Civilinė byla Nr. 2S-359-856/2017

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00179-2017-3

  Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.18.2.6; 3.3.2.5.                                                                                   

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-590-304/2017, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. P. ir Investuotojų asociacija kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Žemaitijos pienas“ 2016 m. spalio 28 d. ir 2016 m. gruodžio 29 d. visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų dalis dėl AB „Žemaitijos pienas“ turimų savų akcijų pardavimo tvarkos ir minimalios pardavimo kainos nustatymo, pripažinti negaliojančiomis 2 070 621 paprastąsias vardines AB „Žemaitijos pienas“ akcijas, įsigytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 54 str. 2 d. nuostatas, ir atitinkamai sumažinti AB „Žemaitijos pienas“ įstatinį kapitalą nuo 14 028 750 Eur iki 13 428 269,91 Eur, pripažinti negaliojančia AB „Žemaitijos pienas“ 2016 m. gruodžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dalį dėl atlygio už kolegialių organų narių veiklą skyrimo ir mokėjimo tvarkos nustatymo. Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovės valdymo organams įgyvendinti 2016-10-28 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą dalyje dėl 2070621 paprastųjų vardinių akcijų pardavimo darbuotojams, akcijos minimalios kainos nustatymo, akcijų pardavimo organizavimo, taip pat 2016-12-29 visuotinio akcininkų sprendimą Nr. 2 dėl nuosavų (savų) akcijų supirkimo tikslų ir pardavimo tvarkos pakeitimo.

2. Ieškovai nurodė, kad atsakovė AB „Žemaitijos pienas“, pažeisdama ABĮ imperatyvias nuostatas, įsigijo savų akcijų, akcijos įsigytos pažeidus įstatyme numatytus reikalavimus, nebuvo laiku perleistos tretiesiems asmenims, todėl turėtų būti anuliuotos, paskelbtos negaliojančiomis ir atitinkamai sumažinamas bendrovės įstatinis kapitalas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas nagrinėjamoje byloje, uždraudė AB „Žemaitijos pienas“ valdymo organams 2 070 621 paprastosioms vardinėms akcijoms įgyvendinti 2016-10-28 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą toje apimtyje, kuri numato: „[...] nustatyti, kad bendrovės turimos savos akcijos bus skiriamos bendrovės darbuotojų skatinimui, siekiant, kad jie prisidėtų prie geresnių bendrovės rezultatų siekimo, ir jas bus siekiama parduoti bendrovės darbuotojams, išskyrus darbuotojus, kurie yra bendrovės stebėtojų tarybos ar valdybos nariai arba bendrovės vadovas, taip pat darbuotojus, kurie yra bendrovės akcininkai [...]. Nustatyti minimalią bendrovės turimų savų akcijų pardavimo darbuotojams kainą, kuri bus ne mažesnė už bendrovės akcijų nominalią vertę [...]. Pavesti bendrovės valdybai organizuoti savų akcijų pardavimą bendrovės darbuotojams, nustatyti detalią akcijų pardavimo tvarką, laiką, akcijų skaičių ir galutinę kainą, taip pat atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus, laikantis šiame sprendime nustatytų sąlygų ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatytų reikalavimų“, o taip pat vykdyti 2016-12-29 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą Nr. 2 „Dėl nuosavų (savų) akcijų supirkimo tikslų ir pardavimo tvarkos pakeitimo“.

4. Teismas, atsižvelgdamas į rašytinius duomenis, į tai, kad atsakovė, galimai pažeisdama Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas įsigijo 2070621 akcijų, kurios turėtų būti anuliuotos, paskelbtos negaliojančiomis bei atitinkamai sumažintas įstatinis kapitalas, ir kurias perleidus darbuotojams, šie taptų sąžiningais įgijėjais, konstatavo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ateityje galimai sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

5. Atskiruoju skundu atsakovė AB „Žemaitijos pienas“ prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. Teismas netinkamai atliko preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų pagrįstumo vertinimą, o taip pat neįvertino ypač svarbios aplinkybės, kad ieškovai iš esmės visiškai nepagrindė savo prašymo bei nepateikė įrodymų, kurie suponuotų pagrindą tenkinti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, vertindamas ieškinio preliminarų pagrįstumą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas reikalavimus reiškia tik formaliais pagrindais ir neįrodinėja savo teisių pažeidimo.

5.2. Teismas, neįvertinęs ieškovų ieškinio pagrįstumo, visiškai nepagrįstai atsakovo atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Tuo atveju, jeigu teismas būtų įvykdęs CPK 144 str. 1 d. nurodytą pareigą, neabejotinai būtų nustatęs, kad ieškovams palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, todėl negalėtų  pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

5.3. Akivaizdu, kad nėra realios grėsmės, jog ieškovams palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, kadangi akcijos darbuotojams būtų perleistos ne vėliau nei po 3 metų. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, gali būti padaryta žala bendrovei, jeigu ji prarastų gerus darbuotojus dėl to, kad nesugebės įgyvendinti savo pažadų darbuotojams dėl jų skatinimo bendrovės akcijomis. Prastėja ir bendrovės dalykinė reputacija bei bendrovės, kaip darbdavio, įvaizdis.

5.4. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė nepranešęs atsakovei. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti sudaryta reali galimybė atsakovei ginti savo interesus. Nagrinėjamu atveju teismas priėmė nutartį prieš tai nesuteikdamas atsakovei galimybės pateikti atsiliepimą, todėl nutartis buvo priimta išimtinai remiantis tik ieškovų pateiktais deklaratyviais teiginiais.

6. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo atsakovės AB „Žemaitijos pienas“ atskirojo skundo netenkinti, Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017 m. vasario 9 d. nutartį, pagrįstai susidarė nuomonę, kad ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, yra pagrįstas, įvertino visas pateiktas faktines aplinkybes, įrodymus ir įsitikino, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas. Atsakovė atskirajame skunde iš esmės atsikirtinėja į ieškinyje išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus, nors tokie motyvai bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės. Akcijų perleidimas gali apsunkinti ieškovų pažeistų teisių gynybos galimybes ateityje, kadangi atsakovės darbuotojai, įsigiję šias akcijas, būtų laikomi sąžiningais įgijėjais, o jų nuosavybė ginama. Tokius argumentus patvirtina pati atsakovė, nurodydama, jog laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja atsakovės galimybes įgyvendinti 2016-10-28 ir 2016-12-29 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus ir parduoti akcijas savo darbuotojams. Apie pranešimo būtinumą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžia pats teismas, todėl nepranešimas nelemia nutarties neteisėtumo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

7. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai V. P. ir Investuotojų asociacija kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis AB „Žemaitijos pienas“ 2016 m. spalio 28 d. ir 2016 m. gruodžio 29 d. visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų dalis dėl AB „Žemaitijos pienas“ turimų savų akcijų pardavimo tvarkos ir minimalios pardavimo kainos nustatymo, pripažinti negaliojančiomis 2 070 621 paprastąsias vardines AB „Žemaitijos pienas“ akcijas, įsigytas pažeidžiant ABĮ 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atitinkamai sumažinti AB „Žemaitijos pienas“ įstatinį kapitalą nuo 14 028 750 Eur iki 13 428 269,91 Eur, pripažinti negaliojančia AB „Žemaitijos pienas“ 2016 m. gruodžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dalį dėl atlygio už kolegialių organų narių veiklą skyrimo ir mokėjimo tvarkos nustatymo. Reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario  9 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino.

8. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nurodydama, kad neegzistuoja nė viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, dėl ko nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.

  9. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą.

10. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, įrodinėja ieškovės reikalavimų prima facie nepagrįstumą, nurodydama, jog ieškovų ieškinys yra preliminariai nepagrįstas, mano, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinio prima facie.

11. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194-2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).

12. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat jau ne kartą buvo išaiškinta, kad ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010 ir kt.). Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje teismas, atskirai neaptardamas ieškinio preliminarus pagrįstumo, vertino antrosios sąlygos (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui) egzistavimą, leidžia apeliacinės instancijos teismui tikėtinai teigti, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį laikė prima facie pagrįstu, nes pirmos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) nebuvimas jau pats savaime leidžia teismui netaikyti ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių, kadangi nesant ieškinio patenkinimo galimybės, nėra ir ieškovui palankaus sprendimo priėmimo galimybės bei atitinkamai tokio sprendimo neįvykdymo rizikos.

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino grėsmės galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju aplinkybę, todėl pagal aukščiau nurodytą praktiką vertintina, jog laikė ieškovų ieškinį prima facie pagrįstu. Todėl apeliantės argumentas, jog teismas nevertino ieškinio preliminaraus pagrįstumo, atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Pasisakydamas dėl ieškovų ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovai, būdami atsakovės akcininkais, siekia apginti savo galimai pažeistas teises, įrodinėdami, jog atsakovė 2 070 621 akciją įsigijo galimai pažeidusi Akcinių bendrovių įstatymo imperatyvias nuostatas, dėl ko akcijos turėtų būti anuliuotos, pripažintos negaliojančiomis ir atitinkamai sumažintas atsakovės įstatinis kapitalas. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė tiek faktinį ieškinio pagrindą, tiek ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalis), taip tikėtinai pagrįsdama savo ieškinio reikalavimą, ir kartu įvykdydama CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Neturi teisinės reikšmės apelianto argumentai dėl ieškinio senaties termino, kadangi argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino turėtų būti vertinami išnagrinėjus ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo bei teisėtumo.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas. Iš atsakovės 2016-10-28 ir 2016-12-29 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų matyti, kad atsakovė imasi aktyvių veiksmų siekdama darbuotojams perleisti savo akcijas, kurios galimai turėtų būti anuliuos ir pripažintos negaliojančiomis. Perleidus akcijas, atsakovės darbuotojai būtų laikomi sąžiningais įgijėjais, o jų nuosavybė ginama. Taigi, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

16. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Paminėta įstatymo nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis, kadangi atitinkamais atvejais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų priešingos šalies veiksmų. Tokiu atveju priešingai ginčo šaliai suteikiama teisė būti išklausytai vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Taigi, įstatymui neįpareigojant, o pirmosios instancijos teismui nenustačius poreikio apie ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą informuoti apeliantę, teismas, pasinaudodamas diskrecijos teise ir taikydamas šias priemones be pranešimo, procesinių teisės normų nepažeidė. Savo teisę būti išklausytai apeliantė visa apimtimi realizavo apeliacinės instancijos teisme, paduodama atskirąjį skundą (CPK 334 straipsnis).

18. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškovų prašymą ir pagrįstai, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliantės atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                             Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė