Civilinė byla  Nr. 2A-8-302/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 45.5; 121.21

 

 (S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. kovo 19 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,

kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Neringos Švedienės,

sekretoriaujant Margaritai Armalienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei Ingai Morkvėnienei,

trečiajam asmeniui S. V. ,

vertėjai Olgai Vostrenkovai,

 

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys A. M. , S. V. , dėl įsiskolinimo už šildymą ir karštą vandenį priteisimo.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 53-54; 129-130), prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5 292,06 Lt įsiskolinimo už šildymą bei karštą vandenį, tiektą atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Bute gyvena tretieji asmenys A. M. ir S. V. , jie už tiekiamą butui centralizuotą šilumos energiją bei karštą vandenį mokėjo nepilnai ir nereguliariai. Už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2007-11-30 susidarė įsiskolinimas 5 292,06 Lt sumai. Iš šios sumos A. M. nesumokėjo 2 945,87 Lt už centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį, o S. V. – 2 346,19 Lt. Kadangi nurodyto buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal Civilinio kodekso 6.384 str. ir 1.71 str. tarp ieškovo ir atsakovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta neterminuota energijos pirkimo-pardavimo sutartis.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog pareiga atsakyti kyla faktiniams buto nuomininkams, t.y. A. M. ir S. V. , nes būtent su jais konkliudentiniais veiksmais sudaroma sutartis dėl šilumos energijos tiekimo. Pagal CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šilumos energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtintos Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – Tvarka) 2 punktas numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Tvarkoje nustatyta speciali nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarka, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka vartotojui, o ne atsakovui. Taigi ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė. Ieškinys buto savininkui reiškiamas nepagrįstai. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms, ir negali būti atsakingas už nuomininko skolas, todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti įsiskolinimą vien tik nuosavybės teisės pagrindu (b.l. 79-81).

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 945,87 Lt skolos už šildymą. Priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio ir civilinę bylą dalyje dėl 2 346,19 Lt priteisimo nutraukė.

Teismas, laikydamas, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis dėl šilumos energijos tiekimo, nes gyvenamųjų patalpų, esančių Kalvarijų g. 159-89, Vilniuje, šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, šilumos energija faktiškai buvo patiekta į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą, sprendė, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei, todėl jis privalo atsiskaityti su ieškovu už šioms patalpoms tiektą šilumos energiją.

Teismas nenustatė, kad tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkai būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl individualiai aptartų sutarties sąlygų, todėl sprendė, kad nuomininkai netapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyviais. Pareiga šiuo atveju atsakyti kyla buto savininkui.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepimo argumentą, kad jis, nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, motyvuodamas tuo, kad pagal CK 2.36 str. 1 d. savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais, kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai, todėl sudarydama, vykdydama ar nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Būtent atsakovui, o ne ieškovui kyla pareiga domėtis savo turtu, prižiūrėti, kaip ir kokiu pagrindu yra naudojamas atsakovui priklausantis turtas, ir ar tvarkingai yra mokami mokesčiai (t. y. ar nepažeidžiamos paslaugų tiekėjų teisės), ar vykdomi savivaldybės priimti įsakymai dėl nuomos sutarčių sudarymo ir pan. Atsakovas yra viešas juridinis asmuo, yra atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų, jam keliami padidinto budrumo reikalavimai, todėl jis, tvarkydamas tiek viso miesto ūkį, tiek ir socialinio būsto fondą, privalo būti itin budrus ir rūpestingas (CK 1.5 str.).

Teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą dalyje dėl 2 346,19 Lt priteisimo, bylą šioje dalyje nutraukė.

Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes.

Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kadangi šioje byloje teismas nustatė, kad nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovui suteiktas paslaugas, o šiuo atveju teismas pripažino, kad tretieji asmenys iš dalies mokėjo ieškovui už jo teikiamas paslaugas, taigi skiriasi bylos faktinės aplinkybės.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimis, palankiomis ieškovui, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuris palankus atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas siekiant nesudaryti prielaidų skirtingos praktikos formavimuisi ir būtų priimtas sprendimas, atitinkantis aukštesnės instancijos teismo suformuotą praktiką.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčo santykių nereguliuoja Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos. Teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis energijos vartotojas, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška.

Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyviu gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir nuomininkas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytini buto nuomininkai, kurie ir turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (Civilinio kodekso 6.388 str.), kadangi pats ieškovas įsiskolinimą paskaičiuodamas fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdamas buto nuomininkams, tam tikrą laikotarpį buto nuomininkams apmokant sąskaitas už šilumos energiją ir kt., savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkai.

