Civilinė byla Nr. e3K-3-380-611/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06331-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.1; 2.4.2.12.2; 2.6.16.8

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Arvytra“, A. S., K. S. ir A. M. ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Arvytra“, A. S. ir K. S. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Sodbeta“, uždarajai akcinei bendrovei „BLRT Grupp invest“, uždarajai akcinei bendrovei „Gelžbetoninės konstrukcijos“ dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, statinių (tvorų) teisinės registracijos panaikinimo ir jų nugriovimo bei dalies betono aikštelės servituto nustatymo; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Sagera“, uždaroji akcinė bendrovė „Transbusas“, A. P., G. J. ir Nacionalinė žemės tarnyba.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių statinių savininkų naudojimosi nuomojamu valstybinės žemės sklypų tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB „Sodbeta“ prašė nustatyti žemės sklypo, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal jos užsakymu UAB „Auneda“ parengtą planą.

3.       Ieškovė nurodė, kad nuomojasi 2,9224 ha dalį 4,0371 ha ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), tuo pačiu sklypu pagal sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis naudojasi ir ūkinę veiklą vykdo ir atsakovai bei tretieji asmenys, išskyrus Nacionalinę žemės tarnybą. Ieškovė akcentavo, kad yra didžiausią sklypo dalį naudojanti nuomininkė – sklype yra 12 jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, kurių bendras plotas – apie 10 000 kv. m. Ieškovė vykdo gamybinę veiklą – gamina betoną ir gelžbetonio gaminius, šiai veiklai vykdyti naudojamos tiek turimos gamybinės patalpos, tiek prie jų esanti teritorija. Nesant nustatytų tikslių kiekvienam nuomininkui priskirtų sklypo dalių, dėl sklypo naudojimo tarp nuomininkų nuolat kyla nesutarimų. Dėl vykdomos veiklos specifikos ir būtinybės pramoninės veiklos teritorijoje užtikrinti darbų saugą, materialinių vertybių apsaugą ir bendrą gamybinę tvarką ieškovė ne kartą inicijavo naudojamo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymą bendru nuomininkų susitarimu, tačiau, kaip paaiškėjo, sklypo naudotojų interesai yra skirtingi ir dėl esminių nesutarimų faktiškai nesuderinami. Ieškovės parengtame plane pasirašė ir su tokia žemės sklypo naudojimosi tvarka sutiko UAB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB „Sagera“, UAB „Transbusas“, G. J. ir A. P..

4.       Atsakovai A. S., K. S. bei UAB „Arvytra“, laikydami, kad ieškovės teikiamas žemės sklypo planas neatitinka nei jų, nei kitų žemės sklypo naudotojų interesų, priešieškiniu prašė nustatyti to paties žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal G. L. parengtą žemės sklypo naudojimosi planą.        

5.       Atsakovai priešieškiniu taip pat prašė pripažinti dalį ieškovės pastatytų statinių – tvorų – neteisėtais, panaikinti jų teisinę registraciją ir juos nugriauti bei nustatyti betono ruošimo aikštelės dalies servitutą.

6.       Atsakovai nurodė, kad ieškovės jau po bylos iškėlimo pastatytos tvoros ir betono ruošimo aikštelė ne tik yra pastatytos neteisėtai, bet iš esmės pažeidžia atsakovų teises naudotis minėtame žemės sklype jiems priklausančiais objektais. Ieškovei neteisėtai pastačius statinį – betono ruošimo aikštelę, iškilo būtinybė spręsti šio daikto likimą, nes jis pastatytas toje bendro sklypo dalyje, kurioje atsakovų siūlymu turėtų būti nustatyti bendro naudojimo keliai, be kurių jie negalėtų tinkamai ir normaliomis sąlygomis naudotis jiems priklausančiais statiniais.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: nustatė naudojimosi valstybiniu žemės sklypu tvarką pagal G. L. parengtą planą; įpareigojo ieškovę nugriauti neteisėtai pastatytų statinių dalis; patikslino statinių – tvorų, betono ruošimo aikštelės – teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, iš jos pašalindamas nugriautinas statinių dalis; nustatė ieškovei priklausančios betono ruošimo aikštelės servitutą, suteikiantį teisę visiems asmenims naudotis aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu.

8.       Teismas nustatė, kad:

8.1.                      ieškovei, atsakovams ir tretiesiems asmenims, išskyrus Nacionalinę žemės tarnybą ir UAB „Ausnė“, žemės sklype, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai – pastatai;

8.2.                      žemės sklypas nuosavybės teise priklauso valstybei;

8.3.                      ieškovė, atsakovai ir tretieji asmenys yra sudarę valstybinės žemės nuomos sutartis;

8.4.                      Nacionalinė žemės tarnyba veikia kaip valstybei priklausančios žemės patikėtinis;

8.5.                      UAB „Ausnė“ nuomojasi atsakovams A. S. ir K. S. priklausančius pastatus;

8.6.                      nesutarimai tarp nuomininkų dėl žemės sklypo naudojimosi prasidėjo 2015 m., kai 2015 m. kovo 31 d. ieškovė sudarė fizines kliūtis patekti į atsakovei UAB „Arvytra“ priklausančias patalpas – priešais duris sudėjo masyvius metalinius žiedus, o už jų pastatė sunkvežimį, vėliau įrengė apie 2,3 m aukščio ir apie 4,1 m ilgio surenkamą gelžbetoninių elementų tvorą;

8.7.                      ieškovei įrengus betono ruošimo ir išdavimo aikštelę ir pastačius gelžbetonines tvoras nesutarimų dėl žemės sklypo naudojimo kilo ir su A. ir K. S.;

8.8.                      siekdama pažeistų teisių gynimo UAB „Arvytra“ kreipėsi į teismą; teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu įpareigojo UAB „Sodbeta“ netrukdyti UAB „Arvytra“ naudotis ir patekti transporto priemonėmis į UAB „Arvytra“ priklausantį turtą – patalpą, ieškinio dalis dėl dalies žemės sklypo naudojimosi tvarkos apeliacinės instancijos teismo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui (civilinė byla Nr. 2-108-949/2016 sujungta su šia byla);

9.       Faktines aplinkybes, susijusias su UAB „Arvytra“ priklausančių patalpų teisine registracija, jų atidalijimu ir pripažinimu tinkamomis naudoti, 2000 m. parengtu sklypo detaliuoju planu ir 2002 m. parengtu žemės sklypo planu, kliūtimis UAB „Arvytra“ patekti į patalpas, teismas laikė prejudiciniais faktais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

10.       Teismas pagal analogiją taikė teisinį reguliavimą, susijusį su bendraturčių nesutarimais žemės sklypo valdymo ir naudojimo klausimais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnis), kiek tai neprieštarauja valstybinės žemės nuomos esmei ir reguliavimui.

11.       Teismas vertino ieškovės 2017 m. lapkričio mėnesį parengtą planą ir atsakovų 2017 m. lapkričio 20 d. parengtą planą, nepasisakydamas dėl ankstesnių planų. Abu planai pateikti valstybinėje koordinačių sistemoje, atitinka tokiems planams keliamus Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Taisyklės) nustatytus formaliuosius reikalavimus, todėl kiekvienas iš jų galėtų būti patvirtintas. Kiekviename plane nurodyti bendro naudojimo privažiavimo keliai, individualiai naudojami pastatams eksploatuoti reikalingi plotai. Teismas pažymėjo, kad abiejuose planuose kiekvienam žemės nuomininkui tenkanti individualiai ir bendrai naudojamo žemės sklypo dalis idealiai nesutampa su išnuomota idealiąja žemės sklypo dalimi. Kaip nurodė planą rengęs liudytojas G. L., iš esmės yra neįmanoma parengti tokį planą, kuris būtų efektyvus naudoti, racionalus ir kartu idealiai atitiktų visiems nuomininkams išnuomotas idealiąsias dalis, panašią poziciją yra išsakę ir ieškovės atstovai, nors ieškovės teikiamame plane plotų nesutapimai yra mažesni. Teismo vertinimu, ploto nesutapimas negali būti kliūtis, kuri užkirstų galimybę išspręsti ginčą ir atkurti teisinę taiką tarp šalių, neatitikimas nėra esminis, ginčo išsprendimas yra didesnis teisinis gėris nei formalus išnuomotų idealiųjų dalių laikymasis. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu ne kartą atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovė faktiškai naudojasi mažesne žemės sklypo dalimi, nei yra jai išnuomota ir už kurią turi mokėti, todėl, teismo sprendimu patvirtinus naudojimosi planą ir pagal jį pakeitus valstybinės žemės nuomos sutartis, būtų išspręsta ir ši situacija.

12.       Teismas nusprendė patvirtinti atsakovų planą ir atmesti ieškovės planą ne tik dėl to, kad ieškovės teikiamame plane yra netiksliai priskirtos žemės sklypo dalys kiekvienam pastatui, bet ir dėl to, kad, teismo vertinimu, atsakovų pateiktas planas labiau atitinka visų žemės sklypo nuomininkų interesus, juo labiau yra siekiama sukurti šių interesų pusiausvyrą ir nustatyti tokią naudojimosi tvarką, kuri sukurtų tvarų ir stabilų žemės sklypo naudojimą bei sumažintų galimus žemės nuomininkų nesutarimus. Teismo vertinimu, ieškovės teikiamu planu nesiekiama visų nuomininkų interesų suderinimo, jis labiausiai atitinka pačios ieškovės interesus, įgyvendinamus kitų asmenų – UAB „Arvytra“ ir A. ir K. S. bei UAB „Ausnė“ – interesų sąskaita. Ieškovė, ne tik nederinusi, bet net ir neįspėjusi UAB „Arvytra“ ir A. ir K. S., faktiškai pati nustatė, kaip šie asmenys turi naudotis žemės sklypu – gelžbetoninėmis tvoromis suformavo priėjimo ir privažiavimo kelius, prie jų valdomų pastatų padarė teritorijas (aikšteles) ne pagal šių asmenų, o pagal savo interesus ir poreikį.

