Administracinė byla Nr. eA-3782-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04082-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 16.1.; 16.2.1.

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atsakovui Trakų rajono savivaldybei dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) pareiškime, kurį patikslino 2019 m. spalio 25 d., prašė ištirti, ar Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 4 straipsnio 4 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 8 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 4 daliai, 50 straipsniui, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 11 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui, 21 straipsnio 1 daliai, 22 straipsnio 1 daliai, Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 9 straipsnio 1 daliai, 13 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintam Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam planui (toliau – ir Bendrasis planas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintai Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 84.1, 84.2, 87.3 ir 87.4 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1086 patvirtintų Kultūrinių draustinių nuostatų 20.1, 20.2. ir 21 punktams, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualiojo apsaugos reglamento 5, 6.1, 10, 32, 33.4 ir 40 punktams. Nustačius, jog šis norminis administracinis teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pripažinti jį negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės taryba Sprendimu patvirtino Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimą teritorijoje, priskirtoje inžinerinės infrastruktūros objektų funkcinei zonai, nustatant papildomą žemės naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos – bei numatant papildomus būdus – konversiją ir naują plėtrą – pagal pridedamą Trakų miesto bendrojo plano koregavimo aiškinamąjį raštą (toliau – ir Aiškinamasis raštas) ir brėžinius. Pažymėjo, kad Aiškinamojo rašto bendrojoje dalyje nurodyti Trakų miesto bendrojo plano koregavimo tikslai ir uždaviniai: koreguoti Trakų miesto bendrojo plano, patvirtinto Trakų rajono tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46, sprendinius, nustatant teritorijai, į kurią patenka žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), esantis Vytauto g. 90, Trakų m., Trakų r. sav., papildomą žemės naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos, kad koreguojama teritorija ribojasi su Trakų senamiesčiu. Mano, kad koreguojamos teritorijos užstatymo intensyvumas, užstatymo tankis bei pastatų aukštis ir aukštingumas nustatomi projektiniais pasiūlymais ir turi neprieštarauti TINP specialiojo plano (planavimo schemos), o parengus naują TINP specialųjį planą – naujo specialiojo plano sprendiniams. Nurodė, kad Trakų miesto bendrojo plano koregavimo sprendiniuose, pagrindiniame (reglamentų) brėžinyje nurodyta, kad koreguojama teritorija yra kitos paskirties: inžinerinės infrastruktūros teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos. Šios teritorijos užstatymo reglamentai (taikoma naujai statybai): maksimalus užstatymo intensyvumas - nustatomas pagal poreikį, maksimalus užstatymo aukštingumas (aukštų skaičius ir (ar) aukštis metrais iki kraigo) – nustatomas pagal poreikį. Šios teritorijos plėtros būdai: modernizavimas, konversija, nauja plėtra.

3.       Pareiškėjas teigė, kad jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu, tame tarpe, su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintą TINP planavimo schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti šios schemos sprendiniams. Teigė, kad Trakų miesto bendrojo plano koregavimu numatant teritorijos plėtros būdus – konversiją ir naują plėtrą – buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, neatsižvelgta į iki šiol atliktus Trakų senamiesčio mokslinius tyrimus. Pareiškėjo nuomone, Trakų miesto bendrojo plano koregavimo sprendiniai prieštarauja galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam planui, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemai, Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimui, kuriuose akcentuojamas kultūros paveldo, kraštovaizdžio išsaugojimas, tradicinio Trakų miesto užstatymo atstatymas, ribojama arba draudžiama naujų pastatų, statinių bei įrenginių statyba.

4.       Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Trakų miesto bendrojo plano koregavimo sprendiniai susiję su saugoma vietove – Trakų senamiesčio urbanistiniu draustiniu bei kultūros paveldo vietove – Trakų senamiesčiu, t. y. su visuomenės (viešuoju) interesu, todėl Trakų miesto bendrojo plano sprendiniai turėjo būti ne koreguojami (taikant supaprastintas viešinimo procedūras), o keičiami.

5.       Atsakovas Trakų rajono savivaldybė (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo patikslintą pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti.

6.       Paaiškino, kad teritorija „uI*“, kurioje pagal Bendrojo plano koregavimą numatytas leidžiamas papildomas žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos ir plėtros būdai – konversija ir nauja plėtra, nepatenka į Trakų senamiesčio – nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribas, o ribojasi su šios nekilnojamosios kultūros vertybės teritorija. Atsakovas nurodė, kad be to, Bendruoju planu nebuvo nustatytos ar keičiamos Trakų senamiesčio ribos, t. y. Trakų senamiesčio ribos yra į Bendrąjį planą inkorporuotas kitame dokumente nustatytas sprendinys.

7.       Atsakovas taip pat paaiškino, kad kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kaip į instituciją, nurodžiusią Kultūros vertybių registre nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio ribų koordinates. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2019 m. rugpjūčio 14 d. raštu nurodė: 1) Vertinimo tarybos 2007 m. vasario 17 d. akte Nr. KPD-RM-216 ir Vertinimo tarybos 2008 m. vasario 20 d. akte Nr. KPD-RM-627 Trakų senamiesčio ribų koordinatės nurodytos pagal Trakų senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų 2006 m. spalio 2 d. planą, įregistruotą Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kartu su Trakų senamiesčio vertinimo tarybos 2008 m. vasario 20 d. aktu Nr. KPD-RM-627; 2) Vertinimo tarybos 2007 m. vasario 17 d. akte Nr. KPD-RM-216 ir Vertinimo tarybos 2008 m. vasario 20 d. akte Nr. KPD-RM-627 bei Trakų senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų 2006 m. spalio 2 d. plane nurodytos Trakų senamiesčio ribų koordinatės nustatytos grafiškai valstybinėje koordinačių sistemoje LKS-94, remiantis paskiausiai atnaujinta kartografine medžiaga.

8.       Įvertinęs minėtas aplinkybes, įrodančias, kad Bendrojo plano koregavimu koreguota teritorija „uI*“ nepatenka į Trakų senamiesčio ribas, atsakovas teigė, jog teritorijai „uI*“ netaikomos cituojamos Lietuvos Respublikos bendrojo plano nuostatos, apibrėžiančios teritorijų planavimo sprendinius miestų senamiesčiuose ar reguliuojančios kultūros paveldo objektams taikomus sprendinius, kadangi teritorija „uI*“ nepatenka į Trakų senamiesčio teritoriją, o tai reiškia nepatenka į kultūros vertybės teritoriją.

9.       Atsakovas dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos nurodė, kad pareiškime bandoma sutapatinti atskirus objektus – skirtingas saugomas teritorijas: Trakų senamiestį, Trakų senamiesčio urbanistinį draustinį ir Trakų istorinį nacionalinį parką, kuriuose teritorijų planavimo dokumentais ir teisės aktų reikalavimais nevienodai reglamentuojama vykdoma veikla ir yra nustatomi tam tikri, bet ne tapatūs, veiklos apribojimai. Ginčo dėl to, kad teritorija „uI*“ patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko ribas nėra, tačiau atsakovas pabrėžė, jog TINP planavimo schema buvo nustatytos Trakų istorinio nacionalinio parko ribos, bet ne Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio ribos. Žemėtvarkos institutas turėjo nustatyti Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio ribas ir plotą, ir nustatęs šiuos duomenis, teikti juos tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri turėjo priimti nutarimą dėl Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio įsteigimo. Duomenų apie tai, kad toks pavedimas buvo įvykdytas ir, kad buvo parengtas ir patvirtintas dokumentas, kuriame būtų aiškiai pažymėtos Trakų istorinio nacionalinio parko zonų ribos ir plotai, nėra.

10.       Atsakovas teigė, kad pareiškime cituojamos TINP planavimo schemos nuostatos kategoriškai nedraudžia naujų statinių statybos ar esamų statinių rekonstrukcijos Trakų nacionalinio istorinio parko teritorijoje, t. y. schemoje nenumatyta, jog Trakų nacionalinio parko teritorijoje negali būti statomi ir (ar) rekonstruojami statiniai. TINP planavimo schemos nuostatose nenumatyta, kad Trakų nacionalinio istorinio parko teritorijoje esantiems žemės sklypams negali būti nustatomi konkretūs žemės naudojimo būdai, – nagrinėjamu atveju komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas. Be to, Bendrasis planas ir Sprendimu patvirtintas Bendrojo plano koregavimas yra parengti ne ignoruojant TINP planavimo schemą, o remiantis jos sprendiniais. Pagal Bendrojo plano sprendinius teritorijos „uI*“ žymėjime ženklas „*“(žvaigždutė) reiškia „Teritorijų tvarkymas ir plėtra realizuojami vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko specialiuoju planu (planavimo schema), o parengus naują Trakų istorinio nacionalinio parko specialųjį planą – naujojo specialiojo plano sprendiniais.” (šis sprendinys numatytas Bendrojo plano Pagrindiniame (reglamentų) brėžinyje, reglamentų lentelės apačioje). Taigi Bendrojo plano teritorijos „uI*“ sprendiniai negali prieštarauti ir neprieštarauja TINP planavimo schemos sprendiniams, kadangi pačiuose Bendrojo plano teritorijos „uI*“ sprendiniuose yra nurodyta, kad privaloma vadovautis TINP planavimo schema bei kitais teritorijų planavimo dokumentais. Sprendimu patvirtintas Bendrojo plano koregavimas remiasi TINP planavimo schema, o ne jai prieštarauja.

11.       Atsakovas atsiliepime dėl Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus reglamento nurodė, kad pareiškėjo pareiškime taip pat prašoma nustatyti, ar Sprendimas neprieštarauja Kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento (toliau – ir Reglamentas) nuostatoms. Reglamento 5 punkte yra įtvirtintos reglamente vartojamos sąvokos Bendrojo plano koregavime šios sąvokos net nėra vartojamos. Be to, šios sąvokos nebuvo keistos ar koreguotos Sprendimu ir Bendrojo plano koregavimo projektu, todėl nesuprantamas pareiškėjo prašymas ištirti, ar Sprendimas prieštarauja akto punktui, kuriame yra pateikti sąvokų apibrėžimai. Reglamento 6.1 punkte yra pateikta informacija, kokias teritorijas apima Trakų istorinio nacionalinio parko konservacinio prioriteto zona. Sprendimas neprieštarauja šiai Reglamento nuostatai, nes pačiame Bendrojo plano koregavimo aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad koreguojamoje teritorijoje galioja Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) planavimo schema ir planavimo schemoje koreguojama teritorija patenka į urbanistinį draustinį. Sprendimas, kuriuo patvirtintas Bendrojo plano koregavimas, kuriame teritorijoje „uI*“ nustatomi nauji plėtros būdai – konversija ir nauja plėtra, taip pat žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, neprieštarauja Reglamento punktui, numatančiam tokios naujos plėtros galimybes. Atsakovas pabrėžė, kad teritorija „uI*“, pakoreguota Bendrojo plano koregavimu, patvirtintu Sprendimu, nepatenka į Trakų senamiesčio ribas. Reglamento 33.4 punktas nedraudžia statinių statybos TINP teritorijoje, tik nustato tam tikrus reikalavimus statinių statybai, t. y. nustato, kokie (kokių parametrų ir savybių) statiniai TINP teritorijoje negali būti statomi. Sprendimu buvo patvirtintas Bendrojo plano koregavimas, kuriame nesprendžiama konkrečių statinių statybos galimybės teritorijoje „uI*“, nenustatyti konkretūs užstatymo reglamentai, o tik nustatoma naujos plėtros galimybė, t. y. nustatoma galimybė statyti naujus statinius, todėl Sprendimas neprieštarauja šiam Reglamento punktui. Reglamento 40 punktas, kaip ir 33.4 punktas, nedraudžia statinių statybos TINP teritorijoje, tik nustato tam tikrus reikalavimus statinių statybai. Bendrojo plano koregavime nenustatomi konkrečių statinių statybos sprendiniai, užstatymo reglamentai, o tik numatoma naujos plėtros – naujų statinių statybos galimybė teritorijoje „uI*“, todėl Sprendimas neprieštarauja šiam Reglamento punktui. Taigi Sprendimas neprieštarauja Reglamentui. Nurodė, kad Kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. ĮV-436, kuriuo patvirtintas Trakų istorinio nacionalinio parko individualus apsaugos reglamentas, yra žemesnės galios teisės aktas nei Vyriausybės nutarimas, todėl Sprendimo atitikimo šiam aktui ištyrimas nepriskiriamas administracinio teismo kompetencijai ir teismas negali vertinti Sprendimo atitikimo šiam aktui.

12.       Atsakovas atsiliepime dėl specialiųjų žemės ir miško sąlygų nurodė, kad Bendruoju planu sprendiniai yra nustatomi teritorijoms, tačiau ne konkretiems žemės sklypams, todėl Bendruoju planu specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos žemės sklypams negali būti nustatytos, todėl Sprendimas, kuriuo patvirtintas Bendrojo plano koregavimas, negali prieštarauti Specialiųjų sąlygų nuostatoms, kadangi Sprendimu nebuvo nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Bendrojo plano koregavimu, kuriuo buvo koreguojami apibrėžtos teritorijos – funkcinės zonos (uI*), nepatenkančios į Trakų senamiesčio ribas, sprendiniai, nebuvo ir negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kultūros vietovės Trakų senamiesčio apsaugos zonų nustatymo ir (ar) nenustatymo, taikymo ir (ar) netaikymo konkretiems žemės sklypams bei veiklos šiose apsaugos zonose reglamentavimo klausimas, todėl Sprendimas niekaip negali prieštarauti teisės aktams, reglamentuojantiems kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymą.

13.       Atsakovas atsiliepime dėl NKPAĮ nurodė, kad Kultūros vertybių registre Trakų senojo miesto vieta yra įregistruotas kaip pavienis objektas, jokios vertingosios savybės nėra įregistruotos kaip saugomos. Atsižvelgiant į tai, kad dalis žemės sklypo Vytauto g. 90, esančio teritorijoje „uI*“ patenka į Trakų senojo miesto vietos teritoriją, 0,054 ha daliai žemės sklypo, Vytauto g. 90, nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga Nekilnojamojo kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (XIX.), akivaizdu, kad toje žemės sklypo Vytauto g. 90 ir teritorijos „uI*“ dalyje, kurioje nustatyta ši specialioji sąlyga – Nekilnojamojo kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (XIX.), veikla ir plėtra bus vykdoma laikantis šiai zonai galiojančių apribojimų. Nei žemės sklypas Vytauto g. 90, nei visa teritorija „uI*“ nepatenka į Trakų senamiesčio teritoriją, teritorijoje „uI*“ nėra registruotų kultūros paveldo objektų, taigi teritorija „uI*“ nėra nei kultūros paveldo objektas, nei teritorija, nei vietovė, todėl pareiškėjo prašomi ištirti Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo straipsniai šiai teritorijai netaikomi, todėl Sprendimas, nustatantis planavimo sprendinius teritorijai, kuriai netaikomas atitinkamas teisės aktas, negali prieštarauti tokiam teisės aktui.

14.       Dėl STĮ atsakovas nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. gegužės 1 d., 13 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, jog valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus valstybinių parkų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Šiuo metu šis įstatymo punktas yra panaikintas, tačiau jis galiojo Sprendimo priėmimo metu. Teritorija „uI*“, dėl kurios priimtas Sprendimas, patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko ribas, todėl Bendrojo plano koregavimas yra parengtas vadovaujantis TINP planavimo schemos sprendiniais ir šias aplinkybes taip pat įrodo tai, kad pagal Bendrojo plano sprendinius teritorijos „uI*“ žymėjime ženklas „*”(žvaigždutė) reiškia “Teritorijų tvarkymas ir plėtra realizuojami vadovaujantis Trakų istorinio nacionalinio parko specialiuoju planu (planavimo schema), o parengus naują Trakų istorinio nacionalinio parko specialųjį planą – naujojo specialiojo plano sprendiniais.“ (šis sprendinys numatytas Bendrojo plano Pagrindiniame (reglamentų) brėžinyje, reglamentų lentelės apačioje).

15.       Dėl TPĮ atsakovas nurodė, kad atsiliepime išdėstytos aplinkybės pagrindžia, jog Sprendimu patvirtintas Bendrojo plano koregavimas parengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Taip pat atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus, įrodančius, kad teritorija „uI*“ nepatenka į Trakų senamiesčio – nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Bendrojo plano sprendinių koregavimas yra susijęs su visuomenės (viešuoju) interesu, todėl turėjo būti atliekamos Bendrojo plano sprendinių keitimo, o ne koregavimo procedūros, kadangi Bendrojo plano koregavimo projekto sprendiniai nėra susiję su nekilnojamojo kultūros paveldo (objekto ar vietovės) apsauga, Bendrojo plano koregavimo sprendiniais nekeičiami jokie sprendiniai kultūros paveldo vietovėje Trakų senamiestyje, todėl teritorijos „uI*“ sprendiniai galėjo būti koreguojami atliekant Bendrojo plano sprendinių koregavimo, o ne keitimo procedūras.

 

II.

 

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo ištirti, ar Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 84.1, 84.2, 87.3 ir 87.4 punktams, nutraukė. Kitą pareiškimo dalį atmetė.

17.       Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pareiškimo matyti, jog jis prašo nagrinėti Sprendimo 1 punkto atitiktį nurodytiems teisės aktams. Trakų rajono savivaldybės taryba Sprendimo 1 punkte patvirtino Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimą, kuriuo teritorijai (uI*), t. y. 0,5881 ha ploto žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) esančiam Vytauto g. 90, Trakuose, buvo nustatytas papildomas žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, plėtros būdai – konversija ir nauja plėtra.

18.       Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Bendruoju planu nebuvo nustatytos ar keičiamos Trakų senamiesčio ribos, t. y. Trakų senamiesčio ribos yra į Bendrąjį planą inkorporuotas kaip kitame dokumente nustatytas sprendinys, nustatytas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. vasario 17 d. aktu Nr. KPD-RM-216 ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. vasario 20 d. aktu Nr. KPD-RM-627, bei prie šių aktų pridedamame Trakų senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų plane, kurio data yra 2006 m. spalio 2 d. Pagal pastarajame plane pažymėtas Trakų senamiesčio teritorijos ribas teritorija „uI*“ aiškiai nepatenka į Trakų senamiesčio ribas. Be to, Bendrasis planas buvo patvirtintas jau po to, kai Trakų senamiesčio ribos buvo apibrėžtos, nustatytos ir įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, todėl Bendruoju planu Trakų senamiesčio ribos nebuvo nei nustatomos, nei keičiamos, o senamiesčio ribos yra nustatytos atskirame dokumente – vertinimo tarybos patvirtintame vertinimo tarybos akte. Pačiame Bendrajame plane Trakų senamiestis pažymėtas ruda spalva, o teritorija „uI*“ – pilka. Be to, įvertinus Kultūros vertybių registro duomenis, matyti, kad teritorija, t. y. 0,5881 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) esantis Vytauto g. 90, Trakuose, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, ribojasi su Trakų senamiesčiu, tačiau į jį nepatenka. Taigi visi pareiškėjo pateikti duomenys ir reguliavimas, susiję su Trakų senamiesčiu, yra nereikšmingi ir pertekliniai, nes nėra susiję su ginčo byla, išskyrus duomenis, kad ginčo teritorija ribojasi su Trakų senamiesčiu. Teismas pažymėjo, kad pačiame skundžiamame Sprendime (jo aiškinamajame rašte) nurodoma, jog ginčo teritorija patenka į Trakų senamiesčio urbanistinį draustinį. Teismas taip pat pabrėžė, kad savaime Trakų senojo miesto vieta, TINP bei Trakų senamiesčio urbanistinis draustinis yra saugotini objektai, todėl jiems teisės aktais yra nustatytas specialus teisinis režimas.

19.       Teismas sprendė, kad pareiškėjas Sprendimo 1 punkto prieštarą aukštesnės galios aktams grindžia tuo, jog Sprendimo 1 punkte nepagrįstai nustatytas papildomas žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, plėtros būdai – konversija ir nauja plėtra, nes ginčo teritorijoje yra projektuojamas fiziškai didelis statinys (0,22 ha ploto bei 8,5 m aukščio, žr. Sprendimo aiškinamąjį raštą), kuris tiek fiziškai, tiek vizualine prasme darys neigiamą įtaką Trakų senamiesčiui, Trakų senojo miesto vietai, apskritai TINP. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas iš esmės suformulavo pareiškimo pagrindą, dėl to šios bylos nutraukti nėra teisinio pagrindo.

20.       Teismas dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 84.1, 84.2, 87.3 bei 87.4 papunkčiams nurodė, kad pareiškėjas pateikė 0,5881 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) esančio Vytauto g. 90, Trakuose, planą (M1:500), kuriame nurodoma, jog 0,3083 ha šio sklypo yra „XIX. Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“. Taigi, 0,2798 ha šio sklypo (0,5881 ha – 0,3083 ha = 0,2798 ha) nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zonas, o pagal Sprendimo 1 punkto aiškinamąjį raštą ir brėžinius projektuojamas statinys (0,22 ha ploto) numatytas būtent 0,2798 ha sklypo vietoje, kurioje nėra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos (nagrinėjamos bylos kontekste – senojo Trakų miesto vietos) ir apsaugos zonų. Kitaip tariant, projektuojamas statinys yra arčiau Vytauto gatvės ir toliau nuo teritorijų, esančių adresais Vytauto g. 88 ir Bernardinų g. 9, Trakuose, t. y. toliau nuo Trakų senojo miesto vietos. Atitinkamai, pareiškėjo argumentai, kad Sprendimo 1 punktas galbūt pažeidžia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 84.1, 84.2, 87.3 bei 87.4 papunkčius, yra prieštaringi, nes ginčo teritorijos sklypo plane (M1:500) yra nustatyta nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos, į kurias projektuojamas statinys nepatenka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos neteko galios nuo 2020 m. sausio 1 d., todėl teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti, kad Sprendimo 1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 84.1, 84.2, 87.3 bei 87.4 papunkčiams, nelikus tyrimo dalyko, nutraukė (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

21.       Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigia, kad Sprendimo 1 punkte nepagrįstai nustatytas papildomas žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, plėtros būdai – konversija ir nauja plėtra, nes ginčo teritorijoje yra projektuojamas fiziškai per didelis statinys (0,22 ha ploto bei 8,5 m aukščio, žr. Sprendimo aiškinamąjį raštą), kuris tiek fiziškai, tiek vizualine prasme darys neigiamą įtaką Trakų senamiesčiui, Trakų senojo miesto vietai, apskritai TINP, kuriame yra ir Trakų senamiesčio urbanistinis draustinis, tačiau pareiškėjas pateikė 0,5881 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) esančio Vytauto g. 90, Trakuose, planą (M1:500), kuriame nurodoma, jog 0,3083 ha šio sklypo yra „XIX. Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“. Taigi, 0,2798 ha šio sklypo (0,5881 ha – 0,3083 ha = 0,2798 ha) nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zonas, o pagal Sprendimo 1 punkto aiškinamąjį raštą ir brėžinius projektuojamas statinys (0,22 ha ploto) numatytas būtent 0,2798 ha sklypo vietoje, kurioje nėra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos (nagrinėjamos bylos kontekste – senojo Trakų miesto vietos) ir apsaugos zonų. Kitaip tariant, projektuojamas statinys yra arčiau Vytauto gatvės ir toliau nuo teritorijų, esančių adresais Vytauto g. 88 ir Bernardinų g. 9, Trakuose, t. y. toliau nuo Trakų senojo miesto vietos. Taigi, Sprendimo priėmimo metu negalėjo būti pažeistos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos tiek fizinės, tiek vizualinės apsaugos prasme, o dabartiniu metu, negaliojant Specialiosioms žemės ir miško naudojimo sąlygoms, pareiškėjo argumentai negali būti laikomi pagrįstais, jie grindžiami prielaidomis, nes pareiškėjas niekaip nepagrindė, kodėl projektuojamas statinys pažeidžia tiek fizinės, tiek vizualinės apsaugos zonas, kodėl vizualiai teršia aplinką. Atitinkamai, pareiškėjo nurodomos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo bei Kultūrinių draustinių nuostatų normos, esant nustatytoms aplinkybėms, kad statinys projektuojamas teritorijoje, kurioje nėra nekilnojamųjų vertybių teritorijų ir apsaugos zonų, negali būti laikomos pažeistomis. Pareiškėjas netinkamai išaiškino, kad Sprendimo 1 punktu sudaromos sąlygos naikinti ir (ar) žaloti kultūros ir gamtos paveldo objektus (pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas – kultūros vertybes), jų autentiškumą, nes projektuojamas statinys nepatenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją (nagrinėjamos bylos kontekste – senojo Trakų miesto vietą) ir apsaugos zonas: atitinkamai, netinkamai aiškino, jog bus žalojami istoriškai susiformavęs kultūrinio kraštovaizdžio pobūdis, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertės požymiai ir kitos draustinių vertingosios savybės, iš esmės bus keičiama kultūros paveldo objektų ir draustinių aplinka, kad planuoti naujų statinių statybą galima tik tose draustinio ir jo buferinės apsaugos zonos dalyse, kuriose atlikti moksliniai tyrimai, numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, nes plėtra bus vykdoma ne nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (nagrinėjamos bylos kontekste – senojo Trakų miesto vietą) ir apsaugos zonose. Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Sprendimo 1 punktas prieštarauja TINP schemos bei Trakų istorinio nacionalinio parko individualiojo apsaugos reglamento nuostatoms.

22.       Teismas dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui, 21 straipsnio 1 daliai, 22 straipsnio 1 daliai nurodė, kad pareiškėjo nurodomas projektuojamas statinys (0,22 ha ploto) numatytas būtent 0,2798 ha sklypo vietoje, kurioje nėra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos (nagrinėjamos bylos kontekste – senojo Trakų miesto vietos) ir apsaugos zonų. Teismas sprendė, kad Sprendimo 1 punktas niekaip negalėjo prieštarauti ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms.

