LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,

vertėjaujant Elvyrai Klipčiuvienei,

dalyvaujant apelianto (ieškovo) Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Agnei Šataitei,

apelianto (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Litovskij kurjer“ vadovui Valerijui  Tretjakovui (Valerij Tretjakov) ir atstovei advokatei Ramunei Dulevičienei,

ekspertui Vytautui Bronislovui Elenbergui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Litovskij kurjer“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Litovskij kurjer“ dėl įsiskolinimo už negyvenamųjų patalpų nuomą priteisimo ir uždarosios akcinės bendrovės „Litvoskij kurjer“ priešieškinį dėl išsinuomotų patalpų rekonstrukcijos išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė priteisti iš atsakovo UAB „Litovskij kurjer“ 508 848,57 Lt nesumokėto nuomos mokesčio, 542 179,23 Lt delspinigių ir procesines palūkanas. Nurodė, kad 1997 m. lapkričio 24 d. su atsakovu sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu išnuomojo atsakovui 439,84 kv. m. dydžio negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtinti). Nuomos santykiai tęsėsi nuo 1997 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. birželio 15 d., kai atsakovas bylos nagrinėjimo metu grąžino ieškovei patalpas. Ieškovė 2004 m. lapkričio 18 d. į nuomos mokestį įskaitė 150 822,04 Lt išlaidų, kurias atsakovas patyrė rekonstruodamas išsinuomotas patalpas. Po įskaitymo atsakovas sumokėjo tik 8 945,90 Lt nuomos mokesčio ir toliau šios pareigos nevykdė. Dėl šios priežasties susidarė prašomas priteisti įsiskolinimas.

Atsakovas UAB „Litovskij kurjer“ prašė priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 624 900 Lt patalpų rekonstrukcijos išlaidoms atlyginti. Nurodė, kad 1998 m. kovo 31 d. nuomos sutartis dėl būtinų rekonstrukcijos ir remonto darbų buvo papildyta. Sutarta, kad rekonstrukcijos išlaidos bus įskaitytos į mokėtiną nuomos mokestį. Nors šių darbų atlikimo terminas buvo numatytas iki 1998 m. gruodžio 31 d., tačiau dėl objektyvių priežasčių rekonstrukcija užtruko iki 2002 m. pabaigos. 2003 m. vasario 4 d. buvo pasirašytas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Vykstant rekonstrukcijos darbams atsakovas negalėjo naudotis išsinuomotomis patalpomis. Šiuo laikotarpiu ieškovas sąskaitų už nuomą neišrašinėjo, o pirmoji sąskaita atgaline data buvo išrašyta 2004 m. Dėl rekonstrukcijos išlaidų įskaitymo ieškovas pareikalavo kreiptis į UAB „Statybos ekspertų biuras“ atlikti išlaidų ekspertizę. Šios bendrovės 2002 m. kovo 12 d. ekspertizės akte nustatyta, kad atsakovas rekonstrukcijos darbų, skaičiuojant juos 1998 m. sausio 1 d. kainomis, atliko už 393 400 Lt. Ieškovas nepagrįstai pripažino tik 150 822,04 Lt dydžio rekonstrukcijos išlaidas, todėl likusi dalis – 242 577,96 Lt – turėtų būtų priteista iš ieškovo. Atsižvelgdamas į bylos metu VšĮ „Statybos projektavimo bei sisteminimo centras“ atliktos ekspertizės išvadas, atsakovas nurodė, kad, apskaičiuojant išsinuomotų patalpų rekonstrukcijas išlaidas, turi būti remiamasi  2003 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyta išlaidų suma – 624 900 Lt. Būtent tokia suma turėtų būti priteista iš ieškovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 505 021,33 Lt skolos už patalpų nuomą, 52 488,67 Lt delspinigių, taip pat 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 262 443,37 Lt sumos. Iš ieškovo atsakovui teismas priteisė 242 577,96 Lt patalpų rekonstrukcijos išlaidoms atlyginti. Kitus šalių reikalavimus teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad nuomos sutartį ieškovas pasirašė 1998 m. sausio 28 d., tačiau patalpos atsakovui perduotos naudotis 1997 m. lapkričio 24 d. perdavimo-priėmimo aktu, todėl laikytina, jog nuomos santykiai tarp šalių faktiškai prasidėjo 1997 m. lapkričio 24 d. Nuomos terminas buvo nustatytas iki 2002 m. gruodžio 1 d., tačiau, jam pasibaigus, faktiniai patalpų nuomos santykiai nenutrūko, todėl nuomos sutartis tapo neterminuota. Nors atsakovas teigė, kad 2008 m. gruodžio 1 d. pranešimu informavo ieškovą, jog nuo 2008 m. gruodžio 1 d. nutraukia nuomos sutartį, ir nurodė, kad patalpos visiškai atlaisvintos ir paliktos geros būklės, o ieškovas turėjo visas galimybes pasirašyti patalpų priėmimo-perdavimo aktą 2008 m. gruodžio mėn., tačiau patalpų neperėmė ir sutarties nenutraukė, byloje nėra duomenų, jog šis pranešimas ieškovui buvo įteiktas ir pastarasis buvo informuota apie patalpų atlaisvinimą. 2009 m. birželio 15 d. šalys pasirašė patalpų priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo atsakovas išsinuomotas patalpas perdavė ieškovui. Jokių pastabų dėl patalpų atlaisvinimo datos atsakovas šiame akte nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad nuomos santykiai tarp šalių faktiškai tęsėsi nuo 1997 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. birželio 15 d.

Teismas, įvertinęs po rekonstrukcijos sumažėjusį patalpų plotą, taip pat tai, kad už kai kuriuos laikotarpius ieškovas nepagrįstai į nuomos mokestį įtraukė pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), nurodė, jog nuomos mokestis už visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį sudaro 664 789,27 Lt. Atsakovas sumokėjo 8 945,90 Lt nuomos mokesčio, taip pat ieškovas į jį įskaitė 150 822,04 Lt dydžio rekonstrukcijas išlaidas, todėl atsakovo skola už patalpų nuomą sudaro 505 021,33 Lt, kuri ir priteistina ieškovui. Teismas nurodė, kad šalys, 1998 m. kovo 31 d. papildydamos nuomos sutartį, nesusitarė, kad nuomos mokestis rekonstrukcijos metu nebus skaičiuojamas, taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog rekonstrukcijos metu atsakovas buvo išsikėlęs iš patalpų. Šalys tik susitarė, kad rekonstrukcijai panaudotos lėšos bus užskaitytos į patalpų nuomos mokestį. Tokiu būdu sutarta, kad nuomos mokestis bus mokamas, tačiau išlaidos patalpų rekonstrukcijai bus įskaitytos į nuomos mokestį. Esant tokioms aplinkybės, atsakovo argumentai dėl neteisėto nuomos mokesčio skaičiavimo už patalpų rekonstrukcijos laikotarpį laikytini nepagrįstais ir nėra pagrindo vadovautis atsakovo nurodoma Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos bei Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 153/45 patvirtinta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka, pagal kurią kapitalinio remonto metu iš nuomojamų patalpų išsikėlęs nuomininkas nuomos mokesčio nemoka. Teismas taip pat nurodė, kad išnuomotos patalpos nuosavybės teise priklauso ieškovui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra PVM mokėtoja, o Ekonomikos departamentas yra jos struktūrinis padalinys. Nuomos mokestis ir PVM yra mokamas į savivaldybės biudžetą, o Ekonomikos departamentas tik išrašinėjo PVM sąskaitas-faktūras, todėl nuo 1998 m. kovo 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. PVM paskaičiuotas teisėtai. Tačiau už 1997 m. gruodžio mėn. bei 1998 m. sausio-vasario mėn. ieškovas neturėjo teisės skaičiuoti PVM, kadangi ieškovas šio mokesčio mokėtoju buvo įregistruotas tik 1998 m. kovo 21 d. Teismas nustatė, kad kai kurias PVM sąskaitas-faktūras ieškovas neteisėtai išrašinėjo atgaline data, tačiau sprendė, jog nuomos sutartyje nustatyta pareiga mokėti nuomos mokestį egzistuoja nepriklausomai nuo to, sąskaita išrašyta ar ne. Nuomos sutarties nuostatos nesieja nuomos mokesčio mokėjimo su ieškovo sąskaitų pateikimu atsakovui. Dėl šių priežasčių PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas atgaline data negali niekaip įtakoti atsakovo pareigos mokėti nuomos mokestį.

Teismas, spręsdamas patalpų rekonstrukcijos išlaidų atlyginimo klausimą, nurodė, kad teismo paskirtos ir VšĮ „Statybos ir projektavimo sisteminimo centras“ atliktos ekspertizės išvada yra nekonkreti, joje nurodytos net trys galimos patalpų rekonstravimo darbų kainos, kurios viena nuo kitos labai skiriasi, taip pat nedetalizuota, kaip ir kokiu būdu, kokiais dokumentais vadovaujantis apskaičiuotos 722 700 Lt ir 590 205 Lt sumos, nepaaiškinta, kodėl rekomenduojama faktiška patalpų rekonstravimo darbų kaina laikyti nurodytą 2003 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte. Teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad detaliai paskaičiuoti patalpų rekonstrukcijos darbų kainos nebuvo galimybės, trūko dokumentų, dalis darbų buvo atlikta ūkio būdu, dalis darbų buvo paslėpti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad dėl šios ekspertizės išvados patikimumo kyla abejonių, ji paremta iš esmės hipotetiniais spėjimais, todėl teismas ja nesivadovavo. Kadangi patalpų rekonstrukcijos kainą atsakovas nurodė vadovaudamasis UAB „Statybos ekspertų biuras“ atliktos ekonominės finansinės ekspertizės išvada, o priešieškinio reikalavimą padidino tik gavęs VšĮ „Statybos ir projektavimo sisteminimo centras“ ekspertizės aktą, teismas konstatavo, kad patalpų rekonstrukcijos darbų vertė yra objektyviai nustatyta UAB „Statybos ekspertų biuras“ ir sudaro 393 400 Lt. Teismo nuomone, atsakovas tinkamai įvykdė nuomos sutarties reikalavimus – pristatė ieškovui visus sutartyje nurodytus dokumentus, todėl ieškovas nepagrįstai reikalavo pateikti visas išlaidas pagrindžiančius buhalterinius dokumentus. Atsakovas dalį rekonstrukcijos darbų atliko ūkio būdu, dalį statybinių medžiagų įsigijo barteriniais mainais, ko nedraudžia jokie teisės aktai, todėl akivaizdu, jog dalies išlaidų pagrįsti buhalteriniais dokumentais neįmanoma. Ieškovui įskaičius į nuomos mokestį 150 822,04 Lt rekonstrukcijos išlaidų, iš ieškovo atsakovui priteistina likusi išlaidų dalis – 242 577,96 Lt.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra detalaus delspinigių paskaičiavimo už visą nuomos sutarties laikotarpį, be to, delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos, iš jos atėmus atsakovo patalpų rekonstrukcijai panaudotas lėšas. Tokiu būdu delspinigiai skaičiuotini nuo 262 443,37 Lt sumos. Teismo nuomone, ieškovo prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, todėl, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, mažinti, ir ieškovui priteistini 52 488,67 Lt dydžio delspinigiai, kurie sudaro 20 procentų atsakovo ieškovei faktiškai mokėtinos 262 443,37 Lt dydžio nuomos mokesčio sumos. Ieškovui taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo 262 443,37 Lt sumos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliantas (ieškovas) Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas ieškovui priteistinus delspinigius ir procesines palūkanas nepagrįstai skaičiavo ne nuo ieškovei priteisto nuomos mokesčio – 505 021,33 Lt, o nuo atsakovo ieškovui mokėtinos sumos – 262 443,37 Lt.

2. Teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles, nes vadovavosi UAB „Statybų ekspertų biuras“ atlikta ekonomine finansine ekspertize. Pagal teismų praktiką ekspertizės rezultatai turi atitikti ir buhalterinės apskaitos dokumentus. Kadangi ekspertizė atlikta nesivadovaujant buhalterinės apskaitos dokumentais, ji nėra leistinas įrodymas. Atsakovas pats pripažįsta, kad netinkamai vedė buhalterinę apskaitą. Be to, į ekspertizėje nurodomas darbų kainas įtrauktos ir socialinio draudimo išlaidos, nors dalis darbų atlikta ūkio būdu. Byloje nėra pateikta nei PVM sąskaitų-faktūrų, nei jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų. Kadangi patalpų remontas buvo atliktas barteriniu būdu, atsakovas dėl remonto nepatyrė jokių išlaidų.

3. Teismas nevertino, ar atsakovas buvo suderinęs su ieškovu ir gavęs iš jo visų remonto darbų leidimus, taip pat netyrė, kuriais darbais patalpos iš tiesų buvo pagerintos, o kuriais tik pritaikytos atsakovo veiklai.

4. Teismas nepagrįstai atliko tik dalinį šalių priešinių reikalavimų įskaitymą. Šiuo atveju iš ieškovui priteistos sumos turėjo būti atimtos atsakovui priteistos sumos. Atsakovo turimo turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais, todėl toks teismo sprendimas pažeidžia ieškovo teises.

Atsakovas UAB „Litovskij kurjer“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas panaudojo tinkamą delspinigių ir procesinių palūkanų skaičiavimo būdą. UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekspertizės išvadas, kaip investicijos arba panaudotų lėšų įrodymą, šalys pačios pasirinko ginčo sutartyje, todėl šios išvados yra leistinas įrodymas. Argumentai dėl statybos darbų nesuderinimo yra nepagrįsti. Vadovaujantis ieškovo logika, teismas turėtų atmesti priešieškinio reikalavimus vien dėl to, kad ieškinio reikalavimų patenkinimui asmuo neturi pakankamai turto.

Apeliantas (atsakovas) UAB „Litovskij kurjer“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – sumažinti ieškovei priteistą nuomą mokestį ir delspinigius bei padidinti jam priteistą rekonstrukcijos išlaidų sumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 188 754,67 Lt nuomos mokesčio:

1.1. Nuomos mokestis už 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. birželio 15 d. laikotarpį negalėjo būti skaičiuojamas. Atsakovas 2008 m. gruodžio 1 d. raštu pranešė ieškovei apie ginčo sutarties nutraukimą ir patalpų atlaisvinimą, tačiau ieškovė nepagrįstai delsė perimti patalpas. Ieškovė neginčijo, kad šio rašto negavo, tačiau teigė, jog dėl didelio darbo krūvio tik po pusės metų sugebėjo organizuoti patalpų perėmimą. Tuo tarpu teismas sprendė, kad nėra įrodymų, kad minimas raštas būtų įteiktas ieškovei. Šią aplinkybę paneigia su apeliaciniu skundu pateikiama iš ieškovės gauto atsakovo rašto, įregistruoto 2008 m. gruodžio 22 d., kopija. Dėl šių priežasčių nuomos mokestis turi būti mažinamas 24 499,53 Lt suma.

