Civilinė byla Nr. e3K-3-23-403/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19051-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.18; 3.5.21.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 16 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens N. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Indebt“ prašymus dėl skolininko turto dalies, esančios bendrąja jungtine nuosavybe, nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje V. P., N. P., uždaroji akcinė bendrovė „Rekovera“ ir antstolė D. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėjos prašė teismo nustatyti, kad V. P. (toliau – ir skolininkas), kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine N. P. turi turto, iš jo priklauso: 1) 1/2 dalis paprastųjų vardinių bankrutavusios UAB „Magum“ akcijų; 2) 1/2 dalis paprastųjų vardinių UAB „NT planeta“ akcijų; 3) 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo pagal 2015 m. birželio 30 d. kredito sutartį Nr. QC-2015/02, sudarytą su juridiniu asmeniu „Quadro Center OU“ (toliau – Kredito sutartis); 4) 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo (sumokėto avanso) pagal 2016 m. gegužės 4 d. preliminariąją sutartį dėl patalpų pirkimo ir pardavimo. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) prašė nustatyti, kad 3, 4 punktuose nurodytas turtas yra skolininko nuosavybė.

3.       Pareiškėjos (išieškotojos) nurodė, kad antstolė vykdo vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo iš skolininko. Jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine priklauso ginčo turtas, iš jo negali būti vykdomas išieškojimas, kol nebus nustatyta skolininkui priklausanti šio turto dalis, esanti bendrąja nuosavybe. Turtas yra įgytas skolininkui esant santuokoje ir areštuotas antstolės. Skolininkas ir jo sutuoktinė per įstatyme nustatytą terminą nepateikė antstolei notarine tvarka patvirtinto susitarimo dėl ginčo turto pasidalijimo ar skolininko dalies, įeinančios į šį turtą, nustatymo.  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjų prašymus tenkino iš dalies: nustatė, kad V. P. iš bendrosios jungtinės nuosavybės su sutuoktine N. P. priklauso: 1) 1/2 dalis 100 vnt. paprastųjų vardinių BUAB „Magum“ akcijų; 2) 1/2 dalis 85 vnt. paprastųjų vardinių UAB „NT planeta“ akcijų; 3) 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo likučio pagal Kredito sutartį; kitos prašymų dalies netenkino.

5.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies, 3.112 straipsnio, 3.317 straipsnio 1 dalies, 3.123 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 666 straipsnio 1 dalies, 667 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis.

6.       Teismas nustatė, be kitų faktinių aplinkybių, kad: antstolė vykdo 25 vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo iš skolininko išieškotojų VMI ir UAB „Indebt“ naudai. 2023 m. lapkričio 27 d. turto arešto aktu antstolė pritaikė apribojimus turtui, t. y. reikalavimo teisei dėl 437 151,61 Eur sumos pagal Kredito sutartį. Skolininkas ir jo sutuoktinė 2018 m. birželio 11 d. sudarė notarinę turto pasidalijimo ir povedybinę sutartį (toliau – Povedybinė sutartis), pagal kurią susitarė, kad BUAB „Magum“ akcijos yra asmeninė skolininko nuosavybė, o kitas ginčo turtas, į kurį įeina skolininko turto dalis, prašoma nustatyti šioje byloje, yra sutuoktinės asmeninė nuosavybė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-307-294/2023; jis paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1247-430/2023) Povedybinės sutarties 1–4 punktai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu nuo sudarymo momento. Teismas vertino, kad šios aplinkybės suponuoja pagrindą ginčo turtui taikyti CK normas, reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą.

7.       Teismas taip pat nustatė, kad pagal Kredito sutartį N. P. suteikė juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“ 680 000 Eur kreditą, šį kredito gavėjas įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 30 d., taip pat įsipareigojo mokėti 1,7 proc. dydžio metines palūkanas. 2020 m. kovo 24 d. N. P. už 260 000 Eur perleido UAB „Incred“ reikalavimo teisę į juridinį asmenį „Quadro Center OU“ pagal Kredito sutartį, įskaitant teisę reikalauti grąžinti 260 000 Eur kreditą ir visas mokėtinas palūkanas, bet tuo neapsiribojant, ir UAB „Incred“ atsiskaitė už perleistą teisę. 2017 m. vasario 15 d. N. P. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „Kyras“, pagal kurią perleido 150 000 Eur skolos pagal Kredito sutartį reikalavimo teisę į juridinį asmenį „Quadro Center OU“. Be to, juridinis asmuo „Quadro Center OU“ iš viso pervedė N. P. 140 000 Eur skolai padengti. Teismas konstatavo, kad N. P. kreditoriaus reikalavimas juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“ sumažėjo iki 130 000 Eur, neįskaitant palūkanų (680 000 – 260 000 – 150 000 – 140 000), tačiau liko galioti, tik mažesne apimtimi. Dėl šios priežasties teismas nusprendė nustatyti skolininko dalį, įeinančią į šį kreditoriaus reikalavimą.

8.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuotų asmenų UAB „Rekovera“, V. P. ir N. P. atskiruosius skundus, 2024 m. birželio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl skolininko turto dalies nustatymo pagal Kredito sutartį pakeitė, naujai išdėstė rezoliucinę dalį – pareiškėjų prašymus tenkino iš dalies, nustatė, kad skolininkui iš bendrosios jungtinės nuosavybės su sutuoktine N. P. priklauso: 1) 1/2 dalis 100 vnt. paprastųjų vardinių BUAB „Magum“ akcijų; 2) 1/2 dalis 85 vnt. paprastųjų vardinių UAB „NT planeta“ akcijų; 3) 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį; kitos prašymo dalies netenkino; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas vadovavosi CK 3.87 straipsnio, 3.88 straipsnio 1 dalies, 3.100 straipsnio, CPK 666 straipsnio 1 dalies, 667 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis.

10.       Teismas atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimu negaliojančiu nuo sudarymo momento pripažintas, be kitų, Povedybinės sutarties punktas, pagal kurį N. P. asmeninės nuosavybės teise atitenka kreditoriaus reikalavimai pagal Kredito sutartį, paskolos suma – 437 151,61 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi panaikinta šio sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo (nukreipti baudos išieškojimą į 1/2 turto dalį, priklausančią V. P.) ir ši bylos dalis nutraukta. Teismas motyvavo, kad parinktas restitucijos būdas šiuo atveju negalėjo būti patenkintas, nes patenkinus tokį reikalavimą antstolio, kaip valstybės pareigūno, vykdančio priverstinį išieškojimą, funkcija perkeliama į teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Toks ieškinio reikalavimas negalėjo būti priimtas kaip nagrinėtas civilinio proceso tvarka, nes jis ieškovei nesukurs materialiųjų teisių ir pareigų. Pripažinus Povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, antstolis, vadovaudamasis CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos normomis, nukreips išieškojimą į skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine priklausantį turtą, jiems pasiūlys nusistatyti patiems turto dalis, o to nepadarius, antstolis kreipsis į teismą su pareiškimu vykdymo procese dėl skolininko turto dalies nustatymo. Teismas 2023 m. birželio 22 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad, pripažinus atitinkamus Povedybinės sutarties punktus negaliojančiais, juose nurodytas turtas tampa atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe, tai reiškia, jog antstolis, vykdantis priverstinį išieškojimą, į jį galės nukreipti išieškojimą, bet tik į tą dalį, kuri skolininkui priklauso. Teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog skolininkui priklauso tik 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį likučio, padarė nepagrįstai neatsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartį. Tokiu būdu kreditoriai praranda teisę į 1/2 reikalavimo teisės, kuri buvo grąžinta N. P. galiojant neteisėtai Povedybinei sutarčiai.

