Teisėjas  D. Kantaravičius

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 31 d.

Kaunas

             Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Arūno Paštuolio,  Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei,  dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam D. P. , gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, nuteistojo G. M. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. P. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 138 str. 1 d. (perkvalifikavus iš BK 138 str. 1 d.), ir paskirta bausmė - laisvės apribojimas 7 (septyniems) mėnesiams, jam paskiriant įpareigojimus: 1) nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose ir 2) per 7 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Išaiškinta G. M. , kad be bausmę vykdančios institucijos žinios jis privalo nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, nustatyta tvarka atsiskaityti kaip vykdo įpareigojimus;

D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 138 str. 1 d. (perkvalifikavus iš BK 138 str. 1 d.), ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, jam paskiriant įpareigojimus: 1) nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose ir 2) per 1 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Išaiškinta D. P. , kad be bausmę vykdančios institucijos žinios jis privalo nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, nustatyta tvarka atsiskaityti kaip vykdo įpareigojimus;

Nukentėjusio J. S. , a.k. (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, solidariai iš G. M. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) priteisiant 2000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti;

Nukentėjusio J. S. civilinis ieškinys dalyje dėl 1400 Lt turtinei žalai atlyginti atmestas;

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įm.k. 191351679, Kalvarijų g. 147, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) , AB banke „Hansabankas“, civilinis ieškinys patenkintas visiškai, solidariai iš G. M. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) priteisiant 1342,00 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt du litus);  ir

    n u s t a t ė :

G. M. ir D. P. nuteisti už tai, kad jie 2009-03-29 apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu bendrininkų grupėje, viršindami būtinosios ginties ribas, bendrai tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius J. S. į galvą, nugarą, dešinį šoną ir kairę koją, kuo padarė nukentėjusiajam J. S. lengvą galvos smegenų sukrėtimą, odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, dešiniame šone, poodines kraujosruvas akių vokuose, kairėje čiurnoje, kairės čiurnos sąnario, nugaros ir veido sumušimus, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

              Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti, panaikinti J. S. ir Valstybinės ligonių kasos prie SAM civilinius ieškinius.   Skunde nurodoma, jog  apylinkės teismo nuosprendis neatitinka byloje surinktų ir įrodytų faktinių aplinkybių. Teisiamajame posėdyje nuteistasis kaltu prisipažino iš dalies. Byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis darytina išvada, kad nuteistieji galėjo J. S. suduoti daugiau nei po du smūgius, tačiau teismų ir bausmių skyrimo praktikoje nėra nurodyta, kiek daugiausiai galima suduoti smūgių žmogui besiginant, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Be to, teismas nepriėmė J. S. pateikto rašytinio įrodymo, kuriame buvo medicinos eksperto išvada, jog jis buvo sumuštas posūnio. Net vertinant, jog nuteistieji sudavė J. S. apie 7 smūgius, nereiškia, kad jie viršijo būtinosios ginties ribas.  Apelianto nuomone, J. S. prarado sąmonę ne po pirmų smūgių ir galėjo bet kuriuo metu panaudoti šaunamąjį ginklą.  Dėl to, norėdami apsiginti, jie galėjo suduoti ir daugiau smūgių.  Iš byloje surinktų objektyvių įrodymų matyti, kad J. S. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis nusižengė BK 28 str. 3 d., kurioje kalbama apie nužudymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis neveikė tyčia, būtinosios ginties padariniai J. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl teismo motyvai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.  Būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo.  

          Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 kovo 8 d. nuosprendį ir jį išteisinti, panaikinti J. S. ir Valstybinės ligonių kasos prie SAM civilinius ieškinius. Skunde nurodoma, jog  apylinkės teismo nuosprendis neatitinka byloje surinktų ir įrodytų faktinių aplinkybių. Teisiamajame posėdyje nuteistasis kaltu prisipažino iš dalies.  Nurodo, jog J. S. mušė, nes šis turėjo kišenėje pistoletą ir nuteistieji bijojo, kad jis nepanaudotų ginklo prieš juos. Be to, J. S. tą vakarą buvo neblaivus, tai įrodo liudytojų parodymai. Būdamas neblaivus ir besitraukdamas ginklą iš kišenės,  J. S. pažeidė ginklo laikymo ir naudojimo taisykles ir viešąją tvarką ir kėsinosi į jų gyvybes.   Byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis darytina išvada, kad nuteistieji galėjo J. S. suduoti daugiau nei po du smūgius, tačiau teismų ir bausmių skyrimo praktikoje nėra nurodyta, kiek daugiausiai galima suduoti smūgių žmogui besiginant, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Nuteistasis nepamena, kad jie būtų sudavę daugiau nei du smūgius. Be to, teismas nepriėmė J. S. pateikto rašytinio įrodymo, kuriame buvo medicinos eksperto išvada, jog jis buvo sumuštas posūnio. Net vertinant, jog nuteistieji sudavė J. S. apie 7 smūgius, nereiškia, kad jie viršijo būtinosios ginties ribas. Apelianto nuomone, J. S. prarado sąmonę ne po pirmų smūgių ir galėjo bet kuriuo metu panaudoti šaunamąjį ginklą. Dėl to, norėdami apsiginti, jie galėjo suduoti ir daugiau smūgių. Iš byloje surinktų objektyvių įrodymų matyti, kad J. S. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis nusižengė BK 28 str. 3 d., kurioje kalbama apie nužudymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis neveikė tyčia, būtinosios ginties padariniai J. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl teismo motyvai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.  Būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. 

Teismo posėdyje nuteistasis D. P. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo G. M. gynėjas advokatas prašė nuteistojo skundą tenkinti,  prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų D. P. ir G. M. apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Apeliantai nepagrįstai skunduose teigia, kad  apylinkės teismo nuosprendis neatitinka byloje surinktų ir įrodytų faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai bei pagrįstai D. P. ir G. M. pripažino kaltais, padarius  jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

           Nors nuteistieji savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino iš dalies, jų kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog tai, kad D. P. ir G. M. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1d., tai yra, kad  G. M. ir D. P. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nukentėjusiajam J. S. sudavė smūgius, byloje ginčo nekyla, tai patvirtino tiek patys kaltinamieji, tiek nukentėjęs, tiek ir dalis apklaustų liudytojų.

            Skunduose nepagrįstai teigiama, kad būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. Nors kaltinamieji pripažino tyčia sudavę tik po 2 smūgius, tačiau šie jų parodymai neatitinka nukentėjusio, liudytojų bei teismo medicinos specialisto išvados, kurioje objektyviai buvo konstatuoti net 7 trauminiai poveikiai (b. l. 39-40). Teismas teisingai nustatė, jog gynybos pobūdis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes nukentėjęs patyrė net 7 smūgius ir tiek smūgių toje situacijoje nebuvo būtina suduoti. Patys kaltinamieji apklausų metu pripažino, kad jau po pirmo smūgio J. S. pargriuvo ant žemės, todėl jo kėsinimas nebuvo toks pavojingas, kad kiltų būtinybė suduoti jam 7 smūgius, ir todėl jau po pirmojo smūgio išnyko būtinumas rankomis ir kojomis suduoti daugiau smūgių. Tokiu būdu būtinosios ginties ribų peržengimas inkriminuotas pagrįstai.

            Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P. ir G. M. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų yra teisinga. Teismas nustatė, jog įvykio metu J. S. turėjo šaunamąjį ginklą, kaltinamųjų parodymų versija, jog jie J. S. sudavė smūgius tik pamatę, kaip šis iš kišenės traukia ginklą, liko nepaneigta. Iš savo motinų žinodami apie joms grasinimus pistoletu, kaltinamieji pagrįstai bijojo būti patys pašauti, todėl nelaukdami, kol ginklas bus iš kišenės ištrauktas, sudavė smūgius nukentėjusiajam ir tokiu būdu kėsinimąsi į jų sveikatą ar gyvybę teisėtai atrėmė. Teismas pagrįstai nusprendė, kad gynybos pobūdis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes nukentėjęs patyrė net 7 smūgius ir tiek smūgių toje situacijoje nebuvo būtina suduoti. Iš BK 28 straipsnio matyti, kad asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo nusikalstamo kėsinimosi, privalo elgtis taip, kad dėl gynybos besikėsinančiajam nebūtų padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta. Pagal baudžiamąjį įstatymą nereikalaujama, kad besiginantis asmuo veiktų taip, kad gynybos priemonės ir gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pavojingumą. Iš to darytina išvada, kad pagal baudžiamąjį įstatymą gynyba turi būti proporcinga kėsinimosi pavojingumui. Paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212 / 2009). Todėl, kad patys kaltinamieji apklausų metu pripažino, kad jau po pirmo smūgio J. S. pargriuvo ant žemės, jau po pirmojo smūgio išnyko būtinumas rankomis ir kojomis suduoti daugiau smūgių, teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamieji būtinosios ginties ribas peržengė.

Atmestini apeliacinių skundų argumentai dėl nepagrįstai tenkintų civilinių ieškinių. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad turtinės ir neturtinės žalos dydžio klausimas teisme buvo išsamiai apsvarstytas, teismas vadovavosi CK normomis, reglamentuojančiomis turtinės ir neturtinės žalos bei jos dydžio nustatymą, nepadarydamas esminių BPK pažeidimų, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo elgesį konflikto metu, ir į visus kitus įstatyme nustatytus kriterijus.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma D. P. ir G. M. kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtino, civiliniai ieškiniai tenkinti pagrįstai.

 Visi apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.  

        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

         Nuteistųjų D. P. ir G. M. apeliacinius skundus atmesti.

          Kolegijos pirmininkas                                                                    Valdas   Vitunskas

         Teisėjai                                                                                          Arūnas Paštuolis                                                                                                                             

                                                                                                               Gytis   Večerskas