Civilinė byla Nr. 2A-352/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1, 46
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės,
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant ieškovui J. B. ,
ieškovo atstovui adv. Juozui Šeškevičiui,
atsakovo atstovui adv. Deividui Kursevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priešieškinis patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1361-41/2005 pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovams E. B. , V. B. , A. D. , tretieji asmenys Vilniaus m. 5 notarų biuro notarė Valentina Tinfavičienė, Vilniaus m. 4 notarų biuro notarė Vilija Partaukienė, VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas, dėl nuosavybės teisės pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimo, mainų sutarties nuginčijimo ir daiktinės teisės registracijos panaikinimo ir atsakovo A. D. priešieškinį ieškovui J. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. B. , V. B. ir A. D. , prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į 77,549/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. 5 notarų biure išduotą 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir atstatyti praleistą terminą šiam liudijimui nuginčyti; pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 7 d. mainų sutartį, sudarytą tarp atsakovų E. B. , V. B. ir A. D. ; panaikinti daiktinių teisių į 2/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), registraciją atsakovo A. D. vardu; priteisti ieškovui minėtą butą natūra ir įpareigoti ieškovą išmokėti atsakovams E. B. ir V. B. kompensaciją – po 5 378,51 Lt kiekvienam. Ieškovas nurodė, kad nuo 1957 m. pastoviai gyveno kartu su motina W. B. , dirbo įvairius darbus, taupė pinigus, kad įsigytų butą ir jame kartu su motina gyventų. 1971 m. pradžioje ieškovas su motina sumokėjo pradinį 3 200 rublių įnašą, motinos vardu buvo gautas keturių kambarių kooperatinis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad už motinos vardu gautą butą 1971-1986 m. jis išmokėjo paskolą ir palūkanas, taip pat visą laiką iki 1996 m. vienas mokėjo visus buto komunalinius mokesčius, visiškai išlaikė motiną, vėliau buvo paskirtas motinos rūpintoju, po 1996 m. iš dalies mokėjo mokesčius ir išlaikė motiną iki jos mirties. Ieškovas nurodė, kad po motinos mirties 2001 m. atsakovai – jo broliai E. B. ir V. B. pareiškė pretenzijas į butą, nors šis butas buvo įgytas bendrai iš ieškovo ir jo motinos investicijų, ieškovas ir motina norėjo butą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsakovai jokių investicijų į butą neįdėjo. Kooperatinio buto gavimas motinos vardu buvo vienintelė galima nuosavybės įgijimo forma, sovietmečiu nebuvo kitokios galimybės, t. y. galimybės įgyti butą bendrojon dalinėn nuosavybėn, bet jo ir motinos susitarimas, teisėti ieškovo ir jo motinos lūkesčiai buvo būtent sukurti bendrąją dalinę nuosavybę bendromis investicijomis į butą. Ieškovas nurodė, kad jo asmeninė investicija į butą sudaro 77,549 proc., tačiau po motinos mirties į tai nebuvo atsižvelgta, atsakovams – ieškovo broliams atiteko 2/3 buto, išduodant kiekvienam iš brolių neteisėtą ir pripažintiną negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą į 1/3 dalį buto. Atsakovai E. B. ir V. B. 2004 m. birželio 7 d. mainų sutartimi perleido savo paveldėtas buto dalis atsakovui A. D. , tačiau buto dalys nebuvo faktiškai perduotos A. D. , atsakovas realiai butu nesinaudoja, jo nevaldo, nedisponuoja, be to, ieškovui nebuvo suteikta pirmenybės teisė įsigyti šias dalis, todėl mainų sutartis dėl esminio imperatyvių įstatymo normų pažeidimo yra niekinė ir negaliojanti, o taip pat laikytina tariamuoju sandoriu, todėl pripažinus ją negaliojančia, taikytina restitucija.
Atsakovas A. D. pateikė teismui priešieškinį ieškovui J. B. , prašydamas atidalinti atsakovui A. D. jo kartu su ieškovu J. B. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, priteisiant atsakovui iš ieškovo 84 666,67 Lt dydžio piniginę kompensaciją už jam tenkančią 2/3 ginčo buto dalį, o ieškovui – visą ginčo butą natūra. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovo kaltės naudotis jam priklausančia buto dalimi negali, ieškovas jo į butą neįleidžia, todėl gindamas savo, kaip bendraturčio teises, atsakovas A. D. yra pareiškęs ieškinį ieškovui J. B. dėl naudojimosi ginčo butu tvarkos nustatymo, ši civilinė byla sustabdyta. Atsakovas nurodė, kad visu ginčo butu naudojasi tik ieškovas J. B. ir net jį nuomoja svetimiems asmenims, bet už komunalines paslaugas nemoka, todėl skolos už butą didėja. Atsakovas A. D. , negalėdamas su ieškovu gera valia išspręsti tarp jų kilusių ginčų dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, priverstas kreiptis į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašant priteisti už jam tenkančią buto dalį 84 666,67 Lt dydžio piniginę kompensaciją, o visą ginčo butą paliekant natūra ieškovui J. B. , kuriam, kaip jis pats teigia, šis butas yra reikalingas, nes kito gyvenamojo ploto jis neturi ir negali įsigyti, o su siūlomu atsakovo A. D. taikos sutarties variantu nesutinka. Kadangi butas yra nedalus, nėra galimybių jį pasidalinti tarp bendraturčių natūra, tikslinga atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkintino: atidalino A. D. nuosavybės teise priklausančias 2/3 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), iš bendrosios su J. B. dalinės nuosavybės ir priteisė A. D. iš J. B. 84 666,67 Lt kompensaciją, o J. B. priteisė natūra nuosavybės teise butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė iš ieškovo J. B. atsakovo A. D. naudai 2 740 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 78,75 Lt valstybei. Teismas nurodė, kad klausimas dėl ieškovo nuosavybės teisių į buto, įregistruoto jo motinos W. B. vardu ir paveldėto po jos mirties įpėdinių pagal įstatymą, dalies pripažinimo ir tokio reikalavimo pagrįstumo bei teisėtumo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) byloje tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir iš esmės dėl to paties dalyko, tik kitokia (didesne) apimtimi. Galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartimi, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2004 m. pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovams E. B. , V. B. , buvo išnagrinėtas klausimas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teisę į buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, įpareigojant ieškovą išmokėti atsakovams atitinkamas kompensacijas už motinai tenkančias jų paveldėtas buto dalis, ir tokiu būdu atitinkamai sumažinti paveldimo po motinos mirties turto masę ieškovui nuosavybės teise pripažintina buto dalimi. Ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisių į didžiąją dalį motinos vardu įgyto buto pripažinimo aukščiau nurodytoje byloje buvo grindžiamas tais pačiais argumentais, aplinkybėmis, motyvais, paskaičiavimais bei įrodymais, taip pat ir tų pačių liudytojų parodymais, kaip ir šioje byloje. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi jau yra nustatyti faktai ir išspręstas klausimas dėl ieškovo reikalavimo, susijusio su jo nuosavybės teise į mirusiosios motinos W. B. vardu privatizuoto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), dalį pripažinimo pagrįstumo tuo pačiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas jau nebegali kelti vėl tų pačių klausimų ir ginčyti įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytų faktų ir teisinių santykių, kadangi ankstesnę bylą nagrinėjusių teismų konstatuoti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje, todėl neturi ir negali būti iš naujo teismo tiriami ir vertinami (CPK 279 str. 4 d.). Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisių į 77, 549/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo, atmestinas. Taip pat teismas nurodė, jog atmetus ieškovo reikalavimą dėl nuosavybės teisių į ginčo butą pripažinimo ir laikant, kad ginčo butas su rūsiu asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovo motinai W. B. , nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 4-1662, išduotą Vilniaus m. 5-ame notarų biure, kadangi remiantis 1964 m. CK 537 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsniu, mirusiosios turtą, įskaitant ir palikėjai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paveldėjo pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą – mirusiosios sūnūs J. B. , E. B. ir V. B. . Šios aplinkybės taip pat yra konstatuotos ir patvirtintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje.
Teismas ieškovo reikalavimą dėl 2004 m. birželio 7 d. mainų sutarties, sudarytos tarp atsakovų E. B. , V. B. ir A. D. , pripažinimo negaliojančia, atmetė. Nurodė, kad ieškovas šią mainų sutartį prašė pripažinti negaliojančia, kadangi butas yra neperduotas atsakovui, jis juo faktiškai nesinaudoja ir jo nevaldo, atsakovų sudarytas sandoris yra tariamasis, fiktyvus, kadangi mainomų patalpų plotai ir vertė neadekvatūs, kardinaliai skiriasi. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. birželio 7 d. mainų sutarties 4 p. numato, kad ši sutartis kartu yra priėmimo-perdavimo aktas, nes šalys savo prievolę perduoti daiktus įvykdė. Ši nuostata reiškia, kad daiktas, esantis mainų sutarties dalykas, buvo perduotas kitai šaliai, t. y. viena mainų sutarties šalis įvykdė savo pareigą perduoti daiktą kitai šaliai (CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str. 1 d.), ginčo dėl šios pareigos įvykdymo tarp šalių nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ginčo butas nebuvo perduotas atsakovui A. D. . Teismas atmetė ir ieškovo argumentą, jog šalių sudaryta Mainų sutartis yra tariamas sandoris, kadangi mainomų butų vertė ir plotai kardinaliai skiriasi, šalys nesiekė sukurti teisinių padarinių, atsakovas A. D. butu nesinaudoja. Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu dėl fiktyvumo, būtina nustatyti, kad sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių, juo nesiekiama sukurti realių teisinių santykių. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad tarp atsakovų sudaryta Mainų sutartimi nebuvo siekiama suskurti realių teisinių pasekmių, priešingai, atsakovas, įgijęs nuosavybės teisę į 2/3 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), iš karto ją įregistravo viešame registre, be to, A. D. ieškinio dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo pareiškimo faktas, o taip pat priešieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškimas nagrinėjamoje byloje, rodo, kad atsakovas A. D. , kaip teisėtas ir sąžiningas daikto įgijėjas, siekia įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančią teisių visumą, tačiau kelia jo, kaip teisėto savininko teisių pažeidimo klausimą, t.y. siekia apginti savo nuosavybės teisę į buto dalį. Teismas atmetė ir ieškovo argumentą, jog sandoris yra tariamas dėl to, kai mainomų nekilnojamųjų daiktų plotai ir vertė kardinaliai skiriasi, motyvuodamas tuo, kad CK nenumato reikalavimo, kad mainų sutarties dalyku būtų būtinai vienodos vertės ir kainos daiktai (lygiaverčiai daiktai), o tik įtvirtina prezumpcija, jog daiktų kaina yra vienoda ir jais keičiamasi be jokių priemokų, nebent ką kita numatytų pati mainų sutartis; taip pat ir esant mainų daiktų kainų skirtumui, šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, nebent sutartis nustatytų ką kita. Atsakovų sudarytos 2004 m. birželio 7 d. mainų sutarties 3 p. numato, kad mainomas turtas (A. D. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir E. B. bei V. B. priklausančios 2/3 dalys buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini)), yra lygiavertis, šalys abu mainomus daiktus įvertino po 45 000 Lt (tiek mainų, tiek ir, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra laisvos ir dispozityvios susitarti dėl kitokios, negu vidutinė rinkos vertė, perleidžiamo turto kainos), priemoka nemokama. Teismas konstatavo, kad perleidžiant kitokiu, nei pardavimo, būdu nuosavybės teisę į bendrąja nuosavybe esančio daikto dalį, kitas bendraturtis neturi pirmenybės teisės jos įgyti, kadangi CK 4.79 straipsnis, įtvirtinantis bendraturčių pirmenybės teisę įsigyti kitų bendraturčių parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje ir reglamentuojantis šios teisės realizavimo tvarką, taikytinas tik tuo atveju, jei bendrąja nuosavybe esantis daiktas perleidžiamas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (t.y. pardavimo kitam asmeniui būdu), tuo tarpu nagrinėjamu atveju daiktas buvo perleistas kito savo esme ir paskirtimi sandorio – mainų sutarties - pagrindu, todėl aukščiau nurodytos normos dėl bendraturčio pirmenybės teisės netaikytinos.
Dėl atsakovo A. D. priešieškinio teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog abu ginčo buto bendraturčiai – ieškovas ir atsakovas A. D. – nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo, dėl kiekvieno iš bendraturčių nuosavybės teisių į jį apimties apskritai, kas trukdo kiekvienam iš bendraturčių įgyvendinti nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių visumą. Teismas laikė, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės būtų optimaliausias abiems šalims ginčo sprendimo variantas, kuris labiausiai atitiktų ir užtikrintų bendraturčių teises ir interesus, būtų kiekvienam iš jų maksimaliai priimtiniausias. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 str.) reikalauja, kad sprendžiant dėl atidalijimo bei parenkant bendraturčiams priimtiniausią bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, būtų įvertinta ir tarp bendraturčių susiklosčiusių faktinių santykių padėtis, taip pat tai, ar siūlomas atidalijimo variantas nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų jiems tenkančių naudotis patalpų vertingumo prasme. Teismas nurodė, kad konflikto, nesutarimo bei ginčo dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto, jo valdymo ir disponavimo buvimo faktas yra akivaizdus, abu bendraturčiai pripažįsta nesutarimų buvimą, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad teismui nebuvo pateikta įrodymų (buto dalies atidalijimo projekto ar kitų įrodymų), kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo buto atidalijimas natūra šiuo konkrečiu atveju yra objektyviai įmanomas ir tai nepadarytų neproporcingai didelę žalą daikto paskirčiai ir vertei, tikslinga taikyti alternatyvų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą - kompensacijos pinigais atidalijamajam bendraturčiai, šiuo atveju – atsakovui A. D. , priteisimą, visą ginčo butą paliekant natūra ieškovui J. B. , juo labiau, kad būtent ieškovas visą laiką gyveno ir toliau gyvena šiame bute (CK 4.80 str.). Teismas atsižvelgdamas į tai, kad pagal VĮ „Registrų centras“ išduotą 2005 m. liepos 18 d. pažymą „Apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre“ ( t. 2, b. l. 67-68), vidutinė buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė sudaro 127 000 Lt, tuo tarpu atsakovui nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys buto, kurių vidutinė rinkos vertė atitinkamai sudarytų 84 666,67 Lt, kuri A. D. priteistina iš ieškovo. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovo nurodyta ir VĮ „Registrų centras“ pažymoje pateikta buto vidutinė rinkos vertė, pagal kurią atsakovas nustato jam priteistinos kompensacijos dydį, yra paskaičiuota neteisingai, netinkamai pritaikius koeficientą ir pan., kadangi ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų ir pagrįstų kitokią, negu nustatyta VĮ „Registrų centras“, kompetentingo vertinti turtą, vidutinę ginčo buto rinkos vertę.
Ieškovas J. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti: ieškinį patenkinti; priešieškinio dalį, kuria prašoma atidalinti atsakovui A. D. jo kartu su ieškovu J. B. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, priteisiant atsakovui iš ieškovo 84 666,67 Lt dydžio piniginę kompensaciją už jam tenkančią 2/3 ginčo buto dalį, ir visas bylinėjimosi išlaidas, atmesti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas priimdamas sprendimą pažeidė CPK 185 straipsnio pirmąją dalį, 263 straipsnio pirmąją dalį, 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus. Sprendimas grindžiamas ne įrodymais ir argumentais, o tezėmis, kuriomis neišnagrinėta byla iš esmės. Ieškinio įrodymų teismas nenagrinėjo jį atmesdamas tuo argumentu, kad ieškinys (dėl nuosavybės teisės į dalį buto pripažinimo) jau buvo išnagrinėtas ankstesniais teismo sprendimais, tarp jų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartimi. Toks teismo argumentas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma nuosavybės teisę į dalį buto pripažinti ne tuo pagrindu, kokiu buvo prašyta nuosavybės teisę pripažinti anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje. Šioje byloje pareikštu ieškinio pagrindu yra ieškovo ir jo motinos W. B. tarpusavio susitarimas įsigyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Toks buvęs ieškovo ir jo motinos susitarimas ir jų teisėti lūkesčiai (CK 1.2 str. 1 d., 1.8 str., 4.47 str.). Tokio susitarimo buvimą ir tokius teisėtus lūkesčius patvirtina byloje esantys įrodymai (mokėjimo už butą dokumentai, aplinkybė apie po motinos mirties surastas jos santaupas) ir liudytojų parodymai, bei paties atsakovo E. B. , paaiškinimas, kad jo žmona prašiusi motinos užrašyti butą, bet motina to nepadariusi.
2. Teismas sprendime nevertino ieškinyje nurodytų aplinkybių ir faktų dėl 2004 m. birželio 7 d. mainų sutarties fiktyvumo, buto dalių įgijėjo pagal šią sutartį nesąžiningumo. Minėtos mainų sutarties fiktyvumą bei šios sutarties šalių nesąžiningumą, be kitų aplinkybių, patvirtina mainomų patalpų verčių neproporcingumas bei realus patalpų A. D. neperdavimas. Ginčijama mainų sutartimi buvo pažeistos Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 6 straipsnis bei 290-osios DNSB 2002 m. birželio 17 d. įstatų 28 punktas.
3. Atsakovai E. B. ir V. B. teismui pateikė neteisingus parodymus dėl ginčijamo buto išlaikymo, ieškovo darboviečių bei uždarbio ir kt., tačiau teismas į tai neatsižvelgė, netaikė jokių sankcijų už melagingus parodymus ir jų nevertino.
4. Teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi CK 4.80 straipsniu. Šioje normoje nurodoma apie atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir apie galimą kompensacijos mokėjimą nuosavybės atidalijimo atveju, o ne apie atvejį, kai nuosavybė nepadalijama. Teismas atidalijimo pagrindu, nedalindamas nuosavybės, priteisė nepagrįsto dydžio kompensaciją atsakovui A. D. .
Atsakovas A. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog iš dalies sutinka su apelianto skundo motyvais dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Mano, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas turėtų būti pakeistas, nes kyla abejonių dėl tokio teismo sprendimo įvykdymo galimumo. Teismas neištyrė atidalijimo būdo pagrįstumo, šalies galimybių išmokėti kompensaciją už jam tenkantį turtą, o taip pat ir paties atidalijamo turto vertės, todėl byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovai E. B. ir V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apelianto J. B. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nesvarstydama atsakovo A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto prašymo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes šis asmuo apeliaciniu skundu teismo sprendimo neapskundė.
Ieškovas J. B. pareiškė keletą ieškinio reikalavimų, kurie visi susiję su ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausomybe nuosavybės teisėmis.
Pirmasis ieškinio reikalavimas yra kildinamas iš jo (ieškovo) kartu su mirusiąja motina sukurtos bendrosios dalies nuosavybės į ginčo butą. Ieškovas įrodinėjo savo indėlį į butą, sumokant įmokas butą statant, o taip pat ir savo su motina susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ieškovo reikalavimą, teisingai nustatė, kad visos ieškovo įrodinėjamos aplinkybės jau yra konstatuotos kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. 2 -1932-10/2002 m.), taip pat ir 2004 m. vasario 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-92/2004 m.), todėl iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 str.).
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia teismo pozicija. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad teismo sprendimas šioje dalyje neteisėtas vien dėl to, jog teismas netyrė apelianto nurodytų įrodymų, tame tarpe liudytojų parodymų, kuriuos jis iš audio įrašo pridėjo prie apeliacinio skundo. CPK 182 straipsnio 2 punkte yra nustatyta, kad nagrinėjant bylą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Minėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir nagrinėjamoje byloje, teismas įsiteisėjusiu sprendimu nustatė, kad ieškovas J. B. neįrodė susitarimo su motina W. B. sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat nustatyta, kad netgi ieškovui ir įrodžius prisidėjimą savo lėšomis prie buto sukūrimo, tai nėra pagrindas nesilaikyti lygių dalių principo.
Todėl šiuo metu nagrinėjamoje byloje tas pačias aplinkybes nustatyti kitaip, nei jos jau nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, negalima ir teismas teisingai skundžiamame sprendime neaptarė ieškovo pateiktų įrodymų, tarpe jų ir liudytojų parodymų, kurie neva leistų teismui padaryti priešingą išvadą.
