Civilinė byla Nr. e2-2638-750/2020

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01434-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.3.15.1; 3.2.6.5

 (S)

TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Šilutė

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų teisėja Dalia Zimantienė,

sekretoriaujant Karolinai Cibauskaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei I. B. - Zarembienei,

atsakovo S. N. atstovui advokatui Sauliui Tamošaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui S. N. dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo, ir atsakovo S. N. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl nesumokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovės (toliau - UAB) „(duomenys neskelbtini)“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo ir pripažinti, kad su atsakovu S. N. yra visiškai atsiskaityta bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ieškovei. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija (toliau - DGK) 2019-07-18 sprendimu Nr. DGKS-4367 iš dalies tenkino atsakovo S. N. prašymą ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl prašomų priteisti neišmokėto 2545,50 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių ir delspinigių bei nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 2039,31 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16 būtas dienas.

DGK sprendime nurodė, kad ieškovės darbo sutarties 4.1 punkte nurodyta darbo užmokesčio sąlyga atitinka įprastą praktiką mokėti tokio dydžio darbo užmokestį už darbą komandiruotės sąlygomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys buvo susitarusios dėl kitokios darbo užmokesčio sąlygos. Tačiau minėtu sprendime konstatuoja, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos taikymo, todėl darbuotojui turi būti taikoma 100 proc. dienpinigių norma.

2019-01-03 sudarytos laikinojo darbo sutarties (toliau -darbo sutarties) pagrindu atsakovas ieškovės įmonėje dirbo vairuotoju - ekspeditoriumi. Atsakovo darbo funkcijų vykdymo vieta nustatyta laikinojo darbo naudotojo adresu (darbo sutarties 1.1 punktas). Darbuotojui buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis, siekiant patikrinti ar darbuotojas tinka sulygtam darbui (3.1 punktas).

Darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) nustatytai minimaliai mėnesinei algai (toliau - MMA), padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 494,38 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją.

Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalys taip pat susitarė, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos.

Atsakovas darbdavio 2019-01-02 įsakymu Nr. K-2019-01-02/6 laikotarpiu nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16 buvo išsiųstas pas laikinojo darbo naudotoją Švedijos Karalystėje (toliau - Švedijoje).

Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtintame maksimalių dienpinigių dydžių sąraše nurodyta, kad vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis Švedijos Karalystėje sudaro 65 Eur.

Už 73 komandiruotėje praleistas dienas atsakovui priskaičiuota 2372,50 Eur dienpinigių taikant 50 proc. dienpinigių normą. Už 2019 m. sausį-kovą atsakovui priskaičiuota 2021,84 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių. Su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta.

Atsakovas pateikė pareiškimą DGK nurodydamas, kad žodiniu susitarimu susitarė su darbdaviu, kad jam bus mokama 87 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Pažymėtina, kad norminiai teisės aktai draudžia susitarti dėl bendro dieninio darbo užmokesčio ir dienpinigių atlygio už darbą komandiruotės sąlygomis. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) reikalavimus, esant darbui komandiruotės sąlygomis, mokamas atskirai darbo užmokestis ir dienpinigiai.

Be to, atsižvelgiant į darbo organizavimo specifiką (darbo funkcijos vykdomos pas laikinojo darbo naudotojus), sudarant darbo sutartį konkretus fiksuotas atlygis negali būti nustatytas ir dėl objektyvių aplinkybių, kadangi keičiantis darbo naudotojui gali keistis susitarimų sąlygos tarp darbdavio ir laikinojo darbo naudotojo.

Darbo sutartyje šalys susitarė tiek dėl darbo užmokesčio (4.1 punktas), tiek dėl dienpinigių mokėjimo (4.4 punktas). Atsakovas darbo sutartį pasirašė ir nepateikė jokių pretenzijų darbo sutarties sudarymo metu dėl tokių sudaromų darbo sutarties sąlygų, todėl, akivaizdu, jog atsakovui buvo aiškūs darbo sutarties 4.1 ir 4.4 punktai, kaip ir visa darbo sutartis. Darbdavio teisė mažinti dienpinigius iki 50 proc. atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir nepažeidžia darbuotojui nustatytos padidėjusių išlaidų, atsiradusių dėl išvykimo į komandiruotę, kompensavimo garantijos.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo pateiktą priešieškinį papildomai nurodo, kad atsakovo teiginių, jog su darbdaviu susitarė, kad bus mokamas 87 Eur darbo užmokestis už kiekvieną kalendorinę dieną, nepatvirtina jokie įrodymai. Atsakovas nurodo, kad jo susitarimą su darbdaviu mokėti po 87 Eur už kalendorinę dieną patvirtina kitų darbuotojų ginčai su darbdaviu, išnagrinėti darbo ginčų komisijoje. Kelių darbuotojų reikalavimai yra išnagrinėti teisme ir jų prašymai atmesti (pvz.: Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019-10-09 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-20387-959/2019, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019-10-25 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10296-7797/2019, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2019-11-19 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-9045-424/2019 ir t.t.)

Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, atsakovui garantuojama teisė gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje. Priešingai nei nurodo atsakovas, Direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl komandiruojamų darbuotojų garantijų atsakovui netaikomos, kadangi atsakovas neatitinka komandiruojamo darbuotojo sąvokos. Direktyvos 96/71/EB nuostatos reglamentuoja komandiruojamo darbuotojo statusą ir komandiruojamam darbuotojui taikomas garantijas. Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje „komandiruotasis darbuotojas“ - tai darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje. Ši direktyva taikoma laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojams, išsiųstiems ribotą laiką dirbti kitose ES valstybėse narėse. Analogiška nuostata įtvirtinta ir DK 107 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje.

Ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo siunčiamas dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas pas darbo naudotojus – Švedijoje veikiančias įmones. Pagal sudarytą darbo sutartį ir šalių darbo santykių praktiką atsakovas Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovas neatitinka paprastai dirbančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųsto dirbti į Švediją darbuotojo sąvokos, todėl jam netaikytinas komandiruojamo darbuotojo statusas pagal Direktyvą 96/71/EB ir nurodytos direktyvos nuostatos dėl komandiruojamų darbuotojų (LAT 2017-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-248/2017).

Laikinųjų darbuotojų teisinį statusą ir garantijas reglamentuoja 2008-11-19 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – direktyva 2008/104/EB). Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant (Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1 dalis). Direktyvos 2008/104/EB nuostatos įgyvendintos DK 75 straipsnyje.

Byloje pateiktas bankroto administratoriaus pranešimas, kuriame nurodoma, kad darbo naudotojo įmonėje dirbo 10 vairuotojų, kurių darbo užmokestis sudarė 18000-23000 SEK, t.y. 1600-2100 Eur. Pagal šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas, skaičiuojant atlyginimą už darbą už mėnesį, kurį sudaro 30 kalendorinių dienų, gaunamas tokio dydžio užmokestis: 722 Eur darbo užmokestis+1950 Eur dienpinigiai (65 Eur*30d.) gaunama 2672 Eur suma. 722 Eur darbo užmokestis+975 Eur dienpinigiai (32,50 Eur*30d.) gaunama 1697 Eur suma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovui mokėtas darbo užmokestis nepažeidė DK 75 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Visiškai nepagrįsta atsakovo pozicija, kad atsakovui mokami dienpinigiai neįskaičiuojami į atlyginimą už darbą ir turi būti skaičiuojami papildomai, t.y. mokamas 1600 Eur darbo užmokestis ir dienpinigiai, sudarantys 65 Eur už kiekvieną kalendorinę dieną. Net ir atsakovo nurodomos Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas.

Kaip minėta, atsakovas neatitinka komandiruojamo darbuotojo sąvokos ir jo išvykimai dirbti pas laikinojo darbo naudotojus nėra laikomi tarnybinėmis komandiruotėmis.

Atsakovas pateikia teismui savarankiškus reikalavimus ir prašo teismo priteisti jo naudai 2875,44 Eur darbo užmokestį, 2084,07 Eur nesumokėtų dienpinigių bei 624,90 Eur delspinigius už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą.

Darbo ginčams yra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka. DK 220 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, –per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

Atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją nurodydamas, kad darbdavys nėra išmokėjęs 2545,50 Eur su darbo santykiais susijusių mokėjimų (darbo užmokesčio ir dienpinigių). DGK 2019-07-18 sprendimu Nr. DGKS-4367 iš dalies tenkino atsakovo prašymą ir nusprendė išieškoti jo naudai 2039,31 Eur dienpinigių už komandiruotėje nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16 būtas dienas. Priešingai nei nurodo atsakovas DGK nekonstatavo, kad tarp darbuotojo ir darbdavio buvo susitarimas dėl 87 Eur atlygio už komandiruotės dieną. DGK sprendime nurodė, kad darbuotojui skaičiuotina 100 proc. dydžio dienpinigių norma.

Vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis.

Atsakovas sutiko su DGK 2019-07-18 sprendimu ir nesikreipė į teismą dėl ginčo išnagrinėjimo. Jis priešieškinį su savarankiškais reikalavimais teismui pateikia 2019-01-15, t.y. praleidęs įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą terminą ir neprašo šio termino atnaujinti. (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį (priešieškinį) arba palieka jį nenagrinėtą.

Ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovė advokatė I. B. – Z. teismo posėdžio metu prašė ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis. Atsakovas su sutarties sąlygomis susipažino, tam turėjo pakankamai ilgą laiko tarpą. Šalys 4.1 punktu susitarė dėl apmokėjimo sąlygų, kad darbuotojui bus mokama MMA padauginta iš Vyriausybės nustatyto koeficiento. Darbo sutarties 4.4 puntu šalys aptarė dienpinigių mokėjimo klausimą, t.y. kad dienpinigiai gali būti mokami 50 procentų nuo Vyriausybės nustatytos sumos. Be to, šalys susitarė, kad darbdavys bet kada gali nustatyti didesnius dienpinigius nuo 50 iki 100 procentų. Byloje kilęs ginčas dėl atsakovui priklausančių dienpinigių dydžio ir darbdavio galimybės keisti dienpinigių dydį. Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523 buvo patvirtintas dienpinigių mokėjimo aprašas. 2018-04-18 šio nutarimo redakcija buvo papildyta ir nustatyta, kad kolektyvinėje ar darbo sutartyje dienpinigiai negali būti mažesni kaip 50 procentų patvirtintų minimalių dydžių. Pagal nustatytą reglamentavimą sutartyje numatė darbo užmokestį ir dienpinigių dydį. Ginčo laikotarpiu nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16 kai atsakovas buvo išsiųstas pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje jam buvo paskaičiuota 50 proc. dienpinigių suma, t.y. tas dydis kuris darbo sutartyje buvo įvardintas kaip minimalus. Nors darbdavys ir neturi pareigos įrodinėti kodėl nustato minimalų dienpinigių dydį, tačiau tuo metu taikomus minimalius dienpinigius įtakojo objektyvios aplinkybės. Laikinojo darbo naudotojas Švedijoje pradėjo neatsiskaitinėti su ieškove, įsiskolino už atitinkamą laikotarpį.  Atsakovas nurodė, kad buvo žodinis susitarimas, kad tai kas yra darbo sutartyje neatitinka šalių žodinio susitarimo ir šalys susitarė dėl 87 Eur darbo užmokesčio per dieną. Kaip matyti pagal bylos medžiagą atsakovas priešieškinio reikalavimuose nurodo, kad skaičiavimus atlieka ne pagal tai, kad dienos įkainis turėtų būti 87 Eur į dieną, o visiškai pagal kitą skaičiavimo metodiką ir kelia visiškai savarankiškus reikalavimus. Vienintelis jo argumentas, kad ir kiti darbuotojai teigė, kad dėl darbo užmokesčio buvo susitarta žodžiu: po 70 Eur, 87 Eur. Atkreipė dėmesį, kad visų darbuotojų reikalavimai yra išnagrinėti Lietuvos teismuose ir visi jie atmesti. Darbdavys skaičiavo tiek darbo užmokestį, tiek dienpinigius pagal darbo sutarties sąlygas. Jos nėra ginčijamos ir šioje byloje. Darbo sutarties sąlygos atitiko nustatytą teisinį reglamentavimą, tiek DK, tiek Vyriausybės nutarimą dėl dienpinigių dydžio. Teisės aktai numato darbdaviui galimybę mokėti ne maksimalų dienpinigių dydį. Darbuotojas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis pagrįstai tikėjosi gauti 87 Eur pagal žodinį susitarimą. Tuo tarpu atsakovas pateiktu priešieškiniu prašo priteisti sumas visiškai neatitinkančias nurodyto žodinio susitarimo. Atsakovas kreipdamasis į DGK tokio reikalavimo nereiškė. Jis tik nurodė, kad su juo yra neatsiskaityta už 2019 m. sausio, vasario ir kovo mėnesį nesumokėjus po 87 Eur į dieną. Ši pozicija byloje pasikeitė pateikus priešieškinį byloje. Be to atsakovas sugalvojo pareikšti reikalavimą dėl viršvalandžių, darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis. Darbo užduotis ir darbo laiką organizuodavo ne ieškovė, o laikinojo darbo naudotojas, t.y. tos įmonės į kurias yra siunčiami darbuotojai. Visi nurodymai yra gaunami iš tų įmonių. Darbuotojas turi užduotį ir jis pats organizuoja savo darbo laiką. Pareigą saugoti vairuotojų korteles ir tachografus turi logistikos įmonės. Vairuotojo kortelėje yra fiksuojamas visas važiavimo laikas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauti šių duomenų neturėjo galimybės ir jų nepateikė teismui, o darbuotojas šiuos duomenis pateikė atrankos būdu. Pažymėtina, kad sekmadieniais nei Švedijoje, nei Norvegijoje nedirba nei krovinių gavėjai, nei siuntėjai, nei uostai ar pasikrovimo punktai. Darbdavys tokio nurodymo važiuoti šeštadieniais ir sekmadieniais neduoda. 

DK 75 straipsnio 2 dalyje yra numatyta kokį darbo užmokestį turėtų mokėti laikinojo įdarbinimo įmonė darbuotojui. Šiuo atveju pagrindinis darbo naudotojas tiesiogiai buvo įdarbinęs keletą darbuotojų pats, o ne per laikinojo įdarbinimo įmonę. Tų darbuotojų darbo užmokestis sudarė nuo 18000 iki 23000 Švedijos kronų. Įvertinus tuo metu valiutų kursus tai sudarė nuo 1600 Eur iki 2100 Eur. Įvertinus tai, kad Lietuvoje įdarbinti asmenys gauna ir darbo užmokestį ir dienpinigius, apmokėjimas už darbą yra išskaidomas į kelias dalis ir sudėjus tas dalis gaunamas tas pats darbo užmokestis. Nustačius 50 proc. dienpinigius ir darbo užmokestį, atsakovo darbo užmokestis patenka į tas ribas koks darbo užmokestis yra mokamas pas laikinojo darbo naudotoją dirbantiems žmonėms. Atsakovas paskutinėje bylos nagrinėjimo stadijoje darbo užmokestį pradėjo skaičiuoti taip: jo teigimu darbuotojas turi gauti 1600 Eur darbo užmokestį kokį moka laikinojo darbo naudotojas savo darbuotojams plius Vyriausybės nustatytą dienpinigių dydį už 1 dieną 65 Eur. Įvertinus tai, kad mėnesį sudaro 30 kalendorinių dienų, o dienpinigiai mokami už kiekvieną kalendorinę dieną, tai dienpinigių suma sudaro 1950 Eur. Pagal atsakovą dar pridėjus 1600 Eur darbo užmokestį, tai gautųsi praktiškai apie 3600 Eur. Tokio darbo užmokesčio negauna net Švedijoje dirbantys vairuotojai. Atsakovo pozicija, kad dienpinigiai yra neįskaitomi į darbo užmokestį yra nepagrįsta.

Komandiruojamų darbuotojų direktyva neturėtų būti taikoma, kadangi darbuotojai neatitinka komandiruojamų darbuotojų sąvokos, kadangi darbuotojai niekada nedirba Lietuvoje. Jie įdarbinti tiesioginiam darbui Švedijoje. Direktyvos nuostatos įgyvendintos per DK 75 straipsnio 2 dalį. Jeigu būtų taikomos direktyvos nuostatos, tokiu atveju komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi (Direktyvos 3 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Šiuo atveju darbuotojams nėra dengiamos faktiškos pragyvenimo, būsto, maisto ir pan. išlaidos, o suma įvardijama kaip dienpinigiai nėra skirti kompensuoti kaip faktiškas išlaidas.

Atsakovas žinojo darbo sąlygas, su darbo sutartimi buvo susipažinęs ir turėjo tam laiko, dėl konkrečios komandiruotės sąlygų buvo informuojamas telefonu, kadangi tai specifiniai darbo santykiai. Darbdavio buveinė yra Vilniuje, o vairuotojai, kurie yra įdarbinami pagal laikinojo darbo sutartis, yra išsidėstę visoje Lietuvoje.

Darbo sutartyje yra numatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka. Darbo užmokestis yra mokamas už praėjusį mėnesį iki mėnesio 28 dienos, o dienpinigiai turi būti sumokėti grįžus iš komandiruotės kartu su darbo užmokesčiu. Reali faktinė situacija yra ne tokia. Darbuotojo darbo užmokestis yra MMA padauginta iš koeficiento, todėl atsižvelgiant į darbuotojų prašymus ir interesus darbdavys organizuojant piniginius mokėjimus apmokėjimą vykdo dalimis, stengiantis sumokėti ir darbo užmokestį, ir dienpinigius, nelaukiant komandiruotės pabaigos.

Atsakovo darbo laikas per savaitę - 40 val., kiekvieną dieną dirbo po 8 val., šeštadienį ir sekmadienį poilsio dienos. Darbo grafiką darbo organizavo ir vykdė laikino darbo naudotojas. Laikinojo darbo naudotojas duomenis apie atsakovo darbo laiką perduodavo ieškovei. Atsakovas grįžo 2019-03-16, ir ta diena yra šeštadienis, ta diena apskaitoma kaip komandiruotė. Darbuotojo atostogos nuo kovo 25 dienos iki kovo 29 dienos. Ir atostogos kovo mėnesio žiniaraštyje yra apskaitytos.

Darbo sutarties tekstas buvo siųstas atsakovui 2018 m., o nuo 2019 m. pasikeitė MMA, todėl darbo sutarties 4.1 punkte liko, kad (duomenys neskelbtini)38 Eur, bet pagal žiniaraščius matyti, kad buvo skaičiuojama nuo 555 Eur, kaip Vyriausybės nustatytas.

2019-03-11 buvo poilsio diena. Nurodymų atsakovui dirbti tą dieną nebuvo. Kur vykti, kokį krovinį vežti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių nurodymų neduoda, tokius nurodymus duoda laikinojo darbo naudotojas. Minėta bendrovė tiesioginių darbo funkcijų neorganizavo.

Ieškovė apmoka kelionės išlaidas už keltą persikeliant iš Klaipėdos į Švediją. Darbuotojai gyvena bazėje arba transporto priemonėje. Jeigu patirtų išlaidų darbuotojai galėtų atnešti kvitus darbdaviui ir jeigu jis laikytų, kad jos yra pagrįstos jas apmokėtų. Šiuo atveju atsakovui komandiruotės metu buvo suteikta gyvenamoji vieta, apmokėtos kelionės išlaidos, nėra praktikos darbuotojams atlyginti gyvenimo išlaidas. Darbuotojai gaudami pinigus perkasi maistą. Dienpinigiai nebuvo skirti maisto kompensavimui. Niekas nežiūri kur darbuotojas išleidžia savo pinigus. Delspinigius galima skaičiuoti už laiku nesumokėtą užmokestį. Ieškovė laiku sumokėjo atsakovui darbo užmokestį ir dienpinigius, todėl nesutinka su delspinigių priteisimu. 

Atsakovas S. N. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir tenkinti priešieškinį.

Priešieškinyje ir atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad DGK 2019-07-18 sprendimu  iš dalies tenkino jo prašymą ir nutarė išieškoti atsakovui iš ieškovės 2039,31 Eur likusią dienpinigių sumą už konadiruotę. Sprendime nurodė, kad šalių sudarytos darbo sutarties nuostatos neatitinka DK 75 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taip pat DGK nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų apie Švedijoje taikomą minimalų darbo užmokestį vairuotojams - ekspeditoriams. Atsakovas nurodė, kad DGK sprendimas yra iš esmės teisėtas, tik kadangi ieškovė neteikė duomenų apie Švedijoje taikomą minimalų darbo užmokestį, todėl ginčas liko nepilnai išnagrinėtas.

Atsakovo nuomone vienai iš šalių apskundus DGK sprendimą teismui procesas prasideda iš naujo, t. y. šis sprendimas nėra apeliacijos dalyku, o teismas darbo ginčą nagrinėja iš esmės pilna apimtimi.

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje spręstina dėl Direktyvos 96/71/EB taikymo. Pažymi, kad DGK nepakankamai išnagrinėjo DK 75 straipsnio 2 dalies taikymo aplinkybes ir jų nepagrįstai nenagrinėjo sąsajoje su ES teisės aktais, kurių nuostatos būtent ir įtvirtintos minėtame DK straipsnyje .

Priešieškinyje patvirtino, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis ir atsakovas 2019-01-02 ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. K-2019-01-02/6 „Dėl komandiruotės“ atsakovas buvo išsiųstas į komandiruotę - į Švediją laikotarpiu nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16, atlikti ekspedijavimo paslaugas.

Atsakovas priešieškinyje nurodo, kad konstatuotina, jog: 1) ieškovė (darbdavys) yra ES valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; 2) atsakovas (darbuotojas) ieškovės lėšomis buvo komandiruotas į ES valstybės narės (Švedijos Karalystės) teritoriją; 3) darbuotoją ir darbdavį komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 4) tarp ieškovės ir Švedijos įmonės (L. F. AB) egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; 5) atsakovas vykdė ieškovės nurodymus, kad įgyvendintų darbdavio sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Švedijos įmonei.

Šis atvejis patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį, todėl nagrinėjamas darbo ginčas spręstinas visa apimtimi (dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių) taikant Direktyvos 96/71/ EB nuostatas.

Atsakovas nurodo, kad darbdavys paruoštoje sutartyje nurodė, jog darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 494,38 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją (darbo sutarties 4.3 punktas). Pažymi, jog nuo 2019-01-01 buvo nustatytas ne 494,38 Eur, o 555 Eur MMA dydis. Darbdavys ne tik klaidino darbuotoją, nurodydamas Lietuvoje galiojantį MMA dydį, bet ir visiškai nepaaiškino darbuotojui, kad jį išsiuntus į Švediją, pagal DK 75 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 96/71/EB nuostatas užtikrinama teisė į Švedijoje tai pareigybei taikomą MMA. Pažymi, jog į DGK kreipėsi ir kiti ieškovės darbuotojai (buvo užvestos dar 7 darbo ginčų bylos), visi teigė, kad su darbdaviu buvo susitarę dėl bendro darbo ir dienpinigių dieninio atlygio - 80 Eur arba 87 Eur - už darbą komandiruotės sąlygomis. Pats atsakovas taip pat patvirtino, jog nuotoliniu būdu (telefonu) buvo tartasi dėl darbo sąlygų ir buvo susitarta, jog bus mokama 87 Eur už dieną.

DGK, įvertinusi atsakovo ir kitų darbuotojų nuoseklius paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad tarp šalių buvo kitokio turinio susitarimas dėl darbo apmokėjimo negu nurodytas rašytinėje sutartyje,

Darbuotojas turi turėti visą informaciją apie savo darbo sąlygas, kad galėtų dirbti ar priimti siuntimą dirbti remdamasis objektyvia ir pakankama informacija. Laikinojo įdarbinimo įmonė turi pareigą apie DK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, įskaitant ir darbo užmokestį, pranešti darbuotojui iš anksto (DK 73 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai manė, jog susitarimas dėl 87 Eur į dieną apmokėjimo apima 22 Eur/d. atlyginimą (494,38 Eur (MMA) : 22 darbo dienos (toliau - ir d. d.) (sausio mėn.)) ir 65 Eur/d. dienpinigius (100 proc. nustatytos dienpinigių normos, kuri nustatyta Vyriausybės 2004-04-29 nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (tiek suvestinėje redakcijoje galiojusioje nuo 2019-01-01 iki 2019-02-06, tiek dabar galiojančioje suvestinėje redakcijoje nuo 2019-02-07). DGK nustatė, kad 2019-01-03 laikinojoje darbo sutartyje padarytas įrašas dėl 50 proc. dienpinigių sumos neatitinka tikrovės, nes buvo susitarta dėl visai kitokio darbo apmokėjimo, bei įvertinusi visas aplinkybes, taip pat pagrįstai nurodė, jog su atsakovu bei kitais darbuotojais ir darbdaviu buvo sudarytos analogiškos, tikrovės neatitinkančios sutartys dėl 50 proc. dienpinigių sumos. Konstatavo, jog tarp atsakovo ir darbdavio buvo kitoks susitarimas, t. y. dėl 87 Eur atlygio už komandiruotės dieną. Taigi, DGK iš esmės pagrįstai sprendė ginčą, taikydama 100 proc. dienpinigių normą - 65 Eur vienai dienai.

Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, pripažintina, jog darbdavys nepagrįstai mokėjo Lietuvos darbo vietai taikomą minimalų darbo užmokestį jam, dirbančiam Švedijoje. Direktyva 96/71/EB į kitą ES valstybę narę teikti paslaugų komandiruoto darbuotojo teisių apsaugą, garantuojamą Lietuvos nacionalinės darbo teisės, inter alia (be kita ko), papildė darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kadangi Direktyvoje 96/71/EB nepateikiamas nė vienas minimalaus darbo užmokesčio apibrėžimo materialaus turinio požymis, jo sudedamąsias dalis, taikant šią direktyvą, reikia nustatyti pagal atitinkamos valstybės narės teisę (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013-11-07 sprendimo T. I. prieš DB Services GmbH, C-522/12, EU:C:2013:711, 37 punktas).

Oficialiais duomenimis (skelbiamais intemetiniame tinklapyje: https://www.scb.se/en/finding-statistics/sverige-i-siffior/salarv-search/Search/?lon=driver) dėl atlyginimo mokėjimo vairuotojams Švedijoje ginčo laikotarpiu (t. y. 2019 metais) buvo nustatytas 28500 SEK per mėnesį atlyginimas, kas pagal valiutų kursą atitinka apie 2600 Eur. Iš pateiktų susirašinėjimo ištraukų (tarp bankrutuojančios Švedijos įmonės L. F. atstovo (duomenys neskelbtini) ir ieškovo direktoriaus R. B.) atstovo pranešimu buvo nurodytas vairuotojų mėnesio darbo užmokestis būtent minėtoje Švedijos įmonėje - 18000 - 23000 SEK („į rankas“), kas atitiktų pagal valiutų kursą apie 1600 - 2100 Eur per mėnesį.

Atsižvelgiant į tai, ieškovė turėjo užtikrinti bent jau 1600 Eur minimalų darbo užmokesčio dydį atsakovui, jo komandiruotės Švedijoje metu ir papildomai mokėti 65 Eur dydžio dienpinigius. Tačiau tai nebuvo padaryta. Šios pareigos nesilaikymas suponuoja darbuotojo teisę reikalauti tokio darbo užmokesčio iš savo darbdavio, kad ir kokie būtų laikinojo darbo naudotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės susitarimai ir jų vykdymo lygmuo.

Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, už komandiruotėje išbūtą laiką (nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16) turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta:

1) už sausio mėnesį: pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą atsiskaitymo lapelį matyti, jog sausio mėn. buvo išdirbta 21 d. d., t. y. pilnas mėnuo, taigi atlyginimas turėjo būti 1600 Eur (pagal Švedijos teisę), o ne 689,24 Eur, kaip priskaičiavo ieškovė. Be to, buvo dirbta ir poilsio dienomis (iš viso 5 dienos: 6, 12, 13, 20, 27), už kurias turėjo būti mokama dvigubai (DK 144 straipsnio 1 dalis), tačiau tas nepadaryta. Todėl atsižvelgiant į tai, kad 1 d. d. atlygis yra 76,19 Eur (1600 Eur : 21 d. d.), todėl už 5 dienas, dirbtas poilsio dienomis, turėjo būti papildomai priskaičiuota dar 380,95 Eur (76,19 Eur x 5 d.). Iš viso darbo užmokesčio turėjo būti priskaičiuota - 1980,95 Eur (1600 Eur + 380,95 Eur), tačiau ieškovė priskaičiavo tik 689,24 Eur (skirtumas sudaro -1291,71 Eur).

Kadangi ieškovė taikė tik 50 proc. dienpinigių normos, todėl priskaičiavo tik 942,50 Eur dienpinigių (už 29 d.), nors turėjo būti - 1885 Eur (65 Eur/d. x 29 d.). Dienpinigių skirtumas sudaro - 942,50 Eur. Ieškovė 2019-02-28 pavedimu sumokėjo tik 2392,50 Eur sumą. Iš ieškovės pateikto 2019 m. sausio mėn. atsiskaitymo lapelio matyti, kad šia suma buvo apmokėta už sausį 689,24 Eur priskaičiuoto atlyginimo (404,58 Eur „į rankas“) bei 942,50 Eur dienpinigių ir tariamas avansas už vasarį 722,06 Eur priskaičiuoto atlyginimo (423,85 Eur „į rankas“) bei 621,57 Eur dienpinigių. Taigi liko už sausį neišmokėta suma - 2234,21 Eur (1291,71 Eur darbo užmokesčio ir 942,50 Eur dienpinigių), kuri yra priteistina iš ieškovės (darbdavio).

2) už vasario mėnesį: pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą atsiskaitymo lapelį matyti, jog vasario mėn. buvo dirbta 20 d. d., t. y. pilnas mėnuo, taigi atlyginimas turėjo būti 1600 Eur, o ne 722,06 Eur, kaip skaičiavo ieškovė. Be to, buvo dirbta ir poilsio dienomis (iš viso 3 dienos: 3, 17, 24), už kurias turėjo būti mokama dvigubai, tačiau tas padaryta nebuvo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad 1 d. d. atlygis yra 80 Eur (1600 Eur : 20 d. d.), todėl už 3 dienas, dirbtas poilsio dienomis, turėjo būti papildomai priskaičiuota dar 240 Eur (80 Eur x 3 d.). Iš viso darbo užmokesčio turėjo būti priskaičiuota - 1840 Eur (1600 Eur + 240 Eur), tačiau ieškovė priskaičiavo tik 722,06 Eur (skirtumas sudaro - 1117,94 Eur). Kadangi ieškovė taikė tik 50 proc. dienpinigių normos, todėl priskaičiavo tik 910 Eur dienpinigių (už 28 d.), nors turėjo būti - 1820 Eur (65 Eur/d. x 28 d.). Dienpinigių skirtumas sudaro – 910 Eur.

Nurodo, kad ieškovė 2019-02-28 pavedimu sumokėjo už vasarį 722,06 Eur priskaičiuoto atlyginimo (423,85 Eur „į rankas“) bei 621,57 Eur dienpinigių. Iš kovo mėnesio atsiskaitymo lapelio yra matyti, kad šia suma ieškovas apmoka už vasarį 288,43 Eur dienpinigių skolą. Taigi liko už vasarį neišmokėta suma - 1739,51 Eur (1117,94 Eur darbo užmokesčio ir 621,57 Eur dienpinigių), kuri yra priteistina iš ieškovės (darbdavio).

3) už kovo mėnesį: pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą atsiskaitymo lapelį matyti, jog kovo mėn. buvo išdirbta 10 d. d., t. y. pusę mėnesio, taigi atlyginimas turėjo būti 800 Eur (1600 Eur : 2), o ne 361,03 Eur, kaip skaičiavo ieškovė. Be to, buvo dirbta ir švenčių bei poilsio dienomis (iš viso 3 dienos: 3, 10, 11), už kurias turėjo būti mokama dvigubai. Tačiau darbdavė paskaičiavo dvigubą atlygį tik už 1 dieną, dirbtą šventinę kovo 11-osios dieną (72,16 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad 1 d. d. atlygis yra 76,19 Eur (1600 Eur : 21 d. d.), todėl už 3 dienas, dirbtas švenčių ir poilsio dienomis, turėjo būti papildomai priskaičiuota dar 228,57 Eur (76,19 Eur x 3 d.).

Darbdavys taip pat skaičiavo ir atlygį už einamąsias atostogas - 177,35 Eur (už 5 atostogų dienas). Tačiau ir vėlgi ieškovė už atostogų dienas skaičiavo netinkamai, kadangi turėjo būti skaičiuojama pagal atlyginimą Švedijoje (nuo 1600 Eur), t. y. 1 dienos atlygis - 76,19 Eur, todėl už 5 atostogų dienas turėjo būti paskaičiuota 380,95 Eur.

Bendras darbo užmokestis už kovo mėn. turėjo būti 1409,52 Eur (800 Eur + 228,57 Eur + 380,95 Eur), o ne 610,54 Eur (361,03 Eur + 72,16 Eur + 177,35 Eur), kaip skaičiavo ieškovė. Darbo užmokesčio skirtumas sudaro 798,98 Eur. Kadangi ieškovė taikė tik 50 proc. dienpinigių normos, todėl priskaičiavo tik 520 Eur dienpinigių (už 16 d.), nors turėjo būti - 1040 Eur (65 Eur/d. x 16 d.). Dienpinigių skirtumas sudaro 520 Eur.

Ieškovė 2019-04-05 mokėjimo nurodymu sumokėjo 1500 Eur tariamą avansą, nenurodydama jo paskirties, t. y. ar tai darbo užmokestis ar dienpinigiai ar abu kartu paėmus. Iš kovo mėnesio atsiskaitymo lapelio yra matyti, kad šia suma ieškovė apmoka už vasarį 288,43 Eur dienpinigių skolą, o už kovą sumoka 610,54 Eur priskaičiuoto atlyginimo (358,38 Eur „į rankas“), 520 Eur dienpinigių bei 333,19 Eur tariamas darbo užmokesčio avansas. Taigi liko už kovą neišmokėta suma - 985,79 Eur (465,79 Eur darbo užmokesčio (iš 798,98 Eur atėmus 333,19 Eur) ir 520 Eur dienpinigių), kuri yra priteistina iš ieškovės (darbdavio).

Atsakovas nurodo, kad už komandiruotės laikotarpį ieškovė jam nesumokėjo 2875,44 Eur darbo užmokesčio (1291,71 Eur + 1117,94 Eur +465,79 Eur) ir 2084,07 Eur dienpinigių (942,50 Eur + 621,57 Eur + 520 Eur).

Taip pat atsakovas nurodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-30 įsakymu Nr. Al-60 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“ (įsigaliojęs nuo 2019-02-01) buvo patvirtintas DK 147 straipsnio 1 dalies pagrindu skaičiuotinų delspinigių dydis - 0,07 proc. Darbo sutarties 4.5 punktu buvo susitarta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Darbo sutarties 4.2 punkte numatyta, jog darbo užmokestis yra mokamas iki kiekvieno mėnesio 28 dienos už praėjusį mėnesį, pervedant darbo užmokestį į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą. Atsakovas komandiruotėje buvo nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16. Taigi, už sausio mėnesį atlyginimas turėjo būti mokamas vasario 28 d., už vasarį - kovo 28 d., o už kovą - balandžio 28 d. Iš pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019-01-01 - 2019-07-16 sąskaitos išrašo matyti, kad buvo atlikti tik du mokėjimų pavedimai: 2019-02-28 buvo pervesta 2392,50 Eur, 2019-04-05 - 1500 Eur.

Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 624,90 Eur delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, kuriuos apskaičiuoja taip: už sausio mėnesį liko neišmokėta 2234,21 Eur suma, todėl delspinigiai nuo nesumokėtos sumos sudaro - 281,51 Eur (2234,21 Eur x 0,07 proc. x 180 d.). Už vasario mėnesį liko neišmokėta 1739,51 Eur suma, todėl delspinigiai nuo nesumokėtos sumos sudaro - 219,18 Eur (1739,51 Eur x 0,07 proc. x 180 d.). Už kovo mėnesį liko neišmokėta 985,79 Eur suma, todėl delspinigiai nuo nesumokėtos sumos sudaro - 124,21 Eur (985,79 Eur x 0,07 proc. x 180 d.).

Atsakovo atstovas advokatas Saulius Tamošaitis teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Patvirtino, kad buvo sudaryta darbo sutartis. Paaiškino, kad tarp šalių kilęs ginčas buvo spręstas DGK, tačiau atsakovo reikalavimas buvo nepilnai išnagrinėtas. Ieškovė nepateikė duomenų kiek Švedijos konkreti įmonė skirtingiems darbuotojams mokėjo darbo užmokesčio. 2019-01-03 darbo sutartyje nurodė, kad darbuotojo darbo vieta yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pagrindines funkcijas atlieka pas laikinojo darbo naudotoją. Pačioje darbo sutartyje numatyta, kad darbo laikas yra 40 darbo val. per savaitę, bet tuo pačiu nurodo, kad darbuotojui gali tekti dirbti ir daugiau. Taip pat darbo sutartyje yra nurodoma, kad atlyginimas yra MMA padaugintas iš koeficiento. Atsakovas nebuvo tinkamai supažindintas dėl darbo užmokesčiu. Žodžiu buvo susitarta dėl 87 Eur dydžio darbo užmokesčio dydžio į dieną, tačiau darbdavys faktiškai atsakovui mokėjo darbo užmokestį ne pagal susitarimą. Dėl pačios sutarties nuostatų taikymo, atsirado galimybė taikyti Direktyvos 96/71/EB normas, paaiškėjo, kad darbuotojui pagal DK 75 straipsnį turėjo būti mokamas ne mažesnis darbo užmokestis nei būtų mokėjęs laikino darbo naudotojas, jeigu atsakovas būtų pas jį įsidarbinęs. Atsakovas dirbo su specialia transporto priemone. Jis buvo vienintelis toks specialistas, t.y. buvo išskirtinės kategorijos vairuotojas, todėl jam turėjo būti mokamas didesnis darbo užmokestis nei kitiems darbuotojams. Tą rodo ir DGK atliktas tyrimas, ką kalbėjo kiti darbuotojai, kad jiems turėjo būti mokamas 80 Eur darbo užmokestis, o atsakovas nurodė 87 Eur darbo užmokestį. Pagal laikiną darbo sutartį darbuotojui turėjo būti išaiškinta, kad jis gaus darbo užmokestį kaip kad būtų įdarbintas pas laikino darbo naudotoją kaip analogiškas darbuotojas. Yra padarytas pažeidimas, kad darbuotojui nėra tinkamai išaiškintos jo teisės ir darbo sutarties sąlygos. Dėl minėtos direktyvos taikymo yra pasisakęs apeliacinės instancijos teismas, kad nagrinėjamu atveju ji turi būti taikytina. Turėjo būti aiškiai apibrėžta kokį atlyginimą gaus atsakovas. Visi neaiškumai turėtų būti aiškinami atsakovo naudai. Neturėtų būti siejamas atsakovui darbo užmokestis tik 1600 Eur atlyginimo dydžiu. Atsižvelgiant į tai, kad jisai dirbo su didesniu automobiliu ir jam turėtų būti mokamas 2100 Eur atlyginimas. Jis dirbo prailgintos bazės transporto priemone, kurią tik jis vienas galėjo valdyti. Byloje yra duomenys, kad atsakovui buvo mokamas ir darbo užmokestis ir dienpinigiai. Dienpinigiai pagal DK nėra laikomi darbo užmokesčio dalimi, todėl nuo jų nėra skaičiuojami mokesčiai. Jie kompensuoja darbuotojo išlaidas pragyvenimui ir maistui. Atsakovui turėjo būti mokami didesni dienpinigiai. Jis palaiko tą pačią poziciją, kad dienpinigių dydis buvo susitartas didesnis nei 50 procentų. Ieškovo pusė įrodinėja, kad darbuotojas buvo tinkamai informuotas apie dienpinigių dydį, tačiau darbuotojas tai neigia, kad buvo informuotas, kad gaus tik 50 procentų dienpinigius. Byloje pateiktas 2019-01-02 įsakymas dėl siuntimo į komandiruotę. Jisai niekinis, kadangi tuo metu šalių dar nesiejo darbo santykiai. Jisai neįrodo, kad darbuotojas buvo informuotas apie tai kokį darbo užmokestį gaus darbuotojas. Atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie dienpinigių dydį. Jam nebuvo sumokėta už darbą savaitgaliais ir šventinėmis dienomis. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kurie įrodo, kad jis dirbo poilsio ir švenčių dienomis. Nors ieškovė nurodė, kad savaitgaliais ir šventinėmis dienomis nurodymų dirbti nedavė, bet tokių nurodymų duoti negalėjo, nes darbuotojas dirbo pagal laikinojo darbo naudotojo nurodymus. Tai, kad jis dirbo minėtomis dienomis atspindi vairuotojo kortelė. Jos duomenys nėra nuneigti, todėl remiantis jais darbuotojas paskaičiavo, kad jam nėra sumokėta už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Atsakovo vairuotojo kortelė buvo naudojama dirbant Švedijos įmonėje su tos įmonės transporto priemonėmis. Jis turi vieną vairuotojo kortelę. Atsakovas privalėjo dirbti savaitgaliais, nes vykdė laikinojo darbdavio nurodymus. Jo darbo laikas buvo įvairus, reikėdavo dirbti 8 val., būdavo, kad dirbdavo daugiau. Dėl darbo užmokesčio atsakovas remiasi nuostata, kad jam turėjo būti mokamas 1600 Eur, bet jam galėjo būti mokamas ir 2100 Eur darbo užmokestis.

Ieškovė pavėluotai mokėjo darbo užmokestį, todėl turi mokami delspinigiai. Atsakovas mano, kad jo skaičiavimai yra pagrįsti. Kitokių skaičiavimų ieškovė nepateikė. Atsakovo darbas poilsio iš švenčių dienomis buvo paskaičiuoti remiantis 1600 Eur atlyginimu. Prašo priteisti ir delspinigius. 

Teismas

k o n s t a t u o j a :

        Ieškinys atmestinas, priešieškinis iš dalies tenkintinas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis atsakovas nuo 2019-01-03 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties pagrindu vairuotoju - ekspeditoriumi. Jo darbo funkcijų vykdymo vieta nustatyta laikinojo darbo naudotojo adresu (darbo sutarties 1.1 punktas). Darbo sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto, kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Nustatyta, kad darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, jog tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalių sutartimi taip pat nustatyta, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos. Darbo sutartis pasirašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo ir atsakovo .

Iš į bylą pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. darbdavio 2019-01-02 įsakymo Nr. K-2019-01-02/6  „Dėl komandiruotės“ matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16 (t. y. 73 dienas) buvo išsiųstas pas laikinojo darbo naudotoją Švediją atlikti ekspedijavimo paslaugas, apmokant 50 procentų dienpinigių nuo nustatytos dienpinigių normos vykstantiems į užsienio komandiruotes ir kelionės išlaidas. Ginčo dėl atsakovo darbo trukmės Švedijoje byloje nėra.

Byloje kilo ginčas dėl sulygtų su darbdave ir mokėtų atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžio. Atsakovas teigia, kad šalys žodžiu susitarė dėl 87 Eur, atskaičius mokesčius, atlygio už dieną. Jo manymu, ieškovė turėjo užtikrinti bent jau 1600 Eur minimalų darbo užmokesčio dydį atsakovui jo komandiruotės Švedijoje metu ir papildomai mokėti 65 Eur dydžio dienpinigius, todėl prašo priteisti jam nesumokėtas sumas ir susidariusius delspinigius. Tuo tarpu ieškovė reikalauja pripažinti, kad yra atsiskaičiusi su atsakovu už laikotarpį nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16.

Dėl nagrinėjamo ginčo ribų

Ieškovė teigia, kad atsakovas sutiko su DGK 2019-07-18 sprendimu ir nesikreipė į teismą dėl ginčo išnagrinėjimo, o priešieškinį su savarankiškais reikalavimais teismui pateikė 2020-01-15, t.y. nesilaikęs DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos ir praleidęs įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą terminą ir neprašo šio termino atnaujinti. Atsakovo atstovas teigia, kad nors tarp šalių kilęs ginčas spręstas DGK buvo išnagrinėtas nepilnai, darbuotojui nebuvo paaiškinta apie DK 75 straipsnio normas ir būtinybė kelti reikalavimą ir pareikšti priešieškinį kilo bylos nagrinėjimo metu.

Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai šioje byloje nagrinėtini, konstatuotina, kad nėra pažeista dėl jų išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka ir atsakovo reikalavimai pateikti nepraleidus DK 231 straipsnyje nurodyto termino. Nustatyta, kad ginčas tarp šalių kyla dėl mokėtino darbo užmokesčio bei kitų išmokų už atsakovo faktiškai dirbtą laiką vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose Švedijoje laikotarpiu nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo priešieškiniu prašomos priteisti sumos yra susijusios būtent su šiuo laikotarpiu bei įvertinus tai, kad teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti, visų pirma darbuotojo, kartu-viešąjį interesą, esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad byloje pateikti atsakovo reikalavimai nepažeidžiant minėto DK straipsnyje numatyto termino.      

Dėl atsakovo darbo užmokesčio dydžio

Atsakovas (2020-02-26 teismo posėdžio metu) ir jo atstovas byloje teigia, kad jis prieš išvykdamas dirbti su ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriumi faktiškai žodžiu susitarė dėl 87 Eur dydžio atlyginimo, atskaičius mokesčius, už kiekvieną kalendorinę dieną. Ieškovės vadovas (direktorius) R. B. (2020-02-26 teismo posėdžio metu) su šiuo argumentu nesutinka, neigia buvus žodinį šalių susitarimą, nurodė, atsakovo darbo užmokestis yra nustatytas darbo sutartyje, jos sąlygos buvo žinomos, su jomis atsakovas susipažino ir jis pasirašė darbo sutartį.

Nustatyta, kad atsakovas darbo sutarties pagrindu nuo minėtos datos pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju-ekspeditoriumi. Šios sutarties 4.1 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto (t.y. prieš mokesčių išskaitymą), kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301. Šalys patvirtino, kad darbo sutarties sudarymo dieną darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 722,06 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją. Nustatyta, kad darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, jog tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Šalių sutartimi taip pat nustatyta, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 procentų dienpinigių normos. Darbo sutartis pasirašyta tiek ieškovės, tiek atsakovo.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas bei jo atstovas teigė, kad žodžiu šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio nei numatyta šalių sudarytoje darbo sutartyje. Liudytoja K. N. (2020-02-26 teismo posėdžio metu) patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes dėl darbo užmokesčio dydžio, teigdama, kad atsakovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo telefoninio pokalbio metu buvo susitarta, kad bus mokama 87 Eur darbo užmokesčio per dieną. Nustatyta, kad minėta liudytoja yra atsakovo sutuoktinė, ji tiesiogiai nedalyvavo pokalbyje, esant tokioms laikytina, kad teismas negali jos parodymais remtis kaip objektyviais. Be to kitokių įrodymų patvirtinančių apie tokio pokalbio buvimą tarp atsakovo ir ieškovės vadovo byloje nėra pateikta. Atsakovo atstovas dėl siekdamas pagrįsti atsakovo poziciją dėl žodinio susitarimo darbo užmokesčio klausimu rėmėsi DGK sprendimu, kuriame nurodyti kitų ieškovės darbuotojų paaiškinimai dėl didesnio darbo užmokesčio mokėjimo. Minėtos institucijos 2019-07-18 sprendime Nr.DGKS-4367 nurodyta, kad buvo nagrinėjami ginčai tarp ieškovės ir kitų jos darbuotojų, kurie nurodė, kad su darbdaviu buvo susitarę dėl bendro darbo užmokesčio ir dienpinigių dieninio atlygio -80 Eur arba 87 Eur. Šiuo atveju ieškovės kitų darbuotojų nurodytos aplinkybės dėl darbo užmokesčio nėra pakankamas įrodymas konstatuoti faktą, kad tarp ginčo šalių buvo susitarta dėl kitokio darbo užmokesčio nei buvo numatyta darbo sutartyje.   

Įvertinus byloje esančius įrodymus teismas konstatuota, kad atsakovas neįrodė, jog tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio nei jis buvo numatyta minėtoje darbo sutartyje.

Nustatyta, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje 4.4 punkte nurodyta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių dydis lygūs 50 procentų dienpinigių sumai, be to numatyta, kad darbdavys turi teisę nustatyti didesnę dienpinigių sumą konkrečios komandiruotės atžvilgiu. Bylos duomenimis atsakovas vairuotoju –ekspeditoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo ir anksčiau, t.y. iki nagrinėjamos darbo sudarymo. Iš tarp ginčo šalių 2016-04-30 sudarytos laikinojo darbo sutarties turinio matyti, jog atsakovui turėjo būti mokami dienpinigiai ne mažesni 50 procentų sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas ir Finansų ministerijos patvirtintas komandiruočių į užsienį delspinigių normas. Remiantis 2018-04-13 Įsakymu Nr.K-2018-04-13/1 nustatyta, kad atsakovui buvo nuspręsta išmokėti didesnius dienpinigius, t.y. 89,08 procentų, nei numatyta minėtoje sutartyje. Įvertinus tiek nagrinėjamos darbo sutarties, tiek anksčiau sudarytų šalių darbo sutarčių sąlygas matyti, kad ieškovė, šiuo atveju darbdavė, vienasmeniškai kiekvienu konkrečiu atveju turėjo teisę mokėti ir didesnius dienpinigius, nei nurodyta šalių darbo sutartyje. Tai, kad pagal ankstesnę laikinojo darbo sutartį atsakovui buvo išmokėti didesni dienpinigiai, nėra pagrindas konstatuoti, kad šalys buvo žodžiu susitariusios dėl kitokio dienpinigių dydžio išmokėjimo pagal šioje byloje nagrinėjamą darbo sutartį. Ieškovė pagrįstai realizuodama savo teisę dėl dienpinigių nustatymo 2019-01-02 Įsakymu Nr.K-2019-01-02/6 nustatė jų dydį atsakovui vykstant į Švediją, kuris atitiko darbo sutarties 4.4 punktą ir Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr.523 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto delspinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas.

Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovui buvo žinoma apie konkretų jam ieškovės mokėtiną atlyginimą, dienpinigių dydį, vykstant į komandiruotę Švedijoje (laikotarpiu nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16), tai yra atsakovas su darbo užmokesčiu sutiko. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė buvusį žodinį susitarimą tarp šalių dėl kitokio dydžio jam mokėtino darbo užmokesčio (CPK 185 straipsnis).

Nors atsakovas prieš išsiuntimą į komandiruotę Švedijoje nebuvo pasirašytinai susipažinęs su ieškovės 2019-01-02 įsakymu Nr.K-2019-01-02/6 „Dėl komandiruotės“ su šios komandiruotės metu taikytinu dienpinigių dydžiu, tačiau aplinkybė nepaneigia, ieškovės paaiškinimų kad jis buvo tinkamai informuotas apie išvykimą į Švediją. Šalių pasirašytoje darbo sutarties 6.1 punkto a, b, c papunkčiuose numatyta darbuotojas apie siuntimą į komandiruotę gali būti supažindintas vienu iš šių nurodytų būdų: skambinant telefonu, siunčiant SMS, elektroniniu laišku, tos pačios sutarties 6.3. punkte numatyta, kad darbuotojas turi raštu išreikšti savo sutikimą dėl darbo pas laikinojo darbo naudotoją (pvz., popierine forma arba el. paštu). Atsakovas pripažįsta, kad jis sutiko ir į komandiruotę išvyko ieškovės minėtame įsakyme nurodytu laiku, šie duomenys patvirtina ieškovės poziciją, kad atsakovas tinkamai buvo supažindintas su 2019-01-02 įsakymu Nr.K-2019-01-02/6 „Dėl komandiruotės“ bei patvirtina, kad jam buvo priimtinos darbo sutarties sąlygomis. 

Dėl atsakovo vidutinio darbo užmokesčio ir Direktyvos 96/71/EB taikymo

Atsakovo atstovas nurodo, kad komandiravus darbuotoją, jam turi būti mokamas vidutinis atlyginimas darbo naudotojo šalyje 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB) prasme.

Komandiravimas į užsienio valstybes gali būti skirtingo pobūdžio: paprastasis ir pagal paslaugų teikimo sutartį. Kai darbuotojas komandiruojamas į Europos Sąjungos valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis Europos sąjungos teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB). Minėtos direktyvos tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos sąjungą, į kitą Europos sąjungos valstybę narę teikti paslaugas komandiruoto darbuotojo teisių apsauga, garantuojama Lietuvos nacionalinės darbo teisės, buvo papildyta darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje. Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2016-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016).

Ginčo šalys 2019-01-03 sudarė Laikinojo darbo sutartį ir ieškovės įsakymu atsakovas buvo išsiųstas dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas pas laikinojo darbo naudotoją – Švedijoje veikiančią bendrovę vairuotojo – ekspeditoriaus darbinėms funkcijoms atlikti. Nėra ginčo dėl to, kad darbo santykiai atsakovą siejo būtent su ieškove ir iš laikino įdarbinimo sutarties turinio matyti, kad dėl darbo Lietuvos Respublikoje sulygta nebuvo, atsakovas (2020-02-26 teismo posėdžio metu) patvirtino, kad pagal su ieškove sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje jis niekada nedirbo.

Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas išlaidų kompensavimo metodas; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.

Nustatyta, jog atsakovo darbdavys, šiuo atveju ieškovė yra Lietuvos Respublikoje registruota bendrovė, Lietuvoje atsakovas neatlieka darbinių funkcijų (ekspedijavimo darbų). Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas pagal ginčo sutartį buvo komandiruotas darbdavio atlikti darbines funkcijas tik į Švediją, vėliau atsakovui faktiškai bendrovėje nedirbant jo teigimu ieškovei neatsiskaičius su juo ir ilgiau nei 30 dienų laikotarpiu (73 dienoms), spręstina, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę darbo teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį ir atsakovui yra taikytinas Europos sąjungos teisės aktų nustatytas minimalaus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas šiame dokumente/ 

Aiškinantis aplinkybes dėl atsakovui mokėtino darbo užmokesčio ieškovė į bylą pateikė įrodymą apie vairuotojų – ekspeditorių vidutinį darbo užmokestį Švedijoje - bankrutavusios L. F. įmonės įgalioto asmens advokato K. J. 2019-09-06 pranešimą (elektroninį laišką), kuriame teigiama, kad laikinojo darbo naudotojo įmonėje dirbo 10 vairuotojų, kurių darbo užmokestis sudarė 18000 - 23000 SEK. Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019-10-25 sprendimu (civilinėje byloje Nr. e2-10296-797/2019) pagal ieškovės ieškinį atsakovui kitam bendrovės vairuotojui dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, kuris yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią (CPK 18 straipsnis), teismas pasisakė dėl į bylą pateikto minėto įrodymo, patvirtinančio vairuotojams mokamų atlyginimų Švedijos Karalystėje dydį, kuris yra 18000-23000 SEK (Švedijos kronomis) arba 1600-2100 Eur kas mėnesį. Analogiškas aplinkybes dėl vidutinio atlyginimo, mokėto ekspeditoriams atliekant darbo funkcijas minėtoje Švedijos įmonėje nurodė ir Šiaulių apygardos teismas 2020-05-27 nutartyje ( civilinė byla Nr. e2A-388-440/2020). Iš ieškovės atsiskaitymų lapelių nustatyta, kad 2019 m. atsakovui apskaičiuota už sausį 689,24 Eur atlyginimas ir 942,50 Eur dienpinigiai (iš viso 1631,74 Eur), už vasarį atitinkamai 722,06 Eur atlyginimas + 910 Eur dienpinigiai (iš viso 1632,06 Eur) ir už kovą (dirbo iki 16 dienos) 610,54 Eur atlyginimas + 520 Eur dienpinigiai (iš viso 1130,54 Eur).

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovui buvo atitinkamai apskaičiuota  1631,74 Eur suma už sausio mėnesį, 1632,06 Eur suma už vasario mėnesį ir 1130,54 Eur suma už kovo mėnesį (atsakovui dirbant iki kovo 16 d). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad patyrė kelionės, apgyvendinimo ar kitokių išlaidų.

Atsakovui komandiruotės į Švediją buvo nustatytas darbo užmokestis, ieškovės 2019-01-02 įsakymu Nr. K-2019-02/6 „Dėl komandiruotės“ atsakovui yra nustatyti apmokėti dienpinigiai (1 punktas) ir kelionės išlaidos (2 punktas). Byloje nesant duomenų dėl atsakovo patirtų faktiškų kelionės, apgyvendinimo (buto) ir maisto išlaidų, teismas, vadovaudamasis Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalimi, kuri numato, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui ieškovės išmokėtas darbo užmokestis kartu su dienpinigiais atitiko DK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų dirbti gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Įvertinus atsakovui priskaičiuotą darbo užmokestį su dienpinigiais už dirbtą darbą pagal ieškovės 2019 m. sausio, vasario, kovo mėnesį darbo laiko apskaitos žiniaraščius (1631,74 Eur suma už sausio mėnesį, 1632,06 Eur suma už vasario mėnesį ir 1130,54 Eur suma už kovo mėnesį (atsakovui dirbant iki kovo 16 d.) Švedijoje, šios sumos nesudaro pagrindo spręsti, kad jos mažesnės nei pagal turimus duomenis vairuotojams minėtoje užsienio valstybėje mokami atlyginimai. Šiuo atveju atitinka Švedijoje bankrutavusioje L. F. darbuotojų (vairuotojų) darbo užmokesčio dydį. Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu ir teigė, kad jisai dirbo su didesniu automobiliu ir jam turėjo būti mokamas didesnis darbo užmokestis, bet byloje šios aplinkybės neįrodinėjo, nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių šią aplinkybę. Byloje taip pat neįrodyta, kad atsakovui turėjo būti dengiamos faktiškos pragyvenimo, būsto, maisto ir pan. išlaidos, o suma įvardijama kaip dienpinigiai teismo nuomone, Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalies prasme, turi būti laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Atsižvelgiant į tai, atsakovo reikalavimai papildomai sumokėti 2084,07 Eur dienpinigių yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl darbo užmokesčio dirbant poilsio ir šventinėmis dienomis

Atsakovas byloje pareiškė reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Nurodė, kad ieškovė atliko darbo užmokesčio skaičiavimus neįvertinus atsakovo darbo poilsio ir švenčių dienomis. Ieškovė su atsakovu nesutinka, teigia, kad atsakovui nurodymo dirbti savaitgaliais nedavė ir vien ta aplinkybė, jog atsakovas aktyvavo vairuotojo kortelę nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas atliko darbines funkcijas.

Byloje ieškovė pateikė atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2019 m. sausio – kovo mėnesius. Remiantis ieškovės pateiktais žiniaraščiais nustatyta, kad 2019 m. sausio 5, 6, 12, 13, 19, 20, 26, 27 dienomis, vasario 2, 3, 9, 10, 17, 23, 24 dienomis, kovo 2, 3, 9, 10, 17 nedirbo, nurodytos dienos įvardytos sutartiniu ženklu „P“. Taip pat nustatyta, kad atsakovas dirbo 2019-02-15 7 valandas ir 2019-02-16, 2019-03-11 nedirbo, nurodyta diena įvardyta sutartiniu ženklu „S“. Iš žiniaraščių duomenų nustatyta, kad fiksuotas atsakovo faktinės darbo valandos, nustatant, kad kitomis dienomis atsakovas dirbo po 8 valandas, atitinkamai sausį 168 valandas, vasarį 159 valandas, kovą 88 valandas. Iš byloje pateiktų atsiskaitymo lapelių nustatyta, kad būtent naudojant žiniaraščiuose nustatytą faktinį atsakovo laiko darbo apimtį atsakovui paskaičiuoti mokėtinas atlyginimas ir dienpinigiai.

Atsakovas pateikė vairuotojo kortelės duomenis, pagrįsdamas, kad jis dirbo tam tikromis švenčių ir poilsio dienomis, kurios nėra įtrauktos į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, t.y. jis atliko darbines funkcijas šiomis dienomis: 2019-01-06, 2019-01-12, 2019-01-13, 2019-01-20, 2019-01-27, 2019-02-03, 2019-02-17, 2019-02-24, 2019-03-03, 2019-03-10, 2019-03-11. Taip pat nurodė, kad tam tikromis dienomis, jis dirbo viršvalandžius, tai yra 2019-02-04, 2019-02-21, 2019-02-25, 2019-02-26, 2019-03-04, 2019-03-05, 2019-03-06, 2019-03-15. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutikdama su atsakovo argumentais nurodė, kad ji nedavė nurodymo atsakovui dirbti poilsio iš švenčių dienomis bei dirbti viršvalandžių.

Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovo vairuotojo kortelė buvo naudojama atsakovui dirbant Švedijoje, o jos duomenys patvirtina, kad atsakovas dirbo poilsio iš švenčių dienomis. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė nedavė atsakovui nurodymų dirbti savaitgaliais iš švenčių dienomis bei dirbti viršvalandžių nėra pakankamas pagrindas teiginiui, kad atsakovas tuo laiku nedirbo, juolab, kad kaip išsiaiškinta bylos nagrinėjimo metu, darbo užduotis vairuotojams skirdavo ne ieškovė, o laikino darbo naudotojas. Ieškovė nors ir teigė, kad laikinojo darbo naudotojas siuntė duomenis apie tai, kiek darbuotojai dirbo ir pagal tai apskaičiuodavo darbuotojų darbo užmokestį, tačiau ji tokių įrodymų (susirašinėjimų su laikinojo darbo naudotoju, elektroninių laiškų ir pan.) teismui nepateikė. Ieškovė byloje pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2019 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius. Visuose darbo laiko apskaitos žiniaraščių įrašuose deklaratyviai nurodyta, kad atsakovas darbo dienomis dirbo po 8 darbo valandas, tačiau atsakovo pateikti vairuotojo kortelės duomenys tai paneigia ir patvirtina jo argumentus dėl darbo poilsio, švenčių dienomis bei dirbtų viršvalandžių. 

Atsižvelgiant į tai teismas daro išvadą, kad šiuo atveju techninės priemonės – vairuotojo kortelės fiksuoti duomenys apie darbuotojo dirbtą laiką, pagrindžia, kad atsakovas aukščiau paminėtais laikotarpiais atliko papildomas darbines funkcijas pagal 2019-01-03 Laikinosios darbo sutarties 5 punktą, ir už jas ieškovė atsakovui tinkamai neatsiskaitė

Atsakovas dirbo tokiomis švenčių ir poilsio dienomis:

2019-01-06 - 1 val. 27 min. važiavimo laikas ir 51 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso – 2 val. 18 min.,

2019-01-12 - 1 val. 11 min. važiavimo laikas, viso – 1 val. 11 min.,

2019-01-13 - 1 val. 40 min. važiavimo laikas, viso – 1 val. 40 min.,

2019-01-20 - 2 val. 6 min. važiavimo laikas ir 4 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso 2 val. 10 min.,

2019-01-27 - 1 val. 33 min. važiavimo laikas ir 14 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso 1 val. 47 min.

Viso sausio mėnesį atsakovas poilsio dienomis iš viso dirbo 9 val. 6 min.

2019-02-03 – 1 val. 40 min. važiavimo laikas ir 21 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso – 2 val. 1 min.,

2019-02-17 - 1 val. 45 min. važiavimo laikas, viso 1 val. 45 min.,

2019-02-24 - 2 val. 54 min. važiavimo laikas ir 8 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso 3 val. 2 min.

Viso vasario mėnesį atsakovas poilsio dienomis iš viso dirbo 6 val. 48 min.

2019-03-03 - 3 val. 20 min. važiavimo laikas ir 21 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso 3val. 41 min.,

2019-03-10 – 3 val. 31 min. važiavimo laikas ir 18 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso 3 val. 49 min.

2019-03-11 - 7 val. 23 min. važiavimo laikas ir 50 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viso 8 val. 13 min.

Viso kovo mėnesį atsakovas poilsio dienomis iš viso dirbo 15 val. 43 min.

Atsakovas tam tikromis dienomis dirbo viršvalandžius:

2019-02-04 - 7 val. 51 min. važiavimo laikas ir 46 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 37 min.,

2019-02-21 -8 val. 49 min. važiavimo laikas ir 1 val. 38 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 2 val. 27 min.,

2019-02-25 - 8 val. 32 min. važiavimo laiko ir 29 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 1 val. 1 min.,

2019-02-26 - 6 val. 42 min. važiavimo laikas ir 1 val. 55 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 37 min..

Atsakovas 2019 m. vasario mėnesį išdirbo iš viso 4 val . 42 min. viršvalandžių.

2019-03-04 - 8 val. 48 min. važiavimo laikas ir 1 val. 32 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 2 val. 20 min.,

2019-03-05 - 9 val. 32 min. važiavimo laikas ir 1 val. 04 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 2 val. 36 min.,

2019-03-06 - 7 val. 37 min. važiavimo laikas ir 1 val. 44 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 1 val. 21 min.,

2019-03-15 - 7 val. 29 min. važiavimo laikas ir 55 min. kiti darbai, t.y. kuro prisipylimas, priekabų prisikabinimas ir pan., viršvalandinio darbo trukmė – 24 min.,

Atsakovas 2019 m. kovo mėnesį išdirbo iš viso 6 val. 41 min. viršvalandžių.

Teismas, vadovaudamasis tuo, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalis numato, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Šiuo atveju remiantis minėta Direktyva atsakovui paskaičiuoti dienpinigiai (komandiruotpinigiai) yra jo darbo užmokesčio dalis, todėl šiuo atveju darytina išvada, kad atsakovo darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) už 2019 m. sausio mėnesį buvo 1631,74 Eur, už vasarį 1632,06 Eur ir už kovą (dirbo iki 16 dienos) 1130,54 Eur. Nagrinėjamu atveju nustatant atsakovo darbo užmokestį už viršvalandžius, darbą švenčių ir poilsio dienomis, darbo užmokestį tikslinga skaičiuoti nuo atsakovui faktiškai išmokėtų sumų.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį) 2019 m. sausį dirbo 168 darbo valandas, vasario mėnesį – 159 darbo valandas, o kovo mėnesį – 88 darbo valandas, iš jų 8 darbo valandos 2019-03-11 buvo apmokėtos dvigubai, teismas sprendžia, kad sausio mėnesį atsakovo valandos darbo užmokestis- 9,71 Eur, vasario mėnesį – 10,26 Eur, o kovo mėnesį – 11,77 Eur.

Vadovaujantis DK 139 straipsnio 2 dalimi, darbo užmokesčiui yra priskiriamas ne tik bazinis atlygis už darbą, bet ir priedai, priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą bei premijos už atliktą darbą, kurie gali būti mokami tiek šalių susitarimo pagrindu, tiek pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą. DK 119 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje nurodyta, kad viršvalandžiai yra laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą laiko trukmę. DK 144 straipsnis reglamentuoja mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą. Šio straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Šio straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis.

Atsižvelgiant į DK 144 straipsnio nuostatas, atsakovui iš ieškovės už darbą švenčių ir poilsio dienomis sausio mėnesį priteistina 176,72 Eur ((9 val. 6 min. x 9,71 Eur) x 2), už vasario mėnesį – 139,54 Eur ((6 val. 48 min. x 10,26 Eur) x 2), už kovo mėnesį – 369,97 Eur ((15 val. 43 min. x 11,77 Eur) x 2). Už viršvalandinį darbą atsakovui iš ieškovės priteistina už vasario mėnesį – 72,34 Eur ((4 val. 42 min. x 10,26 Eur) x 1,5), už kovo mėnesį – 117,99 Eur ((6 val. 41 min. x 11,77 Eur) x 1,5). Iš viso atsakovui iš ieškovės už darbą švenčių, poilsio dienomis ir už viršvalandinį darbą priteistina 876,56 Eur (176,72 Eur+139,54 Eur+369,97 Eur+72,34 Eur+117,99 Eur) suma nesumokėto darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių).

Dėl delspinigių priteisimo

Pagal DK 147 straipsnio 1 dalį, darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-30 įsakymu Nr. Al-60 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“ (įsigaliojęs nuo 2019-02-01) buvo patvirtintas DK 147 straipsnio 1 dalies pagrindu skaičiuotinų delspinigių dydis - 0,07 proc. Darbo sutarties 4.5 punktu buvo susitarta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Darbo sutarties 4.2 punkte numatyta, jog darbo užmokestis yra mokamas iki kiekvieno mėnesio 28 dienos už praėjusį mėnesį, pervedant darbo užmokestį į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą. Atsakovas komandiruotėje buvo nuo 2019-01-03 iki 2019-03-16. Taigi, už sausio mėnesį atlyginimas turėjo būti mokamas vasario 28 d., už vasarį - kovo 28 d., o už kovą - balandžio 28 d.

Tokiu būdu už atsakovui neišmokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio, švenčių dienomis ir viršvalandinį darbą už sausio mėnesį turi būti sumokėta 22,27 Eur (176,72 Eur x 0,07 proc x 180 dienų) delspinigių; už vasario mėnesį – 26,70 Eur ((139,54 Eur+ 72,34 Eur) x 0,07 proc. x 180 dienų), už kovo mėnesį – 46,62 Eur ((369,97 Eur+117,99 Eur) ) x 0,07 proc. x 180 dienų), iš viso 95,59 Eur delspinigių.

        Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes atmestinas ieškovės ieškinys, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad ji su atsakovu visiškai atsiskaitė, o atsakovo priešieškinis tenkintinas iš dalies, t.y. priteistina iš ieškovės nesumokėto 876,56 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), 95,59 Eur delspinigių, kita priešieškinio dalis atmestina.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Ieškovė byloje patyrė tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas: 46 Eur žyminio mokesčio, 1936 Eur advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas byloje patyrė 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atmetus ieškovės ieškinį ir patenkinus 17,40 proc. atsakovo priešieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 278,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Be to iš ieškovės priteistina 6,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Priešieškinį patenkinti iš dalies, ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas „(duomenys neskelbtini)“, nesumokėto 876,56 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), 95,59 Eur delspinigių ir 278,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui S. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas 304119617, 6,90 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Kitą priešieškinio dalį atmesti.

Išaiškinti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019-07-18 sprendimas DGKS-4367 darbo byloje Nr.(duomenys neskelbtini)12487 netenka galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.

Teisėja                                                                                Dalia Zimantienė