Administracinė byla Nr. AS-637-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01113-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) patenkinti skundą ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 2) įvertinti ir išaiškinti, kokiu pagrindu buvo pakeistas kaimo pavadinimas (iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)), kurio teritorijoje yra paveldėto žemės sklypo ploto ribos; 3) įvertinti ir išaiškinti, kokiu pagrindu paveldėtos žemės ploto dokumentuose buvo pakeistas kaimo pavadinimas; 4) įvertinti B. T. ir E. T. veiksmus dėl galimo piktnaudžiavimo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 53-23527, kuriuo jos sutuoktiniui (miręs) buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. P. valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kėdainių rajone. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsniu, pažymėjo, kad ginčijamas Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 53-23527 priimtas ne pareiškėjos atžvilgiu, ir nurodė, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. kovo 24 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktorių, prašydama peržiūrėti ir atstatyti paveldėtos buvusio savininko K. P. žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, vertę. Pareiškėja prie prašymo pateikė ginčijamą Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 53-23527. Teismas darė išvadą, kad apie šį sprendimą pareiškėjai buvo žinoma 2017 m. kovo 24 d. teikiant prašymą Tarnybai. Kadangi į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2016 m. birželio 1 d., teismas konstatavo, jog pareiškėja praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą ginčijamam aktui apskųsti ir neprašė šio termino atnaujinti.

Atsisakęs priimti pareiškėjos skundo dalį dėl sprendimo panaikinimo (Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. 53-23527), teismas atsisakė priimti ir pareiškėjos išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Pasisakydamas dėl skundo antrojo ir trečiojo reikalavimų, kuriais pareiškėja prašo teismo įvertinti ir išaiškinti, kokiu pagrindu buvo pakeistas kaimo (iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)) pavadinimas, kurio teritorijoje yra paveldėto žemės sklypo ploto ribos, kokiu pagrindu paveldėtos žemės ploto dokumentuose buvo pakeistas kaimo pavadinimas, teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų nustatymo (konstatavimo). Teismas pažymėjo, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Toks reikalavimas negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu, nes neatitinka ABTĮ 24 straipsnio nuostatų, pagal kurias skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir pan. Teismas pareiškėjos skundo dalį dėl antrojo ir trečiojo reikalavimų atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.)

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo ketvirtojo reikalavimo, kuriuo pareiškėja prašė teismo įvertinti tarnautojų B. T. ir E. T. veiksmus dėl galimo piktnaudžiavimo atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnį, teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nurodė, kad pastarasis pareiškėjos skundo reikalavimas yra susijęs su baudžiamosios teisės reguliuojamais teisiniais santykiais, kurie turi būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismas rėmėsi Baudžiamojo proceso kodekso 164 straipsnio 1 dalimi, 166 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad administraciniam teismui ėmus vertinti pareiškėjos reikalavimo pagrįstumą, faktiškai būtų perimtos prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijos, nes turėtų būti aiškinamos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, nors tokios kompetencijos administraciniai teismai neturi. Teismas pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo įvertinti tarnautojų veiksmus dėl galimo piktnaudžiavimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, įtardama atitinkamus asmenis nusikalstamos veikos padarymu, turi teisę Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškimu kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją (ABTĮ 33 str. 3 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad šios nutarties dalis dėl akto panaikinimo pareiškėjai neužkerta kelio pakartotinai paduoti skundą teismui, pateikiant kartu ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant termino praleidimo priežastis bei pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 30 str.).

II.

Pareiškėja V. R. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir jos skundą tenkinti.

Pareiškėjos manymu, teismas klaidingai nustatė skundo pavimo terminą, kadangi Tarnybos atsakymas buvo gautas 2017 m. gegužės 5 d., o į teismą kreiptasi 2017 m. birželio 1 dieną. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarnybos 2017 m. gegužės 2 d. atsakymu ji buvo informuota, jog turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir Kauno apskrities viršininko priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo įvertinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja skundu pirmosios instancijos teismui prašė: 1) patenkinti skundą ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 2) įvertinti ir išaiškinti, kokiu pagrindu buvo pakeistas kaimo pavadinimas (iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)), kurio teritorijoje yra paveldėto žemės sklypo ploto ribos; 3) įvertinti ir išaiškinti, kokiu pagrindu paveldėtos žemės ploto dokumentuose buvo pakeistas kaimo pavadinimas; 4) įvertinti B. T. ir E. T. veiksmus dėl galimo piktnaudžiavimo.

Nors pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti visus jos skundo reikalavimus, tačiau pateikia tik nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo pirmąjį reikalavimą, argumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjos skundo antrojo ir trečiojo reikalavimų kaip neatitinkančių ABTĮ 24 straipsnio nuostatų. Pagal ABTĮ 24 straipsnį skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir pan. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų nustatymo (konstatavimo). Kadangi pareiškėjos skundo antrojo ir trečiojo reikalavimų patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad tokie reikalavimai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl pagrįstai atsisakė juos priimti kaip nenagrinėtinus ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjos skundo ketvirtojo reikalavimo vertinimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjos skundo ketvirtasis reikalavimas yra susijęs su baudžiamosios teisės reguliuojamais teisiniais santykiais, ir teisingai sprendė atsisakyti priimti šį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja, įtardama atitinkamus asmenis nusikalstamos veikos padarymu, turi teisę Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją.

Atskiruoju skundu pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos skundo pirmojo reikalavimo, kurį atsisakyta priimti nustačius, jog pareiškėja praleido įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą ir teismas šio termino neatnaujino. Pareiškėja neneigia, jog skundo pirmuoju reikalavimu siekia Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 53-23527 panaikinimo, tačiau tvirtina, kad terminas skundui dėl šio sprendimo paduoti nebuvo praleistas, kadangi tik gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 1SS-1173-(7.5.) ji sužinojo, jog Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 53-23527 pareiškėja turi teisę skųsti savarankiškai kreipdamasi į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008, 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, su 2017 m. kovo 24 d. prašymu kreipdamasi į Tarnybą prie jo pridėjo ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 02-06-34. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad prašymo Tarnybai pateikimo dieną, t. y. 2017 m. kovo 24 d., pareiškėja žinojo apie Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 02-06-34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Tarnybos 2017 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 1SS-1173-(7.5.) pažymėta, jog pareiškėjos prašyme išdėstyti klausimai jau buvo nagrinėti Tarnyboje 2015 m. gegužės 6 d. ir 2013 m. gegužės 3 d. raštuose. Įvertinus šias aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, pateikdama skundą dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. 02-06-34 panaikinimo 2017 m. birželio 1 d., praleido terminą tokiam skundui paduoti. Šios išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo nutartyje dėl rašymo apsirikimo neteisingai nurodyta pareiškėjos kreipimosi į teismą data.

Teisėjų kolegija neneigia pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, pažymėtos Tarnybos 2017 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 1SS-1173-(7.5.), dėl jos teisės kreiptis į teismą. Kaip minėta, kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja praleido terminą skundo pirmajam reikalavimui pateikti, ir šio termino neatnaujinęs, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl Kauno apskrities viršininko sprendimo panaikinimo, taip pat išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Šiuo aspektu pastebėtina, kad teismo nutarties dalis dėl akto panaikinimo pareiškėjai neužkerta kelio pakartotinai paduoti skundą teismui, pateikiant kartu ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant termino praleidimo priežastis bei pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 30 str.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.