23.       Teismas dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarime Nr. IX-1154 patvirtintam Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam planui, nurodė, kad pareiškėjas prašo ištirti atitiktį bendro pobūdžio nuostatoms, kurioms Sprendimo 1 punkto nuostata negali prieštarauti ir neprieštarauja.

24.       Teismas dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 8 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 4 daliai, 50 straipsniui, nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog Sprendimo 1 punkte nepagrįstai nustatytas papildomas žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, plėtros būdai – konversija ir nauja plėtra, nes ginčo teritorijoje yra projektuojamas fiziškai didelis statinys (0,22 ha ploto bei 8,5 m aukščio, žr. Sprendimo aiškinamąjį raštą), kuris tiek fiziškai, tiek vizualine prasme darys neigiamą įtaką Trakų senamiesčiui, Trakų senojo miesto vietai, apskritai TINP, kuriame yra ir Trakų senamiesčio urbanistinis draustinis. Dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms pareiškėjas nurodė, kad Trakų miesto Bendrojo plano sprendiniai turėjo būti keičiami, o ne koreguojami, t. y. buvo pažeistos procedūros.

25.       Teismas pabrėžė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami tais atvejais, kai: a) sprendimą rengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos nusprendžia iš esmės keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius ar b) kai planuojami keisti sprendiniai susiję su visuomenės (viešuoju) interesu. Sprendimas buvo priimtas, be kita ko, remiantis Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 ,,Dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“. Šių taisyklių 230.3 punkte nustatyta, kad „galiojantys savivaldybių dalių bendrieji planai koreguojami šiais papildomais vienu ar keliais atvejais <...> keičiant savivaldybės dalies bendrojo plano sprendinius anksčiau suplanuotos teritorijos dalyje“. Taigi, kadangi buvo keičiamas galiojantis bendrasis planas, parengtas Trakų rajono savivaldybės daliai, t. y. Trakų miestui, keičiant savivaldybės dalies bendrojo plano sprendinius anksčiau suplanuotos (Bendras planas galioja nuo 2012 metų, kai Trakų miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. S1-46 patvirtino Trakų miesto bendrąjį planą) itin mažos teritorijos dalyje, t. y. 0,5881 ha, tai nieko iš esmės nebuvo keičiama (dėl to pareiškėjas pareiškime nieko ir nenurodė). Kita vertus, šiame teismo sprendime nustačius, kad Sprendimo 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, 13 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarime Nr. 912 patvirtintai Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 1086 patvirtintų Kultūrinių draustinių nuostatų 20.1, 20.2 ir 21 punktams, Kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakyme Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualiojo apsaugos reglamento 5, 6.1, 10, 32, 33.4 ir 40 punktams, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui, 21 straipsnio 1 daliai, 22 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarime Nr. IX-1154 patvirtintam Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam planui, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad sprendiniai susiję su visuomenės (viešuoju) interesu. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Trakų miesto Bendrojo plano sprendiniai turėjo būti keičiami, o ne koreguojami. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad Sprendimo 1 punktas neprieštarauja kitoms pareiškėjo nurodytoms nuostatoms.

 

III.

 

26.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

27.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog teritorija „uI*” tik ribosi su Trakų senamiesčio teritorijos ribomis ir į ją nepatenka, dėl to pareiškėjo pateiktas teisinis reguliavimas, susijęs su Trakų senamiesčiu, yra nereikšmingas. Apeliantas pateikia įvairius argumentus, paneigiančius tokį teismo vertinimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad projektuojamas statinys numatytas būtent 0,2798 ha sklypo vietoje, kurioje nėra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje.

28.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygos) 84.1, 84.2, 87.3 bei 87.4 p. neteko galios nuo 2020 m. sausio 1 d., todėl šioje dalyje administracinė byla, nelikus tyrimo dalyko, nutrauktina. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su viešąjį interesą ginančio prokuroro pareiškimu. Prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad viešąjį interesą ginantys subjektai neturi teisės kreiptis su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 118 straipsniams.

29.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas visiškai nepagrįstai sutapatino Trakų senamiestį ir (ar) Trakų senojo miesto vietą su Trakų istorinio nacionalinio parko ir tuo pačiu Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio teritorijomis, dėl to visiškai nepagrįstai sutapatino skirtingas saugomos teritorijos bei kultūros paveldo vietovės ribas ir režimus. Paaiškina, kad valstybinis parkas, draustinis ir kultūros paveldo teritorija (vietovė) yra skirtingos saugomų teritorijų sistemos kategorijos, kurios yra siejamos su skirtingais tikslais (kurie nors tam tikrais atvejais, bet ne visada, gali sutapti), teisės aktais, nustatančiais skirtingus apsaugos ir tvarkymo ypatumus, teritorijų steigimo, jų ribų nustatymo ir keitimo teisinius pagrindus. Pirmosios instancijos teismas šių teritorijų skirtumo nevertino ir priėmė teisiškai ir faktiškai visiškai nepagrįstą sprendimą.

30.       Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sutapatindamas Trakų senamiestį ir (ar) Trakų senojo miesto vietą su Trakų istorinio nacionalinio parko ir tuo pačiu Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio teritorijomis, visiškai nevertino ir motyvuose nepasisakė dėl Sprendimo atitikties Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, Planavimo schemai, Kultūrinių draustinių nuostatų 20.1, 20.2 ir 21 punktams, Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento 5, 6.1, 10, 32, 33.4 punktams.

31.       Pažymi, kad Sprendimo nustatyti sprendiniai (komercinės paskirties naudojimo būdas, teritorijos plėtros būdai: konversija ir nauja plėtra) įtvirtina teritorijos „uI*” urbanistinę plėtrą, kuri nesiderina su teisiniu reglamentavimu saugomais TINP ir Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio istoriškai susiformavusiu kultūriniu kraštovaizdžiu, urbanistiniais ir architektūriniais elementais. Vien faktas, kad teritorijos „uI*” naudojimo būdas yra keičiamas, nurodant naują - komercinės paskirties naudojimo būdą, teritorijos plėtros būdus: konversiją ir naują plėtrą, be kita ko, įvertinus dabartinę autobusų stoties pastato užimamą teritoriją ir planuojamą prekybos centro užstatymo teritoriją, leidžia per se (savaime) pagrįsti, kad Sprendimas pažeidžia TINP ir Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio tikslus išsaugoti planinę erdvinę struktūrą, jos ryšį su gamtine aplinka, užstatymo elementų ir formų visumą. Be to, teritorijos „uI*” koreguojami sprendiniai nėra suderinami su TINP ir Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio kultūrine struktūra ir jos elementais, kuriuos siekiama išryškinti ir atkurti, priešingai, skundžiamas Sprendimas yra orientuotas į komercinį teritorijos „įdarbinimą”, nevertinant kilsiančių negrįžtamų padarinių ne tik teritorijai „uI*”, bet visam Trakų miestui ir jo apylinkėms. Tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti Sprendimą prieštaraujančiu minėtiems teisės aktams.

32.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad Sprendimas negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 patvirtinto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano) nuostatoms.. Pirmosios instancijos teismo poziciją paneigia tai, kad nėra aišku, kodėl teismas šią Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano nuostatą vertino ignoruodamas jos sisteminį aiškinimą su kitomis pareiškime nurodytomis teisės normomis, kurių neatitikimu buvo grindžiamas Sprendimo neteisėtumas.

33.       Reikšminga yra tai, kad Sprendimu patvirtintame aiškinamajame rašte ir pagrindiniame (reglamentų) brėžinyje nėra užsimenama nei apie panoramą Nr. 2, nei apie naujosios Trakų miesto dalies su vaizdinga gamtine aplinka panoramą, nėra įvertinama naujų teritorijos „uI*” sprendinių neigiama reikšmė šioms vertybėms. Tai leidžia pagrįsti, kad Sprendimas prieštarauja pareiškime nurodytoms teisės aktų nuostatoms. Taip pat reikšminga ir tai, kad Sprendimo aiškinamajame rašte ir pagrindiniame (reglamentų) brėžinyje nėra net neužsimenama, kad teritorija „uI*” patenka į Trakų senojo miesto vietos, kaip kultūros paveldo vietovės, ribas. Dėl šios priežasties Sprendimu yra visiškai nepagrįstai Trakų senojo miesto vietoje nustatomas komercinės paskirties naudojimo būdas, teritorijos plėtros būdai: konversija ir nauja plėtra. Vien tai, kad Sprendime nėra atsižvelgiama į Trakų senojo miesto vietą, savaime leidžia pripažinti šį Sprendimą neteisėtu. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad teritorijoje „uI*” buvo atlikti kokie nors moksliniai tyrimai. Neatlikus mokslinių tyrimų, negalima bet kokia teritorijos „uI*” „komercializacija“ ir plėtra.

34.       Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad kadangi buvo keičiamas galiojantis bendrasis planas, parengtas Trakų rajono savivaldybės daliai, t. y., keičiant savivaldybės dalies bendrojo plano sprendinius anksčiau suplanuotos itin mažos teritorijos dalyje, t. y. 0,5881 ha, tai leidžia daryti išvadą, kad nieko iš esmės nebuvo keičiama. Šiuo atžvilgiu teritorijos naudojimo būdas ir (ar) plėtros būdas turėtų būti pripažinti esminiais sprendiniais, palyginus juos su sprendiniais, kurie teismų praktikoje pripažintini esminiais. Tuo labiau sprendžiant, ar keičiami sprendiniai yra esminiai, turėtų būti atsižvelgiama į taisykles, taikomas detaliųjų planų koregavimui. Šiuo atžvilgiu Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalis nustato, kad gali būti koreguojama detaliuosiuose planuose nustatyta statinių statybos zona, statybos riba ir statybos linija, inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) komunikacinių koridorių ribos, pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas, automobilių stovėjimo vietų išdėstymas, apželdinama teritorijos dalis, planuojamos teritorijos aprūpinimo inžineriniais tinklais būdai ir susisiekimo komunikacijų išdėstymo principai, joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikis. Minėtame straipsnyje prie detaliuoju planu koreguotinų neesminių sprendinių nepriskirtini žemės sklypo naudojimo būdas ir teritorijos plėtros būdai. Taigi turėtų būti pripažinta, kad Sprendimu pakeisti sprendiniai yra esminiai ir dėl to turėjo būti taikoma sprendinių keitimo, o ne koregavo teritorijų planavimo procedūra.

35.       Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pakeisti sprendiniai susiję su visuomenės (viešuoju) interesu. Šiuo atžvilgiu viešasis interesas pasireiškė tuo, kad teritorija „uI*”, kurios sprendiniai buvo keičiami, patenka į Trakų senamiesčio ir Trakų senojo miesto vietos, kaip kultūros paveldo vietovių, ribas, Trakų senojo miesto vietos riba kerta šiaurinę teritorijos „uI*” dalį, kurioje planuojamas prekybos centras, tai nebuvo vertinama rengiant korektūrą, teritorijai „uI*” nebuvo nustatyta konservacinė paskirtis, kuri būtų ribojusi sprendinių pakeitimą, nebuvo įvertintas poveikis kitoms kultūros paveldo vertybėms - panoramoms tarp Gilušio ir Babruko ežerų, atlikti moksliniai tyrimai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, jog bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu. Pareiškėjas taip pat pateikia argumentus dėl viešojo intereso buvimo.

36.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde vėl bando įrodyti, jog teritorija „uI*“ patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio ribas, nors, atsakovo nuomone, aplinkybės, įrodančios, kad teritorija „uI*“ tik ribojasi, tačiau nepatenka į Trakų senamiesčio ribas, jau buvo išsamiai išnagrinėtos teisme nagrinėjant bylą. Pabrėžia, kad Bendruoju planu nebuvo nustatomos ar keičiamos Trakų senamiesčio ribos, nes šios ribos yra į Bendrąjį planą inkorporuotas kitame dokumente nustatytas sprendinys.

38.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai sutapatino skirtingas teritorijų planavimo sistemos kategorijas, skirtingą statusą turinčioms teritorijoms taikė tas pačias teisės normas.

39.       Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT 2019 m. spalio 2 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjo pareiškime stokojama konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp prašomo ištirti Sprendimo ir nurodomų įstatymų ir Vyriausybės nutarimo dalių. Tačiau pareiškėjas, nepaisydamas minėtos pastabos, apeliaciniame skunde cituoja TINP planavimo schemos, Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento, Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų, Kultūros ministerijos paminklų konservavimo instituto 1974 m. parengto Trakų miesto centrinės dalies regeneracijos projekto tyrimų stadijos, Kultūros ministerijos Paminklų konservavimo instituto 1974 m. parengtame Trakų miesto centrinės dalies regeneracijos projekto detalaus išplanavimo stadijos, bei teisės aktų, Sprendimo (ne) prieštaravimą kuriems ji prašo ištirti, nuostatas, kai kurias iš jų paryškindama, nekonkretizuodama ir aiškiai nenurodydama kaip konkrečiai Sprendimas prieštarauja cituojamoms (tik paryškintoms ar visoms) nuostatoms. Visa ši pakartotinai cituojama informacija yra perteklinė, tik padidinanti procesinio dokumento apimtį, tačiau pažeidžianti proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir efektyvumo principus, nes primityvus dokumentų ir teisės aktų normų citavimas kai kurias iš jų neaiškiu tikslu paryškinant, neprideda svarumo apeliacinio skundo argumentams, o tik leidžia abejoti jo pagrįstumu.

40.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių suabejoti teismo sprendimo pagrįstumu ir įrodančių Sprendimo prieštaravimą patikslintame pareiškime nurodytiems teisės aktams. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą pareiškimą yra išsamiai pagrindęs, kad Spendimas neprieštarauja nei vienam iš pareiškėjo nurodytų teisės aktų.

41.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašo ištirti ar Sprendimas neprieštarauja Saugomų teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl visi kiti apeliaciniame skunde cituojami šio įstatymo straipsniai yra nereikšmingi ginčo atveju ir negali būti vertinami, kadangi pareiškėjas prašo ištirti Sprendimo (ne)prieštaravimą konkretiems teisės akto straipsniams, o ne viso įstatymo apimtyje.

42.       Atsakovas sutinka su teismo išvadomis, kad ginčo atveju plėtra bus vykdoma ne nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje, todėl visi pareiškėjo argumentai susiję su tuo, kad neva teritorija „uI*“ yra priskirtina nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoms ar jų apsaugos zonoms, atmestini.

43.       Atsakovas dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su panorama ir apžvalgos taškais nurodo, kad Sprendimu patvirtintu Bendrojo plano koregavimu teritorijai „uI*“ buvo numatyti šie sprendiniai – komercinės paskirties objektų teritorijų naudojimo būdas, papildomi reglamentai – konversija ir nauja plėtra, tačiau jokie nauji objektai nebuvo ir negalėjo būti suprojektuoti, kadangi Sprendimu buvo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomi tik galimi teritorijos vystymo reglamentai, kurie įgyvendinami tik vėliau, projektuojant konkrečius statinius, konkretaus tūrio, konkretaus išsidėstymo ir konkrečioje vietoje, būtent kurie ir (ne)galėtų daryti įtaką pareiškėjo nurodytoms panoramoms iš nustatytiems apžvalgos taškams. Tam, kad šios panoramos, kaip atskiros vertybės, būtų pažeistos, į panoramos apžvalgos spindulį turi patekti konkretus objektas, kuris užstotų vertingas panoramas arba sudarytų vizualinę taršą. Toks objektas gali atsirasti tik parengus statinių rekonstravimo ar statybos projektą, gavus statybą leidžiantį dokumentą ir tokį objektą pastačius. Be to, atsakovo nuomone, tokiam objektui – sudarančiam vizualinę taršą ir užstojančiam reikšmingas miesto panoramas, net negalėtų būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, t. y. toks objektas net negalėtų atsirasti, kadangi, kaip cituoja ir pats pareiškėjas apeliaciniame skunde, Bendrojo plano aiškinamajame rašte yra numatyta, kad privalomas naujai projektuojamų objektų Trakų mieste vizualinio poveikio vertinimas iš nustatytų apžvalgos taškų, tai suponuoja išvadą, kad jeigu tokio vizualinio poveikio vertinimo metu būtų nustatytas neigiamas projektuojamo objekto vizualinis poveikis, toks objektas net negalėtų atsirasti. Ginčo atveju pareiškėjas visiškai nepagrindžia, kaip Sprendimas, kuriuo numatyta tik galimybė teritorijoje „uI*“ vystyti komercinę veiklą ir vykdyti naują plėtrą, tačiau jokie konkretūs objektai nesuprojektuoti, gali vizualiai pažeisti ir daryti neigiamą įtaką miesto panoramoms, todėl visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl vizualinės taršos ir miesto panoramų yra atmestini kaip nepagrįsti ir nereikšmingi ginčo atveju.

44.       Atsakovas mano, kad pareiškėjas neteisingai traktuoja Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalies nuostatas, laikydamas jas detaliuoju planu koreguotinais neesminiais sprendiniais, kadangi šioje dalyje numatyti atvejai taikomi kito lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų – detaliųjų planų koregavimui. Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje yra numatyta, kokie detaliojo plano sprendiniai gali būti koreguojami statinių techninio projekto rengimo metu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, neatliekant pilnos Teritorijų planavimo įstatyme ir Kompleksinių teritorijų planavimo įstatyme numatytos teritorijų planavimo dokumento sprendinių koregavimo procedūros, tačiau joje nėra įtvirtintas baigtinis sąrašas detaliuoju planu koreguotinų sprendinių. Todėl pareiškėjo argumentas, kad šiomis įstatymo nuostatomis galima pasiremti, kaip įrodymu, kad jose įtvirtinti neesminiais laikytini detaliojo plano, o kartu, pasak pareiškėjo, ir bendrojo plano sprendiniai, būtent kuriuos galima koreguoti, yra atmestinas, kaip nepagrįstas ir neteisingas teisės akto nuostatų interpretavimas. Pabrėžia, kad Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje nurodyti detaliojo plano sprendiniai: statinių statybos zona, statybos riba ir statybos linija, inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) komunikacinių koridorių ribos, pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas, automobilių stovėjimo vietų išdėstymas, apželdinama teritorijos dalis, planuojamos teritorijos aprūpinimo inžineriniais tinklais būdai ir susisiekimo komunikacijų išdėstymo principai, joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikis kompleksiniame teritorijų planavimo dokumente – savivaldybės dalies bendrajame plane (koks ir yra Bendrasis planas ir Bendrojo plano koregavimas), net nesprendžiami, todėl pareiškėjo pasirinktas pavyzdys yra netinkamas. Minėtoje įstatymo nuostatoje apibrėžiama trumpoji kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimo procedūra – statinių techninio projekto rengimo metu savivaldybės administracijos direktoriui priimant sprendimą, kuriuo patvirtinamos detaliojo plano korekcijos. Tačiau pagal šią supaprastintą procedūrą gali būti koreguojami tik šioje įstatymo nuostatoje nurodyti ir tik detaliojo plano sprendiniai. Tuo tarpu visais kitais atvejais, norint koreguoti kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius, šiuo atveju – savivaldybės dalies bendrojo plano sprendinius (nes Bendrasis planas yra Trakų miesto bendrasis planas), turi būti atliekama procedūra, kuri reglamentuota Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintų Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 131-150 punktuose. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 230 punkte numatyta, kad galiojantys savivaldybių dalių bendrieji planai koreguojami šiais papildomais vienu ar keliais atvejais: <...> 230.3. keičiant savivaldybės dalies bendrojo plano sprendinius anksčiau suplanuotos teritorijos dalyje, o būtent tai ir buvo atliekama Bendrojo plano koregavimo projektu – keičiami sprendiniai tik apie 0,1 proc. visos Bendrojo plano teritorijos užimančioje teritorijoje „uI*“.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

45.       Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro abstraktų, t. y. su individualia byla nesusijusį, pareiškimą yra atliekamas tyrimas dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) teisėtumo.

46.       Šio Sprendimo (I t., b. l. 134) 1 punktu nuspręsta tvirtinti Trakų miesto bendrąjį plano, patvirtinto Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46 (toliau – ir Planas), sprendinių koregavimą teritorijoje, priskirtoje inžinerinės infrastruktūros objektų funkcinei zonai (uI*), nustatant papildomą žemės naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos, bei numatant papildomus plėtros būdus – „konversiją“ ir „naują plėtrą“ pagal (prie Sprendimo) pridėtus Trakų miesto bendrojo plano koregavimo aiškinamąjį raštą (toliau – ir Aiškinamasis raštas; I t., b. l. 135–153) ir brėžinius. Pažymėtina, jog minėta funkcinė zona (uI*) patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – ir TINP) teritorijos ribas.

 

V.

 

47.       Kaip matyti iš pirmines šio tyrimo ribas apibrėžiančio pareiškėjo 2019 m. spalio 25 d. patikslinto pareiškimo, nagrinėjamu atveju yra abejojama Sprendimo 1 punkto atitiktimi:

47.1.                      Teritorijų planavimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 4 straipsnio 4 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 2 daliai, 22 straipsnio 1 daliai, 28 straipsnio 4 daliai ir 50 straipsniui;

47.2.                      Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas; toliau tekste remiamasi 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1–3 dalims, 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui, 21 straipsnio 1 daliai ir 22 straipsnio 1 daliai (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2389 ir 2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcijos);

47.3.                      Saugomų teritorijų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 9 straipsnio 1 daliai, 13 straipsnio 4 daliai ir 23 straipsnio 2 daliai (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija);

47.4.                      Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui;

47.5.                      Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam planui, patvirtintam Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (toliau – ir Lietuvos bendrasis planas);

47.6.                      Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, tekstinės dalies (toliau – ir TINP schema) nuostatoms;

47.7.                      Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (tekste remiamasi Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija; toliau – ir Specialiosios sąlygos), 84.1, 84.2, 87.3 ir 87.4 punktams;

47.8.                      Kultūrinių draustinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1086 (toliau – ir Kultūrinių draustinių nuostatai), 20.1, 20.2. ir 21 punktams;

47.9.                      Trakų istorinio nacionalinio parko individualiojo apsaugos reglamento, patvirtinto kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 (toliau – ir TINP apsaugos reglamentas), 5, 6.1, 10, 32, 33.4 ir 40 punktams.

48.        Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog norminėje administracinėje byloje atliktino tyrimo ribas apibrėžia būtent minėtas pareiškėjo patikslintas pareiškimas, todėl apeliaciniame skunde minima (akcentuojama) galima Sprendimo neatitiktis kitoms nei šiame pareiškime nurodytoms įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms nėra aktuali ir atskirai nevertintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 str. 1 d., 140 str. 1 d.)..

 

Dėl prašomų ištirti Sprendimo nuostatų turinio

 

49.       Sprendžiant dėl šioje byloje atliktino tyrimo ribų pirmiausia pažymėtina, kad, skirtingai nei bando įtikinti atsakovas, iš Aiškinamojo rašto yra matyti, jog Sprendimu buvo koreguoti Plano funkcinės zonos (uI*) sprendiniai tik tiek, kiek ši zona apima žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)), esantį adresu Vytauto g. 90, Trakų m., Trakų r. sav. (toliau – ir ginčo teritorija, ginčo žemės sklypas).

50.       Iš tiesų Aiškinamajame rašte nurodytas Plano sprendinių koregavimo tikslas – „<...> koreguoti [Plano] sprendinius, nustatant teritorijos, į kurią patenka [ginčo žemės sklypas], papildomą žemės naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijos (K)“ (I t., b. l. 136). Iš esmės identiškai apibrėžtu tikslu Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. P2-431 „Dėl leidimo koreguoti Trakų miesto bendrojo plano ir Teritorijos Vytauto gatvėje Trakų mieste (U-18) detaliojo plano sprendinius inicijavimo pagrindu“ buvo leista koreguoti plano sprendinius (III t., b. l. 149). Aiškinamojo rašto 2 dalyje taip pat aiškiai nurodyta, kad „koreguojamos teritorijos vieta – funkcinė zona (uI*) prie Vilniaus gatvės, t. [y]. žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), esantis adresu Vytauto g. 90, Trakų m., Trakų r. sav.“ (I t., n. l. 150).

51.       Identifikuojant tyrimo ribas svarbu akcentuoti ir tai, kad tikrinamu norminiu administraciniu aktu buvo koreguoti (papildyti) šie Plano sprendiniai:

– Plane nustatytos galimos pagrindinės žemės naudojimo paskirtys ir būdai (t. y. kita paskirtis – inžinerinės infrastruktūros teritorijos) papildytos nauja (papildoma) paskirtimi (tiksliau – naudojimo būdu) – „kita paskirtis – komercinės paskirties objektų teritorijos“;

– Plane nustatyti ginčo teritorijos plėtros būdai (t. y. modernizavimas) papildyti dviem naujais (papildomais) būdais (kryptimis) – „konversija“ ir „nauja plėtra“.

52.       Taigi, Sprendimu pirmiausia numatyta galimybė ginčo teritorijos (jos dalies) žemės naudojimo būdą esant poreikiui keisti į „komercinės paskirties objektų teritoriją“, kuris, vadovaujantis Žemės naudojimo būdų turinio aprašu, patvirtintu žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D‑37/D1-40 (žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2015 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 3D-275/D1-308 redakcija; toliau – ir Turinio aprašas), apima žemės sklypus, skirtus „<...> viešbučių paskirties pastatams; administracinės paskirties (išskyrus valstybės ir savivaldybės institucijų, kitų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomų įstaigų administraciniams pastatams) pastatams; prekybos paskirties pastatams; paslaugų paskirties pastatams; maitinimo paskirties pastatams ir sporto paskirties pastatams“ (lentelės 20 p.).

53.       Kiek tai yra susiję su prašoma ištirti Sprendimo dalimi dėl ginčo teritorijos plėtros būdų, vadovaujantis Teritorijų planavimo normų, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 (toliau – ir Normos), 13 punktu, „konversija (pertvarkymas) – neefektyviai naudojamų užstatytų teritorijų (miestų centuose ir jų prieigose esančios taršios ar neefektyvios pramonės) naujas (antrinis) panaudojimas plėtrai“. „Konversijos tikslai – didinti miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių funkcinės ir fizinės struktūros integralumą, sudaryti sąlygas taršos mažinimui, kurti palankią investicijoms aplinką, tolygiau išdėstyti gyvenamąsias teritorijas ir darbo vietas, sukurti sąlygas aplinkos, užstatymo, susisiekimo sistemos ir inžinerinės įrangos atnaujinimui urbanizuotoje gyvenamosios vietovės dalyje“ (Normų 13.1 p.). Pagal Normų 14 punktą aptariama „nauja plėtra – neužstatytų teritorijų urbanizavimas.“

54.       Sprendimu jokie kiti Plano sprendiniai nebuvo koreguoti; nenustatyti (nekeisti) jokie kiti sprendiniai dėl ginčo teritorijos tvarkymo režimo, veiklos joje vykdymo. Be to, nors byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad koregavimas atliktas, be kita ko, siekiant sudaryti (teisines) prielaidas konkrečių (projektuojamų) naujų statinių (pastatų) statybai ir (ar) su esamais statiniais susijusiems statybos darbams atlikti, šie individualūs ir išimtinai su naujų sprendinių įgyvendinimu susiję aspektai nėra reikšmingi sprendžiant dėl Sprendimo (jo dalies) teisėtumo – šio norminio administracinio akto prieštaravimas aukštesnės teisinės galios teisės aktams, skirtingai nei iš esmės vertino pirmosios instancijos teismas, negali būti grindžiamas aplinkybe, kad „<...> ginčo teritorijoje yra projektuojamas fiziškai didelis statinys (0,22 ha ploto bei 8,5 m aukščio) <...>“. Šios (projektuojamos) statybos, kaip ir bet kokios konkrečios veiklos, susijusios su bendro pobūdžio (kokie yra ir ginčijami_ teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimu, teisėtumas nėra ir negali būti nagrinėjamos norminės administracinės bylos dalykas.

55.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi su abstrakčiu skundu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 d.). Todėl nėra reikšmingi proceso šalių argumentai, susiję su apygardos administraciniame teisme nagrinėjama individualia administracine byla dėl, be kita ko, įgyvendinant Plano sprendinius priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo; taip pat nėra aktualios Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamos proceso taisyklės dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo ribų, kai šio akto tyrimas yra atliekamas ryšium su individualia bylą.

56.       Pastarojo vertinimo niekaip nepaneigia apelianto nurodoma aplinkybė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalis eksplicitiškai nenumato prokuroro, ginančio viešąjį interesą, teisės prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą. Šiuo aspektu pakanka priminti, kad, kaip nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aptariamas tyrimas inicijuojamas esant ne proceso šalies, o būtent paties individualią bylą nagrinėjančio teismo abejonei dėl ginčo santykiams taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (pvz., žr. 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑355/2014). Savo ruožtu, bet kuri proceso šalis, t .y. ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą, gali atkreipti individualią bylą nagrinėjančio teismo dėmesį į galimą šioje byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) neteisėtumą tiek 113 straipsnyje nustatytu, tiek bet kokiu kitu būdu, ir tik šis teismas vertina, ar jam kyla abejonių dėl akto (jo dalies) teisėtumo, ar ne.

57.       Atskirai paminėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalis nėra ir neturi būti taikoma šioje norminėje administracinėje byloje, todėl nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šios proceso įstatymo nuostatos atitikties pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 str. 1 d. 4 p.).

 

Dėl aplinkybių, susijusių su kultūros paveldo vietovių vieta

 

58.       Minėta, kad ginčo teritorija yra TINP. Be to, kaip nurodyta Aiškinamajame rašte ir kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo teritorija patenka ir į Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio ribas (TINP planavimo schemos „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ „2. Draustiniai“ 2.2 punkte nurodyta, kad šis draustinis apima „<..> Trakų miesto dalį – pusiasalį tarp Lukos (Bernardinų), Galvės ir Totoriškių ežerų“). Savo ruožtu ginčo teritorijai patenkant tiek į valstybinio (nacionalinio) parko, tiek ir į kultūrinio (urbanistinio) draustinio teritoriją, jos atžvilgiu taikomi tiek veiklos valstybiniuose parkuose, tiek ir kultūriniuose draustiniuose reikalavimai ir ribojimai (pvz., žr. 2011 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1103/2011).

59.       Pirmosios instancijos teismo pateikto vertinimo kontekste nagrinėjamu atveju taip pat yra būtina pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su kultūros paveldo vietovių Trakų senamiesčio (unikalus kodas Kultūros paveldo registre – 17114) ir Trakų senojo miesto vietos (unikalus kodas Kultūros paveldo registre – 27125) ribomis.

60.       Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, kad ginčo teritorija nepatenka į Trakų senamiestį, o tik su juo ribojasi, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi Plano (patvirtinto 2012 m. vasario 23 d.) sprendiniais (šiuos sprendinius atspindinčiomis ištraukomis iš Teritorijų planavimo dokumentų registro). Papildomai taip pat nurodo Paminklų konservavimo instituto 1974 metais parengtos Trakų miesto centrinės dalies regeneracijos projekto detalaus išplanavimo studijos duomenis taip pat įvairiais iki tikrinamo norminio administracinio akto paskelbimo priimtais kompetentingų subjektų sprendimais.

61.       Vertinant šiuos ir kitus pareiškėjo argumentus, susijusius su Trakų senamiesčio ribomis, pirmiausia primintina, kad „nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia <...> nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos <...>“ (Paveldo apsaugos įstatymo 8 str. 5 d. (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija).

62.       Šiuo aspektu, be kita ko, byloje esančiame Kultūros paveldo centro 2019 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. (6.1)2-464 „Dėl informacijos pateikimo“ (V t., b. l. 89) paaiškinta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2016 m. vasario 9 d. vertinimo aktu Nr. KPD-RM-627/1 (IV t., b. l. 145–166) patikslino Trakų senamiesčio vertingąsias savybės ir teritorijos ribas (prie šio akto Kultūros paveldo registre yra pridėti Trakų senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų planai). Savo ruožtu, kaip, be kita ko, nurodė Departamentas 2020 m. birželio 8 d. rašte Nr. TS-83-(3.28 E) „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutarties vykdymo“ (VI t., b. l. 98), ginčo teritorija pagal Nekilnojamojo turto registro ir Kultūros paveldo registro duomenis (1) nepatenka į Trakų senamiesčio teritoriją ir (2) tik nedidele dalimi patenka į Trakų senojo miesto teritoriją.

63.       Šių aplinkybių nagrinėjamu atveju pakanka pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ginčo teritorija nepatenka į Trakų senamiesčio ribas; pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bei kiti byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo aptariamos faktinės aplinkybės vertinti kitaip.

64.       Dėl aplinkybės, kad ginčo teritorijos dalis patenka į Trakų senojo miesto vietos ribas teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl norminio administracinio akto teisėtumo proceso šalių argumentai dėl konkrečių projektuojamų statinių ir jų vietos nėra reikšmingi. Todėl nėra reikšmingi ir pirmosios instancijos teismo vertinimas bei apeliacinio skundo ir kiti proceso šalių argumentai, susiję su projektuojamų statinių (prekybos centro ir kt.) patekimu į Trakų senojo miesto vietos ribas. Tačiau, vien ta aplinkybė, kad Aiškinamajame rašte šis kultūros paveldo objektas (vietovė) nėra  paminėtas, skirtingai nei teigia apeliantas, savaime nelemia (negali lemti) Sprendimo neteisėtumo.

 

Dėl prašymo ištirti Sprendimo atitiktį Specialiųjų sąlygų nuostatoms

                

65.       Pareiškėjas, be kita ko, prašė ištirti Sprendimo atitiktį Specialiųjų sąlygų 84.1, 84.2, 87.3 ir 87.4 punktų nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas tyrimą šioje dalyje nutraukė nustatęs, kad norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Specialiosios sąlygos neteko galios.

66.       Specialiųjų sąlygų 84.1 ir 84.2 punktai atitinkamai įtvirtino, kad, kol nenustatytos nekilnojamųjų kultūros vertybių individualios apsaugos zonos, taikomos laikinosios zonos: apsaugos nuo fizinio poveikio – 50 metrų (83.1 p.), vizualinės apsaugos – 500 metrų (83.2 p.).

67.       Pirmu atveju Specialiųjų sąlygų 87.3 ir 87.4 punktuose atitinkamai buvo nustatyta, kad apsaugos nuo fizinio poveikio zonoje draudžiama: statyti statinius, kurie nėra skirti nekilnojamosioms kultūros vertybėms apsaugoti ir šių vertybių naudojimui garantuoti (87.3 p.), atlikti kitokius darbus, galinčius pakenkti nekilnojamosioms kultūros vertybėms ar jų teritorijoms (87.4 p.). Savo turiniu ši zona atitinka Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) numatytą apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį – „už kultūros paveldo objekto teritorijos esantys žemės sklypai ar jų dalys <...>, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms“.

68.       Dėl vizualinės apsaugos zonos Specialiųjų sąlygų 88 punkte numatyta, kad šioje zonoje „<...> draudžiami darbai, kurie gali pakenkti nekilnojamųjų kultūros vertybių kraštovaizdžiui ar optimaliai jų apžvalgai.“ Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punktas (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) taip pat nustatė, kad „vizualinės apsaugos pozonis – už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys <...>, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.“

69.       Analizuojant pareiškėjo argumentus matyti, kad Sprendimo prieštaravimas minėtoms Specialiųjų sąlygų nuostatoms iš esmės grindžiamas šiuo metu planuojama statyba ginčo teritorijoje. Tačiau vien iš aptartų veiklą minėtose zonose (pozoniuose) reglamentuojančių įstatymo ir Vyriausybės norminio akto nuostatų loginės ir lingvistinės konstrukcijos aiškiai matyti, kad savaime statybos darbai šiose (apsaugos) zonose nėra draudžiami; nėra jokio pagrindo ir teiginiui, kad šiomis Specialiųjų sąlygų nuostatomis būtų draudžiamas Sprendimu numatytas papildomas galimas žemės naudojimo būdas. Be to, tikrinamais sprendiniais nėra per se įteisinama minėtų reikalavimų neatitinkančių statinių statyba ar kiti statybos darbai.

70.       Iš tiesų Sprendimu tebuvo nustatyti tik galimi ginčo teritorijos žemės naudojimo bei jos (teritorijos) plėtros būdai ir niekaip nebuvo paneigta pareiga paisyti Specialiųjų sąlygų reikalavimų, be kita ko, priimant ginčo sprendiniais grindžiamus sprendimus (Žemės įstatymo 22 str. 4 d. (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII‑411 redakcija); taip pat žr. šiuo metu galiojančio Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 4 str. 2 d.). Akivaizdu ir tai, jog teritorijų planavimo dokumentų sprendinių neteisėtumas negali būti grindžiamas vien prezumpcija ar aplinkybe, kad jie gali būti ar yra įgyvendinami pažeidžiant įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus – kaip jau yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, norminio administracinio akto (jo dalies) neteisėtumas negali būti grindžiamas prielaida (nuomone), kad dėl šiame akte nustatyto reguliavimo atitinkamų teisinių santykių dalyviai galbūt nevykdys ar vengs vykdyti kituose teisės aktuose jiems nustatytas pareigas (2018 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-17-756/2018).

71.        Pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su ginčo teritorijoje esančiam žemės sklypui (kaip minėtą, ginčo teritoriją sudaro konkretus sklypas) nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų kontekste atskirai primintina, kad „nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą“ (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija); Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 str. 1 ir 2 d.). Sprendimu nebuvo nei nustatomos naujos, nei keičiamos esamos ginčo teritorijoje esančio žemės sklypo specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o pagal savo reglamentavimo turinį Sprendimas nėra dokumentas, kurio pagrindu būtų galima keisti ar paneigti ginčo teritorijoje esančiam konkrečiam žemės sklypui nustatytas aptariamas naudojimo sąlygas.

72.       Visa tai nagrinėjamu atveju lemia, kad Sprendimas neįtvirtina teisinio reguliavimo, kurį pareiškėjas iš esmės teigia esant (t. y. nepanaikina ir nepaneigia Specialiųjų sąlygų reikalavimų ginčo teritorijoje, kurią sudaro konkretus suformuotas žemės sklypas) ir iš kurio jis grindžia šio norminio administracinio akto neatitikimą (prieštaravimą) minėtoms Specialiųjų sąlygų nuostatoms. Tai reiškia, kad pareiškėjo aptariamoje pareiškimo dalyje nėra tyrimo dalyko, todėl iš esmės pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui nutraukti šią norminės administracinės bylos dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-17-756/2018).