Teismas padarė neteisingą išvadą, jog savivaldybė, nuomodama būstą, dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, vykdo nekomercinę veiklą.

Atsakovas, palaikydamas pirmosios instancijos teisme pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į šį teismą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė tokį jo prašymą, nes jis yra susijęs su teisės aktų aiškinimu ir jų taikymu.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Nurodo, kad Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininko tarpusavio santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008 yra suformavęs precedentą, jog, nesudarius rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, už šilumos energijos paslaugas turi atsiskaityti patalpų savininkas. Teismas pagrįstai priteisė skolą iš atsakovo, nes tretieji asmenys nesikreipė į ieškovą ir nesudarė individualios šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties. Naudojimosi ieškovo teikiamomis paslaugomis fakto nepakanka tam, kad nuomininkus būtų galima pripažinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi bei iš jo reikalauti atsiskaityti su šilumos tiekėju. 1999-12-02 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr.2105V negalima laikyti susitarimu vien todėl, kad pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinės sutarties, joks asmuo nėra kreipęsis į ieškovą dėl sutarties sudarymo.

Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą,  nes Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr.876 patvirtinta tvarka nekonkuruoja su Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių normomis, nes jos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius ir nėra pagrindo tvirtinti, kad ginčijamuose ūkio ministro įsakymuose turėjo būti nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuo 1999-12-31 nuosavybės teise priklauso butas, esantis Kalvarijų g. 159-89, Vilniuje (b.l. 34-35). Pagal UAB „Verkių ūkis“ 2007-07-05 pažymos duomenis nurodytu butu naudojasi nuomos pagrindais A. M. ir S. V. , registracijos data 1985-10-22 (b.l. 31). Už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2007-11-30 susidarė 5 292,06 Lt įsiskolinimas (b.l. 5-6). Tretysis asmuo S. V. 2 346,19 Lt įsiskolinimą padengė (b.l. 136, 143). Ieškovas atsisakė nuo reikalavimo priteisti 2 346,19 Lt (b.l. 146-147). Rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar bute gyvenusių nuomininkų laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2007-11-30 nebuvo sudaryta.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovas kaip buto savininkas yra atsakingas už butui tiektos šilumos energijos apmokėjimą už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2007-11-30, ir tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį iš dalies.

Apeliantas skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę – savivaldybę, t.y. skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių (Civilinio kodekso 6.383-6.391 straipsniai),  šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos - Šilumos ūkio įstatymas, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Tokiu būdu, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Tokia išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“ byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė).

Minėtoje teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju buvęs nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šilumos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų; šio straipsnio 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30).

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas su buto nuomininkais buvo sudaręs šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).

Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra speciali teisės norma šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje trečiųjų asmenų (gyvenamųjų patalpų nuomininkų) šilumos energijos vartotojais, atsakingais tiekėjui, negalima.

Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko - Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, o ne tarp energijos tiekėjo ir buto nuomininko – faktinio šilumos vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).  

Apelianto argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, nes juo naudojosi buto nuomininkai, ieškovas apeliantui niekada nepateikė sąskaitų apmokėjimui už šilumos energiją, nepakeičia atsakovo pareigos pagal aukščiau nurodytas įstatymines nuostatas atsakyti už jam nuosavybės teise turimam butui tiektą šilumos energiją. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta. Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkai sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkai atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta  civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad Aukščiausiais teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Kadangi nagrinėjama byla yra visiškai analogiška bylai, išnagrinėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija yra saistoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių. Dėl nurodyto nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodomomis ankstesnėmis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2005-04-25 nutartimi byloje Nr. 3K-3-269/2005, 2004-06-23 nutartimi byloje Nr. 3K-3-392/2004), kadangi po nurodomų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė, priėmus jau minėtą civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir vėliau priimtoje 2009-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 Aukščiausiasis Teismas šios praktikos toliau nuosekliai laikosi. Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės  prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d., nes įvertinus aukščiau nurodytus argumentus dėl ieškinio pagrįstumo, teismų praktiką analogiškose bylose, esminių neatitikimų tarp minėtų norminių aktų ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatų nenustatyta.

 

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                               Romualda Janovičienė

 

 

Kolegijos teisėjai                                                                     Algirdas Auruškevičius   

 

 

                                                                                                 Neringa Švedienė