Apelianto nurodytas motyvas, kad teismas ne nutraukė bylą, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 str. 1 d. 3 p.), o šią ieškinio dalį atmetė, taip pat nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimo dalį, nes teismas laikė, kad šiuo metu nagrinėjamo ginčo dalykas yra didesnės apimties, be to, net jeigu tai ir laikyti procesinės teisės normų pažeidimu, tai jis nėra pagrindas sprendimui panaikinti, nes dėl to byla nėra išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).
Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl nuosavybės teisių į ginčo butą nustatymo ir su ja susijusios kitos ieškinio dalies – dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.
Kita ieškovo J. B. pareikšto ieškinio reikalavimo dalis – pripažinti negaliojančia atsakovų E. B. ir V. B. ir A. D. sudarytą ginčo buto dalies mainų sutartį, pirmosios instancijos teismo atmesta taip pat pagrįstai. Ieškovas šią ieškinio dalį grindė tuo, kad jam, kaip bendraturčiui, nebuvo suteikta pirmenybės teisė įsigyti perleidžiamo buto dalį (CK 4.79 str.) ir kad sandoris yra fiktyvus (tariamas), nes nesukūrė atsakovams jokių teisinių pasekmių – buto dalis A. D. niekada realiai nebuvo perduota, jis ja nesinaudojo ir nesinaudoja iki šiol.
Nagrinėdamas šį ginčą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad CK 4.79 straipsnio norma, reglamentuojanti bendraturčių pirmenybės teisę įsigyti perleidžiamo turto dalį, taikoma tik pirkimo-pardavimo sandoriui, bet netaikoma mainų sutarčiai. Tai patvirtina šios teisės normos dispozicija, nurodanti būtent teisę pirkti parduodamą turto dalį. Be to, teismas teisingai nurodė, kad nepagrįstas ieškovo reikalavimas pripažinti mainų sandorį tariamu. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį, tariamu pripažįstamas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, sudarytas sandoris. Byloje nustatyta, kad ginčo buto dalis išmainyta į konkretų butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ar atsakovai E. B. ir V. B. realiai naudojasi išmainytu butu, ieškovas neįrodinėjo, jis tik teigė, jog atsakovas A. D. nesinaudoja ginčo buto dalimi. Tačiau ieškovas pats pripažino, tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad jis neleidžia A. D. naudotis išmainyta buto dalimi, nes laiko tai savo asmeniniu turtu. Todėl vien ši aplinkybė negali būti pagrindu pripažinti mainų sandorį tariamu. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo A. D. sudaryto sandorio realumą patvirtina ta aplinkybė, jog jis išmainytą turtą iš karto įregistravo viešame registre, o taip pat ir tai, jog A. D. yra iškėlęs civilinę bylą dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo. Tai paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl kurių neva galima laikyti sandorį tariamu.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytomis, o taip pat ir teismo sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, teisingai atmetė pareikštą J. B. ieškinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti ar keisti šios sprendimo dalies.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, kurių pagrindu jis patenkino atsakovo A. D. priešieškinį. Atsakovas priešieškiniu prašė atidalinti jį iš jo kartu su ieškovu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas teisingai taikė CK 4.80 straipsnį, numatantį bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Apeliantas nepagrįstai nurodo į 1995 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnį, nes šio straipsnio redakcija neteko galios 2001 m. spalio 9 d. (Nr. IX-532), tuo tarpu ginčo mainų sutartis sudaryta 2004 m. birželio 7 d., atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas A. D. priešieškinį padavė 2005 m. liepos 26 d. (t. 2, b. l. 62), todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis apelianto nurodoma teisės norma.
Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, leidžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra kompensacijos išmokėjimas vienam iš bendraturčių, nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, jog tikslingiau šiuo atveju kompensaciją priteisti atsakovui A. D. , visą ginčo butą natūra paliekant ieškovui. Ieškovas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija tokio atidalijimo būdo, tik nurodo, jog toks sprendimas apskritai neteisėtas, nes didžioji buto dalis (77,549/100 dalys) jam priklauso nuosavybės teise. Tačiau teisėjų kolegija jau pasisakė, kodėl tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl savo išvadų nekartoja, tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. B. 21 litą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Kazys Kailiūnas
Danutė Milašienė