Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-834-719-2014].docx
Bylos nr.: 1A-834-719-2014
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai (BK XL skyrius)
Viešosios tvarkos pažeidimas - nusikaltimas(BK 284 str. 1d.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Bendroji dalis
Bausmė (BK VII skyrius)
Bausmių rūšys fiziniams asmenims (BK 42 str., 44-51 str.)
Laisvės apribojimas ( BK 48 str.)
Specialioji dalis
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai (BK XL skyrius)
Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas
Žalos atlyginimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas
Civilinio ieškinio išsprendimas
Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Nuosprendžio priėmimas (BPK XXIII skyrius)
Nuosprendžių rūšys, surašymas ir paskelbimas (BPK 302 str., 308 str.)
Nuosprendžio surašymas ir paskelbimas (BPK 302, 308 str.)
Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami reikalavimai (BPK 297-307 str.)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai

Pranešėjas Artūras Ridikas

Pranešėjas Artūras Ridikas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-834-719/2014

Teisėja Rita Bilevičienė              Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00023-2014-7

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

 

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. gruodžio 3 d.

Panevėžys

 

 

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant: prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,

gynėjui advokatui Anatolij Šichovcov,

nuteistajam M. U.,

nuteistojo atstovui pagal įstatymą ir civiliniam atsakovui R. U.,

nukentėjusiajam V. K.,

viešame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

nustatė:

 

M. U. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 5 d. apie 15 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – paprašęs nukentėjusiojo V. K. užrūkyti, o šiam nedavus vieną kartą sudavė kirviu nukentėjusiajam į dešinę alkūnę ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą – demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. Jis cituoja skundžiamą nuosprendį ir neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nurodo, kad nukentėjusįjį pažįsta iš matymo, gyvena netoliese, tačiau nurodytu laiku nusikaltimo vietoje nebuvo, smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Apeliantas pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą, dėsto nukentėjusiojo ir jo brolio duotus parodymus ir mano, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Taip pat M. U. nurodo, kad nukentėjusysis prastai mato, todėl daro prielaidą, kad jis galėjo apsipažinti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes nuteistasis mano, kad byloje nėra patikimų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl jis negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas, nuteistasis ir atstovas pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusysis – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje jau yra išaiškinta, kad viešoji vie­ta yra to­kia vie­ta, ku­rio­je nusikalstamos vei­kos pa­da­ry­mo me­tu yra ar tu­ri tei­sę lankytis ki­ti as­me­nys. Įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Pažymėtina, kad fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje prieš kitą asmenį atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės (aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan.) – jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje prieš kitą asmenį savaime sutrikdo visuomenės (konkrečiau jos nario, t. y. nukentėjusiojo) rimtį. Vie­šo­ji tvar­ka ga­li bū­ti pažei­džia­ma tie­sio­giai ar­ba per po­vei­kį papildomiems ob­jek­tams – žmo­gaus sveika­tai ar­ba turtui. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas M. U. kaltu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. K. jau įvykio dieną, t. y. 2013 m. gegužės 5 d. dėl sužalojimo kreipėsi į gydytojus bei policiją ir nurodė, jog jį sužalojo iš matymo pažįstami jaunuoliai (12, 23, 35 b. l.). Vėliau, apklaustas po dviejų dienų, t. y. 2013 m. gegužės 7 d., nukentėjusysis patvirtino, kad jį sužalojo iš matymo pažįstamas jaunuolis (24 b. l.). Praėjus daugiau nei 10 mėnesių nuo įvykio nukentėjusysis konkrečiai nurodė, kad jį sužalojo būtent M. U. ir nurodė pastarojo gyvenamąją vietą (13, 25–26 b. l.). Tokios savo nuoseklios pozicijos nukentėjusysis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme (120–122 b. l.). Nukentėjusiojo parodymus apie jį sužalojusius vaikinus, jų skaičių, patirtą sužalojimą, kreipimąsi į medikus ir kt. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino įvykio metu netoli įvykio vietos buvęs jo brolis liudytojas A. K. (30–31, 122–123 b. l.). Be to, nukentėjusysis parodė įvykio vietą, kurioje jis buvo sužalotas (14–16 b. l.), asmens parodymo atpažinti metu atpažino M. U. kaip asmenį, sužalojusį jį įvykio metu (38–40 b. l.).

Vertinant nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus pažymėtina, kad iki įvykio jie artimai nepažinojo nuteistojo, nukentėjusysis teigė žinojęs, kad jis gyvena šalia, buvo matęs jį. Negalima nekreipti dėmesio į tai, kad nukentėjusysis pats, savo iniciatyva išsiaiškino prieš jį smurtą panaudojusį asmenį ir apie tai nurodė policijos pareigūnams. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad minėti proceso dalyviai iki įvykio būtų buvę susipykę su nuteistuoju ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti apeliantą, kaltinant jį nusikaltimo padarymu. Paminėtų proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nukentėjusiojo V. K. ir liudytojo A. K. parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Nuteistasis M. U. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir negalėjo pasakyti, kur ir ką jis veikė įvykio metu. Teisiamojo posėdžio metu M. U. patikslino, kad V. K. gyvena kaimynystėje ir pažįsta jį iš matymo, kad jam nėra žinomos priežastys, dėl kurių nukentėjusysis galėtų jį apkalbėti ir neneigė, jog įvykio dieną galėjo sutikti nukentėjusįjį (49, 120 b. l.). Čia būtina pažymėti, jog mokymosi įstaigoje M. U. charakterizuojamas neigiamai, kaip neprognozuojamo elgesio, pažeidinėjantis nustatytą drausmę ir besielgiantis chuliganiškai ( 65 b. l.) ir tokia jo charakteristika iš esmės atitinka nukentėjusiojo nurodytą – pakankamai staigų, netikėtą ir nenumatytą jo elgesį įvykio metu. Įvertinus nuteistojo poziciją matyti, kad M. U. davė kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, nenurodydamas jokių jam nepalankių aplinkybių, todėl tokie jo parodymai iš esmės vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti savo teisinę padėtį. Tikėti M. U. ir remtis pirmiau paminėtais jo parodymais iš esmės nėra pagrindo.

Pirmiau paminėtų įvykio aplinkybių ir byloje esančių duomenų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis, įvykio metu viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino M. U. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir, nesant nei jo atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių, paskyrė apeliantui laisvės apribojimo bausmę, atitinkančią BK 48 str. 2 d. numatytą tokios bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę apylinkės teismas BK reikalavimų nepažeidė.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas procesinis sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino M. U. kaltu padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir prielaidos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p,

 

nutaria:

 

Nuteistojo M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              Artūras Ridikas

Teisėjai              Valdas Meidus

              Evaldas Vanagas


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 284 str. Viešosios tvarkos pažeidimas
  • BPK 20 str. Įrodymai