1.2. Nuomos mokestis už patalpų rekonstrukcijos laikotarpį negalėjo būti skaičiuojamas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog rekonstrukcijos metu patalpos nebuvo naudojamos. Iki rekonstruotų patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti atsakovas savo veiklą vykdė visai kitoje vietoje. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovas patalpomis naudojosi rekonstrukcijos metu. Byloje nėra įrodymų, kad šalys susitarė dėl rekonstrukcijos išlaidų užskaitymo į nuomos mokestį, skaičiuojant nuomos mokestį net ir už tą laikotarpį, kai patalpų dėl rekonstrukcijos nebuvo įmanoma naudoti pagal paskirtį. Kadangi šalys neaptarė, kad nuomos mokestis bus skaičiuojamas ir už rekonstrukcijos laikotarpį, atsiradusią spragą turėjo užpildyti teismas. Teismas neįvertino, kad nuomos sutartis yra atlygintina – jei nuomotojas perkėlė nuomininkui pareigą daryti kapitalinį remontą, tai rekonstrukcijas išlaidas galima įskaityti tik už realiai suteiktą nuomos paslaugą. Nesant ginčo, kad patalpoms buvo būtinas remontas ir rekonstrukcija, teismas nepagrįstai 1997 m. lapkričio 24 d. priėmimo-perdavimo aktą pripažino įrodymu, pagal kurį nuomos pradžia laikytinas 1997 m. gruodžio mėn.

1.3. PVM už nuomos mokestį 2002 m. negalėjo būti skaičiuojamas, nes PVM sąskaitas-faktūras išrašęs asmuo tais metais nebuvo šio mokesčio mokėtoju. Todėl nuomos mokestis turi būti mažinamas 9 661,56 Lt suma.

2. Teismas nepagrįstai atmetė jo paskirtos ir VšĮ „Statybos projektavimo bei sisteminimo centras“ atliktos ekspertizės išvadas, pagal kurias faktišką atliktų darbų kainą – 624 900 Lt – parodo 2003 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Ieškovė niekada neginčijo šiame akte nurodytos rekonstrukcijos vertės, pati dalyvavo komisijos sudėtyje. Tuo tarpu UAB „Statybų ekspertų biuras“ nurodyta 393 400 Lt dydžio rekonstrukcijos vertė nustatyta pagal 1998 m. sausio 1 d. įkainius, nors statybos darbai dėl užsitęsusio rekonstrukcijos projekto derinimo su kompetentingomis institucijomis užsitęsė iki 2000 m. Todėl teismo paskirti ekspertai pagrįstai konstatavo, kad taikant artimiausius rekonstrukcijos pradžiai – 1999 m. rudeniui – mažiausius negyvenamųjų patalpų rekonstrukcijos įkainius, jos vertė galėjo būti nuo 590 000 Lt iki 722 000 Lt. Darydami šią išvadą ekspertai rėmėsi norminiais dokumentais, todėl negalima teigti, kad ji yra hipotetinio pobūdžio. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai nepripažino 231 500 Lt sumos rekonstrukcijos išlaidomis.

3. Teismas priteisė nepagrįstai didelę delspinigių sumą, taip pat neišnagrinėjo atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį reikalavimui priteisti delspinigius. Teismo pritaikytos 20 procentų dydžio netesybos nuo 262 443,37 Lt sumos sudaro 0,11 procentų delspinigių per dieną normą, kuri yra akivaizdžiai per didelė. Delspinigių norma turėtų būti sumažinta iki 0,02 procentų ir, pritaikius ieškinio senatį, priteistini delspinigiai siektų 9 579,18 Lt.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti. Atsiliepime pateikiami tokie argumentai:

1. Atsakovo pateiktas 2008 m. gruodžio 1 d. raštas neįrodo faktinio patalpų grąžinimo, jis negali būti prilygintas ginčo sutartyje numatytam patalpų perdavimo-priėmimo aktui. Pareiga perduoti išsinuomotos patalpas tenka atsakovui. Patalpos perduotos tik 2009 m. birželio 15 d. aktu, kurį pasirašė ir atsakovo vadovas. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas delsė priimti patalpas.

2. Atsakovas, pažeisdamas bendradarbiavimo pareigą, ieškovo neinformavo, kad ketina nesinaudoti ar nesinaudoja patalpomis, todėl reikalavimai dėl esą nepagrįstai rekonstrukcijos metu skaičiuoto nuomos mokesčiai turi būti atmesti. Atsakovas nepagrįstai remiasi Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka, nes ji yra rekomendacinio pobūdžio, taip pat netaikytina tais atvejais, kai ieškovas nuomoja nuosavybės teise turimą turtą. Šalys nedviprasmiškai susitarė, kad remonto išlaidos bus įskaitytos į nuomos mokestį, o jokių papildomų susitarimų dėl nuomos mokesčio neskaičiavimo remonto metu nebuvo. Atsakovas pats 2002 m. rugsėjo mėn. kreipėsi į ieškovą dėl lėšų, įvestuotų į patalpų rekonstrukciją, įskaitymo į nuomos mokestį, taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl ieškovo 2004 m. lapkričio 18 d. atlikto įskaitymo. Nuomos sutartis numatė, kad būtent atsakovas atlieka patalpų remontą, o sutarties papildymas nustatė, jog remontas turi būti atliktas iki 1998 m. gruodžio 31 d. Šios pareigos atsakovas neįvykdė, nes pats nurodė, kad darbai užsitęsė iki 2000 m.

3. Atsakovas pareigą mokėti nuomos mokestį nepagrįstai sieja su PVM sąskaitų-faktūrų išrašymu, nes to nenumato nei įstatymas, nei ginčo sutartis. Išnuomotų patalpų savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, o jos biudžeto buhalterinės apskaitos tvarkymą organizuoja savivaldybės administracija. Savivaldybės administracija yra PVM mokėtoja, todėl jos struktūrinis padalinys – Ekonomikos departamentas – pagrįstai išrašinėjo PVM sąskaitas-faktūras.

4. Nustatant išlaidų rekonstrukcijai dydį, vadovautis atsakovo nurodomu 2003 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo aktu negalima, nes jame nurodoma suma nepagrindžia realiai turėtų išlaidų. Aktu yra vertinamas statinio atitikimas projektui, o ne investuotos lėšos. Realių išlaidų dydžio atsakovas neįrodė.

5. Ieškovo prašomų delspinigių dydis pagrįstas šalių sutartimi, taip pat teismų praktika. Atsakovo įsiskolinimas yra didelis, jis visą sutarties laiką vengė vykdyti savo pareigas, dėl ko ieškovas patyrė itin didelių nuostolių. Dėl šių priežasčių delspinigiai neturėtų būti mažinami.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinę bylą neperžengdama faktinio ir teisinio apeliacinių skundų pagrindo (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl termino, už kurį skaičiuotinas nuomos mokestis

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuomos mokestis turėtų būti skaičiuojamas už laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. birželio 15 d. Atsakovo teigimu, nuomos mokestis turėtų būti paskaičiuotas už 2003 m. vasario 4 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Ginčo patalpos atsakovui buvo perduotos 1997 m. lapkričio 24 d. perdavimo-priėmimo aktu (T. 1, b. l. 8). 1998 m. kovo 31 d. šalys sudarė nuomos sutarties pakeitimą (T. 1, b. l. 9), kuriame numatyta, kad patalpoms reikalinga rekonstrukcija, o rekonstrukcijai panaudotos lėšos bus užskaitytos į nuomos mokestį (15, 16 p.). Nuomos sutartyje nėra aiškiai aptarta, ar patalpų rekonstrukcijos metu nuomos mokestis bus skaičiuojamas ar ne, todėl abi šalys pareigą mokėti nuomą aptariamu metu aiškina sau palankia linkme. Atsakovo teigimu, jis iki rekonstruotų patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti 2003 m. vasario 4 d. (T. 2, b. l. 170-173) patalpomis nesinaudojo, todėl nuomos mokestis iki šios datos negali būti skaičiuojamas. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu sutinka iš dalies.

Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nuomos sutarties sudarymo metu išnuomojamos patalpos savivaldybei priklausė patikėjimo teise (T. 1, b. l. 11, 146; T. 4, b. l. 69), todėl šalių santykius reglamentavo ne tik sutartis, bet ir privalomo pobūdžio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 448 patvirtintos Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos bei panaudos taisyklės (1 p.) bei jau minėta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka (1 p.). Pagal šios tvarkos 17 punktą rekonstravimo ar remonto metu, išsikėlęs iš nuomojamų patalpų, nuomos mokesčio nuomininkas nemoka. Kolegija, įvertinusi, kad ginčo patalpos buvo išnuomotos atsakovo leidybinei veiklai (redakcijai įkurti) (nuomos sutarties 1 p.), taip pat patalpose atliktų kai kurių darbų pobūdį (elektros instaliacijos, santechnikos, komunikacijos tinklų įrengimas) (T. 1, b. l. 162), pripažįsta kad dėl remonto ginčo patalpomis nebuvo galima naudoti. Atitinkama atsakovo pozicija buvo visuomet nuosekli (T. 1, b. l. 147-150, 173-175; T. 2, b. l. 187-191). Tai leidžia taikyti aptartą Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarkos 17 punkto normą.

Nepaisant to, negalima sutikti su atsakovu, kad ieškovas neturi teisės reikalauti nuomos mokesčio iki pat patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti 2003 m. vasario 4 d. Visų pirma būtina pažymėti, kad Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos kainos skaičiavimo tvarka teisę nemokėti nuomos sieja su rekonstrukcijos ar remonto laikotarpiu, o ne su rekonstruoto ar suremontuoto statinio pripažinimu tinkamu naudoti. Antra, nagrinėjamu atveju patalpų pripažinimas tinkamomis naudoti truko daug ilgiau nei pats remontas (T. 1, b. l. 154-158, 173-177). Trečia, pats atsakovas nėra nuoseklus ir nurodo skirtingus laikotarpius, kada vyko remontas ir nebuvo galima naudotis patalpomis. Pavyzdžiui, atsiliepime teigiama, patalpomis nebuvo galima naudotis 13 mėn. skaičiuojant nuo 1998 m. kovo 31 d. (T. 1, b. l. 142). Prašyme skirti ekspertizę atsakovas nurodė, kad patalpų remontas truko nuo 1998 m. liepos mėn. iki 1999 m. rugsėjo mėn. (T. 3, b. l. 12-13). 2003 m. kovo 2 d. rašte ieškovui atsakovas teigė, kad iki 1998 m. liepos 24 d. rekonstravo dalį patalpų (102,47 m2) ir jomis pradėjo naudotis savo veiklai vykdyti, likusi dalis patalpų (337,37 m2) buvo rekonstruota 2000 m. (T. 1, b. l. 173-175). Tuo tarpu 2003 m. gruodžio 23 d. rašte atsakovas jau nurodo, kad visų patalpų remonto darbai faktiškai buvo pabaigti 1999 m. pavasarį, o trūkumai buvo šalinami iki rudens (T. 2, b. l. 187-191). Aplinkybę, kad patalpų remontas truko 1998-1999 m. iš esmės patvirtina ir didžioji dalis byloje esančių su remontu susijusių dokumentų (T. 4, b. l. 1-67, 84-88, 102, 118-199). Tai, kad privalomi leidimai statybos darbams buvo išduoti vėliau nei pradėta atlikti darbus (T. 5, b. l. 8-7), neturi įtakos nustatant faktinį patalpų remonto laikotarpį.

Kolegijos vertinimu, nenuosekli ir prieštaringa atsakovo pozicija dėl patalpų remonto ir negalėjimo jomis naudotis termino leidžia kalbėti apie atsakovo nesąžiningumą siekiant suklaidinti proceso dalyvius apie bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Teisė negina nesąžiningo asmens (CK 1.137 str. 2-5 d.), todėl kolegija, nustatydama, kada atsakovas įgijo galimybę naudotis išsinuomotomis patalpomis, remiasi atsakovo raštuose nurodytais jam nepalankiausiais terminais. Tokiu būdu pripažintina, kad atsakovas 102,47 m2 dydžio patalpų dalimis galėjo naudotis nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., o likusia patalpų dalimi – 337,37 m2 – nuo 1999 m. balandžio 1 d. Atitinkamai nuo šių datų skaičiuotinas nuomos mokestis.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuomos mokestis turėtų būti skaičiuojamas iki 2009 m. birželio 15 d., kuomet patalpos priėmimo-perdavimo aktu buvo grąžintos ieškovui (T. 5, b. l. 94). Teisėjų kolegija su šia išvada nesutinka.

Ieškovė byloje buvo pareiškusi ir reikalavimą dėl nuomos sutarties nutraukimo, tačiau, grąžinus patalpas, jo atsisakė (T. 5, b. l. 96-97). Taigi abi šalys bylos nagrinėjimo metu žinojo, kad nuomos santykiai anksčiau ar vėliau nutrūks ir iš esmės neketino jų tęsti. Esant tokiom aplinkybėm, kolegijos vertinimu, įstatyme numatytas trijų mėnesių įspėjimo terminas dėl neterminuota tapusios nuomos sutarties nutraukimo netaikytinas (CK 6.480 str.).

Atsakovo raštą apie sutarties nutraukimą bei patalpų atlaisvinimą ieškovas gavo 2008 m. gruodžio 22 d. (T. 5, b. l. 190), tačiau patalpas priėmė tik po pusmečio. Ieškovas iš esmės taip ir nesugebėjo pagrįsti tokio neprotingo delsimo ir nebendradarbiavimo (CK 6.200 str. 1, 2 d.), todėl turėtų būti nustatytas naujas terminas, iki kurio skaičiuotina nuoma. Tokiu terminu, kolegijos nuomone, būtų pagrįsta laikyti 2009 m. vasario 1 d., nes jis yra pakankamas ginčo patalpoms perimti. Pats atsakovas, teigdamas, kad raštas apie sutarties nutraukimą ir patalpų atlaisvinimą buvo surašytas 2008 m. gruodžio 1 d., vieno mėnesio terminą laikė protingu patalpų perdavimui-priėmimui.

Dėl nuomos mokesčio dydžio

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už nuomą 2002 m. buvo pagrįstai skaičiuojamas PVM. Atsakovo teigimu, sąskaitas (T. 2, b. l. 91-126) išrašęs asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyrius – nuo 2002 m. sausio 1 d. nebuvo PVM mokėtoju (T. 2, b. l. 147), todėl tokios teisės neturėjo. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas; savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.). Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir savivaldybės administracijos filialai – seniūnijos (Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d.). Savivaldybės administracija, be kita ko, įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų, išlaidų ir kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą (Vietos savivaldos įstatymo 30 str. 2 d. 3 p.).

Ginčo patalpos ieškovo nuosavybe tapo 1999 m. birželio 11 d. (T. 1, b. l. 11). Sąskaitas už patalpų nuomą išrašinėjo minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, kuris 2002 m. sausio 1 d. buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro. Kitas vertus, PVM mokėtoju nuo pat 1998 m. kovo 1 d. tebėra Vilniaus miesto savivaldybės administracija (T. 2, b. l. 147), todėl PVM už nuomą 2002 m. skaičiuotas pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad PVM po 2003 m. sausio 1 d. nebeskaičiuotas ne dėl to, kad subjektas neteko PVM mokėtojo statuso, o todėl, kad nuomos sutarties objektas tapo neapmokestinamas šiuo mokesčiu (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas, taip pat pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad iš viso per nustatytą terminą atsakovas turėjo sumokėti ieškovui 572 547,43 Lt dydžio nuomos mokestį. Ši suma apskaičiuota tokiu būdu:

1) už laikotarpį nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. iki 1999 m. balandžio 1 d. nuoma siekia 9 837,12 Lt (102,47 m2, 12 Lt už 1 m2);

2) už laikotarpį nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., kai buvo nustotas taikyti PVM, nuoma siekia 237 513,60 Lt (439,84 m2, 12 Lt už 1 m2);

3) už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 5 d., kai 2003 m. vasario 4 d. patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti akte konstatuota, kad patalpų plotas sumažėjo iki 438 m2, nuoma siekia 5 111,94 Lt (439,84 m2, 4 472,95 Lt už 1 mėn.);

4) už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2009 m. vasario 1 d. nuoma siekia 320 084,77 Lt (438 m2, 4 472,95 Lt už 1 mėn.).

Atsakovas ieškovui sumokėjo 8 945,90 Lt nuomos mokesčio (T. 1, b. l. 16), taip pat ieškovas įskaitė į nuomos mokestį 150 822,04 Lt atsakovo turėtų patalpų remonto išlaidų (T. 1, b. l. 12), todėl atsakovo skola ieškovui siekia 412 779,49 Lt.

Dėl patalpų remontui panaudotų lėšų įskaitymo į nuomos mokestį

Ginčas tarp šalių kilo ir dėl atsakovo patalpų remontui panaudotų lėšų, įskaitytinų į nuomos mokestį, dydžio. Ieškovo teigimu, į nuomą galėjo būti įskaityta tik 150 822,04 Lt suma, tuo tarpu atsakovas mano, kad turėjo būti įskaityta 624 900 Lt suma, nustatyta VšĮ „Statybos ir projektavimo sisteminimo centras“ atliktos ekspertizės metu.

Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyvių byloje esančių įrodymu ištyrimu; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas (CPK 218 str.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu buvo nesivadovauta VšĮ „Statybos ir projektavimo sisteminimo centras“ pateiktos ekspertizės išvada (T. 5, b. l. 8-13). Iš tiesų, ekspertizės aktas yra itin trumpas, nedetalus ir iš esmės nemotyvuotas. Nors akte nurodoma, kad remonto darbai faktiškai buvo atlikti 2000-2003 m., tačiau jau konstatuota, kad darbai buvo vykdomi 1998-1999 m.

Ieškovas ginčijo ir UAB „Statybos ekspertų biuras“ ekspertizės išvadas (T. 1, b. l. 158-172), todėl apeliacinėje instancijoje buvo paskirta dar viena ekspertizė. Ją atlikęs ekspertas V. B. Elenbergas pateikė išvadas, kad: ginčo patalpose buvo atlikti paprastojo remonto darbai, kurių vertė 1998 m. kainomis siekia 129 953 Lt, o 2000 m. kainomis – 140 714 Lt; išliekamosios darbų vertės nėra, prastai atliktais statybos darbais patalpos nebuvo pagerintos; dalis medžiagų buvo įsigyjama žymiai padidintomis kainomis, atlikti darbai nesutampa nei su perduotų medžiagų kiekiais, nei su patalpų dydžiu, o dalis nurašytų medžiagų ir įrankių nesusiję su patalpų remontu.

Nors atsakovas ir ginčijo pastarosios ekspertizės išvadas, tačiau kolegija su atsakovo argumentais nesutinka. Ekspertizės išvados yra detaliai motyvuotos, pagrįstos skaičiavimais, logiškos ir todėl nėra pagrindo jomis nesivadovauti. Atsižvelgiant į eksperto nustatytą atliktų darbų vertę, kuri yra mažesnė nei buvo ieškovo įskaityta į nuomos mokestį, eksperto pastebėjimai dėl darbų pobūdžio (remonto ar rekonstrukcijos darbai) neturi esminės reikšmės. Priešingai nei teigia atsakovas, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ekspertas buvo šališkas ar priešiškai nusiteikęs atsakovo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į šios ekspertizės išvadas, konstatuotina, kad ieškovas pagrįstai į atsakovo mokėtina nuomą įskaitė tik 150 822,04 Lt sumą, todėl tenkinti atsakovo priešieškinį nėra pagrindo.

Dėl delspinigių dydžio  už nesumokėtą nuomos mokestį ir procesinių palūkanų

Nuomos sutartyje numatyti 0,2 procento dydžio delspinigiai per dieną už pavėluotą nuomos mokesčio mokėjimą (8 p.). Ieškovas prašė priteisti 542 179,23 Lt dydžio delspinigius, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepateikė detalaus ir aiškaus jo skaičiavimo. Savo ruožtu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį šiam reikalavimui ir delspinigius skaičiuoti tik už 6 mėn. (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), taip pat juos sumažinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties taikymo apskritai nepasisakė (CPK 265 str.).

Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visų pirma prašoma priteisti delspinigių suma turėtų būti skaičiuojama už 180 dienų nuo visos 412 779,49 Lt sumos (CK 1.127 str. 5 d.). Tokiu būdu delspinigių suma siekia 148 600,62 Lt. Tačiau net ir tokia suma yra aiškiai per didelė ir neprotinga, nepagrįsta jokiais ieškovo nuostoliais, todėl, kolegijos įsitikinimu, būtų pagrįsta ją sumažinti iki 40 000 Lt (CK 6.73 str. 2 d.). Tokia suma nustatyta įvertinant ir ilgai trukusį atsakovo vengimą vykdyti savo įsipareigojimus.

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 452 779,49 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2006 m. vasario 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatydamas terminą, už kurį ieškovas turi teisę reikalauti nuomos mokesčio, netaikydamas ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti delspinigius, iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), kuris, atsižvelgiant ir į naujos ekspertizės išvadas, keistinas – ieškinys tenkintinas iš dalies, o priešieškinis atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 6 750 Lt dydžio išlaidas už ekspertizės atlikimą (T. 6, b. l. 75, 91), taip pat būtų turėjęs mokėti 12 408 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 83 str. 1 d. 10 p.). Laikytina, kad buvo patenkinta 30 procentų ieškovo skundo reikalavimų, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 2 025 Lt išlaidoms atlyginti, o valstybei iš atsakovo – 3 722 Lt ieškovo mokėtino žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2, 3 d., 96 str. 2 d.). Atsakovas už savo apeliacinį skundą sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio (T. 5, b. l. 189), o kita mokesčio dalis – 7 612 Lt – buvo atidėta iki teismo procesinio sprendimo priėmimo (T. 5, b. l. 79). Atsakovas taip pat patyrė 2 250 Lt dydžio išlaidas už ekspertizės atlikimą (T. 6, b. l. 79). Laikytina, kad buvo patenkinta 10 procentų atsakovo skundo reikalavimų, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 325 Lt išlaidoms atlyginti, o iš atsakovo valstybei – 6 851 Lt už atsakovo skundą mokėtino žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1-3 d., 96 str. 1 d.).

Pakeitus sprendimą, pakeistinas šalių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovas patyrė 359,12 Lt dydžio išlaidas, susijusias su nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vykdymu (T. 5, b. l. 126-129). Ieškovas taip pat būtų turėjęs mokėti 14 510 Lt dydžio žyminį mokestį už ieškinį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 10 p.). Laikytina, kad buvo patenkinti 43 procentai ieškinio reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovo priteistini 154 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o valstybei iš atsakovo – 6 239 Lt ieškovo mokėtino žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d., 96 str. 1 d.). Atsakovo priešieškinis atmestas visiškai, todėl valstybei iš atsakovo priteistina 9 749 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo (T. 2, b. l. 176-177; T. 5, b. l. 60). Valstybei iš atsakovo taip pat priteistina bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalis – 27 Lt (CPK 92, 96 str.).

Įvertinus aukščiau išdėstytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (įskaičius priešpriešinius šalių reikalavimus), ieškovui iš atsakovo priteistina 1 854 Lt. Tuo tarpu valstybei iš atsakovo priteistina 26 588 Lt.

Ekspertui už atliktą ekspertizę sumokėtina iš šalių avansų, įmokėtų į apeliacinės instancijos teismo specialiąja sąskaitą (CPK 91 str. 1, 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litovskij kurjer“ 412 779,49 Lt (keturis šimtus dvylika tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt devynis litus ir 49 ct) nuomos mokesčio, 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) delspinigių ir  1 854 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis litus ) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, iš viso 454 633,49 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt keturis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt tris litus ir 49 ct), taip pat 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 452 779,49 Lt (keturių šimtų penkiasdešimt dviejų tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt devynių litų ir 49 ct) sumą nuo bylos iškėlimo 2006 m. vasario 13 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litovskij kurjer“ 26 588 Lt (dvidešimt šešis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752), sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokas kodas 5660).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš Lietuvos apeliacinio teismo specialiosios sąskaitos išmokėti ekspertui Vytautui Bronislovui Elenbergui 9 000 Lt (devynis tūkstančius litų) už atliktą ekspertizę.