Administracinė byla Nr. A-3467-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01548-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 2).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. Šiaulių TI buvo laikomas įvairiose kamerose, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, buvo labai šalta ir drėgna, oro judėjimo greitis ir apšvietimas neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų. Tvirtino, kad dėl netinkamų apšvietimo sąlygų Šiaulių TI kamerose jam pablogėjo regėjimas. Pareiškėjo teigimu, dėl nežmoniškų laikymo sąlygų Šiaulių TI jis patyrė emocinę depresiją, sutriko jo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–15).

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. buvo laikomas kamerose Nr. 52, DI-3, 58, 7, 105, 66, kuriose pareiškėjui tekdavo nuo 2,31 iki 9,25 kv. m ploto. Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, todėl nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Nurodė, kad Šiaulių TI administracija stengiasi, jog kalinamieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus. Nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, tai yra, neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Teigė, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies: priteisė J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio, 6.246, 6.249, 6.247 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą.

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą. Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI,  kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. 60/09-23292. Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (su pertraukomis) Šiaulių TI buvo kalinamas 153 paras, iš jų – 35 paras – pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 118 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI – kamerose buvo labai šalta ir drėgna, oro judėjimo greitis ir apšvietimas neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų. Teismas vadovavosi HN 76:2010 6, 22, 23, 2426 punktais. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl žemos temperatūros ir drėgmės kamerose, oro trūkumo, kamerose buvusio netinkamo apšvietimo, nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras pagal pareiškėjo 2015 m. sausio 26 d. gautą skundą 2015 m. vasario 9 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliko operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Gyvenamojoje kameroje Nr. 52, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. spalio 20 d.; nuo 2014 m. spalio 26 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.; nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. sausio 26 d. ir nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 6 d., buvo atlikti mikroklimato parametrų ir dirbtinės apšvietos matavimai. Matavimus atliko nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius. Lyginant su Higienos normoje HN 76:2010 reglamentuojamomis normomis šaltuoju metų periodu, kameroje Nr. 52 nustatyta per žema oro temperatūra, per didelė santykinė oro drėgmė ir per mažas oro judėjimo greitis. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 52 neatitiko HN 76:2010 nustatyto reikalavimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręsta, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 52.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad kamerose Nr. DI-3, 58, 7, 105, 66, t. y. kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų jose atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų sąlygų šiose kamerose. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose Nr. DI-3, 58, 7, 105, 66 neatitinkančiose joms keliamų HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų apšvietimo sąlygų Šiaulių TI kamerose jam pablogėjo regėjimas. Susipažinus su pareiškėjo medicinos dokumentų ginčo laikotarpiui aktualiais įrašais, daryta išvada, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis būtent dėl regėjimo sutrikimų ir kad šie sutrikimai jam būtų konstatuoti. Byloje nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo teiginius, jog dėl blogo apšvietimo pablogėjo jo regėjimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams  išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (b. l. 81–84).

Pažymi, kad pareiškėjas tik 35 paras kalėjo Šiaulių TI pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, todėl atsakovas daro išvadą, jog nebuvo intensyvaus neigiamo poveikio pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu. Mano, kad konstatavus, jog nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas J. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 89–91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1 000 Eur, įvertino ne tik ploto trūkumą, bet ir visus kitus pažeidimus. Panevėžio apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į pastovų ir nuolatinį žmogaus teisių pažeidinėjimą Šiaulių TI, priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. iki jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 35 paras buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, be to, atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 52. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. atsiradusios neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad, jo teigimu, Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, buvo šalta, drėgna, oro judėjimo greitis ir apšvietimas neatitiko normų.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. liepos 14 d. pažymos Nr. 60/09-23292 „Pažyma dėl J. J. laikymo“ (b. l. 17–21) galima spręsti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,66 kv. m iki 24,22 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 8, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,31 kv. m iki 7,63 kv. m. Atsižvelgiant į šios pažymos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 35 dienas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 52, Nr. DI-3, Nr. 7, Nr. 105, Nr. 66. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406 ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-330 (b. l. 26–34), tačiau jie priimti tikrinant kitas, nei ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, kameras. Pareiškėjas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 26 d. raštą Nr. S-829(1.23), kuris patvirtina, kad 2015 m. vasario 9 d. buvo atlikta operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė kameroje Nr. 52 (b. l. 3–4). Taigi, nors Šiaulių TI patikrinimai dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams yra atliekami, pats pareiškėjas, manydamas, kad sąlygos nėra tinkamos, kreipėsi į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ir iniciavo patikrinimą, byloje nėra duomenų, kad kamera Nr. 52 būtų tikrinta iki 2015 m. vasario 9 d. ar būtų tikrintos kitos kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, taip pat kad pareiškėjas dėl to būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai arba kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas higienos normų neatitinkančiose kamerose.

Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 26 d. rašto Nr. S-829(1.23) matyti, kad gavus pareiškėjo skundą, 2015 m. vasario 9 d. buvo atlikta operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu nustatyta, kad: kameroje Nr. 52 per žema oro temperatūra, per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, per maža dirbtinė apšvieta, be to, sienos, lubos pajuodę, grindų danga nelygi (b. l. 3–4). Taigi, minėti duomenys patvirtina, kad sąlygos 2015 m. vasario mėnesį kameroje Nr. 52 neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsakovas nepaneigė šių duomenų, todėl laikytina, kad pareiškėjo laikymo 2014–2015 m. laikotarpiu kameroje Nr. 52 sąlygos neatitiko HN 76:2010 nustatytų reikalavimų dirbtiniam apšvietimui, sienų, lubų, grindų dangos stoviui, o šildymo laikotarpiu – ir oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei ir judėjimo greičiui, todėl CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Apibendrinat, galima manyti, kad nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d. pareiškėjas Šiaulių TI tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus: 35 dienas pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nustatytas vienam asmeniui; laikotarpiais, kai buvo laikomas kameroje Nr. 52, kalinimo sąlygos neatitiko nurodytų HN 76:2010 reikalavimų. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginta.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis padarymo atvejis yra individualus, todėl turi būti vertinama visuma faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d.); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016; 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgiant į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI poveikį, konstatuoja, kad byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų (pažeidimų) trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 600 Eur; pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl nustatytų HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymo būtų atsiradusius pasekmės, kurios galėtų būti kompensuojamos tik priteisiant maksimalią sumą, teismų praktikoje nustatytą už sunkiausius tokio pobūdžio pažeidimus, t. y. dėl asmenų kalinimo kamerose, neatitinkančiose reikalavimų tiek dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tiek dėl reikalavimų bent minimaliam privatumui ar  HN 76:2010 reikalavimams užtikrinti; laikytina, jog 600 eurų suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. J. (J. J.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.