Administracinė byla Nr. ATP-185-300/2014

                                                                 Teisminio proceso Nr. 4-70-3-02948-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.3.; 79.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 19  d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo D. N. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį 2700 Lt (dviejų tūkstančių septynių šimtų litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

n u s t a t ė :

D. N. nubaustas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 28 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, vairavo automobilį „Seat Toledo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus – nustatytas vidutinis 1,79 promilių girtumas, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui D. N. prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, dalį liudytojų parodymų nepakankamai motyvuotai atmetė kaip nepatikimus, netinkamai nustatė įtariamo pažeidimo (įvykio) laiką, todėl apeliantas mano, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, neišsamiai, apsiribojant vien formaliu situacijos vertinimu ir nepakankamai įsigilinus į liudytojų duotų parodymų tarpusavio ryšį. Teigia, kad teismas nepatikėjo jo pateikta įvykio versija, kad dėl stabdžių sistemos gedimo automobiliui užvažiavus ant akmens jis paskambino ir pasikvietė į pagalbą A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), tada parėjo namo, pasiėmė trosą, išgėrė alkoholio ir grįžo prie automobilio laukti A. A.. Pastarajam atvažiavus jis traukė jo automobilį, nutraukė pirmąjį trosą (pirmasis buvo jo atsineštas iš namų), tada atvyko policijos pareigūnai, nustatinėjo A. A. neblaivumą, tada atvažiavo kitas A. A. su D. M., tada abu A. A. traukė automobilį nuo akmens; nutraukė antrą trosą, o jis su D. M. dar išgėrė alkoholio automobilyje, ir tik po viso to, t. y. paėmus paaiškinimus iš D. K. ir P. B., policijos pareigūnas nustatė jam 1,79 promilės girtumą (18.00 val.). Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo išvada dėl teismo nustatytų 28 minučių trukmės įvykio sekos laiko ir teigia, kad tokia teismo išvada – paviršutiniška, prieštarauja byloje suriktai medžiagai ir nelogiška. Nubaustojo asmens įsitikinimu, skambučio policijos pareigūnams laikas jokiu būdu negali būti prilyginamas momentui, kai automobilis faktiškai užvažiavo ant akmens ir jis nustojo jį vairuoti. Pažymi, kad ir policijos pareigūnai (A. J. ir V. V.) nurodė, kad atvykę į įvykio vietą (apie 17.35 val.) jie rado ne tik jį, bet ir A. A.. Be to, tai, kad džipas atvažiavo anksčiu nei policijos pareigūnai ir tempė automobilį, jog buvo girdimas virvės trūkimo garsas, minėjo liudytojai D. K. ir P. B.. Todėl mano, kad protokole ir nutarime nurodytas teisės pažeidimo padarymo laikas (18.00 val.) bei teismo išvada apie tai, kad nuo automobilio užvažiavimo ant akmens iki jo neblaivumo patikrinimo praėjo tik 28 minutės, yra visiškai nepagrįsta ir netgi prieštarauja bylos medžiagai. Apelianto vertinimu, nuo jo skambučio A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) iki jo atvažiavimo traukti automobilį praėjo apie 20 minučių, po to dar apie 10 minučių sugaišta traukiant automobilį jo atsineštu trosu iki jį nutraukiant ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) užsirišant jo paties džipe turėtą trosą ir iki pasirodant pareigūnams. Tai, nubaustojo asmens įsitikinimu, leidžia teigti, kad nuo automobilio užvažiavimo ant akmens iki jo neblaivumo patikrinimo praėjo ne teismo nurodytos 28 minutės, bet visa valanda, o jis turėjo apie 20 minučių nueiti iki savo namų, esančių už apytiksliai 120 metrų nuo įvykio vietos, išgerti alkoholio ir pasiimti trosą automobiliui vilkti. Dėl anoniminio skambučio policijai nurodo, kad skambučio tikslas buvo pranešti ne apie patį įvykį, bet apie „kaltininko ketinimą pasišalinti“, todėl apeliantas mano, kad anonimas į policijos įstaigą skambino tik pamatęs, kaip A. A. arba prieš jį buvusi mašina bandė vilkti automobilį, taip siekdamas užkirsti kelią pasišalinimui. Taip pat nurodo, kad atvykus policijos pareigūnams buvo aiškiai matyti, jog šalia stovi du automobiliai, kuriuos vairavo jis ir A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.). Aiškinantis, kuris iš judviejų vairavo ant akmens užstrigusį automobilį, pareigūnai bendravo su jais abiem, nors ir trumpai, bet jie visi kalbėjosi. Todėl apeliantas įsitikinęs, jog turintys didelę patirtį policijos pareigūnai iš karto būtų supratę jį vartojus alkoholinius gėrimus, ypač esant 1,79 promilėms, ir paklausę, kodėl jis tokios būklės vairuoja džipą. Tai, D. N. įsitikinimu, rodo, kad jis buvo blaivus, o tai patvirtina ir  pareigūnų teismo posėdžio metu duoti parodymai. V. V. nurodė, jog „Kai buvo nurodyta, kad vairavo kitas žmogus, o ne D. N., tai vizualiai jie abu neatrodė neblaivūs, nes normaliai stovėjo, negriuvinėjo. Greičiausia tik atsivedus asmenį prie automobilio pajutome sklindantį alkoholio kvapą“. A. J. nurodė, jog „Bendraujant su nurodytu automobilio vairuotoju, jautėsi sklindantis alkoholio kvapas, tačiau nekoordinuotų judesių nesimatė“ (pastaba: čia pareigūnas pasakojo apie įvykius po to, kai buvo paimti paaiškinimai iš D. K. ir P. B., t. y. atsivedus jį prie policijos automobilio nustatyti neblaivumą 18.00 val., bet ne 17.35 val. ar kelios minutės po to. Todėl apeliantas laikosi pozicijos, jog byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog iki 17.32 val. atvykus policijos pareigūnams jis būtų buvęs neblaivus. Teigia, kad būtent dėl kartu su D. M. automobilyje išgerto alkoholio jis ir pripūtė į pareigūnų alkotesterį 1.79 promilės. Grįsdamas tokį teiginį nurodo, kad atvykus policijos pareigūnams ir jiems pradėjus aiškintis su A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), jis stovėjo šalia policijos automobilio. Atvažiavus A. A. su D. M., jis taip pat stovėjo gatvėje, kol jį į automobilį pakvietė D. M., o atsisėdęs į automobilį jis pradėjo gerti alkoholį. Iš to apeliantas daro išvadą, kad apytikriai nuo 17.40 iki 18.00 val. jis buvo automobilyje su D. M., kol priėjęs policijos pareigūnas paprašė jo išlipti ir eiti su juo iki policijos automobilio nusistatyti neblaivumą. Būtent tada, nubaustojo asmens teigimu, su juo bendraudami policijos pareigūnai ir pajuto alkoholio kvapą, tačiau tai vyko po dvidešimties minučių, per kurias jis išgėrė nemažai alkoholio. Be to, apeliantas nesutinka ir su tuo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi pirminiais liudytojų D. K. ir P. B. duotais paaiškinimais. Teigia, kad tokia teismo pozicija yra tendencinga, šališka ir prieštarauja nekaltumo prezumpcijos esmei. Nurodo, kad minėti liudytojai kardinaliai keitė savo parodymus iš pradžių teigdami, jog matė jį neblaivų, jog bendravo su juo, kad jis prašė nekviesti policijos, jog patys susirado pareigūnus. O teismo posėdžio metu jie jau teigė, jog tą dieną buvo išgėrę, paties įvykio nematė, tik girdėjo stabdomų ratų cypimą, matė stabdymo žymes, kad su juo nebendravo ir priėję nebuvo, o policijos pareigūnai patys pas juos atėjo. Atsižvelgdamas į anksčiau minėtas įrodymų vertinimo taisykles ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., administracinę bylą Nr. N -3165/2009), apeliantas teigia, kad byloje ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad automobilį jis vairavo būdamas neblaivus, juo labiau, kad jo neblaivumo laipsnis buvo 1,79 promilės, nes tai gali būti tik menkai pagrįsta prielaida. Todėl mano, kad šioje byloje nebuvo įrodyta ATPK 126 straipsnio 4 dalies sudėtis, t. y. kad jis 2013 m. rugsėjo 23 d. 18.00 val. automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,79 promilės (vidutinis) girtumo laipsnis.

Atsiliepimu į nubaustojo asmens apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo nutarimą ir                   D. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracine tvarka nubaustas asmuo – D. N., apeliaciniu skundu nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu ir nubaudimu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas neginčija jam nustatyto girtumo laipsnio, tačiau teigia, kad jis automobilį vairavo būdamas blaivus, o alkoholį vartojo po to. Vis dėlto aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nubaudė pagal jam inkriminuotą pažeidimą.  

ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino pateiktus įrodymus, kad neįvertino visų faktinių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, o dalį liudytojų parodymų nepakankamai motyvuotai atmetė kaip nepatikimus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu sutinka su Šiaulių apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamo nutarimo turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad D. N. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.

Pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas vairavo transporto priemonę neblaivus, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, vengė neblaivumo patikrinimo, taip pat vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Tai, kad D. N. vairavo transporto priemonę neblaivus, kai jam buvo nustatytas vidutinis – 1,79 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis, įrodo: liudytojų A. J. ir V. V. teismo posėdžio metu duoti parodymai (34–35, 46–47 b. l.), atitinkantys jų tarnybinius pranešimus (11, 12 b. l.), kai jie parodė, jog gavę pranešimą, kad yra įvykęs eismo įvykis, ir yra galimai neblaivus vairuotojas, su kolega nuvykę į nurodytą vietą rado automobilį nuvažiavusį į kelkraštį ir užvažiavusį ant akmens. Šalia automobilio buvo du asmenys. Besiaiškinant įvykio aplinkybes prie jų priėjo du asmenys, kurie nurodė asmenį, kuris vairavo tą automobilį, iš tų asmenų, kurie tai nurodė, paėmė paaiškinimus. Taip pat parodė ir tai, kad tie asmenys važiavo pro šalį ir matė, kas vairavo automobilį, kuris padarė eismo įvykį. Tarnybinį pranešimą surašė pagal tai, ką nurodė paaiškinimus davę asmenys. Kai atvažiavo į įvykio vietą ir bendravo, jautė iš D. N. sklindantį alkoholio kvapą, be to, ir iš kalbos jautėsi, kad jis išgėręs. 

Šioje situacijoje pastebėtina tai, kad tokie anksčiau išdėstyti liudytojų parodymai atitinka ir priminius, įvykio dieną, pačių asmenų, kurie ir nurodė policijos pareigūnams automobilį vairavusį asmenį, – P. B. ir D. K. paaiškinimus (9, 10 b. l.), kai jie patys, savo ranka rašydami paaiškinimus, nurodė, kad jiems pamačius nuo kelio nuvažiavusį automobilį ir pribėgus prie automobilio, jame sėdintis akivaizdžiai neblaivus vairuotojas prašė nekviesti policijos ir padėti ištraukti mašiną. Jie tą vairuotoją nurodė policijos pareigūnui. Ir nors apylinkės teismo posėdžio metu apklausti P. B. ir D. K. pakeitė savo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, ir liudytojas P. B. nurodė, kad neprisimena, ką sakė tą dieną policijos pareigūnui, kadangi buvo neblaivus, o liudytojas D. K. nurodė, kad jis net nebuvo priėjęs prie automobilio ir todėl nežino, ar vairuotojas buvo neblaivus, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu šie liudytojai nurodė ir tai, kad jie paaiškinimus rašė patys, kad pareigūnai jiems neliepė jų rašyti ir nenurodė, ką rašyti, priešingai, jie tik padavė lapą ir sakė rašyti viską, kas buvo ir ką matė (47–79, 65–66 b. l.). Būtent dėl tokių aplinkybių daroma išvada, kad šių liudytojų pirminiai paaiškinimai, kurie atitinka ir liudytojų A. J. ir V. V. teismo posėdžio metu duotus parodymus (34–35, 46–47 b. l.) bei jų tarnybinius pranešimus (11, 12 b. l.), yra tie objektyvūs duomenys, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pagrindžia, kad D. N., automobiliu nuvažiuodamas nuo kelio ir užvažiuodamas ant akmens, automobilį vairavo jau būdamas neblaivus.

Dėl apelianto ir liudytojų A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), A. A. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir D. M. teismo posėdžio metu duotų parodymų, kai jie nurodė, kad dar iki policijos pareigūnams patikrinant D. N. neblaivumą, jis kartu su D. M. jo automobilyje gėrė alkoholinius gėrimus (36–37, 37–38, 57–58 b. l.), pirmiausia pasisakytina tai, kad visus šiuos asmenis sieja draugystė, antra, tiek apelianto, tiek visų šių asmenų parodymai nebuvo užfiksuoti iš karto po įvykio, priešingai nei liudytojų P. B. ir D. K. paaiškinimai, kurie apeliantui yra visiškai svetimi asmenys (9, 10 b. l.). Maža to, pats apeliantas, užuot jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodęs, jo manymu, tikrąsias įvykio aplinkybes, paaiškinimą rašyti atsisakė (3 b. l.), o versiją, apie alkoholio vartojimą po vairavimo, iškėlė tik teisme. Dėl to, kas paminėta, apygardos teismas, šių aptartų liudytojų parodymus nelaiko objektyviais ir sprendžia, kad remtis jais, kaip teisingais, patvirtinančiais D. N. versiją, nėra pagrindo, todėl jie vertintini kaip siekis padėti D. N. išvengti administracinės atsakomybės, ir dėl to – atmestini.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.

   Kartu pastebėtina tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens D. N. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

  Remdamasis išdėstytais duomenimis, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad anksčiau nurodytų įrodymų visuma patvirtina, kad D. N. vairavo automobilį neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis 1,79 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis, dėl to atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį jis patrauktas pagrįstai.

   Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. vasario 19 d. nutarimą D. N. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį teismo nutarimą, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarimą nepakeistą ir D. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                                                                    Vidmantas Mylė