Civilinė byla Nr. 2-187/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00933-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 126.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo tenkintas, civilinėje byloje Nr. B2-2497-390/2013 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB bankas skundą atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jonsta“ dėl kreditorių susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas AB DNB bankas pateikė Kauno apygardos teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti 2013 m. rugpjūčio 30 d. vykusiame BUAB „Jonsta” kreditorių susirinkime priimtus nutarimus 7-uoju darbotvarkės klausimu „Administravimo išlaidų sąmatos ir atlyginimo administratoriui tvirtinimas”, 10-uoju darbotvarkės klausimu „Įmonės pripažinimas bankrutavusia” ir 12-uoju darbotvarkės klausimu „Turto pradinių pardavimo kainų nustatymas” (t. 1, b.l. 4-10). Nurodė, kad vertinant bankroto administratoriui skundžiamu nutarimu nustatytą atlyginimą, atsižvelgtina į tai, kad BUAB „Jonsta” po bankroto bylos iškėlimo ūkinės komercinės veiklos nevykdo; nuosavybės teise priklauso keli nekilnojamojo turto objektai; kilnojamasis turtas – pastoliai, įvairios staklės ir įranga, saugomi bankrutuojančiai įmonei priklausančiose patalpose. Administratorius nepateikė informacijos, kurie iš ataskaitoje nurodyto ilgalaikio kilnojamojo turto objektų realiai egzistuoja ir kokia jų būklė. Turto apsaugai patvirtinti sargų etatai, kuriems už teikiamas paslaugas patvirtintas atskiras atlyginimas iš bankroto administravimo išlaidų sąmatos. Administratorius nepateikė duomenų apie BUAB „Jonsta” debitorius ir kokių veiksmų planuojama imtis skolų išieškojimui, kad būtų galima įvertinti bankroto administratoriaus darbų apimtis debitorinių skolų išieškojimo procese. Administratorius ginčijo tik trijų kreditorių pareikštus finansinius reikalavimus. Kreditoriams nepateikta duomenų apie teisminius ginčus, kuriuose dalyvautų BUAB „Jonsta”. Nors ataskaitoje nurodoma, jog administratorius planuoja ginčyti 15 sandorių, tačiau nepateikė duomenų apie šių sandorių pobūdį ir vertę, kad būtų galima įvertinti šių bylų sudėtingumą. Buhalterinės apskaitos vedimui patvirtintas buhalterio etatas, kuriam bus mokamas atskiras atlyginimas iš bankroto administravimo išlaidų sąmatos. Buhalterio darbo apimtys šioje bankroto byloje yra minimalios, todėl nustatytas l500 Lt/mėn.+ mokesčiai atlyginimas neatitinka rinkos kainų. Skundžiamu nutarimu nepagrįstai patvirtinti trijų sargų etatai, nustatant jiems minimalų atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, nustatant neadekvačias administravimo apimtis, ekonomiškai nepagrįstą, per didelę administravimo sąmatą, įskaitant atlyginimą administratoriui, kyla grėsmė bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimui.

Kreditorių susirinkimui nebuvo pateikta duomenų, kad įmonės akcininkai planuotų siūlyti pasirašyti taikos sutartį ir tokiu būdu užbaigti bankroto procedūras. Priešingai, iš bankroto administratoriaus pateiktos informacijos matyti, jog BUAB „Jonsta” mokumas nebus atstatytas, o kreditoriai nepareiškė noro bylą baigti taikos sutartimi. Dėl šių priežasčių skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas atidėti 6 mėnesiams BUAB „Jonsta” pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto klausimo nagrinėjimą yra nepagrįstas.

Kreditorių susirinkimas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog turto vertinimą 2013 m. gegužės 17 d. yra atlikęs banko turto vertintojas ir nustatęs šio turto rinkos vertę – 380 000 Lt. Todėl atlikti dar vieną nekilnojamojo turto vertinimą yra netikslinga, nes tai užvilkins turto pardavimo procedūras bei nepagrįstai padidins bankroto administravimo išlaidas. Kilnojamojo turto ir debitorinių skolų pardavimo kaina ir tvarka nustatyta administratoriui kreditoriams nepateikus išsamios ir aiškios informacijos apie BUAB „Jonsta” turimą kilnojamąjį turtą, neįkeistą nekilnojamąjį turtą bei informacijos apie įmonės debitorius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi skundą atmetė (t. 2, b.l. 54-61).

Dėl 7-ojo darbotvarkės klausimo „Administravimo išlaidų sąmatos ir atlyginimo administratoriui tvirtinimas”. Teismas, spręsdamas dėl administravimo išlaidų pagrįstumo, atsižvelgė į bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą, jo rūšį bei jo kiekį, taip pat į administratoriaus (preliminarius) veiksmus, susijusius su kreditorių interesų bankroto procese užtikrinimu: debitorinių skolų išieškojimų, sandorių patikrinimu, nuostolių išieškojimu ir t. t. Iš pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad kreditoriai buvo supažindinti su administratoriaus peržiūrėtų sandorių suvestine, įmonės ilgalaikio turto sąrašu, nurašyto turto sąrašais. Taip pat administratorius informavo kreditorius, kad planuoja ginčyti apie 15 sandorių, kurie, jo manymu, pažeidžia BUAB „Jonsta“ ir jos kreditorių interesus, taip pat svarsto galimybę kreiptis į teismą dėl BUAB „Jonsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, bei ruošia ieškinį buvusiam BUAB „Jonsta“ vadovui dėl nuostolių atlyginimo. Teismas tai vertino kaip pakankamą administravimo išlaidas pagrindžiančią informaciją, su kuria pareiškėjas buvo supažindintas. Teismo nuomone, vienkiemyje esančiam nekilnojamam ir kilnojamajam turtui išsaugoti optimaliau sąnaudų atžvilgiu yra įdarbinti sargus, o ne įdiegti saugos sistemą ir jos priežiūrai samdyti saugos tarnybas. Atsižvelgęs į įmonės veiklos apimtį bei į tai, kokių teisinių veiksmų administratorius ketina imtis, siekiant padidinti įmonės turtą, teismas sprendė, kad buhalterio kaip specialių žinių turinčio darbuotojo įdarbinimas nustačius 1 500 Lt atlyginimą (priskaitoma suma) iš esmės atitinka administravimo išlaidų paskirtį bankroto procese. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymas nedraudžia administratoriui nustatyti sėkmės mokesčio, tačiau toks mokestis turi būti nustatytas tik kreditorių susirinkimo nutarimu, iš anksto, skaidriai, aiškiai aptarus jo paskirtį ir mokėjimo sąlygas. Sėkmės mokestis – 5 proc. dydžio premija nuo sumos gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą bei 20 proc. dydžio premija nuo ginčytų ir išieškotų iš skolininkų sumų ir kitų lėšų gautų vykdant BUAB „Jonsta“ bankroto procedūrą, teismo vertinimu, atitinka administravimo išlaidų teisinę paskirtį, skatina administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras.

Dėl 10-ojo darbotvarkės klausimo „Įmonės pripažinimas bankrutavusia”. Teismas sprendė, kad įmonei likvidavimo procedūrą teismas taiko suėjus trims mėnesiams nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo, nebent yra sudaroma taikos sutartis arba pateikiamas kreditorių susirimimo prašymas pratęsti šį terminą. Kadangi teisė pratęsti (atidėti) terminą taikyti įmonei likvidavimo procedūras yra suteikta kreditorių susirinkimui, o teisėtai sušauktas kreditorių susirinkimas, pasinaudodamas šia įstatymo suteikta teise, balsų dauguma priėmė nutarimą atidėti 6 mėnesiams šio klausimo svarstymą, teismas neturėjo pagrindo panaikinti tokį nutarimą (ĮBĮ 30 str. 2 d.).

Dėl 12-ojo darbotvarkės klausimo „Turto pradinių pardavimo kainų nustatymas”. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas turto vertinimo aktas neatitinka turto vertinimo ataskaitai keliamų reikalavimų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str.), jis galioja iki 2013 m. liepos 16 d. Todėl kreditorių nutarimai, kuriais nuspręsta prieš parduodant bankrutuojančiai įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą atlikti šio turto vertinimą, nepažeidžia kreditorių interesų. Kreditorių susirinkimas nustatė procentine išraiška nuo likutinės balansinės vertės kilnojamojo turto ir debitorių skolų pardavimo kainas bei nurodė, kad turtas turi būti pardavinėjamas už kiek įmanomai didžiausią pasiūlytą kainą. Taigi, kreditorių susirinkimo nutarimas įpareigojo administratorių siekti parduoti šį turtą kiek įmanomai brangiau, todėl teismas neturėjo pagrindo manyti, kad tokia skundžiamo nutarimo formuluotė pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių teises. Teismo nuomone, skundo argumentai dėl išsamios informacijos nepateikimo apie įmonei priklausantį turtą, yra deklaratyvūs, nes iš bankroto administratoriaus pateiktų dokumentų ir pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad pareiškėjas buvo informuotas apie įmonei priklausantį turtą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kurie pagrįstų jo tvirtinimus dėl nepagrįsto turto pradinių pardavimo kainų nustatymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas AB DNB bankas (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno  apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria atmestas skundas dėl 2013 m. rugpjūčio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimų 7-uoju ir 10-uoju darbotvarkės klausimais ir išspręsti klausimą iš esmės – šioje dalyje skundą tenkinti (t. 2, b.l. 64-70). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta bankroto administravimo išlaidų sąmata yra pagrįsta. Vertinant bankroto administratoriui nustatytą atlyginimą, reikia atsižvelgti į tai, kad įmonė ūkinės komercinės veiklos nevykdo; nuosavybės teise jai priklauso keli nekilnojamojo turto objektai, o kilnojamasis turtas saugomas įmonei priklausančiose patalpose; nepateikta informacija, koks ilgalaikis kilnojamasis turtas realiai egzistuoja ir kokia jo būklė. Turto apsaugai patvirtinti sargų etatai, todėl bankroto administratorius, administruodamas bankrutuojančios įmonės turtą, nepatiria žymių laiko sąnaudų. Bankroto administratorius nepateikė duomenų apie įmonės debitorius, teisminius ginčus, kuriuose dalyvautų BUAB „Jonsta“ bei duomenų apie planuojamų ginčyti sandorių pobūdį ir vertę. Be to, administratorius nurodė, kad ginčijant sandorius reikės advokatų pagalbos, o jiems bus apmokama iš bankroto administravimo išlaidų sąmatos, iš kurios taip pat bus mokamas ir atskiras atlyginimas buhalteriui. Apelianto manymu, skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytas atlyginimas bankroto administratoriui, t.y. fiksuota atlyginimo mokesčio dalis + sėkmės mokestis, neatitinka bankroto administratoriaus darbo apimčių, pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus bei kreditorių interesus.
2. Teismas neįvertino aplinkybių, jog daugelio savo pareigų, nustatytų ĮBĮ, atlikimą bankroto administratorius yra delegavęs tretiesiems asmenims, kuriems atskirai mokama iš bankrutuojančios įmonės lėšų, t.y. turto apsaugai pasamdyti sargai, buhalterinės apskaitos vedimui – buhalteris, atstovavimui teisminiuose ginčuose bus sudarytos teisinių paslaugų sutartys su advokatais.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog kreditorių susirinkimas pagrįstai nustatė bankroto administratoriui sėkmės mokestį nuo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų bei ginčytų ir išieškotų sandorių sumų, nuo išieškotų iš skolininkų sumų ir kitų lėšų gautų vykdant BUAB „Jonsta“ bankroto procedūras. Apelianto teigimu, teismas nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2078/2013).
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad buhalteriui nustatytas 1 500 Lt mėnesinis atlyginimas yra pagrįstas, nes nepateikta duomenų, kurie pagrįstų tokio atlyginimo buhalteriui poreikį. Apelianto teigimu, buhalterio darbo apimtys šioje bankroto byloje yra minimalios (įmonė veiklos nevykdo, turto turi sąlyginai mažai), todėl nustatytas buhalterio atlyginimas neatitinka rinkos kainų bei teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-351/2013).
5. Teismas nepagrįstai sprendė dėl trijų sargų etatų pagrįstumo, nes nei priimant nutarimą kreditorių susirinkime, nei bylą nagrinėjant teisme nepagrįstas jų poreikis, juo labiau, neanalizuota galimybė įmonės turto saugojimą patikėti saugos tarnyboms.
6. Teismas vien formaliais pagrindais atmetė skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo atidėti 6 mėnesiams įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto klausimo nagrinėjimą. Kreditorių susirinkimui nepateikta duomenų, kad būtų planuojama siūlyti pasirašyti taikos sutartį. Iš bankroto administratoriaus pateiktos informacijos matyti, kad įmonės mokumas nebus atstatytas, o kreditoriai nepareiškė noro bylą baigti taikos sutartimi. Apelianto teigimu, įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas niekaip nėra susijęs su įmonės pripažinimu bankrutavusia ir likviduojama.

Atsakovas BUAB „Jonsta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 75-81). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. BUAB „Jonsta“ priklauso 853 230,84 Lt vertės ilgalaikis turtas, į kurį įeina 10 vnt. negyvenamųjų patalpų, pastatų bei nuomojamų žemės sklypų, visas nekilojamasis ir kilnojamasis turtas realiai egzistuoja. Apie tai kreditoriai informuoti, todėl apeliantas neturi pagrindo kelti abejonių dėl perimto ilgalaikio turto egzistavimo. Administratoriaus atlyginimas patvirtintas 70 000 Lt plius PVM,  išlaidos administravimui – 20 000 Lt plius PVM, kai įmonė turi turto, kurio vertė viršija 850 000 Lt, bus ginčijamos apie 15 reikalavimo perleidimo sutarčių, ko pasėkoje gautinų lėšų suma gali žymiai padidėti. Todėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nustatytas administratoriaus atlyginimas bei administravimo išlaidų suma yra proporcinga turimam turtui ir atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.
2. Kreditoriai patvirtino administratoriui atlyginimą atsižvelgdami į pateiktą atlyginimo pagrindimą (2 metų laikotarpiui), šių darbų įkainius bei darbo apimtis. Apeliantas nepateikė duomenų apie rinkoje egzistuojančius kitokius paslaugų įkainius, administruojant tokių bendrovių bankrotą, kurie paneigtų administratoriaus pagrindime nurodytus bei ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintus administravimo kaštus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1887/2013).
3. Administratorius pateikė kreditoriams peržiūrėtų įmonės sandorių suvestinę, iš kurios matyti sudarytų sutarčių objektai ir kaina. Administratorius informavo kreditorius, kad planuoja ginčyti 15 atsakovo sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių bei reikšti įmonės vadovui ieškinį dėl žalos atlyginimo. Be to, kreditoriai susirinkimo metu informuoti apie įmonės debitorius 28 tūkst. Lt sumai, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad informacija apie įmonės debitorius nepateikta.
4. Administratorius nuo 5 proc. dydžio premijos nuo sumos, gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą, atsisakė, todėl 2013 m. rugsėjo 6 d. sudarytoje pavedimo sutartyje ši premija nenumatyta. Apeliantui tai yra žinoma. 20 proc. dydžio premija nuo nuginčytų ir išieškotų sandorių sumų, nuo išieškotų iš skolininkų sumų ir kitų lėšų gautų vykdant BUAB „Jonsta“ bankroto procedūras bus išmokama tik nuo realiai gautų lėšų. Todėl tokia premija atitinka administratoriaus ir kreditorių interesų pusiausvyros bei proporcingumo, protingumo principus.
5. Trys sargų etatai reikalingi tam, kad įmonės turto apsauga būtų užtikrinta visą parą. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad saugos tarnybos turto saugojimas kainuotų žymiai pigiau. Taip pat iš planuojamų darbų apimties bei įmonės turimo turto kiekio, akivaizdu, kad įmonei buhalteris yra būtinas.
6. Už patirtas administravimo išlaidas ir jų pagrįstumą administratorius privalo atsiskaityti kreditoriams. Todėl patvirtinta administravimo išlaidų suma 20 000 Lt plius PVM yra maksimali suma, kurią administratorius gali panaudoti įmonės bankroto administravimo procese, tačiau tai nereiškia, kad ši suma visa ir bus panaudota.
7. Kreditoriai nutarė kreiptis į teismą su prašymu atidėti 6 mėnesiams įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto klausimo nagrinėjimą, kad būtų tiksliai nustatyta galimybė, ar verta kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir žalos priteisimo iš atsakingų asmenų. Skundžiamas nutarimas neužvilkins bankroto procedūros, nes termino atidėjimas 6 mėnesiams savaime nepailgina bankroto proceso - visi būtini bankroto procedūrai tinkamai atlikti veiksmai gali būti atliekami nepaisant to, ar įmonė jau pripažinta bankrutavusia ar ne.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje paduotas atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas netenkino apelianto skundo dėl kreditorių susirinkimo 7-ojo ir 10-ojo darbotvarkės klausimais priimtų nutarimų panaikinimo. Todėl apeliacijos dalyką sudaro šios nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl 7-ojo darbotvarkės klausimo „Administravimo išlaidų sąmatos ir atlyginimo administratoriui tvirtinimas”.

ĮBĮ 23 straipsnis nustato kreditorių susirinkimo sprendžiamojo balso teises daugeliu bankroto procedūrų metu spręstinų klausimų. Kreditorių susirinkimo nutarimų pagrįstumas ir teisėtumas gali būti tikrinami teismine tvarka (ĮBĮ 24 str. 5 d.), tačiau kreditorių susirinkimo nutarimus teismas panaikina nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Apeliantas ginčija 2013 m. rugpjūčio 30 d. kreditorių susirinkime 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą: „Nuo nutarties iškelti BUAB „Jonsta“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratoriui už BUAB „Jonsta“ administravimą patvirtinti 70 000 Lt plius PVM atlyginimą ir 20 000 Lt plius PVM administravimo išlaidos padengti (į šią sumą neįskaitant Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintų ir patirtų išlaidų sumos, bei lėšų reikalingų turto apsaugai (sargų atlyginimas, Sodros ir GPM mokesčiams, taip pat išlaidų elektros energijai). Skirti administratoriui 5 proc. dydžio premiją nuo sumos gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą, bei 20 proc. dydžio premiją nuo ginčytų ir išieškotų sandorių sumų, nuo išieškotų iš skolininkų sumų ir kitų lėšų gautų vykdant BUAB „Jonsta” bankroto procedūrą. Patvirtinti trijų sargų etatus su Vyriausybės nustatyta MMA ir su šiais atlyginimais susijusius mokesčius. Patvirtinti BUAB „Jonsta” buhalterio etatą ir nustatyti jam 1 500 Lt etatinį atlyginimą (priskaitoma suma), bei su šiuo atlyginimu susijusius mokesčius. Išlaidos įmonės auditui (kreditoriams pageidaujant), atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo, dokumentų sutvarkymo ir pridavimo į archyvą toliau saugoti tvirtinamos pagal faktą kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimu.“ Priėmus šį nutarimą, administratorius savanoriškai atsisakė 5 proc. dydžio premijos nuo sumos gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą kasacinio teismo išaiškinimą bei apelianto skundo argumentus, iš kurių matyti, kad jis negrindžiamas procedūriniais nutarimo priėmimo pažeidimais, ĮBĮ ar kitų įstatymų nuostatų pažeidimu,  skundžiamų nutarimo bei nutarties pagrįstumas vertintinas jų atitikimo įstatymų reikalavimams, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams aspektu.  

Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas ĮBĮ priskirtas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 str. 2 d.). Tačiau nors kompetencija tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priklauso kreditorių susirinkimui, teismas, apskundus tokį kreditorių susirinkimo nutarimą, atlieka administravimo išlaidų sąmatos kontrolę. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų klausimu teisėtumo, turi vertinti, ar patvirtintoje sąmatoje nurodytos išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar išlaidų dydžiai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus faktinių konkrečios bankroto bylos aplinkybių kontekste.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas. Pagal jį bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išlaidos, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Administratoriui, teikiančiam kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti, t. y. administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Be to, kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turi atitikti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 1 d.), kiek įmanoma pagal šiuos principus užtikrinantis tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Akivaizdu, kad tai įvertinti nėra paprasta, juo labiau, dar tik bankroto procedūrų pradžios stadijoje, kai nėra aišku nei kiek šios procedūros užtruks, nei kiek nenumatytų klausimų gali iškilti ateityje.

Apelianto teigimu, ginčytinu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytas atlyginimas bankroto administratoriui neatitinka jo darbo apimčių, pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus bei kreditorių interesus. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nors apeliantas ir teisingai nurodo kriterijus, į kuriuos atsižvelgtina nustatant administratoriui atlyginimą, tačiau jis netinkamai šio bankroto proceso etape įvertina planuojamų BUAB „Jonsta“ bankroto procedūrų darbų apimtis. Iš pateiktos teismui medžiagos matyti, kad įmonė turi ne kelis, kaip nurodo apeliantas, o dešimt vienetų apeliantui įkeistų negyvenamųjų patalpų, pastatų bei nuomojamų žemės sklypų, kurių bendra kadastrinė vertė sudaro 853 230,84 Lt. Susipažinus su bankroto administratoriaus ataskaita, nekyla abejonių dėl įmonei priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto realaus egzistavimo bei dėl to, kad apie tai kreditoriai buvo informuoti. Taip pat tiek iš patvirtintos administratoriaus ataskaitos, tiek iš BUAB „Jonsta“ procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų matyti, kad bankroto administratorius informavo kreditorius ir apie įmonės debitorius apie planuojamus teisminius ginčus, pateikė peržiūrėtų įmonės sandorių išsamią suvestinę, todėl nepagrįsti apelianto argumentai apie minėtos informacijos kreditoriams nepateikimą. Pažymėtina tai, kad kreditoriams inter alia ir apeliantui pageidaujant kokios nors papildomos informacijos, kuri, jų manymu, svarbi būtų nustatant administratoriaus planuojamų darbų apimtis, galėjo kreiptis į bankroto administratorių dėl jos suteikimo. Tačiau kreditoriai, susipažinę su administratoriaus pateiktu atlyginimo pagrindimu dvejų metų laikotarpiui (t. 1, b.l. 117-121), sutiko su administratoriaus nurodytais būtinais bankroto procedūrai tinkamai atlikti darbais, šių darbų įkainiais, todėl įvertindami administratoriaus darbų apimtis, patvirtino apelianto ginčijamą administratoriaus atlyginimą. Be to, kreditoriai sutiko ir su tuo, kad administratoriui būtų paskirta 20 proc. dydžio premija nuo nuginčytų ir išieškotų sandorių sumų, nuo išieškotų iš skolininkų sumų ir kitų lėšų gautų vykdant BUAB „Jonsta“ bankroto procedūrą. Pažymėtina, kad bankroto administratoriui, siekiančiam patenkinti kaip įmanoma daugiau kreditorių finansinių reikalavimų, už spartesnį, efektyvesnį skolų išieškojimą kaip papildomas atlygis gali būti skirta sėkmės mokesčio nuo išieškotų sumų procentinė dalis. Kaip matyti iš administratoriaus paaiškinimų, minėta 20 proc. dydžio premija jam bus išmokama tik nuo realiai gautų lėšų, todėl spręstina, kad šios premijos patvirtinimas neprieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei atitinka administratoriaus ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Juolab, kad sėkmės mokesčio nustatymas skatina administratorių siekti geresnių bankrutuojančios įmonės rezultatų. Apelianto argumentai, kad teismas, nustatydamas sėkmės mokestį nukrypo nuo teismų praktikos, laikytini nepagrįstais, nes apelianto nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2-2078/2013 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Šiame kontekste apskritai pastebėtina, kad atskirasis skundas didele dalimi grindžiamas teisminės praktikos pavyzdžiais, teismų procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais, tačiau neįvertinant ratio decidendi (ne)tapatumo nagrinėjamam atvejui. Apeliantas, ginčydamas skundžiamos nutarties pagrįstumą, apsiribojo iš esmės tais pačiais pirmosios instancijos teismui teiktais bei šio teismo jau vertintais teiginiais, nepateikdamas įrodymų, paneigiančių administratoriaus atlyginimo pagrindime nurodytų darbų, apimčių bei įkainių neatitikimą teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CPK 12 str., 178 str.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčytinu nutarimu nustatytas fiksuotas bankroto administratoriaus atlyginimas (inter alia sėkmės mokestis) nėra akivaizdžiai neproporcingas jo atliekamam darbui ir nesubalansuotas tarp administratoriaus poreikio gauti atlyginimą už darbą ir kreditorių intereso gauti kuo didesnį kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Beje, net prognozuojant 24 mėnesių nuo įmonės pripažinimo bankrutavusia terminą bankroto procedūrų trukmei (ĮBĮ 33 str. 7 d.), skaičiuojant tik šį laikotarpį administratoriaus mėnesinis atlyginimas nesiektų 3 000 Lt, t.y. suma, kurią nebūtų pagrindo pripažinti akivaizdžiai neprotinga.

Apeliantas nesutinka su ginčijamame kreditorių susirinkime patvirtintais trijų sargų etatais, teigdamas, kad yra nepagrįstas jų poreikis bei nebuvo svarstoma galimybė turto saugojimą patikėti saugos tarnyboms. Atsižvelgiant į BUAB „Jonsta“ bankroto administratoriaus paaiškinimus, t.y. kad sargų saugotinoje teritorijoje ir joje esančiuose pastatuose yra beveik visas įmonės turtas, nėra įrengta jokia apsaugos priemonė, pastatai yra nuošalioje vietoje, spręstina, kad kreditorių sprendimas patvirtinti trijų sargų etatus tam, jog įmonės turto apsauga būtų užtikrinta visą parą, neprieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, apeliantas, ginčydamas šią nutarties dalį, nepateikė jokių įrodymų, pvz. kurios nors apsaugos tarnybos pasiūlymą dėl turto apsaugos paslaugų teikimo, patvirtinančių, kad saugos tarnybos turto saugojimo paslaugos tikrai būtų pigesnės, kas labiau atitiktų bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus (CPK 12 str., 178 str.).

Apeliantas taip pat ginčija ir buhalteriui nustatyto atlyginimo dydį, teigdamas kad buhalterio darbo apimtys šioje bankroto byloje yra minimalios, todėl 1500 Lt dydžio atlyginimas neatitinka rinkos kainų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buhalterio kaip specialių žinių turinčio darbuotojo įdarbinimas nustačius 1 500 Lt atlyginimą (priskaitoma suma) iš esmės atitinka administravimo išlaidų paskirtį bankroto procese. Pažymėtina, kad apeliantas neginčija buhalterio etato reikalingumo vykdant BUAB „Jonsta“ bankroto procedūras ir, nesutikdamas su patvirtinto atlyginimo dydžiu, nepateikė teismui duomenų, kad tinkamos kvalifikacijos buhalteris sutiktų tvarkyti bankrutuojančios įmonės apskaitą už žymiai mažesnį atlyginimą nei nustatytas ginčijamame kreditorių susirinkimo nutarime, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kokia yra tokių paslaugų teikimo rinkos kaina (CPK 12 str., 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs planuojamas darbų apimtis, turimo turto kiekį, neturi pakankamo spręsti, kad nustatytas atlyginimas buhalteriui būtų neprotingai didelis.

Apeliantas kvestionuodamas kreditorių susirinkimo nutarimą dalyje dėl administravimo išlaidų sąmatos 20 000 Lt + PVM patvirtinimo teigia, kad nėra aišku, kokios administravimo išlaidos įeina į patvirtintą sumą. Pažymėtina, kad administratorius, pateikdamas kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą dvejų metų laikotarpiui, negali tiksliai nurodyti kiek ir kokioms paslaugoms reikės lėšų, todėl prašo patvirtinti lėšų sumą, kuri, administratoriaus nuomone šiuo metu, yra pakankama įmonės bankroto procedūrai vykdyti. Teisminėje praktikoje yra pripažinta, jog tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 str. 4 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Taigi, už realiai patirtas administravimo išlaidas ir jų pagrįstumą bankroto administratorius privalės atsiskaityti kreditoriams. Be to, apeliantas, ginčydamas administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimą, ir šiuo atveju nepateikia savo siūlymų, kokia administravimo išlaidų suma ir kokiais argumentais remiantis būtų pakankama BUAB „Jonsta“ bankroto procedūroms vykdyti (CPK 12 str., 178 str.).

Todėl darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog administratoriui nustatytas atlyginimas ir kitos administravimo išlaidos yra aiškiai per didelės ir prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str., CPK 185 str.).

Be to, kaip jau minėta, kreditorių susirinkimas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, sąlygojančioms administratoriaus darbo apimties ar kitų administravimo išlaidų sumažėjimą/padidėjimą, turi teisę keisti administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 36 str. 2 d.).

Dėl 10-ojo darbotvarkės klausimo „Įmonės pripažinimas bankrutavusia”.

Apeliantas taip pat ginčija 2013 m. rugpjūčio 30 d. kreditorių susirinkime 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą - BUAB „Jonsta” kreditorių susirinkimo vardu kreiptis į teismą su prašymu atidėti 6 mėnesiams BUAB „Jonsta“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto klausimo nagrinėjimą.

ĮBĮ 23 straipsnio 15 punktas numato, kad kreditorių susirinkimas turi teisę siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Kreditoriai gali priimti sprendimą siūlyti taikyti šią procedūrą jau pirmajame kreditorių susirinkime. ĮBĮ 30 straipsnis reglamentuoja, kad teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė.

Apelianto teigimu, teismas formaliais pagrindais atmetė skundą dėl ginčijamo nutarimo, nes įmonės mokumas nebus atstatytas, kreditorių susirinkimui nepateikta duomenų, kad įmonės akcininkai planuotų siūlyti pasirašyti taikos sutartį, be to, kreditoriai nepareiškė noro bylą baigti taikos sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantu, jog administratoriaus nurodytos priežastys, t.y. kad būtų tiksliai nustatyta galimybė, ar verta kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir žalos priteisimo iš atsakingų asmenų, neturi esminės reikšmės klausimo dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nagrinėjimui. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad teisė pratęsti ar atidėti terminą taikyti įmonei likvidavimo procedūras yra suteikta būtent kreditorių susirinkimui, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teisėtai sušauktas kreditorių susirinkimas balsų dauguma priėmė minėtą skundžiamą nutarimą, jis esmingai nepažeidžia kreditorių (apelianto) teisių, todėl nėra pakankamo pagrindo šį nutarimą naikinti vien dėl to, kad su juo nesutinka vienas iš daugelio kreditorių (ĮBĮ 30 str. 2 d.). Be to, šiuo metu ir nebebūtų prasmės šį skundžiamą nutarimą naikinti ir perduoti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia svarstyti kreditorių susirinkimui iš naujo, nes atidėjus šio klausimo nagrinėjimą 6 mėnesiams, kreditorių susirinkime jis ir šiaip jau visiškai netrukus turės būti sprendžiamas.

Esant aukščiau išdėstytiems argumentams ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį. Todėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                      Alvydas Poškus