13.       Ieškovės ir atsakovų teikiami žemės sklypo naudojimosi planai skiriasi A. M. priklausantiems pastatams 15H1b, 16F1p naudoti nustatyta sklypo dalimi, A. ir K. S. pastatui 20B3p priskirta teritorija, patekimo į UAB „Arvytra“ priklausančias patalpas, esančias pasate 19P1p, būdais, nustatant ir bendrą pravažiavimą pro pastatą – betono mazgą 23G1p, taip pat A. ir K. S. ir UAB „Sagera“ priskirta individualiai naudojama žemės sklypo dalimi. Taip pat pagal atsakovų parengtą planą prie kiekvieno pastato yra nustatyta sklypo dalis, skirta tam pastatui eksploatuoti. Pagal ieškovės parengtą planą ne prie kiekvieno pastato yra nurodyta sklypo dalis šiam pastatui eksploatuoti – iš jokios pusės nėra priskirta sklypo dalies pastatui 20B3p. Teismo vertinimu, atsakovų plane pastatui 20B3p priskirta sklypo dalis labiau atitinka jų interesus ir nepažeidžia ieškovės interesų, neapsunkina bendro kelio naudotojų interesų. Ieškovė, prašydama šiam pastatui priskirti būtent tokią sklypo dalį, iš esmės siekia įteisinti jos faktiškai nustatytą santykį pastatant gelžbetonines tvoras.

14.       Teismas vadovavosi Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad transportavimo linijos nelaikytinos potencialiai pavojingais įrenginiais – jos kaip tokie įrenginiai nėra įregistruotos, ieškovės pozicija yra nenuosekli – savo teikiamame plane ji yra nurodžiusi bendro naudojimo kelią po medžiagų transportavimo linija iš pastato 25F1ž į pastatą 25F1p. Ieškovė, kaip šių linijų savininkė ir naudotoja, jas turi naudoti taip atidžiai ir rūpestingai, kad žalos neatsirastų nepriklausomai nuo transportavimo linijos aukščio. Teismas vietos apžiūros metu nustatė, kad abi transportavimo linijos yra uždaros ir medžiagos jomis transportuojamos saugiai. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad betono mazgo teritorija yra gamybinė teritorija ir joje gali būti tik ieškovės darbuotojai. Viena iš ieškovės veiklos sričių yra prekyba betonu, kurį ieškovė gabena savo transportu į užsakovo vietą arba pirkėjai patys vyksta pas ieškovę ir paruoštas betonas iš betono mazgo yra įkraunamas jiems, taigi šioje teritorijoje būna ir asmenų, atvykusių įsigyti betono, bei jų transporto priemonių. Įvertinęs šias aplinkybes bei konstatavęs, kad UAB „Arvytra“ neturi kitos galimybės patekti į savo patalpą, teismas nusprendė patvirtinti atsakovų teikiamą planą, o ieškovės ieškinį atmetė.

15.       Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės sklype, kuriame žemė išnuomota idealiosiomis dalimis ir jokia naudojimosi tvarka nėra nustatyta, netgi priešingai – teismo nurodyta, kad žemės sklypu nuomininkai naudojasi bendrai, ieškovės pastatyti statiniai pažeidžia atsakovų nuosavybės teises į sklype esančius jiems priklausančius pasatus. Ieškovės pastatyta betono ruošimo aikštelė ir tvoros be atsakovų A. ir K. S. sutikimo buvo sujungti ir su jiems priklausančiu pastatu (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Be to, buvo pažeista ir trečiojo asmens UAB „Ausnė“ minėto pastato valdymo teisė, nes dėl neteisėtai pastatytų tvorų bei aikštelės šis trečiasis asmuo nebegali jokiu būdu (nei pėsčiomis, nei automobiliu) patekti prie vienos iš keturių pastato išorinių sienų, jos remontuoti ir kitaip valdyti ir prižiūrėti.

16.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo kontekste tvorų pastatymo neteisėtumas kyla ne iš tvorų kaip statinių neatitikties statybos normas reglamentuojantiems aktams, o iš to, kad pastatytomis tvoromis yra pažeidžiama kitų sklypo nuomininkų teisė naudotis tuo sklypu. Teismo vertinimu, atitvarų ar tvorų bei kiemo aikštelių statyba galima tik atitinkamam nuomininkui išnuomotoje žemės sklypo dalyje, o ne bendrojo naudojimo teritorijoje ar kitam nuomininkui išnuomotoje žemės sklypo dalyje. Nagrinėjamu atveju nesant priskirtos konkrečios teritorijos, ieškovė tvoras ir aikštelę pastatė bendroje teritorijoje, pažeistos pastatų ir patalpų savininkų teisės ginamos įpareigojant šiuos statinius nugriauti. Patvirtinęs atsakovų teikiamą planą teismas nusprendė pašalinti ir fizines kliūtis (tvoras), trukdančias naudotis žemės sklypu pagal patvirtintą planą. Ieškovės teikti duomenys, kad tvoros yra įregistruotos viešame registre, šių statinių nedaro savaime teisėtų.

17.       Betono ruošimo aikštelės teisėtumą ieškovė siejo su tuo, kad ji buvo pastatyta vykdant privalomą Aplinkos apsaugos departamento nurodymą. Teismo vertinimu, tokio statinio neteisėtumas kyla ne iš to, kad jis neatitinka statybų norminio reglamentavimo, o iš to, kad jis pastatytas pažeidžiant kitų sklypo nuomininkų teises ir teisėtus interesus bei prieštarauja teismo patvirtintam žemės sklypo naudojimo planui. Teismas, vertindamas tai, kad atsakovai savo teisių gynimą sieja su servituto nustatymu daliai šios aikštelės, laikė, kad toks reikalavimas atitinka interesų balansą ir yra pagrįstas, todėl teismas nustatė prašomai daliai servitutą, o kitą dalį aikštelės, kuri patenka į atsakovams A. ir K. S. pagal prašomą patvirtinti naudojimosi tvarką individualiai priskiriamą žemės sklypo dalį, taip pat tą, kurios nenugriovus atsakovė UAB „Arvytra“ dėl grindinio, esančio prie jos patalpų, ir ieškovės betono ruošimo aikštelės aukščių skirtumo net ir nustačius servitutą negalėtų patekti į savo patalpas, įpareigojo nugriauti.

18.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

19.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad statinių savininkai, būdami valstybinės žemės nuomininkai, manydami, kad jų teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, kad jų pažeista teisė būtų apginta (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

20.       Žemės sklypo dalių nustatymo tvarka, kai viename valstybinės žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri objektai (pagrindiniai daiktai), reglamentuojama Taisyklių 8 punkte; tokiu atveju šių objektų (pagrindinių daiktų) savininkams parduodamos ar išnuomojamos žemės sklypo dalys nustatomos atsižvelgiant į tai, kiek reikalinga kiekvienam atskiram objektui eksploatuoti; žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ir jo pagrindu parengtą parduodamo ar išnuomojamo žemės sklypo planą. Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą tarp statinių savininkų dėl naudojimosi valstybine žeme tvarkos nustatymo yra aktualus ne CK 4.75 straipsnio taikymas, o Taisyklių reglamentuota valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Taisyklės nesuteikia valstybinės žemės nuomininkui, kurio nuomojamas plotas yra didesnis, prioriteto ar išlygų prieš kitus valstybinės žemės nuomininkus, kurių nuomojamo žemės sklypo dalis yra mažesnė. Tokiu atveju susidarytų situacija, kai mažesnių valstybinės žemės sklypų nuomininkai negalėtų tinkamai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais.

21.       Ieškovei bei kitiems ginčo žemės sklype esančių statinių savininkams valstybinė žemė yra išnuomota pagal Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ 2002 m. rugpjūčio mėn. parengtą žemės sklypo planą. Žemės sklypo plotas, ribos bei architektūriniai apribojimai buvo patvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. A-561 „Dėl valstybinės žemės sklypų nuomos“. Šis planas yra neatskiriama su kiekvienu valstybinės žemės sklypo nuomininku sudarytos nuomos sutarties dalis, pagal šį planą nustatytas kiekvieno nuomininko nuomojamų žemės sklypo dalių plotas. 2000 m. detaliajame plane, patvirtintame Šiaulių miesto valdybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 221 „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų patvirtinimo“, ir detaliojo plano pagrindu parengtame 2002 m. žemės sklypo plane nėra pažymėta konkreti vieta, per kurią asmenys galėtų privažiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų nuo įrengto įvažiavimo į žemės sklypą, todėl kol nenustatyta kitaip, laikoma, kad kiekvienas nuomininkas (ar valstybinės žemės naudotojas) naudoja idealiąją žemės sklypo dalį. Tai, kad ginčo sklypo valstybinės žemės nuomininkai iki šiol naudojo jį bendrai, sudarę nuomos sutartis, kuriose nurodyta idealioji nuomojamo žemės sklypo dalis, bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir ieškovės atstovė bei atsakovas A. M., nurodę, jog 2000–2002 m., kai buvo rengiamas detalusis planas ar jo pagrindu žemės sklypo planas, pastatų savininkai neturėjo pakankamai lėšų, kad pasirengtų ir išsispręstų privažiavimo kelių klausimą, nusistatytų individualiai naudojamas sklypo dalis, niekas neturėjo ir tiek transporto priemonių, todėl nebuvo kliūčių kiemu naudotis bendrai (nuomininkai vienas kitam jokių pretenzijų neturėjo).

