Civilinė byla Nr. 3K-3-4-969/2015

Proceso Nr. 2-01-3-02181-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.7, 44.5.2.17 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Auksės Poškuvienės ieškinį atsakovams K. M. ir L. M. dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Didmiesčio projektai“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Minsko projektai“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė Auksė Poškuvienė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų K. M. ir L. M. 82 882,02 Lt (24 004,29 Eur) skolos ir 8,06 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, vykdydama notarės pareigas, 2008 m. kovo 28 d. patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Minsko projektai“ už 6 872 512,34 Lt (1 990 417,15 Eur) pardavė UAB „Swedbank lizingas“ (tuometis pavadinimas – UAB „Hansa lizingas“) žemės sklypą, esantį Sporto g. 16, Vilniuje. Nurodytos sutarties šalys 2008 m. balandžio 1 d. pasirašė susitarimą dėl jos sąlygų pakeitimo, o 2008 m. balandžio 16 d. – perdavimo–priėmimo aktą. Šalių sutarimu 20 478,80 Lt (5931,07 Eur) atlyginimą notarei už šių dokumentų patvirtinimą per 5 dienas turėjo sumokėti UAB „Minsko projektai“, tačiau 2008 m. balandžio 17 d. sumokėjo tik 11 698,43 Lt (3388,10 Eur). Ieškovė 2008 m. kovo 31 d. patvirtino kitą pirkimo–pardavimo sandorį, pagal kurį UAB „Didmiesčio projektai“ už 9 860 044,60 Lt (2 855 666,30 Eur) pardavė UAB „Swedbank lizingas“ pastatus, esančius žemės sklype adresu Rasų g. 56A, Vilniuje. Pagal šios sutarties sąlygas 44 724,80 Lt (12 953,20 Eur) atlyginimą notarei per 5 dienas turėjo sumokėti UAB „Didmiesčio projektai“, tačiau to nepadarė. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, tenkindamas A. Poškuvienės pareiškimus, išdavė teismo įsakymus dėl skolų išieškojimo iš skolininkų UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“, tačiau pradėtas išieškojimas buvo baigtas antstolei konstatavus, jog tretieji asmenys neturi jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą. Ieškovė kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimu buvo nutrauktas, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ atsakingų asmenų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip skolininkų nesąžiningumas BK 208 straipsnio 1 dalies prasme. Ikiteisminio tyrimo metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atliko UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ ūkinių–finansinių veiklų tyrimus. Specialisto 2011 m. vasario 8 d. ir 19 d. parengtose išvadose konstatuota prasta įmonių finansinė būklė ir tai, kad jos neturi finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

Ieškovė teigia, kad atsakovai, būdami UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ akcininkais, prisiėmė įsipareigojimus atsiskaityti už jos patvirtintus dokumentus, nors žinojo, jog negalės jų įvykdyti, t. y. elgėsi netinkamai ir nesąžiningai, ieškovei padarydami žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad sprendimus parduoti turtą UAB „Swedbank lizingas“ visuotiniame akcininkų susirinkime priėmė UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ akcininkai – atsakovai L. M., K. M. ir dabar jau miręs A. K. Jie nusprendė parduoti žemės sklypą ir pastatus UAB „Swedbank lizingas“ bei sudaryti lizingo sutartis šiems sklypams išpirkti grįžtamosios išperkamosios nuomos būdu per 12 mėnesių terminą. Teismas konstatavo, kad UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ akcininkai dalyvavo įmonės valdyme, žinojo apie prastą šių įmonių finansinę padėtį, tačiau teigti, kad atsakovai veikė peržengdami jiems, kaip akcininkams, priskirtos kompetencijos ribas, nėra pagrindo. Teismas atsižvelgė į ieškovės parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad sandoriams sudaryti buvo reikalingi akcininkų susirinkimų protokolai, ir konstatavo, kad sandoriams sudaryti akcininkų sprendimas buvo reikalingas pagal tuo metu galiojusios redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad abiejų bendrovių akcijos atsakovams ir mirusiam A. K. priklausė iš esmės lygiomis dalimis, jie žinojo apie šių įmonių prastą finansinę padėtį, tačiau byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų kaip akcininkų veiksmų kaip nesąžiningų ir lėmusių UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ nemokumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad į nurodytas bendroves akcininkai buvo investavę nemažas sumas: UAB „Minsko projektai“ 2008 m. spalio 10 d. buvo skolinga akcininkams 1 876 258 Lt (543 401,88 Eur), o UAB „Didmiesčio projektai“ 278 361 Lt (80 618,92 Eur). Nusprendę parduoti sklypus, jie siekė atsiskaityti su banku, kreditavusiu jų įsigijimą, kartu lizingo sutartimis užtikrinant sklypų susigrąžinimą. Toks siekis ir jo pagrindu atliktas konkretus veiksmas – sprendimas sudaryti ieškovės nurodomas pirkimo–pardavimo sutartis, negali būti laikomas neteisėtu ir nesąžiningu vien dėl to, kad jo nepavyko įgyvendinti dėl nuo atsakovų nepriklausančių aplinkybių – neatsiradus asmens, ketinančio investuoti lėšas į įmones, nekilnojamojo turto rinkai 2008 m. patekus į ekonominę krizę. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygą dėl pareigos notaro atlyginimą mokėti pardavėjui būtų siūlę UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ ar jų akcininkai. Pirkėjo UAB „Swedbank lizingas“ darbuotojai paaiškino, kad tiek pagal lizingo, tiek pagal turto pirkimo–pardavimo sutartį standartiškai už notaro paslaugas atsiskaito lizingo gavėjas arba turto pardavėjas, būtent jie notarei siuntė dokumentus sutartims rengti. Be to, iš pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų matyti, kad jose nėra nurodomas atlyginimo notarei apmokėjimo laikas, o tik numatomas šalių sutarimas, jog tokias išlaidas padengs pardavėjas UAB „Didmiesčio projektai“ ir UAB „Minsko projektai“. Byloje nenustatyta, kad tokio šių išlaidų apmokėjimo atidėjimo iš ieškovės būtų reikalavę būtent UAB „Didmiesčio projektai“ ir UAB „Minsko projektai“ ar jų akcininkai, nurodydami klaidinančias aplinkybes. Priešingai, rengiant sutartis atlyginimas už sutarčių parengimą aptariamas nebuvo, ji išrašytų sąskaitų apmokėjimą aptarė ne su akcininkais, o su įmonių atstovu E. Š. Be to, ieškovė nurodė, kad, pagal praktiką, kai suma didelė, atlyginimas notarui už sandorį sumokamas pavedimu. Įvertinęs šiuos ieškovės paaiškinimus, teismas nesutiko, kad atsakovai kokiu nors būdu klaidino ieškovę. Pagal Notariato įstatymo 29 straipsnį notariniai veiksmai yra atliekami sumokėjus atlyginimą notarui, todėl ieškovė turėjo galimybes reikalauti notarinio atlyginimo ir tik jį gavusi tvirtinti didelės vertės pirkimo–pardavimo sandorius. Šio reikalavimo pati ieškovė nesilaikė ne tik sudarant patį pirmąjį 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sandorį tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Minsko projektai“, bet ir vėlesnius sandorius, kai jai jau turėjo būti žinoma, kad UAB „Didmiesčio projektai“ ir UAB „Minsko projektai“ jos pateiktų sąskaitų laiku neapmoka. Teismas sprendė, kad, nesant įrodytų atsakovų nesąžiningų veiksmų, taip pat priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir UAB „Minsko projektai“ bei UAB „Didmiesčio projektai“ nemokumo, nėra pagrindo atsakovams, kaip juridinių asmenų dalyviams, taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti: priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 82 882,02 Lt (24 004,29 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatytas teisiškai reikšmingas faktas, jog sprendimus parduoti turtą UAB „Swedbank lizingas“ priėmė būtent atsakovo UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ akcininkai – atsakovai. Jie, kaip asmenys, tiesiogiai dalyvavę įmonių valdyme, turėjo žinoti ir suvokti jų finansinę galimybę sumokėti už suteiktas paslaugas. Bendrovės akcininkai, priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. ir kt. v. AB ,,Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-650/2003). Kolegija sprendė, kad iš esmės sandoriais buvo siekiama atsiskaityti su vienu iš kreditorių, įgyjant prievolę kitam asmeniui. Įmonėms turint skolų, atsakovų elgesys, akcininkų sprendimu prisiimant papildomus įsipareigojimus sumokėti už notaro paslaugas, negali būti pripažįstamas protingu, rūpestingu. Atsakovai, žinodami bendrovių kritinę finansinę padėtį ir jų nemokumą, suprasdami, kad neturės galimybių atsiskaityti su notare už suteiktą paslaugą, nepriėmė jokių sprendimų situacijai įmonėse sureguliuoti ir taip su ja pasielgė nesąžiningai. Įvertinęs, kad byloje nenuginčyta aplinkybė, jog visus sprendimus priimdavo atsakovai, būdami įmonių akcininkais, teismas laikė, kad jie yra atsakingi už šių nuostolių atsiradimą, t. y. matydami, kad įmonės negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, privalėjo laiku įpareigoti įmonių vadovą arba patys kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl privalo atlyginti ir žalą, kuri pasireiškė patiriant bylinėjimosi išlaidas (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadą, jog atsakovų, kaip bendrovių akcininkų, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų, nes jie išreiškė valią prisiimti papildomus įsipareigojimus ieškovei, nors turėdami lemiamą įtaką kaip juridinis asmuo bei plačius įgaliojimus ir realias galimybes elgtis taip, kad nesukeltų papildomų nuostolių ieškovei (tartis dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, informuoti ieškovę apie susiklosčiusią finansinę padėtį, kreiptis dėl bankroto bylos įmonėms iškėlimo ir pan.), jokių veiksmų neatliko, todėl konstatavo, jog tarp ieškovei atsiradusios žalos ir atsakovų neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas K. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gollner spedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Alaja ir ko“ v. K. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. „Kėdainių šilas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir įmonių negalėjimo įvykdyti prievolių ieškovei.

2. Išvados, kad BUAB „Minsko projektai“ ir BUAB „Didmiesčio projektai“ neįvykdė prievolės ieškovei dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė savo motyvų įrodymais, prie jos priėjo vadovaudamasis prielaidomis. Kasatoriui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri, nagrinėjant  bylą, nebuvo paneigta. Negalima konstatuoti, kad akcininkų susirinkimo sprendimai, suteikiantys galimybę įmonėms parduoti turtą, gali būti vertinami kaip kasatoriaus nesąžiningi veiksmai, dėl kurių bendrovė tapo nepajėgi atsiskaityti su ieškove. Nenustatyta aplinkybė, kad atsakovai, veikdami juridinio asmens vardu, piktnaudžiavo juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, siekdami išvengti tiesioginės savo atsakomybės. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad sandorių sąlygas nustatė UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovai sutarčių sąlygų negalėjo pakeisti. Įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos 2012 m. vasario 2 d. nutartyje nurodyta, kad UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ atstovas E. Š. realiai nesitarė dėl sandorių patvirtinimo, tai atliko UAB „Swedbank lizingas“ atstovai, jų iniciatyva buvo įtraukta nuostata, kad notaro atlyginimą sumoka pardavėjas, jie žadėjo, kad su notare bus atsiskaityta. Ieškovė nesilaikė jai privalomos vykdyti Notariato įstatymo 29 straipsnio nuostatos, kad notariniai veiksmai atliekami iš karto, kai pateikiami reikiami dokumentai ir paimamas nustatyto dydžio atlyginimas. Nevykdydama jos, ieškovė turėjo įvertinti galimą riziką, o to nepadariusi, yra atsakinga už susidariusią situaciją.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje S. A. ir kt. v. AB “Mažeikių nafta”, bylos Nr. 3K-3-650/2003, nes joje buvo nagrinėti ne juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės už bendrovės prievoles, bet visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais klausimai.

Atsakovas L. M. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydama šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik patį sandorių sudarymo faktą ir sandoriais siekiamus tikslus, bet ir su sandorių sudarymu susijusias aplinkybes (papildomų įsipareigojimų prisiėmimas, žinojimas apie negalėjimą vykdyti įsipareigojimus), kurių visetas įrodo, jog, sudarydami sandorius, atsakovai elgėsi nesąžiningai. Teismas įvertino, kad sudarant sandorius BUAB „Minsko projektai“ ir BUAB „Didmiesčio projektai“ finansinė padėtis buvo itin prasta, įmonės neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, jų akcininkai – atsakovai – žinojo ar turėjo žinoti apie tokią padėtį ir priėmė sprendimą sudaryti sandorius, kurių sąlygos, įskaitant įsipareigojimus ieškovei sumokėti už notarines paslaugas, akcininkams buvo arba turėjo būti žinomos. Toks atsakovų sprendimas nebuvo sąžiningas. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad sandorių sąlygas pasiūlė kita sandorio šalis – UAB „Hansa lizingas“. Atsakovai neįrodė savo realių ketinimų ieškoti investuotojų ir tęsti įmonių veiklą pardavus sklypus. Įmonių dalyviai, žinodami įmonių finansinę padėtį, būdami sąžiningi ir pakankamai rūpestingi, turėjo pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, pvz., pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonėms, didinti ar mažinti jų įstatinį kapitalą, reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti įmones. Atsakovų neveikimas, nesiimant teisinių priemonių, kurios padėtų tęsti įmonių veiklą, atsiskaityti su kreditoriais ir realiai išvengti žalos tretiesiems asmenims (kreditoriams), vertintinas kaip nesąžiningas elgesys.

2. Teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovų nesąžiningų veiksmų ir įmonių negalėjimo įvykdyti prievoles. Toks negalėjimas neegzistuotų, jei atsakovai būtų veikę sąžiningai, atidžiai ir savo kaip dalyvių pareigas vykdę tinkamai bei nebūtų sutikę sudaryti sandorius tokiomis sąlygomis, kokiomis jie sudaryti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilo šalių ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens dalyvio atsakomybę už nesąžiningus veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės, aiškinimo ir taikymo.

Dėl juridinio asmens dalyvių civilinės atsakomybės pagrindų

Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlygas pagal juridinio asmens prievoles, nuostatas. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Tai reiškia, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Gollner spedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. kooperatinė bendrovė „Kėdainių šilas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-118/2011, kt.). Taigi viena iš būtinųjų subsidiariosios dalyvio atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas, kurio padarinys – negalėjimas vykdyti savo prievolės.

Akcininko atsakomybė yra deliktinė ir ji gali būti dviejų rūšių. Pirmuoju atveju, jei akcininko veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (pavyzdžiui, akcininkai neteisėtai paskirsto dividendus, perkelia verslą į kitą įmonę ir pan., tuo sukeldami faktinį įmonės nemokumą) ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011). Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu. Antruoju atveju akcininko neteisėti veiksmai gali būti nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – akcininko veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų, tai kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai akcininkui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. UAB „Statybų kryptis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2014).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl sąlygų tiesioginei akcininkų atsakomybei kreditoriaus atžvilgiu, todėl remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotais išaiškinimais svarbu: 1) ar nagrinėjamoje byloje ieškovės kaip reikalavimo pagrindas nurodomas įmonės akcininkų veiksmų neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) ar neteisėtais pripažinti akcininko veiksmai pasireiškė ne bendrai visiems įmonės kreditoriams, bet specifiškai konkretaus kreditoriaus atžvilgiu.

Atsakovų akcininkų veiksmus apeliacinės instancijos teismas laikė neteisėtais dėl šių motyvų: atsakovai, žinodami bendrovių kritinę finansinę padėtį ir jų nemokumą, suprasdami, jog neturės galimybių atsiskaityti su ieškove už suteiktą paslaugą, nepriėmė jokių sprendimų situacijai įmonėje sureguliuoti, taip su ja pasielgdami nesąžiningai. Esminis motyvas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas grindė kasatorių nesąžiningumą: „Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad akcininkai, nusprendę dėl sandorių sudarymo, galėjo pagrįstai tikėtis, jog įmonės gaus lėšų, iš kurių galės sumokėti 53 505,17 Lt (15 496,17 Eur) notarinį atlyginimą.“

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovų veiksmus įvertino kaip neteisėtus, pažymi, jog bendrovės dalyvių veiksmų kvalifikavimą teisėtais ar neteisėtais ir civilinę atsakomybę visų pirma lemia dalyvių teisinis statusas bei jų faktiškai atliekamos funkcijos. Dėl to svarbu atriboti bendrovės dalyvių ir jos valdymo organų teisinį statusą. Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji (priežiūros organų nariai) vadovai. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes jam nepriskirtos valdymo organui būdingos kasdienės veiklos organizavimo funkcijos. Akcininkų susirinkimui draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis). Tačiau dalyvių susirinkimas, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. UAB „Statybų kryptis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2014). Juridinio asmens dalyviams įgyvendinant strateginio bendrovės valdymo funkcijas žala paprastai padaroma ne konkrečiam juridinio asmens kreditoriui, o pačiam juridiniam asmeniui. Minėta, kad tokiais atvejais pažeisti kreditorių interesai gali būti ginami Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui (-iams) reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu. Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovų, kaip akcininkų, civilinės atsakomybės pagrindas yra teisiškai reikšmingas faktas, jog būtent jie priėmė sprendimus parduoti UAB „Minsko projektai“ ir UAB „Didmiesčio projektai“ turtą bendrovei „Swedbank lizingas“, žinodami bendrovių kritinę finansinę padėtį ir suprasdami, kad neturės galimybių atsiskaityti su ieškove už būsimų sandorių patvirtinimą, nepriėmę jokių sprendimų situacijai įmonėje sureguliuoti, su ieškove elgėsi nesąžiningai.

Pasisakant dėl atsakovams, kaip akcininkams, nurodytoje situacijoje tekusių pareigų, atkreiptinas dėmesys į byloje nustatytų aplinkybių kontekstą. Poreikis sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sutartis atsirado šį turtą valdžiusioms bendrovėms iškilus sunkumų atsiskaityti su banku, kreditavusiu nurodyto turto įsigijimą. Tuo metu, t. y. 2008 m. pradžioje, nesant aiškumo, kokio masto yra nekilnojamojo turto paklausos kritimas, kokia linkme ir kokiu tempu vyks pokyčiai šioje srityje, susidūrus su bendrovių nemokumo grėsme, akcininkai ėmėsi prieinamų ir su kreditoriumi suderintų priemonių tokiai grėsmei išvengti – sudarė pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis, kuriomis buvo užtikrinta galimybė sklypus susigrąžinti. Ieškovė neteigė ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad taip veikdami akcininkai būtų prisiėmę nepamatuotos rizikos (ar elgęsi ne pernelyg neapdairiai, avantiūristiškai, ne taip, kaip būtų elgęsis/elgėsi kitas verslininkas jų situacijoje). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ėmus rengti sutartis, notarė sandorių sudarymui reikalavo akcininkų susirinkimų protokolų. Reikalaujami visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai buvo surašyti 2008 m. kovo 7 d., t. y. anksčiau, nei pradėti derinti ginčo sutarčių tekstai. Šiuose protokoluose užfiksuotas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas nekilnojamojo turto perleidimo ir įkeitimo bei grįžtamojo lizingo sutarčių sudarymui, jas pasirašyti ir tvarkyti kitus su tuo susijusius reikalus pavesta bendrovių vadovui E. Š. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovai būtų siūlę sutarčių sąlygas dėl pareigos mokėti notaro atlyginimą, reikalavę atidėti jų mokėjimą, nurodydami klaidinančias aplinkybes. Priešingai – pirkėjo UAB „Swedbank lizingas“ darbuotojai paaiškino, kad būtent jie notarei siuntė duomenis sutartims rengti. Užmokestį už paslaugas notarė aptarė ne su akcininkais, o su įmonių vadovu, kuris, dirbdamas bendrovėse, siekė šį klausimą išspręsti.

Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę pareiga spręsti dėl įmonės vardu prisiimamų prievolių, įskaitant užmokesčio notarei sumokėjimą, priskirtina bendrovės vadovo, o ne jos dalyvio kompetencijai. Todėl dalyviams tiesioginė civilinė atsakomybė kreditoriui už tokius veiksmus galėtų būti taikoma tik nustačius, kad jie veikė kaip faktiniai vadovai. Tačiau byloje nenustatyta, kad bent kuris iš atsakovų – bendrovių dalyvių – K. M. ar L. M. būtų buvęs faktinis vadovas. Atvirkščiai – pirmosios instancijos teismas konstatavo priešingai, o apeliacinės instancijos teismas, nors sprendė, kad atsakovai „tiesiogiai dalyvavo įmonės valdyme“, tačiau šios išvados nepagrindė ir nekonkretizavo, ar „dalyvavimą įmonės valdyme“ teismas vertino kaip bendrovės valdymo organų funkcijų įgyvendinimą, ar ši formuluotė išreiškia bendrovės dalyvių funkcijų vykdymą.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta, jog atsakovai, kaip įmonės akcininkai, spręsdami dėl nekilnojamojo turto perleidimo, būtų prisiėmę nepamatuotos rizikos, taip pat į bendrovės dalyvių teisinį statusą, atsakovų priimtų sprendimų ir sutarčių parengimo aplinkybes, nenustačius, kad bent kuris iš atsakovų būtų faktiškai vykdęs bendrovių vadovo funkcijas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovų – akcininkų – veiksmai priimant pirmiau nurodytus akcininkų sprendimus buvo nesąžiningi ieškovės atžvilgiu.

Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo kalbėti apie žalą ir priežastinį ryšį, todėl dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su priežastiniu ryšiu, kolegija nepasisako.

Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas – specifinis. Nors reikalavimo teisė grindžiama deliktu, tačiau santykiai, iš kurių kildinamas reikalavimas, – notaro ir kliento santykiai. Ieškovė pati neveikė taip, kad jos teisė į notarinį užmokestį būtų realizuota visa apimtimi: būdama profesionalė, bendraudama su klientais rengiamų sudaryti sandorių klausimais, ji turėjo galimybę suvokti riziką, susijusią su atlyginimo sumokėjimu už sandorių patvirtinimą, – kad tokiais sandoriais perleidusios brangų įmonių turtą, yra tam tikra tikimybė,  jos nebeturės pakankamai lėšų sumokėti gana didelį atlyginimą už suteiktas paslaugas. Pagal Notariato įstatymo 29 straipsnį notariniai veiksmai yra atliekami sumokėjus atlyginimą notarui, todėl ieškovė turėjo galimybes pasinaudoti nurodyta įstatymo nuostata dėl išankstinio sumokėjimo už paslaugas, tačiau ja nesinaudojo net teikdama paslaugas toms pačioms šalims po to, kai nebuvo atsiskaityta už pirmiau suteiktas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo – paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasatorius prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į byloje esančius patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymus, kasatoriui iš ieškovės priteistinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 500 Lt (144,81 Eur) ir išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 1000 Lt (289,62 Eur) (CPK 93 straipsnis). Iš viso kasatoriui iš ieškovės priteistina 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi priėmus atsakovo kasacinį skundą kartu atidėtas 2136 Lt (618,63 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, ši žyminio mokesčio suma Lietuvos valstybei priteistina iš ieškovės.

Apeliacinės instancijos teisme patirta 66,89 Lt (19,37 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 16 Eur, iš viso – 35,37 Eur. Tenkinant kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą.

Priteisti K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Auksės Poškuvienės (a. k. (duomenys neskelbtini) 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis Eur 43 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Auksės Poškuvienės (a. k. (duomenys neskelbtini) 618,63 Eur (šešis šimtus aštuoniolika Eur 63 ct) atidėto mokėti žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš Auksės Poškuvienės (a. k. (duomenys neskelbtini) 35,37 (trisdešimt penkis Eur 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

                                                                      Janina Stripeikienė