Baudžiamosios bylos Nr. 1A-24-317/2016

Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00966-2013-6

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.4.;

1.1.8.6.6.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Evaldo Gražio, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorams Dariui Dziegoraičiui, Ramunei Brazdeikytei, nuteistajam D. Ž., jo gynėjoms advokatėms Jelenai Smirnovai, Jūratei Kelpšaitei, nukentėjusiosios O. F. atstovei advokatei Laimai Razvickienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės Laimos Razvickienės ir nuteistojo D. Ž. gynėjų advokačių Jelenos Smirnovos ir Jūratės Kelpšaitės apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams, įpareigojant tęsti darbą, bei per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai O. F. turtinę žalą. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinės ieškovės O. F. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jos naudai iš D. Ž. 140,07 Eur turtinės, 5800 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei 839,89 Eur išlaidų turėtų advokato pagalbai. Taip pat iš D. Ž. priteista: 1359,56 Eur Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos ir 856.35 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

D. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 16 d. apie 12.20 val., (duomenys neskelbtini) namo prieangyje, asmeninio konflikto metu, tyčia nustūmė nukentėjusiąją O. F. nuo namo lauko laiptų, dėl ko griuvimo metu nukentėjusiajai padarė muštinę žaizdą kairėje momens-pakaušio srityje, kairio momenkaulio lūžį, abipuses kraujo išlajas po kietuoju galvos smegenų dangalu - dešinėje smilkininėje-momeninėje-pakaušinėje srityje, kairėje kaktinėje-smilkininėje srityje, galvos smegenų sumušimo židinius abipus smilkininėje skiltyse su pakraujavimu po voratinkliniu dangalu, III, IV, VI šonkaulių lūžius kairėje pusėje, tuo sunkiai sutrikdė O. F. sveikatą.

Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios O. F. atstovė advokatė Laima Razvickienė prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-06-12 nuosprendį: pripažinti D. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad dėl jo neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai O. F. atsirado sunkūs padariniai- negrįžtamas atminties praradimas; D. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; iš D. Ž. nukentėjusiosios naudai priteisti 857,14 Eur turtinės, 57 971,00 Eur neturtinės žalos bei visas bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, nes iš esmės yra pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.), iš esmės pažeisti civilinio ieškinio išsprendimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 str. ) pagrindai, todėl turi būti pakeistas. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jos atstovaujamosios veiksmai - konflikto sukėlimas ir aktyvus dalyvavimas jame turėjo įtakos sužalojimui bei, kad kaltinamojo neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką neduoda pagrindo taikyti jam didesnę, nei bausmės vidurkis ar realią laisvės atėmimo bausmę, o taip pat ir tai, jog sunkus kūno sužalojimas buvo padarytas asmeninio konflikto metu. Šiuos pirmosios instancijos teismo teiginius, anot apeliantės, paneigia teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašas, patvirtinantis, kad O. F. 2013-11-16 jokio asmeninio konflikto su D. Ž. neturėjo. Apeliantės nuomone, dėl netinkamai nustatytų aplinkybių, teisimas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Be to, skirdamas bausmę, teismas nesivadovavo ir teismų praktika, galimai piktnaudžiavo 2015-03-19 priimtu BK 75 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, kuriuo numatytas laisvės atėmimo bausmės atidėjimas ir už sunkius nusikaltimus. Nors priimtame įstatyme nėra išskirti BK numatytų sunkių nusikalstamų veikų straipsniai, tačiau visuotinai yra žinoma, kad ši įstatymo pataisa buvo skirta ne smurtinių, o būtent veikoms už sunkių finansinių nusikaltimų padarymą. Skundo autorės įsitikinimu, baigiamųjų kalbų metu D. Ž. jos pasiūlyta bausmė yra adekvati jo veiksmams ir elgesiui po nusikaltimo padarymo, nes jis veikė tiesiogine tyčia, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytų sunkių padarinių, t. y. kad teismo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas nustatė, kad O. F. dėl D. Ž. neteisėtų veiksmų negrįžtamai prarado atmintį. Skunde pažymima ir tai, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog D. Ž. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes šios aplinkybės nepatvirtina jokie įrodymai.

Taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, nepagrįstai nevertino kaltinamojo turtinės padėties, nes D. Ž. itin gerą turtinę padėtį pirmiausia patvirtina jo galimybė samdytis du aukštos kvalifikacijos advokatus, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis gauna gerą darbo užmokestį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, privalėjo atsižvelgti į tai, kad O. F. dėl sveikatos sutrikdymo patyrė neigiamų padarinių, kad šie padariniai yra negrįžtami. Teismas turėjo vertinti tų padarinių progresavimo tikimybes, vertinti, kiek patirtas nukentėjusiosios sunkus sveikatos sutrikdymas trukdo ir ateityje trukdys jai gyventi visavertį gyvenimą. Teismas, anot apeliantės, vertindamas sveikatos sužalojimo mastą, turėjo įvertinti ir nukentėjusiosios pakankamai gerą fizinę sveikatos būklę, pagal jos amžių iki sužalojimo, tačiau to nedarė.

Nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės Jūratė Kelpšaitė ir Jelena Smirnova apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-06-12 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - D. Ž. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 135 straipsnio 1 dalies požymių, bei neįrodyta, kad D. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, o civilinį ieškinį atmesti.

Skunde nurodo, kad priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį D. Ž. atžvilgiu, teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 2 d., 3, 4, 5 dalys) netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skundo autorių teigimu, jų ginamasis D. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai savo kaltę neigė, davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Tačiau D. Ž. teisė, būti išklausytam teisme, buvo ignoruojama, kadangi teismas ne tik neišnagrinėjo ir nepatikrino jo pateiktos įvykio versijos, bet ir nepagrįstai atmetė visus gynybos prašymus prijungti bei surinkti įrodymus, patvirtinančius šią jo versiją, tuo pažeisdamas BPK 1, 7, 20 ir 22, 241 str. 2 d., reikalavimus imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės.

Skunde pažymima, kad teismas pažeidė ir BK 2 str. 3 ir 4 d. įtvirtintas normas, nes D. Ž. neatliko jokių veiksmų, numatytų baudžiamajame kodekse, todėl negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad D. Ž. įvykdė jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., objektyviąją pusę, nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio buvimą tarp pasekmių, o taip pat neįrodyta ir D. Ž. kaltė tiesioginės tyčios forma t. y. D. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., subjektyvioji pusė - tiesioginė tyčia.

Apeliančių nuomone, nors teismas padarė prielaidas dėl priežasčių, dėl kurių, jų nuomone, gali skirtis liudytojų V. R., R. K., V. K., K. K. ir K. K. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes, nurodydamas į stresinę būklę, tačiau byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą, kad liudytojai duoda iš dalies melagingus parodymus, o atminties spragos pas juos atsirado ne dėl atminties sutrikimo ir streso, bet dėl sąmoningo įvykio aplinkybių iškraipymo, melagingų parodymų davimo, o taip pat, tam tikrų aplinkybių nuslėpimo. Teismas ignoravo visų minėtų liudytojų bei nukentėjusiosios O. F. bei D. Ž. parodymus, dėl tarpusavio santykių su D. Ž. apibūdinimo ir nevertino byloje esančių skundų policijai ir vaiko teisių apsaugos institucijoms bei prijungtų civilinių bylų. Teismas neįvertino, kad nei vienas iš skundų D. Ž. atžvilgiu nepasitvirtino. Paminėti duomenys duoda pagrindą abejoti minėtų liudytojų parodymų patikimumu ir tikrumu, kadangi visi liudytojai ir nukentėjusioji turėjo motyvą ir tikslą apkalbėti D. Ž., o esant tokiai abejonei, teismas negalėjo šių liudytojų parodymus dėl to, kad D. Ž. tyčia numetė O. F. nuo laiptų pagriebęs ją už krūtinės, pakėlęs ir numetęs nuo laiptų - laikyti patikimais įrodymais, o privalėjo juos atmesti, vertinti abejones D. Ž. naudai, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas visiškai nenurodė motyvų, dėl kurių nesivadovavo D. Ž. duotais parodymais apie įvykio aplinkybes. D. Ž. kategoriškai neigė tyčia numatęs O. F. nuo laiptų. Apeliančių įsitikinimu, apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., taikė skirtingus parodymų vertinimo kriterijus, vertindamas liudytojų V. R., R. K., V. K. parodymus ir vertinant D. Ž. parodymus. Minėtų liudytojų nekonkrečius, nenuoseklius, prieštaringus ir nuolat besikeičiančius, evoliucionuojančius parodymus, teismas pripažino nuosekliais. Akivaizdžius parodymų neatitikimus, vertino įvykio aplinkybių prisiminimu, o tuo tarpu D. Ž. prielaidą, dėl ko galėjo nukristi ir susižaloti O. F. - kad besigrumdamas galėjo nuo Kunčiaus pastūmimo atsilošti atgal ir, galimai, kliudyti O. F., laikė parodymų pakeitimu. Taip pat teismas netyrė ir neįvertino ir D. Ž. nurodytos aplinkybės, kad jam buvo sumušta krūtinė, į kurią R. K. dūrė beisbolo lazda.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad asmenys kvietę greitąją medicinos pagalbą O. F., nurodė, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, nukritimas nuo laiptų, tačiau jau atvykusiems medikams buvo nurodyta, kad O. F. buvo numesta nuo laiptų tyčia.

Skunde teigiama, kad teismo vadovavimasis liudytojų V. R., V. K., K. K., nukentėjusiosios O. F. parodymais kaip patikimais, yra nelogiškas po to, kai teismas nustatė, kad kaltinamojo D. Ž. ir liudytojų V. R., V. K., K. K., nukentėjusiosios O. F. santykiai iki 2013-11-16 įvykio buvo konfliktiški. Šią aplinkybę patvirtina liudytojos antstolės R. M. parodymai teisiamajame posėdyje bei prie baudžiamosios bylos pridėtos civilinės bylos Nr.2-56-814/2013, Nr.2-52-814/2012, tačiau dėl pastarųjų įrodymų teismas skundžiamame nuosprendyje savo vertinimo nepateikė. Taip pat teismas nors ir konstatavo, kad D. Ž. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau šios svarbios aplinkybės neanalizavo, neatsižvelgė, kad liudytojai V. R., V. K., K. K. neigia atlikę kokius nors veiksmus D. Ž. atžvilgiu, kurie galėjo sukelti tokius padarinius jo kūnui. Tačiau minėtų liudytojų parodymus paneigia specialisto išvada Nr. G3003/13(02), kad D. Ž. konstatuota poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje.

Apeliančių nuomone, teismas laikė nustatytomis aplinkybes, kurios net nebuvo nustatytos. Analizuodamas V. R. parodymus (1 t., b. l. 72,73) nurodė, kad V. R. parodymais nustatyta, kad R. K. įvykį matė, nes R. K. su D. Ž. stumdėsi laiptų aikštelėje. Nors pats teismas cituoja V. R. parodymus, nurodydamas, kad prieš mamos nustūmimą R. K. šalia lauke nematė, jis turėjo būti namuose; prieš mamos pastūmimą konflikto, muštynių tarp Ramūno ir Dainiaus ji nematė, nematė ar jie apsistumdė. Be to, teismo išvados, kad esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nėra, neatitinka tikrovės. Nors liudytojai V. K., V. R. teigė, kad D. Ž. 2013-11-16 buvo agresyviai nusiteikęs, priešiškas V. K., V. R., O. F. atžvilgiu, tačiau tai paneigia 2014-11-10 teisme duoti V. R. paodymai. V. K. bei V. R. parodymus apie tai, kad O. F. gražiai prašė išeiti D. Ž., paneigia vaizdo įrašas. Minėtas vaizdo įrašas patvirtina, kad būtent O. F. D. Ž. adresu kalbėjo negražiais žodžiais. Taip pat minėtas vaizdo įrašas patvirtina D. Ž. kantrybę, ramumą, pastangas kuo ilgiau išbūti su dukterimi. Ir akivaizdu, kad jis ėjo link išėjimo iš namo durų, nusprendęs pats, niekam nereikėjo liepti D. Ž. išeiti. Taip pat vaizdo įrašas paneigia V. K. parodymus, kad D. Ž. įžeidinėjo V. R.. Tai, jog D. Ž. buvo ramus, patvirtina ir tyrėjo Jodelio bei policijos pareigūno S. T. paaiškinimai.

Skundo autorių teigimu, visų liudytojų parodymai yra vieningi, kad D. Ž. visada buvo nugara į laiptus, todėl O. F., stovinčios, kaip visi taip pat teigė, ant laiptų aikštelės ir netgi R. K. yra nurodyta, kad galbūt net laipteliu žemiau, D. Ž. tiesiog negalėjo matyti. Be to, 2014-11-10 posėdžio matu R. K. parodė: „aš D. Ž. pastūmiau laiptais žemyn. Baba pasimaišė. Skrydis. Įvykis “. Taip pat specialisto išvadoje Nr. G14/1402 yra nurodyta, kad nei kovai, nei savigynai būdingų sužalojimų O. F. nekonstatuota.

Skunde pažymima, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Prieštaravimai tarp kaltinamojo D. Ž. ir liudytojų R. K., V. R., K. K. parodymų dėl O. F. sužalojimo aplinkybių nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Taigi visos galimybės pašalinti prieštaravimus nebuvo išnaudotos. Abejonė, kad grumtynių metu laiptų aikštelėje R. K. prieš D. Ž. galėjo panaudoti beisbolo lazdą, nepašalinta. Nepašalinta abejonė, kad grumtynių su R. K. metu, R. K. atbulas nuo laiptų pastumtas D. Ž., susvyravo ir nugara galėjo kliudyti O. F., jei ji jam stovėjo už nugaros, dėl ko ji galėjo nukristi. Juo labiau, kad pats R. K., V. K. patvirtino, jog grumtynių metu D. Ž. buvo pastumtas nuo laiptų atbulas, bet išsilaikė. Teismas savo vidinį įsitikinimą, kad D. Ž. tyčia nustūmė O. F. nuo laiptų, pagrindė minėtų liudytojų parodymais, neatsižvelgdamas į akivaizdžius kiekvieno iš liudytojų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu vidinius prieštaravimus bei prieštaravimus tarpusavyje dėl esminių bylos aplinkybių, o taip pat į prieštaringus jų parodymus, duotus teisme. Teismas, nesvarstydamas šių parodymų patikimumo klausimo, o taip pat neatsižvelgdamas į tai, jog jie visi susiję giminystės ryšiais tarpusavyje ir su nukentėjusiąją, yra suinteresuoti jai padėti, tame tarpe ir gauti neturinės žalos kompensavimą, o be to, turi svarių motyvų ir tikslų apkalbėti D. Ž.. Toks pagrindimas neatitinka kaltės nustatymo baudžiamojoje byloje standartų. Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo, nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Gynėjų nuomone, esančių byloje duomenų visuma duoda pagrindą teigti, kad neabejotinai nustatyta tik tai, jog nukentėjusioji nukrito nuo laiptų ir sunkiai susižalojo, tačiau nepašalintos abejonės dėl to, kad D. Ž. gali būti liudytojų apkalbamas. Teismas negalėjo teigti, jog tiksliai ir neabejotinai nustatyta, kad D. Ž. tyčia numetė O. F. nuo laiptų ir to norėjo, o ne įvyko nelaimingas atsitikimas - O. F. nukrito nuo laiptų dėl pačios neatsargumo, ar kontakto su D. Ž. kūnu, kuomet jis atbulas buvo R. K. pastumtas nuo laiptų grumtynių su R. K. metu, t. y. dėl nenugalimos jėgos. Be to, teismas nepašalino abejonės, kad O. F. nukritimas nuo laiptų galėjo būti priežastiniame ryšyje su R. K. veiksmais, kuomet jis stūmė atbulą D. Ž. nuo laiptų ir galėjo ir privalėjo numatyti, kad pastumtas D. Ž. savo kūnu gali kliudyti ir kitus ant laiptų stovėjusius asmenis. Be to, atsižvelgdamas į D. Ž. parodymus, įrodymų visetą bei nepašalintų minėtų abejonių gausą, teismas esant tokioms aplinkybėms privalėjo konstatuoti nelaimingą atsitikimą (kazusą). Kazusas - tai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Nustačius tokį psichinį santykį, daroma išvada, kad nėra kaltės baudžiamuoju teisiniu požiūriu, ir nusikalstamos veikos sudėties.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovė advokatė Laima Razvickienė atsikirtime į nuteistojo D. Ž. gynėjų advokačių J. Smirnovos ir J. Kelpšaitės apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės Jelena Smirnova ir Jūratė Kelpšaitė atsikirtime į nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovė advokatės L. Razvickienės apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu visiškai nesutinka, skundas grindžiamas prieštaringais teiginiais, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. Ž. gynėjų advokačių J. Kelpšaitės ir J. Smirnovos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės Laimos Razvickienės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį D. Ž. kaltu tyčia padarius nukentėjusiajai O. F. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-455/2014; Nr. 2K-509/2010).

Nuteistasis D. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu neigė tyčia nustūmęs nukentėjusiąją O. F. nuo laiptų. Jo teigimu, nukentėjusioji galėjo nuo laiptų nukristi tuo metu, kai jis, traukdamasis nuo R. K., kuris jį mušė beisbolo lazda, galėjo nugara kliudyti O. F.. Tiek nuteistasis D. Ž., tiek jo gynėjos skunde tvirtina, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. K., V. R. bei R. K. parodymais, nes su minėtais asmenimis jis konfliktuoja, be to, minėtų liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, laikui bėgant vis kinta, todėl šių liudytojų parodymai yra nepatikimi ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė nepagristas išvadas dėl jo kaltumo.

Iš tiesų byloje esantys duomenys (prie baudžiamosios bylos prijungtos civilinės bylos), patvirtina, kad nuteistojo D. Ž. ir liudytojos V. R. santykiai yra įtempti ir net priešiški, nes tarp jų vyko ginčai dėl bendravimo su dukra nustatymo tvarkos. Tačiau tai negali būti besąlyginis pagrindas abejoti nuosprendyje bei šioje nutartyje ir skunduose nurodytų liudytojų parodymais.

Gynėjų apeliaciniame skunde ypatingai daug dėmesio skiriama liudytojų V. K., V. R. bei R. K. parodymų nepatikimumui. Apeliančių teigimu jų parodymų nenuoseklumas verčia abejoti šių liudytojų nurodytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas gynėjų prašymą bei siekdamas pašalinti kai kuriuos neatitikimus liudytojų skirtingu laiku ir skirtingose bylose duotus parodymus, atliko įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti skunduose minimus prieštaravimus t.y. papildomai apklausė liudytojus V. K., V. R. ir R. K..

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. K. parodė, kad kai buvo apklausiama 2013-11-16, 2013-11-16, davė tokius parodymus, kaip tuo metu jai atrodė. Ji nurodė, kad 2013-11-16 D. Ž. koliojo V. R., dėl ko jų dukra nenori su juo išeiti. Buvo labai susijaudinusi ir jautė didelį stresą. Dėl tokios būsenos galėjo klaidingai nurodyti kai kurias aplinkybes apie konflikto pradžią. Liudytoja patvirtino, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Taip pat liudytoja parodė, kad duodama parodymus apie R. K. buvimo vietą ir veiksmus laiptų aikštelėje, galėjo suklysti sakydama, kad jis buvo nusisukęs tuo metu, kai D. Ž. nuo laiptų numetė O. F.. Tačiau liudytojos teigimu, R. K. matė kaip D. Ž. numetė nuo laiptų O. F.. Taip pat liudytoja parodė, kad turėjo rankose fotoaparatą, nes filmavo D. Ž. lankymąsi pas dukrą, tačiau kur jis dingo vėliau, pasakyti negali. Į klausimus, kodėl jos parodymai pasikeitė, ji nurodė, jog praėjus kuriam laikui, visi šeimos nariai aptarinėjo įvykį, todėl savo parodymus ji ir papildė detalėmis, kurių iš karto po įvykio neatsiminė. Kai kilo konfliktas, D. Ž. išeinant, filmavimas buvo nutrauktas. Tuo metu O. F. pradarė duris ir D. Ž. liepė išeiti, tačiau jis iš karto nėjo, toliau konfliktavo. Konflikto metu visi išėjo į laiptų aikštelę. O. F. lyg stumtelėjo D. Ž., kad jis greičiau išeitų. Konfliktas buvo ne tik tarp jos ir D. Ž. bet ir tarp D. Ž. ir O. F.. Liudytoja nematė, kad kas nors būtų sudavęs smūgius D. Ž., o mėlynė veide jam galėjo atsirasti tuo metu, kai jau močiutė buvo numesta ir ji kvietė greitąją medicinos pagalbą, arba, kai jis ją buvo prispraudęs, tad kas nors galėjo jam suduoti. Tuo metu kai D. Ž. nuo laiptų numetė O. F., laiptų aikštelėje buvo ji, D. Ž., R. K. ir V. R., matę įvykio aplinkybes. Taip pat liudytoja parodė, kad filmavimas buvo nutrauktas ne jos iniciatyva, o O. F., kuri liepė nutraukti filmavimą.

Liudytoja V. R. apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. V. R. parodė, kad apie veiksmus V. K. atžvilgiu, policijoje jos niekas neklausė, nes buvo kalbama tik apie O. F. sužalojimo aplinkybes. Nagrinėjant bylą jau dėl V. K. sužalojimo, ji parodymus davė būtent apie tas aplinkybes. Liudytojos teigimu, ji matė kaip koridoriuje D. Ž. sudavė smūgį V. K. į krūtinę, o kaip įsitempė ją į laiptų aikštelę, nematė. Kai kurie prieštaravimai jos duotuose parodymuose galėjo būti dėl didelio susijaudinimo, streso, dėl susirūpinimo motinos sveikata. Parodymų patikrinimo metu ji parodė tas aplinkybes, kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prašė. Liudytoja parodė, kad ji nesakė, kad R. K. grūmėsi su D. Ž., tik parodė, kad R. K. stovėjo laiptų aikštelėje.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. K. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų pirminių parodymų davimui įtakos turėjo stresas, tačiau jie, jo nuomone, buvo tiksliausi. Teisiamojo posėdžio metu parodymai buvo duoti kai po įvykio buvo praėję du metai, be to spaudimą darė ir advokatė, todėl duodamas parodymus, galėjo kai kuriose nereikšmingose detalėse ir suklysti. Liudytojas neatsiminė aplinkybės, kad su V. R. jis prasilenkė tuo metu, kai buvo numesta močiutė. Liudytojo kategorišku teigimu, jis matė, kaip buvo tyčia numesta močiutė. Ar tuo metu šalia buvo V. R., jis neprisimena. Su V. R. jis prasilenkė išeidamas iš savo kambario, ten matė ir stovinčius D. Ž., V. R. bei močiutę prie laiptų. Jo teigimu, V. R. stovėjo prie lauko durų, močiutė stovėjo lauke, o V. K. stovėjo D. Ž. priremta sienos. Išėjęs į aikštelę, atitraukė V. K. nuo D. Ž.. Kada prasilenkė su V. R., ji liko už nugaros. Viskas vyko labai greitai, grumtynių metu liko be akinių, tad reakcija buvo lėtesnė. Tačiau matė, kaip D. Ž. tyčia numetė O. F..

Apeliantės skunde teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojų V. R., V. K. ir R. K. parodymais, kurie jų nuomone buvo nenuoseklūs, nes skirtingu laiku duoti parodymai dėl konflikto pradžios, dėl laiptų aikštelėje buvusių asmenų veiksmų ir jų išsidėstymo yra prieštaringi. Kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo D. Ž. gynėjų apeliacinio skundo argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Išanalizavusi viso proceso metu V. R., V. K. ir R. K. nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jų parodymai tiek šios bylos tyrimo, tiek jos nagrinėjimo pirmos ir apeliacinės instancijos teisme metu, tiek ir kitų dėl šio įvykio metu pradėtų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu, nors ir nebuvo visiškai vienodi, tačiau esminėse detalėse t. y. esminėmis aplinkybėmis apie pavartoto smurto prie O. F. mechanizmą, visiškai sutapo. Pažymėtina, kad aptariamų liudytojų ir nukentėjusios parodymuose esantys neatitikimai bei prieštaravimai nėra tokie esminiai, kad leistų abejoti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Jie negali būti pripažinti ir laikomi lemiančiais veikos kvalifikavimą, nes esmine aplinkybe t. y. tuo, kad D. Ž. tyčia nustūmė O. F. ant laiptų, visiškai sutampa, o šia aplinkybę patvirtina dar ir specialisto išvada bei paties D. Ž. nenuoseklūs parodymais, kuriuos duodamas, pradžioje neigė bet kokį kontaktą su O. F., o vėliau iš dalies jį patvirtino, teigdamas, jog galėjo atlikti smurtinius dėl neatsargumo. Todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija, pirmosios instancijos teismo išvadas bei nuosprendyje nustatytas įvykio aplinkybes pripažįsta teisingomis ir pagrįstomis, nekeliančiomis teismui abejonių nuteistojo tyčine kalte. Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi aptartų ir įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymais apie tai, kad nuteistasis ne dėl neatsargumo, o tyčia nustūmė O. F. ant laiptų, ko pasėkoje jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Liudytojai V. R., V. K. ir R. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nuosekliai tvirtino, kad D. Ž. sugriebė O. F. už drabužių, nustūmė ją nuo laiptų. Liudytojos V. R. ir V. K. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo metu bei akistatų su D. Ž. metu. Analogiškas aplinkybes parodė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kaip jau buvo minėta, nors tarp V. R. ir D. Ž. jau seniai vyksta nesutarimai dėl bendravimo su dukra, tačiau ši aplinkybė, nesant kokių tai objektyvių ir nuteistojo nekaltumą patvirtinančių įrodymų, negali būti pagrindu atmesti minėtų liudytojų parodymus dėl nuteisto asmens kaltės. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojais N. J. ir S. T., kurie įvykio vietoje pasirodė tuoj po įvykio, paaiškino, kad jiems net reikėjo imtis veiksmų apsaugoti D. Ž., nes po O. F. sužalojimo buvo kilusi konfliktinė situacija, kurios metu visi įvykio vietoje buvę asmenys vieningai vadino E. Ž. žudiku. Taigi ir šių liudytojų parodymai paneigia tiek D. Ž., tiek ir gynėjų skunde pateiktą versiją apie tai, kad liudytojai R. K., V. R. ir V. K., būdami artimi giminaičiai, suderino savo parodymus, siekdami nepagrįstai apkaltinti D. Ž.. Nors apeliacinės instancijos teisme pateikiant teismo posėdžių iš kitų bylų protokolų kopijas buvo siekiama sumenkinti liudytojų R. K., V. R. ir V. K. parodymus, tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos aplinkybes išskirtinai susijusios su sunkiu sveikatos sutrikdymu, o privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose bylose buvo akcentuojamos kitos aplinkybes, nesusijusios su O. F. sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Nors nuteistasis D. Ž. tvirtina, kad tyčia nukentėjusiosios O. F. nuo laiptų nenustūmė, tik ją galėjo kliudyti, kai nugara stovėdamas į ją, gynėsi nuo R. K. smūgių beisbolo lazda, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo teiginių apie jo atžvilgiu vartotą smurtą beisbolo lazda nepatvirtina jokie duomenys. Pažymėtina, kad įvertinus laiptų aikštelės plotą, jame buvusių asmenų skaičių, ši versija neįtikėtina: esant joje tokiam mažam plotui ir tokiam skaičiui asmenų, R. K. negalėjo užsimoti bei suduoti smūgius beisbolo lazda D. Ž.. Taip pat šią nuteistojo versiją apie penkių smūgių sudavimą paneigia ir specialisto išvada, kurioje D. Ž. konstatuotos tik kraujosruvos veide ir odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje. Be to, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju N. J., parodė, kad D. Ž., pasodintas į policijos tarnybinį automobilį, dėl jo atžvilgiu pavartoto kokio tai smurto nesiskundė, apie beisbolo lazdą nieko nesakė, o sužalojimų jo kūne nesimatė. Todėl ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius nuteistojo bei jo gynėjų teiginius vertina kaip gynybinę poziciją, kurios nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys.

Nėra objektyvaus pagrindo naikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą atmetė dalį gynybos prašymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus gynybos prašymus dėl papildomo bylos aplinkybių tyrimo bei išdėstė argumentus, kuriais remiantis šie prašymai buvo atmesti, todėl skunde nurodyti proceso įstatymai nebuvo pažeisti, o reikalavimai dėl proceso rungtyniškumo, buvo įvykdyti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti, pirmosios instancijos teismo patikrinti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertinti įrodymai yra pakankami išvadai, jog D. Ž. atliko veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Tai yra jis tyčia panaudojo smurtą - stūmė nukentėjusiąją O. F. nuo namo laiptų, dėl ko griuvimo metu nukentėjusiajai padarė muštinę žaizdą kairėje momens-pakaušio srityje, kairio momenkaulio lūžį, abipuses kraujo išlajas po kietuoju galvos smegenų dangalu - dešinėje smilkininėje-momeninėje-pakaušinėje srityje, kairėje kaktinėje-smilkininėje srityje, galvos smegenų sumušimo židinius abipus smilkininėje skiltyse su pakraujavimu po voratinkliniu dangalu, III, IV, VI šonkaulių lūžius kairėje pusėje t.y. tyčia padarė O. F. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors pagal bylos duomenis, jis ir tiesiogiai nesiekė tyčia sužaloti O. F., tačiau tokiais tyčiniais veiksmai jis sudarė sąlygas tokioms pasekmėms kilti t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Nors priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas vertino pačios nukentėjusiosios O. F. aktyvius veiksmus ir elgesį įvykio metu, tačiau nukentėjusiosios O. F. veiksmų neįvertino teisiniu aspektu. Iš paties nuteistojo D. Ž. parodymų ir byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu, kai nuteistasis D. Ž. išeina iš kambario į koridorių, paima striukę ir ruošiasi išeiti iš buto, į koridorių ateina O. F.. Atėjusi nukentėjusioji O. F., būdama agresyviai nusiteikusi, be jokios dingsties pradeda plūsti nuteistąjį D. Ž., vartoja jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Nuteistajam D. Ž. paklausus, ar įvykį filmavusi liudytoja įrašė ir tokius O. F. veiksmus, nukentėjusioji atsisukusi į filmuojantį asmenį, kaip šiuo metu nustatyta - V. K., pakelia ranką link kameros ir liepia nutraukti filmavimą. Tuo metu filmavimas nutraukiamas. Ši aplinkybė rodo ir provokuojantį pačios nukentėjusios elgesį nuteistojo atžvilgiu t. y. rodo, jog ji iš anksto rengėsi atlikti veiksmus, kurie, jos nuomone, neturėtų būti užfiksuoti.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistajam po pasimatymo su dukra išėjus į koridorių ir rengiantis išeiti iš namo, koridoriuje prie jo prieina nukentėjusioji O. F., kuri, be jokios priežasties, pradeda plūsti ir įžeidinėti D. Ž.. Nukentėjusioji reikalauja nutraukti filmavimą, kas neabejotinai rodo jos neteisėtus kėslus. Pagal nustatytas aplinkybes, konfliktas tęsiasi toliau jau laiptų aikštelėje t. y. konfliktuojanti su D. Ž. O. F. iš namo koridoriaus dėl kažkokių tai jai vienai žinomų tikslų niekieno neverčiama išėjo į laiptų aikštelę paskui ten jau išėjusį D. Ž., kuris jau buvo pasirengęs eiti į namus. Šį aplinkybė patvirtinta ne tik nuteistojo D. Ž. parodymais, bet ir vaizdo įrašu bei, iš dalies, ir liudytojo R. K. parodymais, kad jis iš savo kambario išėjo todėl, kad išgirdo ten garsiai konfliktuojančius asmenis. Taigi objektyviai nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad toks agresyvus ir provokuojantis nukentėjusiosios O. F. elgesys tik paskatino D. Ž. imtis tyčinių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, kuri, kaip matyti iš visų asmenų apklausų, jau atsidūrė už nuteistojo nugaros t. y. ant laiptų. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nuteistąjį nukentėjusiosios elgesys. Tai laikytina D. Ž. atsakomybę lengvinančia ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta lengvinančia aplinkybe, kuri turėjo reikšmės veikos padarymui. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo t. y. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto netaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Nors šiuo nuosprendžiu ir nustatoma BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte numatyta D. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau paliktina nepakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, kuri yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis ir nėra įstatyminių pagrindų ją dar labiau mažinti.

Dėl nuteistajam D, Ž. paskirtos bausmės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam D. Ž. už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra teisėta ir pagrįsta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytas laisvės atėmimas iki dešimties metų. BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatyta, jog teismas motyvuotai, atsižvelgdamas į tai, ar yra nustatyta tik kaltininko atsakomybę lengvinančių, ar tik ją sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, parenka bausmės rūšį bei jos dydį. Priklausomai nuo to, teismas įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bei, atsižvelgęs dar ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, bausmę skiria skaičiuodamas ją nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas D. Ž. bausmę, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per švelni.

Teismų praktikoje pažymima, kad BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio, tačiau ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas D. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą visuomenei, nuteistojo kaltės formą, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokia situacija nėra susidariusi. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad D. Ž. padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, jog nuteistasis yra neteistas, dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, todėl bausmės dydį nustatė mažesnį nei BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė tik D. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam D. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nesiekianti BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio, nėra aiškiai per švelni. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ir nėra teisinio pagrindo ją griežtinti. Nuteistasis D. Ž. iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo teistas, šiuo metu dirba, charakterizuojamas teigiamai, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog paskirtos bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, jos vykdymą atidedant (BK 75 str.).

Nepagrįsti nukentėjusiosios atstovės apeliacinio skundo argumentai, kad D. Ž. atžvilgiu turėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad dėl jo veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 135 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tuomet, kai asmeniui yra padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, sunkiai sutrikdyta sveikata yra būtinasis minėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje reglamentuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis. BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte išdėstyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių arba kilo reali grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei. Analizuojant aptariamų BK straipsnių nuostatų turinį, daroma išvada, kad sunkių padarinių atsiradimas dėl padarytos veikos, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, negali būti pripažintas padarius BK 135 straipsnyje numatytą nusikaltimą, nes BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte įvardyti padariniai visada atsiranda sunkiai sutrikdžius kitam asmeniui sveikatą ir įstatymų leidėjas atsižvelgė į tokią aplinkybę, nustatydamas sankcijos dydį.

Dėl turtinės žalos

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovė apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo priteisto iš nuteistojo D. Ž. turtinės žalos dydžiu, tačiau jokių pagrįstų argumentų dėl neva neteisingai nustatyto turtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde nepateikia. Apsiriboja tik nuteistojo D. Ž. gaunamo darbo užmokesčio dydžio vertinimu bei galimybe pasirinkti dvi gynėjas.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat CK, kiti teisės aktai.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai ir išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios O. F. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos ir pagrįstai jį sumažino iki 140,07 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dalis prašomos priteisti turtinės žalos nėra susijusi su nukentėjusiajai padarytu sveikatos sutrikdymu ir gydymusi bei, kad dalį išlaidų patyrė ne pati nukentėjusioji, o jos artimieji, todėl tenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės prašymą priteisti visą prašomą turtinę žalą pagrindo nėra.

Dėl neturtinės žalos

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Nors nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovė apeliaciniame skunde pateikia visą eilę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių pavyzdžių dėl neturtinės žalos nustatymo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis tyčinio sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos atlyginimo dydį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl sužalojimo patyrė ne tik fizinį skausmą, nepatogumas, patirto sužalojimo pasekmes ateityje bet ir dvasinius išgyvenimus, kaltinamojo gaunamas pajamas, turimą turtą. Taip pat teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pačios nukentėjusiosios O. F. veiksmus ir elgesį, tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nors ir atsižvelgė į pamintas aplinkybes, tačiau nepateikė jų teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė šį trukumą ir nustatė D. Ž. atžvilgiu atsakomybę lengvinančią aplinkybę - jog jo veiksmams turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiosios O. F. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nekyla abejonių, kad dėl nukentėjusiajai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo padaryta neturtinė žala bei kad padaryta žala turi būti atlyginta. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. Taigi, nustačius kad D. Ž. veiksmams turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiosios O. F. elgesys, nukentėjusiajai O. F. priteistos neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 4000 Eur, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės prašymo priteisti atstovavimo išlaidas

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė prašymą išieškoti proceso išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui pateikti pinigų pervedimo kvitai patvirtina, kad nukentėjusioji O. F. turėjo 1050 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

Apeliacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tiek pagal nuteistojo D. Ž. gynėjų, tiek pagal nukentėjusiosios civilinės ieškovės O. F. atstovės apeliacinius skundus. Pastarasis apeliacinis skundas paduotas nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios atstovės apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo gynėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Minėta, kad priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015). Kadangi nukentėjusiosios O. F. atstovės apeliacinis skundas atmetamas, prašymas priteisti proceso išlaidas netenkinamas. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. turėtos advokato pagalbos išlaidos iš nuteistojo D. Ž. nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalie 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 str. 1 punktu ir 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės Laimos Razvickienės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. Ž. gynėjų advokačių Jūratės Kelpšaitės ir Jelenos Smirnovos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti:

-pripažinti D. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios O. F. elgesys;

-iš D. Ž. priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai ir civiliniai ieškovei O. F. sumažinti iki 4000 Eur (keturių tūkstančių eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                        Algirdas Jaliniauskas

Teisėjai                                                                       Evaldas Gražys

                                                                      Giedrius Endriukaitis