22.       Šiuo atveju žemės sklypo dalių dydis turi būti nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą – 2000 m. detalųjį planą – bei jo pagrindu 2002 m. parengtą išnuomojamo žemės sklypo planą.

23.       Pagal sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį ieškovė turėjo teisę statyti prekybos urmu ir kitokius sandėlius bei juos eksploatuoti. Sutarties sąlygos aiškiai nustato, kokias su žemės sklypu susijusias nuomininko teises ieškovė gali įgyvendinti – teisė statyti aikšteles bei tvoras nuomos sutartyje ieškovei nebuvo įtvirtinta. Todėl ieškovė tokiai statybai turėjo gauti Nacionalinės žemės tarnybos sutikimą, o byloje nėra duomenų, kad toks sutikimas buvo duotas. CK 6.489 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuomininkas privalo išsinuomotu daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. A-143-808-08 išaiškinta, kad kitų žemės sklypo nuomininkų raštiškas sutikimas (arba jų susitarimas su prašančiu duoti minėtą sutikimą asmeniu dėl būsimos statybos ar rekonstrukcijos) yra reikalingas tam, kad būtų išvengta galimų CK 6.489 straipsnio pažeidimų, ir tam, kad iš nuomotojas užtikrintų visų žemės sklypo nuomininkų teises pagal jų sudarytas nuomos sutartis.

24.       Teisėjų kolegija sutiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sklypo statinių savininkų teises gynė vadovaudamasis ir CK 4.98 straipsniu, kuris nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Ieškovei išbetonavus aikštelę prieš UAB „Arvytra“ ir A. ir K. S. priklausančius statinius bei pastačius tvoras, UAB „Arvytra“ prarado galimybę įvažiuoti į savo patalpas, o įvažiavimas į A. ir K. S. priklausantį statinį tapo apsunkintas krovininiams automobiliams. Be to, ieškovė pastatytą tvorą sujungė su A. ir K. S. priklausančiu statiniu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog tokios priemonės – aikštelės betonavimas ir tvoros statyba – buvo susijusios su taršos mažinimu teritorijoje ar privalomų valstybės institucijų nurodymų vykdymu.

25.       Kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant dėl statinių savininkų teisių į žemės sklypą apimties, nustatoma, kokia sklypo dalis reikalinga kiekvienam atskiram objektui eksploatuoti (Taisyklių 8 punktas), o ne pagal šių objektų ploto proporcingumo principą, nurodytą Taisyklių 7 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2008). Teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka bus pagrindas pakeisti statinių savininkų sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis, nes Nacionalinė žemės tarnyba nėra ginčus tarp bendraturčių nagrinėjanti institucija ir turėtų galimybę keisti nuomos sutartis tik tada, jei valstybinės žemės nuomininkai būtų sutarę dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos gera valia.

26.       Teisėjų kolegija pripažino, kad pagal atsakovų parengtą naudojimosi žemės sklypu planą bendraturčiams naudotis priskirtos žemės sklypo dalys nėra vientisos, šalys pripažino, kad vientisus plotus priskirti bendraturčiams sudėtinga dėl gana mažo ploto. Tačiau įvertinus atsakovų parengtą planą matyti, kad jis parengtas taip, jog kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, yra užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, o šiuo metu nenaudojamos žemės sklypo dalys toliau nuo pastatų panaudotos transporto priemonėms statyti.

27.       Ieškovės siūloma žemės sklypo naudojimosi tvarka nėra patogi, pagal ieškovės planą A. M. statiniai patenka į UAB „Sagera“ naudojamą plotą, prie savo statinių jis galėtų privažiuoti tik per kito asmens naudojamą žemės sklypo dalį. Dėl ieškovės pastatytos tvoros aplink betono aikštelę nėra galimybės privažiuoti krovininėms transporto priemonėms prie A. ir K. S. priklausančių statinių, kuriuose UAB „Ausnė“ vykdo gamybą, nes transporto priemonės yra ilgesnės nei ieškovės paliktas 5 m pločio privažiavimas. Betonuota aikštelė su tvoromis, esanti prieš A. ir K. S. statinius, iš dalies naudojama sunkiasvorėms ieškovės transporto priemonėms parkuoti. Be to, pagal ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu planą atsakovas A. S. neturi priėjimo prie jam priklausančio statinio vakarinės sienos. Dėl pastatytų tvorų UAB „Arvytra“ priklausančios transporto priemonės negali įvažiuoti į jai priklausančias patalpas. Dėl išvardytų esminių trūkumų ieškovės parengtas planas negali būti patvirtintas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

28.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti iš atsakovų visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Kai valstybinės žemės sklype yra keliems savininkams nuosavybės teise priklausančių statinių, imperatyviosios teisės aktų nuostatos įtvirtina, kad sprendimą dėl žemės sklypų dalių dydžio bei pažymėjimo žemės sklypo plane priima kompetentingas viešosios teisės subjektas (Nacionalinė žemės tarnyba), o ne valstybinės žemės sklypo dalių nuomininkai. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad valstybinės žemės nuomininkai gali dalytis tarpusavyje valstybinės žemės sklypą, apeidami privalomą viešosios teisės procedūrą, padarė proceso teisės normų, įtvirtintų Taisyklių 8 bei 33 punktuose ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pažeidimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose, kai sprendžiami valstybinės žemės sklypo nuomininkų, kuriems valstybinės žemės sklype nuosavybės teise priklauso statiniai, ginčai dėl naudojimosi žemės sklypo nuomos teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2006; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2008; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2011).Visose bylose buvo nagrinėjamas klausimas dėl kompetentingo viešosios teisės subjekto sprendimo patvirtinti žemės sklypo planą, ginčijimo, nebuvo įtvirtinta tokia tvarka, kad valstybinės žemės sklypo nuomininkai patys, be kompetentingo viešosios teisės subjekto sprendimo, tarpusavyje dalinasi žemės sklypą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo metu galiojančioje Taisyklių redakcijoje nenumatyta galimybė statinių, esančių valstybinės žemės sklype, savininkams pirmiausia raštu laisva valia susitarti dėl naudojamų žemės sklypo dalių, kaip buvo ankstesnėje Taisyklių redakcijoje, todėl, sprendžiant šią bylą, negali būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose buvo aiškinta dėl bendraturčių susitarimo galimybės.

28.2.                      Kai valstybinės žemės sklype yra keliems savininkams nuosavybės teise priklausantys statiniai, imperatyvios teisės aktų nuostatos įtvirtina, kad išnuomojamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ir pagal parengtą išnuomojamo žemės sklypo planą, o žemės sklypo planui esant nekonkrečiam, turi būti remiamasi detaliuoju planu. Nepaisydamas imperatyvaus Taisyklių reguliavimo, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad prie žemės sklypo dalių nuomos sutarčių pridėtuose planuose, nors jie buvo parengti pagal detalųjį planą, nebuvo pažymėtos konkrečios išnuomojamo žemės sklypo dalys bei pažymėta konkreti vieta, per kurią asmenys galėtų privažiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų nuo įrengto įvažiavimo į žemės sklypą. Teismai neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo bei Taisyklių nuostatas. Faktas, kad viešasis subjektas, pateikdamas žemės sklypo dalių nuomos sutartis nuomininkams pasirašyti, nepridėjo prie jų plano, kuriame būtų pažymėtos konkrečios išnuomojamos žemės sklypo dalys, nors tuo metu jau galiojo detalusis planas, nedaro detaliojo plano negaliojančio. Detalusis planas liko galioti, jis sukėlė ieškovei teisėtų lūkesčių, kad žemės sklypu bus naudojamasi būtent pagal jį, ir būtent juo turi būti vadovaujamasi Nacionalinei žemės tarnybai priimant sprendimą dėl nuomojamų žemės sklypo dalių dydžio bei konkrečių dalių pažymėjimo žemės sklypo plane nustatymo. Teismai neatsižvelgė į detaliojo plano sprendinius, priimdami sprendimus, neleidžiančius ieškovei eksploatuoti pagal detalųjį planą įrengtos tvoros bei betono ruošimo ir išdavimo aikštelės, ir be teisėto pagrindo sumažino nuomojamą žemės sklypo dalį iki 2,6764 ha. Teisės aktai neįtvirtina valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties keitimo galimybės tokiu būdu, kai teismas nusprendžia dėl žemės sklypo mažesnės dalies reikalingumo nuomininkui. Pagal patvirtintą žemės sklypo planą po ieškovei nuosavybės teise priklausančiu betono mazgu, trukdydami ieškovės vykdomai betono ruošimo bei išdavimo veiklai, keldami pavojų ieškovės darbuotojams bei savo sveikatai ir turtui, važinėti gali visi į žemės sklypą atvykstantys asmenys, nors pagal ieškovės pateiktą UAB „Auneda“ planą bendro privažiavimo keliai galėjo būti suformuoti laikantis detaliojo plano sprendinių taip, kad nebūtų važinėjama po ieškovės betono mazgu. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje aiškinama, kad valstybinės žemės sklypu naudojamasi pagal detalųjį planą, jo nepakeitus, negalima nustatyti kitokios naudojimosi tvarkos, bei teigiama, kad valstybinis žemės sklypas turi būti naudojamas pagal to asmens pasiūlytą projektą, kuris atitinka savivaldybės parengtą žemės sklypo detalųjį planą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2005).

28.3.                      Netoleruotina situacija, kai valstybinės žemės sklypo nuomininkų interesai iškeliami aukščiau nei statinių savininko interesai, kaip nutiko įpareigojus ieškovę nugriauti teisėtai pastatytus statinius (jų dalis). Betono ruošimo ir išdavimo aikštelė įrengta vykdant Šiaulių RAAD privalomąjį nurodymą, priimtą Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punkto pagrindu, siekiant užtikrinti ieškovės vykdomo centralizuoto betono ruošimo ir išdavimo darbams atlikti keliamus aplinkosaugos reikalavimus. Joks kompetentingas organas nėra konstatavęs, kad ieškovės pastatyti statiniai, kurių dalis ji buvo įpareigota nugriauti, yra neteisėti. Statybos teisėtumą apibrėžia konkretūs, detalūs, imperatyvūs teisės aktai; statybos procesas yra griežtai kontroliuojamas, kad jo metu būtų subalansuoti visų su tuo susijusių asmenų interesai. Jeigu teisės aktai nenustato valstybinės žemės sklypo nuomininko pareigos gauti kito nuomininko sutikimą dėl statybos vykdymo galiojant parengtam detaliajam planui, vadinasi, būtent tokį statytojo ir kitų nuomininkų bei žemės sklypo savininkės – valstybės – interesų balansą įstatymų leidėjas laikė tinkamu. Netoleruotina situacija, kad įvykdyta statyba atitinka visus viešosios teisės aktus, tačiau bendrosios kompetencijos teismas nusprendžia tenkinti reikalavimą statinius (jų dalis) griauti, nes to užsimano kiti valstybei priklausančio žemės sklypo nuomininkai. Taip pažeidžiami kertiniai teisinės valstybės principai – teisinio tikrumo bei stabilumo, nes tokiu būdu kėsinamasi į ieškovei priklausančios nuosavybės sunaikinimą, nors jokie teisės aktai už tai nenustato jokių kompensacijų. Teismai atsižvelgė į A. M. neįregistruotą Nekilnojamojo turto registre statinį, nuspręsdami priskirti šiam statiniui eksploatuoti žemės sklypo dalį, padidindami jo nuomojamą iš valstybės žemės sklypo dalį. Minėtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2005 yra užsiminta apie tai, kad jei nebuvo nuginčytas statybos leidimo teisėtumas panašioje situacijoje, bendrosios kompetencijos teismas neturėtų iš naujo svarstyti statybos leidimo išdavimo teisėtumo klausimo. Teismai padarė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės įgijimą statybos rangos būdu, teisinius santykius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos, įtvirtinančios nuosavybės neliečiamumą, bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo normos, reglamentuojančios, kas atlieka statybų teisėtumo kontrolę, pažeidimus.

28.4.                      Spręsdamas, kokios dalys priskirtinos valstybinės žemės sklypo nuomininkams – statinių savininkams, teismas turi vadovautis Taisyklių nuostatomis bei atsižvelgti į racionalumo ir patogumo kriterijus. Šiuo atveju yra trys pagrindinės problemos dėl žemės sklypo dalių nustatymo bei pažymėjimo plane: bendro privažiavimo kelių nustatymas, nes jie nebuvo pažymėti detaliajame plane, nuomininkai važinėjo pagal nuo seno nusistovėjusią tvarką; UAB „Arvytra“ probleminis patekimas į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias pastate 19P1p; A. ir K. S. patalpų nuomininkės UAB „Ausnė“ noras naudotis automobilių stovėjimo aikštele prie pastato 20B3p. Šios problemos gali būti išspręstos, atsižvelgiant į racionalumo ir patogumo kriterijus bei neignoruojant ieškovės nuosavybės teisės į visus teisėtai pastatytus statinius. Bendro privažiavimo keliai gali būti nustatyti pagal ieškovės planą, atitinkantį nuo seno nusistovėjusią tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad patekimas į UAB „Arvytra“ patalpas po ieškovei priklausančiu betono mazgu itin varžo jos nuosavybės teises į betono mazgą, tik tam asmeniui, kuris yra patalpų pastate 19P1p savininkas (bei teisėtam naudotojui), turi būti suteikta teisė naudotis šiuo keliu. Pagal ieškovės planą A. ir K. S. automobilių stovėjimo aikštelė jų darbuotojų bei lankytojų automobiliams statyti formuojama atokiau, todėl nereikia griauti ieškovės statinių, o privažiuoti prie pastato 20B3p galima numatomu 5 m pločio keliu.

28.5.                      Teismas, nedalyvaujant hipotekos kreditoriui, kuriam įkeista valstybinio žemės sklypo dalies nuomos teisė, negali nuspręsti dėl tokio žemės sklypo plano tvirtinimo, pagal kurį sumažėja nuomojamas plotas bei atsiranda kitų apribojimų (nustatomas servitutas), nes tokiu būdu pasisakoma dėl nedalyvaujančio byloje asmens teisių (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas). Nutartis pažeidžia hipotekos kreditoriaus interesus, nes ne tik nebuvo gautas jo pritarimas tokiam ieškovės nuomos sutarties keitimui, bet jis nedalyvavo šioje byloje, dėl kurios ieškovės nuomos sutartis turės būti keičiama. Faktas, kad hipotekos kreditoriui įkeista žemės sklypo dalis yra 2,50 ha, nedaro šio teiginio neteisingo, nes ieškovei žemės sklypo dalis yra išnuomota dviejų sutarčių pagrindu, todėl neaišku, kokią sutartį reikėtų keisti. Toks keitimo inicijavimas galėtų turėti įtakos hipotekos kreditoriaus interesams.

29.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. M. prašo jį atmesti, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

29.1.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi Taisyklėmis, skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. splaio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos. Šiuo atveju jokia privaloma viešosios teisės procedūra nebuvo apeita. Skunde nepagrįstai nurodyta, kad valstybinės žemės sklypo nuomininkams nėra suteikta teisė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi žemės sklypu nustatymo (Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnis). Šiuo atveju jokia išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka neturėjo būti taikoma, tiek ieškovės ieškinys, tiek atsakovų priešieškinis yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, todėl bylą nagrinėję teismai nepadarė jokių proceso teisės normų pažeidimų. Byloje buvo sprendžiamas klausimas ne tik dėl valstybinės žemės nuomininkų naudojimosi tvarkos, bet ir kiti reikalavimai, kuriuos nagrinėja bendrosios kompetencijos teismas, o ne Nacionalinė žemės tarnyba ir šiuo atveju vyrauja civiliniai teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2008 kaip tik buvo sprendžiamas klausimas, kai valstybinės žemės nuomininkai prašė nustatyti naudojimosi tvarką pagal jų parengtus planus, naudojimosi tvarka buvo nustatyta pagal ieškovo pateiktą projektą, nesant jokio kompetentingo viešosios teisės subjekto sprendimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-286/2008 patvirtinta, kad, esant nesutarimui tarp valstybinės žemės sklypo nuomininkų dėl naudojimosi tvarkos, nuomininkai turi teisę pagal savo parengtus projektus reikšti reikalavimus teismui ir prašyti nustatyti naudojimosi tvarką.

29.2.                      Detalusis planas buvo skirtas išorinėms žemės sklypo riboms suformuoti, juo nebuvo pasiūlyti privažiavimo prie kiekvieno savininko pastatų nuo bendro įvažiavimo į žemės sklypą sprendiniai, nėra pažymėtų vietų (bendrai naudojamų žemės sklypo dalių), per kurias kiekvienas statinių savininkas galėtų patekti prie jo nuosavybės teise turimam pastatui (patalpai) eksploatuoti individualiai pažymėtų žemės sklypo dalių, nes yra likęs nepaskirstytas 3593 kv. m plotas, po detaliajame plane esančia lentele „sklypo eksplikacija“ yra pastaba, kurios 3 punkte nurodyta, kad nuomojami bendrosios nuosavybės teise žemės plotai nustatomi savininkų bendru susitarimu. Nesuprantama, kokį teisėtą lūkestį dėl žemės sklypo naudojimosi turėjo ieškovė, jei detaliajame plane nebuvo nurodyta jokia naudojimosi tvarka, priešingai – nurodoma, kad nuomojami bendrosios nuosavybės teise žemės plotai nustatomi bendru susitarimu tarp savininkų. Ieškovės pateiktame naudojimosi tvarkos plane siūlomos naudotis žemės sklypo dalys keliems nuomininkams neatitinka plotų, nurodytų valstybinės žemės nuomos sutartyse.

