Pranešėjas S. Katauskas                                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-350-360/2013

Teisėja L. Venckuvienė                                        Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00961-2008-4

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                                                               1.2.14.1.1.;  1.1.8.1.

  KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

               2013 m. gegužės 14 d.

     Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Kristinai Blinstrubienei,

gynėjui advokatui Mindaugui Repšui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės, pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 str. 1 d. ir 180  str. 1 d., ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008-10-06 iki 2008-10-08 (2 dienos), suėmime Jungtinėje Karalystėje išbūtas laikas pagal Europos arešto orderį nuo 2011-06-08 iki 2011-10-17 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-11-28 iki 2013-01-18.

Iš N. M. priteista:  nukentėjusiajam A. R. priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam R. P. priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 6071,02 Lt žalos atlyginimo; Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos priteista 5966,00 Lt  ekstradicijos išlaidų.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

                                                            n u s t a t ė:

N. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino įvykdyti plėšimą: 2008-10-03, apie 2 val. 40 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., turėdamas tikslą įvykdyti plėšimą, priėjo prie R. P. ir sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į galvą,  sugriebė už rankinės ir bandė ją nuplėšti, tokiu būdu pasikėsino pagrobti R. P. priklausančią rankinę 150 Lt vertės, kurioje buvo piniginė 30 litų vertės, 500 litų, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6280“ 800 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6300“ 700 Lt vertės, raktai nuo buto 100 Lt vertės, raktai nuo automobilio su signalizacijos pultu 500 Lt vertės. Taip panaudojęs fizinį smurtą pasikėsino pagrobti R. P. priklausančio turto už 2780 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis pasipriešino ir pabėgo.

 Be to, N. M. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir iš chuliganiškų paskatų nukentėjusiajam A. R. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: N. M. 2008-10-03, apie 3 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, prie baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., tyčia, paėmęs nuo žemės akmenį metė jį į nueinančius A. R. bei O. M., taip akmeniu pataikė A. R. į galvos dešinę pusę, ir iš chuliganiškų paskatų A. R. padarė galvos sumušimą, pasireiškusį galvos dešinės pusės (speninės ataugos – užausio) srities poodine kraujosruva, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinės pusės vidurinės ausies uždegimą - identifikuotą kaip trauminės kilmės, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu N. M. padarė viešosios tvarkos pažeidimą bei nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. M. prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. bei paskirti švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dalyje dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą. Apelianto teigimu, jis apklausiamas teisme nuosekliai paaiškino, kad R. P. jis nesikėsino apiplėšti ir neturėjo jokio tikslo pagrobti jam priklausančius daiktus. Teigia, kad 2008-10-03 apie 1 val. nakties su draugu L. P. nuvažiavęs į barą „(duomenys neskelbtini)“ atsisėdo prie staliuko, kur sėdėjo, kaip vėliau sužinojo ir nukentėjusysis R. P. su moterimi, vardu J. Vakaro metu visi gėrė alų. Pasak nuteistojo, R. P. nepatiko, kad L. P. šoko su jo drauge J. Kai trečią kartą L. P. iškvietė J. šokti, R. P. nebaigęs gerti alaus išėjo į lauką. Jis išėjo pagal R. P., ir paklausė jo kas nutiko. R. P. susinervinęs išvadino jį nusikaltėliu, keikėsi necenzūriniais žodžiais, todėl jis taip pat susinervinęs dėl R. P. necenzūrinių žodžių sudavė R. P. vieną kartą į veidą. Po šio konflikto, jis grįžo atgal į barą. Pasak nuteistojo, jis R. P. daiktų nelietė ir nebandė jų atimti. Mano, kad įvyko elementariausias nesusipratimas tarp išgėrusių žmonių ir nukentėjusysis R. P. dėl savo paties girtumo neprisimena visų įvykio aplinkybių bei pyksta ant jo dėl suduoto smūgio į veidą. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis parodė, jog yra dirbęs kriminalinėje policijoje operatyviniu darbuotoju, todėl jam kaip buvusiam pareigūnui, yra žinomos baudžiamojo kodekso normos ir jis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teismui, gali tendencingai sunkinti jo teisinę padėtį. Įvardindamas aplinkybę, jog jis kėsinosi pagrobti R. P. asmeninius daiktus, nukentėjusysis žinojo, kad padarytas nusikaltimas bus kvalifikuojamas kaip sunkesnis. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti jokie duomenys liudijantys aplinkybę, jog jis kėsinosi pagrobti R. P. turtą. Nukentėjusiojo rankinė, kurią jis tariamai plėšė iš rankų yra nesugadinta, jo pirštų pėdsakų ant jos neužfiksuota.

Be to, nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme. Apelianto manymu, teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Nepaisant to, jog praeityje jis yra teistas, tačiau iš ankstesnių teistumų jis yra padaręs tinkamas išvadas ir naujų nusikaltimų nedaro. Pažymi, jog su sugyventine turi mažametį sūnų, šiuo metu jo draugė laukiasi ir jis yra labai reikalingas savo šeimai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis ginčija jam inkriminuotos veikos kvalifikaciją, teigdamas, jog jo padaryta veika yra ne pasikėsinimas apiplėšti (BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d.), o nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.). Taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Tačiau išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo N. M. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis kvestionuodamas savo kaltę tik dėl vienos nusikalstamos veikos, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl jo padarytą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. Nurodo, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d., nes jis neketino apiplėšti nukentėjusiojo, o šiam sudavė tik kartą, supykęs.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad BPK 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek N. M. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama N. M. kaltė.

Pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-75/2010).

Pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad N. M. 2008-10-03 apie 2 val. 40 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos m., turėdamas tikslą įvykdyti plėšimą, priėjo prie R. P. ir sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į galvą, sugriebė už rankinės ir bandė ją nuplėšti, tokiu būdu pasikėsino pagrobti R. P. priklausančią rankinę 150 Lt vertės, kurioje buvo piniginė 30 litų vertės, 500 litų, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6280“ 800 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6300“ 700 Lt vertės, raktai nuo buto 100 Lt vertės, raktai nuo automobilio su signalizacijos pultu 500 Lt vertės. Taip panaudojęs fizinį smurtą, jis pasikėsino pagrobti R. P. priklausančio turto už 2780 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis pasipriešino ir pabėgo.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrindė įrodymais, jog nuteistasis N. M. pasikėsino padaryti plėšimą pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. P. ir, kad fizinį smurtą vartojo siekiant pagrobti iš nukentėjusiojo rankinę su joje buvusiais daiktais, o nusikalstamų veiksmų nebaigė, nes nukentėjusysis pabėgo. Kolegijai nekyla jokių abejonių, jog nuteistojo veiksmai, pavartojant prieš nukentėjusįjį smurtą, buvo nukreipti tik į svetimo turto užvaldymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai skundžiamame nuosprendyje nurodė kodėl N. M. nusikalstama veika kvalifikuojama kaip plėšimas.

Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis R. P. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad N. M. trenkė jam per galvą kumščiu, tempė per petį permestą rankinę, sakė „duok čia“, tačiau rankinės jis neatidavė, buvo suklupęs ant kelio. Nukentėjusysis R. P. visose apklausose nurodė, kad jokio konflikto bare su N. M. nebuvo, N. M. jį vijosi tikslu apiplėšti, sudavė smūgį į galvą ir tempė per petį permestą rankinę. Nukentėjusysis paneigė nuteistojo parodymus, jog N. M. trenkė jam tik supykęs dėl kilusio konflikto. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes šiuos parodymus taip pat patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad R. P. padaryta odos nubrozdinimas kairio kelio srityje. Sužalojimas padarytas kieto buko, galimai nelygaus paviršiaus poveikyje, smūginio dinaminio poveikio pasekmėje, galimai krentant ir šia kūno sritimi atsitrenkiant į kietą, plokščią, galimai nelygų paviršių ar aplinkoje buvusius daiktus. Liudytojas A. G. taip pat patvirtino, kad 2008-10-03 naktį jam paskambino R. P. ir pasakė, kad N. M. jį užpuolė ir bandė apiplėšti. Tuo tarpu, vertinant nuteistojo N. M. parodymus, negalima tvirtinti, jog jie buvo nuoseklūs ir atitiko baudžiamosios bylos medžiagą. Nuteistasis N. M. nebuvo nuoseklus viso proceso metu ir vis skirtingai nurodydavo įvykio aplinkybes. Apklaustas 2008-10-06 įtariamuoju jis neigė ką nors naktį apskritai sumušęs, po to 2008-10-07 vis dėlto prisipažino sudavęs smūgį, tačiau negalėjo nurodyti, kodėl tarp jo ir nukentėjusiojo R. P. kilo konfliktas. Akistatos metu negalėjo nurodyti, už ką sudavė smūgį nukentėjusiajam, ar buvo tarp jų konfliktas neatsiminė. Taigi apylinkės teismas visiškai pagrįstai nuteistojo parodymus įvertino kritiškai ir konstatavo, jog tokie N. M. parodymai prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai ir vertinami kaip pasirinkta gynybos taktika, siekiant palengvinti savo padėtį ir išvengti atsakomybės už pasikėsinimą padaryti sunkesnę nusikalstamą veiką.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis N. M. atliko veiksmus, atitinkančius plėšimo sudėtį, todėl perkvalifikuoti jo veiką į BK 140 str. 1 d., kaip to prašo apeliantas, nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo N. M. skunde nurodytų, argumentų, jog paskirta bausmė jam yra per griežta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę apeliantui teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad nusikaltimą padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino neigiamą N. M. asmenybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas 4 kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, turėdamas neišnykusį teistumą. Pažymėtina, jog N. M. padaryti nusikaltimai sudaro nusikaltimų recidyvą, pagal BK 27 str. 1 d., todėl jis yra laikomas recidyvistu. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad N. M. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams, yra mažesnė negu BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to ši bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl dar labiau švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, t. y., kad nuteistasis su sugyventine šiuo metu laukiasi vaiko ir jis yra labai reikalingas savo šeimai, nėra jokio teisinio pagrindo.

Apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

            nuteistojo N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                 Savinijus Katauskas

Teisėjai                                                                                                         Remigijus Preikšaitis

         Dalius Jocys