VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS

 TEISMAS

S P R E N D I M A S

       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario mėn. 21 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Audrius Žiedelis

Sekretoriaujant K.Pečiukaitienei,

dalyvaujant ieškovui G. K. ir atstovui adv.Igoriui Manzurovui,

atsakovo ADB „Gjensidige” atstovui E. M.,

trečiajam asmeniui A. T. – S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige” dėl draudimo išmokos priteisimo. Teismas

n u s t a t ė:

Ieškovas G. K. (toliau – ieškovas) ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – atsakovės) „Gjensidige” 4408,53 Eurų draudimo išmoką, atnaujinti ieškinio senaties terminą, priteisti 5 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2020-06-27 Vilniuje, Žirgų gatvėje įvyko eismo įvykis, kur jo dalyviai buvo a/m Mercedes Benz S320, v.n.(duomenys neskelbtini) (valdytojas G. K.) ir a/m Volvo V70,  v.n.(duomenys neskelbtini) (valdytoja A. T.). Vairuotojai dėl eismo įvykio kaltininko sutiko eismo įvykio vietoje, kur nustatytas kaltininkas A. T., kuri su tuo sutiko ir dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją ir apie įvykį pranešė eismo įvykio kaltininko draudimo bendrovei, t.y. ADB “Gjensidige”. Po autoįvykio buvo užvesta žalos bylą suteikiant jai numerį CLT2105969.  Ieškovo automobilis eismo įvykio dieną buvo techniškai tvarkingas ir turėjo eismo įvykio dienai galiojančią techninę apžiūrą (nuo 2019-06-19 iki 2021-06-19).

Ieškovas prašo ieškinį tenkinti, nes draudiminis įvykis įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, o atsakovo atsikirtimai atmestini. Nurodo, kad jis ant kelio posūkio kelkraštyje pliaupiant lietui laukė atvažiuojančios sutuoktinės draugės iš (duomenys neskelbtini) A. T.-S., kad ji neklaidžiotų gyvenvietėje. Kai ji pasirodė, tai ji nespėjo sustabdyti automobilio ant posūkio, atsitrenkė į jo automobilį. Pliaupė lietus, todėl autoįvykio deklaraciją užpildė namuose su trečiuoju asmeniu. Nurodo, kad dėl draudimo išmokos nuvyko į atsakovo būstinę, kur su juo ir jo sutuoktine elgėsi grubiai, reikalavo leisti susipažinti su asmeniniais duomenimis, kas jam buvo nepriimtina, nes vykdo verslą, nenorėjo atskleisti komercinių žinių. Iš pradžių atsakovas pasiūlė menką draudimo išmoką, už kurią nesuremontuotų automobilio, o vėliau apkaltino jį ir trečiąjį asmenį, kad tyčia sukėlė autoįvykį, slėpė autoįvykio informaciją. Nurodo, kad po autoįvykio jis daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos, susirašinėjo, nesutiko su atsakovo paskaičiuota padaryta žala automobiliui. Atsakovo klausimynas nebuvo susijęs su autoįvykiu, o galimybė surinkti asmeninę informaciją apie ieškovą. Abu autoįvykyje dalyvavusius automobilius saugojo ir neremontavo, todėl keista girdėti iš atsakovo, kad A. T.-S. Volvo V70,  v.n. (duomenys neskelbtini) nepateiktas apžiūrai. Nurodo, kad A. T.-S. yra iš (duomenys neskelbtini), Zujūnų gyvenvietėje nesusigaudo, todėl ji negalėjo paaiškinti kurioje gatvėje aikštelėje nutemtas automobilis po autoįvykio, o atsakovo darbuotojai su ieškovu vengė kontaktų. Nurodo, kad byloje yra atsakovo nusamdyto UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvada ir teismo paskirtos ekspertizės išvada, kas geriausiai atspindi atsakovo veiksmus siekiant išvengti draudimo išmokos sumokėjimo: iš pradžių pasiūlo mažą piniginę išmoką, o nesutinkant su išmokos suma, pateikia UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvadą dėl automobilių pažeidimų nesuderinamumo, inicijuoja autoįvykio dalyviams baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo. Nurodo, kad ieškovui telefonas yra darbo priemonė, gauna užsakymus, todėl atsakovo paaiškinimas, kad nebuvo galimybės susisiekti su ieškovu, atmestinas.

Atsakovas ADB „Gjensidige” prašo ieškinį atmesti, nes eksperto V. M. išvadoje nurodyta, kad techniniu požiūriu neįtikėtini automobilių apgadinimo susidarymo aplinkybės. Nurodo, kad autoįvykis inscenizuotas, ieškovas ir trečiasis asmuo vengė bendradarbiauti su draudiku, neatskleidė autoįvykio aplinkybių, slėpė informaciją, yra tarpusavyje susiję. Nurodo, kad Lietuvos banko priežiūros tarnybą atmetė rašytus ieškovo skundus atsakovo atžvilgiu.

Trečiasis asmuo A. T.-S. nurodo, kad buvo atvykusi 2020-06-27 į Vilnių apsipirkti, o vakare turėjo nuvykti pas draugę į Zujūnus: susitarė, kad ieškovas lauks automobilyje ant posūkio ties įvažiavimu į gyvenvietę, kad nereikėtų klaidžioti gyvenvietėje ir ieškoti ieškovo namo. Nurodo, kad lijo ir stabdant ant posūkio ties ieškovo automobiliu, ją užnešė ir atsitrenkė į ieškovo automobilį. Nurodo, kad smarkiai lijo, todėl deklaraciją užpildė ieškovo namuose. Automobilį ji paliko Zujūnuose, gatvės pavadinimo nežino, grįžo namo autobusu, nes turi namuose (duomenys neskelbtini) kitą automobilį. Nurodo, kad atsakovas su ja nesusisiekė, nors telefonas jai reikalingas nuolatos darbe vykdant darbines funkcija. Nurodo, kad yra atsakovui pateikta autoįvykio deklaracija, automobiliai buvo nesuremontuoti, važiavo smarkiai lyjant nežinomu keliu, ieškodama kelkraštyje ieškovo automobilio, posūkyje nespėjo sustabdyti ir atsitrenkė į ieškovo automobilį, nežino kokia dar papildoma draudikui informacija reikalinga.

Ieškinys tenkinamas. 

Teismas pagal bylos medžiagą, autoįvykio deklaraciją nustatė, kad 2020-06-27 Vilniuje, Žirgų gatvėje įvyko eismo įvykis, kur jo dalyviai buvo a/m Mercedes Benz S320, v.n.(duomenys neskelbtini) (valdytojas G. K.) ir a/m Volvo V70,  v.n.(duomenys neskelbtini) (valdytoja A. T.-S.). Ieškovui UAB „Vialita“ automobilio remonto darbus su keičiamomis naudotomis detalėmis įkainavo 4508,40 eurų. Atsakovas įkainavo 1632,55 eurams remonto darbus su keičiamomis detalėmis (1,2 tomai). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo ” 4408,53 Eurų draudimo išmoką, atnaujinti ieškinio senaties terminą, priteisti 5 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas į ieškovo paaiškinimą dėl autoįvykio atsikerta, kad autoįvykis inscenizuotas, vadovaudamasis eksperto V. M. išvada ir aplinkybe, kad autoįvykio dalyviai atsisakė bendradarbiauti su draudiku.

Teismas ieškinį tenkina. LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 str. 1 d. 3 p. numato: „tais atvejais, kai eismo įvykio dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir, vadovaudamiesi Kelių eismo taisyklių nuostatomis, nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, – eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems eismo dalyviams pasirašyti. Tuo atveju, kai nė vienas eismo įvykio dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi eismo įvykio dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos eismo įvykio dalyvių parašais. Pildoma tiek eismo įvykio deklaracijos egzempliorių, kiek yra eismo įvykio dalyvių“. Nurodyto įstatymo 15 str. 2 d. numato: „Kai žala padaryta turtui, nukentėjęs trečiasis asmuo privalo išsaugoti sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, tol, kol jį apžiūrės atsakingo draudiko arba Biuro įgaliotas asmuo, ir suteikti galimybę draudiko ar Biuro įgaliotam asmeniui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą. Atsakingas draudikas ar Biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui“. LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ)  16 str. 2 d. numato, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus atvejus, ir nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Įstatymo 19 str. 6 d. numatyta, kad atsakingas draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. 

Teismas nustatė, kad po autoįvykio ieškovas G. K. ir tretysis asmuo A. T.-S. užpildė eismo įvykio deklaraciją. Tretysis asmuo A. T.-S., apsidraudusi civilinę atsakomybę atsakovo draudimo bendrovėje (1 tomas), pripažino kaltę dėl įvykusio autoįvykio. Eismo įvykio dalyviai automobilių neremontavo, nurodė autoįvykio aplinkybes. Atsakovas 2020-07-15 sudarė žalos sąmatą 1632,55 eurų sumai, su kuria ieškovas nesutinka, nes pagal autoserviso ieškovui 2020-07-30 sudarytą sąmatą automobilio remonto kaina, panaudojant senas detales, yra trigubai didesnė – 4508,40 eurų. Teismas, vadovaudamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ)  16 str. 2 d., ieškinį tenkina. Iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad tretysis asmuo A. T.-S. buvo apdraudusi vairuotojo civilinę atsakomybę. Iš 2020-09-25 UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvados Nr. MV 2020-60 nustatyta, kad atsakovui buvo pateikta autoįvykio schema, automobiliai ekspertinei apžiūrai. Ieškovo G. K. elektroninis susirašinėjimas su atsakovu, jo rašyti skundai Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybai, rodo, kad ieškovas ne tik bendradarbiavo su atsakovu, bet ėmėsi visų priemonių siekdamas apginti savo turtines teises. Teismo paskirtos ekspertizės aktas 2022-11-04 Nr.11-1956 (22) paneigia 2020-09-25 UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvadą Nr. MV 2020-60. Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktoje ekspertizėje išvadoje konkrečiai nurodoma kokiomis konkrečiomis automobilių dalimis autoįvykio dalyviai kontaktavo ir kokius pėdsakus, dažų dalis paliko, kokios automobilių dalys buvo susidūrimo metu sugadintos. Ieškovas, vadovaudamasis atliktos ekspertizės išvada, atsisakė ieškininio reikalavimo dalies 99,87 eurų dėl žalos už trūkusį automobilio stiklą atlyginimo, patikslino ieškinio dalyką. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta: Atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis. Žalą padariusio asmens (draudėjo) ir draudiko draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos nukentėjusio (trečiojo asmens) teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui. Jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turi pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Tokiais atvejais, kai draudimo išmokos suma mažesnė už padarytą žalą nukentėjusiajam, pastarasis turi teisę neatlygintos žalos dalies reikalauti iš kalto asmens (CK 6.254 straipsnio 2 dalis, TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis). Šiems santykiams taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).

TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyti pretenzijos pareiškimo atsakingam draudikui mokėti išmoką terminai, bet ne ieškinio senaties terminai kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos. Nustatyto vienerių metų pretenzijos pareiškimo termino praleidimas nelemia nukentėjusio trečiojo asmens materialiosios subjektinės teisės, t. y. teisės gauti žalos atlyginimą, tarp jų – ir draudimo išmokos forma, pasibaigimo. Atsakingas draudikas net ir tokiu atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pareiškia pretenziją praleidęs vienerių metų terminą, neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui tuo pagrindu, kad praleistas šis terminas, nes toks atsisakymo mokėti išmoką pagrindas TPVCAPDĮ nenustatytas. Kai nukentėjęs trečiasis asmuo pavėlavo pareikšti atsakingam draudikui pretenziją per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą, šis turi teisę sumažinti mokėtiną draudimo išmoką tik tais atvejais, kai tam yra TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas, t. y. kai pavėluotas pretenzijos pareiškimas turėjo įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui ar padidino žalą. Jei tokių pasekmių neatsiranda, vien tuo pagrindu, kad pretenzija buvo pareikšta praleidus vienerių metų terminą, atsakingas draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti.??? (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-43-706/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje praktikoje nurodė, kad
TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o, nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Priešingas aiškinimas prieštarautų TPVCAPD įstatyme įtvirtinto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmei ir tikslams. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Teismas, vadovaudamasis LR CK 1.131 str. 2 d. atnaujina ieškovui G. K. ieškinio senaties terminą, nes jis praleistas atsakovui neteisėtai atsisakant išmokėti žalos atlyginimą, o ieškovas G. K. nebuvo pasyvus – jis aktyviais veiksmais ėmėsi priemonių ginti teises – rašė atsakovui reikalavimus, skundė draudiką Lietuvos bankui. Draudikas inicijavo ieškovui ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. Ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

??? ??? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl eismo įvykio deklaracijos įrodomosios reikšmės nurodė: „Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad eismo įvykis įvyko ir jame buvo sugadinta ieškovo transporto priemonė. Abejonių iškilo dėl eismo įvykio aplinkybių. Draudikė, remdamasi ekspertų išvadomis, teigė, kad žala galimai kilo kitomis nei eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Vadinasi, draudikė įrodinėjo, kad nukentėjęs asmuo galimai pateikė klaidinančią informaciją. Tačiau, kaip pažymėta pirmiau, nagrinėjamu atveju informacijos klaidingumas siejamas su greičio iki susidūrimo nurodymo ir eismo įvykio schemos nubraižymo tikslumu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tam tikras eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybių dėl greičio ir matavimų neatitikimas negali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, siekiant apgauti draudiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad eismo įvykio metu visi jo dalyviai patiria didesnį ar mažesnį stresą. Be to, nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko tamsiu paros laiku, lyjant, lapkričio 1 dieną, byloje nenustatyta, kad kitas eismo įvykio dalyvis būtų gavęs kokią naudą iš šio įvykio, priešingai, jo automobilis yra nevažiuojantis ir jo patirtos žalos niekas nekompensuoja. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias bylos aplinkybes ir tai, kad eismo įvykio dalyviai net preliminariai neišmatavo atstumų tarp automobilių, o eismo įvykio deklaraciją pildė tik kitą dieną, darė nepagrįstą išvadą apie eismo įvykio dalyvių nerūpestingą ir lengvabūdišką elgesį. Be to, pažymėtina, kad, kaip nustatyta pagal bylos aplinkybes, eismo įvykio dalyviai apie įvykį pranešė policijai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog yra sąlygos trečiojo asmens A. T. civilinei atsakomybei kilti, vadinasi, eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, o eismo įvykių dalyvių nesąžiningumas ar neapdairumas yra neįrodytas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019)“. Kitoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino (Byla: e3K-3-251-1075/2018): Esminis eismo įvykio deklaracijos tikslas ir paskirtis yra užfiksuoti eismo įvykį, aprašant jo aplinkybes ir nubraižant įvykio schemą. Šis siekis atsispindi ir TPVCAPDĮ bei Kelių eismo taisyklių nustatytame reguliavime. Nei eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, nei kitos TPVCAPDĮ ir Kelių eismo taisyklių nuostatos nesuponuoja, jog šios deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas būtų apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų. Nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykio deklaracijos 14 laukelio „Mano pastabos“ apatinės dalies „Patvirtinu, jog esu atsakingas (-a) už padarytą žalą“ užpildymas reiškia eismo įvykio dalyvių tikslą siekti teisinių padarinių, t. y. sukurti eismo įvykio dalyvių teises ir pareigas, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu. Minėto laukelio užpildymas iš esmės reiškia eismo įvykio dalyvio subjektyvų įvykio aplinkybių įvertinimą, t. y. eismo dalyvių nuomonės pateikimą. <...> Teisinis reguliavimas suponuoja, kad, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikui sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes bei atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją (jo, kaip kaltininko, atsakomybę), eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, kai eismo įvykio dalyviai nepranešė apie eismo įvykį policijai, yra pagrindinis ir pirminis dokumentas, kuriuo turi vadovautis draudikas. Taip yra todėl, kad būtent eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente aprašomos eismo įvykio aplinkybės ir nubraižoma eismo įvykio schema. Būtent iš šių įvykio aplinkybių ir nubraižytos įvykio schemos draudikas turi galimybę spręsti dėl atsakingo už žalą asmens. Toks teisinis reguliavimas ne tik sudaro sąlygas su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams nustatytais atvejais nekviesti policijos į eismo įvykio vietą, bet ir užtikrina nukentėjusio asmens interesų apsaugą, įgalindamas draudiką efektyviai ir be uždelsimo spręsti draudimo išmokos išmokėjimo klausimą, kartu užkerta kelią draudikui reikalauti perteklinių dokumentų ar informacijos ir taip nepagrįstai užvilkinti su draudimo išmokos išmokėjimu susijusias draudimo procedūras. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas neatleidžia draudiko nuo pareigos rūpestingai ir atsakingai ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Todėl, jei draudikui kyla abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių, atsižvelgiant į įvykį, eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytą informaciją ar kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kai eismo įvykio deklaracijoje ar ją atitinkančiame dokumente nurodytos aplinkybės nesutampa su kitomis aplinkybėmis ar informacija, jis privalo išsamiai ištirti eismo įvykio aplinkybes, siekdamas nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Sisteminė teisinio reguliavimo (o ypač šiame kontekste yra reikšminga TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 5 dalis, Taisyklių 6 ir 29 punktai) analizė patvirtina, kad eismo įvykio deklaracija ar ją atitinkantis dokumentas, nors ir yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis dokumentas, esantis pagrindu draudikui spręsti apie aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Tuo atveju, kai tarp draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, ir draudimo išmoką turinčio teisę gauti asmens iškyla ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, t. y. kaip nagrinėjamoje byloje dėl žalą padariusio asmens ir jo kaltės laipsnio, šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Nei TPVCAPDĮ, nei kitas įstatymas nesuteikia eismo įvykio deklaracijai ar ją atitinkančiam dokumentui didesnės įrodomosios galios, todėl teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus.??? ??? Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. <...> visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019).

Teismo ištirti įrodymai rodo, kad eismo įvykis (draudiminis įvykis) įvyko ir atsakovas turi prievolę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. pagrindu ieškovui atlyginti žalą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis).  

Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų pašalinimu. 

Žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Vienas tokių taikomų būdų – prarasto turto atkuriamosios vertės nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; kt.). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo kaštai šiuo atveju apima išlaidas, reikalingas atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą garantuojama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti.

        Žalos dydis – fakto klausimas, todėl žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009; kt.). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo kaštai šiuo atveju apima išlaidas, reikalingas tokio paties nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. D. Č., bylos Nr. 3K-3-417/2014). 

Teismas ištyręs įrodymus ieškinį tenkina. Atsakovo atsikirtimus teismas atmeta: atsakovo įrodymą UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvadą paneigia teismo paskirtos ekspertizės akto 2022-11-04 Nr.11-1956 išvada. UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvadą, naudojant kompiuterinę programa autoįvykio mechanizmui nustatyti, neatitinka realios autoįvykio situacijos, aplinkybių, daug kas priklauso nuo įvestų duomenų į programą – ginčo atveju Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktoje ekspertizėje akte konkrečia nurodoma kokios automobilių detalės kontaktavo, kokius pėdsakus ir dažų spalvas paliko po kontakto ant automobilių a/m Mercedes Benz S320, v.n.(duomenys neskelbtini), ir a/m Volvo V70,  v.n.(duomenys neskelbtini), kokiomis konkrečiomis dalimis automobiliai kontaktavo, teismas atkreipia dėmesį, kad autoįvykis įvyko ant posūkio, esant smarkiam lietui. UAB „Impulsana“ ekspertas V. M., dirbdamas pagal draudimo bendrovių užsakymus neaišku kaip suprojektavo kompiuterinėje programoje autoįvykio mechanizmą: tiriamojoje dalyje automobiliai pavaizduoti kontaktuojantys tiesiai, neatsižvelgiant į kelio posūkį ir kelio horizontalumą (baudžiamoji byla Nr.01-1-46480-20, parodymų patikrinimo vietoje protokolas (b.l.190-195)).

Ieškovo a/m Mercedes Benz S320, v.n.(duomenys neskelbtini) (valdytojas G. K.) pagal techninį pasą ir registracijos liudijimą yra 2005 metų gamybos, registruotas 2006 metais, todėl autoįvykio metu pažeidus radiatorių, gali radiatoriaus laikiklis būti pažeistas. Iš schemos, nuotraukų a/m Mercedes Benz S320, v.n.(duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pažeista automobilio priekio dešinė pusė, todėl pagal sužalojimų dydį galėjo būti pažeistos dešinės pusės detalė - traukė, amortizatorius, žibinto tvirtinimas, stebulė, šakė, pakabos rėmas. UAB „Impulsana“ ekspertas V. M. ant automobilio Mercedes Benz S320, v.n.(duomenys neskelbtini), ratlankio (20 nuotrauka išvadose) užfiksavo kontakto pėdsakus, todėl dešinės pusės detalė - traukė, amortizatorius, žibinto tvirtinimas, stebulė, šakė, pakabos rėmas galėjo būti pažeistas. Automobilio Volvo V70,  v.n.(duomenys neskelbtini) (valdytoja A. T.) pažeidimai rodo, kad būta smūgio, nuo kurio abiejų mašinų bamperiai lūžo, variklio dangčiai sulinko. UAB „Vialita“ automobilio remonto darbų suderinimo akte Mercedes Benz S320, kainos naudotų detalių nurodytos minimalios. Teismas iš atsakovo ieškovui priteisia 4408 eurų 53 centų žalos atlyginimą, nes tai automobilio atkūrimo kaštai: išlaidos, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti, jo nepagerinant – sulaužytos automobilio detalės bus keičiamos dėvėtomis, tačiau tinkamomis naudoti automobilio dalimis.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022-03-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 88 str., 93 str. 1 d., 98 str., paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Teismui tenkinus ieškinį ieškovui iš atsakovo priteisia bylinėjimosi išlaidas. Advokato išlaidos 2500 eurų ir žyminio mokesčio išlaidos 99 eurų, ekspertizės išlaidos 671,91 eurų.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 42,32 Eur, kurios priteistinos iš atsakovo, kadangi jos viršija 5 Eur dydį (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 270 str.,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti. Atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. 

Priteisti iš ADB „Gjensidige“, j.a.k. 110057869, G. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), naudai 4408 eurų 53 centų žalos išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3270 eurų 91 cento bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ADB „Gjensidige“, j.a.k. 110057869, 42 eurus 32 centus valstybės naudai teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Įpareigoti Vilniaus miesto apylinkės teismo buhalteriją grąžinti G. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), 28 eurų 09 centų užstato likutį.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                    Audrius Žiedelis