Civilinė byla Nr. 3K-3-320/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
54.2; 93.2.5; 93.2.11; 113.5;
114.9.3.2; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės,
Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus
Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ Klaipėdos universitetinė
ligoninė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo VBĮ Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui
VšĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei dėl permokos iš Privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžetui priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl permokos,
susidariusios apmokant už ligoninėje suteiktas medicinos paslaugas iš
teritorinės ligonių kasos biudžeto, priteisimo.
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš
atsakovo VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 212 131,31 Lt Privalomojo
sveikatos draudimo fondo biudžeto žalai atlyginti, 5 procentų dydžio procesines
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo. Jis nurodė, kad 2008 m. vasario d. d. šalys sudarė sutartį
„Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo
sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“, kurioje buvo aptartos pagrindinės
sąlygos ir tvarka, nustatanti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą
draudžiamiesiems ir pateikimą apmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto lėšų. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos specialistai, vadovaudamiesi
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2008 m. spalio 31 d. direktoriaus įsakymu,
atliko patikrinimą ir ekspertizę dėl radiologijos ambulatorinių III lygio
paslaugų, suteiktų 2008 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu,
organizavimo bei pateikimo apmokėti. 2008 m. gruodžio 12 d. surašyta patikrinimo
pažyma, o atsižvelgdama į joje pateiktas išvadas 2009 m. sausio 15 d. Klaipėdos
teritorinė ligonių kasa surašė ekspertizės protokolą, kuriame nustatė, kad
atsakovas, nesilaikydamas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, padarė 212 131,31
Lt žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Ieškovas atsakovui
nustatė terminą iki 2009 m. vasario 12 d. grąžinti Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžetui 212 131,31 Lt, tačiau iki to laiko jis negrąžino
padarytos žalos. 2009 m. vasario 19 d. atsakovui raštu pateikė raginimą iki
2009 m. kovo 6 d. atlyginti žalą, tačiau iki nurodytos datos atsakovas gera
valia žalos neatlygino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d.
sprendimu ieškinį patenkino, priteisė 212 131,31 Lt žalai Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžetui atlyginti bei procesines palūkanas. Teismas pažymėjo,
kad 2008 m. vasario 6 d. sutartyje (11 punktas) nustatyta, jog jeigu tam pačiam
pacientui dėl vienos priežasties stacionarinio ar ambulatorinio gydymo metu
kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos ir intraveninės
radiologijos tyrimai atliekami pradžioje be kontrasto, o vėliau – naudojant
kontrastą, ši procedūra vertinama kaip vienas tyrimas ir pateikiama apmokėti už
vieną tyrimą. Į bazinę kainą įskaičiuota gydytojo radiologo šių tyrimų atlikimas, įvertinimas ir atliktų
tyrimų vaizdų aprašymas. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 18 d.
įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.12 punkte nustatyta, kad į bazinę kainą įeina
atliktų tyrimų įvertinimas bei aprašymas. Dėl to teismas atmetė atsakovo
argumentus, kad paslaugų apmokėjimas nevienareikšmis. Teismo teigimu, iš bylos
medžiagos nustatyta, kad patikrinimo pažyma, ekspertizės protokolas yra
galiojantys, Taikinimo komisija nepaneigė, jog pažeidimų nebuvo, todėl
konstatuotina, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus,
todėl turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.200, 6.256 straipsniai).
Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad tiek patikrinimo pažymos, tiek
ekspertizės protokolo prieduose išsamiai įvardytos asmenų ambulatorinės
kortelės, suteiktų paslaugų kodai bei žalos dydis. Teismas konstatavo, kad,
nesant kitų įrodymų, priešingą išvadą daryti nėra pagrindo (CPK 178, 185
straipsniai), todėl ieškovo reikalavimas priteisti 212 131,31 Lt žalos
atlyginimo yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą 2010
m. kovo 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d.
sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų
kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikėsi nuostatos,
kad jei tam pačiam pacientui dėl vienos priežasties stacionarinio ar
ambulatorinio gydymo metu kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso
tomografijos ir intervencinės radiologijos tyrimai atliekami pradžioje be kontrasto,
o vėliau – naudojant kontrastą, ši procedūra vertinama kaip vienas tyrimas ir
pateikiama apmokėti už vieną tyrimą. Teisėjų kolegija atmetė apelianto
argumentus, kad gydytojo radiologo veiksmai, atliekant brangius tyrimus,
atitinka gydytojo specialisto konsultacijos mastą ir turi būti vertinami kaip
konsultacija nustatyta tvarka, o tokio tyrimo atlikimas apmokamas atskirai
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymo
Nr. 721 nustatyta tvarka bei, kad iki šių tyrimų atlikimo, jų metu, bei atlikus
ir įvertinus tyrimus gydytojas radiologas pagal medicinos normos nustatytą
kompetenciją atlieka papildomus veiksmus, kurie turi būti vertinami kaip
konsultacija.
Teismas
atmetė ir argumentą, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 23 d. įsakymu
patvirtinta Lietuvos medicinos norma ,,Gydytojas radiologas. Teisės, pareigos,
kompetencija ir atsakomybė“. Šiame įsakyme nustatytos gydytojo radiologo teisės,
kompetencija ir atsakomybė, tačiau nereglamentuojamas apmokėjimas iš
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už sveikatos paslaugas, todėl
teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo juo vadovautis.
Apeliacinės
instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad
tiek patikrinimo pažymos, tiek ekspertizės protokolo prieduose išsamiai
įvardytos asmenų ambulatorinės kortelės, suteiktų paslaugų kodai ir žalos
dydis, bei, nesant kitų įrodymų, pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad žala
neįrodyta konkrečiais įrodymais bei priteisė iš atsakovo 212 131,31 Lt žalos
atlyginimo (CK 6.200, 6.256 straipsniai).
Teisėjų
kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė
kiekvieno konkretaus mokėjimo epizodo, nurodyto 2008 m. gruodžio 12 d.
patikrinimo pažymoje ir 2009 m. sausio 15 d. ekspertizės protokole. Šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK
178 str.). Ieškovas, pateikdamas ieškinį, pagrindė, kuo jis įrodinėja ieškinio
reikalavimų dydį. Pirmiau nurodyti lokaliniai teisės aktai įstatymų nustatyta
tvarka atsakovo nebuvo ginčyti, todėl teismas neturėjo pagrindo jais
nesivadovauti. Kiekvieno ambulatorinėse ligonių kortelėse įrašyto epizodo, kaip
nurodo apeliantas, teismas negali ištirti fiziškai (kai įrašų yra daugiau kaip
2 500), taip pat ir todėl, kad tam reikia specialių žinių – įvertinti, kokio
pobūdžio medicinos veiksmą atitinkamos srities medikas atliko. Tuo tarpu
atsakovai nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neprašė
skirti ekspertizės ar apklausti specialių žinių turinčio tos srities
specialisto.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą perduoti
nagrinėti iš naujo pirmąja instancija. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnį ir nepagrįstai suteikė
lokaliniuose ieškovo patikrinimo dokumentuose nustatytoms aplinkybėms prejudicinę
reikšmę bei atleido ieškovą nuo pareigos įrodinėti aplinkybes bei faktus,
nurodytus lokaliniuose ieškovo dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija,
kad kiekvieno ambulatorinėse ligonių kortelėse įrašyto epizodo teismas negali
ištirti tiek fiziškai, tiek dėl specialių žinių trūkumo, visiškai nepagrįsta ir
pažeidžianti pagrindines įrodymų vertinimo taisykles. Šia motyvacija
apeliacinės instancijos teismas aiškiai pripažįsta, kad teisėtam bei pagrįstam teismo
sprendimo priėmimui būtina ištirti kiekvieną konkretų epizodą, tačiau atsisako
tai daryti. Teismo pateikti atsisakymo tiesiogiai tirti įrodymus motyvai
nenumatyti jokiame teisės akte ir pažeidžia CPK 185 straipsnį bei neatitinka jo
taikymo praktikos. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
padarė išvadą, kad žala buvo padaryta daugiau kaip 2500 atskirų epizodų atvejų,
tačiau nė vieno iš jų atskirai netyrė ir nevertino.
2. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas
prašymas atidėti teismo procesą dėl atstovo ligos. Prašymas buvo pagrįstas
gydytojų išduota pažyma, tačiau teismas jo netenkino. Tuo tarpu advokato dalyvavimas
byloje galėjo sukelti nepageidaujamų komplikacijų – rimtą pavojų sveikatai.
3. Nutarties įžanginėje dalyje nepateikiama jokios
informacijos apie asmenis, dalyvavusius nagrinėjant bylą apeliacinės
instancijos teisme (žodinio proceso atveju). Dėl to kyla pagrįstas įtarimas, ar
nebuvo pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes nėra
jokių duomenų, kad teismas, atsisakęs išklausyti atsakovo parodymų apie
aplinkybes, kuriomis remtasi teikiant apeliacinį skundą, neišklausė ir ieškovo
atstovų.
Atsiliepimu į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais.
1. Ieškovas yra kompetentinga
kontroliuojanti institucija su jai įstatymuose ir kitais teisės aktuose
nustatytomis funkcijomis, teisėmis ir pareigomis, todėl teismai pagrįstai
pripažino ieškovo rašytinių įrodymų tikrumą bei pakankamumą. Ieškovo
patikrinimo pažyma bei ekspertizės protokolas turi oficialiojo rašytinio
įrodymo galią. Šiuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių atsakovas nepaneigė
jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, neginčijo žalos pobūdžio,
medicininės dokumentacijos turinio. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nurodė, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, pagrindė, kuo jis įrodinėja ieškinio
reikalavimų dydį (CPK 178 straipsnis), šių lokalinių aktų atsakovas įstatymų
nustatyta tvarka neginčijo, neprašė skirti ekspertizės ar apklausti specialių
žinių turinčio tos srities specialisto.
2. Nepagrįsta
atsakovų argumentacija dėl prašymo atidėti teismo procesą dėl atstovo ligos. Teismas
galėtų bylos nagrinėjimą atidėti, jeigu teismas neatvykimo priežastis
pripažintų svarbiomis (CPK 246 straipsnis). CPK 156 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad neatvykimas dėl ligos, atostogų, komandiruotės, kitoks
užimtumas, šalies atstovo užimtumas kitose bylose ir panašios priežastys
paprastai nelaikomos svarbiomis.
3. Atsakovas nepagrįstai įtaria, kad buvo
pažeistas rungimosi principas. Ieškovas 2010 m. kovo 1 d. pateikė Lietuvos
apeliaciniam teismui prašymą nagrinėti bylą ieškovo atstovui nedalyvaujant ir
viešame posėdyje ieškovo atstovo nebuvo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1
dalimi, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Šio kasacinio
skundo argumentais kasatorius siekia pagrįsti poziciją dėl pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų padarytų
proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės
aiškinimui ir taikymui, kai jie turi įtakos sprendimo (nutarties) teisėtumui,
ir tokiu proceso teisės normų taikymu nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2
dalies 1, 2 punktai).
Dėl teritorinių ligonių kasų atliekamų sveikatos
priežiūros įstaigų veiklos patikrinimų pagrindu priimamų teisės taikymo aktų teisinės reikšmės
Turėdami tikslą įvertinti ieškovo
atlikto atsakovo veiklos patikrinimo kaip organizuojamos bei pateikiamos
apmokėti gydytojų radiologų III lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros
paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, teisinę
reikšmę, privalu aptarti kai kurias Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas,
atskleidžiančias Privalomojo
sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų asmens sveikatos priežiūros
paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarką,
privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų kompetenciją bei sveikatos
priežiūros įstaigų teises ir pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą.
Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto
apmokamos šios asmens sveikatos priežiūros paslaugos: prevencinė medicinos
pagalba, medicinos pagalba, medicininė reabilitacija, slauga, socialinės
paslaugos bei patarnavimai, priskirti asmens sveikatos priežiūrai, ir asmens
sveikatos ekspertizė. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad iš Privalomojo
sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės
asmens sveikatos priežiūros paslaugos (Sveikatos draudimo įstatymo 9
straipsnis).
Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta,
kad privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos: Privalomojo
sveikatos draudimo taryba; Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos
ministerijos; teritorinės ligonių kasos.
Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos
apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros
įstaigos sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės,
savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba
akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti
asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Teritorinių ligonių kasų ir asmens
sveikatos priežiūros įstaigų sutartys,
vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo įstatymu ir kitais
įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka,
atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo
tarybos nuomones (Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis). Teritorinės ligonių kasos sutartyse numatytomis
sąlygomis, neviršydamos patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto skirtų asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros
įstaigų, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas
(Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis).
Pirmiau nurodytos Sveikatos draudimo įstatymo
nuostatos, įtvirtinančios sutartinį teisinių santykių pobūdį tarp teritorinių
ligonių kasų, kaip subjekto, vykdančio privalomąjį sveikatos draudimą, ir
sveikatos priežiūros įstaigų, kartu parodo
ir tarp šių subjektų susiformuojančių teisinių santykių mišrų pobūdį, suponuotą
a priori vienos iš sutarties šalių
išskirtine teisine padėtimi dėl jos kaip viešojo administravimo įgalinimus
turinčio subjekto, ne tik administruojančio Privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžeto skirtus asignavimus, bet ir atliekančio teikiamų paslaugų kiekio
ir kokybės bei su tuo susijusios sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolės
funkcijas, statuso. Sveikatos draudimo įstatymo 31, 32 ir 33 straipsniuose,
apibrėžiančiuose Valstybinės ligonių kasos ir teritorinių ligonių kasų
kompetenciją, nustatyta pareiga kontroliuoti asmens sveikatos priežiūros
paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir
kokybę, taip pat kad suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktų
nustatytus reikalavimus bei su tuo susijusią sveikatos priežiūros įstaigų
veiklą; tikrinti, ar teisingai išrašomos sveikatos priežiūros įstaigų
sąskaitos, ir su tuo susijusius buhalterinius bei kitus dokumentus. Šie administracinio
teisinio pobūdžio santykiai lemia specifinę atliekant kontrolės funkcijas
priimamų teisės taikymo aktų teisinę reikšmę.
Pažymėtina, kad CPK 197 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių
institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems
nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos
reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę
įrodomąją galią (prima facie). Aplinkybės, nustatytos oficialiuose
rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos
kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
Tačiau teritorinių ligonių kasų atliekamų
sveikatos priežiūros įstaigų veiklos patikrinimų pagrindu priimamų teisės
taikymo aktų nėra teisinio pagrindo priskirti oficialiesiems rašytiniams
įrodymams pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjamas ginčas tarp dvejopą
teisinį statusą - kaip kontroliuojančio subjekto ir sutarties šalies –
turinčios teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos dėl
reikalavimo sveikatos priežiūros įstaigai atlyginti Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, nes šiuo atveju patikrinimu nustatyti
teisės pažeidimų faktiniai ir teisiniai pagrindai yra nagrinėjamo ginčo dalyko
sudėtinė dalis. Tačiau, kita vertus, būtina pažymėti ir tai, jog viešojo
administravimo subjekto įgalinimus turinčios teritorinės ligonių kasos atliktų
patikrinimų pagrindu priimami teisės taikymo aktai, kuriais konstatuojamas
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų įgijimas be teisėto pagrindo
fiksuojant faktinius pažeidimus, bylose dėl Privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, kai į teismą kreipiasi teritorinės
ligonių kasos vadovaudamosi Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsniu, nors ir
neturi didesnės įrodomosios galios įrodinėjimo procese (CPK 176 straipsnis, 197
straipsnio 2 dalis), yra kontroliuojančio subjekto pagal kompetenciją priimtas teisės
taikymo aktas ir jame fiksuoti teisės pažeidimai turi būti paneigiami šalies,
kuri ginčija juos buvus, iniciatyva teikiant įrodymus. Remiantis bendrosiomis
CPK įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, šalis, neigianti buvus pažeidimą,
teikia įrodymus, kuriais grindžia tokius savo argumentus, todėl šalis,
veikianti kaip kontrolės funkcijas atlikęs subjektas ir kartu kaip įstatymo
įpareigotas reikalauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos
žalos atlyginimo subjektas, įgyja pareigą visomis CPK leistinomis įrodinėjimo
priemonėmis įrodinėti tokį kitos šalies ginčijamą pažeidimą buvus.
Šioje byloje kasatorius
neveikė taip, kaip privalėjo veikti įrodinėjimo procese pagal anksčiau
nurodytas taisykles, todėl kasacinis teismas prieina prie išvados, kad
kasatorius nepagrįstai nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netirdami
kiekvieno iš patikrinimo metu konstatuotų Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto lėšų įgijimo be teisėto pagrindo faktų pažeidė CPK 183 straipsnio
reikalavimus ir dėl to neturėjo teisinių prielaidų tinkamai įvertinti byloje
esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl
šių kasatoriaus nurodomų argumentų nėra teisinio pagrindo.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su kasatoriaus
prašymu atidėti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, teisinio
vertinimo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas netenkino gydytojų išduota pažyma pagrįsto kasatoriaus prašymo atidėti
teismo procesą dėl atstovo ligos ir taip pažeidė jo teises.
Pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį atidėti bylos
nagrinėjimą teismas turi teisę CPK nustatytais atvejais, taip pat tais
atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad
neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina
išreikalauti naujus įrodymus ar dėl kitų svarbių priežasčių (neatvykimas dėl
ligos, atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas, šalies atstovo užimtumas
kitose bylose ir kitos panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis
priežastimis). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatymo
požiūriu neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai nelaikomas svarbia
priežastimi ir tik teismo diskrecijai palikta teisė spręsti šį klausimą
prašančiojo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2009 m. birželio mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. antstolis R. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-225/2009). Tačiau tokia
teisė nereiškia absoliučios teismo laisvės pasirinkti, kokį sprendimą dėl
pateikto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą priimti. Ši teismo teisė turi
tarnauti bendriesiems civilinio proceso tikslams ir užtikrinti tinkamą civilinio proceso principų įgyvendinimą, o
tai kartu reiškia ir teismo pareigą išdėstyti teisinius argumentus, kuriais
remiantis priimami tam tikri procesiniai sprendimai naudojantis teismo
diskrecija. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti
dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, kuriuose išdėstyti išsamūs
šalių argumentai dėl ginčo pagrindų ir dalyko. Tai, kad šalių argumentai,
paaiškinimai ir atsikirtimai į juos yra išdėstyti raštu ir teismui žinomi,
vertintina kaip esminė aplinkybė priimant sprendimą dėl prašymo atidėti bylos
nagrinėjimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, kasacinis teismas konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas neatidėti bylos nagrinėjimo, tinkamai
taikė pirmiau nurodytas proceso taisykles, o kasacinio skundo argumentų dalis
dėl atsakovo procesinių teisių pažeidimo yra nepagrįsta.
Dėl
rungimosi principo pažeidimo
Kasatorius nurodo, kad, nutarties įžanginėje
dalyje nepateikus jokios informacijos apie asmenis, dalyvavusius nagrinėjant
bylą apeliacinės instancijos teisme (žodinio proceso atveju), galėjo būti
pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes nėra jokių
duomenų, kad teismas, atsisakęs išklausyti atsakovo paaiškinimų apie
aplinkybes, kuriomis remtasi teikiant apeliacinį skundą, neišklausė ir ieškovo
atstovų.
Į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo
kviečiamos abi bylos šalys. Ieškovas 2010 m. kovo 1 d. pateikė Lietuvos
apeliaciniam teismui prašymą nagrinėti bylą ieškovo atstovui nedalyvaujant. Viešame teismo posėdyje ieškovo atstovas nedalyvavo.
Atsakovo atstovas advokatas posėdyje nedalyvavo dėl ligos, o teismas,
laikydamasis CPK 156 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio atstovo ligos nepripažino
pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą. Proceso šalis, atsižvelgdama į CPK 7
straipsnio reikalavimus, privalėjo pasirūpinti kito atstovo dalyvavimu, o to
nepadariusi prisiėmė visus procesinius nedalyvavimo teismo posėdyje padarinius,
kurie be teisėto pagrindo kasatoriaus laikomi rungimosi principo pažeidimu.
Valstybė kasaciniame
procese patyrė 30,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos priteisiamos iš atsakovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš VšĮ Klaipėdos universitetinės
ligoninės (j.a.k. 190468035) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė
mokesčių inspekcija (j.a.k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT
247300010112394300, įmokos kodas 5660) 30,80 (trisdešimt litų 80 ct) Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Janina Januškienė
|
|
|
Gintaras Kryževičius
|
|
|
Egidijus Laužikas
|