Civilinė byla Nr. e3K-3-225-684/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01408-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.11; 2.6.1.5

                           (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pasakiau – padariau“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „VIPC Vilnius“) ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paimto visuomenės poreikiams turto savininko teises reikalauti palūkanų už laiku nesumokėtos kompensacijos dalį ir šių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 174 831,80 Eur palūkanų, 5 procentus procesinių palūkanų bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė nurodė, kad nuo 2004 m. jai nuosavybės teise priklausė pastatas – kultūros rūmai Vilniuje, V. Mykolaičio-Putino g. 5. Pastatas buvo padalytas į dvi negyvenamąsias – kavinės ir kultūros paskirties – patalpas. Pastatas buvo Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, todėl žemės sklypą ieškovė nuomojosi pagal 2007 m. birželio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartį.

4.       Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 1-1332 ,,Dėl žemės sklypo V. Mykolaičio-Putino g. 5 (kadastro Nr. 0101/0054:221) paėmimo visuomenės poreikiams“ nusprendė prašyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) vadovą paimti ieškovės naudojamą žemės sklypą visuomenės poreikiams, nes jis reikalingas socialinei infrastruktūrai plėsti, kultūros objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti.

5.       NŽT direktoriaus 2018 m. kovo 6 d. įsakymu buvo pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. NŽT direktoriaus 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakymu nuspręsta nutraukti valstybinės žemės sklypo, kuriuo naudojosi ieškovė jai nuosavybės teise priklausančiam pastatui eksploatuoti, naudojimo teisę. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4845-431/2018 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį dėl hipotekos turtui panaikinimo, leidimo paimti turtą visuomenės poreikiams bei atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą turtą nustatymo nutarė: 1) leisti įregistruoti NŽT 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakyme nurodytą kultūros paskirties pastatą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti šį turtą naudoti NŽT sprendime nurodytiems tikslams, panaikinti hipoteką kavinės ir kultūros paskirties patalpoms; 2) nustatyti, kad UAB „Pasakiau – padariau“, atstovaujama bankroto administratorės UAB ,,Valeksa“, yra 5 996 000 Eur, kurie 2018 m. rugsėjo 24 d. lėšų pervedimo nurodymu Nr. 6543 pervesti į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą LT32 7044 0600 0041 2451, esančią AB SEB banke, savininkė. Ši nutartis įsiteisėjo.

6.       Kilus ginčui dėl teisingo kompensacijos dydžio už paimtą turtą nustatymo, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-282-431/2019 iš dalies tenkino savivaldybės ieškinį ir nustatė atlyginimo dydį (7 781 000 Eur) už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype esantį UAB „Pasakiau – padariau“ nuosavybės teise priklausantį pastatą – kultūros rūmus bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-328-241/2019 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą. 

7.       Atsakovė 1 785 000 Eur kompensaciją sumokėjo tik 2020 m. spalio 26 d. Nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo iki 2020 m. spalio 26 d. atsakovė piktybiškai delsė sumokėti teisingą ir pagrįstą atlyginimą už nusavintą turtą. Ieškovės reikalavimui dėl palūkanų už pavėluotą atsiskaitymo laikotarpį priteisimo tenkinti užtenka vien fakto, kad teisinga atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams turtą suma nebuvo sumokėta nedelsiant po teismo nutarties, kuria turtas paimamas iš savininko, įsiteisėjimo dienos. Savivaldybė nuo civilinės bylos dėl leidimo paimti turtą visuomenės poreikiams pradžios nepagrįstai nesutiko su ieškovės pozicija, kad nusavinamo turto vertė yra žymiai didesnė. Civilinėje byloje buvo paskirta teismo ekspertizė nusavinto turto vertei nustatyti, tačiau atsakovė prieštaravo ekspertizės išvadoms, vėliau apskundė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą, prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, prieštaravo vykdomojo rašto išdavimui, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Akivaizdu, kad atsakovė dėjo visas įmanomas pastangas tam, kad teisingos ir pagrįstos kompensacijos už ieškovės turtą nustatymo ir išmokėjimo procesas truktų kuo ilgiau. Dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovė ilgą laiką negavo kompensacijos už paimtą pastatą dalies, negalėjo šiomis lėšomis naudotis. Nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties įsiteisėjimo iki 1 785 000 Eur sumokėjimo 2020 m. spalio 26 d. praėjo iš viso 715 dienų, už šį laikotarpį atsakovė privalo ieškovei sumokėti 5 procentų dydžio kompensuojamąsias palūkanas, t. y. 174 831,80 Eur (244,52 Eur už dieną).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 1 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovės 174 831,80 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, 5190 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9.       Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad visuomenės poreikiams paimamo turto savininkas turi teisę į procesines palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, skaičiuotinas nuo sprendimo paimti turtą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Tokios procesinės palūkanos sudaro pagrindą užtikrinti teisingą kompensavimą už visuomenės poreikiams paimtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018). Remdamasis teismų praktika ir teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad teisė į teisingą kompensaciją, kartu ir kompensuojamąsias palūkanas, nusavinto turto savininkui priklauso nuo teismo nutarties leisti paimti nekilnojamąjį turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo dienos.

10.       Teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų kompensuojamąsias palūkanas yra pagrįstas, nes palūkanos buvo apskaičiuotos nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo iki 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu priteistos 1 785 000 Eur kompensacijos sumokėjimo dienos (2020 m. spalio 26 d.). Teismo vertinimu, ieškovės pasirinkta palūkanų skaičiavimo pradžia pagrįstai siejama su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties įsiteisėjimu ir atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką.

11.       Teismas nelaikė teisiškai reikšmingomis aplinkybių, kad atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą nekilnojamąjį turtą ieškovei buvo sumokėtas pakankamai operatyviai atsižvelgiant į procesinių sprendimų dėl turto nusavinimo ir kompensacijos nustatymo įsiteisėjimą, taip pat kad teisės aktuose nenustatytas konkretus terminas atsiskaityti už nusavintą turtą. Teismas nustatė, kad ieškovei 1 785 000 Eur kompensacijos dalis sumokėta beveik po 2 metų nuo teismo nutarties leisti paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo už atsakovės nustatytą ieškovės turto 5 996 000 Eur kainą. Teismas nusprendė, kad ieškovė ilgą laiką negavo už paimtą nekilnojamąjį turtą jai priklausančios didelės kompensacijos dalies, šių lėšų negalėjo panaudoti ir negavo papildomų pajamų.

12.       Teismas nusprendė, kad ginčo sprendimui neturi teisinės reikšmės šalių nurodomos aplinkybės, dėl kurių jos kaltina viena kitą nesąžiningumu naudojantis procesinėmis teisėmis. Byloje nėra duomenų, kad šalių nesąžiningumas ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis dėl sistemingo prašymų teikimo buvo konstatuotas kokiame nors teismo procesiniame sprendime.

13.       Teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų kompensuojamąsias palūkanas nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties įsiteisėjimo dienos (2018 m. lapkričio 11 d.) iki 1 785 000 Eur kompensacijos dalies sumokėjimo (2020 m. spalio 26 d.) už 715 dienų, iš viso 174 831,80 Eur palūkanų sumą, yra pagrįstas, todėl jį tenkino.

14.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15.       Kolegija nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausė kultūros rūmai, esantys Vilniuje, V. Mykolaičio-Putino g. 5. Pastatas buvo padalytas į dvi negyvenamąsias – kavinės ir kultūros paskirties – patalpas. Pastatas buvo Lietuvos Respublikai priklausančiame žemės sklype, kurį ieškovė nuomojosi pagal 2007 m. birželio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. sausio 17 d. sprendimu nusprendė prašyti NŽT vadovą paimti žemės sklypą, ant kurio stovi ieškovei priklausantis pastatas, visuomenės poreikiams, t. y. nutraukti naudojimosi juo teisę, nes žemės sklypas reikalingas socialinei infrastruktūrai plėsti, kultūros objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti. NŽT direktoriaus 2018 m. kovo 6 d. įsakymu buvo pradėta žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, o 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakymu nuspręsta nutraukti valstybinės žemės sklypo, kuriuo naudojasi ieškovė jai šiame sklype nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamam turtui eksploatuoti, naudojimo teisę. Vilniaus miesto savivaldybė 2018 m. rugsėjo 24 d. pervedė į NŽT 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakyme nurodytą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą 5 996 000 Eur sumą.

16.       Nepavykus šalims taikiai susitarti dėl visuomenės poreikiams reikalingo ieškovės nekilnojamojo turto paėmimo, savivaldybė 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl leidimo paimti žemės sklypą su jame esančiais statiniais visuomenės poreikiams, hipotekos panaikinimo bei atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype esantį pastatą bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą nustatymo. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-4845-431/2018) leido įregistruoti NŽT 2018 m. rugsėjo 4 d. įsakyme nurodytą kultūros paskirties pastatą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti naudoti šį turtą NŽT sprendime nurodytiems tikslams, panaikino hipoteką kavinės ir kultūros paskirties patalpoms; nustatė, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės UAB ,,Valeksa“, yra 5 996 000 Eur, kurie 2018 m. rugsėjo 24 d. lėšų pervedimo nurodymu pervesti į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą, savininkė. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 10 d.

