Administracinė byla Nr. A-1304-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00484-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. lapkričio iki 2014 m. kovo mėnesio buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose nežmoniškomis sąlygomis, t. y. areštinės kamerose buvo drėgna, tvyrojo smarvė, trūko oro, buvo netinkamos sąlygos apžiūrų patalpoje (šalta, purvina ir kt.), vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose plotas, kameros buvo avarinės būklės. Pareiškėjas pažymėjo, kad neturtinė žala kilo ir dėl netinkamų pareigūnų elgesio bei provokacijų, nes pareigūnų veiksmai dažnai išprovokuodavo konfliktines situacijas. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, įžeidinėjimus, patyčias, dvasinius nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimus, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę. Į teismą kreipėsi ne iškart, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl savo teisių pažeidimo jis nesuprato, be to sulaukdavo areštinės pareigūnų grasinimų.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime (b. l. 20–22) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 11 d.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nėra skundęsis Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl savo teisių pažeidimų. Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2014 m. sausio 17 d. viso buvo laikomas 20 dienų, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 kv. m, buvo laikomas tik 2 dienas (nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. birželio 28 d.). Areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos per langus. Niekada nebuvo nustatyta, kad areštinės kamerose yra per didelė drėgmė ar pelėsiai. Klaipėdos AVPK asmenų apžiūros patalpa ir areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normas, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam areštinės kamerose, kuriose sąlygos atitinka esamus higienos normų reikalavimus tik neilgą laiko tarpą iš pareiškėjo būto areštinėje laiko tarpo, t. y. tik 2 iš 20 dienų, pažeidimas buvo nežymus (vienam laikomam asmeniui teko 3,25 kv. m kameros ploto vietoje 3,6 kv. m), byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės ar kad pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėse sąlygose nei kiti sulaikyti asmenys, todėl prašo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 17 d. sprendimu (b. l. 56–62) M. V. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas; atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Klaipėdos AVPK ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Prieš pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. kovo mėn., tuo tarpu skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo pateikė 2015 m. gegužės 11 d. (išsiuntimo paštu data). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., adm. bylas Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nors M. V. ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi įvardija EŽTT nutarimų neišvertimą į lietuvių kalbą, tačiau ši aplinkybė neįrodo, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas. Manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusią teisminę praktiką, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Pareiškėjas tvirtina, kad į teismą nesikreipė ir dėl areštinės pareigūnų grasinimų, tačiau nurodytą termino praleidimo priežastį teismas taip pat vertina kaip pareiškėjo pasirinktą juridinę poziciją siekiant išvengti ieškinio senaties taikymo, kadangi jokių įrodymų, kurie patvirtintų M. V. patirtą pareigūnų psichinę prievartą byloje nėra. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Atsakovas atsiliepime reikalauja taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. gegužės 11 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą šio reikalavimo dalyje tuo pagrindu atmesti (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į konstatuotas aplinkybes dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nagrinėjamu atveju teismas vertins tik atsakovo veikos teisėtumą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2014 m. kovo mėn.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015m. gegužės 22 d. tarnybinio pranešimo pareiškėjas M. V. nuo 2012 m. gegužės 11 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,49 kv. m iki 21,76 kv. m, o laikomų asmenų skaičius – nuo 2 iki 4. Minėti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtinta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. birželio 28 d. pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta, – 3,245 kv. m, vietoje 3,6 kv. m. Viso pareiškėjas mažesniame kalinimo kameros plote buvo laikomas 2 dienas.

Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – nešvaros, netinkamos ventiliacijos, drėgmės, netinkamų sąlygų apžiūrų patalpoje.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas M. V. būtų skundęsis atsakovui ar Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 28 d. raštas Nr. (10.5)V4-1672, kad 2011 m. lapkričio – 2014 m. balandžio mėn. laikotarpiu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro specialistai, nagrinėjami sulaikytųjų asmenų skundus, 7 kartus, t. y. 2012 m. birželio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. rugpjūčio 19 d., 2013 m. lapkričio 18 d., 2014 m. balandžio 7 d., atliko Areštinės valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 22, Nr. 23, Nr. 19, Nr. 33, Nr. 9, Nr. 31, Nr. 27, Nr. 38.  2013 m. vasario 15 d. ir 2013 m. balandžio 25 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nustatyta, kad kameroje Nr. 19 sanitariniame mazge nėra veidrodžio ir oro temperatūra kameroje (nustatyta 17,20/17,00?C, norma 18-26?C) neatitiko HN 37:2009 normuojamų dydžių. Kitos atsakovo areštinės kameros, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tirtos nebuvo, todėl teismas neturi pagrindo remdamasis prielaidomis, konstatuoti šių kamerų neatitikimą Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimams.

Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius M. V. kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kuri atitiktų Lietuvos higienos normų reikalavimus ir kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, bei neužtikrino tinkamos kameros Nr. 19, kurioje kalėjo pareiškėjas, oro temperatūros ir sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo veidrodžio) reikalavimų, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisinį reguliavimą ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas įvertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir nustatyti kokiu būdu ji turi būti kompensuojama.

LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo VIII.5. skyriuje, apibrėžiami pagrindiniai kriterijai įvertinant neturtinės žalos dydį, o būtent – pažeistų vertybių pobūdis, pažeidimo trukmė, pažeidimo pobūdis, pažeidimo tąsa, pažeistų teisių gynimas laiko požiūriu, kalinamo asmens elgesys ir kt. Vertinant aptartus aspektus ir nustatant ar pareiškėjui neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais ar pakanka konstatuoti pažeidimo faktą, atsižvelgiama: į pažeistų vertybių pobūdį ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias; į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyventojų pragyvenimo lygį; į pažeistų teisių gynimą laiko požiūriu; į kalinamo asmens elgesį siekiant pašalinti jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų intensyvumą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista nežymiai (mažesniame kameros plote pareiškėjas buvo laikomas dvi paras, taip pat dvi paras buvo laikomas kameroje, kurioje oro temperatūra (17,20/17,00?C), tik vienu laipsniu neatitiko higienos normų reikalaujamos temperatūros, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio).

Byloje nenustatyta, jog Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kaip jau paminta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK areštinės administracijai dėl kameros ploto ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad laikymo areštinėje sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tai įvertinęs teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai (t.y. laikymas dvi paras kameroje, neatitikusioje minimalaus ploto reikalavimų ir nepakankama oro temperatūra), neigiami išgyvenimai, nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą ar prilyginamas kankinimams Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, šiuo atveju vis tiek buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-143/2012). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas patirtos neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, valstybės išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais konstatuoja, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK padaryto pažeidimo konstatavimas, jog pareiškėjas neteisėtai dvi paras buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko nustatytų minimalaus ploto reikalavimų ir dvi paras buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurioje sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio ir oro temperatūra (nustatyta 17,20/17,00?C, norma 18-26?C) neatitiko HN 37:2009 normuojamų dydžių, vertintinas kaip pakankama satisfakcija, ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Būtent tokia teisminė praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose yra formuojama ir LVAT (žr. 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A262-858/2015).

III.

Pareiškėjas M. V. apeliaciniu skundu (b. l. 68) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai apribojo skundo laikotarpį, nes Konvencija nenumato jokio termino skundui paduoti. Be to, laiku kreiptis į teismą pareiškėjas negalėjo, nes nebuvo į lietuvių kalbą išversti EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai. Be to, teismas neteisingai nustatė laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo atmestais pareiškėjo skundo argumentais, kadangi toks teismo sprendimas nemotyvuotas.

Atsakovas Klaipėdos AVPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 73) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas su teismo sprendimu sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. V. iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo už kalinimą Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio iki 2014 m. kovo mėn. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas, tačiau atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, atsakovo prašymu laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. gegužės 11 d. teismas taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2014 m. sausio 17 d. (paskutinė pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje diena, žr., atsakovo atstovo į bylą pateiktą 2015 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 30-S-48833, b. l. 8).

Iš apeliacinio skundo turinio (b. l. 68) matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo taikytu senaties terminu bei tuo, kad teismas apsiribojo pažeistos teisės pripažinimu, o neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė. Pagrįsdamas savo nesutikimą apeliantas nurodė, kad Konvencija nenustato jokių senaties terminų pažeistų teisių gynimui, taip pat kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeidžiama teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma. Pažymėtina, kad nors apeliantas teigia, jog teismas turėjo priteisti visą pirminiame skunde nurodytą neturtinės žalos sumą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis (apeliantas nurodo, kad nesutinka su „pirmosios instancijos mano argumentų atmetimais, kadangi visi jie yra nemotyvuoti“).

LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nes EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015).

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nebuvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2330-624/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015).

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria Klaipėdos apygardos administracinio teismo išvadoms, jog nagrinėjamu atveju dvi paras atsakovas neužtikrino tinkamos kameros Nr. 19, kurioje kalėjo pareiškėjas, oro temperatūros ir sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo veidrodžio) reikalavimų, tačiau byloje nenustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su kitomis areštinės kamerose buvusiomis antisanitarinėmis sąlygomis (ABTĮ 136 str.). Pastaraisiais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų teisėjų kolegija iš naujo nekartoja ir pažymi tik tai, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs, jų pareiškėjas niekaip nedetalizavo nei skunde, nei apeliaciniame skunde.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su teismo išvada, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose numatyto ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose buvo pažeista tik 2 paras, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. birželio 28 d. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, kadangi LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėtas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1783-858/2015). Kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams, turi būti vadovaujamasi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatančia, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2932-520/2015; 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2250-662/2015; 2016 m. sausio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2538-624/2015 ir kt.).

Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 8), matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2014 m. sausio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas areštinėje, pažeidžiant 5 kv. m ploto normą vienam asmeniui, iš viso 8 paras: 2013 m. vasario 18 d. ir 2013 m. vasario 19 d. (teko 4,9 kv. m), 2013 m. kovo 13 d. (teko 4 kv. m), 2013 m. birželio 26 d. – 2013 m. birželio 28 d. (teko 3,2 kv. m), 2013 m. lapkričio 18 d. (teko 4,38 kv. m).

Patikrinusi bylą, kolegija konstatuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nepripažino to, kad pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kuriose įrengti tualetai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–22) nurodė, kad visose Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti tualetai nuo gyvenamosios kameros ploto atitverti 120 cm aukščio pertvara. Šiuo aspektu naujausioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose, taip pat buvo pažeista.

Apeliantas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog kalinant jį Klaipėdos AVPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Teisėjų kolegija nekartoja šiuo aspektu Klaipėdos apygardos administracinio teismo išdėstytų argumentų, o tik papildomai pažymi, jog byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją EŽTT nustatė vienam asmeniui pagal nacionalinius teisės aktus turinčio tekti kameros ploto reikalavimų pažeidimą, taip pat privatumo stoką sulaikytiesiems naudojantis tualetu, atskirtu nuo likusios kameros dalies 1,1 m aukščio pertvara, ir ribotą veiklą ne kameroje. Vis dėlto, atsižvelgęs į bendrą šių sąlygų visumą, visų pirma, trumpą pareiškėjo buvimo pataisos įstaigos drausmės kameroje laiką, EŽTT nemanė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, nors toli gražu nebuvo tinkamos, pasiekė žiaurumo ribą, privalomą vertinant elgesį kaip nežmonišką ar žeminantį Konvencijos 3 straipsnio prasme. Todėl EŽTT nenustatė šios nuostatos pažeidimo (žr., EŽTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją 53 p., pareiškimo Nr. 4265/06; 2012 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją 138 p., pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08).

Kiek tai susiję su apelianto argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir nepatogumus, todėl tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, jog jam turi būti priteista visa jo skunde nurodyta neturtinės žalos suma – 5 000 Eur.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius (pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad dėl laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus, psichologus ar pan.), atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis nedidelę trukmę, į pažeidimo intensyvumą (ploto norma pažeista nežymiai), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam tam tikrus dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju vertinama 60 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisia 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, priteisiant pareiškėjui M. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                             Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė