Baudžiamoji byla Nr. 2K-458 / 2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.18.6. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant L. Baužienei,
dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,
gynėjui K. Ašmiui,
nuteistajai M. Ž.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. J. ir M. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria nuteistųjų L. J. ir M. Ž. apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžio atmesti.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžiu L. J. ir M. Ž. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 5 000 Lt (40 MGL dydžio) bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir nuteistųjų gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
L. J. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2002 metais dėl nusikalstamo nerūpestingumo aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą bei įstatymų nustatytą laiką nesaugojo suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų ,,Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 4, 9,16 punktų, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, 2000 m. gegužės 21 d. įsakymu save paskyręs kasininku, pagal grynųjų pinigų priėmimo – perdavimo aktus, nedarydamas įmonės kasos knygoje įrašų, vyr. buhalterei perdavė UAB (duomenys neskelbtini) pinigų sumas – 2002 m. liepos 19 d. - 69 605,88 Lt, 2002 m. rugpjūčio 19 d. - 252 705,88 Lt, 2002 m. spalio 1 d. 49 000 Lt, šioms sumoms neišrašė kasos pajamų ir išlaidų orderių, neužtikrino, kad minėtos ūkinės operacijos būtų įregistruotos į UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygą bei žiniaraščius sąskaitai 272 „Kasa“, neužtikrino avansinių ataskaitų vedimo tvarkos, tai yra minėtos pinigų sumos buvo įtrauktos į avanso ataskaitas, prieš tai jų neįregistravus kasos knygoje, įmonėje nenustatė apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų iki finansinės atskaitomybės pateikimo saugojimo tvarkos, neišsaugojo degalinės (duomenys neskelbtini) Nemenčinės sen., Vilniaus raj., degalų pardavimo degalinėje apskaitos žurnalo už 2002 m. sausio 1 d. – 2002 m. liepos 4 d. laikotarpį, dėl ko iš dalies negalima nustatyti 2002 metų UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų bei įvertinti turto.
M. Ž. nuteista už tai, kad būdama UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2002 metais dėl nusikalstamo nerūpestingumo aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą: pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, ,,Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių“ 9, 16, 18 punktų nuostatas, neapskaičiusi buhalterinėje apskaitoje naudojo pinigines lėšas UAB (duomenys neskelbtini) ūkinėje veikloje atsiskaitydama pagal sudarytas sutartis už prekes su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), tai yra į UAB (duomenys neskelbtini) žiniaraštį sąskaitai 272 „Kasa“ neįrašė įmonės direktoriaus L. J. perduotų pinigų, skirtų atsiskaityti su UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriais ir padengti kitus įsiskolinimus – 2002 m. liepos 19 d. 69 605,88 Lt, 2002 m. rugpjūčio 19 d. 252 705,88 Lt, 2002 m. spalio 1 d. 49 000 Lt bei nekontroliavo kasininko, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga ir dėl to kasos knygoje neužregistruotos minėtos kasos operacijos, taip pat šias pinigų sumas įtraukė į avanso ataskaitas, prieš tai jų neįregistravusi kasos knygoje, dėl ko iš dalies negalima nustatyti 2002 metų UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų bei įvertinti turto.
Kasaciniu skundu nuteistieji L. J. ir M. Ž. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2, 11, 223 straipsnius) ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismas negalėjo jų veikos kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnį, nes bylos nagrinėjimo metu įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nenustatė BK 223 straipsnio dispozicijos reikalaujamų konkrečių padarinių kilimo.
Kasatoriai pripažįsta, kad pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, reikalavimus, tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai iš straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ nurodė, kaip yra suprantama kiekviena reikalaujama pasekmė, kaip ji apskaičiuojama ar nustatomas jos buvimas (turtas, kapitalas, įsipareigojimai, struktūra). Teismas taip pat paaiškino, jog kadangi šios veikos padariniai įstatyme yra nurodyti kaip alternatyvūs, todėl teismų procesiniuose dokumentuose turėtų būti nurodomi ne visi įstatyme išvardyti padariniai, o tik konkretūs tam atvejui nustatyti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu surašyta specialisto išvada, kuria rėmėsi teismas, pateikia tik pažeistų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, išvardinimą, t. y. kas įrašoma į kasos pajamų orderį, kur jie registruojami ir pan. Tačiau revizijos metu nebuvo tirti įstatymo reikalaujami objektai (galimybė visiškai ar iš dalies nustatyti pasekmes), tuo pačiu neįvardinti konkretūs įstatymo reikalaujami padariniai. 2004 m. liepos 1 d. išvadoje nurodyta, kad negalima nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės arba įvertinti turto. Tokia išvada nepagrįstai vadovavosi prokuroras kaltinamajame akte ir teismas nuosprendyje ir nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad „iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto ir kt.“ Toks konstatavimas negali būti laikomas pakankamu, nes kasatoriams neaišku, ko konkrečiai negali nustatyti tyrimas, kuo konkrečiai jie buvo kaltinami ir dėl ko nuteisti.
Taip iš esmės pažeistos kaltinamųjų teisę į gynybą užtikrinančios BPK 187 ir 219 straipsnių nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 rekomendacijų, nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų skundo argumentų ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistųjų L. J. ir M. Ž. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį
BK 223 straipsnio 1 dalyje, be kitų atvejų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba įstatymų nustatyta tvarka nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kyla tuo atveju, kai dėl šių veikų padarymo kyla padariniai, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis L. J., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, save paskyręs įmonės kasininku, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio, ,,Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 4, 9, 16 punktų nuostatas, nesurašydamas pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, nedarydamas įrašų kasos knygoje, 2002 m. liepos 19 d., 2002 m. rugpjūčio 19 d., 2002 m. spalio 1 d. perdavė vyriausiajai buhalterei M. Ž. UAB (duomenys neskelbtini) pinigų sumas, iš viso 371 311,76 Lt, neužtikrino, kad minėtos ūkinės operacijos būtų įregistruotos į UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygą bei žiniaraščius sąskaitai 272 „Kasa“, neužtikrino avansinių apyskaitų vedimo tvarkos, be to, įmonėje nenustatė apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų iki finansinės atskaitomybės pateikimo saugojimo tvarkos, neišsaugojo degalinės (duomenys neskelbtini) Nemenčinės sen., Vilniaus raj., degalų pardavimo degalinėje apskaitos žurnalo už 2002 m. sausio 1 d. – 2002 m. liepos 4 d. laikotarpį. Nuteistoji M. Ž., būdama UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, ,,Kasos darbo organizavimo ir operacijų atlikimo taisyklių“ 9, 16, 18 punktų nuostatas, minėtas direktoriaus perduotas pinigines lėšas neapskaičius buhalterinėje apskaitoje naudojo UAB (duomenys neskelbtini) ūkinėje veikloje atsiskaitydama pagal sudarytas sutartis už prekes su kitomis įmonėmis, nekontroliavo kasininko, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga ir dėl to kasos knygoje neužregistruotos minėtos kasos operacijos, taip pat šias pinigų sumas įtraukė į avanso ataskaitas, prieš tai jų neįregistravus kasos knygoje.
Tokius nuteistųjų L. J. ir M. Ž. veiksmus žemesnės instancijos teismas teisingai laikė BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijos objektyviaisiais požymiais. Patys kasatoriai pripažįsta padarę šiuos teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidimus, tačiau teigia, kad byloje nenustatyti kiti būtini objektyvieji požymiai – padariniai. Šį, pagrindinį argumentą dėl, jų nuomone, netinkamai pritaikytų BK 2, 11 ir 223 straipsnių nuostatų, kasatoriai grindžia tuo, kad realią įmonės veiklą ir turtą galima nustatyti iš kitų dokumentų, atliekant patikrinimus kitose įmonėse. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios aplinkybės negali būti pagrindas kaltininkams taikyti ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę (pastaruoju atveju užtenka tik apskaitos taisyklių pažeidimo fakto).
Bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos specialistų išvados Nr. 5/1-143 ir Nr. 5-1/85 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, kuriose konstatuota, kad dėl padarytų teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti 2002 metų UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės arba įvertinti turto. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas A. Girnys visiškai patvirtino šias išvadas. Abejoti išvadomis ir specialisto kompetencija, skirti ekspertizę ar kviesti nepriklausomą auditorių teismas pagrįstai neturėjo pagrindo. Įvertindamas šias specialistų išvadas ir kitus faktinius duomenis žemesnės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią 1961 m. BK 322 straipsnio redakciją – įmonės veiklą, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar turtą) turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Būtent tokie padariniai nustatyti šioje byloje, todėl nuteistųjų L. J. ir M. Ž. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
Dėl BPK 187 ir 219 straipsnių taikymo
Bylos ikiteisminio tyrimo metu L. J. ir M. Ž. įteikti pranešimai apie įtarimą išdėstyti nepažeidžiant BPK 187 straipsnio nuostatų. Kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, jame nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, bei konkretūs Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų straipsniai, dalys ir punktai, kurių pažeidimų L. J. ir M. Ž. kaltinami. Šiuose procesiniuose dokumentuose įvardinti konkretūs įstatymo dispozicijos reikalaujami padariniai – negalėjimas dėl nuteistųjų veikų nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų bei įvertinti turto.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo laikydamasi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė išvadą davusį specialistą, todėl teigti, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis būtų surašyta pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasatorių argumentai dėl to, jog dalį apeliacinių skundų argumentų teismas nepagrįstai laikė metodinėmis rekomendacijomis ir plačiau dėl jų nepasisakė, yra atmestini, nes tokius pačius motyvus jie išdėsto ir kasaciniame skunde, tačiau, kaip jau buvo minėta, jų nurodomos aplinkybės dėl įstatymo padarinių nustatymo veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šių rekomendacijų apeliacinės instancijos teismas byloje laikėsi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistųjų L. J. ir M. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Antanas Klimavičius
Viktoras Aidukas