Administracinė byla Nr. N–1–107/2007
Procesinio sprendimo kategorija – 27 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno
Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas
ir pranešėjas),
teismo
posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3
apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus
skyriaus vyriausioji darbo inspektorė 2006 m. liepos 17 d. V. K. surašė administracinio teisės pažeidimo
protokolą už pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso
(toliau – ATPK) 413 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Protokole nurodyta, kad V. K. , būdamas darbdaviu, pažeidė Darbo kodekso
98 straipsnio 1 dalį, kadangi, nesudaręs darbo sutarties, esant darbo sutarties
požymiams, priėmė dirbti V. J. ir G. A. .
Šis pažeidimas nustatytas Valstybinės
darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Institucija) pareigūnams 2006
m. liepos 10 d. atlikus patikrinimą Vilniuje, Basanavičiaus g. 7, esančiose
motocentro patalpose, kurias nuomoja ir jose vykdo veiklą (remontuoja
motorolerius) V. K. .
Patikrinimo metu patalpose dirbo du asmenys: V. J. ir G. A. Jie
Institucijos pareigūnams paaiškino, kad dirba pirmą dieną, nuo 8 val., dėl
darbo sąlygų tarėsi su V. K. Nurodė,
kad dėl darbo užmokesčio konkrečiai nesusitarė. G. A. taip pat paaiškino, kad su V. K. sutarta, jog jis pabandys dirbti ir jei abiejų interesai
sutaps, sudarys darbo sutartį.
II.
Vilniaus miesto 3 apylinkės
teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, V. K. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą
pažeidimą, ir skyrė 6000 litų baudą (po 3000 litų už kiekvieną nelegaliai
dirbusį asmenį), baudos mokėjimą išdėstant per 12 mėnesių (po 500 litų per
mėnesį).
V. K. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę
neigė, paaiškino, kad išsinuomotose patalpose jis bandė remontuoti
motorolerius, bet jam nelabai sekėsi, todėl pasirašė susitarimą su V. J. ir G. A. , kad jie dirbs pagal individualios veiklos pažymėjimus, o
jam atiteks tam tikra uždarbio dalis. Traukiamo administracinėn atsakomybėn
asmens teigimu, jis nė neketino sudaryti darbo sutarčių su minėtais asmenimis.
Vilniaus miesto 3 apylinkės
teismas pažymėjo, kad nei V. K. , nei V. J. ir G. A. neneigė, jog tarp jų buvo susitarimas, kuriuo darbuotojai
įsipareigojo dirbti tam tikrą darbą (remontuoti motorolerius) pagal nustatytą
darbo tvarką, o darbdavys – užtikrinti darbo sąlygas ir mokėti darbo užmokestį.
Vertindamas traukiamo
administracinėn atsakomybėn asmens teiginį, kad tarp jo ir V. J. bei G. A. buvo susitarimas, pagal kurį V. K. leido minėtiems asmenims naudotis jo nuomojamomis
patalpomis, vykdant jų veiklą (remontuojant motorolerius), už 50 procentų
pajamų, gaunamų iš veiklos, teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu tokio
susitarimo nebuvo, V. J. ir G. A. verslo liudijimų neturėjo, motorolerius
remontuoti pateikė V. K. .
Šių aplinkybių pagrindu
teismas konstatavo, kad nelegalaus darbo faktas ir V. K. kaltė įrodyti bylos medžiaga, V. J. ir G. A. paaiškinimai
duoti laisva valia, jie nuoseklūs ir sutampa, todėl jais netikėti nėra
pagrindo.
Skirdamas nuobaudą, teismas
atsižvelgė į tai, kad sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, traukiamo
atsakomybėn asmens turtinė padėtis sunki (jo pajamos 500-600 litų per mėnesį,
žmona – dekretinėse atostogose, šeimoje du mažamečiai vaikai). Todėl, teismo
nuomone, V.
K. gali būti skiriama
sankcijoje už jo padarytą pažeidimą numatyta minimalaus dydžio bauda.
III.
V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios
instancijos teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde pakartoti pirmosios
instancijos teismui išdėstyti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens
argumentai. Taip pat nurodyta, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo
susitarta dėl darbo sąlygų ir darbo užmokesčio. Apelianto teigimu, tokio
susitarimo nebuvo, priešingai, V. J. ir
G. A. teismui aiškino, jog
dėl darbo užmokesčio su V. K. nesitarė.
Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, kad jis negali būti atsakingas už tai, ar V. J. ir G. A. turi verslo liudijimus, todėl tardamasis
dėl veiklos jo nuomojamose patalpose liudijimų neprašė ir netikrino.
Apeliaciniame skunde pažymėta, kad
paskirto dydžio baudos sumokėti (net ir dalimis) V. K. neturi jokių galimybių, nes išlaiko žmoną,
du mažamečius vaikus, nuomojasi butą, neturi darbo ir pajamų.
Institucija atsiliepime į apeliacinį
skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutarimą
palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliantas
ginčija nelegalaus darbo faktą, teigdamas, kad tarp jo ir V. J. bei G. A. susiklostę santykiai neturėjo darbo
teisiniams santykiams būdingų elementų: nebuvo susitarimo dėl darbo sąlygų,
darbo užmokesčio, darbo tvarkos.
Darbo
kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nelegaliu laikomas
darbas, esant šio kodekso 93 straipsnyje numatytiems darbo sutarties požymiams,
dirbamas nesudarius darbo sutarties. Darbo kodekso 93 straipsnyje numatyta, kad
darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas
įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą
arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo
tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą
darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas,
nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje
sutartyje ir šalių susitarimu.
Paminėtų įstatymo nuostatų analizės
pagrindu darytina išvada, kad nustatinėjant, buvo ar nebuvo nelegalaus darbo
faktas, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar tarp asmenų atsiradę faktiniai
santykiai pagal savo pobūdį yra darbo teisiniai santykiai, kaip juos apibrėžia
Darbo kodekso 93 straipsnis. Įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą naudoti
sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla,
kuria versdamasis asmuo siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos.
Todėl Darbo kodekso 93 straipsnyje įtvirtinti darbo sutarties požymiai yra
reikšmingi tuo, kad leidžia darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti
kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį. Nesant
tokių požymių galima vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja
kitos teisės šakos normos, o veika, susijusi su tokių santykių tinkamu
neįforminimu, nėra kvalifikuotina kaip nelegalus darbas.
Pažymėtina, kad nelegalaus darbo reiškinys
nuo teisėtų darbo teisinių santykių skiriasi neįformintų faktinių santykių
neapibrėžtumu. Todėl darbo teisinių santykių konstatavimui ir asmens veikos
kvalifikavimui pagal ATPK 413 straipsnį nebūtina kiekvienu atveju
nustatyti visų Darbo kodekso 93 straipsnyje nurodytų darbo sutarties požymių detalaus
turinio.
Šioje byloje nustatyta, kad V. K. susitarė su V. J. ir G. A. , kad šie asmenys atliks tam tikrą darbą –
remontuos motorolerius V. K. nuomojamose
patalpose. Taip pat buvo susitarta ir dėl tam tikrų darbo sąlygų ir tvarkos –
aptartas darbo laikas, aprūpinimas darbo įrankiais (V. J. ir G. A. , atvykdami remontuoti motorolerius, atsinešė savo darbo
drabužius). Dėl darbo užmokesčio konkrečiai nebuvo susitarta, bet, kaip nurodė V. J. savo paaiškinimuose,
jie tikėjosi gauti bent minimalią algą. Parodymuose pirmosios instancijos
teismui jis pažymėjo, kad buvo sutarta su V. K. , jog jis ir G. A. gaus 50 procentų nuo uždirbtos sumos, o
tai, jų skaičiavimu, turėjo sudaryti apie 600-700 litų.
Be to, G. A. paaiškinimuose nurodė, kad su V. K. tarėsi, jog pabandys
dirbti ir jei patiks, pradės dirbti pagal sutartį.
Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą daryti
išvadą, kad tarp V. K. ir V. J. bei G. A. buvo žodinis susitarimas dėl atlygintinio
darbo. Faktiniai darbo santykiai jau buvo susiklostę (Institucijos pareigūnų
atliekamo patikrinimo metu, minėta V.
J. su G. A. remontavo
motorolerius). Todėl šių santykių neįforminimas darbo sutartimi atitinka
nelegalaus darbo požymius.
Išdėstytų aplinkybių ir motyvų pagrindu
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. inkriminavo ATPK 413 straipsnio 1 dalyje
numatytą pažeidimą.
Apelianto argumentai, kad tarp
jo ir V. J. bei G. A. buvo susiklostę ne darbo teisiniai santykiai, nes tarp jų
buvo sudarytas susitarimas dėl V. K. nuomojamų
patalpų atlygintinio suteikimo V. J. bei
G. A. vykdyti veiklą pagal verslo liudijimus,
prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad patikrinimą
atlikusiems Institucijos pareigūnams V. K. tokio susitarimo nepateikė.
Sprendžiant
klausimą dėl V. K. paskirtos
baudos dydžio pagrįstumo, pažymėtina, kad jam paskirta minimali sankcijoje už jo
padarytą pažeidimą numatyta bauda – po 3000 litų už kiekvieną nelegaliai
dirbusį asmenį – iš viso 6000 litų. Skirdamas tokią nuobaudą pirmosios
instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad sunkinančių aplinkybių V. K. veikoje nenustatyta, o
lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažinta jo sunki materialinė padėtis.
Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį, kad nelegalus darbas priskirtinas prie vienų iš pavojingiausių
darbo įstatymų pažeidimų, kuriais iškraipoma konkurencija tarp įmonių ir darbo
rinka, pažeidžiamos dirbančiųjų teisės ir socialinės garantijos, nesumokami
mokesčiai valstybei.
Mažesnės
baudos skyrimas šiuo atveju galimas tik taikant ATPK 301 straipsnį.
Šio straipsnio taikymas teismų praktikoje siejamas su išskirtinių aplinkybių,
švelninančių atsakomybę, konstatavimu.
V. K. nurodyta aplinkybė apie sunkią materialinę
padėtį, minėta, jau buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, skiriant
minimalią sankcijoje numatytą baudą. Be to, pirmosios instancijos teismas,
atsižvelgdamas į šią aplinkybę, išdėstė baudos mokėjimą per vienerius metus.
Kitų išskirtinių
aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti išimtį ir sušvelninti sankcijoje
numatytą už V. K. padarytą
pažeidimą minimalią nuobaudą, nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismo
paskirta bauda paliktina nepakeista.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3
dalies 1 punktu,
n u t
a r i a:
V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3
apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Arūnas
Sutkevičius
Vaida
Urmonaitė
Virgilijus Valančius