Administracinė byla Nr. A-2134-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00238-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kildinamo iš netinkamų pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. (įskaitytinai) dėl šių pažeidimų: blogos kamerų ventiliacijos, negalėjimo pasinaudoti dušu, privatumo pažeidimo naudojantis tualetu, per mažo pasivaikščiojimo kiemo; laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d. dėl visų pareiškėjo pateiktame skunde nurodytų pažeidimų, o būtent dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto neužtikrinimo, privatumo pažeidimo naudojantis tualetu, negalėjimo pasinaudoti dušu, per mažo pasivaikščiojimo kiemo, prastos ventiliacijos, šaltų kamerų, blogo apšvietimo.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kameros neatitinka higienos normų reikalavimų. Klaipėdos AVPK areštinėje jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose, be to, kameroje buvo šalta, drėgna, blogas apšvietimas ir netinkama ventiliacija. Sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik maža sienele, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas. Teigė negalėjęs pasinaudoti dušu, pasivaikščiojimo kiemai per maži. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus bei pažeminimą.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo sutinka iš dalies, prašė pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (t. y. pažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto reikalavimus pareiškėjas buvo laikomas 8 dienas), tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
5. Nurodė, jog pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. iš viso buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje 20 dienų, o pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus ploto, turinčio teikti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, reikalavimą, t. y. ne mažiau kaip 5 kv. m, buvo laikomas 8 dienas. Atkreipė dėmesį, jog šis pažeidimas 6 dienas (nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 13 d. ir nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 10 d.) buvo labai nežymus, nes vienam asmeniui teko nuo 4,49 kv. m iki 4,73 kv. m kameros ploto. Ir tik dvi dienas (nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje akivaizdžiai trūko teisės aktais nustatyto ploto, t. y. pareiškėjui tomis dienomis teko 2,49 kv. m ploto. Atsakovo atstovas akcentavo siekiantis, kad asmenys, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laikotarpį. Be to, daliai areštinės kamerose laikomų asmenų išvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, juos etapavus į teismus, likusiems asmenims tenka daugiau kameros ploto.
6. Teigė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka higienos normų reikalavimus, ką patvirtino ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atlikęs areštinės kamerų patikrinimus ir konstatavęs, kad areštinės kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, areštinės kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus, areštinės patalpose yra įrengtas centrinis šildymas, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus. Klaipėdos AVPK areštinė atitiko visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei veikė pripažinus ją tinkama eksploatacijai.
7. Pažymėjo, kad sulaikytų ir suimtų asmenų pasivaikščiojimo policijos areštinės kieme teisė yra tinkamai užtikrinama (po vieną valandą per dieną), pasivaikščiojimo kiemo plotas teisės aktais nėra reglamentuotas, tačiau pasivaikščiojimo kiemai buvo pripažinti tinkamais naudoti Lietuvos policijos generaliniam komisarui išdavus leidimą areštinės eksploatavimui.
8. Akcentavo, kad visiems areštinėje laikomiems asmenims teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu ir gauti išskalbtą patalynę yra užtikrinta. Pareiškėjui ir kitiems areštinėje laikomiems asmenims galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jeigu jie buvo laikomi areštinėje trumpiau kaip 7 dienas.
9. Nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Jie nuo gyvenamosios paskirties kameros dalies atskirti 120–130 cm aukščio pertvara. Kamerose buvo audinys (širma), kuria asmenys galėjo pasinaudoti privatumui užtikrinti.
10. Pažymėjo, jog duomenų, kad buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovo atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių, atsakovo atstovas neturi.
11. Pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo atstovas nežymiai ir neintensyviai pažeidė nustatytus minimalaus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, reikalavimus. Šie pažeidimai nesukėlė pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių. Nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 214 Eur neturtinei žalai atlyginti.
13. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-4556 „Dėl A. K. skundo“ (toliau – ir tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui normą (atėmus iš bendro kameros ploto 1,20 kv. m sanitarinio mazgo užimamą plotą) šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 13 d. kameroje Nr. 34, kurios bendras plotas 19,18 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys (vienam asmeniui teko 4,49 kv. m); nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. kameroje Nr. 10, kurios bendras plotas 6,18 kv. m, buvo laikomi du asmenys (vienam asmeniui teko 2,49 kv. m); nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 10 d. kameroje Nr. 32, kurios bendras plotas 20,14 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys (vienam asmeniui teko 4,73 kv. m). Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu aštuonias paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs plotas buvo mažesnis kaip 5 kv. m. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neužtikrintos jo teisės į privatumą naudojantis tualetu, nurodė, kad ginčas šiuo aspektu priimtas ir nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje minėtu laikotarpiu buvo laikomas atitinkamais laikotarpiais nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. Klaipėdos AVPK šiuo aspektu nurodė, kad nors sanitarinio mazgo erdvė areštinės kamerose nebuvo visiškai atitverta nuo likusios kameros dalies, tačiau kamerose buvo audinys (širma, užuolaida), kuria laikomi asmenys galėjo naudotis savo privatumui užtikrinti tuo metu, kai naudojosi tualetu. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie minėtų užuolaidų realų buvimą. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, kad Klaipėdos AVPK kameroje Nr. 23 esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuota Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normos HN 37:2009) 20 punkte, tačiau šiame akte nėra jokių duomenų apie kamerose esančias širmas ar užuolaidas. Iš to teismas padarė išvadą, kad buvo pažeistas Areštinės veiklos taisyklių 7.13 punktas.
15. Teismas pareiškėjo teiginius dėl to, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo šalta, prastas apšvietimas, ventiliacija, jis negalėjo pasinaudoti dušu, per maži pasivaikščiojimo kiemų plotai, nagrinėjo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jokių skundų Klaipėdos AVPK administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atstovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis. Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, kuriame nurodyta, jog areštinėje yra <...> langai (stiklas, grotuoti jėgos ir signalinėmis grotomis), apšildymas centrinis, <...> patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; įrengtas natūralus ir mechaninis vėdinimas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2‑osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31, kuriame pažymėta, jog areštinės įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ ir kitų teisės aktų reikalavimus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad 2015 m. kovo 30 d. buvo patikrintos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 ir nustatyta, jog 2015 m. kovo 18 d. skunde (ne pareiškėjo) nurodyti faktai, kad minėtose kamerose yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos – nepasitvirtino, tačiau pasitvirtino, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta. Pažymėta, jog apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl mažesnė dirbtinė apšvieta nevertinta kaip pažeidimas. Patikrinimo akte taip pat pažymėta, kad visose išvardintose kamerose yra skaidraus stiklo langai, mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, jog patikrinimas buvo atliktas 2015 m. spalio 2 d., kurio metu nustatyta, kad kamerose Nr. 14 ir 23 dirbtinė ir natūrali apšvieta bei ventiliacija neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų, tačiau šie pažeidimai nevertintini kaip pažeidimai, nes apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Teismas, remdamasis aptartais patikrinimo aktais, kurie laiko atžvilgiu sutampa su ginčo laikotarpiu, sprendė, jog nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centras buvo nustatęs pažeidimų dėl oro judrumo, natūralios ir dirbtinės apšvietos, tačiau šie pažeidimai nevertinti kaip pažeidimai, nes jų pašalinimas susijęs su pastato rekonstrukcija. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 4, 10, 24, 25, 26, 32, 34, 39, iš kurių minėtais Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimais buvo tikrintos kameros Nr. 4, 25, 34, 39 ir nustatyta, kad kamerų oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, bet buvo nustatytas pažeidimas dėl mažesnės dirbtinės apšvietos bei netinkamos ventiliacijos, tačiau vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 3 punktu, nurodyti dirbtinės apšvietos bei ventiliacijos neatitikimai Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimams nelaikyti pažeidimu, nes šiems pažeidimams pašalinti reikalinga atlikti Klaipėdos AVPK areštinės rekonstrukcijos darbus.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto, rėmėsi Higienos normos HN 37:2009 11 punktu, Areštinės veiklos taisyklių 7.10, 54 ir 55 punktais, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neteigia, jog jam nebuvo užtikrinta Areštinės veiklos taisyklių 54 punkte numatyta teisė pasivaikščioti gryname ore. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 išvadoje nurodyta, kad nepasitvirtino asmenų (ne pareiškėjo) skundas dėl nevalomų pasivaikščiojimo kiemų, o tai leidžia daryti išvadą, jog pasivaikščiojimo kiemai yra tvarkingi. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, nebuvo pagrindo išvadai dėl pareiškėjo nurodytos teisės (t. y. per mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto) pažeidimo.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo pasinaudoti dušu, rėmėsi Higienos normos HN 37:2009 60 punktu, Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu. Teismas iš Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 30-V-41 „Dėl areštinėje laikomų asmenų teisės pasinaudoti šiltu dušu grafiko patvirtinimo“ nustatė, kad pagal šį grafiką šeštadieniais teisė pasinaudoti šiltu dušu suteikiama pirmame kamerų bloke laikomiems asmenims, sekmadieniais – antrame kamerų bloke laikomiems asmenims. Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ilgiau kaip 7 paras Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tik vieną kartą, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. kovo 1 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl neužtikrintos teisės pasinaudoti dušu, kad jam nurodytu laikotarpiu nebuvo leista pasinaudoti dušu, iš to teismas sprendė, jog teisė nusiprausti po dušu pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta.
18. Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 8 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis kaip 5 kv. m, taip pat nebuvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti tualetu. Nors pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu buvo nustatyti dirbtinės ir natūralios apšvietos bei oro judrumo neatitikimai, tačiau tai nevertinama kaip pažeidimas, nes jo pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Teismas, atsižvelgęs į nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pobūdį bei mastą, padarė išvadą, jog neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir tai, kad teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas 6 paras (iš 8 parų) buvo nežymus (vienam asmeniui teko nuo 4,49 kv. m iki 4,73 kv. m) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo neturtinė žala gali būti įvertinta 64 Eur (8 Eur už dieną) suma, o dėl privatumo neužtikrinimo – 150 Eur suma. Teismo vertinimu, nurodytos sumos yra adekvačios pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti.

III.

19. Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimo, prašydamas jį pakeisti, pripažįstant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo), o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
20. Klaipėdos AVPK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Siekdamas išvengti nuolat pareiškėjų skunduose nurodomos aplinkybės dėl neva neužtikrinamo privatumo naudojantis tualetu, atsakovo atstovas įėjimo į sanitarinio mazgo zoną atitvėrė audiniu (širma, užuolaida). Ši priemonė padidina privatumo lygį naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, kontrolė ir priežiūra, sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016). Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, kad jam būnant tualete, pareigūnai turėjo galimybę jį stebėti per kameros stebėjimo langelį. Tokie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, nes sanitarinis mazgas yra tinkamai įrengtas ir atitvertas, be to, visi areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, todėl atidarius stebėjimo langelį ar net duris, dėl susidarančio smailaus kampo, nėra jokių galimybių matyti asmens, esančio sanitarinio mazgo zonoje. Vien tik stebėjimas pro stebėjimo langelį, kurį skunde nurodė pareiškėjas, nesant pareigūnų patekimo (užėjimo) į kamerą fakto, negali būti pagrindu privatumo pažeidimo konstatavimui.
21. Teigia, kad sprendžiant dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo, reikia atsižvelgti į tai, jog pareiškėjo laikymas Klaipėdos AVPK areštinėje susidėjo iš 4 atskirų epizodų, išsidėsčiusių per beveik vienerių metų laikotarpį (vertinant kameros ploto trūkumo aspektu); į tai, jog kitais nei pažeidimo laikotarpiais, pareiškėjui teko ir kur kas didesnis kameros plotas, o ir pažeidimo laikotarpiu 6 paras pažeidimas buvo nežymus; į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes; į tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Klaipėdos AVPK pareigūnų elgesio jo atžvilgiu, siekio jį išskirti iš kitų įstaigoje laikomų asmenų (priešingai, esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką); taip pat į tai, jog dėl pažeistų teisių gynybos pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams (atskirais atvejais), nes pareiškėjui delsiant pasinaudoti teismine gynyba patirti nepatogumai menksta ir blėsta, todėl pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais; bei į tai, jog pareiškėjui ne pirmą kartą apribota laisvė (nesukelia prisitaikymo prie areštinės sąlygų sunkumo). Nurodytos aplinkybės mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui (būdui). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti 214 Eur suma nėra pagrindo, nes tokia suma nėra adekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams.
22. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 20–21 punktuose išdėstytų atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo jis neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.
27. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 20 punkte nurodytus atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą (dėl šio pažeidimo buvo analizuojamas laikotarpis nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) iš viso buvo pažeista 8 paras (žr. šios Nutarties 13 p.; b. l. 16–17); tuo tarpu pareiškėjo teisė į privatumą, jam esant sanitarinio mazgo zonoje, iš viso buvo pažeista 62 paras (dėl šio pažeidimo buvo analizuojamas laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.; žr. šios Nutarties 14 p.; b. l. 16–17). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog pareiškėjo privatumas, jam esant sanitarinio mazgo zonoje, buvo pakankamai užtikrintas, yra nepagrįsti. Nors apeliantas nurodo, kad areštinės pareigūnai pro duryse esantį stebėjimo langelį sanitarinio mazgo zonos negali pamatyti, todėl pareiškėjo privatumas negalėjo būti pažeistas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz., kameros plano, nuotraukų ar pan.) nepateikia. Be to, pareiškėjas tik vieną dieną buvo laikomas kameroje vienas, kitomis dienomis buvo laikomas kartu dar su 1–3 asmenimis. Taigi pareiškėjas tuo metu, kai buvo sanitarinio mazgo zonoje, buvo matomas kitų kameroje laikomų asmenų. Pažymėtina, kad sanitarinio mazgo zonos nuo likusios kameros dalies atitvėrimas 120 cm aukščio pertvara taip pat nėra laikomas tinkamu asmens privatumo užtikrinimo prasme. Nors atsakovo atstovas nurodo, kad kamerose yra pakabinamas audinys (širma, užuolaida), kuria laikomi asmenys galėjo pasinaudoti privatumui užtikrinti naudojantis tualetu, tačiau, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų Klaipėdos AVPK nepateikė, be to, apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad šis audinys yra nuolat pašalinamas kameroje laikomų asmenų. Iš to, kas buvo išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad paminėtais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai buvo pripažinti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, dėl kurių jam kyla atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies prasme.
28. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 21 punkte nurodytus atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
29. Tokia pozicija yra grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
31. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
32. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, byloje nesant jokių aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 214 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.