Civilinė byla Nr. 2S-953-603/2020

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09914-2013-8

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:3.3.4.2.9.;

 3.3.2.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus pareiškėjo D. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams D. S., R. K., K. K., trečiajam asmeniui BUAB „NBG grupė“ dėl skolos priteisimo iš laiduotojų.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, panaikinti byloje priimtus procesinius sprendimus bei priimti naujus.

2.       Prašymą atnaujinti procesą grindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu. Taip pat prašė tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnyje nustatytą terminą kreiptis į teismą, praleistą terminą atnaujinti. Nurodė, jog pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylą, pažeidė CPK ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) numatytas rūšinio teismingumo taisykles, kadangi ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis įpareigojo ieškovą ieškinį pateikti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Be to, pagrindinis skolininkas BUAB „NBG grupė“ šioje byloje turėjo būti įtraukta į bylą atsakovu, o ne trečiuoju asmeniu.

3.       Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nuo 2016 m. lapkričio 17 d. galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neprieštarauja suinteresuoto asmens konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucijos 29 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 - 110 straipsniams, CPK 2 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 6 straipsniui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 4- 6 straipsniams.

4.       Suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atsiliepime su pateiktu prašymu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo paduoti, kadangi terminas prašymui atnaujinti procesą turėtų būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarties priėmimo, o ne nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarties Nr. 3P-1919/2015 priėmimo. Pažymėjo kad pareiškėjas iš esmės kelia tuos pačius klausimus ir remiasi analogiškais argumentais, kaip ir nagrinėjant civilinį ginčą pagal banko ieškinį dėl skolos priteisimo iš pareiškėjo kaip laiduotojo, kuris buvo nagrinėtas tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, tiek Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015 ir pareiškėjas turėjo galimybes apginti savo teises. Nurodė, kad prašymai atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios jam negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą, o pareiškėjo argumentą, jog trečiasis asmuo byloje turėjo būti atsakovu, vertino Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartyje ir nusprendė, kad šis ir kiti susiję pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

5.       Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi visas reikalavimo teises perleido UAB „Intrum Lietuva“, todėl prašo suinteresuotą asmenį pakeisti teisių perėmėju UAB „Intrum Lietuva“ arba UAB „Intrum Lietuva“ įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu.

6.       Suinteresuoti asmenys R. K., K. K. ir BUAB „NBG grupė“ atsiliepimų dėl pareiškėjo pateiktą prašymą atnaujinti procesą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino, priteisė iš pareiškėjo į valstybės biudžetą nesumokėtą 353 Eur dydžio žyminį mokestį ir 16,81 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

8.       Teismas nustatė, jog pareiškėjas D. S. 2016 m. sausio 4 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, pareiškimas buvo išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi ir atmestas; Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi palikta nepakeista. Pažymėjo, kad 2019 m. spalio 9 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

9.       Teismas sprendė, jog nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nuo 2016 m. lapkričio 17 d. galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas ribojimo reglamentavimas dėl galimybės atnaujinti procesą dėl pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, galėjusios turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neprieštarauja suinteresuoto asmens Konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nustatė, jog  pareiškėjas pasinaudojo įstatymo leidėjo suteikta teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat pasinaudojo teise skųsti įsiteisėjusią apeliacinės instancijos teismo nutartį, o aplinkybė, kad kasacinis skundas nebuvo priimtas, nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė kreiptis į teismą ar tinkamą teisinį procesą.

10.       Teismas, spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą termino atnaujinimo dėl teismo sprendime padarytos esminės teisės taikymo klaidos pažymėjo, jog teikiant tokį prašymą byloje dalyvavusiems asmenims, termino prašymui atnaujinti procesą pradžia paprastai pripažįstama teismo sprendimo (nutarties) paskelbimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2010). Nustatė, jog dar įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1584-803/2016 konstatuota, kad pareiškėjas apie galimą teisės taikymo klaidą sužinojo susipažinęs su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta apeliacine tvarka, peržiūrėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1062-190/2014 ir tai laikoma prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

11.       Teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad susidarė išskirtinė, netoleruotina teisinė situacija, kuriai esant būtų pagrindas CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto procesinio termino atnaujinimo klausimą. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-226-248/2016 ir nagrinėjamu atveju susiklosčiusios faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju prašoma procesą atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl nesutampant ratio decidendi, nėra pagrindo vadovautis nurodyta kasacinio teismo praktika. Teismas taip pat pažymėjo, jog teikdamas apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-062-110/2014 pareiškėjas nurodė iš esmės tapačius argumentus, kuriais grindžiamas prašymas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, jo argumentai buvo įvertinti  apeliacinės instancijos teismo priimtoje 2015 m. birželio 16 d. nutartyje.

12.       Pažymėjo, jog pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, kad dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo ilgą laiką buvo itin sunkiai sutrikdyta pareiškėjo sveikta, vėliau dar beveik dvejus metus vyko teisminis ginčas dėl teisinės pagalbos skyrimo taip pat nesudaro jokio pagrindo atnaujinti praleistą terminą, kadangi nėra aišku, kaip minėtos aplinkybės sutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą. Nurodė, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, jog antrinė teisinė pagalba D. S. buvo suteikta tik 2019 m. spalio 24 d., kai tuo tarpu pareiškėjas su prašymu dėl proceso atnaujinimo pirmą kartą kreipėsi 2016 m. sausio 4 d., o nagrinėjamą prašymą padavė 2019 m. spalio 9 d.

13.       Konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1062-190/2014, kuriuo ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinys atsakovams D. S., R. K. ir K. K., visiškai patenkintas, o atsakovo D. S. priešieškinys atsakovams atmestas, peržiūrėtas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui priimta 2015 m. birželio 16 d. nutartimi pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendė, jog tokiu atveju pareiškėjas neturi teisės teikti prašymo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, todėl pareiškėjo argumentai dėl nurodomų aiškių teisės normų taikymo klaidų nevertinami. Pažymėjo, kad pareiškėjas teiktame apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tapačius argumentus, kuriais grindžiamas prašymas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, o apeliacinės instancijos teismas, priimtoje 2015 m. birželio 16 d. nutartyje apelianto argumentus įvertino. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008).

14.       Teismas taip pat pažymėjo, kad pakartotinį prašymą atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu draudžia ir CPK 374 straipsnis. Kadangi pareiškėjas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu prašydamas atnaujinti procesą kreipėsi ir 2016 m. sausio 4 d. civilinėje byloje A2-5460-592/2016. Teismas šį prašymą išnagrinėjo ir atsisakė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisės pakartotinai kreiptis į teismą atnaujinti procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

15.       Teismas netenkino suinteresuoto asmens Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašymo pakeisti jį UAB „Intrum Lietuva“, kadangi prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas UAB „Intrum Lietuva“ teisėms ir pareigoms įtakos neturėjo.

16.       Teismas pažymėjo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-4459-16757 D. S. suteikta antrinė teisinė pagalba dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant civilinę bylą dėl proceso atnaujinimo valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbų išlaidų, todėl atsižvelgdamas į tai priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

III. Atskirojo skundo argumentai

17.       Apeliantas (pareiškėjas) pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutarties, prašydamas: 1) atnaujinti terminą 2020-04-21 atskirajam skundui paduoti, jeigu jis būtų praleistas; 2) atnaujinti terminą 2019-10-09 prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, jeigu jis būtų praleistas; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nuo 2016-11-17 galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas ta apimtimi, kuriuo yra įtvirtintas ribojimas, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neprieštarauja suinteresuoto asmens Konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-14 nutartį civilinėje byloje Nr. A2-1831-931/2020, iškaitant 2020-04-14 nutarties dalį dėl priteisimo iš pareiškėjo D. S. į valstybės biudžetą nesumokėtą 353 Eur dydžio žyminį mokestį ir 16,81 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir atskirąjį skundą tenkinti, grąžinant proceso atnaujinimo klausimą spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo arba priimant naują sprendimą, dėl esminių proceso teisės normų pažeidimų (su)grąžinti naujos sudėties pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo prašymą dėl proceso atnaujinimo arba išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014. Atnaujinus procesą prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015-06-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-370-565/2015; 2) pakeisti BUAB „NBG grupė“ procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovo ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui; 3) ieškovo reikalavimams dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sutartį taikyti ieškinio senatį; 4) pripažinti negaliojančia 2005-10-07 laidavimo sutartį Nr. FA-BK200510-1174/1 sudarytą su pareiškėju ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodyti tokie argumentai:

17.1. Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu išaiškinti, ar galimybė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu numatyta tik tuo atveju, jeigu sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neprieštarauja konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, jog atsisakius kreiptis į Konstitucinį Teismą, darytina išvada, jog byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta pažeidžiant esminius civilinio proceso reikalavimus, teisę į teisėtą ir teisingą teismą bei apeliacinį procesą.

17.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus, kadangi, spręsdamas termino (ne)atnaujinimo klausimą taip ir nenurodė, kokį teisinį sprendimą priėmė. Be to, teismas pažeidė ir rūšinio teismingumo taisykles, kadangi tiek išnagrinėta civilinė byla, tiek prašymas dėl proceso atnaujinimo turėjo būti nagrinėjamas Kauno apygardos teisme.

17.3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į teismą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2016-08-30 nutartyje civ. byloje Nr. 2S-1584-803/2016 teismas aiškiai nurodė, jog argumentai nevertinami, kadangi apeliantas neturėjo teisės teikti prašymo dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl apeliacijos proceso realiai nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo (taip pat ir turėjo) svarstyti proceso atnaujinimo klausimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, tačiau netyrė ir nevertino, dėl ko skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta.

17.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, kadangi dar 2020-04-08 iki prašymo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teikė prašymą dėl atleidimo nuo likusios dalies žyminio mokesčio dėl prastos turtinės padėties CPK 96 straipsnio 7 dalies pagrindu ir kartu pateikė įrodymus, pagrindžiančius sunkią turtinę padėtį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas prašymą atsisakė priimti neįsigilindamas, jog CPK 96 straipsnio 7 dalis yra išimtinė teisės norma ir ji nesiejama su CPK 79-87 straipsniais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

14.       Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsisakyta atnaujinti procesą CPK 336 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, taip pat dėl termino atnaujinimo bei atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

16.       Pareiškėjas įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nuo 2016 m. lapkričio 17 d. galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte apribojimo proceso atnaujinimui įtvirtinimas, siejamas su sprendimo (nutarties, įsakymo ar nutarimo) nebuvimu peržiūrėtu apeliacinės instancijos teisme, neprieštarauja jo konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad klausimas dėl individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra priskirtinas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, o pagrindu teismui kreiptis į nurodytas institucijas su tokiu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.

18.       Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019).

19.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, tikrinant teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatyta pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui susiklosčiusi nepalanki situacija neteikia pagrindo daryti išvadą, kad įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl skunde nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai ar kitiems įstatymams, todėl pareiškėjo prašymas nagrinėjamu atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo

20.       Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės teismų instancinėje sistemoje būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (žr. Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir joje nurodytą praktiką).

21.       Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės, kurios taikytinos šios bylos kontekste. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

22.       Procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

23.       Taigi CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei materialiosios ar proceso teisės normos taikymo klaida yra padaryta, ji yra aiški, padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime, o sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties argumentai atitinka įtvirtintą teisinį reglamentavimą, jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką ir proceso atnaujinimo, kaip išimtinės priemonės, paskirtį ir tikslą. Tam, kad procesas būtų atnaujintas, visos šios sąlygos turi būti nustatytos.

24.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1062-190/2014, kuriuo ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinys atsakovams D. S., R. K. ir K. K., visiškai patenkintas, o atsakovo D. S. priešieškinys atsakovams atmestas, peržiūrėtas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui priimta 2015 m. birželio 16 d. nutartimi pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi apeliantas yra pasinaudojęs teise savo interesus ginti instancine tvarka, teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip užkertančią kelią atnaujinti procesą apelianto nurodytu pagrindu – pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pažymėtina, jog toks argumentas buvo nurodytas ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje 2S-1584-803/2016, kurios 24 punkte konstatuota, jog apeliantas patenka į imperatyvaus pobūdžio įstatymo leidėjo numatytą apribojimą teikti prašymą atnaujinti procesą CPK 336 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. 

25.       Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 374 straipsnis riboja pateikti pakartotinį prašymą atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu. Apelianto nurodytas argumentas, jog realiai apeliacijos nebuvo, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje Nr. 2S-1584-803/2016 konstatavo, jog argumentai dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nevertintini, nesudaro pagrindo netaikyti CPK 374 straipsnio normos. Iš apelianto atskirojo skundo matyti, jog toks argumentas paimtas iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje 2S-1584-803/2016 nurodytų argumentų konteksto ir interpretuojamas neteisingai, kadangi minėtoje nutartyje aiškiai nurodyta, dėl ko apelianto argumentai dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nevertintini.

Dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino

26.       Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip 5 metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus (CPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų atnaujinti procesą – nėra praleistas CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. CPK 368 straipsnio 1 dalis nustato prašymo atnaujinti procesą pateikimo termino pradžios momentą. Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias (geras šeimos tėvas), t. y. apdairiai ir rūpestingai dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2018).

27.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, jog terminas pareiškimui pateikti yra praleistas ir jo atnaujinti nėra pagrindo.

28.       Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas, pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pagrindu, akivaizdžiai praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą, nes pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, jeigu tokia iš tikrųjų būtų padaryta, apeliantui turėjo tapti žinoma nuo to momento, kai byloje buvo priimtas ir paskelbtas Vilniaus apygardos teismo 2015-06-16 nutartimi, priimta apeliacine tvarka, peržiūrėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1062-190/2014 (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2S-1584-803/2016 17 punktas). 

29.       Pažymėtina, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Iš apelianto pareiškimo ir atskirojo skundo argumentų matyti, jog prašoma praleistą terminą atnaujinti, nurodytos praleidimo priežastys, kurias pirmosios instancijos teismas vertino ir priimdamas skundžiamą nutartį, tačiau konstatavo, kad jos neturi teisinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog esant tokiai susiklosčiusiai situacijai, kuomet šiuo atveju net neegzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą, teismas nepasisako dėl apelianto praleisto termino atnaujinimo galimybės, kadangi tai neturėtų jokios teisinės reikšmės galutiniam bylos rezultatui.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų 

30.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Nurodo, jog dar 2020-04-08 iki prašymo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teikė prašymą dėl atleidimo nuo likusios dalies žyminio mokesčio dėl prastos turtinės padėties CPK 96 straipsnio 7 dalies pagrindu ir kartu pateikė įrodymus, pagrindžiančius sunkią turtinę padėtį, tačiau teismas neįsigilindamas į procesą atsisakė tokį prašymą priimti.

31.       Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas iš tiesų teikė prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo D. S. 2020 m. balandžio 8 d. prašymą dėl atleidimo nuo likusios mokėtinos žyminio mokesčio dalies. Taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d nutartimi panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kadangi vienintelis pareiškėjo argumentas dėl nepagrįstai priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai yra sunki turtinė padėtis, o pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė įvertinęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-4459-16757 D. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog bylinėjimosi išlaidos priteistos pagrįstai, remiantis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančiomis procesinės teisės normomis. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas teikė prašymą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio (353 Eur) sumokėjimo, pagal pareiškėjo prašymą pradėtas procesas, tokį prašymą pavesta spręsti pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, neturi teisinio pagrindo pasisakyti ir vertinti apelianto argumentų, susijusių su prašymo pateikimu.   

32.       Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kaip nesudarančių esminės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui arba nepatenkančių į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.       

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja Loreta Bujokaitė