17.       Kilus ginčui tarp teisingo kompensacijos už paimtą turtą dydžio nustatymo, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-282-431/2019) tenkino iš dalies savivaldybės ieškinį ir nustatė atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype esantį pastatą, nuosavybės teise priklausiusį ieškovei, ir visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą dydį (7 781 000 Eur). Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2A-328-241/2019) Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Savivaldybė likusią 1 785 000 Eur sumą į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėjo 2020 m. spalio 26 d.

18.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovei kilo pareiga teisingai ir operatyviai atlyginti ieškovei už paimtą visuomenės poreikiams turtą. Savivaldybė 2018 m. rugsėjo 24 d. pervedė į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą 5 996 000 Eur atlyginimą už ieškovei priklausiusio turto paėmimą visuomenės poreikiams. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 20 d. nutartis leisti paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 10 d. Dėl kilusio ginčo dėl teisingo kompensacijos dydžio nustatymo likusi kompensacijos už ieškovei priklausiusio turto paėmimą visuomenės poreikiams dalis buvo sumokėta tik 2020 m. spalio 26 d. Taigi likusi 1 785 000 Eur kompensacijos dalis ieškovei sumokėta beveik po 2 metų nuo teismo nutarties leisti paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo. Akivaizdu, kad ieškovė, ilgą laiką negavusi už paimtą nekilnojamąjį turtą jai priklausančios piniginės kompensacijos dalies, negalėjo šių lėšų naudoti.

19.       Kolegija nusprendė, kad atsakovė tinkamai neįvykdė savo pareigos teisingai, visiškai ir greitai kompensuoti už visuomenės poreikiams paimamą turtą. Dėl to ieškovė įgijo teisę reikalauti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytų palūkanų nuo neišmokėtos piniginės kompensacijos dalies. Nors įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti sumokėtas likęs atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą turtą (per kiek dienų, mėnesių ir pan.), kolegija, remdamasi teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, pripažino, kad teisingo atlyginimo už paimamą turtą principas reikalauja, jog kompensacija turto savininkui būtų išmokama kaip įmanoma greičiau. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatavo, kad atsakovė, tik 2020 m. spalio 26 d. išmokėjusi likusią kompensacijos dalį, pažeidė pareigą operatyviai atlyginti ieškovei už jos turto paėmimą visuomenės poreikiams.

20.       Pirmosios instancijos teismas palūkanų skaičiavimo pradžios momentą siejo su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties leisti registruoti visuomenės poreikiams paimtą turtą valstybės vardu įsiteisėjimo diena – 2018 m. lapkričio 10 d. Nors atsakovė teigė, kad ne teismo nutartis leisti registruoti turtą valstybės vardu, o teismo sprendimas dėl atlyginimo dydžio nustatymo yra tas procesinis sprendimas, kuris konstatuoja faktą (atlyginimo dydį) ir sukuria konkrečią (tikslia pinigine suma apibrėžtą) savivaldybės prievolę atsiskaityti su paimto turto buvusiu savininku, tačiau kolegija, sistemiškai aiškindama Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatas, pripažino, kad būtent nutarties leisti registruoti turtą valstybės vardu įsiteisėjimas sukuria prievolę savivaldybei tinkamai ir laiku atsiskaityti su visuomenės poreikiams paimto turto buvusiu savininku. Nusavinamo turto savininko nesutikimas su jam pasiūlytu atlyginimu ir atsakovės kreipimosi į teismą faktas patvirtina tik tai, kad institucija, priėmusi sprendimą paimti nekilnojamąjį turtą visuomenės poreikiams, tinkamai nenustatė jo rinkos vertės ir atlyginimo savininkui dydžio. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo savininkas turi teisę į palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, skaičiuotinas nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018). Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytų palūkanų skaičiavimo pradžios momentą susieti su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties leisti registruoti turtą valstybės vardu įsiteisėjimo diena (2018 m. lapkričio 10 d.). 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Sprendžiant dėl palūkanų priteisimo, esminė sąlyga tenkinti tokį reikalavimą yra praleistas konkretus piniginės prievolės vykdymo terminas (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Tiek pagal CK 6.261 straipsnyje pateiktą palūkanų apibrėžtį, tiek ir pagal CK 1.117 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį termino sąvokos apibrėžimą termino praleidimą galima konstatuoti, kai šis terminas yra nustatytas įstatymo, sandorio arba teismo. Nesant nustatyto atsiskaitymo termino, negali būti konstatuotas ir vėlavimas atsiskaityti. Nagrinėjamu atveju prievolės įvykdymo termino atsakovė nebuvo praleidusi, nes toks nebuvo nustatytas. Dėl to ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti palūkanas, nesant būtinos jų priteisimo sąlygos, negalėjo būti teismo vertinamas kaip teisiškai pagrįstas. Šiuo atveju teismas neįvertino individualių šios bylos aplinkybių, kurios patvirtina, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo joks nepagrįstas delsimas.

21.2.                      Paėmimo visuomenės poreikiams teisinis reglamentavimas nustato atsiskaitymo su visuomenės poreikiams paimamo turto savininku taisykles: už paėmimą visuomenės poreikiams atlyginama pinigais pagal rinkos vertę (Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis); visuomenės poreikiams paimamo turto vertė nustatoma atliekant individualų turto vertinimą (Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis); paimamo turto savininkui nesutikus su siūlomu atlyginimo dydžiu, ginčą dėl atlyginimo dydžio nustatymo sprendžia teismas (CK 4.100 straipsnio 3 dalis, Žemės įstatymo 46 straipsnio 9 dalis); paėmimu suinteresuota institucija, kreipdamasi į teismą, privalo pateikti teismui turto vertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta paimamo visuomenės poreikiams turto vertė (Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalis). Šiuo atveju savivaldybė yra įpareigota turto vertinimą atlikti gerokai anksčiau, nei Nacionalinė žemės tarnyba priima sprendimą dėl turto paėmimo, o nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams turtą dydžio, teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018 ir joje nurodoma praktika) formuojama taip, kad atlyginimas už paėmimą visuomenės poreikiams nustatomas pagal turto vertę, buvusią būtent Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo priėmimo dieną (taip buvo nustatyta ir šioje byloje). Dėl tokio teisinio reglamentavimo susidaro situacija, kad savivaldybė privalo būti nustačiusi turto rinkos vertę anksčiau, nei Nacionalinė žemės tarnyba priima sprendimą dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams. Savivaldybė objektyviai negali nuspėti atlyginimo dydžio bei atitinkamai jo sumokėti anksčiau, nei įsiteisėja teismo sprendimas dėl tokio atlyginimo nustatymo. Dėl to atsakovė negali būti baudžiama papildomų palūkanų priteisimu už tariamą pavėlavimą atsiskaityti su visuomenės poreikiams paimto turto savininku, kai atlyginimas, kurį ji turi sumokėti, yra nustatomas kito subjekto – teismo.

21.3.                      Apeliacinio teismo argumentai nepagrindžia palūkanų skaičiavimo pradžios momento (nuo nutarties leisti registruoti turtą valstybės vardu įsiteisėjimo), nes šios nutarties įsiteisėjimu nesukuriama savivaldybei jokia mokėjimo pareiga. Dėl to negali būti laikoma, kad savivaldybė yra praleidusi mokėjimo terminą ir turi prievolę kompensuoti tokį termino praleidimą palūkanų forma. Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalies nuostata leidžia pripažinti, kad, pirma, konkrečia suma apibrėžta savivaldybės pareiga atsiskaityti su ieškove gali būti laikoma atsiradusia ne anksčiau kaip nuo teismo sprendimo, kuriuo nustatytas konkretus atlyginimo dydis, įsiteisėjimo, antra, ne teismo nutartis leisti registruoti turtą valstybės vardu, o teismo sprendimas dėl atlyginimo dydžio nustatymo yra tas procesinis sprendimas, kuris konstatuoja faktą (atlyginimo dydį) bei atitinkamai sukuria konkrečią (tikslia pinigine suma apibrėžtą) savivaldybės prievolę atsiskaityti su paimto turto buvusiu savininku. Atsakovės nuomone, iki sprendimo dėl atlyginimo dydžio įsiteisėjimo apskritai neegzistuoja savivaldybės pareiga sumokėti konkrečią sumą.

21.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šio argumento, kad teismas iš esmės padidino jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyto ir nebeginčytino atlyginimo už turto paėmimą visuomenės poreikiams dydį, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatą, nukrypdamas nuo teismų praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; kt.). Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto. Be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas nėra teisingas ir sudaro galimybes paimamo visuomenės reikmėms turto savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2019, kt.). Taigi teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą turtą nustatymas sietinas tik su pagrindu atlyginti buvusiam savininkui tiek, kiek jis prarado pagal individualias paimamo turto savybes, tačiau neturi sudaryti sąlygų nepagrįstai praturtėti visuomenės, kurios poreikiams paimamas turtas, sąskaita.

21.5.                      Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išaiškinimu, pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018. Tačiau nurodytose nutartyse kasacinis teismas, pagal analogiją pritaikydamas palūkanas nustatančią CK normą, kartu aiškiai pažymėjo, kad teisė į 5 proc. dydžio palūkanas yra pripažįstama kaip teisingo atlyginimo dalis. Be to, nagrinėjamu atveju šios civilinės bylos aplinkybės akivaizdžiai nebuvo tapačios pirmiau nurodytose kasacinio teismo civilinėse bylose analizuotoms faktinėms aplinkybėms.

22.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl teisės į procesines palūkanas paimant turtą visuomenės poreikiams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017; 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-611/2018; kt.) pateikti išaiškinimai vienareikšmiškai paneigia atsakovės argumentus, jog teisė prašyti priteisti palūkanas už tai, kad buvo delsiama atsiskaityti su nusavinto turto savininku išmokant jam kompensaciją už nekilnojamojo turto paėmimą visuomenės poreikiams tenkinti, neegzistuoja. Pažymėta, kad analogiško pobūdžio argumentus atsakovė yra nurodžiusi ne tik šios bylos nagrinėjimo metu žemesnės instancijos teismuose, bet ir kitose bylose, kuriose jas nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokius argumentus atmetė kaip teisiškai nepagrįstus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-611/2018).  

22.2.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad jau institucijos sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukelia savininko teisių ribojimo teisines pasekmes, žemės savininkas neturi teisės jos perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmusiai institucijai laiku nesumokėjus tinkamo dydžio kompensacijos, atsiranda pagrindas paimamo žemės sklypo savininkui reikalauti palūkanų iš šios institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017). Taigi, turto nusavinimas nusavinto turto savininkui neigiamas teisines pasekmes sukelia iškart.

22.3.                      Atsakovė neteisingai interpretuoja Žemės įstatymo nuostatas. Byloje teismai nustatė, jog ieškovei 1 785 000 Eur kompensacijos dalis buvo sumokėta po beveik 2 metų nuo teismo nutarties leisti paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo (2018 m. lapkričio 10 d.) už atsakovės nustatytą turto 5 996 000 Eur kainą. Taigi, ieškovė, ilgą laiką negavusi už paimtą nekilnojamąjį turtą jai priklausančios didelės piniginės kompensacijos dalies, negalėjo šiomis lėšomis naudotis, šios lėšos per ilgą laiką nuvertėjo, todėl ir yra taikomas kompensacinių palūkanų institutas, t. y. palūkanos skaičiuojamos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais ir yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1260-553/2020 sprendžiant klausimą, ar pagrįstai Vilniaus apygardos teismas netenkino atsakovės prašymo atidėti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą (atidėti kompensacijos išmokėjimą), konstatuota, kad dalinis atsiskaitymas su UAB „VIPC Vilnius“ negali būti suprantamas kaip šalių interesų derinimas, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų laikymasis. Taigi prejudiciniame sprendime pripažinta, kad situacija, kai yra disponuojama nusavintu turtu, o teisinga kompensacija nusavinto turto savininkui per dvejus metus nesumokėta, nėra proporcinga ir pateisinama. Šie prejudiciniai faktai yra aktualūs šios bylos nagrinėjimo atveju.

22.4.                      Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra suformuluota aiški taisyklė, pagal kurią teisingos kompensacijos nusavinto turto savininkui išmokėjimui neturi teisinės reikšmės aplinkybė, jog teisingo atlyginimo nustatymas nusavinto turto savininkui yra aiškus tik teismui priimant galutinį sprendimą dėl tokios kompensacijos dydžio. Dėl to laikytina, kad atsakovės argumentai ne tik prieštarauja nuosekliai suformuotai kasacinio teismo praktikai, bet ir nepagrįstai perkelia neproporcingai didelę naštą ir neigiamas teisines pasekmes nusavinto turto savininkui, kurio teisė gauti teisingo dydžio atlyginimą už nusavintą turtą priklauso tik nuo savivaldybės kompetencijos jį apskaičiuoti tinkamai ir laiku. Teismai vertino ieškovės į bylą pateiktus rašytinius dokumentus, kurie patvirtino tai, jog atsakovė ne kartą teikė nepagrįstus (nors formaliai atitinkančius civilinio proceso teisės normas) prašymus, kuriais dvejus metus uždelsė sumokėti kompensaciją už nusavintą turtą. Vėlavimą išmokėti kompensacijos dalį lėmė savivaldybės nepagrįstas delsimas. 

22.5.                      Pažymėta ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovė nekėlė klausimo, jog teisinis reglamentavimas sukuria tokią situaciją, kai iš savivaldybės yra reikalaujama „neįmanomo“ – apskaičiuoti teisingo dydžio kompensaciją nusavinto turto savininkui į ateitį. Atsakovė byloje nuosekliai įrodinėjo aplinkybes, jog ji dėl finansinių sunkumų negalėjo atsiskaityti su ieškove. Be to, likusi 1 785 000 Eur kompensacijos dalis buvo sumokėta į antstolio depozitinę sąskaitą tik kai savivaldybė gavo antstolio raginimą.

22.6.                      Spręsdami klausimą dėl teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams turtą išmokėjimo, teismai vertina institucijos nesąžiningus veiksmus, kurie lėmė kompensacijos išmokėjimą ne laiku nusavinto turto savininkui. Šioje byloje buvo įrodinėjama, kad savivaldybė civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisingo atlyginimo dydžio, formavo neteisingą ir įrodymais nepagrįstą poziciją, o tai prisidėjo prie uždelsto kompensacijos išmokėjimo ieškovei.

22.7.                      Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl momento, nuo kada pradedamos skaičiuoti palūkanos, pagrįstai nurodė, kad visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo savininkas turi teisę į palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, skaičiuotinas nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Taigi savivaldybės sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukėlė ieškovės teisių ribojimo teisines pasekmes. Aplinkybė, kad teisingo atlyginimo dydis buvo nustatytas tik teismui priimant galutinį sprendimą, nekeičia fakto, kad atsakovė, paėmusi žemės sklypą visuomenės poreikiams, pažeidė savo pareigą teisingai atlyginti ieškovei, ir pati savaime negali panaikinti jos pareigos kompensuoti ieškovei už šios galimybių naudotis jai priklausančiomis lėšomis bei iš to gauti papildomų pajamų apribojimą.

22.8.                      Savivaldybė kasaciniame skunde cituoja kasacinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama neabejotina asmens teisė reikšti savarankišką ieškinį dėl palūkanų priteisimo, institucijai nepagrįstai delsiant išmokėti kompensaciją nusavinto turto savininkui, tačiau atsakovė selektyviai interpretuoja minėtą teismų praktiką, bandydama įrodyti, jog jokia papildoma kompensacija (palūkanų ar kita forma) ieškovei nepriklauso. Minėta, kad teismų praktikoje aiškinama, jog nusavinto turto savininkas turi teisę gauti ne tik teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimtą turtą, bet ir nuostolių (kurie gali pasireikšti bet kokia forma, įskaitant palūkanas) atlyginimą, įrodžius nepagrįstą institucijos delsimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paimto visuomenės poreikiams turto savininko teisės reikalauti palūkanų už kompensacijos neišmokėjimą nustatytu laiku ir šių palūkanų skaičiavimo pradžios momento    

23.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, be kita ko, yra konstatavęs, kad teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus).

24.       Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad savininkui turi būti suteikta tikra, visiška ir greita kompensacija, mokama pinigais, atitinkanti realiai nusavinto turto kainą ir išmokėta be nepagrįsto delsimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2002; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).

25.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 išsamiai aptarta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl bendrųjų kompensacijos nustatymo principų ir teisingam atlyginimui nustatyti reikšmingų kriterijų.

26.       Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, asmeniui ilgą laiką negavus už paimtą žemės sklypą jam priklausančios piniginės kompensacijos (ar jos dalies), šios jo nenaudojamos lėšos nuvertėjo, taip pat negalėjo jam teikti papildomų pajamų, todėl, vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir pagal analogiją taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalį, tokiam asmeniui kaip teisingo atlyginimo dalis pripažintina teisė į 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos piniginės kompensacijos dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017, 33 punktas).

27.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos konstitucinės asmens teisės į teisingą atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę, nurodė ir tai, kad teismo sprendimu nustatomas atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemę dydis neapima galimų paimamo žemės sklypo visuomenės poreikiams savininkų nuostolių, patiriamų dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų nulemto negalėjimo naudoti paimamo žemės sklypo pagal jo tikslinę naudojimo paskirtį, taip pat dėl užsitęsusio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams proceso. Todėl, nustačius paimamo žemės sklypo vertę ir išmokėtinos kompensacijos dydį, paimamo žemės sklypo savininkams išlieka teisė reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo CK nustatyta tvarka iš žemės paėmimą visuomenės poreikiams neteisėtai vilkinusių institucijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-611/2018, 43 punktas). Kasacinis teismas yra pripažinęs ir tai, kad, sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmusiai institucijai laiku nesumokėjus tinkamo dydžio kompensacijos, paimamo žemės sklypo savininkui atsiranda pagrindas reikalauti iš šios institucijos palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017, 37punktas).

28.       Kasaciniame skunde atsakovė neigia ieškovės teisę reikšti ieškinį ir prašyti priteisti palūkanas už tai, jog buvo delsiama atsiskaityti su visuomenės poreikiams paimamo turto savininku, nurodydama, kad teisės aktuose nenustatytas atsiskaitymo su tokiu savininku terminas, be to, tokia pareiga mokėti palūkanas jai galėjo kilti tik nuo galutinio teismo sprendimo, kuriuo nustatytas konkretus kompensacijos už paimtą turtą dydis, įsiteisėjimo dienos.

29.       Teisėjų kolegija pripažįsta tokius atsakovės argumentus nepagrįstais, nes aptarta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savininkas turi teisę prašyti priteisti palūkanas nuo neišmokėtos piniginės kompensacijos dalies byloje dėl atlyginimo dydžio nustatymo, taip pat reikšti savarankišką ieškinį dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, kai sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmusi institucija laiku nesumokėjo tinkamo dydžio kompensacijos ir tokios palūkanos nebuvo įskaičiuotos į priteistiną kompensaciją (žr. nutarties 27 punkte nurodytą teismo praktiką). 

30.       Konstitucinės savininko teisės į teisingą atlyginimą už visuomenei paimamą turtą principas reikalauja, kad kompensacija turto savininkui būtų išmokama kaip įmanoma greičiau, ji realiai atitiktų nusavinto turto kainą. Paėmus iš savininko turtą, bet šiam ilgą laiką negavus jam priklausančios už paimamą turtą kompensacijos ar jos dalies, palūkanos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

31.       Pažymėtina, kad nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams tenkinti yra procesas. Pats valstybės (jos įgaliotos institucijos) sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukelia teisines pasekmes tokio turto savininkui – nuo sprendimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo savininkas neturi teisės jo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti) (Žemės įstatymo 46 straipsnio 5 dalis). Tačiau teisinius padarinius nusavinto turto savininkui (teisės disponuoti nuosavybe praradimas, teisės į teisingą kompensaciją atsiradimas) sukuria teismo nutarties leisti paimti nekilnojamąjį turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimas. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo 47 straipsnio nuostatas.

32.       Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas, kai paimamo visuomenės poreikiams turto savininkas nesutinka su nustatyta atliekant individualų turto vertinimą kaina bei su sutarties dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją projektu ir tokia sutartis nesudaroma, tai laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ir (ar) kito naudotojo yra ginčas, kurį sprendžia teismas. Teismas, gavęs žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos pareiškimą, atlieka įstatyme nustatytus veiksmus ir priimdamas nutartį išsprendžia klausimą, ar leidžiama įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą ir jame esančius statinius ir įrenginius Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams (Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalis). Kai įsiteisėja teismo nutartis leisti įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams, žemės savininkas tampa pinigų sumos, kurią žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija pervedė į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, savininku ir įgyja teisę šia pinigų suma neribotai disponuoti (Žemės įstatymo 47 straipsnio 7 dalis). Teismas, priėmęs Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalyje nurodytą nutartį, toliau nagrinėja ginčą iš esmės ir nustatęs kitą paimamo žemės sklypo ar kito turto vertę ir jo savininkų ir (ar) kitų naudotojų patirtų nuostolių dydį, negu nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams, priima sprendimą už paimtą visuomenės poreikiams žemę atsiskaityti teismo sprendime nurodytomis sąlygomis (Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalis).

33.       Paimto visuomenės poreikiams turto savininkas teisingo atlyginimo (kompensacijos už paimamą turtą) savininku tampa nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams, tačiau tai, ar žemės paėmimu suinteresuotos institucijos skiriama kompensacija yra teisinga ir kokio dydžio turėtų būti skiriama, atsižvelgus į teismų praktikoje aptartus reikšmingus jos nustatymui kriterijus, nustato teismas galutiniu sprendimu. Kasacinis teismas, aiškindamas šiomis įstatymo nuostatomis reglamentuotą situaciją, yra nurodęs, kad aplinkybė, jog teisingo atlyginimo dydis buvo nustatytas tik teismui priimant galutinį sprendimą, nekeičia fakto, jog atsakovė, paėmusi žemės sklypą visuomenės poreikiams, pažeidė savo pareigą teisingai atlyginti ieškovams, ir pati savaime negali panaikinti jos pareigos kompensuoti paimamo žemės sklypo savininkui už šio galimybių naudotis jam priklausančiomis lėšomis bei iš to gauti papildomų pajamų apribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-690/2017, 39 punktas). Visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo savininkas turi teisę į procesines palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos, skaičiuotinas nuo sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos. Tokios procesinės palūkanos sudaro pagrindą užtikrinti teisingą kompensavimą už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą (minėtos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-611/2018 53 punktas). Taigi teisingas atlyginimas už paimtą visuomenės poreikiams turtą negali būti suprantamas ir aiškinamas tokiu būdu, jog institucijos pareiga sumokėti teisingo dydžio kompensaciją galėtų atsirasti vėliau negu jos sprendimas paimti turtą, kurį patvirtina teismas, priimdamas nutartį, leidžiančią paimti turtą visuomenės poreikiams ir jį registruoti valstybės vardu.

34.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys nesusitarė dėl teisingos kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą ir jame esančius statinius, savivaldybė 2018 m. rugsėjo 24 d. pervedė į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą 5 996 000 Eur atlyginimą už ieškovei priklausiusio turto paėmimą visuomenės poreikiams ir kreipėsi į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą su jame esančiais statiniais visuomenės poreikiams. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi leido įregistruoti kultūros paskirties pastatą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu (nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 10 d.). Kadangi buvo kilęs šalių ginčas dėl teisingo kompensacijos dydžio nustatymo, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu nustatė, kad už visuomenės poreikiams paimtame žemės sklype esantį pastatą atlyginimo dydis – 7 781 000 Eur. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių pagrindu pagrįstai pripažino, kad ieškovės nesutikimas su jai pasiūlytu atlyginimu ir atsakovės kreipimosi į teismą (civilinėje byloje Nr. e2-282-431/2019) faktas patvirtina, kad institucija, priėmusi sprendimą paimti žemės sklypą ir jame buvusį ieškovei nuosavybės teise priklausiusį pastatą visuomenės poreikiams, jo paėmimo metu tinkamai nenustatė turto rinkos vertės ir atlyginimo savininkui dydžio, t. y. tinkamai neįvykdė savo pareigos teisingai kompensuoti už visuomenės poreikiams paimamą turtą. 

35.       Byloje nustatyta ir tai, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl kompensacijos dydžio nustatymo, savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymais išdėstyti nesumokėtos kompensacijos dalies sumokėjimą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, neišduoti vykdomojo rašto, teikė atskiruosius skundus dėl šiais klausimais priimtų teismo procesinių sprendimų. Taigi likusi kompensacijos už ieškovei priklausiusio turto paėmimo visuomenės poreikiams dalis (1 785 000 Eur) buvo sumokėta po beveik 2 metų nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties leisti paimti ieškovės turtą visuomenės poreikiams įsiteisėjimo ne tik dėl to, kad savivaldybė netinkamai nustatė kompensacijos dydį ir ginčą dėl kompensacijos dydžio šalys sprendė teisme, bet ir dėl to, kad delsė sumokėti kompensacijos dalį, teikdama prašymus išdėstyti likusios nesumokėtos kompensacijos dalies sumokėjimą, neišduoti vykdomojo rašto, o ieškovė ilgą laiką negavo už paimtą nekilnojamąjį turtą jai priklausančios didelės piniginės kompensacijos dalies, šių lėšų negalėjo naudoti, lėšos nuvertėjo. Kadangi savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos teisingai, visiškai ir greitai atlyginti ieškovei už paimamą visuomenės poreikiams turtą, teismo sprendimo nustatytas ieškovei atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemę dydis neapėmė galimų tokio turto savininko nuostolių, patirtų dėl užsitęsusio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams proceso nustatant teisingą kompensaciją ir ją išmokant, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės teisę reikalauti palūkanų nuo laiku nesumokėtos kompensacijos dalies.

36.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

37.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi teismų praktika dėl teisės reikalauti palūkanų žemės paėmimu suinteresuotam subjektui neįvykdžius pareigos tinkamai atlyginti už visuomenės poreikiams paimtą nekilnojamąjį turtą ir dėl momento, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamos tokios palūkanos. Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytų palūkanų skaičiavimo pradžios momentą siejo su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutarties leisti registruoti turtą valstybės vardu įsiteisėjimo diena – 2018 m. lapkričio 10 d. ir priteisė ieškovei 174 831,80 Eur palūkanų nuo 2018 m. lapkričio 10 d. iki atsakovės visiško atsiskaitymo su ieškove. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, ieškovės naudai iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidos atlyginimas.

39.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir įrodymus, patvirtinančius jos patirtas 1161,60 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (2022 m. balandžio 22 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, AB SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą). Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Pasakiau – padariau“ (j. a. k. 126234374) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 1161,60 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt vieną Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Artūras Driukas 

        Virgilijus Grabinskas

        Sigita Rudėnaitė