29.3.                      Ieškovės argumentas, kad UAB „Arvytra“ patekimo į patalpas problema turi būti išsprendžiama suteikiant teisę tik jai, bet ne visiems į žemės sklypą atvykusiems asmenims naudotis formuojamu keliu, yra visiškai naujas, ieškovė jo nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), todėl šios naujos aplinkybės negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29.4.                      Ieškovė savo pastatytų statinių – tvorų – teisėtumą sieja su ta aplinkybe, kad, jos vertinimu, teisėtomis jas pripažino Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25  d. nutartimi. Su tuo sutikti negalima, nes dėl šių statinių ieškovei buvo surašytas savavališkos statybos aktas bei nurodymas juos pašalinti, o Šiaulių apygardos administracinis teismas, sprendime konstatuodamas, kad tvoros aukštis yra sumažintas, laikė, kad padariniai pašalinti. Tačiau šiuo atveju tvorų pastatymo neteisėtumas kyla ne iš tvorų kaip statinių neatitikties statybos normas reglamentuojantiems aktams, o iš to, jog pastatytomis tvoromis yra pažeidžiama (apribojama) kitų sklypo nuomininkų teisė naudotis tuo sklypu. Ieškovė naujai pastatė betono ruošimo aikštelę ir tvoras bendrojo naudojimo teritorijoje po to, kai Šiaulių apygardos teisme buvo apeliacine tvarka nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-108-949/2016 pagal UAB „Arvytra“ ieškinį ir prie ieškinio pateiktą žemės sklypu naudojimosi tvarkos planą, nesant nustatytos ieškovei ar kokiam kitam nuomininkui nuosavybės teise turimiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams ar jų grupėms eksploatuoti reikalingos ar individualiai naudojamos žemės sklypo dalies, nederindama statinių statymo vietos su kitais bendrai valstybinės žemės sklypą nuomojančiais nuomininkais, kuriems aktualus bendro kiemo naudojimas. Ieškovė pati sukūrė situaciją, kad pagal 2002 m. žemės sklypo planą visiems nuomininkams tapo nebeįmanoma įprastai naudotis žemės sklypu tokiu būdu, kokiu naudojosi, ar pagal matininko G. L. parengtus dalies nustatymo planus (pirminį ar patikslintą). Naujų statinių ar įrenginių priklausinių statyba, taip pat atitvarų ar tvorų bei kiemo aikštelių statyba galima tik atitinkamam nuomininkui išnuomotoje žemės sklypo dalyje, o ne bendro naudojimo teritorijoje ar kitam nuomininkui išnuomotoje žemės sklypo dalyje. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė išsamius motyvus, kodėl ieškovės pastatyti statiniai valstybiniame žemės sklype pažeidžia kitų nuomininkų interesus, išsamiai nurodė argumentus, kodėl būtent atsakovų, o ne ieškovės pateiktas planas atitinka Taisyklių 8 punkto reikalavimus, t. y. kiekvienam nuomininkui užtikrinama teisė naudotis pastatais (statiniais) pagal tiesioginę jų paskirtį.

29.5.                      Kasacinio skundo teiginiai apie bendro privažiavimo kelių nustatymą, patekimą į patalpas bei naudojimąsi automobilių stovėjimo aikštele yra fakto klausimai, tačiau niekaip nepagrindžia ir neįrodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė vienokį ar kitokį materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimą ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

29.6.                      Hipotekos kreditoriui įkeista žemės sklypo dalis yra 2,50 ha, teismams tenkinus atsakovų priešieškinį, ieškovės nuomojama žemės sklypo dalis sumažėja iki 2,6764 ha. Svarbu tai, kad hipotekos kreditoriui buvo įkeista turtinė teisė į idealiąsias sklypo dalis, o ne į konkrečią valstybinio žemės sklypo dalį, todėl akivaizdu, kad hipotekos kreditoriaus teisės nėra niekaip pažeidžiamos ir tai jam neturi jokios įtakos, nes įkeistas plotas nesumažėja. Skundžiamoje nutartyje nepasisakyta dėl ieškovės hipotekos kreditoriaus materialiųjų teisių ar pareigų, todėl kasacinio skundo teiginys, kad neva šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, yra nepagrįstas.

30.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Arvytra“ prašo jį atmesti, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1.                      Pati ieškovė nusprendė ginti savo teises teisme, o ne prašyti Nacionalinės žemės tarnybos perskirstyti žemės sklypo dalis su konkrečia vieta ginčo žemės sklype, o dabar teikia kasacinį skundą, kuriame nurodo, jog neva ieškinį pateikė nepagrįstai ir teismas jo net neturėjo priimti. Akivaizdu, kad ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis ir dėl šios priežasties teismas turėtų skirti baudą CPK 95 straipsnio nustatyta tvarka, o 50 procentų iš šios baudos skirti kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims.

30.2.                      Taisyklės yra specialus teisės aktas, tačiau šis teisės aktas nedraudžia teismui spręsti kylančių šalių ginčų. Ieškovė iškraipo ir netinkamai aiškina teisės aktus, reglametuojančius valstybinės žemės sklypo dalių nuomą ir detaliojo plano reikšmę. Teisės akto leidėjas nekalba, kad žemės sklypo dalys taip pat turi būti nustatytos ir suformuotos detaliuoju planu – tik paprastu žemės sklypo planu, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Žemės sklypo plane privažiavimo keliai prie savarankiškai funkcionuojančių pastatų nepažymėti, todėl laikoma, kad visiems valstybinės žemės sklypo nuomininkams yra išnuomotos idealiosios dalys, todėl kiemas turi būti naudojamas bendrai. Tai konstatavo ir trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. gegužės 15 d. raštu (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ginčas kilo būtent dėl to, kad ieškovė nesilaikė nusistovėjusios tvarkos ir savavališkai užkirto atsakovei UAB „Arvytra“ galimybę naudotis jai priklausančiu turtu.

30.3.                      Tai, kad mažėja ieškovei išnuomoto žemės sklypo ploto dalis, neturi esminės reikšmės, nes Taisyklės nenustato, jog žemės sklypo dalis negali keistis pasikeitus pastatų plotui dėl naujų statybų arba nugriovus dalį pastatų, juolab ploto pokytis yra labai nedidelis. Nuomos sutarčių pakeitimas dėl pasikeitusio nuomojamo žemės sklypo dalies ploto ir konkrečios vietos žemės sklype teismo sprendimo pagrindu būtų privalomas visiems byloje dalyvavusiems asmenims.

30.4.                      Detaliojo plano sprendiniuose nebuvo nustatyta, kad visa teritorija po betono mazgu naudosis tik ieškovė. Privažiavimo keliai prie savarankiškai funkcionuojančių pastatų nebuvo pažymėti, todėl laikoma, kad visiems valstybinės žemės sklypo nuomininkams yra išnuomotos idealiosios dalys, taigi kiemas turi būti naudojamas bendrai.

30.5.                      Pažymėtina, kad administracinėje byloje niekada nebuvo ginčijamas tvorų, kokios buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre, teisėtumas, buvo nagrinėjamas tik skundas dėl Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmų teisėtumo, t. y. teisėtai ar ne buvo pratęstas ieškovei terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti, todėl sprendimas administracinėje byloje neturi jokios prejudicinės ar įrodomosios reikšmės šioje byloje. Nei dėl tvorų, nei dėl betono ruošimo aikštelės pastatymo jokių valstybės institucijų nurodymų ieškovė nebuvo gavusi – ieškovė buvo įpareigota įrengti paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą. Taigi, tvoras ir betono ruošimo aikštelę ieškovė įsirengė savavališkai, pažeisdama nuomos sutartį ir kitų žemės sklypo nuomininkų teises. Ieškovė sąmoningai, žinodama, kad yra ginčas dėl žemės sklypo dalių teisme, kad nauji statiniai trukdys kitiems žemės sklypo nuomininkams patekti į jiems priklausančias patalpas (tvora ir betono ruošimo aikštelė pastatyta toje pačioje vietoje, kurioje buvo sudėti betoniniai rentiniai ir kuriuos įsigaliojusiu teismo sprendimu ieškovė jau buvo įpareigota pašalinti), pasistatė naujus statinius jau esant bylai teisme.

30.6.                      Teismai vadovavosi tiek Taisyklių nuostatomis, tiek racionalumo, tiek patogumo kriterijais. Kasaciniame skunde ieškovė iš esmės pripažįsta, kad jos parengtas planas neužtikrina atsakovei UAB „Arvytra“ galimybės patekti savo transporto priemonėmis į nuosavybės teise priklausančias patalpas ir iš dalies sutinka su atsakovų parengto plano sprendiniu, kad šiai atsakovei būtų sudaryta galimybė patekti į savo patalpas.

30.7.                      Teismų sprendimai nesukėlė jokių pasekmių hipotekos kreditoriaus teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, kad kreditorius dėl to pats į teismą ir nesikreipė. Apie šias aplinkybes ieškovei buvo žinoma viso teisminio nagrinėjimo metu, tačiau ji į bylą kaip trečiojo asmens kreditoriaus neįtraukė ir teismo to padaryti neprašė. Atsakovės nuomone, ieškovė piktnaudžiauja procesu ir jai skirtina bauda.

31.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. S. ir K. S. bei trečiasis asmuo UAB „Ausnė“ prašo jį atmesti, priteisti trečiajam asmeniui UAB „Ausnė“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

31.1.                      Ieškovė nepagrįstai Taisyklių nuostatas aiškina taip, kad jos neva numato privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Tokių nuostatų Taisyklėse ir (ar) kituose teisės aktuose nėra. Todėl bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto. Toks argumentas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo ieškovės keliamas, ieškovė pati pateikė ieškinį dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarkos nustatymo tiesiai teismui.

31.2.                      Šios bylos situacija skiriasi nuo kasaciniame skunde aptariamų teismų praktikos pavyzdžių tuo, kad šiuo atveju žemės sklypo dalys jau kompetentingos institucijos sprendimu yra išnuomotos nuomininkams, tik nenustatyta konkreti jų vieta, privažiavimo keliai ir t. t. Tai, kad tokiu būdu gali būti nustatoma naudojimosi valstybiniu žemės sklypu tvarka, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2008.

31.3.                      Detalusis planas ir jame žemės sklypo nuomininkų parašais patvirtintos „tarpusavio susitarimu pasidalintų žemės plotų ribos“ (pažymėta mėlyna taškuota linija) negali būti laikomas nei šalių susitarimu dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nei kaip nors įrodančiu vėliau susiklosčiusią faktinę naudojimosi sklypu tvarką. Skirtingai, nei nurodoma kasaciniame skunde, Taisyklių 8 punktas nenustato, kad naudojamos žemės sklypo dalys kiekvienam pastatui eksploatuoti turi būti nustatomos pagal detalųjį planą.