73.        Kadangi šios aplinkybės sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą nutraukti aptariamą norminės administracinės bylos dalį, nagrinėjamu atveju yra eliminuojama ir apeliacinės instancijos teismo pareigą atskirai pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi.

 

Dėl prašymo ištirti Sprendimo atitiktį kai kurioms Lietuvos bendrojo plano nuostatoms

 

74.        Pareiškėjas, be kita ko, abejoja Sprendimo atitiktimi šioms Lietuvos bendrojo plano I dalyje „Bendrųjų teritorijų struktūrų formavimas“ 2 skyriuje „Kraštovaizdžio naudojimas ir apsauga“ įtvirtintoms nuostatoms:

– „kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos plėtojimas Bendrajame plane apima: <...> konservaciniu požiūriu vertingiausių kraštovaizdžio kompleksų nustatymą <...>“ (9 p.);

– „konservaciniu (įvairovės apsaugos) požiūriu vertingiausi kraštovaizdžio kompleksai, kuriems reikalingas ypatingas dėmesys, yra: <...> istoriniai miestų senamiesčiai – savita išskirtinės vertės kompleksinė paveldo vertybė <...>“ (11 p.);

– „pačia didžiausia gamtine ir kultūrine verte mūsų šalyje išsiskiria Kuršių nerijos pietinės dalies bei Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksai, turintys tapti integruotos kraštovaizdžio apsaugos organizavimo etalonais“ (12 p.);

– „nekilnojamosios kultūros vertybės, sudarančios šalies funkcinę kraštotvarkinę kultūros paveldo struktūrą, yra bendrosios kraštovaizdžio formavimo politikos objektas. Svarbiausiais veiksniais, darančiais įtaką tokios tvarkymo politikos formavimui, Bendrajame plane priimta: 1) ypatingą reikšmę kraštovaizdžio vizualinėje struktūroje turinčių nekilnojamųjų kultūros vertybių vertė ir teritorinė sklaida; 2) kultūros paveldo vertybių ir jų rūšių apsaugos teritoriniai prioritetai; 3) istoriškai susiklosčiusių kultūrinio kraštovaizdžio erdvinių struktūrų išlikimas; 4) architektūros paveldo regioniniai savitumai; 5) konkrečių kultūros paveldo objektų vertė“ (19 p.);

– „kultūros vertybių vertė ir sklaida diferencijuoja kultūros paveldo tvarkymo politikos teritorinį intensyvumą. Remiantis archeologijos paveldo (piliakalniai ir senovės gyvenvietės), taip pat architektūros ir urbanistikos paveldo (pilys, bažnyčios, vienuolynai, dvarų paveldas, etnografiniai kaimai) verte ir išsidėstymu, rekomenduota per 120 kraštovaizdžio tvarkymo politikos požiūriu reikšmingų kultūros vertybių teritorinių arealų. Išsaugojimo ir panaudojimo požiūriu ypač reikšmingos vertybės yra istoriniai miestų senamiesčiai (tarp jų - urbanistiniai paminklai). Išskirti ypač svarbūs nacionalinės reikšmės arealai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, <..> Trakų <...>“ (20 p.);

– „kultūros paveldo rūšių apsaugos kryptys išskiria paveldosauginės kraštotvarkos prioritetus atlikdamos savotišką jos tipologinį (rūšinį) specializavimą bei numato paskesnį vertinį skirstymą. Valstybės ir privačių investuotojų veiksmų derinimas, partnerystė čia vaidins reikšmingą vaidmenį. <...> Išskirtoms kultūros paveldo rūšių apsaugos prioriteto zonoms, atsižvelgiant į objektų bendrą būklę, vertę, išsaugojimo problematiškumą ir ekonomines galimybes, numatomos šios tvarkymo darbų kryptys: archeologinių vietovių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo kryptis; urbanistinių vietovių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo su svarbių urbanistikos elementų išryškinimu ar net daliniu atkūrimu kryptis <...>“ (21 p.);

– „teikdamas paveldotvarkos teritorinės koncepcijos metmenis, Bendrasis planas rekomenduoja ypatingą planavimo nuostatą – kultūros paveldo erdvinio stuburo išskyrimą. Tai vientisa funkcinė teritorinė struktūra, išreiškianti istorinio paveldo erdvinio dominavimo zoną – savotišką šalies valstybingumo centrų bei ašių junginį, kurio tąsos kryptys žymios ir už dabartinių Lietuvos ribų“ (24 p.).

– „kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros užtikrinimo ir jo įvairovės išsaugojimo srityje teikiami prioritetiniai uždaviniai: <...> saugomų teritorijų tinklo optimizavimas ir jų gamtinių bei kultūrinių vertybių degradavimo sustabdymas; <...> gamtinio kraštovaizdžio elementų apsauga urbanizuotose teritorijose; gamtinės rekreacinės aplinkos tausojimas ir patraukliausių gamtinių vietovių urbanizavimo sustabdymas; <...>“ (28 p.).

75.        Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šioje patikslinto pareiškimo dalyje pareiškėjas apsiriboja tik Lietuvos bendrojo plano nuostatų (sprendinių) citavimu, visiškai nepateikdamas vertinimo dėl šių nuostatų turinio, jų ryšio su tikrinamomis Sprendimo nuostatomis, juolab šis ryšys, atsižvelgiant į cituotų nuostatų turinį, nėra akivaizdus ir savaime nustatomas. Maža to, dalis paminėtų Lietuvos bendrojo plano nuostatų reglamentuoja su Sprendimu nesusijusius aspektus ir (ar) yra deklaratyvaus, aprašomojo pobūdžio.

76.       Šiais aspektais primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos paprastai yra identifikuojamos pagal pareiškimą (prašymą) pateikusių pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus), ypač tuomet, kai, kaip yra nagrinėjamu atveju, prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir (ar) kituose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį). Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir ribas (pvz., žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-14-552/2017; 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).

77.       Kadangi, kaip minėta, aptariama patikslinto pareiškimo dalis neatitinka nurodytų reikalavimų, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nutraukti tyrimą (norminę administracinė bylą) ir dalyje dėl Sprendimo atitikties minėtoms Lietuvos bendrojo plano nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

 

Dėl prašymo ištirti Sprendimo atitiktį Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punktui, TINP apsaugos reglamento 10 ir 33.4 punktans

        

78.       Tikrinamo Sprendimo priėmimo metu galiojęs Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2389 redakcija) nustatė, kad „viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama <...> teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti“.

79.       Pareiškėjo nurodomas TINP apsaugos reglamento 10 punktas nustato, kad „statiniai [TINP] projektuojami, statomi ar rekonstruojami atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicinius architektūrinio ir urbanistinio paveldo savitumus, kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimus, siekiant:

10.1. išlaikyti gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio, kultūrinių ir gamtinių kompleksų bei objektų vertės požymius;

10.2. išsaugoti bendrą kraštovaizdžio struktūrą ir jo estetinę vertę, erdvinį raiškumą ir raiškius reljefo bei hidrografinio, hidrologinio tinklo elementus;

10.3. išlaikyti tradicinės architektūros pobūdį – formas, medžiagiškumą, spalvas ir dydžius, formuoti rekreacinių ir gyvenamųjų vietovių estetinį vaizdą.“

80.       TINP apsaugos reglamento 33.4 punktas nustato vieną iš reikalavimų TINP draustiniuose statomiems statiniams – „draustiniuose, kultūros ir gamtos paveldo objektų ar saugomų kraštovaizdžio objektų teritorijose, jų apsaugos zonose neleidžiama statyti statinių, trukdančių apžvelgti paveldo objektus nuo pagrindinių priėjimų, pažeidžiančių jų raiškumą, didinančių teritorijos vizualią (regimąją) taršą“. To paties norminio akto 40 punktas taip pat nustatė, kad „kultūros ir gamtos paveldo objektų ar saugomų kraštovaizdžio objektų teritorijose, jų apsaugos zonose neleidžiama statyti statinių, trukdančių apžvelgti paveldo objektus nuo pagrindinių priėjimų, pažeidžiančių jų raiškumą, didinančių teritorijos vizualią (regimąją) taršą.“

81.       Tačiau, pirma, iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad jomis nauja statyba ar su esamais statiniais susiję statybos darbai savaime nėra draudžiami. Antra, kaip jau iš esmės konstatuota šiame baigiamajame teismo akte, Sprendimu nėra reglamentuojama konkreti statyba (reikalavimai statiniams, statybų darbų atlikimui) – priešingai, kaip matyti iš Aiškinamojo rašto 2.1.1 lentelės (I t., b. l. 151), Plano sprendiniai dėl maksimalaus užstatymo intensyvumo ir maksimalaus užstatymo aukštingumo „nustatomi pagal poreikį“, Šiuo norminiu administraciniu aktu (juo pakeistais Plano sprendiniais) niekaip nėra ir negali būti paneigiami, be kita ko, aptariamose Paveldo apsaugos įstatymo ir TINP apsaugos reglamento nuostatose nustatyti reikalavimai statinių statybai, nes juo (Sprendimu) nėra nustatoma nei statinių vieta, nei reikalavimai statiniams ir (ar) statybos darbams.

82.       Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad, kaip ir dėl pareiškėjo prašymo ištirti tikrinamo norminio administracinio akto atitiktį Specialiųjų sąlygų nuostatoms, nagrinėjamu atveju egzistuoja tokios pačios procesinės prielaidos nutraukti norminęs administracinės bylos dalį ir dėl Sprendimo atitikties Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2389 redakcija) bei minėtoms TINP apsaugos reglamento nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

 

Dėl prašymo ištirti Sprendimo atitiktį įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, į kurių taikymo sritį tikrinamo norminio administracinio akto nuostatos nepatenka

 

83.       Minėta, kad Sprendimu nėra nustatomos ar koreguojamos (keičiamos, tikslinamos) nustatytos kokio nors kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo vietovės ribos. Tai pirmiausia reiškia, kad byloje tikrinamu norminiu administraciniu aktu reglamentuojami santykiai nepatenka į Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalių (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2389 redakcija), įtvirtinančių šių ribų nustatymo tvarką, taikymo sritį. Tikrinamo Sprendimo nuostatos nėra susijusios ir su Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), įtvirtinančia, kad „<...> valstybinius draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia Vyriausybė, tvirtindama šių saugomų teritorijų ribų planus <...>.“

84.       Pareiškėjas taip pat abejoja Sprendimo 1 punkto atitiktimi Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), nustačiusiam, jog „siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima <...> kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą, užstatymo tankį, intensyvumą, tipą, pastatų ar statinių paskirtį.“

85.       Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimu nėra keičiamas konkretaus sklypo žemės naudojimo būdas, o tik nustatomi galimi žemės naudojimo būdai šioje teritorijoje. Iš tiesų Sprendimas nėra Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII‑411 redakcija) nurodytas sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą. Ginčo sprendiniais nėra keičiamas užstatymo tankis, intensyvumas, tipas, pastatų ar statinių paskirtis. Todėl spręstina, kad Sprendimas nepatenka ir į Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 2 punktui (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija) reglamentavimo sritį.

86.       Galiausiai konstatavus, kad ginčo teritorija nepatenką į Trakų senamiesčio ribas, akivaizdu, jog nebetenka aktualumo ir TINP apsaugos reglamento 32 punktas, nustatantis, kad „rengiant planavimo dokumentus urbanistiniu, architektūriniu bei etnografiniu požiūriu vertingų Trakų senamiesčio bei kaimų, išlaikiusių senąją struktūrą ir architektūrą teritorijose, iš esmės nekeisti susiklosčiusios planinės struktūros, aikščių plano, gatvių tinklo, vertingų kultūros ar gamtos elementų, numatyti būdus jiems išryškinti ar atkurti prarastiems. Trakų senamiestis tvarkomas remiantis Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio reglamentu ar specialiojo teritorinio planavimo dokumentais. Daugiaaukščiai pastatai modifikuojami nedidinant jų aukštingumo.“

87.       Dėl visų šių aptartų aspektų primintina, kad, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, turi egzistuoti ir aukštesnės galios teisės akto sąsajumas su prašomu patikrinti norminiu administraciniu aktu, t. y. turi sutapti teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami tikrinamu (prašomu) patikrinti norminių administraciniu aktu (jo dalimi) ir teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja atitinkamas aukštesnės teisinės galios teisės aktas (jo dalis). Šio reikalavimo nepaisymas suponuoja norminės administracinės bylos (jos dalies) nutraukimą (pvz., žr. 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-14-552/2017; 2018 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; 2019 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1-629/2019).