11.       Teismas nustatė, kad panaikinus Povedybinę sutartį N. P. negrąžino V. P. priklausančio turto, todėl skolininko kreditoriai 2023 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-1243-560/2024), prašė priteisti skolininkui iš atsakovės N. P. 218 575,80 Eur. Byla sustabdyta iki šios bylos išnagrinėjimo.

12.       Teismas pažymėjo, kad nuo Povedybinės sutarties sudarymo (2018 m. birželio 11 d.) iki jos teismo sprendimu dalinio pripažinimo negaliojančia (2023 m. birželio 22 d.) praėjo penkeri metai. Per šį laikotarpį N. P. susigrąžino didžiąją dalį lėšų pagal 437 151,61 Eur reikalavimo teisę. Susigrąžintos lėšos yra bendras jungtinis šeimos turtas (panaikinus Povedybinę sutartį), kurio pirmosios instancijos teismas nedalijo. Visi sandoriai ir atsiskaitymai buvo atlikti galiojant Povedybinei sutarčiai. Pripažinus negaliojančiais Povedybinės sutarties 1–4 punktus, 1/2 N. P. asmeniškai gautos sumos turi atitekti skolininkui. Tačiau skolininko kreditoriai šią sumą galės išieškoti iš N. P. tik po to, kai šioje byloje bus konstatuota, kad V. P. priklauso 1/2 reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį, o ne reikalavimo teisės likutis. Teismas konstatavo, kad, įsiteisėjus Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimui, V. P. kreditoriai įgijo teisę nukreipti skolos išieškojimą į jam priklausančią 261 541,80 Eur turto dalį (1/2 kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį, paskolos suma – 437 151,61 Eur).

13.       Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas pripažino nepagrįstais V. P. ir N. P. argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas kreditoriaus reikalavimas yra neegzistuojantis, todėl į šį turtą negali būti nukreiptas išieškojimas, jis negalėjo būti vykdomosios bylos dalyku. Pažymėjo, kad išieškojimas vykdomojoje byloje bus nukreipiamas ne į bendrą abiejų sutuoktinių turtą, o į skolininkui priklausančią turto dalį, esančią bendrąja jungtine nuosavybe, kuri yra individualizuojama CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo N. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria buvo nustatyta, kad skolininkui V. P. iš bendrosios jungtinės nuosavybės su jo sutuoktine N. P. priklauso 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo likučio pagal Kredito sutartį, ir prašymą nustatyti skolininko turto dalį, esančią bendrąja jungtine nuosavybe, atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Kreditoriaus reikalavimai pagal Kredito sutartį, kaip šioje byloje buvo įrodyta ir nustatyta teismų, yra pasibaigę (neegzistuojantys), N. P. ir V. P. neturi galiojančių ir vykdytinų reikalavimų juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“, todėl į juos negali būti nukreiptas išieškojimas ir jie negalėjo būti bylos nagrinėjimo dalyku pagal CPK 667 straipsnio taisykles. Šiam turtui taip pat turėjo būti panaikintas taikytas areštas. Visos juridinio asmens „Quadro Center OU“ prievolės N. P., kartu ir V. P., pasibaigė iki 2020 m. kovo 25 d. Be to, juridinis asmuo „Quadro Center OU“ yra išregistruotas (pasibaigęs), taigi kreditoriaus reikalavimas negali būti turto arešto akto ir šios bylos nagrinėjimo objektu dėl juridinio asmens prievolių pabaigos CK 6.128 straipsnio pagrindu.

14.2.                      Teismai privalėjo išieškotojų pareiškimus atmesti arba palikti nenagrinėtus. To nepadarę nukrypo nuo kasacinio teismo CPK 667 straipsnio nuostatų išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006, 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014, 2015 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015, 2015 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015).

15.       Pareiškėja VMI atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog skolininkui priklauso 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

16.       Suinteresuotas asmuo UAB „Rekovera“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, pripažinus negaliojančiais Povedybinės sutarties punktus, skolininko kreditoriai įgijo teisę nukreipti skolos išieškojimą į jam priklausančią 261 541,80 Eur turto dalį, t. y. 1/2 kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį.

16.2.                      Suinteresuotas asmuo siekia, kad būtų įteisinta turto nuslėpimo nuo kreditorių schema, t. y. sutuoktiniai fiktyviai pasidalija turtą tokiu būdu, kad bevertis turtas atitenka skolininkui V. P., o realus turtas (reikalavimo teisės su realiai grąžintinomis lėšomis) – sutuoktinei N. P.

16.3.                      Visa reikalavimo teisės suma, nurodyta Povedybinėje sutartyje, buvo 437 151,61 Eur, atėmus skolininko sugrąžintą sumą 140 000 Eur ir 260 000 Eur perleisto reikalavimo kitam kreditoriui, lieka negrąžinta 37 151,61 Eur suma bei nesumokėtos palūkanos ir kiti mokėjimai.

16.4.                      Visi sandoriai ir atsiskaitymai buvo atlikti dar galiojant Povedybinei sutarčiai, t. y. visus pinigus N. P. gavo asmeniškai. Vilniaus apygardos teismui priėmus 2023 m. birželio 22 d. nutartį, 1/2 gautos sumos turėtų atitekti V. P., bet jo kreditoriai šias sumas galės išieškoti iš N. P. (o antstolė – areštuoti nurodytas lėšas) tik tada, kai teismas šioje byloje galutinai konstatuos, kad V. P. priklauso 1/2 reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį (o ne reikalavimo teisės likutis).

16.5.                      Argumentai, kad teismo nustatytas ginčo kreditoriaus reikalavimas yra neegzistuojantis, todėl ir šis kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti vykdomosios bylos dalyku, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

17.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų prašymas vykdymo procese nustatyti skolininko turto, kuris (kaip nurodoma prašyme) jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine, dalį pareikštas vadovaujantis CPK 667 straipsnio nuostatomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės sutiko su pareiškėjų pozicija, kad skolininko turto – kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį – dalis gali būti nustatyta, tik skirtingai sprendė dėl jo apimties.   

19.       Suinteresuotas asmuo N. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuriomis nustatyta skolininkui priklausanti turto – atitinkamai kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį ir kreditoriaus reikalavimo likučio – dalis, ir prašymą atmesti. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad įrodyta, jog šios bylos nagrinėjimo ir teismo nutarčių priėmimo metu galiojančių ir vykdytinų reikalavimų juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“ pagal Kredito sutartį N. P., taigi ir skolininkas, nebeturėjo, todėl šis turtas negalėjo būti bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad dėl pareiškėjų prašyme nurodyto kito turto skolininko dalies nustatymo teismų išvados kasaciniame skunde nekvestionuojamos.

20.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasaciniame skunde suformuluotą reikalavimą ir nurodytus argumentus, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, šioje kasacinėje byloje pasisakys keliamu teisės klausimu dėl CPK 667 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl konkretaus turto (kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį) skolininko dalies nustatymo.

Dėl bendraturčio (sutuoktinio) turto, kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dalies nustatymą vykdymo procese reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

21.       Vykdymo esmė – skolos išieškojimas, taip įvykdant skolininko prievolę kreditoriui. Vykdymo procesą, jo eigą, galimus atlikti vykdymo proceso dalyvių veiksmus reglamentuoja CPK, Sprendimų vykdymo instrukcija ir kiti norminiai teisės aktai (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 583 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

22.       CPK 624 straipsnyje reglamentuojamos priverstinio vykdymo priemonės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Viena iš savarankiškų priverstinio vykdymo priemonių yra išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių (CPK 624 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

23.       Remiantis CPK 666 straipsnio 1 dalimi, išieškojimas iš fizinių asmenų gali būti nukreipiamas į turtą, jo dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe, taip pat jo dalį, esančią jungtine nuosavybe.

24.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai skolininkas turi bendro su kitais asmenimis turto ir jam priklausanti bendro turto dalis nėra nustatyta, kyla skolininko turto dalies neapibrėžtumo rizika, nes iki bus nustatyta skolininkui priklausanti bendro turto dalis, nėra aišku, kokia konkrečiai turto dalis priklauso skolininkui ir kokia apimtimi galės būti patenkinami išieškotojo interesai nukreipiant išieškojimą į tokį turtą. Nors tiek bendrosios dalinės nuosavybės, jeigu dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 3 dalis), tiek bendrosios jungtinės nuosavybės (CK 3.117 straipsnis) atveju yra taikoma lygių dalių prezumpcija, ši prezumpcija gali būti nuginčyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2020 56 punktą).

25.       Skolininkui fiziniam asmeniui priklausančios bendro su kitais asmenimis turto dalies nustatymo tvarka įtvirtinta CPK 667 straipsnyje. Šios tvarkos esmė yra ta, kad antstolis, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, areštuoja visą bendrąjį turtą ir tuomet yra sprendžiamas skolininkui priklausančios bendro turto dalies nustatymo klausimas. Skolininkui priklausanti bendro turto dalis gali būti nustatoma tiek neteisminiais būdais, tiek teismo. Dėl skolininko turto dalies nustatymo į teismą turi teisę kreiptis ir išieškotojas (CPK 667 straipsnio 2 ir 4 dalys). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis).

26.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti (individualizuoti) skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015). Bylos dėl skolininko dalies, esančios bendrąja jungtine nuosavybe, nustatymo vykdymo procese pagal CPK 667 straipsnį nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014). 

27.       Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu vykdymo procese, tenkinti būtina visų pirma nustatyti, kad skolininkas realiai turi konkretų bendrą su kitais asmenimis turtą, iš kurio atitinkamos teismo nustatytos skolininko dalies bus galima išieškoti, taip įvykdant skolininko prievolę. Vien tai, kad antstolis areštavo konkretų turtą ir pasiūlė CPK 667 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko šio turto dalies nustatymo, savaime nereiškia, kad teismas turi apsiriboti skolininkui priklausančios turto dalies formaliu nustatymu. Teismas turi patikrinti, ar antstolis nepadarė klaidos, ar yra visos prielaidos taikyti CPK 667 straipsnyje nustatytą procedūrą.

28.       Nagrinėjamoje byloje į teismą dėl skolininko turto, jam priklausančio, kaip teigiama prašyme, bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine N. P., dalies nustatymo kreipėsi išieškotojos – VMI ir UAB „Indebt“, jos, be kita ko, prašė nustatyti, kad skolininkui priklauso 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį. Prašymą išieškotojos pateikė pagal antstolės, areštavusios šį turtą, siūlymą CPK 667 staipsnio pagrindu. Šią bylą nagrinėję teismai, minėta, laikėsi pozicijos, kad skolininko konkretaus turto – kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį – dalis iš esmės gali būti nustatyta, tačiau prašymą šio turto (reikalavimo teisės) apimties aspektu išsprendė nevienodai.

29.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas pagal Kredito sutartį sumažėjo iki 130 000 Eur neįskaitant palūkanų, tačiau šis reikalavimas liko galioti (tik mažesne apimtimi). Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas nustatė, kad skolininkui priklauso 1/2 dalis kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį likučio.