31.4.                      Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie ieškovei išnuomoto sklypo sumažėjimą nustačius atsakovų pasiūlytą naudojimosi tvarką nepagrįstai pateikiama kaip trūkumas, būdingas vien tik atsakovų pasiūlytai naudojimosi tvarkai. Pagal ieškovės siūlytą tvarką jai išnuomotas žemės plotas taip pat sumažėjo. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, jog nagrinėjamoje situacijoje, esant poreikiui suderinti daug asmenų interesus, toks nukrypimas nuo sutartimis išnuomotų dalių neišvengiamas, tačiau nėra neteisėtas.

31.5.                      Ieškovė, iškeldama savo kaip žemės sklypo nuomininkės (akcentuodama esanti didžiausia šio sklypo nuomininkė, lyg šis faktas jai suteiktų daugiau teisių nei mažesniems pagal sklypo ir statinių plotą šios bylos dalyviams) bei kaip statinių savininkės interesus tiek prieš žemės sklypo savininkės (valstybės), tiek ir prieš kitus šio sklypo nuomininkus bei jame esančių statinių savininkus, neteisėtai pastatė ginčo tvoras ir aikštelę, šias teismai ir įpareigojo nugriauti. Ieškovės pozicija grindžiama netinkamu su Nacionaline žemės tarnyba pasirašytos žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimo aiškinimu, nepagrįstai plečiamu Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono Aplinkos apsaugos departamento Kontrolės organizavimo skyriaus privalomojo nurodymo aiškinimu, Statybų inspekcijos sprendimų suabsoliutinimu bei visišku sklypo bendranuomių valdymo teisių bei jų, kaip statinių savininkų, teisių ignoravimu. Ginčo statiniai pastatyti ne tik pažeidžiant atsakovų nuosavybės teises į valstybiniame sklype esančius jų statinius bei sklypo valdymo teises, kylančias iš valstybinės žemės nuomos sutarčių, bet ir neturint žemės sklypo patikėtinio sutikimo. Ieškovė nepagrįstai statinių teisėtumo klausimą priskiria vien tik viešosios teisės normoms, reglamentuojančioms statybų procesą, teigdama, kad kompetenciją spręsti šių normų pažeidimo klausimą teturi tik Statybų inspekcija. Ginčo statinių neteisėtumas atsakovų priešieškinyje bei skundžiamuose teismų sprendimuose buvo konstatuotas remiantis ne tik viešosios, bet ir privatinės teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės bei valdymo teisių pažeidimo gynimą (CK 4.93 straipsnio 1, 2 dalys, 4.34 straipsnio 1, 2 dalys).

31.6.                      Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad leidimas patekti į atsakovės UAB „Arvytra“ patalpas per ieškovės betono mazgą turėtų būti suteiktas vien tik šiai atsakovei. Iki šalių ginčo ieškovei netrukdė buvusi faktinė situacija, kai pro tą betono mazgą galėjo važiuoti bet kas.

31.7.                      Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad teismai nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje hipotekos kreditoriaus materialiųjų teisių ir pareigų, tokiems teiginiams pagrįsti nepateikta įrodymų, jais ieškovė nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, kreditorius nepareiškė apie savo teisių pažeidimą, šioje civilinėje byloje nebuvo sprendžiami tokie šalių reikalavimai, kurie galėtų turėti įtakos hipotekos kreditoriaus teisėms.

32.       Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo jį atmesti, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

32.1.                      Atkreiptinas dėmesys, kad valstybinės žemės patikėtinis priima sprendimą dėl dalių dydžio nustatymo pagal nuomininkų pateiktą planą (Taisyklių 34.3 papunktis, 441, 45 punktai), bet ne dėl statiniams eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių pažymėjimo plane. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2008 patvirtina, kad teismai tvirtina naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarkas. Valstybinės žemės nuomininkai turi teisę kreiptis į kvalifikaciją turintį matininką, kad šis Vyriausybės nustatyta tvarka parengtų naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planą (statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypo dalis nustatytų pagal Taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatas). Įprastai visi vieno valstybinės žemės sklypo nuomininkai parengia vieną naudojimosi žemės sklypu dalių nustatymo planą, jį patvirtina savo parašais. Nagrinėjamu atveju yra ginčas, todėl, teismui išsprendus ginčą, valstybinės žemės patikėtinis, kaip ir reglamentuoja skunde paminėti teisės aktai, priims administracinį sprendimą (įsakymą), kuriame pagal teismo sprendimu patvirtintą planą nustatys kiekvienam statiniui ar statinių grupei (bet ne nuomininkui) eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį ir nurodys plotą, taip pat priims sprendimą dėl nuomos sutarčių (keitimo, papildymo).

32.2.                      Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, esant nekonkrečiam sklypo planui, turi būti remiamasi detaliuoju planu, nes teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybinės žemės nuomą, tokia sąlyga nenurodyta. Pažymėtina, kad jokio susitarimo ieškovė nėra pasirašiusi, detaliajame plane nurodytas plotas nėra išnuomotas, detaliojo plano sprendiniais privažiavimo klausimai prie atskirų pastatų apskritai nebuvo spręsti, tvorų statymo vietos taip pat nebuvo nustatytos ir pažymėtos, todėl ieškovė neturėjo teisės vadovautis tokiu detaliuoju planu statydama tvoras ar betono ruošimo aikštelę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo keisti supaprastinta tvarka parengto detaliojo plano. Valstybinės žemės patikėtinis 2016 m. rugsėjo 29 d. susitarimu pakeitė valstybinės žemės nuomos sutarties 4 punktą ir leido statyti tik tokius naujus statinius ir įrenginius, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui ir kurių statyba neprieštarauja nustatytam teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimui. Naujų statinių ar įrenginių priklausinių statyba, taip pat ir atitvarų ar tvorų bei kiemo aikštelių statyba galima tik atitinkamam nuomininkui išnuomotoje žemės sklypo dalyje, o ne bendrojo naudojimo teritorijoje ar kitam nuomininkui išnuomotoje žemės sklypo dalyje. Todėl nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad teismas nepagrįstai sprendė griauti tvoras. Teisė statyti statinius valstybinės žemės sklype nėra absoliuti ir nesuteikia teisės piktnaudžiauti. Tai, kad tvora, kaip statinys, savaime negali būti laikoma neteisėtu statiniu ar tokiu, kurį draudžia statyti valstybinės žemės nuomos sutartis, kad jai statyti nereikia statybą leidžiančio dokumento, nesuponuoja išvados, kad tvoros gali būti statomos bet kurioje bendrai naudojamo valstybinės žemės sklypo vietoje, panaikinant galimybę patekti į kitų nuomininkų patalpas, pažeidžiant jų teises, ribojant jų galimybę naudotis savo turtu.

32.3.                      Nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo pareikšta reikalavimų, kurie galėtų turėti įtakos hipotekos kreditoriaus teisėms, nes joje nebuvo nagrinėjami nuomos sutarčių nutraukimo, žemės sklypo padalijimo į atskirus vienetus ar sujungimo klausimai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ar Taisyklių 8 punkto nuostatos taip pat nereikalauja, kad žemės sklypo dalių nustatymo planas būtų derinamas su hipotekos kreditoriumi, kuriam įkeista dalies žemės sklypo nuomos teisė. Nėra pagrindo teigti, kad hipotekos kreditoriaus teisės buvo pažeistos ar kad hipotekos kreditoriaus neįtraukimas į bylą daro teismo sprendimą absoliučiai negaliojantį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl valstybinės žemės nuomininkų teisės nustatyti naudojimosi išnuomota valstybine žeme tvarką tarpusavio susitarimu

 

33.       Kadangi valstybinė žemė yra valstybės ilgalaikis materialusis turtas (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tai, kalbant apie valstybinės žemės naudojimą, valdymą ir disponavimą, būtina pabrėžti, kad viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti. Viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019, 24 punktas).

34.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014).

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas. Valstybės žemės perleidimo santykių įstatyme įtvirtintu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013).

36.       Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

37.       Pagal CK 6.545 straipsnio 1 dalį pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje nurodytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (CK 6.546 straipsnis).

38.       Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektų, turinčių teisę išnuomoti valstybinę žemę, ratas, o 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė, išskyrus minėto straipsnio 6–9 dalyse nustatytus atvejus, išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį. Valstybinės žemės išnuomojimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

39.       CK 6.551 straipsnyje taip pat nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu, išskyrus atvejus, kai ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

40.       Iš aptartų teisės normų analizės darytina išvada, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu gali būti išnuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, kai ji užstatyta šiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais, tačiau tik tokio ploto, kuris būtinas šiems statiniams pagal tiesioginę jų paskirtį eksploatuoti. Be to, išnuomojamos valstybinės žemės sklypas turi būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka.

41.       Įgyvendinant Žemės įstatymo nuostatas, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 buvo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės. Pažymėtina, kad ginčui taikytinos šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos nuostatos, t. y. ginčo nagrinėjimo metu galiojančios redakcijos nuostatos. Šių Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad vadovaujantis minėtomis Taisyklėmis išnuomojami Taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.4 punktuose nurodyti naudojami žemės sklypai, užstatyti šiuose punktuose nurodytais asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžinieriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji pastatai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

42.       Pagal Taisyklių 31 punktą išnuomojamo žemės sklypo ribos ir dydis nustatomi tokia pat tvarka, kaip ir parduodamų žemės sklypų pagal Taisyklių 3–6 punktų nuostatas. Taisyklių 32 punkte nustatyta, kad jeigu gyvenamasis namas ar kitas statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (pagrindinis daiktas), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemė sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams išnuomojamos atitinkamos nuomojamo žemės sklypo dalys; kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito statinio arba įrenginio išnuomojamo žemės sklypo dalis nustatoma pagal Taisyklių 7 punktą valstybinės žemės nuomotojo sprendimu.

43.       Atitinkamai pagal Taisyklių 3 punktą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

44.       Pagal Taisyklių 7 punktą, kuris, vadovaujantis Taisyklių 32 punktu, taikytinas ir valstybinės žemės nuomos atveju, jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (pagrindinis daiktas), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama bendrosios nuosavybės teise valdoma žemės sklypo dalis nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.

45.       Kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri objektai (pagrindiniai daiktai), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti. Išnuomojamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal žemės sklypo planą Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka (Taisyklių 33 punktas).

46.       Taisyklių 8 punkte įtvirtinta, kad kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri objektai (pagrindiniai daiktai), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti. Parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka parengtą parduodamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje (toliau – žemės sklypo planas), kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas.

47.       Taisyklių 8 punkte taip pat nustatyta, kad, valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingą atskirą žemės sklypo dalį, turi būti siekiama, kad ši dalis būtų taisyklingos formos, vientisa, kad kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, ir tokio ploto, kad būtų užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Jeigu žemės sklype, be kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies, išskiriamas ir bendras visiems (ar keliems) žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingas žemės plotas (plotai) – bendro naudojimo plotas: kiemas, automobilių stovėjimo vieta, žalia veja, žaidimų aikštelė ir kita, šis bendro naudojimo plotas paskirstomas proporcingai kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui, kuriam išskirtas bendro naudojimo plotas, išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir parduodamas statinių ar įrenginių, kuriems išskirtas šis bendro naudojimo plotas, savininkams, o jeigu statiniai ar įrenginiai priklauso keliems asmenims, – šių statinių ar įrenginių bendraturčiams. Žemės sklype esantis bendro naudojimo plotas (plotai) išskiriamas tik tiems žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams, kuriems eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį bendro naudojimo ploto reikia. Valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį, turi būti užtikrinamas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į kiekvienam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį. Žemės sklypo plane nurodyta žemės sklypo dalis nuo įvažiavimo į žemės sklypą iki kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti išskirtos atskiros žemės sklypo dalies laikoma visiems žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams reikalingu bendro naudojimo plotu. Jis paskirstomas proporcingai kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir parduodamas šių statinių ar įrenginių savininkams, o jeigu statiniai ar įrenginiai priklauso keliems asmenims, – šių statinių ar įrenginių bendraturčiams. Kai savarankiškai funkcionuojantis statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), pagal šio punkto nuostatas žemės sklypo plane išskirta šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis (išskirta atskira šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalinga dalis ir bendro naudojimo ploto dalis, jeigu tokia dalis šiam statiniui išskirta) parduodama statinio ar įrenginio bendraturčiams, kiekvieno bendraturčio dalies dydį nustatant pagal Taisyklių 7 punktą (Taisyklių 8 punktas).

48.       Kaip matyti iš aptartų Taisyklių nuostatų (Taisyklių 3, 7, 8, 28, 31–32 punktai), būtent atitinkama valstybės institucija, kuri atstovauja valstybei sudarant valstybinės žemės nuomos sutartis, teisės aktų nustatyta tvarka nustato išnuomojamo valstybinės žemės sklypo dydį, kuris būtinas konkrečiam ant valstybinės žemės stovinčiam statiniui eksploatuoti, pagal nustatyta tvarka parengtą nuomojamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas, o jeigu žemės sklypas nuomojamas keliems vieno statinio bendraturčiams, tai jiems nuomojamos žemės sklypo dalys turi būti individualizuojamos.

49.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei CK, nei Žemės įstatymas, nei Taisyklės nesuteikia teisės valstybinės žemės sklypų nuomininkams patiems tarpusavio susitarimu nustatyti, kaip ir kokiomis dalimis jie naudosis valstybinės žemės sklypu. CK 4.75 straipsnio norma nustato bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teisę nusistatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką tarpusavio susitarimu, o nesusitarus – teismo tvarka, tačiau ši norma pagal analogiją negali būti taikoma valstybinės žemės nuomos atveju keliems nuomininkams nustatant jų naudojimosi tvarką, nes toks aiškinimas neatitiktų viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principų. Kaip minėta šios nutarties 34–35 punktuose, šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose; sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Jau minėta, kad pagal Taisyklių 32 punktą kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito statinio arba įrenginio išnuomojamo žemės sklypo dalis nustatoma valstybinės žemės nuomotojo sprendimu.

50.       Vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu ir nurodytais motyvais, kad valstybinės žemės nuomininkai negali patys spręsti, kokio ploto ir konfigūracijos valstybinės žemės sklypo dalis priskirtina prie jiems nuosavybės teise ar nuomos pagrindu valdomo statinio (jo dalies), nes tokią teisę turi tik valstybinės žemės nuomotojas, disponuojant ir valdant bei naudojant valstybės turtą leidžiama tik tai, kas tiesiogiai leidžiama teisės aktais, teisėjų kolegija išaiškina, kad valstybinės žemės nuomininkai, kai jiems yra išnuomotas vienas bendras sklypas tam tikromis dalimis, neturi teisės tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi jiems nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarkos, o jiems nesusitarus, tokia valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarka negali būti nustatoma ieškinio teisenos tvarka.

51.       Esant valstybinės žemės nuomininkų ginčui dėl jiems asmeniniam naudojimui priskirtinos valstybinės žemės sklypo dalies, jie turėtų administracine tvarka kreiptis į valstybinę žemę nuomojančią instituciją dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties keitimo, tikslinimo pagal pirmiau aptartas Taisyklių nuostatas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą valstybinės žemės sklypai išnuomojami tik tokio dydžio, kuris būtinas valstybinėje žemėje esančiam privačios nuosavybės teise priklausančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti pagal tiesioginę jo paskirtį, todėl, pasikeitus faktinei situacijai (nugriovus statinį, teisėtai pastačius naują statinį ar pan.), privalo būti keičiamos ar nutraukiamos valstybinės žemės nuomos sutartys, atitinkamai keičiant nuomojamo žemės sklypo dydį. Valstybinės žemės sklypo nuomininkas, nesutikdamas su valstybinę žemę nuomojančios institucijos sprendimu, gali tokios institucijos veiksmus skųsti teismui teisės aktų nustatyta tvarka.

52.       Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Žemės įstatymo ir Taisyklių nuostatas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomą, dėl to nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, patvirtino valstybinės žemės nuomininkų (ieškovės ir atsakovų) naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarką. Dėl šios priežasties naikintinos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas atsakovų priešieškinis ir patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis palikti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą, dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – atsakovų priešieškinio dalis dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarkos patvirtinimo atmestina.

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo keliamus antrąjį ir ketvirtąjį teisės aiškinimo klausimus dėl žemės sklypo dalių dydžio valstybinės žemės nuomininkams nuosavybės teise priklausantiems statiniams aptarnauti nustatymo ir nustatytino nuomojamų žemės sklypo dalių dydžio kriterijų reglamentuoja Taisyklių 8 ir kiti pirmiau aptarti punktai, kuriais remdamasis valstybinės žemės nuomotojas administracine tvarka ir turės nustatyti ieškovei ir atsakovams nuomojamas žemės sklypo dalis pagal parengtus planus. Atmetus ieškovės ir atsakovų reikalavimus dėl naudojimosi nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarkos nustatymo, nėra pagrindo pripažinti esant trečiojo asmens, kuriam ieškovė yra įkeitusi nuomojamų žemės sklypų nuomos teisę, teisių pažeidimo jo neįtraukus į bylos nagrinėjimą. Plačiau šiais klausimais teisėjų kolegija nepasisako, kadangi pripažinus, jog teismai negalėjo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos, ir panaikinus šią teismų sprendimo ir nutarties dalį, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, šie kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

 

Dėl teisės statyti statinius valstybinės žemės sklype, kuris išnuomotas keliems nuomininkams neindividualizavus jiems naudoti tenkančių sklypo dalių

 

54.       Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl ieškovės valstybinės žemės sklype pastatytų statinių – tvorų ir aikštelės, kurių dalį bylą nagrinėję teismai, tenkindami atsakovų priešieškinio reikalavimą, įpareigojo nugriauti, teisinio statuso. Ieškovė šių savo statinių teisėtumą grindžia išimtinai atitiktimi statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų nuostatoms, tačiau, kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, tokiu atveju, kai statyba vykdoma ne privačiame, o valstybinės žemės sklype, kuris, be kita ko, išnuomotas ne tik statytojai (ieškovei), bet ir kitiems nuomininkams, neišskiriant jiems individualiai naudotis tenkančių sklypo dalių, tokios statybos neteisėtumą lemia būtent sklypo savininkės (valstybės) ir bendranuomių teisių ir interesų pažeidimas.

55.       Teisinius santykius dėl statybos valstybės išnuomotoje žemėje reglamentuoja Taisyklių 30.7 punktas, kuriame nustatyta, kad išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai įtvirtinta nuomos sutartyje ir tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. Nuomos sutartyje nenurodytus pastatytus statinius ar įrenginius nuomininkas privalo nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą. Nors ieškovės nuomos sutartyje buvo įtvirtinta galimybė statyti naujus statinius, tačiau šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, sprendžiant dėl statinių griovimo, yra tai, kad sklypas išnuomotas keliems nuomininkams, neišskiriant jiems individualiai naudotis tenkančių sklypo dalių. Tokiu atveju aktualus CK 6.489 straipsnis, reglamentuojantis nuomininko naudojimąsi išsinuomotu daiktu. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nuomininkas privalo išsinuomotu daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams. Nuomininkas yra atsakingas nuomotojui ir kitiems nuomininkams už šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos vykdymą. Be to, nuomininkas yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikia teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, veiksmus (CK 6.489 straipsnio 3 dalis).

56.       Bylą nagrinėję teismai taip pat konstatavo ir CK 4.98 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (negatorinio ieškinio), taikymo sąlygas, nustatę faktines aplinkybes, jog, ieškovei išbetonavus aikštelę prieš UAB „Arvytra“ ir A. ir K. S. priklausančius statinius bei pastačius tvoras, UAB „Arvytra“ prarado galimybę įvažiuoti į savo patalpas, o įvažiavimas į A. ir K. S. priklausantį statinį tapo apsunkintas krovininiams automobiliams; be to, ieškovė pastatytą tvorą sujungė su A. ir K. S. priklausančiu statiniu.

57.       Atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą, kuriuo siekiama suderinti nuomotojo ir nuomininkų interesus, teisėjų kolegija pažymi, kad naujų statinių bendrai keliems nuomininkams išnuomotame valstybinės žemės sklype statyba negalima individualiai konkrečiam nuomininkui (statytojui) nepriskirtoje teritorijoje, nesant tam nuomotojo ir kitų nuomininkų sutikimo.

58.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisės gynimą bei valstybinės žemės nuomininko teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, spręsdami dėl ieškovės pastatytų statinių neteisėtumo ir tenkindami priešieškinio reikalavimą juos nugriauti, ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šias teismų procesinių sprendimų dalis.

59.       Kadangi kasaciniame skunde nepateikta argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyto servituto ieškovei priklausančios betono ruošimo aikštelės daliai, tai teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiuo klausimu nepasisako.

 

Dėl atsakovės UAB „Arvytra“ prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu

 

60.       Atsakovė UAB „Arvytra“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ieškovė piktnaudžiauja procesine teise, kasaciniame skunde teigdama, kad reikalavimas nustatyti naudojimosi išnuomotu valstybinės žemės sklypu tvarką nenagrinėtinas teisme, o šį klausimą turi išspręsti kompetentingas subjektas – Nacionalinė žemės tarnyba, nors pati buvo šioje byloje pareiškusi analogiško pobūdžio reikalavimą. Atsakovė prašo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

61.       CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

62.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

63.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė, kasaciniu skundu siekdama apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas atsakovių priešieškinio reikalavimas nustatyti naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarką, peržiūrėjimo, neprašė tenkinti jos ieškinio reikalavimo, nesielgė akivaizdžiai nesąžiningai, todėl jos elgesys nepripažintinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Dėl to atsakovės prašymas netenkintinas ir ieškovei netaikytinos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, reglamentuojamos CPK 95 straipsnio 2 dalyje.

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

64.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų priešieškinis ir patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka, bei ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintinos, dėl šios dalies reikalavimo priimtinas naujas sprendimas – atsakovų priešieškinio dalis dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarkos patvirtinimo atmestina, atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 93 straipsnio 5 dalis). Kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

65.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad galutinai išsprendus šią bylą ieškovės ieškinys liko atmestas, o priešieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies (tenkinti reikalavimai nugriauti dalį ieškovės statinių ir nustayti servitutą ieškovei priklausančiai aikštelei, tačiau atmestas reikalavimas nustatyti naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarką), teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei priteistina 50 proc. jos patirtų (tačiau neviršijančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš priešieškinį reiškusių atsakovų, atitinkamai šiems atsakovams ir jų pusėje veikusiam trečiajam asmeniui UAB „Ausnė“ priteistina po 50 proc. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovės. Atsakovui A. M., nereiškusiam priešieškinio, iš ieškovės priteistinas visų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

66.       Elektroninėje byloje nėra duomenų apie pirmosios instancijos teisme ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas.

67.       Bylos duomenimis, atsakovė UAB „Arvytra“ patyrė 1600 Eur atstovavimo išlaidų (išlaidos už plano rengimą, šio nepatvirtinus, neatlygintinos) pirmosios instancijos teisme. Remiantis tuo, kas išdėstyta šios nutarties 65 punktu, ieškovė turi jai atlyginti 800 Eur šių išlaidų.

68.       Atsakovas A. S. pirmosios instancijos teisme turėjo 700 Eur atstovavimo išlaidų ir sumokėjo 62 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį (ieškovė turi atlyginti 381 Eur), o trečiasis asmuo UAB „Ausnė“ – 1450 Eur atstovavimo išlaidų, kurias teismas pripažino pagrįstomis (ieškovė turi atlyginti 725 Eur).

69.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, 800 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 200 Eur už atstovavimą teismo posėdyje. Atsižvelgiant į pirmiau nustatytą proporciją, jai priteistina 537,50 Eur šių išlaidų atlyginimo iš priešieškinį reiškusių atsakovų A. S., K. S. ir UAB „Arvytra“ (po 179,17 Eur).

70.       Atsakovas A. M. apeliacinės instancijos teisme turėjo 950 Eur išlaidų advokatės pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovaujant teisme. Visų šių išlaidų atlyginimas buvo priteistas iš ieškovės apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir, bylos duomenimis, ieškovės šiam atsakovui jau sumokėtas.

71.       Trečiasis asmuo UAB „Ausnė“ nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patyrė 1631 Eur išlaidų advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovaujant teisme (ieškovė turi atlyginti 815,5 Eur). Atsakovė UAB „Arvytra“ patyrė 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai (ieškovė turi atlyginti 907,5 Eur).

72.       Ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą ir prašo priteisti 12 086,04 Eur išlaidoms advokato pagalbai atlyginti. Šių ieškovės advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Rekomendacijų 8.12 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl prašoma ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą atlyginimo suma sumažintina iki 3788,10 Eur ir pusė šios sumos, taip pat žyminis mokestis, lygiomis dalimis priteistina iš priešieškinį reiškusių atsakovų A. S., K. S. ir UAB „Arvytra“ (po 643,85 Eur).

73.       Atsakovas A. M. kasaciniame teisme turėjo 1000 Eur išlaidų advokatės pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

74.       Trečiasis asmuo UAB „Ausnė“ nagrinėjant bylą kasaciniame teisme patyrė 907,50 Eur išlaidų advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (ieškovė turi atlyginti 453,75 Eur). Atsakovė UAB „Arvytra“ patyrė 1089 Eur išlaidų advokato pagalbai (ieškovė turi atlyginti 544,5 Eur).

75.       Byloje taip pat yra duomenų, kad ieškovė įvykdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir sumokėjo 762 Eur atsakovui A. S., 3995 Eur – atsakovei UAB „Arvytra“, 3081 Eur – trečiajam asmeniui UAB „Ausnė“, 950 Eur – atsakovui A. M., 21,42 Eur – valstybei.

76.       Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį ir į tai, kas išdėstyta šios nutarties 67–75 punktuose, iš dalies atgręžtinas panaikintų teismo procesinių sprendimų dalių dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo vykdymas (CPK 760, 762 straipsniai).

77.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta šios nutarties 67–76 punktuose, iš viso ieškovei priteistina 823,02 Eur iš atsakovės K. S., 1204,02 Eur – iš atsakovo A. S., 2566,02 Eur – iš atsakovės UAB „Arvytra“, 1086,75 Eur – iš trečiojo asmens UAB „Ausnė“. Atsakovui A. M. priteistina 1000 Eur iš ieškovės.

78.       Apeliacinės instancijos teisme patirta 21,42 Eur, o kasaciniame teisme – 50,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). 14,51 Eur šių išlaidų priteistina į valstybės biudžetą iš ieškovės, po 11,97 Eur – iš priešieškinį reiškusių atsakovų A. S., K. S. ir UAB „Arvytra“.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo dalis tenkinti atsakovų UAB „Arvytra“ bei K. S. ir A. S. priešieškinio dalį ir nustatyti naudojimosi valstybiniu žemės sklypu, (duomenys neskelbtini), tvarką ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, išskyrus dalį, kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui A. M.. Panaikinti nurodytą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinio reikalavimą nustatyti naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarką atmesti.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Iš ieškovės UAB „Sodbeta“ (j. a. k. 145663442) priteisti 1000 (vieną tūkstantį) Eur atsakovui A. M. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ieškovei UAB „Sodbeta“ (j. a. k. 145663442) priteisti 823,02 Eur (aštuonis šimtus didešimt tris Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės K. S. (duomenys neskelbtini)1204,02 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturis Eur 2 ct) – iš atsakovo A. S. (duomenys neskelbtini) 2566,02 Eur (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt šešis Eur 2 ct) – iš atsakovės UAB „Arvytra“ (j. a. k. 300091070), 1086,75 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt šešis Eur 75 ct) – iš trečiojo asmens UAB „Ausnė“ (j. a. k. 145466128). 

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Sodbeta“ (j. a. k. 145663442) 14,51 Eur (keturiolika Eur 51 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš atsakovų A. S. (duomenys neskelbtini), K. S. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Arvytra“ (j. a. k. 145663442) po 11,97 Eur (vienuolika Eur 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai        Birutė Janavičiūtė

 

 

        Janina Januškienė

 

                

        Andžej Maciejevski