Administracinė byla Nr. eA-2043-502/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01494-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1.       Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-10)11U-537(00569) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui A. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1–5).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą  jokių klausimų ar užklausimų jam nesiuntė, neišdėstė įtarimų, nekvietė pasiaiškinti dėl susidariusios situacijos, todėl Sprendimas nepagrįstas teisiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. 

3.       Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų – yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o pritaikytos poveikio priemonės, t. y. leidimo gyventi panaikinimas, yra neadekvačios.

4.       Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, t. y. dėl to, jog jis 1992 m. rugpjūčio 5 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. K., santuoka galioja iki šios dienos ir nėra nutraukta. Pareiškėjo paskutinė darbovietė Lietuvoje buvo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Milbara“, tačiau jam buvo pasiūlytas pelningesnis, laikinas darbas Vokietijoje. Kad galėtų įsigyti būstą, pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 3 d. laikinai įsidarbino Vokietijoje ir šiuo metu dirba Vokietijos įmonėje „Werner`s Tichslerei“. Pareiškėjo darbų laikotarpis Vokietijos įmonėje yra terminuotas, o gaunamų pajamų pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

5.       Atsakovas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvoje ilgiau nei 6 mėnesius, nes gyvena ir dirba Vokietijoje. Nors pareiškėjas laikinai dirba Vokietijoje, tačiau reguliariai grįžta į Lietuvą, kas du mėnesius turi po dvi savaites atostogų, per kurias gyvena Lietuvoje su šeima. Pareiškėjo paso kopija, kurioje matyti, kad pareiškėjas iš Lietuvos 2017 m. gruodžio 28 d. vyko į Baltarusiją aplankyti savo giminaičių, taip pat 2018 m. kovo 19 d. vartojimo kredito sutartis, patvirtina, kad pareiškėjas atostogų metu gyvena Lietuvos Respublikoje ir paneigia Departamento nurodytas aplinkybes, jog jis negyvena Lietuvoje ilgiau kaip 6 mėnesius.

6.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Registras) išrašas patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje 2018 m. kovo 22 d. įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kuriame gyvena su šeima. Tai patvirtina, kad visi jo turtiniai interesai ir šeima yra Lietuvoje, jis čia gyvena, o dėl finansinių paskatų tik laikinai dirbo Vokietijoje, tačiau nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, Vokietijoje neketino gyventi ir (ar) nuolat dirbti. 

7.       Migracijos departamentas kaip vieną iš pagrindų panaikinti pareiškėjo leidimą gyventi nurodė tai, kad pareiškėjas neturi sveikatos draudimo. Pareiškėjas šią aplinkybę pripažino ir nurodė, kad po to, kai nebedirbo UAB „Milbara“, neturėjo sveikatos draudimo, tačiau jis pats pajėgus susimokėti už reikalingą medicininę pagalbą. Šiuo metu jis turi sveikatos draudimą.

8.       Pareiškėjas nurodė, kad išvardintų aplinkybių ir pateiktų dokumentų visuma leidžia daryti išvadą, kad ginčijamame Sprendime neegzistuoja nurodyti pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl minėtas sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

9.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 56–60).

10.       Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus, o atliktas tyrimas išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys pakankami padaryti išvadas, nurodytas skundžiamame Sprendime. Atsakovo turimais duomenimis, pareiškėjas negyveno Lietuvoje ilgiau kaip 6 mėnesius, nes gyveno ir dirbo Vokietijoje. A. K. nuo 2017 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš UAB „Milbara“ ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Sprendimo priėmimo metu nebuvo duomenų, kad pareiškėjas turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą.

11.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, atsiimdamas leidimą laikinai gyventi, 2017 m. vasario 9 d. buvo pasirašytinai informuotas, kad iki 2018 m. vasario 6 d. privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad turi pakankamai lėšų, o išvykdamas iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui privalo deklaruoti išvykimą. Užsienietis iki nurodytos datos minėtų dokumentų nepateikė. Patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 30 d. nebedirba UAB „Milbara“, nėra duomenų, kad būtų apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Paskambinus prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu telefonu, atsiliepusi moteris A. K. pasakė, kad ji su sutuoktiniu negyvena, jis yra išvykęs, o klausti, kur išvykęs, reikėtų jos dukros. Paskambinus dukrai A. M., buvo pranešta, kad jos patėvis yra draustas ir dirba Vokietijoje, pareiškėjo dukra 2018 m. kovo 6 d. elektroniniu paštu atsiuntė darbo sutarties ir socialinio draudimo pažymėjimo kopijas su vertimais, iš kurių matyti, kad nuo 2017 m. liepos 3 d. pareiškėjas dirba Vokietijoje. Šių duomenų visuma atsakovui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena ilgiau negu 6 mėnesius.

12.        Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis gyvena Lietuvos Respublikoje, nes reguliariai atvyksta atostogauti. Šie argumentai ir darbo sutartis su Vokietijoje veikiančia įmone tik patvirtina ginčijamo Sprendimo išvadą, kad pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikslas – faktiškas gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikantis teisės aktų nuostatų, kuriuo siekiama užmegzti ir kurti ekonominius, socialinius, kultūrinius ryšius su Lietuvos Respublika, integruotis į visuomenę ir būti visaverte jos dalimi bei prisidėti prie socialinės gerovės kūrimo. Atsakovas pažymėjo, kad keli vizitai per metus, trunkantys porą savaičių, paneigia gyvenimo tam tikroje valstybėje sampratą ir neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas gyveno Lietuvoje. Be to, pareiškėjas jokiais dokumentais nepatvirtino, kad atostogauja Lietuvoje, ir pats nurodo, kad atostogų metu vyko į Baltarusiją.

13.       Migracijos departamento teigimu, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir dėl to, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, t. y. nustačius, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas buvo pateikęs tik darbo sutartį, pagal kurią UAB „Milbara“ jam turėjo mokėti minimalų darbo užmokestį. Priimant ginčijamą Sprendimą nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš UAB „Milbara“ ir nuo to laiko negauna darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio – pajamų, nuo kurių privalo būti priskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nėra taip pat apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas netenkina Įstatyme įtvirtintos leidimo gyventi išdavimo (keitimo) sąlygos dėl sveikatos draudimo.

14.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl duomenų apie gaunamas lėšas pragyvenimui pateikimo buvo pasirašytinai informuotas atsiimant leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 9 d. raštu ragino pareiškėją pateikti minėtus dokumentus ir galiojantį sveikatos draudimą. Raginimą pateikti šiuos dokumentus pareiškėjas gavo nurodytu elektroniniu paštu ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovo neveikimo aiškinantis reikšmingas aplinkybes, laikytini nepagrįstais.

15.       Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsakovas pabrėžė, kad, nustatęs bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje išvardintų pagrindų, Migracijos departamentas turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas imperatyviai reglamentuoja, jog nustačius, kad užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 42 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas. Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir proporcingas, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški.

II.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 129–134).

17.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 6 d. kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių (toliau – ir Migracijos skyrius) prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi. Migracijos skyrius 2017 m. sausio 25 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė sprendimą pakeisti A. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus, iki 2019 m. vasario 6 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes A. K. negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 6 mėnesius, nes gyvena ir dirba Vokietijoje. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir galiojantį sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento.

18.       Teismas kilusiam ginčui spręsti taikė Įstatymą (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu) ir nurodė, kad šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas leidimo užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų. Imperatyvus šios normos pobūdis reiškia, kad, esant nors vienam iš minėtoje normoje įtvirtintų pagrindų, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui turi būti panaikintas. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems esant užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas iš esmės nukreipia į kitą baigtinį sąrašą atvejų, kai leidimą užsieniečiui privaloma atsisakyti išduoti. Atitinkamai tai yra ir leidimo panaikinimo pagrindai.

19.       Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis bei laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktą, pagal kurį leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, kai užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Šią išvadą grindė tuo, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad dirba Vokietijoje, o atostogas leidžia Lietuvos Respublikoje, „Sodros“ duomenimis, pareiškėjas iš UAB „Milbara“ yra atleistas nuo 2017 m. birželio 30 d., apie darbo sutarties nutraukimą pareiškėjas neinformavo atsakovo, pareiškėjo pateiktą darbo sutartį su Vokietijoje veikiančia įmone teismas vertino kaip neterminuotą, nes joje nenurodytas galiojimo laikotarpis.

20.       Teismas pareiškėjo argumentus dėl Migracijos departamento neveikimo prieš priimant jam nepalankų Sprendimą atmetė, nes tai paneigė Migracijos departamento 2018 m. vasario 9 d. pranešimas. Be to, pareiškėjas neginčijo jo šeimos narių nurodytų faktų dėl gyvenimo ir darbo kitoje šalyje, neginčijo ir atsakovo teiginių, kad reikiamais terminais duomenų, pagrindžiančių pakankamą lėšų pragyvenimui Lietuvoje turėjimą, nepateikė, nors apie tai buvo informuotas ir pasirašytinai, ir atskiru raštu.

21.       Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti teisinio pagrindo nėra.

III.

22.       Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą (b. l. 136–138).

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena ilgiau negu 6 mėnesius. Pareiškėjas, pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl įsidarbinimo Vokietijoje aplinkybių ir laikino darbo pobūdžio, nurodė, kad apie gyvenimą Lietuvoje pareiškėjas pateikė visus dokumentus, kuriuos galėjo pats pateikti, tuo tarpu Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, jog Pareiškėjas gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, nors šią aplinkybę privalėjo įrodyti.

24.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingi įvertino pareiškėjo darbo sutarties, sudarytos Vokietijoje, terminą. Pritartina, jog tai yra dokumentas, pagal kurį keičiasi darbdaviai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad jame taip pat nurodyti duomenys apie darbo sutarties pasibaigimą ir galimą jos pratęsimą. Akivaizdu, jog pareiškėjo darbo sutartis yra terminuota su galimybe ją pratęsti.

25.       Pareiškėjas nurodo jog santuokoje galimi nesutarimai, tačiau santuoka nenutraukta, to daryti pareiškėjas neketina, su sutuoktine veda bendrą ūkį. Pareiškėjas pabrėžia, kad 2018 m. kovo 22 d. Lietuvoje įsigijo nekilnojamojo turto, įsigytame gyvenamajame name gyvena su šeima.

26.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nevertino įrodymų visumos, o tik pavienius įrodymus, sprendime nepasisakė dėl visų bylos dalyvių argumentų. Teismas pirmiausia neteisingai įvertino pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atitinkamai neteisingai įvertino aplinkybių visumą, nepagrįstai nevertino dalies pareiškėjo nurodytų argumentų. Dėl išvardintų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.  

27.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 143–146).

28.       Migracijos departamentas pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, pažymėdamas, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai (darbo sutartys, pažymos apie atostogas) patvirtino, jog pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. (daugiau negu 9 mėnesius) buvo įmonės „Werner GmbH“ darbuotojas. Įvertinus visų turimų duomenų visumą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba, iki Migracijos departamento Sprendimo priėmimo neturėjo galiojančio sveikatos draudimo ir pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, taip pat į pareiškėjo žmonos ir jos dukros paaiškinimus (kad negyvena Lietuvos Respublikoje ir dirba Vokietijoje), Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena ilgiau negu 6 mėnesius.

29.       Atsakovo teigimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikant teisės normas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento Sprendimo išvadas. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

31.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sutiko su Migracijos departamento išvadomis, jog nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 

32.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su teismo sprendime atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai jo pateiktą darbo sutartį su Vokietijoje veikiančia įmone pripažino neterminuota. Atitinkamai neteisinga ir teismo išvada, kad pareiškėjas ilgiau kaip 6 mėnesius gyveno ir dirbo užsienio valstybėje, t. y. pareiškėjas atitiko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 įtvirtintą kriterijų, kai panaikinamas užsieniečio leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde, pareiškėjas nurodo, kad jo santuoka nenutraukta, jo šeimos ir turtiniai interesai yra Lietuvos Respublikoje.

33.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.       Byloje nustatyta, kad Migracijos skyrius 2017 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis) ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai, Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi) suteikiant šią teisę iki 2019 m. vasario 6 d. (I t., b. l. 29–30, 72).

35.       Pareiškėjas ginčija Sprendimą, kuriuo pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes: pareiškėjas išvyko gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu nei 6 mėnesius  (Įstatymo 50 str. 1 d. 13 p.), paaiškėjo, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.). Atitinkamai Įstatymo 35 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, kai jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų; neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 ir 7 p.).

36.       Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas minėtus leidimo panaikinimo pagrindus taikė todėl, kad nustatė, jog pareiškėjas ilgiau kaip 6 mėnesius gyveno ir dirbo Vokietijoje, yra atleistas iš UAB „Milbara“, Sodros duomenimis, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nėra duomenų, kad pareiškėjas turi Lietuvos Respublikoje galiojantį privalomąjį sveikatos draudimą.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčo nėra dėl faktinių aplinkybių – tai, kad pareiškėjo santuoka yra galiojanti, jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėjas buvo išvykęs, kaip jis teigia, laikinai dirbti į Vokietiją, jis nuo darbo santykių su UAB „Milbara“ pasibaigimo iki Sprendimo priėmimo Lietuvoje nebuvo apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu.

38.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). 

39.       Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). LVAT taip pat yra atkreipęs dėmesį į Teisingumo Teismo praktiką, jog priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr. Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C‑109/01, Rink. p. I‑9607) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012)

40.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarta teismų praktika aktuali ir šiai bylai tuo aspektu, kad Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui panaikinimo Sprendime nurodytais pagrindais (dėl išvykimo laikinai dirbti į kitą valstybę narę, Sodros informacinėje sistemoje nebuvo duomenų apie pareiškėjo pajamas ir privalomąjį sveikatos draudimą), turėjo būti inter alia (be kita ko) vertinami pareiškėjo šeimos ryšiai. Pažymėtina, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikotarpiu naudojasi tam tikromis garantijomis, t. y. Konvencijos 8 straipsnyje įvirtinta teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Akcentuotina ir tai, kad aptarta apsauga naudojasi pareiškėjo sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, kuri gyvena Lietuvoje. 

41.       Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai. Tiesioginis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymas reiškia, jog šios konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais (žr., pvz., 2003 m. vasario 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. 259-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64–67 p.). Atsižvelgęs į oficialią Lietuvos Respublikos konstitucinę doktriną, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kaip tarptautinės kilmės teisės akto, pobūdis, tiek šios Konvencijos paskirtis – žmogaus teisių apsauga – lemia, kad ši Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu (žr. 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 14).

42.       Iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeimos gyvenimu ir šeimos interesais. Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaujantis VAĮ 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

43.       Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 1992 m. rugpjūčio 5 d. sudarė santuoką su Lietuvos piliete A. K. (b. l. 44), pareiškėjas su sutuoktine bendrosios jungtinės sutuoktinų nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą (b. l. 23–26). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo santuoka nutrūko, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka, kaip pagrindu leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas pareiškėjui Sprendime nurodytais pagrindais, t. y. nevertinus pareiškėjo teisės gyventi kartu su šeima ir valstybės interesų pusiausvyros, laikytinas neproporcinga priemone. Konstatavus Sprendimo neteisėtumą šiuo aspektu, teisėjų kolegija kitų Sprendimo motyvų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.

44.       Nagrinėjamu atveju nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad Migracijos departamentui priimant Sprendimą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

45.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas paliktas galioti, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-10)11U-537(00569) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui A. K., panaikinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė