Civilinė byla Nr. 2A-932-464/2011
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00466-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.7.; 22.3.1.; 93.2.12.; 108.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. D. (procesinių teisių perėmėjas A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovei D. V. dėl skolos priteisimo.
Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas V. D. 2009-04-08 su ieškiniu (b.l. 2-3) kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovės D. V. 60 000 Lt skolą, 5758,56 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 60 000 Lt skolos nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2007-04-19 atsakovė D. V. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį iki 2007-04-27 dienos įsipareigojo sumokėti V. D. 60 000 Lt. Tačiau iki vekselyje nurodytos datos šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Todėl pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas iš atsakovės priteistina 60 000 Lt skola ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, t.y. 5758,56 Lt.
Atsakovė D. V. atsiliepimu (b.l. 6-8) prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-04-19 pasirašė paprastąjį vekselį 60 000 Lt sumai, tačiau jokių pinigų iš V. D. negavo ir nesiskolino, o vekselį pasirašė dėl nesąžiningų ieškovo veiksmų ir apgaulės. Šis tokiu būdu pareikalavo įforminti atlyginimą už būsimas tarpininkavimo paslaugas, parduodant atsakovės nuosavybės teise turimą žemės sklypą. 2006-11-09 Vilniaus 4-ajame notarų biure išdavė ieškovui V. D. įgaliojimą tvarkyti, valdyti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kurio dydis 11,3000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį (duomenys neskelbtini). Su ieškovu susitarė, kad šis sutvarkys visus reikalingus dokumentus, atidalins žemės sklypą ir padės jį parduoti. 2007 metų balandžio mėnesį ieškovas nurodė suradęs pirkėją, kuris pirktų neatidalinto žemės sklypo dalį, tuo tikslu ir pareikalavo pasirašyti jo pateiktą dokumentą dėl atlygio už tarpininkavimą, parduodant žemės sklypo dalį. Tokį dokumentą ieškovui pasirašė ne tik ji pati, bet ir jos sesuo J. G., kadangi ieškovo surastas pirkėjas turėjo pirkti ir sesers žemės sklypo dalį. Vekselį pasirašė ieškovo apgauta ir nesuprato, kad tai ne susitarimas dėl atlygio už būsimas tarpininkavimo paslaugas, o besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą ieškovui. Kadangi žemės sklypo dalių pardavimas neįvyko (pirkėjas negavo paskolos), taip pat žemės sklypas nebuvo atidalintas ir nesulaukė iš ieškovo kitų pasiūlymų dėl galimo pirkėjo, V. D. išduotą įgaliojimą panaikino. Pažymėjo, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 72 str. 2 d. ir 79 str. l d. 8 p. nustatytas l metų ieškinio senaties terminas vekselio turėtojo reikalavimams indosantams ir vekselio davėjui, t.y. nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Ieškinio pareiškimo dienai senaties terminas jau yra pasibaigęs, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo sudaro pagrindą atmesti ieškinį. Todėl prašė taikyti senatį.
Ieškovas V. D. dubliku (b.l. 18-20) prašė ieškinį tenkinti. Nesutiko su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, kad vekselio pasirašymas yra ieškovo, kaip tarpininko, atlygis už tarpininkavimą parduodant žemės sklypą. Atsakovė, jos sesuo J. G. ir kiti giminaičiai jam buvo pavedę sutvarkyti jų turimus žemės sklypus - atidalinti, padaryti atidalinimo ir geodezinius planus, surasti pirkėjus, tarpininkauti parduodant, tačiau tai nesusiję su skolintais pinigais ir vekselio išrašymu. Žinodami, kad už parduotą žemę gaus daug pinigų, atsakovė ir jos giminaičiai planavo namų statybas, gerbūvio tvarkymą, tačiau tam trūko pinigų. Jie tikėjosi, kad žemės sklypai bus parduoti, ir galės ieškovui grąžinti paskolintus pinigus. Atsakovė ir jos sesuo sutiko paskolą įforminti vekseliu, jos savo ranka įrašė reikiamus rekvizitus ir pasirašė, o ieškovas perdavė pinigus - dalį pinigų paskolino atsakovei D. V., o kitą dalį jos seseriai J. G.. Abiem atvejais buvo surašyti vekseliai. Pinigai pagal 2007-04-27 vekselį buvo perduoti. Nerealizavus reikalavimo teisės pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas, šio įstatymo nuostatos dėl senaties termino netaikytinos, o taikytinos bendros senaties termino nuostatos skolai išieškoti.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-09-07 sprendimu (b.l. 69-76) ieškinį atmetė; pripažino negaliojančiu paprastąjį vekselį, surašytą D. V. 2007-04-19 ir išduotą V. D.; priteisė iš ieškovo V. D. atsakovei D. V. 1300 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo V. D. valstybei 6,10 Lt pašto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė yra dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 11,3900 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė, jai priklauso 10 000/113 900 dalys šio sklypo. 2006-11-09 atsakovė Vilniaus rajono 4-ajame notarų biure išdavė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo V. D. tvarkyti, valdyti jai kartu su kitais asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį minėtą žemės sklypą. 2007-03-22 ieškovas V. D. (įgaliotinis) ir atsakovė D. V. (įgaliotoja) sudarė pavedimo sutartį, kuria įgaliotinis įsipareigojo įgaliotojo vardu ieškoti pirkėjų įgaliotojai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), daliai. 2007-04-19 atsakovė D. V. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo iki 2007-04-27 įsipareigojo sumokėti V. D. 60 000 Lt. 2007-07-03 per Vilniaus m. 30-ąjį notaro biurą atsakovė D. V. įgaliojimą, sudarytą 2006-11-09 ir patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notaro biuro notarės, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), tvarkymo ir valdymo, panaikino. Nagrinėdamas ieškovo reikalavimo, grindžiamo vekseliu, pagrįstumą, teismas dėl šio vekselio pateikimo apmokėjimui termino praleidimo vertino šį vertybinį popierių kaip paprastą skolos dokumentą ir ieškinio senaties termino netaikė. Pasisakydamas dėl paskolinių santykių, teismas atsižvelgė į ieškovui pavedimo sutartimi nustatyto atlygio (54 000 Lt komisiniai) ir vekselio sumos (60 000 Lt) dydžių panašumą, į ikiteisminio tyrimo metu dėl to paties vekselio išdavimo surinktus duomenis (liudytojų apklausas) ir liudytojų paaiškinimus apie šio vekselio surašymo aplinkybes teismo posėdyje, į pakankamai trumpą terminą (8 dienos) nuo vekselio surašymo iki pinigų pagal jį grąžinimo, į aplinkybę, kad vekselį tai pačiai sumai ir tą pačią dieną ieškovui išdavė ir atsakovės sesuo J. G., kas, teismo nuomone, yra logiškai nepaaiškinamas sutapimas. Iš nurodytų aplinkybių visumos bei šalių veiksmų teismas padarė išvadą, kad atsakovė nesuvokė vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ir iš jo atsiradusios atsakovės besąlyginės pareigos sumokėti ieškovui vekselyje nurodytą sumą, teisinės reikšmės. Teismo nuomone, pasitikėdama ieškovu, atsakovė buvo pastarojo apgauta dėl sudaromo sandorio aplinkybių, nuo jos buvo nuslėpta vekselio, kaip sandorio dalies, esmė. Taigi ieškovas savanaudiškai pasinaudojęs atsakovės nežinojimu dėl vekselio prigimties, paskirties ir jo sukeliamų padarinių, susikūrė sau reikalavimo pagal vekselį teisę apgaulės būdu. Dėl to 2007-04-19 atsakovės surašytą ir pasirašytą vekselį teismas pripažino negaliojančiu kaip sandorį, turintį valios trūkumų, sudarytą dėl apgaulės pagal CK 1.5 str., 1.91 str. 1 d. ir 5 d. nuostatas, o pripažinęs šį vekselį negaliojančiu, atmetė ir patį ieškinį.
Ieškovas V. D. apeliaciniu skundu (b.l. 78-84) (jo procesinių teisių perėmėjas yra A. D., b.l. 97) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-09-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teisme akivaizdžiai peržengė ieškinio reikalavimus, kadangi nebuvo reikalavimo dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, o atsakovė priešieškinio nepareiškė. Ieškinys turėjo būti patenkintas, kadangi nebuvo teisinio pagrindo pripažinti vekselio negaliojančiu. Be to, sprendžiant vekselio pripažinimo negaliojančiu klausimą, atsakovė privalėjo pateikti pakankamai įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal vekselį bei įrodyti, kad vekselio, kaip vertybinio popieriaus, įgijėjas buvo nesąžiningas. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškovo nesąžiningumą ar jo pasinaudojimą atsakovės nežinojimu, neįrodė, kad sąmoningai suklaidino atsakovę ar sukūrė reikalavimo teisę apgaulės būdu. Pažymi, kad 2007-03-23 pavedimo sutartis neturi nieko bendra su vekseliu ir perduotais pinigais. Pavedimo sutartimi sulygtos ir vekselio sumos nesutampa, negalima šio vekselio vertinti kaip pavedimo sutarties garanto. Aplinkybė, jog ieškovas paskolino pinigus, patvirtina liudytojų parodymai, o pinigų turėjimo jis neprivalėjo įrodinėti. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos vadovaujantis prielaidomis, o ne pateiktais įrodymais, taip pat teismas nevisapusiškai įvertino liudytojų parodymus. Pažymi, jog vien atsakovės bei liudytojų – jos sesers, giminaičio paaiškinimai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas, įgydamas vertybinį popierių, žinojo apie sandorio trūkumus ir buvo nesąžiningas. Nagrinėjamoje byloje nukrypta nuo teismų suformuotos įrodymų vertinimo praktikos ir įrodinėjimo naštos prievoliniuose santykiuose, atsiradusiuose vekselių pagrindu, paskirstymo.
Atsakovė D. V. atsiliepimu (b.l. 90-93) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-09-07 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog savo procesinę poziciją dėl sudaryto sandorio ir tai, kad jos valia pasirašyti vekselį buvo suformuota atsakovo nesąžiningų veiksmų, ji išdėstė atsiliepime. Atsakovė buvo pateikusi ir priešieškinį, tačiau 2010-08-24 vykusio teismo posėdžio metu jį buvo atsisakyta priimti, kadangi ieškovas išreiškė nesutikimą. Priešieškinio nebuvimas negali turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino visas aplinkybes ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Atsakovė savo paaiškinimais, liudytojų parodymais bei rašytiniais parodymais įrodinėjo, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo. Atsakovė ieškovui buvo perdavusi tvarkyti žemės sklypo atidalijimo ir pardavimo reikalus, vėliau šie santykiai buvo nutraukti, panaikinant įgaliojimą. Vekselį atsakovė pasirašė ieškovo įtikinta, kad taip bus formuojamas jo atlygis, suteiktas už tarpininkavimo paslaugas. Todėl teismas padarė teisingas išvadas, jog šalių nesiejo paskoliniai santykiai, o atsakovas veikė nesąžiningai. Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdama paaiškinimus buvo nurodžiusi, jog pasirašė dokumentą, pagal kurį jo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti 60 000 Lt sumą 8 dienų laikotarpyje. Ieškovas ją įtikino, kad šis vekselis yra sunaikintas, kadangi neįvyko žemės pirkimo – pardavimo sandoris. Ieškovas ilgą laiką neatliko jokių veiksmų, nesikreipė dėl vekselio apmokėjimo, į teismą kreipėsi tik po 2 metų, nors apdairus ir rūpestingas žmogus būtų atlikęs visus veiksmus dėl vekselio pateikimo apmokėjimui. Byloje pateikti 2007-03-22 pavedimo sutartis, 2006-11-09 įgaliojimas patvirtina, kad šalis siejo pavedimo, o ne paskoliniai santykiai. Vekselis, praleidus įstatyme numatytus pateikimo apmokėjimui terminus, tapo paprastu skolos rašteliu, todėl turėtų būti taikomos paskolos santykius reglamentuojančios teisės nuostatos. Padarius išvadą, jog pinigai nebuvo perduoti, net ir nesant suformuoto reikalavimo pripažinti skolos dokumentą negaliojančiu ieškovo reikalavimas priteisti neperduotą pinigų sumą negali būti tenkinamas. Ieškovo paaiškinimai, nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški. Net ir svarbias aplinkybes, tokias, kaip pinigų perdavimo vieta, ieškovas nurodo skirtingai, todėl vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, buvo nustatyta, jog šalių nesiejo paskolos sutartiniai santykiai.
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliaciniame skunde įvardinti nesutikimo su teismo sprendimu teisiniai argumentai bei motyvai (CPK 320 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde keliamas bylos nagrinėjimo ribų peržengimo, neteisingo byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimai, kas, apelianto įsitikinimu, neleido pirmosios instancijos teismui tinkamai identifikuoti ieškovo ir atsakovės sudarytų susitarimų esmės, atskleisti tikrosios šio susitarimo šalių valios bei ketinimų, ir kartu apsprendė neteisingą šio susitarimo šalių teisinių santykių kvalifikavimą. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako.
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme tiesiogiai nustatytus atvejus. Tai reiškia, kad kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 str.), formuluojant atitinkamus reikalavimus priešingai ginčo šaliai, juos grindžiant vienokiomis ar kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 135 str., 143 str.), yra dispozityvi ir absoliuti ieškovo ar atsakovo teisė, kuriai kiti asmenys ar teismas negali daryti įtakos (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Teismas įpareigotas ginčą spręsti tik pagal nustatyta tvarka (ieškiniu ar priešieškiniu) pareikštus reikalavimus. Pažymėtina, kad net ir saistomam tokios pareigos teismui nėra kliūčių atlikti išaiškinimo ir bendradarbiavimo su ginčo šalimis veiksmų, imtis visų priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.), tą lemia siekis kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 143 str., kuris skelbia, kad kartu su pradiniu ieškiniu toje pačioje byloje gali būti nagrinėjami ir priešpriešiniai kitos šalies reikalavimai, jeigu yra šios teisės normos 2 d. nurodytas teisinis ryšis (bent viena iš trijų sąlygų).
Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė šia teisę mėgino realizuoti, 2010-05-24 pareikšdama apeliantui priešieškinį (b.l. 38-40) dėl dokumento, kuriuo grindžiamas apelianto reikalavimas, t.y. vekselio, nuginčijimo. Taigi CPK 143 str. 2 d. sąlyga priešieškiniui priimti egzistavo. Kaip matyti iš 2010-05-11 teismo posėdžio protokolo (b.l. 37), kitas teismo posėdis buvo paskirtas tik 2010-08-24. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas CPK 137 str. ir 143 str. 3 d. nustatyta tvarka bei terminais pateikto priešieškinio priėmimo klausimo iki pat 2010-08-24 įvykusio teismo posėdžio neapsvarstė. Apelianto atstovui teismo posėdyje išreiškus nesutikimą, protokoline nutartimi teismas atsisakė šį procesinį dokumentą priimti (b.l. 61). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į priešieškinio priėmimo teisinį reglamentavimą. Kitos ginčo šalies nesutikimas savaime neįpareigoja teismo atsisakyti priešieškinį priimti, kadangi egzistuoja dar dvi alternatyvios galimybės: priešieškinis gali būti priimtas ir tuomet, kai teismas neįžvelgia bylos nagrinėjimo užvilkinimo tokio priešieškinio pateikimu, arba priešieškinio priėmimo būtinumas iškyla vėliau (CPK 143 str. 1 d.). Akivaizdu, kad esant iki kito teismo posėdžio net 3 mėnesiams laiko, priešieškinio priėmimo klausimas galėjo būti nesunkiai išspręstas nepadarant jokios žalos bylos išnagrinėjimo operatyvumui ir proceso koncentruotumui.
Taigi nepaisant objektyviai egzistavusios galimybės priešieškiniui priimti, pirmosios instancijos teismas jį priimti atsisakė, tačiau teismo sprendime atsakovės priešpriešinius reikalavimus apeliantui iš esmės išnagrinėjo - įvertino vekselį priešieškinyje įvardintu sandorio negaliojimo teisiniu pagrindu pagal CK 1.91 str. nuostatas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad CPK 265 str. 2 d. nustatytas draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas nagrinėjamojoje byloje buvo pažeistas. Būtina pastebėti, kad teismas savo iniciatyva (t.y. be pareikšto ieškiniu/priešieškiniu reikalavimo) gali konstatuoti tik niekinio sandorio sudarymo faktą bei taikyti tokio sandorio teisines pasekmes (CK 1.78 str. 5 d.). Dėl apgaulės sudarytas sandoris yra priskiriamas nuginčijamų sandorių kategorijai, jo pripažinimo negaliojančiu būtinoji sąlyga yra atitinkamo ieškinio teisme pareiškimas (CK 1.78 str. 4 d.). Tai akivaizdžiai matyti ir iš aptariamos teisės normos dispozicijos - toks sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu tik pagal nukentėjusio asmens ieškinį (CK 1.91 str. 1 d.).
Vertinant skundo argumentus dėl įrodinėjimo instituto taikymo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimo, būtina priimti domėn tai, kad vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris ir juo sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Dėl to būtent vekselio davėjas turi nuginčyti savo prievolę pagal vekselį įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad šios bylos situacijoje atsakovei, kaip įsipareigojusiam pagal vekselį asmeniui, kilo pareiga įrodinėti. Kita vertus, atsakovė šią savo procesinę pareigą byloje įgyvendino, teikė į bylą įrodymus, siekdama nuneigti savo prievolės apeliantui atsiradimo pagrindą (CPK 12 str., 178 str.). Tokią galimybę jai iš dalies apribojo pirmosios instancijos teismas, laiku neišsprendęs priešieškinio priėmimo klausimo, o vėliau, kaip buvo nurodyta, nepagrįstai įvertinęs ir skundžiamame sprendime pasisakęs dėl šio vekselio negaliojimo.
Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas tokių normų pritaikymas lemia byloje priimto sprendimo panaikinimą tuomet, kai dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta pati byla (ginčas), o byla grąžinama iš naujo nagrinėti, kai nustatytų procesinės teisės pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Konstatuotų proceso normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali. Nors teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra perkrauta teisiškai nereikšmingomis detalėmis bei teismų praktika, kuri nėra aktuali nagrinėjamo ginčo atveju, vis tik iš teismo dėstomų motyvų galima padaryti priešingą, nei teigiama atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, išvadą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti ieškinį ne dėl to, kad paskolos sandoris, kaip realinis sandoris, nebuvo sudarytas (CK 6.875 str. 3 d.), o dėl to, kad vekselį (paskolos sandorį patvirtinantį dokumentą) pripažino negaliojančiu, turinčiu valios trūkumų. Sandorio negaliojimas ir sandorio nesudarymas yra skirtingi teisniai institutai. Pažymėtina, kad būtent tokių teisinių padarinių ir siekė atsakovė, akcentuodama atsiliepime į ieškinį savo valios ydingumą, pasirašant vekselį, nagrinėdama šį vekselį ĮPVĮ nuostatų kontekste bei remdamasi atitinkama kasacinio teismo praktika, leidžiančia ginčyti šį vienašalį sandorį (vekselį) bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (b.l. 6-8). Ginčo nagrinėjimo konkrečioje byloje aspektus ir jos ribas apsprendžia šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti ieškinio ir atsikirtimų į jį argumentai, o ne kurios nors kitos aplinkybės, kuriomis šalys pačios nesiremia.
Be to, šiuo konkrečiu atveju be procesinių pažeidimų konstatuotinas ir materialinės teisės normų netinkamas aiškinimas bei taikymas (CPK 330 str.), pirmosios instancijos teismui savo iniciatyva pasisakius dėl nuginčijimo sandorio negaliojimo ir tuo pagrindu atsisakius patenkinti ieškinį. Tokia byloje susiklosčiusi procesinė situacija bei pažeidimų pobūdis lemia būtinybę pakartoti įrodymų, esančių byloje, vertinimo procedūras, todėl kolegija išsamiau dėl kiekvieno jų atskirai įrodomosios reikšmės ar įrodymų, kaip visumos, vertinimo tinkamumo nepasisako.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas savo pareigos nustatyti byloje objektyvią tiesą tinkamai neįgyvendino, todėl civilinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas, priėmęs galutinį procesinį sprendimą, taip pat turėtų išspręsti ir išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo šalims klausimą (b.l. 77, 95).
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kolegijos pirmininkė Dalia Kačinskienė
Teisėjai Andrutė Kalinauskienė
Virginijus Kairevičius