovo turtinės padėties (valstybės ekonominės padėties) vertinimas nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra numatyti ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, dėl to ieškovų apeliaciniame skunde akcentuojamas kasacinio teismo išaiškinimas dėl nurodytų kriterijų taikymo, kuriuo, apeliantų nuomone, priimant skundžiamą sprendimą remtasi nepagrįstai, kaip neatitinkančiu teismų praktikoje suformuoto precedento taisyklių, nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės.

44.       Iš 2018 m. gruodžio 6 d. – 2019 m. sausio 17 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-244/2018 duomenų nustatyta, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. T. U. diagnozuotas (duomenys neskelbtini); šis sutrikimas apsunkino T. U. adaptaciją ir mokymosi procesus. Ekspertizės metu jam nustatyti (duomenys neskelbtini) vaikystėje, susiję su įtariamosios V. T. veiksmais: nevienkartiniu fiziniu smurtu (remiantis medicinine dokumentacija ir ikiteisminio tyrimo medžiaga) ir daromo poveikio, stengiantis pateisinti įtariamąją, dar labiau trikdantys kasdienį funkcionavimą bei adaptaciją. Nurodyta, kad jo psichikos būklę paveikė visų šių faktorių visuma ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas; taip pat jam nustatoma diagnozė: (duomenys neskelbtini). Ekspertizės akte nurodyta, kad dabartinė vaiko būsena atskleidžia jam daromą poveikį, jis yra baimingas, nerimastingas dėl galimų byloje nagrinėjamų įvykių pasekmių – dėl šios situacijos yra daroma žala jo asmenybės formavimuisi, adaptyvumui, sudaro sąlygas elgesio problemoms gilėti. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad vaiko supratimas apie su juo atliekamų procesinių veiksmų pobūdį yra nepilnas, paviršutiniškas.

45.       Ieškovai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ekspertizės akte ekspertai nurodė, jog įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau, ieškovų teigimu, ekspertai neturėjo teisės nustatinėti faktų, yra ar nėra padaryta nusikalstama veika, nes tai nepriskirta ekspertų kompetencijai; dėl ieškovės priimtas išteisinamasis nuosprendis. Vertinant šiuos ieškovų argumentus matyti, kad ekspertizės akte pažymima, jog teiginys dėl nevienkartinio fizinio smurto daromas remiantis medicininiais dokumentais ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantų akcentuojamas teiginys, kurį darant ekspertizės akte remtasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, yra tik vienas iš ekspertizės akte nurodytų veiksnių. Iš ekspertizės akto matyti, kad vaiko psichikos būklę paveikė kelių faktorių visuma ir tai vertinta, kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

46.       Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pakenkimo vaiko sveikatai pobūdį ir laipsnį, atsižvelgė į tai, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat įvertinta tai, kad sveikatos sutrikdymas nustatytas kaip nulemtas ne vieno konkretaus veiksnio, bet per tam tikrą laikotarpį buvusių veiksnių visumos. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien tik ekspertizės akto Nr. 103MS-244/2018 duomenimis. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai ištyrė bylos duomenis apie užfiksuotą ieškovo T. U. sveikatos būklę, raidos ypatumus. Kartu buvo įvertinti ne tik laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 13 d. iki 2021 m. balandžio 7 d. gauti duomenys, tačiau ir iki 2017 m. rugsėjo 26 d. vykusios apklausos bei ikiteisminio tyrimo pradžios užfiksuoti duomenys apie vaiko sveikatos būklę. Ekspertizės akte Nr. 103MS-244/2018 pažymėta, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. T. U. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), apsunkinęs ieškovo adaptaciją ir mokymosi procesus. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus apie Vaiko teisių apsaugos skyriui 2014 m. kovo 4 d. ieškovo ugdymo įstaigos pateiktus duomenis apie vaiko elgesį, patiriamus sunkumus, (duomenys neskelbtini) nustatymą, taikytą gydymą bei 2014 m. kovo 18 d. vaiko sveikatos priežiūros įstaigos pateiktus duomenis, jog vaikui nustatytas (duomenys neskelbtini).

47.       Nenustatyta pagrindo sutikti su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovų veiksmais sukeltų pasekmių, atsakovų turtinės padėties ir kitų aplinkybių, duomenų. Kadangi neturtinė žala patiriama individualiai, dėl to kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir visumą klausimui išspręsti reikšmingų kriterijų. Pažymėtina ir tai, kad deliktinės civilinės atsakomybės taikymo prasme byloje netesėtais veiksmais buvo pripažinti ne visi ieškovų ieškinyje nurodyti valstybės institucijų pareigūnų veiksmai. Akcentuotina ir tai, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir valstybės institucijų pareigūnų konkrečių anksčiau nustatytų neteisėtų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu tiesioginio poveikio trukmę. Atsižvelgusi į anksčiau nustatytus faktinius duomenis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog neteisėti valstybės institucijų pareigūnų veiksmai, atlikti ieškovo atžvilgiu, buvo esminis, lemiantis ir vienintelis veiksnys, dėl kurio ieškovui buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino konkrečios bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir pagrįstai nustatė 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovui T. U. dydį.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovei

48.       Ieškovai apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų.

49.       Siekiant nustatyti, ar atsakovei kyla prievolė atlyginti ieškovei neturtinę žalą, turi būti nustatomos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – neteisėti veiksmai. Ieškiniu įrodinėta, kad ikiteisminio tyrimo bei prokuratūros atsakingi pareigūnai įvykdė neteisėtus veiksmus – nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo bei vykdė prieš ieškovę baudžiamąjį persekiojimą, pritaikė neteisėtas kardomąsias priemones, kurių pagrindu V. G. ilgą laiką buvo atskirta nuo savo mažamečio sūnaus T. U., dėl to ieškovei buvo padaryta turtine? ir neturtine? žala.

50.       Apeliaciniame skunde ieškovė laikosi pozicijos, kad baudžiamasis persekiojimas prieš ją buvo pradėtas nepagrįstai ir jis galėjo būti net nepradėtas. Vertinant ieškovų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės neatitinka išvadų, nurodytų Kauno apylinkes teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-572-548/2019, akcentuotina, kad baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. CPK 182 straipsnio 3 punktas numato, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑554/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016). 

51.       Pažymėtina, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl jai nesuteiktos galimybės apklausti sūnų baudžiamojoje byloje, Kauno apylinkes teismo 2019 m. gruodžio 31 d. priimtame nuosprendyje buvo vertintos sprendžiant dėl T. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimo ir sprendžiant klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais. Apeliantės akcentuojama Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada dėl nustatytų vaiko kūno sužalojimų baudžiamojoje byloje vertintina tuo aspektu, ar ji yra pakankamas įrodymas baudžiamojoje byloje daryti neginčytinas išvadas, kad kaltinamoji padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliantės nurodomos pačios ikiteisminio tyrimo vykdymo aplinkybės baudžiamojoje byloje nebuvo įrodinėjimo baudžiamojoje byloje dalykas. Minėtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje teismas nenustatė faktų, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas akivaizdžiai neteisingų duomenų pagrindu ar buvus aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo būti pradėtas.

52.       Nagrinėjant ir vertinant faktinius duomenis šioje civilinėje byloje nustatyta, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje 2017 m. rugsėjo 13 d. ir 2017 m. rugsėjo 21 d. raštu iš ugdymo įstaigų buvo gauta informacijos apie galimus smurto prieš mažametį ieškovą atvejus. Apeliantės argumentai, kad suteikus jai teisę dalyvauti atliktoje T. U. apklausoje ieškovės baudžiamasis persekiojimas galėjo būti visai nepradėtas arba pradėtas ir nedelsiant nutrauktas, grindžiami prielaidomis. Vertinant byloje esančius rašytinius įrodymus pripažintina, kad esamų duomenų nebuvo pagrindo pripažinti akivaizdžiai neteisingais ir siekiant patikrinti įtarimą, įvertinti gautus duomenis buvo būtina pradėti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. vaiką apžiūrėjus teismo medicinos ekspertui buvo konstatuoti sužalojimai. Nors apeliantė akcentuoja, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje pažymima, kad vaikas galėjo susižaloti pats, tačiau iš nurodytos išvados formuluotės matyti, kad „neatmetama galimybė, jog vaikas taip galėjo susižaloti ir pats“, tad nurodyta galimybė nepatvirtina sužalojimų kilmės. Iš 2017 m. spalio 4 d. pranešimo apie įtarimą matyti, kad įtarimai buvo pareikšti ne dėl vieno atvejo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, buvus pakankamai duomenų, jog prieš mažametį galėjo būti padaryta nusikalstama veika ir pagrindo įtarti ieškovę galimai ją padarius. Vien tai, kad ieškovė baudžiamojoje byloje buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje ir nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo.

53.       Vertinant ieškovės argumentus, kad nebuvo ištirta, kokiu pagrindu vaikas buvo atskirtas nuo motinos nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 4 d. pažymėtina, kad tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) CK nustatyta tvarka. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius po vaiko apklausos dėl galimai patirto/patiriamo smurto prieš mažametį, po ekspertų apžiūros 2017 m. rugsėjo 26 d. vaiko perdavimo aktu T. U. perdavė (duomenys neskelbtini) V. R.; Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. 6B‑14-1728 duomenimis, visa šiame skyriuje esanti informacija apie T. U. išsiųsta į Klaipėdos rajono vaiko teisių apsaugos skyrių dėl laikinosios globos nustatymo mažamečiam vaikui. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. AD1-2518 nustatyta T. U. laikinoji globa nuo 2017 m. rugsėjo 26 d., jo globėja paskirta (duomenys neskelbtini) V. R.. Kadangi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, matyti, kad klausimas dėl vaiko perdavimo globoti buvo spręstas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą.

54.       Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad kardomoji priemonė buvo taikyta kaip poveikio priemonė prieš ieškovę, o jos tikslas buvo atskirti vaiką nuo motinos, atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. 2017 m. spalio 4 d. ieškovei, kaip įtariamajai, paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimą neišvykti, įsipareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, be to, nesilankyti, nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi T. U.. Nustatyta, kad nurodytos kardomosios priemonės taikymo pagrįstumas ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertintas kelis kartus – 2017 m. spalio 24 d. nutarimu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė atmetė ieškovės skundą; 2017 m. lapkričio 3 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Š. nutarimu ieškovės skundas dėl 2017 m. spalio 24 d. nutarimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas atsižvelgiant į įtarimų pobūdį ir pažymint, be kita ko, kad dėmesys telkiamas į nukentėjusiojo T. U. apsaugojimą nuo tiesioginio ar netiesioginio fizinio ar psichologinio smurto; dėl minėto nutarimo pateiktas ieškovės skundas atmestas Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi, pažymint, kad minėta kardomąją priemone, be kita ko, siekiama apsaugoti galimai smurtą patyrusį mažametį vaiką nuo pakartotinio smurto, galimos įtakos ir neigiamo poveikio. Taigi kardomosios priemonės taikymo tikslingumas buvo vertintas atsižvelgiant į įtarimų pobūdį. Vien aplinkybė, kad kardomoji priemonė buvo pakeista (panaikintinas įpareigojimas nesilankyti nurodytu adresu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su sūnumi T. U.) Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi, kuria byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nepatvirtina jos taikymo nepagrįstumo ikiteisminio tyrimo pradžioje.

55.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad procesas bendrai užsitęsė ilgiau nei dvejus metus, ieškovės nuomone, tai rodo, kad baudžiamasis V. G. persekiojimas buvo nepagrįstai ilgas. Ieškovė nesutinka, jog atsisakė bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo subjektais, ir teigia, kad aktyviai naudojosi jai BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytomis procesinėmis teisėmis (pvz., turėti gynėją, tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ir kt.). Vertinant šiuos argumentus, tai pat ieškovės argumentus, kad ji nebuvo apklausta iš karto 2017 m. rugsėjo 26 d., pažymėtina, kad 2017 m. spalio 4 d. ieškovei pareiškus įtarimus, ji atsisakė duoti parodymus iki susiras gynėją, tačiau ieškovė gynėją susirado ir parodymus davė tik po pusės metų – 2018 m. balandžio 4 d. Bylos duomenimis, per šį laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko aktyvius veiksmus: su ieškove bandė susisiekti telefonu 2017 m. gruodžio 27 d., 2017 m. gruodžio 28 d., 2018 m. sausio 3 d., tačiau susisiekti nepavyko; 2018 m. sausio 4 d. telefonu atsiliepęs kitas asmuo nurodė, kad ieškovė yra šalia, bet telefonu nebendraus ir į ikiteisminio tyrimo įstaigą atvyks tik gavusi raštišką kvietimą; ieškovei 2018 m. sausio 4 d. elektroniniu paštu išsiųstas šaukimas atvykti į apklausą 2018 m. sausio 5 d.; 2018 m. kovo 23 d. prokurorė pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pratęsimo, kuriame nurodė, jog ikiteisminis tyrimas užsitęsė, kadangi buvo renkami įtariamosios kaltę patvirtinantys ar paneigiantys duomenys; 2018 m. kovo 28 d. su ieškove kelis kartus bandyta susisiekti telefonu ir elektroniniu paštu dėl atvykimo į apklausą, elektroniniu paštu ieškovė atsakė, kad į apklausą atvyks tik tuomet, jei gaus šaukimą raštu; 2018 m. kovo 29 d. išsiųstas šaukimas atskiru pavedimu paštu, tačiau ieškovė namuose nerasta. Ieškovei 2018 m. balandžio 4 d. davus parodymus ikiteisminis tyrimas tą pačią dieną buvo baigtas. Įvertinus nurodytus duomenis matyti, kad pačios ieškovės konkretus elgesys turėjo įtakos proceso trukmei, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog procesas užsitęsė dėl ieškovės vengimo bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais.

56.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Darytina išvada, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, vykdydami ikiteisminį tyrimą neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Nustačius, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visumos, dėl to ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo nustatomas ieškovės patirtos žalos dydis, nevertinta atsakovės turtinės padėtis ir kiti kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuoti kriterijai neturi teisinės reikšmės klausimo išsprendimui ir nesudaro pagrindo perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovei turtinės žalos atlyginimą

57.       Skundžiamu teismo sprendimu nuspręsta ieškovei V. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, priteisti 3 430 Eur turtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo šią teismo sprendimo dalį pakeisti ir ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 5 430 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, motyvuojant argumentais, kad visi veiksmai, dėl kurių susidarė nurodytos išlaidos, buvo būtini ir reikalingi, o teismas šių išlaidų atlyginimą nepagrįstai sumažino. Apeliaciniais skundais atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatas, Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir prašo ją panaikinti, iš esmės motyvuojant argumentais, kad nebuvo nustatyta valstybės institucijų, ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos teritorinio skyriaus sprendimo neteisėtų veiksmų, dėl to teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti V. G. turtinės žalos atlyginimą dėl išlaidų baudžiamajame procese.

58.       Nustatyta, kad baudžiamojoje byloje priimant išteisinamąjį nuosprendį nebuvo išspręstas išteisintos ieškovės V. G. turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė ieškinyje nurodė, kad patyrė 5 430 Eur išlaidas teisinės pagalbos paslaugoms, suteiktoms tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, apmokėti.

59.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, įgyvendinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Taigi valstybės civilinė atsakomybė už tokio pobūdžio turtinę žalą gali kilti ne tik tais atvejais, kai yra tiesioginis neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos ryšys, bet ir nustačius netiesioginį priežastinį ryšį. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovo teisę į tai, jog jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat atsižvelgus į tai, kad ieškovas išteisintas nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pakankamas pagrindas pripažinti jo teisę į šio baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑375/2011). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.

60.       Viena vertus, atsakovės atstovų apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigiama, kad nurodytoje kasacinio teismo praktikoje valstybės civilinė atsakomybė už tokio pobūdžio turtinę žalą ir išlaidų atlyginimo priteisimas, be kita ko, siejamas su aplinkybe, kad teismas konstatuoja ir teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Tai atitinka CK 6.272 straipsnio reglamentavimą dėl neteisėtų veiksmų, kaip sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusių ir kitų pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu nenustatyta. Kita vertus, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nurodyta kasacinio teismo praktika nesiremtina.

61.       Byloje nustatyta, kad ieškovė prašymą dėl 5 430 Eur sumos priteisimo sieja su baudžiamojoje byloje patirtomis išlaidomis teisinėms paslaugoms ir aplinkybe, kad baudžiamojoje byloje ieškovė išteisinta priimant išteisinamąjį teismo nuosprendį. Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą). Civilinio proceso teisės normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą. Jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, nes teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vadovaujantis CPK 265 straipsnio 1 dalimi, priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Taigi įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, nustato teismas.

62.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45-A-N3/2021, be kita ko, pripažinta, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi specialioji advokato darbo apmokėjimą baudžiamajame procese reglamentuojanti nuostata pripažinta iš dalies prieštaraujančia Konstitucijai, įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo šiuo aspektu nėra nustatęs, todėl vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 6 dalis, CPK 3 straipsnis).

63.       Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokias faktines aplinkybes, jog ieškovė buvo išteisinta nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat į tai, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintosios turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismui baudžiamojoje byloje nuosprendžiu konstatavus, jog ieškovė yra išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrindas pripažinti jos teisę į baudžiamajame procese advokatui sumokėtų išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo inicijavimo aplinkybes, vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimą baudžiamajame procese, ieškovės išteisinimo pagrindus, pripažintina, kad skundžiamu sprendimu nurodytų išlaidų atlyginimas pagrįstai priteistas ir iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, dėl to su tuo susiję šios institucijos apeliacinio skundo argumentai atmestini. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo padaryta esminė išvada, jog nagrinėjamu konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovės teisę į baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų atlyginimą ir atsakovės prievolė tokias išlaidas padengti yra iš esmės teisinga ir teisiškai pagrįsta (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CK 6.2 straipsnis).

64.       Vertindama ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamu sprendimu priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo argumentai nesudaro pagrindo sumažinti ieškovės patirtų išlaidų teisinei pagalbai sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą vertinti ieškovės baudžiamojoje byloje patirtas atstovavimo išlaidas kaip pernelyg didelį ir nepagrįstą išlaidavimą, kad būtų pagrindas jas mažinti. Ieškovės pasinaudojimas teise teikti argumentuotą prašymą dėl kardomosios priemonės panaikinimo ir kitus prašymus nelaikytinas pertekliniu. Atsižvelgiant į tai, ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteista 3 430 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma keistina, priteistą sumą padidinant iki 5 430 Eur.

Dėl procesinių palūkanų

65.       Skundžiamu teismo sprendimu nuspręsta ieškovui T. U. ir ieškovei V. G. nuo teismo priteistų sumų priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. rugsėjo 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės atstovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apeliaciniuose skunduose su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir prašo ją panaikinti. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde savarankiškų nesutikimo argumentų nenurodė.

66.       Pirma, vertinant atsakovės atstovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apeliacinio skundo argumentus nustatyta, kad su šia teismo sprendimo dalimi iš esmės nesutinkama tais pačiais argumentais, dėl kurių anksčiau pasisakyta šioje nutartyje, t. y. kad Tarnyba negali būti atsakinga už jai nepavaldžių subjektų veiksmus/neveikimą ir (ar) priimtus sprendimus laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus ir anksčiau šioje nutartyje nurodytais motyvais atmetus šios atsakovės atstovės nurodytus argumentus dėl Tarnybos atsakomybės ribų, taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir šio apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių palūkanų priteisimo.

67.       Antra, vertinant atsakovės atstovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo argumentus, kad procesinių palūkanų priteisimas šioje byloje neatitinka jų paskirties, nes nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovai toliau patirtų žalą iki pat teismo sprendimo įvykdymo, bei procesinių palūkanų priteisimas dėl teismo sprendimo pobūdžio nulemtų būtinybę asignavimų valdytojui pirmenybės tvarka vykdyti kai kuriuos sprendimus, pažymėtina, kad pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-283/2012). Atsižvelgiant į tai apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti procesines palūkanas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

68.       Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą ir įvertinusi įrodymų byloje visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos faktinius duomenis, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir teisėtai bei pagrįstai priteisė ieškovui T. U. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas nuo priteistos sumos. Taip pat pripažintina, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai atmestas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovei. 

69.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai pripažino ieškovei V. G. teisę į baudžiamajame procese turėtų advokato išlaidų atlyginimą, ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, prievolę šias išlaidas padengti, tačiau nepagrįstai šias išlaidas sumažino. Atsižvelgiant į tai ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, kurio rezoliucinėje dalyje rašymo apsirikimas ištaisytas Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. nutartimi, keistinas – ieškovei priteista baudžiamajame procese turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo suma padidintina nuo 3 430 Eur iki 5 430 Eur ir perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Įstatymas numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

71.       Pirmosios instancijos teisme ieškovai patyrė 2 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias išlaidas, jas pripažino pagrįstomis. Atsakovės atstovai pirmosios instancijos teisme nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Išnagrinėjus civilinę bylą apeliacine tvarka pagal šalių pateiktus apeliacinius skundus ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 5,42 procento. Atsižvelgiant į tai, skundžiamu teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteista 108 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma didintina iki 146,34 Eur (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

72.       Atsakovės atstovai nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl to jų paskirstymo klausimas nespręstinas. Ieškovų apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, atsižvelgiant į ginčytas sumas, pripažintina, kad tenkinta 1,34 procentų apeliacinėje instancijoje reikštų reikalavimų. Ieškovai pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 600 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgiant į tenkintą ieškovų apeliacinio skundo dalį, ieškovei V. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, priteisinta 8,04 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis). 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u t a r i a :

        Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti.

        Padidinti ieškovei V. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priteistą 3 430 Eur išlaidų atlyginimo sumą iki 5 430 Eur sumos, taip pat padidinti priteistą 108 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą iki 146,34 Eur sumos.

        Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

        Priteisti ieškovei V. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 8,04 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai        Raimonda Andrulienė

                                        Aušra Maškevičienė

                                                                Alvydas Žerlauskas