30.       Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatavo, kad skolininko kreditorės (pareiškėjos) įgijo teisę nukreipti skolos išieškojimą į skolininkui priklausančią 1/2 dalį kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį, o ne į 1/2 dalį šio reikalavimo likučio. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-307-294/2023, kuriuo buvo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu nuo sudarymo momento skolininko ir jo sutuoktinės sudarytos Povedybinės sutarties 1–4 punktai. Vienu iš šių punktų šalys buvo susitarusios, kad N. P. asmeninės nuosavybės teise atitenka kreditoriaus reikalavimas pagal Kredito sutartį, paskolos suma – 437 151,61 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartyje, kuria panaikinta tik 2023 m. kovo 2 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo, nurodyta, kad, pripažinus Povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, antstolis, vadovaudamasis CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos normomis, nukreips į skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine priklausantį turtą, jiems pasiūlys nusistatyti patiems turto dalis, o to nepadarius, antstolis kreipsis į teismą su pareiškimu vykdymo procese dėl skolininko turto dalies nustatymo; pripažinus atitinkamus Povedybinės sutarties punktus negaliojančiais, juose nurodytas turtas tampa atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe, tai reiškia, jog antstolis, vykdantis priverstinį išieškojimą, į jį galės nukreipti išieškojimą, bet tik į tą dalį, kuri priklauso skolininkui.

31.       Suinteresuotas asmuo N. P. kasaciniame skunde argumentuoja, kad byloje įrodyta, jog ji, taigi ir skolininkas, neturi galiojančių ir vykdytinų reikalavimų juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“, nes jie visa apimtimi yra pasibaigę, todėl į šį konkretų pareiškėjų prašyme nurodytą turtą negali būti nukreiptas išieškojimas ir jis negalėjo būti šios bylos nagrinėjimo dalykas pagal CPK 667 straipsnio taisykles, išieškotojų prašymas teismų turėjo būti atmestas arba paliktas nenagrinėtas.

32.       Sprendžiant dėl šių argumentų pagrįstumo, atsižvelgtina į teismų nustatytas šias faktines aplinkybes: pagal 2015 m. birželio 30 d. Kredito sutartį N. P. suteikė juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“ 680 000 Eur kreditą, šį kredito gavėja įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 30 d., taip pat įsipareigojo mokėti 1,7 proc. dydžio metines palūkanas; 2017 m. vasario 15 d. N. P. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „Kyras“, pagal kurią perleido 150 000 Eur skolos pagal Kredito sutartį reikalavimo teisę į juridinį asmenį „Quadro Center OU“; Povedybine sutartimi šalys buvo susitarusios, kad N. P. atitenka kreditoriaus reikalavimai pagal Kredito sutartį, paskolos suma – 437 151,61 Eur; po Povedybinės sutarties sudarymo iki atitinkamų jos punktų pripažinimo negaliojančiais 2020 m. kovo 24 d.: juridinis asmuo „Quadro Center OU“ N. P. iš viso pervedė 140 000 Eur skolai padengti; N. P. už 260 000 Eur perleido UAB „Incred“ 260 000 Eur reikalavimo teisę į juridinį asmenį „Quadro Center OU“ pagal Kredito sutartį, įskaitant teisę reikalauti mokėtinų palūkanų.

33.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė į bylą kartu su V. ir N. P. atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, kuriais suinteresuoti asmenys siekė pagrįsti teiginius, jog iki Povedybinės sutarties sudarymo N. P. ne tik perleido UAB „Kyras“ 150 000 Eur skolos pagal Kredito sutartį reikalavimo teisę į juridinį asmenį „Quadro Center OU“, bet ir juridinis asmuo „Quadro Center OU“ sumokėjo N. P. 130 000 Eur pagal Kredito sutartį, taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog juridinio asmens „Quadro Center OU“ neįvykdytos prievolės N. P. dalį (kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį likutį) sudaro 130 000 Eur, suinteresuotų asmenų teigimu, yra nepagrįsta, kreditoriaus reikalavimai pagal Kredito sutartį neegzistuoja.

34.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė faktinės aplinkybės, kad iki Povedybinės sutarties sudarymo juridinis asmuo „Quadro Center OU“ sumokėjo N. P. 130 000 Eur pagal Kredito sutartį. Teismas dėl šios nutarties 33 punkte paminėtų V. ir N. P. atskirojo skundo teiginių tik nurodė, kad: pripažinus atitinkamus Povedybinės sutarties punktus negaliojančiais, šiuose punktuose nurodytas turtas tapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, tai reiškia, jog antstolis, vykdantis priverstinį išieškojimą, į jį galės nukreipti išieškojimą, bet tik į tą dalį, kuri priklauso skolininkui; per laikotarpį nuo Povedybinės sutarties sudarymo iki jos teismo sprendimu dalinio pripažinimo negaliojančia N. P. susigrąžino didžiąją dalį lėšų pagal 437 151,61 Eur reikalavimo teisę; susigrąžintos lėšos yra bendras jungtinis šeimos turtas (panaikinus Povedybinę sutartį) ir 1/2 susigrąžintos sumos turi atitekti skolininkui. Tačiau teismas pažymėjo, kad skolininko kreditoriai šią sumą galės išieškoti iš N. P. tik po to, kai šioje byloje bus konstatuota, kad V. P. priklauso 1/2 reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį. Teismas konstatavo, kad, įsiteisėjus Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimui, V. P. kreditoriai įgijo teisę nukreipti skolos išieškojimą į jam priklausančią 261 541,80 Eur turto dalį (1/2 kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį, paskolos suma – 437 151,61 Eur).

35.       Dėl šių apeliacinės instancijos teismo išvadų teisėjų kolegija nurodo, kad: pirma, teismas teisiškai reikšmingomis laikė aplinkybes, susiklosčiusias po Povedybinės sutarties sudarymo; antra, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas iš esmės nustatė, kad 437 151,61 Eur reikalavimo teisės, kuri, pripažinus atitinkamą Povedybinės sutarties punktą negaliojančiu, turėjo tapti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nebėra; trečia, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kaip nurodė teismas, tokiu atveju laikytinos N. P. susigrąžintos lėšos pagal 437 151,61 Eur reikalavimo teisę, ir jų 1/2 dalis turi atitekti skolininkui. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas – nors nustatė aplinkybes, suponuojančias išvadą, kad kreditoriaus 437 151,61 Eur reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį, kuri sutuoktiniams priklausytų bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nebeliko, taip pat nustatė ir skolininkui priklausančią būtent šio nesančio (V. ir N. P. nebeturimo) turto dalį, kartu konstatavo, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklauso kitas turtas – N. P. susigrąžintos lėšos pagal Kredito sutartį. 

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje, supaprastinto proceso tvarka nagrinėjamoje, byloje pareiškėjai nereiškė reikalavimo nustatyti skolininkui priklausančią N. P. susigrąžintų lėšų sumos dalį. Šis klausimas neįeina į nagrinėjamos bylos ribas ir skolininko dalis, įeinanti į kreditoriaus reikalavimą pagal Kredito sutartį pakeičiantį turtą, negali būti nustatoma. Taip pat pažymėtina, kad, kaip nustatė teismai, panaikinus Povedybinę sutartį ir N. P. negrąžinus V. P. priklausančio turto, skolininko kreditoriai 2023 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su netiesioginiu ieškiniu N. P. Ginčo teisenos tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1243-560/2024, kuri sustabdyta iki šios kasacinės bylos išnagrinėjimo, reiškiamas reikalavimas priteisti V. P. iš atsakovės N. P. turto dalį (pinigų sumą), atsiradusią (susigrąžintą) pagal kreditoriaus reikalavimą pagal Kredito sutartį, paskolos suma – 437 151,61 Eur. Taigi N. P. susigrąžintų lėšų skolininkui tenkanti dalis yra kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

37.       Minėta, kad pagal CPK 667 straipsnio 4 dalį išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti. Taigi sutiktina su suinteresuotu asmeniu, kad tuo atveju, jei teismas nagrinėjamo pobūdžio byloje nustato, jog konkretaus skolininkui kartu su kitais asmenimis priklausančio bendro turto nėra (pvz., yra pasibaigusi turtinė reikalavimo teisė), tai  paprastai reiškia, kad nėra prielaidų tenkinti CPK 667 straipsnio pagrindu pareikštą prašymą nustatyti skolininkui priklausančią šio turto dalį, nes iš jos nebus galima išieškoti. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka pirmiau nurodytai išvadai padaryti.

38.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teisiškai reikšmingomis laikė vien aplinkybes, atsiradusias po Povedybinės sutarties sudarymo, t. y. kad dalį skolos pagal Kredito sutartį (140 000 Eur) skolininkas sumokėjo N. P., o likusią 260 000 Eur (iš 437 151,61 Eur kreditoriaus reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį) reikalavimo teisės dalį (įskaitant teisę reikalauti palūkanų) N. P. perleido naujam kreditoriui. Teismas nepagrįstai neištyrė kartu su V. ir N. P. atskiruoju skundu pateiktų įrodymų ir nepasisakė dėl skundo argumentų, jog reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį 130 000 Eur likučio, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, iš tiesų nėra, nes ši suma juridinio asmens „Quadro Center OU“ buvo sumokėta dar iki Povedybinės sutarties sudarymo.

39.       Pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą CK 3.88 straipsnio 1 dalyje, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Kredito sutartį, kaip nustatyta teismų, N. P. sudarė 2015 m. birželio 30 d., būdama santuokoje su skolininku. Kredito sutartimi N. P. juridiniam asmeniui „Quadro Center OU“ paskolino 680 000 Eur, taigi būtent dėl šios sumos, bet ne vien dėl 437 151,61 Eur, grąžinimo ar reikalavimo į ją perleidimo turėjo būti sprendžiama šioje byloje. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad 2017 m. vasario 15 d. N. P. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „Kyras“, pagal kurią perleido 150 000 Eur skolos pagal Kredito sutartį reikalavimo teisę į juridinį asmenį „Quadro Center OU“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, V. ir N. P. atskirajame skunde teigiant, kad iki Povedybinės sutarties sudarymo juridinis asmuo „Quadro Center OU“ dar ir grąžino 130 000 Eur skolos pagal Kredito sutartį, neištyrė šios aplinkybės, nepatikrino pirmosios instancijos teismo išvados dėl reikalavimo teisės pagal Kredito sutartį likučio.

40.       Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl kito šios bylos baigčiai reikšmingo V. ir N. P. atskirojo skundo argumento – kad juridinis asmuo „Quadro Center OU“ yra išregistruotas juridinis asmuo, todėl visos šio asmens prievolės laikytinos pasibaigusiomis CK 6.128 straipsnio pagrindu, pagrįstumo. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys.

  Dėl bylos procesinės baigties

41.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 667 straipsnio nuostatas. Teismas nepagrįstai ištyrė vien aplinkybes, susiklosčiusias po Povedybinės sutarties sudarymo, nepagrįstai jų pagrindu pripažino, kad reikalavimas nustatyti skolininkui priklausančią kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį dalį yra pagrįstas, ir šį reikalavimą patenkino. Tokį savo sprendimą teismas nepagrįstai grindė argumentu, kad N. P. susigrąžintos lėšos pagal 437 151,61 Eur reikalavimo teisę yra bendras jungtinis šeimos turtas (panaikinus Povedybinę sutartį) ir 1/2 susigrąžintos sumos turi atitekti skolininkui, nors šios aplinkybės nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas. Teismas nenustatė visų teisiškai reikšmingų nagrinėjamos bylos baigčiai faktinių aplinkybių. Šie pažeidimai suponuoja pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą dėl skolininkui priklausančios kreditoriaus reikalavimo pagal Kredito sutartį dalies nustatymo šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42.       Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,   

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Gražina Davidonienė

Algirdas Taminskas 

Agnė Tikniūtė