Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-24-719/2022

                                Teisminio proceso Nr. 4-36-3-00209-2020-1

                                Procesinio sprendimo kategorija 2.1

                                                            (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimo, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimu A. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalį nubausta 1000 Eur bauda už tai, kad ji 2020 m. spalio 16 d. 19.25 val. karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1069 ,,Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas), laikotarpiu buvo viešoje vietoje prie Raseinių rajono savivaldybės administracijos pastato, esančio Raseiniuose, V. Kudirkos g., 5, ne mažiau kaip 8 asmenų grupėje ir viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukių, respiratorių ar kitų priemonių), taip nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1, 2.1.2.2 punktų reikalavimų ir sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

2.       Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. skundas patenkintas iš dalies, pakeista Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimo dalis dėl paskirtos baudos dydžio, sumažinant A. K. paskirtos baudos dydį iki 800 Eur. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

3.       Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. apeliacinis skundas atmestas, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis palikta nepakeista.

4.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. liepos 22 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymas ir jos administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teisiniai argumentai

5.       Pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimą, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatui. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1.                      Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, priimdami skundžiamas nutartis, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtoms nutartims priimti, t. y. teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, pagal kurią įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas dar pažeidė ANK 652 straipsnio 1 dalį neatsakęs į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų.

5.2.                      Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – administracinio nusižengimo byloje turi būti įrodyta, kad konkretaus asmens veika sukėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Taigi, jeigu administracinio nusižengimo byloje įrodyta, kad minėtų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks pažeidimas sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama, kadangi byloje nėra nustatytas ir įrodytas vienas iš asmens veikai pagal šią teisės normą kvalifikuoti privalomų administracinio nusižengimo sudėties požymių – sukeltas pavojus išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Teisės doktrinoje taip pat apkreipiamas dėmesys į tai, kad, kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (padariniai), o nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį.

5.3.                      Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytas vienas iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių, t. y. kad pareiškėjos veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Vadovaujantis visuotinai žinomu faktu, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui yra perduodamas tik sąlyčio su sergančiu asmeniu metu, nėra pagrindo pripažinti, jog konkretaus asmens padaryta veika (ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas) sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19, jeigu byloje nėra įrodyta, kad: 1) konkretus, priešingą teisei veiką padaręs asmuo pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotoju; 2) su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojais. Pagal Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) 9 straipsnį asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenims, nes nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Vadinasi, tas asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, kuris nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas asmuo, kuris nėra pripažintas turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), šio įstatymo kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

5.4.                      Be to, būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei šiuo atveju pareiškėja kaukę būtų dėvėjusi, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, tiek ir atlikti moksliniai tyrimai nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau visiškai šio pavojaus neeliminuoja. Taigi kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negalėtų būti traktuojamas kaip teisės pažeidimas, kuris sukelia pavojų išplisti ligai, – aplinkybė, kad kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti COVID-19 liga, bet šio pavojaus visiškai neeliminuoja, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus plisti COVID-19 ligai kyla (egzistuoja) tiek kaukę dėvint, tiek jos nedėvint. Pažymėtina, kad į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas neatsakė.

5.5.                      Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2020 m. spalio 16 d. pareiškėja sirgo COVID-19 liga ir (ar) kad buvo COVID-19 ligą sukeliančio SARS-CoV-2 viruso nešiotoja. Nepaisydamas to, teismas nurodė, kad ji negalėjo būti tikra, jog pažeidimo padarymo dieną ji nebuvo COVID-19 ligą sukeliančio viruso nešiotoja. O apeliacinės instancijos teismo nuomone, ANK 45 straipsnio 4 dalyje padaryto pažeidimo kvalifikavimui užtenka nustatyti faktą, kad asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti kaukę, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokių nors pasekmių kitiems asmenims; pažeidimo kvalifikavimui visiškai nesvarbu, ar pažeidėjas pats sirgo užkrečiamąja liga, ar ne. Tačiau, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentą, kad, kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, būtina nustatyti ir įrodyti, jog tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pagal kurią vienas iš privalomų administracinio nusižengimo sudėties požymių, būtinų asmens administracinei atsakomybei kilti, yra tai, kad asmens veika sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai liga. Be to, šio teismo išvada, kad teismas neprivalo vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta teismų suformuota praktika analogiškose (panašiose) bylose, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

5.6.                       Taip pat teismai, esmingai pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai pareiškėjos veiksmus kvalifikavo kaip Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkte nustatyto įpareigojimo viešoje vietoje būti ne didesnėje kaip 2 asmenų grupėje pažeidimą ir netinkamai taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pagal kurią vienas iš privalomų šios administracinio nusižengimo sudėties požymių yra tai, kad asmens veika sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai. Visų pirma, Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punktu nustatytas įpareigojimas viešose vietose būti ne didesnėje kaip 2 asmenų grupėje nedraudžia asmenims (ar jų grupėms) būti viešose vietose, o aplinkybė, kad keli ar keliolika asmenų vienu ir tuo pačiu metu yra vienoje ir toje pačioje vietoje (parke, aikštėje, prekybos centre ar pan.), savaime nereiškia, kad asmenys pažeidžia draudimą būti grupėse asmenų. Pareiškėja šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo kaltinama tuo, kad nesilaikė visų kitų Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodytų reikalavimų, tačiau, užuot nustatęs, ar 2020 m. spalio 16 d. 19.25 val. pareiškėja laikėsi įpareigojimo viešoje vietoje būti ne didesnėje nei 2 asmenų grupėje, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas vertino su šios bylos nagrinėjimo dalyku nesusijusias aplinkybes, tokias kaip: a) prie Raseinių rajono savivaldybės administracijos pastato ji atvyko automobiliu su kitais dviem asmenimis; b) asmenų susibūrimas buvo iš anksto organizuotas; c) susirinkę asmenys pasisakė prieš karantino ribojimus ir testavimą; d) jie bendravo tarpusavyje. Be to, vadovaujantis aptariamu punktu, nustatant, ar asmuo pažeidė įpareigojimą viešoje vietoje būti ne didesnėje kaip 2 asmenų grupėje, į šį skaičių neįskaitomi šeimos nariai (sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, vaikai (įvaikiai), įskaitant asmens ir jo sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, tėvai (įtėviai), globėjai). Tačiau policijos įstaiga, atlikusi administracinio nusižengimo tyrimą, nenustatinėjo, kokie ryšiai siejo grupėje asmenis ir ar toje grupėje asmenų nebuvo Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodytų asmenų, kuriems ribojimas būti grupėje asmenų nėra taikomas. Kita vertus, net ir sutinkant su tuo, kad pareiškėja nurodytu laiku ir vietoje nesilaikė aptariamo įpareigojimo, teismai nepagrįstai pripažino, kad toks pažeidimas sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

6.       Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato viršininkas Artūras Košikas atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamus institucijos nutarimą ir teismų nutartis. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

6.1.                      Ginčijami institucijos ir teismų sprendimai priimti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus surinktą tyrimo medžiagą. A. K. kaltė padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusižengimą įrodyta bylos medžiaga. Iš vaizdo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad susibūrimas prie Raseinių rajono savivaldybės administracijos pastato buvo iš anksto organizuotas, pareiškėja yra didesnėje nei 8 asmenų (susirinkusių iš įvairių miestų) grupėje, kur tarp asmenų nėra 2 m atstumo. Taip pat aiškiai matyti, kad A. K. nedėvi apsauginės veido kaukės ar kitų priemonių, dengiančių kvėpavimo takus. Nors A. K. neginčija to, kad nedėvėjo veido apsaugos priemonių, tačiau ginčija tą faktą, jog ji ar kiti asmenys buvo viruso nešiotojai, todėl nesukėlė jokio realaus pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai (COVID-19). Tačiau nusižengimo padarymo metu, t. y. 2020 m. spalio 16 d., Raseinių r. buvo vienas iš didžiausių koronaviruso židinių Lietuvoje, kaukes viešoje vietoje dėvėti buvo privaloma. A. K. nesilaikė tuo metu nustatytų draudimų, todėl padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.

6.2.                      Skiriant administracinę nuobaudą pareiškėjai, atsižvelgta į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusižengimo padarymo aplinkybes: pažeidimas padarytas vakaro metu dėl menkavertės dingsties – tariamai protestuojant prieš esamą situaciją, esant itin nepalankiai epideminei COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijai ir Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiu, taip pat į tai, kad veika susijusi su itin svarbiomis vertybėmis – žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad Raseinių r. šia infekcija buvo užsikrėtusi didelė dalis gyventojų.

III.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7.       Administracinėn atsakomybėn patrauktos A. K. prašymas netenkintinas.

Dėl prašymo nagrinėjimo ribų

8.       Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme, patikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-51-489/2017). Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismų atliktu įrodymų vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patikrina, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų ir ar tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos.

9.       Atsižvelgiant į tai, šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje prašymo argumentus dėl, pareiškėjos nuomone, netinkamo teismų atlikto įrodymų vertinimo ir įstatymo taikymo teisėjų kolegija nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytais atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo

10.       ANK 45 straipsnyje nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą.

11.       Atsakomybė už šių teisės aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla tuomet, kai tokia veika: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) jos padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

12.       Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

13.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis inkriminuotinas, kai asmenys pažeidžia Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šis požymis gali būti inkriminuojamas ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Šis požymis yra vertinamasis. Jo buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas), atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, įvertindamas turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

14.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu, t. y. esant karo, paskelbtos nepaprastosios padėties ir kt. situacijai. Pažeidimas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kvalifikuojamas tik esant nustatytoms abiem pirmiau paminėtoms šios straipsnio dalies dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022). Pavojaus išplisti ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms sukėlimo požymis turi būti nustatytas neabejotinų įrodymų visuma, taigi negali būti išvedamas iš kitų administracinio nusižengimo sudėties požymių. Aptariamas ANK 45 straipsnio 4 dalies požymis negali būti be turinio, apibrėžtas vien abstrakčiomis frazėmis apie pavojaus sukėlimą. Inkriminuojant šį požymį būtina nustatyti, kaip pasireiškė pavojaus sukėlimas išplisti pavojingoms ligoms, įvardytos tam reikšmingos aplinkybės, pvz., kontakto tarp asmenų pobūdis, trukmė, ar naudotos apsaugos priemonės ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-12-511/2022, 2AT-13-511/2022).

15.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. K. inkriminuota veika buvo padaryta karantino, paskelbto Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, laikotarpiu dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Taip pat pareiškėja neginčija ir to, kad, viešoje vietoje nedėvėdama nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitų priemonių), ji nesilaikė Nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimų, tačiau neigia, pirma, kad pažeidimo metu buvo ne mažesnėje kaip 8 asmenų grupėje (kai pagal Nutarimo 2.1.2.1 punktą nustatytas įpareigojimas asmenims viešose vietose būti ne didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis (išskyrus šeimos narius)), antra, jos nuomone, savo elgesiu ji nesukėlė realaus pavojaus išplisti COVID-19 ligai, t. y. ginčija pavojaus išplisti ypač pavojingoms ligoms sukėlimo požymio nustatymą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

16.       Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įrodymų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustato, o nenustačiusi esminių proceso teisės pažeidimų, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais faktais byloje. Teismai, šioje byloje išsamiai ir nešališkai išnagrinėję byloje surinktus, teisme ištirtus įrodymus ir įvertinę visą faktinę medžiagą (vaizdo įrašą, tarnybinį pranešimą apie padarytą nusižengimą, A. K. parodymus ir kt. duomenis), nustatė, kad A. K. įvykio metu ne tik nedėvėjo kvėpavimo takus dengiančių apsaugos priemonių, bet ir prie Raseinių rajono savivaldybės administracijos pastato buvo ne mažesnėje nei 8 asmenų grupėje. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismų nustatytomis aplinkybėmis, savaime nereiškia, kad buvo padarytas esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas (ANK 567 straipsnio 3 dalis, 569 straipsnio 4 dalis ir kt.).

17.       Taigi nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad A. K. kaltinime nurodytu metu ir vietoje pažeidė Nutarimo 2.1.2.1 ir 2.1.2.2 punktus, nes viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitų priemonių), be to, buvo ne mažesnėje kaip 8 asmenų grupėje. Esminis šioje byloje keliamas teisės klausimas – tai, ar pareiškėjos veiksmuose yra pavojaus išplisti ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (COVID-19 ligai) sukėlimo požymis.

18.       Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad A. K. veika atitinka visus ANK  5 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius.

19.       Nagrinėjamoje byloje teismai, nors ir nevienareikšmiškai interpretavo ANK 45 straipsnio 4 dalies sudėties požymius (be kita ko, neteisingai aiškindami, jog pažeidimui nustatyti nagrinėjamu atveju pakanka ,,vien fakto, kad A. K. viešoje vietoje nedėvėjo veidą ir nosį dengiančios apsauginės priemonės“), tačiau byloje nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė ginčijamą teisės normą: A. K. veiksmais, pažeidžiant Nutarimo minėtų punktų nuostatas, buvo sukeltas pavojus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai COVID-19 ligai, todėl tokie jos veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

20.       Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (COVID-19) sukėlimo požymį nustatė įvertinę ne tik A. K. padarytą visuomenės sveikatos srities teisės aktų (Nutarimo 2.1.2.1 ir 2.1.2.2 punktų) pažeidimą, tačiau nurodė ir teisinius argumentus, pagrįstus konkrečiu pareiškėjos elgesiu ir įvykio situacija, rodančius realiai sukeltą riziką ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (COVID-19) plisti. Iš teismų sprendimų matyti, kad A. K., kuri nedėvėjo jokių kvėpavimo takus dengiančių apsaugos priemonių, prie Raseinių rajono savivaldybės pastato buvo tarp kitų asmenų (ne mažiau kaip 8 asmenų grupėje), kurie taip pat nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių, ir buvo organizuotai susirinkę išreikšti nesutikimo karantino ribojimams, žmonių testavimui; asmenys bendravo tarpusavyje, iš vienos grupės pereidami į kitą, kontaktavo (dalijosi deglais), nesilaikydami saugaus dviejų metų atstumo, be to, susibūrusius žmones kalbino vaizdo įrašą filmuojantis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad nusižengimo padarymo metu, t. y. 2020 m. spalio 16 d., Raseinių r. buvo vienas didžiausių koronaviruso židinių Lietuvoje. Nors pareiškime teigiama, kad byloje nebuvo aiškinamasi, ar kiti asmenys nebuvo A. K. šeimos nariai, tačiau pati pareiškėja bylos proceso metu pripažino, kad į susirinkimą prie Raseinių rajono savivaldybės atvažiavo automobiliu su dar dviem asmenimis – drauge ir nepažįstama moterimi, taigi susirinkę asmenys nebuvo jos šeimos nariai, kuriems ribojimai viešose vietose nebūti didesnėse nei 2 asmenų grupėse pagal Vyriausybės nutarimą nebuvo taikomi. Taigi, teismų išvados dėl sukelto pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai tinkamai motyvuotos.

21.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės ir apygardos teismai, pripažindami, jog A. K. veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, esminio materialiosios teisės pažeidimo nepadarė (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Palikti nepakeistus Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį.

Teisėjai                                                                             Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                                                                             Alvydas Pikelis

                                                                                 Artūras Ridikas