88.       Savo ruožtu nutrauktinas tyrimas ir dėl pareiškėjo prašymo ištirti Sprendimo atitiktį minėtoms Paveldo apsaugos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo ir TINP apsaugos reglamento nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

 

Dėl prašymo ištirti atitiktį kai kurioms kitoms nuostatoms

 

89.       Pareiškėjo nurodomas TINP apsaugos reglamento 5 punktas, kurio atitikčiai prašoma ištirti ginčo sprendinius, nustato šiame reglamente vartojamų sąvokas. Konkrečiai pareiškėjo nurodomos sąvokos („istoriškai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis“, „lraštovaizdžio estetinė vertė“, „tradicinė architektūra“, „visuomenės poreikiai saugomose teritorijose“, „vizuali (regimoji) tarša“) yra išimtinai definicinės ir savarankiškai nenustato jokių konkrečių elgesio taisyklių. Be to, TINP apsaugos reglamento 6.1 punktas iš esmės tik išvardina teritorijos funkcinio prioriteto zonas.

90.       Identifikuojant pagal šią pareiškimo dalį prašomo atlikti (atliktino) tyrimo ribas pažymėtina, kad: šiose nuostatose nėra nustatomos jokios savarankiškos elgesio taisyklės; jose teisėkūros subjektas pateikia tik teisės akte vartojamų sąvokų reikšmes ir atitinkamų teritorijų sąrašą; patikslintame pareiškime šios nuostatos minimos iš esmės tik tiek, kiek tai susiję su kitomis to paties akto normomis. Tai lemia, kad Sprendimo atitiktis šioms nuostatoms negali būti savarankišku šios konkrečios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, jos galėtų būti vertintinos tik kitų TINP apsaugos reglamento nuostatų aiškinimo kontekste (pvz., žr. 2019 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI‑1‑629/2019).

91.       Tačiau ir pastaruoju aspektu šiame baigiamajame teismo akte jau konstatuota, kad tyrimas dėl Sprendimo atitikties kitoms pareiškėjo nurodytoms TINP apsaugos reglamento nuostatoms yra nutrauktinas. Todėl, atsižvelgus į paminėtas aplinkybės, nutrauktinas tyrimas ir dėl tikrinamo norminio administracinio akto atitikties šio reglamento 5 ir 6.1 punktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

92.       Be to, šiame baigiamajame teismo akte pripažinus, kad ginčo teritorija nepatenka į Trakų senamiesčio ribas ir konstatavus, jog (be kita ko, kiek tai susiję ir su Trakų senojo miesto vieta) nėra atliktinas tyrimas dėl ginčo sprendinių atitikties prieš tai aptartoms Paveldo apsaugos įstatymo, Specialiųjų sąlygų ir TINP apsaugos reglamento nuostatoms, nagrinėjamu atveju neaktualiomis tampa ir šios Paveldo apsaugos įstatymo nuostatos: 

– 13 straipsnio 1 dalis (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), įtvirtinanti, kad „kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama.“

– 21 straipsnio 1 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2389 redakcija). nustatanti, kad „nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis draustinyje, rezervate, valstybiniame parke, saugomas pagal šio įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimus“;

– 22 straipsnio 1 daliai (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), įtvirtinusiai, kad „nekilnojamosios kultūros vertybės, jų teritorijos, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo, strateginio planavimo dokumentus, apsaugos reglamentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis.“

93.       Iš tiesų šios Paveldo apsaugos įstatymo nuostatos nėra savarankiškos ir norint konstatuoti Sprendimo ar jo dalies prieštaravimą šioms normoms, būtina kartu nustatyti ginčo sprendinių neatitikimą kitų veiklą nekilnojamosios kultūros vertybės (nagrinėjamu atveju – Trakų senamiesčio ar Trakų senojo miesto vietos) teritorijoje ar jos apsaugos zonoje reglamentuojantiems teisės aktams dėl kurių tyrimas, kaip minėta, šioje byloje nėra atliktinas (yra nutrauktinas). Todėl nutrauktina ir bylos dalis ir dėl Sprendimo atitikties cituotoms Paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

 

Dėl byloje atliktino tyrimo ribų ir apimties

 

94.       Minėta, jog ginčijamu Sprendimu pakeisti (papildyti) du Plano sprendiniai – (1) galimi žemės naudojimo būdai ir (2) galimi ginčo teritorijos plėtros būdai.

95.       Nepaisant to, kad šių sprendinių turinys skiriasi, pareiškėjas jų teisėtumą ginčija bendrai – iš esmės tais pačiais argumentais kvestionuoja jų (ginčo sprendinių) atitiktį toms pačioms aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms.

96.       Tačiau išskyrus Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 2 punktą (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), dėl kurio tyrimas šioje norminėje administracinėje byloje yra nutrauktinas, pareiškėjas nenurodo jokių kitų aukštesnės teisinės galios nuostatų, kurios eksplicitiškai reglamentuotų santykius, susijusius su ginčo teritorijoje esančio žemės sklypo žemės naudojimo būdo nustatymu ar keitimu. Be to, visi pareiškėjo argumentai (susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžiu, urbanistinių ir architektūrinių elementų, teritorijos planinės erdvinės struktūros, jos ryšio su gamtine aplinka, užstatymo elementų ir formų visumos apsaugos ir panašiais aspektais) grindžiami ne, pavyzdžiui, pastatų ir (ar) statinių paskirtimi, bet apskritai naujos statybos ir (ar) esamų statinių konversijos draudimu (ribojimu). Pareiškėjas byloje atliktino tyrimo ribas apibrėžiančiame patikslintame pareiškime iš esmės nenurodo kaip aukštesnės teisinės galios teisės aktai, kurių atitikčiai prašoma ištirti Sprendimo nuostatas, riboja ar draudžia aptariamus, su galimu žemės naudojimo būdu, susijusius sprendinius; pareiškėjas nepateikia ir jokių argumentų, kodėl ginčo teritorija ar jos dalis gali būti naudojama tik kaip inžinerinės infrastruktūros teritorija, o ne kaip Sprendimu papildomai numatyta (komercinės paskirties objektų) ar kita Turinio aprašo nurodyta teritorija (pvz., nustatyta tvarka keičiant ginčo teritorijoje esančių pastatų (statinių) paskirtį). Be to, iš esmės kalbėdamas apie visą funkcinę zoną (uI*) ir visai šiai teisės aktuose bei planavimo dokumentuose nustatytus veiklos ribojimus, pareiškėjas visiškai nepateikia jokio vertinimo (argumentų) dėl to, kad daliai šioje funkcinėje zonoje esančių žemės sklypų nustatytas naudojimo būdas atitinka ginčijamame Sprendime nurodytą.

97.       Primintina, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (pvz., žr. 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017). Todėl nagrinėjamu atveju minėti pareiškimo trūkumai sudaro pagrindą nutraukti norminės administracinės bylos dalį dėl prašymo ištirti Sprendimo 1 punkto dalį, kuria Plano sprendiniai koreguoti papildomu nauju galimu žemės naudojimo būdu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

98.       Kita vertus, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas savo abejonę prašomo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo ir patikslintame pareiškime išdėstytą teisinį vertinimą sieja su planuojama vykdyti naujų pastatų (statinių) statyba ir su esamais statiniais (autobusų stoties) susijusiais statybų darbais. Kitaip tariant, pareiškime dėstomi argumentai atitinka prašomų ištirti Sprendimo 1 punkto nuostatų, susijusių su ginčo teritorijos plėtros būdais, turinį. Todėl toliau nagrinėtinas klausimas dėl prašomo ištirti norminio administracinio akto, kiek juo nustatyti ginčo teritorijos plėtros būdai „konversija“ ir „nauja plėtra“, atitikties pareiškėjo nurodytoms aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms.

 

VI.

 

99.       Prieš spręsdama dėl ginčo nuostatų teisėtumo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pareiškėjas, be kita ko, abejoja jų atitiktimi:

99.1.                      Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, kiek ji nustato, kad „valstybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų <...>, Vyriausybės patvirtintų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų <...> sprendiniai turi aukštesnę teisinę galią už savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir privalomai taikomi savivaldybėms rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus <...>.“

99.2.                      To paties įstatymo 22 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad „patvirtinto valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai yra privalomi rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams, taip pat jie nustato teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemones kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.“

99.3.                      Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsniui, be kita ko, įtvirtinančiam, kad „pagal šio įstatymo reikalavimus rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius <...>.“

99.4.                      Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija), be kita ko nustačiusi, kad „draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis Įstatymas, Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai, kiti šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai“; taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 4 daliai (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413), įtvirtinusiai, kad „valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus valstybinių parkų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.“

99.5.                      Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija), nustatančiam, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu.

99.6.                      Lietuvos bendrojo plano III dalies „Šalies teritorijos raidos erdvinis integravimas“ 8 skyriaus „Regioninė politika pagal Bendrąjį planą“ 17 punktui, nustatančiam kad „nustatytais [Lietuvos] bendrojo plano pagrindiniais sprendiniais turi būti vadovaujamasi rengiant žemesnio hierarchijos lygmens <...> bendruosius planus. Tuo būdu būtų užtikrinamas patikimesnis valstybinių interesų bei prioritetų perimamumas.“

100.        Tai reiškia, kad pareiškėjas prašo ištirti Sprendimo atitiktį blanketinėms teisės aktų nuostatoms, kurios bendrai (abstrakčiai) nukreipia į kitas nuostatas ar, kaip yra dėl nurodomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, iš esmės įtvirtina tik abstraktų teisėtumo reikalavimą. Šiuo aspektu pareiškėjas abejonę dėl ginčo sprendinių atitikties paminėtoms nuostatoms iš esmės grindė jų (ginčo sprendinių) galima neatitiktimi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, Kultūrinių draustinių nuostatų 20.1, 20.2 ir 21 punktams, Lietuvos bendrojo plano ir TINP planavimo schemos nuostatoms. Būtent tai nagrinėjamu atveju sudaro tyrimą dalyką.

 

Dėl atitikties nuostatoms, reglamentuojančioms veiklą Trakų senamiesčio urbanistiniame draustinyje (Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 1 d., Kultūrinių draustinių nuostatų 20.1, 20.2 ir 21 p.; TINP planavimo schema)

        

101.        Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustatė, kad „<..> neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms).“ To paties straipsnio 3 dalis nustatė, kad „kultūriniame draustinyje draudžiama: 1) naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą; 2) iš esmės pakeisti kultūros paveldo objektų aplinką, mažinant kultūros paveldo objektų vertę.“ Iš esmės identiškos taisyklės įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje (2019 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-2186 redakcija).

102.       Plano koregavimo metu Kultūrinių draustinių nuostatų 20.1 ir 20.2 punktai atitinkamai nustatė, kad kultūriniuose draustiniuose draudžiama: naikinti ir (ar) žaloti kultūros ir gamtos paveldo objektus, jų autentiškumą, istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertės požymius ir kitas draustinių vertingąsias savybes (20.1 p.); iš esmės keisti kultūros paveldo objektų ir draustinių aplinką (20.2 p.). Šio Vyriausybės norminio akto 21 punktas įtvirtino, kad „planuoti naujų statinių statybą galima tik tose draustinio ir jo buferinės apsaugos zonos dalyse, kuriose atlikti moksliniai tyrimai, numatyti [Paveldo apsaugos įstatyme]“.

103.       Vertindama šias nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad vien iš jų turinio yra aiškiai matyti, kad statyba (įskaitant naują statybą), su kurios galimybe pareiškėjas ir sieja tikrinamos Sprendimo dalies neteisėtumą, šiomis įstatymo ir Vyriausybės norminio akto nuostatomis kultūriniuose draustiniuose savaime nėra draudžiama.

104.       Iš tiesų, pirma, įstatymų leidėjas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatydamas veiklos draudimus kultūriniuose draustiniuose, skirtingai nei gamtiniuose ar kompleksiniuose draustiniuose (žr. to paties straipsnio 2 d.), eksplicitiškai neišskyrė ribojimų dėl statybos. Antra, to paties straipsnio 4 dalis patvirtina, kad nustatytus reikalavimus atitinkanti statyba yra galima („leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato saugomų teritorijų apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai <...>“). Trečia, minėtas Kultūrinių draustinių nuostatų 21 punktas taip pat eksplicitiškai numato naujų statinių statybą. 

105.       Be to, dėl pastarosios poįstatyminio akto nuostatos pažymėtina, kad ginčo Sprendimu nėra planuojama konkreti naujų statinių statyba, o tik numatomi papildomi ginčo teritorijos plėtros būdai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad priimant ginčo sprendinius buvo nepaisyta šių reikalavimų.

106.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vertinti (preziumuoti), kad bet kokia statyba (statybos darbai) ginčo teritorijoje savaime naikintų ir (ar) žalotų minėtas draustinio vertingąsias savybes arba savaime galėtų būti vertinama, kaip iš esmės keičianti kultūros paveldo objekto ar draustinio aplinką. Minėta, kad ginčo sprendiniai yra ypač bendro pobūdžio, numatantys galimą teritorijos plėtrą ir nenustatantys jokių konkrečių sprendinių, kuriuos būtų galima vertinti ir pripažinti pažeidžiančiais minėtus draudimus (ribojimus).

107.       Išdėstyto vertinimo nagrinėjamu atveju nepaneigia ir pareiškėjo nurodomos TINP planavimo schemos „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ „2. Draustiniai“ 2.2 punkto nuostatos, susijusias su Trakų senamiesčio urbanistiniu draustiniu, kurios, be kita ko, įtvirtina:

„Tikslas – išsaugoti, atkurti bei eksponuoti istoriškai susiklosčiusios Trakų miesto planinės erdvinės struktūros, jos ryšio su gamtine aplinka, užstatymo elementų ir formų visumą.

Naudojimas. Atliekamos [TINP] administracinio ir gyvenamojo centro funkcijos, neprieštaraujančios parko uždaviniams, išskyrus pramoninę gamybą. Apsaugos ir naudojimo režimą nustato [Specialiosios sąlygos] (XIX skyrius), <...> Vyriausybės nutarimas „Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose“.

Tvarkymas. Trakų senamiestis tvarkomas, regeneruojamas pagal paminklosaugos teritorinio planavimo projektus. Kol šie projektai neparengti, tvarkymo ir statybos darbams nustatyta tvarka išduodamos Paminklotvarkos sąlygos.“

108.       Iš tiesų, išskyrus su pramonine gamyba susijusius atvejus, šiomis TINP planavimo schemos nuostatomis savaime nėra draudžiama aptariama „konversija“ ar „nauja plėtra“. Maža to, kaip matyti iš šių nuostatų turinio, jomis apsaugos ir naudojimo režimas bei nuostatos dėl naudojimo yra susijusios su Trakų senamiesčiu, į kurio ribas ginčo teritorija nepatenka.

109.       Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad, kaip iš esmės teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, Sprendimo 1 punktas, tiek, kiek juo koreguojami (papildomi) Plano sprendiniai, susiję su ginčo teritorijos plėtros būdais, neprieštarauja minėtoms Saugomų teritorijų įstatymo, Kultūrinių draustinių nuostatų ir TINP planavimo schemos nuostatoms.

 

Dėl atitikties Lietuvos bendrajam planui ir TINP planavimo schemai

 

110.       Pareiškėjas prašo pripažinti Sprendimo 1 punktą prieštaraujančiu Lietuvos bendrajam planui, konkrečiai kvestionuodamas tikrinamų norminio administracinio akto atitiktį:

110.1.                      Lietuvos bendrojo plano Įvado 4 skyriaus „Teritorijos raidos strateginių tikslų sistema“ 1 punktui, be kita ko, numatančiam, kad „svarbiausias Bendrojo plano principas yra užtikrinti šalies teritorijos tvarią ir pusiausivirią raidą sudarant šias strategines visuomenės ir ūkio plėtotės prielaidas: <...> nedaryti žalos šalies teritorijos gamtinei bei kultūrinei aplinkai; <...> išsaugoti bei stiprinti šalies teritorijos savitumą.“

110.2.                      Lietuvos bendrojo plano III dalyje „Šalies teritorijos raidos erdvinis integravimas“ 7 skyriuje „Integruotos raidos strategija“ 15 punktui, numatančiam, kad „Lietuvos teritorijoje išskiriamos trys arealų grupės (pagal susidariusias sąlygas ir veiklos galimo vystymo savitumus): koncervaciniu požiūriu vertingiausios teritorijos – jose visa veikla organizuojama daugiausia dėmesio skiriant kraštovaizdžio apsaugos interesams. Šiose teritorijose daugiausia apribojimų intensyviai veiklai, ypač pramonei, intensyviam žemės ūkiui bei naudingųjų iškasenų gavybai plėtoti; <...>.“

111.       Pirmosios instancijos teismas, bendrai atmesdamas pareiškėjo prašymą, atskirai bei iš esmės nepasisakė ir nevertino šių Lietuvos bendrojo plano nuostatų, kas paprastai sudarytų prielaidas grąžinti klausimą nagrinėti šiam teismui iš naujo. Kita vertus, pastebėtina, kad: (1) norminė administracinė byla yra nagrinėjama pagal abstraktų pareiškimą; (2) byla jau kartą buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; (3) minėtų Lietuvos bendrojo plano nuostatų turinys yra ypač bendro pobūdžio ir, paisant bylos nagrinėjimo ribų, turi būti vertinamos, be kita ko, kitų nuostatų kontekste, dėl kurių Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė. Todėl, be kita ko, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, atliktinas tyrimas ir dėl tikrinamų Sprendimo nuostatų (sprendinių) atitikties minėtoms Lietuvos bendrojo plano taisyklėms.

112.       Aptariamų Lietuvos bendrojo plano nuostatų turinio aspektu pažymėtina ir tai, kad kvestionuodamas Sprendimo atitiktį TINP planavimo schemos nuostatoms, pareiškėjas akcentuoja šio Vyriausybės norminio akto 2 dalies „Bendri TINP planavimo ir tvarkymo principai“ nuostatas, kiek jos įtvirtina, kad:

112.1.                      „vaizdingas Trakų ežerynas yra unikalus gamtinis kultūrinis kraštovaizdžio kompleksas, vertingas mokslui ir rekreacijai, turtingas istorijos, archeologijos, architektūros objektų“; „vertingiausi kultūros paveldo kompleksai yra <...> Trakų senamiesčio planinė erdvinė struktūra <...>“;

112.2.                      „rengiant paminklosaugos, <...> gyvenviečių planavimo, <...> kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus būtina laikytis šių nuostatų:

– saugoti bei atkurti kultūrinį palikimą, formuoti istoriškai susiklosčiusį Trakų miesto ir apylinkių vaizdą, tvarkyti ne vien paminklinę vertę turinčius objektus, bet ir sudarančius architektūrinę terpę <...>;

– saugoti Trakų ežeryno gamtinį kraštovaizdį <...>;

– saugoti erdves, kurios atveria Trakų miesto panoramą, ypač pilis, ribojant arba draudžiant naujų pastatų, statinių bei įrenginių statybą <...>.“

113.       Šiomis TINP planavimo schemos nuostatomis yra nustatomos tam tikros veiklos, įskaitant statybą, vykdymo TINP teritorijoje sąlygos, ribojimai. Tačiau, skirtingai nei teigia pareiškėjas, jos, kaip ir minėtos Lietuvos bendrojo plano nuostatos, yra bendro pobūdžio ir negali būti aiškinamos kaip savaime draudžiančios bet kokią „konversiją“ ar „naują plėtra“, kaip šių teritorijų plėtros būdų turinys apibrėžiamas Normose.

114.       Iš tiesų Lietuvos bendrajame plane ir TINP planavimo schemoje nustatyti įpareigojimai saugoti minėtus aplinkos ir kultūros paveldo elementus savaime nėra pažeidžiami vien Sprendimu nustačius galimus ginčo teritorijos plėtros būdus –, kaip jau minėta šiame baigiamajame teismo akte, ginčo sprendiniai neeliminuoja veiklos konkrečiuose žemės sklypuose vykdytojų (be kita ko, projektuojant, statant naujus ar keičiant esamus statinius, juos naudojant) pareigos laikytis aptartų reikalavimų. Be to, pareiškėjo nurodytos nuostatos yra bendro (abstraktaus) pobūdžio ir taikomos visai TINP teritorijai, todėl pritarimas pareiškėjo pateiktam šių nuostatų vertinimui iš esmės reikštų, kad bet kokia minėta „konversija“ ar „nauja plėtra“ apskritai nebūtų galima visame parke (visuose TINP esančiuose žemės sklypuose, teritorijose), nors tokio ribojimo įstatymai ir Vyriausybės norminiai aktai nenumato.

115.       Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip iš esmės teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo pareiškimą aptariamoje dalyje, tikrinamas Sprendimo 1 punktas, tiek, kiek juo papildyti Plano sprendiniai dėl ginčo teritorijos plėtros būdų, neprieštarauja minėtoms Lietuvos bendrojo plano ir TINP planavimo schemos nuostatoms.

 

VII.

 

116.       Kvestionuodamas tikrinamo norminio administracinio akto atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 2 daliai ir 28 straipsnio 4 daliai, pareiškėjas iš esmės kelia abejonę, ar priimant Sprendimą nebuvo pažeistos kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimo ir koregavimo procedūros.

117.       Sprendimu buvo atliktas Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 2. 3 ir 5 dalyse numatytas Plano sprendinių koregavimas. Tačiau pareiškėjo teigimu, vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju Plano sprendinių koregavimas negalėjo būti atliktas.

118.       Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad „kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami tais atvejais, kai sprendimą rengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos nusprendžia iš esmės keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius ar kai planuojami keisti sprendiniai susiję su visuomenės (viešuoju) interesu.“

119.       Tai, kas atitinka šioje nuostatoje minimą visuomenės (viešąjį) interesą išvardinta Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Šios dalies 2 punktas, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustato, jog aptariamą interesą, be kita ko, sudaro „kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo, <...> apsauga <...>, darnus kultūrinio kraštovaizdžio formavimas“. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad „visuomenės (viešasis) interesas planuojant teritorijas įgyvendinamas per reglamentuotą viešą teritorijų planavimo procesą, privalomą visiems planavimo organizatoriams, teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose nustatant teritorijos naudojimo ir apsaugos priemones, privalomas ar galimas veiklas ir jų ribojimus.“

120.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčo sprendiniai nebuvo susiję su minėtu visuomenės (viešuoju) interesu, todėl pareiškėjo prašymą šioje dalyje atmetė.

121.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tikrinamų nuostatų (ginčo sprendinių) turinį, šiame baigiamajame teismo akte padarytas išvadas ir pateiktą vertinimą (ypač tai, kad ginčo sprendiniai nepaneigia ir nepakeičia TINP planavimo schemos ir kitų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių įstatymų bei norminių aktų reikalavimų), aplinkybę, kad jomis koreguojami Plano sprendiniai yra susiję su nedidele ginčo teritorija, sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalies, skaitomos kartu su 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažeidimo priimant tikrinamą Sprendimo dalį.

122.       Be to, kiek tai susiję su viešu ginčo teritorijų planavimo procesu, per kurį, be kita ko, yra įgyvendinamas visuomenės (viešasis) interesas (Teritorijų planavimo įstatymo 8 str. 2 d.), pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad priimant tikrinamą Sprendimo dalį būtų buvę pažeisti visuomenės dalyvavimą reglamentuojančios įstatyme ir (ar) Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1267 redakcija), įtvirtintos taisyklės. Priešingai, byloje pateikti dokumentai patvirtina (I t., b. l. 129, 132, 133, 138–146, 157–159), kad visuomenė apie planuojamą rengti ir parengtą Plano sprendinių koregavimą. planavimo tikslus bei konkrečius sprendinius buvo informuota ir jokių pasiūlymų, pretenzijų ar skundų nebuvo gauta.

123.       Atskirai paminėtina, kad patikslintame pareiškime pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių argumentų dėl to, ar Sprendimu buvo „iš esmės pakeisti“ Plano sprendiniai, kaip tai suprantama pagal Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį. Šie argumentai pateikti tik apeliaciniame skunde, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino, kad Plano sprendinių pakeitimai nebuvo esminiai. Šiuo aspektu, nekartodama tų pačių argumentu, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, papildomai atkreipdama dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8, 226 punktu, laikoma, kad „savivaldybės dalies bendrojo plano sprendinių esmė keičiama, kai numatomiems bendrojo plano sprendiniams turi būti keičiami planavimo tikslai ir uždaviniai <...>“ (kaip matyti iš Aiškinamojo rašto, Plano tikslai ir uždaviniai nebuvo keičiami; pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių argumentų ir (ar) vertinimo šiuo klausimu).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

        Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“ 1 punktas, tiek kiek juo patvirtintas Trakų miesto bendrąjį plano, patvirtinto Trakų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. S1-46, sprendinių koregavimas teritorijoje, priskirtoje inžinerinės infrastruktūros objektų funkcinei zonai (uI*) (t. y. žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) kadastro Nr. (duomenys neskelbiami), esančiam adresu Vytauto g. 90, Trakų m., Trakų r. sav.), numatant papildomus plėtros būdus – „konversiją“ ir „naują plėtrą“, neprieštarauja:

1) Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 8 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 28 straipsnio 4 daliai;

2) Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija);

3) Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, patvirtintam Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154, tekstinės dalies Įvado 4 skyriaus „Teritorijos raidos strateginių tikslų sistema“ 1 punktui ir „III. Šalies teritorijos raidos erdvinis integravimas“ „7. Integruotos raidos strategija“ 15 punktui;

4) Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, tekstinės dalies „2. Bendri TINP planavimo ir tvarkymo principai“ pirmai, antrai pastraipoms, ketvirtos pastraipos pirmai–trečiai įtraukoms bei „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ „2. Draustiniai“ 2.2 punktui;

 5) Kultūrinių draustinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1086, 20.1, 20.2. ir 21 punktams.

Likusią norminės administracinės bylos dalį nutraukti.“

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Artūras Drigotas

 

 

                                        Veslava Ruskan

 

 

                                        Arūnas Sutkevičius