Baudžiamoji byla Nr. 1A-1-350/2016
Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00201-11-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.3.4.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 12 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija: Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant prokurorams Pauliui Jasiukaičiui, Justinai Vingilytei
nuteistajam V. L.,
gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,
nukentėjusiajam S. K.,
nukentėjusiojo atstovui advokato padėjėjui Dainiui Mažyliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams vienam mėnesiui.
S. K. iš V. L. priteista 52,46 Lt (15,19 €) turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt (579,24 €) neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V. L. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 26 d., apie 01.00 val., prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini) “, esančio adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, viešoje vietoje, dirbdamas klubo „(duomenys neskelbtini) “ apsaugos darbuotoju, įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį, o būtent: papurškė cheminių dujų S. K. ir E. J. į veidą, tuo nukentėjusiajam S. K. padarydamas cheminį akių junginių bei ragenų nudegimą, tai yra nežymiai sutrikdė S. K. sveikatą bei sukėlė nukentėjusiajai E. J. fizinį skausmą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-07 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas teigia, kad jo atžvilgiu priimtas Panevėžio miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
V. L. tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, jog ašarines dujas panaudojo būtent jis. Teigia, kad 2010 m. gruodžio 26 d. įvykių detaliai nepamena. Nurodo, kad tą dieną dirbo apsaugos darbuotoju naktiniame klube „(duomenys neskelbtini) ". Naktinis klubas buvo perpildytas, todėl leisti daugiau žmonių nebuvo įmanoma. 2010 m. gruodžio 26 d. apie 01.00 val. prie klubo „(duomenys neskelbtini) " pradėjo būriuotis agresyviai nusiteikę jaunuoliai, jie reikalavo įleisti juos į klubą, spardė duris, rodė nepadorius gestus. Iš vaizdo įrašo matyti, kad bent trys asmenys mėtė ledą į langus ir įėjimo zoną. Negali pasakyti ar ledą į langus mėtę asmenys yra nukentėjusieji, nes buvo tamsu, tačiau buvo matyti, kad kompanija bendrauja tarpusavyje, yra pažįstami.
Skunde nuteistasis nurodo, kad tą vakarą su juo dirbo dar du apsaugos darbuotojai – tai V. L. ir kitas asmuo, kurio nei vardo, nei pavardės nepamena. Rūbinėje tuo metu dirbo V. B.. Esant realiai grėsmei saugomam turtui, savo ir kitų žmonių sveikatai ar gyvybei, tiek jis, tiek jo kolegos, galėjo pasinaudoti ašarinių dujų balionėliais, kurie yra laikomi leistinomis specialiosiomis priemonėmis.
Kas tiksliai panaudojo cheminę medžiagą vaizdo įraše nesimato, tai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje. V. L. manymu, ši aplinkybė rodo, kad teismas rėmėsi tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais. Apeliantas skunde pateikia smulkią nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų analizę, kuria daro išvadą, kad nukentėjusiųjų S. K. ir E. J., liudytojų A. Š., M. M. parodymai nenuoseklūs, neatitinkantys tikrovės, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Vėliau šie parodymai, apelianto manymu, galimai buvo suderinti.
V. L. nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Apeliantas tvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nevertino visų būtinųjų BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo ar nebuvimo jo veiksmuose, susiklosčiusią situaciją vertino šališkai, remdamasis vien nukentėjusiųjų subjektyviais išgyvenimais ir nepagrįstu, neobjektyviu manymu.
Apeliantas nesutinka su nuosprendžio argumentais, kuriais jo veiksmai įvertinti kaip įžūlus elgesys, susijęs su asmens sveikatos sutrikdymu. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas darbinių pareigų vykdymą, turto ir sveikatos saugojimą, esant grėsmingai situacijai, laikė moralės požiūriu nepriimtiną veikimą. Skunde nurodoma, kad naktinio klubo apsaugininkai, papurkšdami ašarines dujas, atrėmė kėsinimąsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes prie klubo besibūriavę jaunuoliai pažeidinėjo viešąją tvarką (BK 28 str.). Būtinoji gintis gali būti įgyvendinta neatsižvelgiant į tai, ar galima buvo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (Nr. 2K-7-313/2012).
Teismas nekonstatavo ir nusikaltimo objektyviojo požymio – padarinių buvimą. BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra materiali, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo, kokiu būdu buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir visuomenės rimtis. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, nebuvo padaryta žymi materialinė žala, nebuvo sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, nebuvo žmonėms sukeltas didelis išgąstis, nekilo sumaištis, nebuvo nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl nei visuomenės rimtis, nei tvarka nebuvo sutrikdyti.
Apeliantas neigia savo veiksmuose ir subjektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymio - kaltės buvimą. Nurodo, kad viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia (kasacinės nutartys Nr. 2K-216/2007, 2K-122/2008, 2K-248/2008, 2K-426/2008, 2K-159/2009). Kaltininkas turi suprasti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir šių padarinių nori. Tačiau šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neanalizavo tyčios turinio, kaltės faktas buvo tiesiog preziumuotas. Apeliantas V. L. skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-15 nutartį baudžiamojoje byloje Nr.2K-402/2013, kuria jis buvo išteisintas ne dėl to, kad neįrodyta kaltė, bet dėl to, kad nėra nusikaltimo sudėties. Apeliantas mano, kad skundžiamame 2014-02-07 nuosprendyje teismas šiuos teisinius klausimus supainiojo, todėl pažeidė specialųjį nulla poena sine lege principą (nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės). Vaizdo įrašai, apelianto manymu, negali būti tyčios ar neatsargumo įrodymas, nes jie susiję tik su fakto klausimais.
Skunde nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai nesvarstė kitokios nei baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybės, nevertino galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. V. L. manymu, dujų papurškimas, siekiant apsaugoti turtą ir klientus, nėra pasiekęs tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostata, būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas tokį veiksmą padariusiam asmeniui. Šiems argumentams pagrįsti apeliantas remiasi Konstitucinio teismo nutarimais (2006 m. sausio 16 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimais). Šiuo atveju V. L. mano, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 174 str., kuris numato atsakomybę už nedidelį chuliganizmą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-12 nutartis byloje Nr. A2.9.-4983-897/2012).
Apeliantas pažymi ir tai, kad jis inkriminuotus veiksmus padarė vykdydamas savo darbines pareigas, todėl jam lieka neaišku, kodėl Panevėžio miesto apylinkės teismas nesvarstė jo veiksmų Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų, darbo sutarties ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų kontekste. Jo ar jo kolegų veiksmai galėjo būti vertinti ir kaip darbo drausmės pažeidimas. Teismas nesvarstė jo buvusio darbdavio atsakomybės už savo darbuotojų padarytą žalą darbo metu.
Skunde plačiai dėstomi įrodymų vertinimo teoriniai aspektai bei nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas neišsamiai ir paviršutiniškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, nevertino įrodymų visumos, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Priimant nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai duoti teisme, skyrėsi nuo pirminės apklausos metu duotų parodymų. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaravimai yra esminiai. Nukentėjusiųjų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymai iš esmės prieštaravo nuteistojo parodymams ir vaizdo įrašui. Be to, nukentėjusieji skirtingai aiškino įvykių eigą buvusią prieš konfliktą bei po jo, todėl ir esminius įvykius jie galėjo aiškinti sau tinkama linkme, pateikti faktinių aplinkybių neatitinkančius duomenis.
Apeliantas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Jo manymu, Panevėžio miesto apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam klausimą, nesivadovavo CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis nepateikė duomenų dėl padaryto akių sužalojimo pasveikimo galimybių, liekamųjų reiškinių. Teismo nurodytas motyvas, kad, jam nustatyti fiziniai sužalojimai sunkesnių pasekmių nesukėlė, bet ilgą laikotarpį negalėjo normaliai matyti" ir dėl to jam reikia priteisti 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, visiškai nepagrįstas ir prasilenkia su protingumo kriterijais. Teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Padarytas sužalojimas nesukėlė nukentėjusiojo fizinei ir psichinei sveikatai ilgalaikių ir negrįžtamų pakitimų, nepakenkė jo reputacijai, nesumažino karjeros galimybių, jis gali gyventi įprastą gyvenimą, dirbti tą patį darbą, kurį dirbo iki įvykio. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti padariniai „ilgą laiką negalėjo normaliai matyti" yra subjektyvus ir deklaratyvus teiginys, neįrodytas jokiais papildomais duomenimis, pvz. okulisto pažyma, kad nukentėjusiajam yra sutrikęs regėjimas.
Apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą uApeliantas pažymi, kad gynėjas pateikė prašymus Respublikinei Panevėžio ligoninei ir Panevėžio miesto greitosios pagalbos stočiai dėl informacijos ir dokumentų pateikimo, tačiau informacijos negavus, 2013-11-27 teismo posėdžio metu buvo pateiktas prašymas teismui - išreikalauti susijusius dokumentus iš minėtųjų įstaigų, taip pat iškviesti specialistą, kuris po įvykio apžiūrėjo nukentėjusįjį S. K.. Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė prašymus dėl dokumentų išreikalavimo ir specialisto iškvietimo atmesti. Toks teismo sprendimas prieštarauja bylos išsamaus ir nuodugnaus tyrimo principui. 2011-05-02 specialisto išvada Nr. G 278/11 (05) yra vertintina, kaip kelianti rimtų abejonių, nes surašyta praėjus 5 mėnesiams po įvykio. Abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliantas teigia, kad, teismas nepagrįstai atmetė ir jo prašymą dėl ekspertizės paskyrimo, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą.
Taip pat, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis ir jo gynėjas 2013-04-03 teismo posėdyje nedalyvavo dėl svarbių priežasčių, todėl M. M. apklausa be jų dalyvavimo yra ne kas kita, kaip gynybos teisių pažeidimas.
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo pilnai ir objektyviai, todėl prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. S. K. atsikirtime nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, yra niekuo nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio. Kategoriškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad jis įvykio metu elgėsi agresyviai, parodymus davė melagingus, suderintus su kitais liudytojais parodymus.
Nukentėjusysis teigia, kad kaltinamojo kaltė yra įrodyta ne tik nuosekliais jo, liudytojų A. Š., E. J. ir M. M. parodymais, kurie neturėjo jokio išankstinio nusistatymo prieš kaltinamąjį, bet ir kaltinamojo pageidavimu apklausto jo kolegos V. L. bei naktinio klubo savininko D. D. teismo posėdžio metu duotais parodymais. Liudytojas V. L., duodamas parodymus apie to vakaro įvykį, puikiai prisiminė, kad nukentėjusysis sveikinosi su kažkokiais asmenimis, kaltinamasis minimą vakarą purškė ašarines dujas, o tai patvirtina kaltinimo dalyką, t.y., kaltinamajam pareikštus kaltinimus.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojas D. D. taip pat parodė, kad jis, kaip klubo savininkas, nurodė apsaugos darbuotojams konfliktus spręsti taikiai, be bereikalingo jėgos naudojimo, esant reikalui iškviesti policijos pareigūnus. Tačiau V. L. nesilaikė ne tik darbdavio nurodymų, bet ir jo darbines funkcijas reglamentuojančių teisės aktų. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo (2004-07-08, Nr. IX-2327) 8 str. 6 d. numatyta, kad „apsaugos darbuotojas privalo nedelsdamas pranešti atitinkamai teritorinei policijos įstaigai apie tai, kad buvo panaudotas šaunamasis ginklas ar specialiosios priemonės ir dėl to žuvo žmogus arba jam buvo sutrikdyta sveikata ar padaryta akivaizdi turtinė žala". To paties įstatymo 15 str. 3 d. numatyta, kad: „atsiradus pagrindui panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, apsaugos darbuotojas privalo įspėti įtariamą teisės pažeidėją apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, jei šis nevykdys apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant šio įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugos darbuotojo ar saugomo subjekto, ar saugomame objekte esančių asmenų gyvybei ar sveikatai arba įspėti yra neįmanoma". S. K. tvirtina, kad nuteistojo elgesys yra neteisėtas ir atitinka viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį (Nr. 2K-282/2010).
Nukentėjusysis atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). Mano, kad V. L. sveikatą jam sutrikdė tik tiesiogine tyčia ir viešoje vietoje (Nr. 2K-122/2008).
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis S. K. ir jo atstovas prašo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent V. L. papurškė dujas ir kad būtent dėl šių dujų poveikio nukentėjusiajam S. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat ginčijamas tokio veiksmo (dujų purškimo esant nagrinėjamo įvykio situacijai) atitikimas BK 284 straipsnio 1 dalies sudėčiai, keliamas klausimas, ar už tokį veiksmą nustatytomis aplinkybėmis būtina taikyti griežčiausią teisinės atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su sprendimu dėl civilinio ieškinio dydžio ir apelianto civilinės atsakomybės.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai V. L. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei paskyrė jam bausmę, teisingai nustatė nusikaltimu nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, tačiau nepagrįstai šią žalą, kuri buvo padaryta apeliantui atliekant darbines funkcijas, priteisė iš apelianto, o ne iš jo darbdavio.
Aplinkybė, kad nagrinėjamo įvykio metu ne koks nors kitas asmuo, o būtent apeliantas purškė dujas, neginčijamai yra įrodyta byloje esančių įrodymų visetu, tame tarpe ir paties apelianto V. L. tuoj po nagrinėjamo įvykio, 2010 m. gruodžio 30 d. surašytu paaiškinimu apie 2010 m. gruodžio 26 d. apie 1 val. įvykusį nagrinėjamą įvykį (1 t., b.l. 91), kuriame jis tiesiai nurodė, jog jis buvo priverstas panaudoti ašarines dujas gindamas klubo turtą. Kartu su V. L. dirbęs kitas apsaugos darbuotojas V. L. pirmos instancijos teisme apklaustas liudytoju patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b.l. 104), kad jis matė kaip V. L. per du kartus atidaręs lauko duris papurškė dujomis. Klubo rūbinės darbuotoja V. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b.l. 105), kad nagrinėjamo įvykio metu prie įėjimo į klubą durų dirbo būtent V. L., kuris drausmino lauke buvusius žmones ir, V. L. atidarius duris, juto dujų kvapą.
Taigi, paties apelianto tuoj po įvykio duotame paaiškinime konkrečiai nurodyta, kad dujas purškė būtent jis, tokią aplinkybę iš esmės patvirtino ir liudytojai V. L. bei V. B.. Teismas neturi pagrindo aukščiau nurodytų duomenų nelaikyti įrodymais, kurie visiškai patvirtina nukentėjusiojo S. K. parodymus, kad dujas į jį purškė būtent V. L.. Tokiu būdu faktas, kad į S. K. dujas purškė būtent V. L., yra visiškai įrodytas abejonių nekeliančių įrodymų visetu, o apeliacinio skundo argumentas, kad ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje grindžiama išimtinai tik bylos baigtimi suinteresuoto nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais, yra visiškai nepagrįstas, o tai, kad iš byloje esančio nagrinėjamo įvykio vaizdo įrašo, kuris šioje byloje yra tik vienas iš įrodymų, nesimato, kas į nukentėjusiuosius purškė dujas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes vaizdo įrašas niekaip nepaneigia aukščiau aptartų įrodymų, kad dujas purškė būtent V. L..
Tai, kad būtent V. L. papurkštos dujos sukėlė S. K. byloje esančia 2001 m. gegužės 2 d. teismo medicinos specialisto, į kurį S. K. kreipėsi 2011 m. kovo 14 d., išvada nustatytą nežymų sveikatos sutrikdymą dėl akių junginių ir ragenų cheminio nudeginimo, o E. J. sukėlė fizinį skausmą, neginčijamai įrodyta nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos visiškai patvirtina apeliacinės instancijos teisme dar kartą, dalyvaujant nuteistajam bei nukentėjusiesiems, peržiūrėtas įvykio vaizdo įrašas. Šios vaizdo įrašo peržiūros metu nukentėjusieji ir nuteistasis buvo identifikuoti ir nustatyta, kad iš karto po to, kai buvo papurkštos dujos (tai akivaizdžiai matyti iš to, jog tuo metu visi netoli klubo lauko durų buvę asmenys nuo durų pasitraukė), S. K., kiek paėjęs tolyn nuo durų, užsidengęs veidą, atsitūpia, vėliau pasitraukia iš kameros stebėjimo lauko, o E. J. per kameros stebėjimo lauką praeina nuo durų pusės šluostydamasi veidą nosine. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje, kuri padaryta remiantis medicininiais dokumentais (asmens sveikatos istorija), nurodyta, kad S. K. asmens sveikatos istorijoje yra įrašas apie tai, kad jis į gydytoją kreipėsi 2010 m. gruodžio 27 d. dėl to, kad akys sausos, su dešine akimi liejasi vaizdas ir nurodė, kad prieš dvi dienas apsauginis papurškė į akis dujų, taip pat nurodė, kad pirma kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių. Aplinkybę, kad S. K. buvo sužalotas būtent tuo metu patvirtino ir liudytojas A. Š., parodęs, kad matė, jog purškiamos dujos pataikė tiesiai S. K. į veidą, kad iš karto po to S. K. skundėsi, kad jam graužia akis ir sunku kvėpuoti, dėl ko jis (A. Š.) į įvykio vietą iškvietė greitąją medicinos pagalbą, po ko, nesulaukę greitosios, S. K. su taksi nuvežė į ligoninę, kur šiam buvo plaunamos akys. Tokias A. Š. nurodytas aplinkybes apie vykimą į ligoninę patvirtino ir nukentėjusieji, be to, faktą, kad įvykio laiku į įvykio vietą būtent ligoniui K. buvo kviečiama greitoji, dėl to, kad buvo pripurkšta į akis, patvirtina ir byloje esanti greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (3 t., b.l. 55).
Tokiu būdu kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad būtent V. L. papurškė dujų į S. K. ir E. J. ir kad šiuo V. L. veiksmu S. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o E. J. sukeltas fizinis skausmas.
Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, jog nagrinėjamas įvykis vyko prie įėjimo į naktinio klubo „(duomenys neskelbtini) “, kuriame tuo metu apsaugos darbuotoju (2010-01-20 darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 t. b.l. 118-119) dirbo apeliantas. Visas nagrinėjamas incidentas yra užfiksuotas jau minėtame 5 minučių trukmės vaizdo įraše, kurį į bylą pateikė V. L. darbdavys, klubo savininkas D. D. (šio asmens parodymai apie tai – 2 t., b.l. 152). Vaizdo įrašo autentiškumas abejonių nekelia, duomenų, kad ši įrašo dalis galėtų būti nevientisa, sumontuota nėra.
Vaizdo įraše, kuriame yra užfiksuotas įrašo darymo laikas – 2010-12-26 nuo 01.15:10 val. nuo pat pradžių matyti prie naktinio klubo durų stovintys žmonės. 01.16:17 val. durys atsidaro ir iš klubo nekliudomai išeina 2 žmonės, po ko durys iš karto užsidaro. 01.17:11 val. į duris pasibeldžia vienas iš lauke stovinčių asmenų, įraše taip pat matyti nukentėjusieji, stovintys atokiau nuo durų palei klubo pastato sieną. Tuo metu grįžta abu prieš tai iš klubo išėję asmenys, kurių vienas pasilieka lauke, o kitas 01.17:44 val., prieš tai pabeldęs į duris, joms atsidarius, įleidžiamas į vidų. Tuo pat metu vienas iš lauke stovėjusių asmenų per paskui įėjusį asmenį beužsidarančias duris į klubo vidų įmeta rankoje turėtą šviesios spalvos daiktą, galimai sniegą. Tada durys, kurios dar nebuvo pilnai užsidariusios, vėl atsidaro ir galimai yra purškiamos dujos, nes prie durų buvę žmonės staigiai pasitraukia. Tuo pat metu kitas toliau nuo durų stovėjęs asmuo per duris įmeta sniego gniūžtę, po ko durys vėl užsidaro. Abu metę sniegą asmenys iš kameros fiksuojamos zonos išbėga. 01.17:59 val. prie durų priėjęs vienas asmuo, stovėdamas nugara į duris, į jas beldžia, 01.18:12 val. prie beldusiojo prisijungia kitas. Tuo metu aplink buvę asmenys, tame tarpe ir visą laiką iki tol toliausiai nuo durų buvęs S. K. pajuda link durų ir 01.18:18 val. trumpam durys atsidaro ir pro jas iš vidaus purškiamos dujos, kurios pataiko į S. K. ir šis atsitraukęs ir nusisukęs nuo durų suklumpa. 01.18:25 val. durys atsidaro dar kartą ir dar kartą purškiamos dujos į stovinčius žmones, po ko nuo durų pusės šluostydamasi veidą nueina V. J.. 01.18:33 val., durims vėl užsidarius, vienas iš toliau nuo durų stovėjusių asmenų pribėgęs spiria į duris, pro kurias 01.18:37 išeina V. L., kitas taip pat viduje buvęs asmuo tuo metu stovi prie durų, laikydamas jas atidarytas. Į duris spyręs asmuo nubėgo, V. L. paeina nuo durų į vieną (tolyn nuo vaizdą fiksuojančios kameros), po to į kitą pusę, vaikšto pro stovinčius prie durų asmenis ir 01.19:07 val. grįžta į klubo vidų, durys užsidaro, lauke buvę žmonės lieka prie durų. Tuo metu, kai V. L. išėjo iš klubo, abu nukentėjusieji išėjo iš vaizdo kameros stebėjimo lauko.
Nagrinėjamas įvykis įvyko viešoje vietoje – naktinio klubo prieigose, kur teisę būti turi ne tik klubo lankytojai, bet ir kiti asmenys. Be to, įėjimas į naktinį klubą yra prie pat šaligatvio, kuriuo bet kada gali eiti ir asmenys, net neketinantys apsilankyti šiame klube. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad tokioje situacijoje tik prie pat klubo durų stovėdami asmenys tuo daro kokį nors teisės pažeidimą ir kelia grėsmę, į kurį klubo apsauga turėtų reaguoti, juo labiau naudodama kokią nors prievartą, tame tarpe net žalą asmenų sveikatai galinčias padaryti specialiąsias priemones. Tuo pačiu, net jei kurių nors prie klubo buvusių atskirų asmenų elgesys keltų grėsmę, į kurią apsaugos darbuotojai turėtų reaguoti panaudodami specialiąsias priemones, jie, tame tarpe ir V. L., neturėjo jokio pagrindo visos prie klubo prieigų buvusių asmenų visumos vertinti kaip bendrai neteisėtai veikiančios asmenų grupės ir visų jų atžvilgiu naudoti specialiųjų priemonių apsaugos funkcijų atlikimo pretekstu.
Iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, jog pirmas incidentas, po kurio betarpiškai buvo panaudotos dujos, pasireiškė tuo, kad įleidžiant į klubą prieš tai jame jau buvusį lankytoją, klubo prieigose, bet atokiau nuo durų stovėjęs asmuo pro atidarytas duris įmetė galimai sniego gabalą, po ko iš karto, pradarius duris plačiau, buvo papurkštos dujos, o tuo pačiu metu kitas asmuo metė dar vieną sniego gabalą. Iš karto po to klubo durys užsidarė, o abu sniegą metę asmenys pasišalino. Pastarasis incidentas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija galimo dujų panaudojimo jo metu pagrįstumo nenagrinėja.
Šioje vietoje pažymėtina, kad, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė pats V. L., lauke esantys asmenys į klubo pastatą galėjo patekti tik duris iš vidaus atidarius apsaugos darbuotojui – durų iš lauko atidaryti nebuvo įmanoma, nes iš lauko duryse nebuvo rankenos. Taigi, norintys iš lauko patekti į klubo vidų asmenys tai galėjo padaryti vieninteliu būdu – tik pabeldę į duris, todėl vien dėl šios priežasties beldimo į duris besąlygiškai vertinti kaip kažkokios grėsmės ir į ją reaguoti naudojant smurtą ar specialias priemones prieš tai darančius asmenis V. L. neturėjo jokio teisėto pagrindo.
Tačiau nagrinėjamu atveju V. L. būtent taip ir elgėsi – praėjus po aukščiau aprašyto įvykio, antrą kartą dujas jis papurškė po to, kai du nenustatyti asmenys pabeldė į klubo duris. Būtent tuo metu ir buvo dujomis sužalotas S. K.. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad minėti nenustatyti asmenys durų nedaužė, jų nespardė, jokių kitų pavojų klubui, jo turtui ar jo lankytojams bei darbuotojams galinčių sukelti veiksmų neatliko. Tai reiškia, kad V. L. šioje situacijoje neturėjo jokio pagrindo naudoti dujų apskritai. Dėl to V. L. parodymai, kad jis dujas buvo priverstas naudoti dėl buvusios grėsmės aiškiai prieštarauja bylos įrodymų visetui – ne tik nukentėjusiųjų bei su jais kartu įvykio vietoje buvusių asmenų parodymams, bet ir vaizdo įraše užfiksuotai informacijai, kad jokio reikalo ką nors ginti šiuo atveju nebuvo, todėl V. L. parodymai vertintini išimtinai kaip pasirinktas gynybos būdas ir atmetami. Be to, vaizdo įraše akivaizdžiai užfiksuota, kad V. L. duris tuo metu atidarė specialiai tik tam, kad papurkštų dujų – tuo metu nei iš klubo, nei į klubą jo lankytojai nėjo ir, svarbiausia, jis dujas purškė net ne į duris beldusių asmenų (jeigu V. L. supratimu jų elgesys buvo grėsmingas jo saugomam objektui) pusę, nes šie asmenys, duris atidarius, liko priešingoje nei V. L. durų pusėje, o dujų srovę V. L. nukreipė į kitus, visiškai nieko nedariusius, taigi, net ir menamo pavojaus niekam nekėlusius, tik prie durų stovėjusius asmenis, tame tarpe ir nukentėjusiuosius.
Atsižvelgiant į tai, kad po to, kai į klubo vidų buvo metamas sniegas, įėjimo durys, kurių, kaip minėta, iš lauko atidaryti neįmanoma, buvo uždarytos, o dujos, kai buvo pataikyta į nukentėjusiuosius, buvo purškiamos specialiai pradarius duris tada, kai kiti asmenys beldė į duris, akivaizdu, jog sniego metimas į klubo vidų su nagrinėjamu įvykiu neturi jokio ryšio.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisė į būtinąją gintį nėra absoliuti – sutinkamai su BK 28 straipsnio nuostatomis asmuo turi teisę gintis tik nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi ir tokiu atveju žala, neužtraukianti baudžiamosios atsakomybės, gali būti padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims.
Minėta, kad nei abu nukentėjusieji, nei šalia jų buvę kiti asmenys, į kurių pusę V. L. purškė dujas tuo metu, kai jomis pataikė į nukentėjusiuosius, neatliko, taigi V. L. neturėjo jokio pagrindo nei nukentėjusiųjų, nei kitų, tuo metu šalia jų buvusių asmenų vertinti kaip kam nors keliančių kokią nors pavojingą, akivaizdžią ir realią grėsmę, nuo kurios būtų reikėję gintis pačiam V. L. ar jam ginti kitus asmenis ar nuosavybę.
Taip pat iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad nagrinėjamu atveju V. L. nebuvo nei didžiai sumišęs ar išsigandęs, nes iš karto po to, kai dujomis buvo nupurkšti nukentėjusieji V. L. vienas išėjo iš pastato vidaus į lauką, drąsiai vaikščiojo tarp prie durų buvusių asmenų, nekreipdamas į juos dėmesio, kas akivaizdžiai rodo, jog iš tikrųjų V. L. jokių šalia įėjimo į klubą buvusių žmonių nelaikė keliančiais grėsmę net tokioje situacijoje, t.y. būnant atviroje vietoje, net ne klubo patalpose, į kurias, kaip minėta, iš lauko patekti lauke buvę asmenys neturėjo jokios techninės galimybės. Taigi, ir ši aplinkybė taip pat akivaizdžiai rodo, kad V. L. parodymai apie dujų panaudojimo priežastį nagrinėjamu atveju tėra siekimas pateisinti savo poelgį ir taip išvengti atsakomybės.
Apibendrinant išdėstytą kolegija daro išvadą, kad toks V. L. elgesys viešoje vietoje buvo akivaizdžiai tyčinis, įžūlus savęs priešpastatymas aplinkiniams, iššaukiantis savo galios demonstravimas prisidengiant atliekama naktinio klubo apsaugininko funkcija. Tokiu elgesiu V. L. aiškiai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir, visiškai be jokios priežasties purkšdamas ašarines dujas į žmones ir tokiu būdu padarydamas S. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, o E. J. sukeldamas fizinį skausmą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Taigi, V. L. veikoje yra visi nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje sudėties požymiai, todėl daroma išvada, kad pirmos instancijos teismas jo veiką kvalifikavo teisingai ir, atsižvelgiant į sukeltas pasekmes, nėra jokio pagrindo V. L. veikos laikyti mažareikšme ir tuo pagrindu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Skundžiamu nuosprendžiu V. L. paskirta BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta viena iš švelniausių bausmės rūšių laisvės apribojimas trumpesniam nei įstatyme numatytas šios bausmės rūšies trukmės vidurkis, be to, apeliantui nuosprendžiu nėra paskirti jokie BK 48 straipsnyje numatyti draudimai ar įpareigojimai, todėl, atsižvelgiant į BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskirtosios bausmės nei rūšimi, nei dydžiu laikyti aiškiai per griežta kolegija neturi jokio pagrindo.
Tačiau kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu neteisingai išspęstas civilinio ieškinio klausimas V. L. padarytą neturtinę žalą priteisiant iš V. L..
Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. L. nusikaltimą padarė darbo metu, eidamas D. D. įmonės apsaugos darbuotojo pareigas funkcijas, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad būtent samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Tai reiškia, kad V. L., veikos padarymo metu ėjusio darbines pareigas, nusikalstamais veiksmais visą padarytą žalą turi atlyginti jo darbdavys – D. D. įmonė, kurios teisinė forma ir pavadinimas nuo 2016 m. vasario 11 d. pakeistas į UAB „(duomenys neskelbtini) “ (šaltinis - (duomenys neskelbtini) ) ( (BPK 111 straipsnio 1 dalis). Taigi, dėl neteisingai išspręsto civilinio atsakovo klausimo nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Skundžiamu nuosprendžiu buvo yra nustatyta, kad V. L. nusikalstama veika nukentėjusiajam S. K. buvo padaryta 52,46 Lt (15,19 €) turtinė ir 2000 Lt (579,24 €) neturtinė žala. Apeliaciniu skundu turtinės žalos dydis neginčijamas, todėl šio klausimo kolegija nenagrinėja. S. K. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant tai, kad V. L. tyčinius smurtinius veiksmus S. K. atžvilgiu atliko viešoje vietoje, be jokios priežasties, dėl šių veiksmų buvo sutrikdyta S. K. sveikata, dėl sveikatos sutrikdymo jis jautė skausmus, turėjo skirti laiką gydymosi ir tuo laikotarpiu negalėjo užsiimti įprasta veikla. Esant šioms įrodytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmos instancijos teismas laikėsi CK 6.250 straipsnyje numatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, todėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos laikyti aiškiai per didele šiuo atveju nėra jokio pagrindo. Šioje vietoje taip pat pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatant S. K. padarytos neturtinės žalos dydį pirmos instancijos teismas be kita ko atsižvelgė ir į nedideles V. L. pajamas. Ir šis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgiant į tai, kad už V. L. padarytą žalą atsakingo juridinio asmens turtinė padėtis yra geresnė, rodo, kad priteistos neturtinės žalos dydžio mažinti nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. K. priteista 52,46 Lt (15,19 €) turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt (579,24 €) neturtinės žalos atlyginimo iš V. L. ir S. K. priteisti 15,19 € (52,46 Lt) turtinės žalos atlyginimo ir 579,24 € (2000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo iš UAB "(duomenys neskelbtini) ".
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Algirdas Gaputis
Jolanta Raščiuvienė
Pranas Šimkus