Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1; 114.11; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito
Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. M. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo; institucijos,
teikiančios išvadas byloje, – Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko
teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priteisto išlaikymo
vaikui dydžio pakeitimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių
įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismo pareigą motyvuoti sprendimą, aiškinimo ir
taikymo.
Vilniaus
miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 10 d. sprendimu iš atsakovo sūnaus
R. M., gim. (duomenys neskelbtini),
išlaikymui priteista mokėti ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų) kas mėnesį,
pradedant mokėti nuo 1995 m. lapkričio 2 d. iki sūnaus pilnametystės, bet ne
mažiau kaip 0,4 MGL; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 11
d. sprendimu pirmiau nurodytas teismo sprendimas pakeistas, priteisiant iš
atsakovo sūnaus išlaikymui mokėti ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne
mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį, pradedant nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki sūnaus
pilnametystės. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti atsakovo teikiamo
išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 860 Lt kas mėnesį mokamų
periodinių išmokų iki jo pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad atsakovas priteistą
išlaikymo dydį moka nereguliariai, nesidomi sūnumi. Šalių vaiko poreikiai yra
išaugę: dėl stambaus kūno sudėjimo aprangą vaikui reikia pirkti suaugusiems
skirtose parduotuvėse, sūnus prastai mato, todėl kasmet perkami nauji akiniai,
vaikas turi sveikatos problemų, dėl kurių yra priverstas lankytis privačiose
poliklinikose. Ieškovė pažymėjo, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį išleidžia
1722 Lt, o jos pajamos yra 2000 Lt. Atsakovas turi du aukštuosius
išsilavinimus, gali dirbti ir teikti didesnį išlaikymą sūnui.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Trakų rajono
apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies:
pakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 10 d.
sprendimu, pakeistu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 11
d. sprendimu, priteistas išlaikymo dydis ir priteista iš atsakovo sūnaus R. M.
išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2008 m. gruodžio
19 d. iki R. M. pilnametystės, t. y. (duomenys
neskelbtini), išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.
Teismas
nustatė, kad šalių santuoka nutraukta 1996 m. vasario 23 d. Ieškovei nuosavybės
teise priklauso ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinių pastatų,
kiemo statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys
neskelbtini); jos vardu registruotas automobilis ,,VW Jetta“, kurio pirmos
registracijos data yra 2007 m. lapkričio 15 d.; ieškovė turi terminuotų indėlių
bankuose, kas mėnesį gauna apie 1987,03 Lt darbo užmokesčio. Atsižvelgdamas į
tai, kad dalis ieškovės gaunamų pajamų yra skiriamos sūnui išlaikyti, taip pat
į augančius vaiko poreikius ir šalies ekonominę situaciją, teismas sprendė, kad
ieškovės (kartu ir vaiko) turtinė padėtis yra iš esmės pablogėjusi ir todėl
vaikui priteisto išlaikymo dydis didintinas. Teismas, remdamasis ieškovės
pateiktais apskaičiavimais ir juos pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais,
nustatė, kad vaikui kas mėnesį išleidžiama suma yra 1722 Lt. Vaikui
diagnozuotas nuolatinis alerginis rinitas, susilpnėjusi rega, plokščiapadystė,
hipertenzinio tipo kraujotaka, lėtinis tonzilitas, todėl jį reikia nuolat
stebėti. Ieškovė, nors ir gyvendama jos motinai priklausančiame name, apmoka
dalį išlaidų už suteiktas komunalines paslaugas. Teismas sprendė, kad ieškovės
nurodyta kas mėnesį vaiko išlaikymui išleidžiama suma yra reali ir neviršija
vaiko poreikių (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad byloje nėra
duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėtų
teikti ½ dalies vaikui reikalingo išlaikymo; jis gali laisvai pasirinkti darbą
ar verslą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) ir vykdyti
išlaikymo pareigą. Kartu teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovas nedirba, turi
sveikatos problemų; jam nuosavybės teise priklauso automobilis ,,Mazda 323“,
kurio pirmos registracijos data 1993 m. gegužės 25 d., 1/6 dalis žemės sklypo,
esančio (duomenys neskelbtini), 1/6
dalis gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo įrenginių ir žemės sklypo, esančių
(duomenys neskelbtini), atsakovui
suteikta 4500 Lt paskola. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas
sprendė, kad šalys prie sūnaus išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis.
