Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2S-814-730/2014
Teisėja Liucija Paulauskaitė (Proceso Nr. 2-10-3-00020-2014-5)
Procesinio sprendimo kategorija:
110.1; 122.4 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. balandžio 24 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės K. Geco prekybos įmonės atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Folisita“ ieškinį atsakovei K. Geco prekybos įmonei dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
ieškovė UAB „Folisita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės K. Geco prekybos įmonės 11 890,87 Lt skolos, 898,83 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės K. Geco prekybos įmonės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomose sąskaitose, neviršijant prašomos priteisti sumos.
Palangos miesto apylinkės teismas 2014-01-15 nutartimi prašymą tenkino – taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei K. Geco prekybos įmonei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, areštavo atsakovės pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio reikalavimo ribų – 12 789,70 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovė K. Geco prekybos įmonė tinkamai neįvykdė prievolių pagal 2012-05-28, 2012-10-04 įvykdytų darbų aktus, pagal kuriuos atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove už gautas prekes ir paslaugas pagal laikotarpiu nuo 2012-05-28 iki 2013-08-05 atsakovei pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismui neturint duomenų apie atsakovės mokumą ir turtinę padėtį, teismas laikė, kad ieškinio įvykdymo užtikrinimui yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskiruoju skundu atsakovė K. Geco prekybos įmonė prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2014-01-15 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Mano, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, teismas nepagrindė, kodėl ateityje gali pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas, pažeistas ekonomiškumo principas. Teismas nepagrįstai pasisakė apie būsimą teismo sprendimą, nors tai galėjo padaryti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Mano, kad teismas neturėjo teisės priimti nutarties dėl arešto taikymo nepranešęs apie tai atsakovei ir tuo užkirto kelią pateikti atsakovei į bylą įrodymus ir išsakyti savo poziciją nagrinėjamu klausimu. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendusi teisėja L. Paulauskaitė yra šališka atsakovės atžvilgiu, nes buvo nusišalinusi nuo kitos Palangos miesto apylinkės teismo bylos Nr. 2-267-83/2008, kurioje K. Geco prekybos įmonė buvo atsakove. Nurodo, kad areštas buvo taikytas atsakovei priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, nors ieškiniu prašoma priteisti pinigines sumas.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas (CPK 145 str. 1 dalies 1, 3 punktai), teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Formuojama teismų praktika, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu gali pasinaudoti savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t.
Nors pirmosios instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, tai savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, reiškia, teismui nekilo abejonių, jog palankaus ieškovui teismo sprendimo priėmimo tikimybė egzistuoja („Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga“, 2.1. punktas).
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tarp šalių laikotarpiu nuo 2012-05-28 iki 2013-08-05 buvo susiklostę sutartiniai santykiai: ieškovė pagal 2012-05-28 įvykdytų darbų aktą Nr. 79 ir 2012-10-04 įvykdytų darbų aktą Nr. 156 turėjo parduoti atsakovei įvairias prekes ir suteikti paslaugas, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove už gautas prekes ir paslaugas pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovė prekes ir paslaugas priėmė, tačiau su ieškove neatsiskaitė ir liko skolinga 11 890,87 Lt, už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą ieškovė paskaičiavo atsakovei 898,83 Lt palūkanų.
Nagrinėjamu atveju preliminariai sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, yra pagrindo išvadai, kad įvykdytų darbų aktai ir PVM sąskaitos faktūros gali būti pagrindu skolai priteisti, byloje nėra akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Taigi teismas tik preliminariai sprendė dėl ieškinio pagrįstumo, todėl apeliantė nepagrįstai nurodo, jog teismas skundžiama nutartimi pasisakė dėl ginčo esmės, nes tai bus padaryta tik išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės.
Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovei dėl 11 890,87 Lt skolos, 898,83 Lt palūkanų ir 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Akivaizdu, kad tokia suma nors ir juridiniam asmeniui, yra pakankamai didelė, kad sudarytų pagrindą išvadai padaryti, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas potencialiai gali apsunkinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tarp jų ir tai, ar jam yra didelė ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, turimais įsipareigojimais ir kt. Formuojama teismų, praktika, kad ieškinio sumos ir skolininko turtinės padėties vertinimas , taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas, atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu („Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga“, 2.4.1. punktas). Byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu įrodymų, pagrindžiančių atsakovės turtinę padėtį nebuvo. Atsakovė 2014-04-24 pateikė įrodymus, nurodydama, kad šie įrodymai patvirtina atsakovo įmonės nuoseklią ir stabilią ūkinę – komercinę veiklą bei atsakovo turtinę padėtį, kuri ateityje pilnai užtikrintų būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovas neturi įsiskolinimų 2012 ir 2013 metais VSDFV biudžetui, valstybės, savivaldybės biudžetams ir valstybės pinigų fondams, nepagrindžia atsakovo turtinės padėties sprendimo priėmimo metu. Atsakovas pateikė įrodymus, kad jam nuosavybės teise priklauso didelės vertės nekilnojamasis turtas – statiniai, žemė, inžinieriniai tinklai, tačiau iš esmės visam nekilnojamam turtui yra įregistruota hipoteka, kas nesudaro pagrindo pagrįstai išvadai padaryti, jog atsakovas būtų pajėgus įvykdyti galimai palankų sprendimą, priimtą ieškovės atžvilgiu. Įrodymų apie kitą atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą byloje nėra. Todėl apeliantui pareikšto reikalavimo mastas, esant tokioms aplinkybėms apie jo turimą turtą bei finansines galimybes, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog preliminariai yra tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas ir dėl ieškinio sumos dydžio yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovui yra pranešama tik tuomet, kai teismas mano, kad tai būtina (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Nesant pagrindo manyti, kad toks pranešimas yra būtinas, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos nepranešdamas atsakovei. CPK 148 straipsnio 1 dalies norma numatanti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepranešus atsakovui taikomas tik išimtiniais atvejais, skundžiamos nutarties priėmimo metu nebegaliojo. Atsakovė nurodo, kad jai nepranešus apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ji neturėjo galimybės pateikti į bylą įrodymų ir išsakyti savo poziciją. Apeliacinės instancijos teismas priėmė atsakovo pateiktus įrodymus ir juos įvertino.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėja L. Paulauskaitė buvo nusišalinusi nuo kitos Palangos miesto apylinkės teismo bylos Nr. 2-267-83/2008, kurioje K. Geco prekybos įmonė buvo atsakove. Iš bylos duomenų nėra pagrindo konstatuoti, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas šališkai, be to, atsakovė nepareiškė teisėjai nušalinimo įstatymų nustatyta tvarka (CPK 65, 66 straipniai). Be to, Palangos miesto apylinkės teismo pirmininko 2014-02-06 nutartimi civilinė byla buvo perskirta nagrinėti teisėjai Dianai Vercinskei, teisėją Liuciją Paulauskaitę atleidus iš užimamų pareigų, todėl sprendžiant nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, motyvai, susiję su teisėjo nešališkumu, laikytini teisiškai nereikšmingais.
Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo vadovautis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju areštas pirmiausiai buvo taikytas atsakovei priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ir tik po to piniginėms lėšoms. Teismas konstatuoja, kad nors ieškiniu prašoma priteisti pinigines sumas, areštas nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ir tik jo nesant piniginėms lėšoms, vadovaujantis ekonomiškumo principu ir siekiant nesutrikdyti atsakovės ūkinės-komercinės veiklos, taikytas pagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamosios nutarties turinį, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nutartis esanti be motyvų. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nėra taikomos tada, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie ginčo šaliai atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-63/2014). Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško motyvų nebuvimo byloje aptariamu atveju nėra. Tuo tarpu aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškovo pateiktus duomenis (įrodymus), iš esmės pritarė ieškovės prašyme išdėstytiems argumentams, tačiau nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė dar ir kitų, papildomų motyvų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pagrįsti, nesudaro pagrindo manyti, jog skundžiamoji nutartis yra be motyvų.
Atkreiptinas dėmesys, kad savo teises ir teisėtus interesus apeliantė gali ginti bet kurioje proceso stadijoje prašydama teismo pakeisti, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pateikdama alternatyvų reikalavimo įvykdymo užtikrinimą (sumokėdama reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikdama laidavimą, garantiją, įkeisdama turimą turtą), nurodydama konkretų turtą, kurio areštas nesukeltų jai neigiamų pasekmių (CPK 146, 148 straipsniai).
Esant šioms aplinkybėms atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasis CPK 336–339 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
palikti nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį.
Teisėja Erinija Kazlauskienė