Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2025-04-11][nuasmeninta nutartis byloje][eAS-340-463-2025].docx
Bylos nr.: eAS-340-463/2025
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos kultūros taryba 302951857 atsakovas
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 111955176 pareiškėjas
Kategorijos:
Kai skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka
Kai skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka
Aktai ar veiksmai, dėl kurių negalima pateikti skundo administraciniam teismui
Aktai ar veiksmai, dėl kurių negalima pateikti skundo administraciniam teismui
Atsisakymas priimti skundą
Atsisakymas priimti skundą
Nacionalinių, Europos Sąjungos ir užsienio institucijų finansinė parama
Teisė kreiptis į teismą ir jos realizavimas
Teisė kreiptis į teismą ir jos realizavimas

?

Administracinė byla Nr. eAS-340-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07070-2024-5

        Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

 teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skundą atsakovui Lietuvos kultūros tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

Pareiškėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (toliau – ir pareiškėjas, Institutas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė : 1) panaikinti Lietuvos kultūros tarybos (toliau – ir Taryba)
2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, kuris užfiksuotas Tarybos narių susirinkimo 2024 m. rugpjūčio 19 d. elektroninės apklausos protokole Nr. 2LKT-34(1.6); 2) panaikinti Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą (sprendimą) Nr. R4-462 „Dėl pretenzijos-prašymo“.

Pirmosios instancijos teismas 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimus, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, pateikti skundžiamus administracinius aktus ir kitus reikalingus, susijusius įrodymus, pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (jei apskundimo terminai yra praleisti), nurodant priežastis, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, kartu pateikiant įrodymus.

Pareiškėjas patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, kuris užfiksuotas Tarybos narių susirinkimo 2024 m. rugpjūčio 19 d. elektronines apklausos protokole Nr. 2LKT-34(1.6); 2) panaikinti Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. rastą
Nr. S-184(6.1 Mr) (toliau – ir Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštas); 3) panaikinti Tarybos
2024 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. R4-462 (toliau – ir Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštas). Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą (Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimui ir Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštui).

Teisme 2024 m. gruodžio 19 d. gauta Tarybos nuomonė dėl termino prašymui paduoti atnaujinimo, kurioje nurodyta, kad tiek Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. rašte, tiek 2024 m. spalio
14 d. rašte, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad 2024 m. rugpjūčio 22 d. rašte išdėstytas sprendimas lieka galioti, yra aiškiai nurodyta Tarybos raštų (sprendimų) apskundimo tvarka ir terminai. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštą gavo, nėra. Pats pareiškėjas prie skundo prideda ir skunde cituoja tiek Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštą, tiek Tarybos 2024 m. spalio 14 d. raštą. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ar svarbių priežasčių, kurios būtų pareiškėjui kliudžiusios įgyvendinti teisę apskųsti nurodytus Tarybos raštus. Pareiškėjas turėjo teisę ir galimybę apskųsti Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą, tačiau ja nepasinaudojo.

 

II.

 

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 20 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių argumentus, sprendė, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai ir objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė operatyviai kreiptis į teismą, nenurodė. Teismo vertinimu, skundo padavimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą nėra teisinio pagrindo – teismui nepateikta duomenų, kad pareiškėjas, siekdamas ginti savo teises ir manydamas, jog atsakovo priimto sprendimo turinys yra nepakankamas, kreipėsi į atsakovą. Be to, skunde nepateisinamas skundo padavimo teismui termino praleidimo laikotarpis.

Teismas taip pat nurodė, kad Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštas, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2024 m. spalio 30 d. rašte keliamus klausimus ir pateikti prašomi dokumentai, yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. toks aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl institucijos neveikimo ar vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, pareiškėjas skundu prašo panaikinti Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą. Tačiau, teismo teigimu, nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo aspektu kreipėsi į atsakovą, o šis atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, priešingai, iš skundo turinio galima suprasti, jog pareiškėjas ginčija atsakovo raštą, t. y. atsakymą į paties pareiškėjo užduotus klausimus. Tačiau šis atsakymas laikytinas informacinio pobūdžio, todėl negali būti administracinės bylos dalyku.

Taigi, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio
2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka ir
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu – netenkinus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

 

III.

 

Pareiškėjas Institutas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą arba perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir pažymi, kad teismo išvados, kad pareiškėjo skundžiami aktai nesukelia jam teisinių pasekmių, yra nemotyvuotos ir nepagrįstos. Aplinkybė, kad Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. rašte yra nurodyta apskundimo tvarka ir terminai, nesudaro pagrindo vertinti, kad būtent šis raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, o Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. raštas – jokių pasekmių nesukelia. Teismas nevertino ir aplinkybės, kad byloje kilo ginčas ir dėl to, kuris būtent iš minėtų aktų pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų pareiškėjo argumentų, be kita ko, kad teisinės pasekmes pareiškėjui sukelia Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. Tarybos narių susirinkimo sprendimas. Tai patvirtina tiek patys atsakovo veiksmai, tiek aktualus teisinis reguliavimas – kompetencija priimti sprendimą reikalauti grąžinti lėšas, taip pat taikyti sankcijas suteikta Tarybos narių susirinkimui, o ne kitiems Tarybos organams.

Institutas tik 2024 m. lapkričio 22 d., kartu su 2024 m. lapkričio 22 d. Tarybos raštu sužinojo apie Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir tik tuo metu Institutui buvo pateiktas dokumentas, kuriame buvo užfiksuotas minėtas sprendimas, todėl pareiškėjas nepraleido termino skundui dėl Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo panaikinimo paduoti.

Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje nusprendė, kad 2024 m. rugpjūčio 19 d. Tarybos narių susirinkimo sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių.

Teismas, įvertinęs kilusio ginčo turinį, t. y. kuris atsakovo sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, bei spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, privalėjo įvertinti ir tai, kad ginčas teisme privalo būti nagrinėjamas dėl 2024 m. rugpjūčio 19 d. Tarybos sprendimo panaikinimo, todėl šiuo atveju nėra neigiamų procesinių prielaidų ginčą nagrinėti teisme ir atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. rugpjūčio 22 d. Tarybos rašto panaikinimo paduoti. Priešingai, nei nurodė teismas, tarp Instituto ir Tarybos vyko intensyvus susirašinėjimas ir net susitikimai dėl ginčo klausimų, t. y. dėl reikalavimo grąžinti lėšas ir poveikio priemonių (sankcijų) taikymo. Be to, Institutas 2024 m. spalio 30 d. pateikė pretenziją-prašymą, kuriuo, be kita ko, prašė pateikti Tarybos narių susirinkimų, kuriuose buvo svarstomi su Institutu susiję klausimai, protokolus. Todėl teismo argumentai, kad teismui nepateikta duomenų, kad Institutas būtų kreipęsis į atsakovą dėl jo priimtų sprendimų, neatitinka tikrovės.

2024 m. lapkričio 22 d. Tarybos raštas, priešingai, nei nurodė teismas, sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, kadangi būtent šiuo raštu Institutas buvo informuotas apie sprendimą taikyti jam poveikio priemones (sankcijas).

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas neatnaujino pareiškėjui termino skundui dėl Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. protokolo (juo užfiksuoto sprendimo) ir 2024 m. rugpjūčio 22 d. rašto panaikinimo paduoti, bei, kartu konstatavęs, kad pareiškėjo skundžiamas Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštas nesukelia jam teisinių pasekmių, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo vertinimu, atskirajame skunde pažymi, kad teismo išvados yra nepagrįstos, skundžiamas aktas sukelia jam teisines pasekmes, tai privalėjo nustatyti teismas, o apie 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pareiškėjas sužinojo tik gavęs 2024 m. lapkričio 22 d. raštą, taigi, pareiškėjas termino skundui paduoti nepraleido.

 Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji yra neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos laikytis teisės aktuose įtvirtintos skundų (prašymų, pareiškimų) padavimo tvarkos ir terminų. 

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, kuris užfiksuotas Tarybos narių susirinkimo 2024 m. rugpjūčio 19 d. elektroninės apklausos protokole Nr. 2LKT-34(1.6) (toliau – ir Protokolas); 2) panaikinti Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. S-184(6.1MR); 3) panaikinti Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. R4-462.

 

Dėl Tarybos 2024 m. rugpjūčio 19 d. Protokolo ir 2024 m. rugpjūčio 22 d. rašto

 

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas reikalavimą panaikinti nurodytus aktus atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėjas praleido terminą jiems apskųsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Iš Protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog 2024 m. rugpjūčio 19 d. Tarybos narių susirinkimas nusprendė iš projekto vykdytojo, t. y. Instituto, reikalauti grąžinti naujo turinio sudarymui numatytą lėšų dalį, t. y. 3 000 Eur. Savo ruožtu 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštu Taryba konstatavo, kad Institutas netinkamai vykdė projekto vykdymo dalinio finansavimo sutartį, t. y. iš esmės nesudarė naujo turinio knygos pagal paraiškoje pristatytą planą. Todėl Taryba priėmė sprendimą, kad lėšos, skirtos 2022 m. knygos sudarymui (Projekto (projekto etapo) dalinio finansavimo išlaidų sąmatos 1.1. eil.) pripažįstamos panaudotomis netinkamai ir turi būti grąžintos Tarybai. Šiuo raštu Taryba prašė 2022 m. knygos sudarymui skirtas lėšas  3 000 Eur grąžinti į jos sąskaitą. Taigi, būtent 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštu pareiškėjui nurodyta grąžinti minėtas lėšas, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esminis ginčijamas administracinis sprendimas yra 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštas Nr. S-184(6.1 Mr), kuriame detaliai ir aiškiai išdėstyti visi nurodymo grąžinti lėšas argumentai ir šio administracinio sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, o minėtas Protokolas šiuo konkrečiu atveju galėtų būti vertinamas kartu su kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodė pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti, Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštą Institutas gavo priėmimo dieną, t. y. 2024 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjo skundas teisme buvo gautas 2024 m. gruodžio 6 d. (pasirašytas e. parašu ir išsiųstas 2024 m. gruodžio 5 d.), t. y. praleidus nustatytą apskundimo terminą. Todėl priešingi atskirojo skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai <...> (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-415/2024). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl subjektyvių priežasčių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčijamas 2024 m. rugpjūčio
22 d. raštas buvo tą pačią dieną įteiktas pareiškėjui, jame buvo nurodyti susiklosčiusiai teisinei situacijai reikšmingi argumentai, nurodyta rašto apskundimo tvarka. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad nesutikdamas su 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštu, pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Tarybą bei išdėstė, jo vertinimu, minėto rašto nepagrįstumą bylojančius argumentus, be kita ko, pažymėdamas, kad pinigai, skirti knygos sudarymui buvo panaudoti tinkamai ir racionaliai. Institutas, be kita ko, prašė „<...> pakeisti sprendimą dėl skirtų lėšų knygos sudarymui (3000,00 Eur) grąžinimo į LKT sąskaitą.“. Taip pat, kaip nurodė pats pareiškėjas, tarp Instituto ir Tarybos iki
2024 m. lapkričio 22 d. dėl reikalavimo grąžinti lėšas ir poveikio priemonių (sankcijų) taikymo vyko intensyvus susirašinėjimas ir susitikimai. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, iš esmės nesutikdamas su Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštu, nusprendė prašyti  priėmusį viešojo administravimo subjektą minėtą raštą persvarstyti, bet ne laiku kreiptis į administracinį teismą. Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. rašte buvo aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, t. y. šis sprendimas (atsakymas) per vieną mėnesį galėjo būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Regionų administraciniam teismui. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė jam operatyviai kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia aptariamo rašto neteisėtumą, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir detaliau ginčo kontekste negali būti vertinamos. Taigi, skundo padavimo termino praleidimą lėmė ne objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys, o pareiškėjo laisva valia pasirinktas elgesio modelis (nesikreipti į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją arba administracinį teismą), todėl nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

 

Dėl Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. rašto

 

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, akcentuoja, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje minėtas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas atsisakymo pagrindas aiškinamas taip, jog kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A261-69/2011; 2022 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-261/2022; kt.).

Be to, pagal bendrą taisyklę, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, kad skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinį, byloje nustatytas aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje skundo priėmimo stadijoje yra neabejotinai akivaizdu, jog pareiškėjo skundžiamas Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštas nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tiek iš pareiškėjo skundo, tiek iš skundžiamo Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. rašto turinio matyti, kad jis priimtas atsakant į pareiškėjo 2024 m. spalio
30 d. prašymą-pretenziją, kuria, be kita ko, buvo prašoma atsižvelgti į Instituto pateiktus argumentus bei pakeisti sprendimą dėl skirtų lėšų knygos sudarymui (3 000 Eur) grąžinimo į Tarybos sąskaitą. Skundžiamu 2024 m. lapkričio 22 d. raštu, iš esmės, šis prašymas nebuvo tenkintas, pateikti šiuo klausimu aktualūs argumentai, teisinis reguliavimas, išdėstytos faktinės aplinkybės. Todėl nagrinėjamu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo vertinti, kad skundžiamas Raštas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra itin formali ir nepakankamai motyvuota. Pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Raštą yra savarankiškas ir gali būti nagrinėjamas teisme. Savo ruožtu Rašto turinio vertinimas, teisėjų kolegijos manymu, turėtų būti atliktas bylą nagrinėjant iš esmės. Paminėtina, kad, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, jog besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, bet pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir priimti nagrinėti skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Protokolą (juo priimtą sprendimą) ir Tarybos 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, tikrinamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo priimti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą panaikinama, šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti ši naujo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos kultūros tarybos 2024 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. R4-462 ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Jolanta Malijauskienė

 

 

                                        Dainius Raižys

 

 

                                        Virginija Volskienė


Paminėta tekste:
  • A-628-520/2015
  • eAS-2-968/2020
  • eAS-25-556/2020
  • AS-40-415/2024
  • AS-40-1062/2020
  • eAS-96-815/2024
  • eAS-27-602/2020
  • eAS-305-822/2024
  • AS-881-492/2016
  • eAS-184-261/2022
  • AS-410-438/2016
  • AS-738-143/2016
  • eAS-303-556/2020