Tačiau, atsižvelgdamas į šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas, atsakovo
sveikatos būklę, teismas tenkino ieškinį iš dalies, t. y. priteisdamas iš
atsakovo sūnaus išlaikymui 500 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2010 m. sausio 4 d. nutartimi Trakų
rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikto nepakeistą.
Pasisakydama
dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai sumažino iš atsakovo reikalaujamą priteisti išlaikymo dydį, teisėjų
kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti didesnį išlaikymą yra
neprotingas, nesąžiningas ir nepagrįstas (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija,
remdamasi ieškovės pateiktais skaičiavimais, nurodė, kad šalių sūnui išlaikyti
per mėnesį išleidžiama suma yra 531 Lt (išlaidos maistui, higienos prekėms,
pramogoms, telefonui ir pan.). Tuo tarpu drabužiai ir avalynė, kaip sezoninės
prekės, negali būti sunaudojamos per mėnesį, todėl, teisėjų kolegijos nuomone,
negalima laikyti, kad šalių sūnui išlaikyti per mėnesį reikia 1722 Lt.
Teisėjų
kolegija, remdamasi atsakovo byloje pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų,
kuris nepatvirtina, kad atsakovas negali dirbti fizinio darbo, ta aplinkybe,
kad atsakovas (duomenys neskelbtini)
turi nekilnojamojo turto, nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais,
kad šiuo metu jis neturi pajamų ir negali teikti sūnui kas mėnesį 500 Lt
išlaikymo.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais teisiniais argumentais:
1. Teismai
pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės
normas (CPK 178, 185 straipsniai), nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė
faktines bylos aplinkybes, netinkamai vadovavosi tikimybių pusiausvyros
principu, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų
vertinimo civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje G. Š. v. Knygų prekybos
valstybinės firmos ,,Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001;
2002 m. balandžio 15 d., priimta civilinėje byloje UAB ,,AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras,
bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB ,,Korporacija Lietverslas“ v.
E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismai nesivadovavo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis, kad teismas turi
teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia
faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą iš naujo spręsti išlaikymo dydžio ir
formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir tokį
klausimą spręsti yra tikslinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-962/2002; 2003 m.
sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr.
3K-7-96/2003; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004,
2008 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-77/2008). Teismai, spręsdami
išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą, turėjo pareigą nustatyti ir ištirti
faktinius duomenis apie išlaikymo dydžiui pakeisti reikšmingus pasikeitimus nuo
išlaikymo priteisimo momento, t. y. nustatyti vaiko poreikius ir tėvų turtinę
padėtį išlaikymo priteisimo ir bylos nagrinėjimo momentu ir, įvertinę šias
aplinkybes, konstatuoti, ar faktinė situacija pasikeitė, ir jei taip, ar toks
pasikeitimas laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą išlaikymo dydžiui
pakeisti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės turtinė padėtis
pablogėjo, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK
1.5 straipsnis) ir neobjektyviai bei šališkai vertino faktinę situaciją (CPK
185 straipsnis), nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovė turi turto ir santaupų,
vertinamų beveik milijonu litų, kuriuos ieškovė įsigijo jau po išlaikymo vaikui
priteisimo. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė siekė nuslėpti faktą, kad
2001 m. sausio 10 d. jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo
motinai. Kasatoriaus nuomone, jei ieškovės turtinė padėtis būtų bloga, ji būtų
siekusi iš nurodyto turto gauti pajamų (parduoti ar išnuomoti), o ne
neatlygintinai perleisti jį kitam asmeniui. Teismai neatsižvelgė į tai, kad
šiuo metu kasatoriaus turtinė padėtis yra daug blogesnė nei skyrybų metu:
kasatorius yra bedarbis, neturi santaupų, privalo grąžinti paimtą paskolą.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo
sprendimą, nutarties motyvuojamojoje dalyje iš esmės neaptarė pirmosios
instancijos teismo sprendime ir kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų su
išlaikymo formos ir dydžio pakeitimu susijusių reikšmingų aplinkybių;
neišreiškė savo sutikimo ar nesutikimo su pirmosios instancijos teismo
padarytomis išvadomis, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimą
tinkamai motyvuoti teismo sprendimą. Nors apeliacinės instancijos teismas
nutartyje nustatė, kad vaiko poreikiams per mėnesį patenkinti reikalinga suma
yra 531 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo nepakeitė, taip
pažeisdamas tėvų lygiateisiškumo principą, nes ieškovei tenkanti išlaikymo
dalis sudaro tik 31 Lt per mėnesį.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo
dydžio vaikui pakeitimo
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir
pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki
pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai
rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti,
aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų
teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą
nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių
konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad
tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už
gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir
finansines galimybes. Pažymėtina, kad tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus
privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo
teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami
CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų.
Įstatymas
įtvirtina galimybę tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK
3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant
pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas
sprendimu (CK 3.196 straipsnis). Teismo sprendimu priteistas išlaikymo dydis
gali būti pakeistas pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko
teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo,
kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė
padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis). Šią nuostatą sistemiškai aiškinant kartu
su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat
gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus) vaiko poreikiams. Tokią nuostatą
patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios
kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009;
2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009;
2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010; kt.).
Spręsdamas
vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą, teismas turi nustatyti ir
įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Minėta, kad išlaikymo dydžio pakeitimo
sąlyga – iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai,
todėl visų pirma teismas turi įsitikinti tokios (-ių) sąlygos (-ų) buvimu ir
tik tada, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus kriterijus ir suformuotas tokios
kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas, spręsti, koks išlaikymo dydis
turėtų būti priteisiamas, t. y. laikytinas pakankamu vaiko poreikiams
patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus,
kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų
būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių
vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui
vystytis sąlygas. Taigi proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo
išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų
praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau,
negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju
nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo
nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas
išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr.
3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje B. D. v. R. D.,
bylos Nr. 3K-3-101/2010). Kita vertus, teisėjų kolegija
pažymi, kad visais vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo atvejais teismas
privalo atsižvelgti ir taikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą
prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė
– visų pirma užtikrinti vaiko interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v.
A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje D. I. v. R. I.,
bylos Nr. 3K-3-32/2010).
Nustatant, ar pasikeitė (išaugo)
vaiko poreikiai, būtina atsižvelgti į tai, kad visapusiškam vaiko vystymuisi
turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir
pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos
pomėgiams, lavinami gabumai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama,
atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą
kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių
skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams
išlaikyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra
imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis
pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės
instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų
turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet
ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei
profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. K.
v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje I. V. v. A. V.,
bylos Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų
turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos
pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų
poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas
maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio
2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010).
Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra
vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio
išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės
principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau
konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo
daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta,
turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje I. V. v. A. V., bylos Nr.
3K-3-596/2009).
Nagrinėjamoje
byloje ieškovė kreipėsi į teismą dėl nepilnamečiam sūnui iš atsakovo priteisto
išlaikymo dydžio pakeitimo, ieškinį motyvuodama išaugusiais sūnaus poreikiais.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 10
d. sprendimu, pakeistu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo
11 d. sprendimu, iš atsakovo sūnaus R. M. išlaikymui priteista ¼ dydžio visų
rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį. Bylą nagrinėję
teismai sprendė, kad vaiko poreikiai išaugę, todėl priteistas iš atsakovo
išlaikymo dydis didintinas iki 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų.
Remiantis byloje skundžiamų teismų procesinių sprendimų turiniu matyti, kad
teismai, išanalizavę ieškovės ir kasatoriaus turtinę padėtį, laikė, kad šalių
turtinė padėtis teiktino išlaikymo dydžio aspektu yra panaši. Kasatorius skunde
nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad jis šiuo metu neturi darbo,
santaupų, privalo grąžinti paskolą, todėl jo turtinė padėtis yra daug blogesnė
nei ieškovės ir tai sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių išlaikymo
prievolėje principo, t. y. kasatoriui tenkanti dalis išlaikymo prievolėje turi
būti mažesnė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pasisakydamas dėl vieno iš
nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, kasacinis teismas laikosi
praktikos, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus
ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio
pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina
nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.
A. v. R. A., bylos Nr.
3K-3-307/2006; 2009 m. balandžio 27
d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas
pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo
objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties
asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas;
objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt.
aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. B.
v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010). Byloje esančiais duomenimis nustatyta,
kad kasatorius bedarbio statutą įgijo, t. y. kreipėsi į teritorinę darbo biržą
ir buvo joje registruotas tik 2009 m. sausio 8 d., tuo tarpu, kaip matyti iš
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikto išrašo, oficialiai jis
dirbo iki 2008 m. spalio 10 d. Daugiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad
kasatorius siekė susirasti darbą, parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą
ar kitu būdu gauti pajamų, byloje nėra, taip pat nenustatyta jokių objektyvių
aplinkybių, dėl kurių pirmiau nurodytų veiksmų atlikti negalėjo. Kasatorius
turi aukštąjį išsilavinimą, byloje nėra duomenų, kad dėl sveikatos būklės ar
kitų aplinkybių jis negali apskritai dirbti, daugiau išlaikytinių neturi.
Kasatorius skunde nurodo tą aplinkybę, kad dėl prastos ekonominės situacijos
šalyje galimybės susirasti darbą yra objektyviai sumažėjusios. Teisėjų kolegija
sutinka su šia kasatoriaus nurodyta aplinkybe, kartu pabrėždama, kad kasatorius
nepateikė jokių įrodymų, kuriais remdamiesi teismai galėjo spręsti, kad jis
siekė susirasti darbą, tačiau jo prašymai priimti į darbą buvo atmesti.
Civiliniame procese galioja šalių rungimosi principas, t. y. kiekvienai šaliai
tenka pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 straipsnis), tuo tarpu, minėta, kasatorius neįrodė, kad
susiklosčiusi ekonominė situacija šalyje turi įtakos kasatoriaus galimybei
susirasti darbą. Remdamasi išvardytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.156 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinto tėvų valdžios lygybės principo ir sumažinti iš kasatoriaus teismų
priteistą išlaikymo dydį. Ta aplinkybė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu turi
darbą, santaupų ar nekilnojamojo turto, neturi įtakos kasatoriaus turtinei
padėčiai, t. y. nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali teikti teismų
nustatyto dydžio išlaikymą. Priešingas vertinimas leistų kitai, išlaikymo
neteikiančiai šaliai, piktnaudžiauti susidariusia padėtimi, taip pažeidžiant ne
tik vaiko, bet ir išlaikymą teikiančios šalies interesus.
Dėl išvardytų
priežasčių teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai nustatė ir ištyrė faktines
bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad šalių turtinė padėtis leidžia vaikui
teikti vienodo dydžio išlaikymą, nepažeidė proporcingumo ir vaikų interesų
prioritetinės apsaugos principų.
Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo
priimto procesinio sprendimo, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies
reikalavimus.
Teismo
sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie
reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra
susiję su įstatymine teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t.
y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331straipsniai).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad
tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos
nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas. Principinės šio teismo sprendimuose
suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai
išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo
motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti
analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti
priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti
į kiekvieną argumentą; atskirais atvejais apeliacinės instancijos teismas
atmesdamas apeliacinį skundą gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismų
priimtiems sprendimams (Angel Angelov v.
Bulgari, no. 51343/99, judgment of 15 February 2007; Higgins and Others v.. France, no. 134/1996/753/952, judgment of 19 February 1998; Van der Hurk v. Netherlands, no. 1603/90, judgment of 19 April 1994; Helle
v.Finland, no. 157/1996/776/97, judgment of 19 December 1997).
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad
pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo
ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių
apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos
teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties
negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti
vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo
nutarties kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje UAB ,,Minestas“ v. UAB ,,Rialsta“,
bylos Nr. 3K-3-317/2009; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą,
priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A.,
bylos Nr. 3K-P-186/2010). Jeigu bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai,
kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą,
ir nenustatyta kitų pagrindų, kurie galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties
priėmimui, tai toks apeliacinio teismo procesinis sprendimas neturėtų būti
naikinamas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad jei teismo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo
aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš
esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB ,,Minestas“ v. UAB ,,Rialsta“,
bylos Nr. 3K-3-317/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009).
Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė,
kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra glausti, nesudaro
pagrindo išvadai, kad jais nebuvo atsakyta į kasatoriaus apeliaciniame skunde
pateiktus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių,
kuriomis remiantis iš kasatoriaus priteistinas išlaikymo dydis vaikui gali būti
mažinimas, todėl tokį kasatoriaus reikalavimą atmetė ir, palikdamas galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą, pritarė jo motyvams. Dėl to teisėjų
kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius
įrodymus, tinkamai vertino teisinius apeliacinio skundo argumentus ir nepažeidė
teismo pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismo nutartis yra teisėta, byloje nenustatyta įstatyminių
pagrindų skundžiamam teismo procesiniam sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės
instancijos teisme
Kasacinės
instancijos teisme patirta 28,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, netenkinus kasacinio
skundo, priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovo V. M. 28,10 Lt (dvidešimt aštuonis litus, 10 ct) išlaidų, susijusių su
bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė