Administracinė byla Nr. A-79-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04644-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.2; 7.6; 7.8; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „DNB bankas“, akcinei bendrovei „Swedbank“, akcinei bendrovei „SEB bankas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Eurocash 1“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „G4S Lietuva“, G4S) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas; Konkurencijos taryba) 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, sudariusi 2007 m. susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. susitarimą su „Swedbank“, AB bei 2008 m. susitarimą su AB DNB banku (toliau – ir Susitarimai su bankais), kuriais bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir  SESV) 101 straipsnio 1 dalį. Konkurencijos taryba už šį pažeidimą UAB „G4S Lietuva“ skyrė 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą  (I t., b. l. 55–107).

Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas yra pagrįstas nesutikimu su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, o ne tinkamu šioje nutartyje nustatytų įpareigojimų įvykdymu ir naujų administracinių procedūrų atlikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino atsakovo 2012 m. gruodžio 20 d. priimto nutarimo Nr. 2S-15 (toliau – 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas) dalį dėl pareiškėjo SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir įpareigojo atsakovą įvertinti, ar yra galimybė baigti bylą priimant pareiškėjo įsipareigojimus. Atsakovas neteisėtai atsisakė patvirtinti pareiškėjo įsipareigojimus dėl tariamo „esminės žalos“ padarymo KĮ saugomiems interesams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau buvo įvertinęs visus atsakovo argumentus dėl „esminės žalos“ padarymo ir sprendė, kad šie argumentai nėra kliūtis pareiškėjo įsipareigojimams vertinti. Nutarime išdėstyti tie patys motyvai ir jis grindžiamas ta pačia bylos medžiaga, kaip ir panaikintas 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas. Atsakovas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo įsipareigojimus ir tinkamai neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimo. Teigė, kad jokia „esminė žala“ nebuvo padaryta. Atsakovas pažeidė SESV 101 straipsnį. Neįrodė, kad Susitarimai su bankais ribojo konkurenciją. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad be minėtų susitarimų Bankai būtų pirkę pinigų tvarkymo paslaugas iš kitų paslaugų teikėjų nei pareiškėjas, tačiau to nepadarė. Pažymėjo, kad AB SEB bankas negalėjo sudaryti sutarčių su kitais tiekėjais ne dėl Susitarimo su bankais, o dėl informacinės sistemos tvarkymų 2007–2011 metais. Pareiškėjas tiek galiojant Susitarimui su bankais, tiek ir be jo, nebūtų sudaręs pinigų tvarkymo paslaugų sutarčių su kitais tiekėjais. Bankų klientai galėjo pirkti inkasavimo paslaugas iš kitų tiekėjų nei pareiškėjas ir faktiškai tokia galimybe naudojosi. Bankai klientų skundų dėl pareiškėjo negavo. Atsakovas nepagrįstai nenustatė, kad bankų teisė nutraukti Susitarimus su bankais yra neribota pagal įstatymą. Tuo tarpu pareiškėjas turėtų teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimą nepriklausomai nuo Susitarimų sudarymo. Susitarimai su bankais nepakeitė pareiškėjo ir banko santykių turinio, atitinkamai, neribojo rinkos. Atsakovas neįvertino, kad kompensacijų sumos buvo akivaizdžiai per mažos, kad atgrasintų didžiausius Lietuvos komercinius bankus nuo sutarties su efektyvesniu pinigų tvarkymo paslaugų tiekėju sudarymo. Atsakovas neįrodė, kad Susitarimų su bankais galiojimo metu buvo pareiškėjo konkurentų, kurie būtų galėję teikti pinigų tvarkymo paslaugas bankams – visas reikalingas paslaugas ir visos Lietuvos mastu. Susitarimai jokiems pareiškėjo konkurentams neribojo galimybių veikti rinkoje. Atsakovas neteisėtai nevertino, kad pareiškėjas niekada nebūtų nutraukęs sutarties su SEB banku, kuris buvo vienas svarbiausių jo paslaugų pirkėjų. Atsakovas neįvertino, kad situacija atitinkamose rinkose po Susitarimų su bankais pabaigos iš esmės nepasikeitė, tai patvirtino, kad minėti susitarimai neribojo konkurencijos. Atsakovas pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nesudarė vieno visaapimančio „susitarimo“ su bankais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino skundžiamo nutarimo dalį dėl bankų atsakomybės.  SESV 102 straipsnio pažeidimo atsakovas pareiškėjo veiksmuose nenustatė ir tyrimą nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad bankai nei žinojo apie kitų bankų su pareiškėju sudarytas sutartis, nei turėjo tokią pareigą apie jas žinoti. Atsakovas nepagrįstai vertino 3 atskirus Susitarimus su bankais kaip vieną visaapimantį susitarimą, todėl SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas pareiškėjo veiksmuose nustatytas nepagrįstai. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nevertino įrodymų, kurie paneigia testo, kurį jis taikė, pagrįstumą. Tai sudaro pagrindą paneigti išvadas dėl tariamo konkurencijos ribojimo ir tariamo „esminės žalos“ padarymo. Be to, buvo pateikti įrodymai, paneigiantys atsakovo atliktų rinkos tyrimų (apklausų) patikimumą. Pareiškėjas abejojo atsakovo išvadų objektyvumu ir patikimumu. Visapusiškas pareiškėją teisinančių aplinkybių neįvertinimas ir Nutarimo nemotyvavimas sudaro pagrindą jį panaikinti. Atsakovo sprendimas skirti maksimalaus dydžio baudą pareiškėjui yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui. Atsakovas netinkamai nustatė pažeidimo laikotarpį, nevertino, kad Susitarimai su bankais konkurenciją riboja kartu, o ne kiekvienas atskirai. Dėl to atsakovas turėjo skaičiuoti laikotarpį, kai galiojo visi Susitarimai kartu. Pažeidimo pradžia yra momentas, nuo kurio Susitarimai neva ėmė riboti konkurenciją. UAB „Eurocash1“, pareiškėjo manymu, anksčiausiai iki 2009 m. kovo 31 d. nebuvo pajėgus teikti bankams visų pinigų tvarkymo paslaugų visos Lietuvos mastu. Todėl pažeidimo pradžia, jei pažeidimas būtų nustatytas, yra 2009 m. kovo 31 d. Pareiškėjas teigė, kad jam skirta maksimali bauda yra neproporcinga. Nagrinėjamu atveju galimo pažeidimo buvimas, vertinant jį ekonominiu ir teisiniu kontekstu, buvo neaiškus, o neaiški teisinė situacija Europos Komisijos praktikoje lemia tik simbolinio dydžio baudos taikymą. Galimai probleminės Susitarimų su bankais nuostatos buvo pašalintos dar iki tyrimo pabaigos 2012 metais. Atsakovas nevertino galimo pažeidimo pavojingumo, nukrypo nuo jo formuojamos praktikos. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neatsižvelgė ir į pareiškėjo atsakomybę švelninančias aplinkybes, jo pasikeitusi  pozicija dėl „atitinkamų rinkų“ apibrėžimo nulėmė pažeidimo konstatavimą. Atsakovo galimai neteisėti veiksmai buvo nulemti paties atsakovo teisinį neapibrėžtumą sukėlusių veiksmų. Pareiškėjas manė, kad bauda neturėjo būti skiriama  arba skirta tik simbolinio dydžio. Atsakovo veiksmai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsakovas viename dokumente tvirtina, neva, trūksta duomenų pareiškėjo įsipareigojimams vertinti, o kitame – kad duomenų pakako. Abiem atvejais: bylos pareiškėjo įsipareigojimais baigti negalima ir pareiškėjui skirtina maksimalaus dydžio bauda. Tai parodo, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties iki Nutarimo priėmimo vyko vien formali procedūra. Nutarimas pagrįstas ta pačia medžiaga ir tais pačiais motyvais, kaip ir jau panaikintas 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (VII t., b. l. 31–54).

Nurodė, kad įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir pašalino teismo nustatytą procedūrinį pažeidimą – sudarė galimybę UAB „G4S Lietuva“ pateikti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus bei juos įvertino, atsižvelgdama į visas reikšmingas tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Tyrimas dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų negalėjo būti nutrauktas patvirtinant pareiškėjo teiktus įsipareigojimus, nes jo veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomai sąžiningai konkurencijai: galėjo būti ribojama rinka konkuruojantiems tiekėjams ir potencialiems tiekėjams, silpninama konkurencija; AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB klientai negalėjo rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėjo ir turėjo šias paslaugas pirkti iš UAB „G4S Lietuva“; UAB „G4S Lietuva“ veiksmai turėjo įtakos didelei atitinkamų rinkų daliai (ne mažiau kaip 95 proc. pinigų tvarkymo rinkos ir ne mažiau kaip 85 proc. tiesioginio inkasavimo rinkos), tie veiksmai poveikį rinkoms darė iki 5,5 metų. Pareiškėjas nepateikė argumentų, paneigiančių, kad esminė žala sąžiningai konkurencijai nebuvo padaryta. UAB „G4S Lietuva“, nurodydama, jos nuomone, reikšmingas aplinkybes, jų svarbos tinkamai nemotyvavo ir nepateikė argumentų, paneigiančių Konkurencijos tarybos atliktą esminės žalos vertinimą. Esminės žalos KĮ saugomiems interesams vertinimas nėra tapatus susitarimų poveikio konkurencijai vertinimui. Ginčo dėl susitarimų poveikio konkurencijai nagrinėjamoje byloje nėra, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje patvirtino, kad Susitarimai su bankais galėjo riboti konkurenciją. Todėl Konkurencijos taryba neatliko pakartotinio susitarimų poveikio konkurencijai vertinimo. UAB „G4S Lietuva“ sudarė įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus, kurie galėjo riboti konkurenciją ir kurie turėjo poveikį prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių, UAB „G4S Lietuva“ pažeidė KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus, todėl Konkurencijos taryba už šį pažeidimą pagrįstai skyrė baudą pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas eksplicitiškai nurodė, kad atsakomybės pagrindas galėtų egzistuoti tik dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų dėl kitokios nei bankai šios įmonės padėties. UAB „G4S Lietuva“, kaip visų konkurenciją galimai ribojančių susitarimų šalis, negalėjo nežinoti, kad įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimai su bankais yra konkurenciją ribojančio pobūdžio ir gali pažeisti konkurencijos taisykles, įtvirtintas KĮ 5 straipsnyje ir SESV 101 straipsnyje. Baudos dydis yra pagrįstas ir bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Atsižvelgus į baudų skyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas aplinkybes pareiškėjui apskaičiuota bauda buvo kelis kartus didesnė, tačiau buvo sumažinta iki KĮ nustatytos 10 procentų bendrųjų pajamų ribos.

Konkurencijos taryba teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašė atsižvelgti į tai, kad Konkurencijos taryba, vadovaudamasi KĮ 36 straipsnio 1 dalimi, jau sumažino pareiškėjui skirtos baudos dydį, įvertinusi padaryto pažeidimo pavojingumą ir trukmę. Kadangi atsakovas nenustatė pareiškėjo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, nebuvo pagrindo tikslinti pareiškėjui skirtos baudos dydžio. Pažymėjo, kad bauda pareiškėjui buvo sumažinta tik dėl to, kad atsakovas negali skirti baudos didesnės nei 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Pareiškėjui realiai buvo apskaičiuotas daugiau kaip 27,5 mln. Lt bazinis baudos dydis. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad bauda gali būti mažinama, baudos sumažinimas turi būti skaičiuojamas nuo realiai įmonei apskaičiuotos, o ne nuo skundžiamu nutarimu paskirtos baudos. Priešingu atveju, būtų nepaisoma suformuotos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos ir bauda nepasiektų atgrasomųjų tikslų bei nebūtų proporcinga pareiškėjos padaryto pažeidimo sunkumui (IX t., b. l. 153–155).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Eurocash 1“ atsiliepime į pareiškėjo skundą  jį prašė atmesti kaip nepagrįstą, o Konkurencijos tarybos Nutarimą palikti galioti (VII t., b. l. 104–110).

Atsiliepime nurodė, kad atsakovas, įvertinęs negalimumą bylą baigti įsipareigojimais, Nutarime pagrįstai konstatavo KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą. Be to, teisingai pabrėžė, kad jo atliekamo papildomo tyrimo objektu nebuvo ginčas dėl KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio sudėties, kadangi sudėtis patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, o  UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų atitiktis KĮ reikalavimams ir pareiškėjo atsakomybės klausimai. Eurocash1 įsitikinimu, skunde pareiškėjas nepagrįstai ginčija faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą, kurie jau buvo konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje. UAB „Eurocash 1“ nuomone, atsakovas Nutarime tinkamai įvertino, kad žala konkurencijai buvo esminė, reikšminga. Atsakovas paskyrė teisingą, teisėtą ir pažeidimo pavojingumui bei trukmei proporcingą baudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SEB bankas atsiliepime į skundą palaikė pareiškėjo poziciją ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, kad Konkurencijos taryba apsiribojo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo išvadų perrašymu, neatlikdama jokio materialaus naujų aplinkybių tyrimo (VII t., b. l. 12–29).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu (X t., b. l. 55–72) pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 „Dėl susitarimų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ ir perdavė Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai iš naujo atlikti papildomą tyrimą.

Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu pripažino, kad AB SEB bankas ir UAB „G4S Lietuva“, „Swedbank“, AB ir UAB „G4S Lietuva“ bei AB DNB bankas ir UAB „G4S Lietuva“ sudarė konkurenciją ribojančius susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo tik iš UAB „G4S Lietuva“ ir taip pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir skyrė baudas UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankui, AB DNB bankui ir „Swedbank“, AB. Konkurencijos taryba 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu nutraukė procedūrą dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties KĮ 7 straipsnio reikalavimams ir pripažino, jog nėra pagrindo imtis priemonių taikant SESV 102 straipsnį; bei dėl UAB „First Data Lietuva“ veiksmų atitikties KĮ 5 straipsnio reikalavimams bei pripažino, jog nėra pagrindo imtis priemonių UAB „First Data Lietuva“ atžvilgiu taikant SESV 101 straipsnį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1980-121/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00093-2013-1) pareiškėjų skundus patenkino iš dalies, pakeitė  Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo 2 punktą ir AB DNB bankui skyrė 3 452 080 Lt baudą, UAB „G4S Lietuva“ skyrė  8 494 020 Lt baudą, AB SEB bankui skyrė 9 923 280 Lt baudą; AB „Swedbank“ skyrė 5 697 440 Lt baudą, kitas skundų dalis atmetė kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014 AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB skundus tenkino, o UAB „G4S Lietuva“ skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą pakeitė. Panaikino Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo 1, 2.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktus ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad: Konkurencijos taryba neįrodė, jog bankai susitarimų sudarymo ir jų galiojimo metu suvokė ar galėjo suvokti ir kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai. Toks bankų atsakomybės nepripažinimas nereiškia, kad byloje nagrinėtos sutartys pripažintinos nepažeidžiančiomis konkurencijos. Situacijos aplinkybių vertinimas lemia bankų pažeidimo konstatavimo panaikinimą ir atsakomybės jiems netaikymą (103 punktas). Pinigų tvarkymo paslaugų teikėjas G4S buvo kitokioje padėtyje, vertinant šio ūkio subjekto galimybes suvokti ir kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai. G4S buvo tiekėjas, sudaręs visas analizuotas sutartis, todėl šis ūkio subjektas galėjo matyti situaciją rinkoje ir situacijos rinkoje dinamiką. Be to, G4S turėjo geresnes galimybes vertinti ir savo sutarčių poveikį esamiems ar potencialiems konkurentams, nes tai toje pačioje rinkoje veikiantys ar ateityje galintys veikti ūkio subjektai (104 punktas). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nekonstatavus pagrindo taikyti atsakomybę pareiškėjams SEB bankui, Swedbank ir DNB bankui, nėra pagrindo vertinti ir baudų skyrimo šiems ūkio subjektams klausimo. Pabrėžė, kad atsakomybės pagrindas nagrinėjamu atveju galėtų egzistuoti tik dėl G4S veiksmų. Vis dėlto G4S pažeidimas galėtų būti konstatuojamas, įvertinus ir procedūrinius Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo elementus (105 punktas). Be kita ko, pažymėjo, kad Konkurencijos taryba turi suteikti galimybę ūkio subjektui pateikti įsipareigojimus, kuriuos ji galėtų įvertinti, spręsdama dėl jų turinio. Ūkio subjektams pateikus KĮ reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus, Konkurencijos taryba turi juos vertinti. Jeigu ūkio subjekto pateikti įsipareigojimai neatitinka esminių formos reikalavimų ir Konkurencijos taryba negali įvertinti jų atitikties KĮ numatytiems kriterijams, ūkio subjektas turi būti informuotas apie tai, jam suteikiant galimybę pateikti įsipareigojimus, kurie suteiktų galimybę vertinti jų atitiktį KĮ nustatytiems įsipareigojimų vertinimo kriterijams. Būtent šioje tyrimo stadijoje spręstinas klausimas dėl ūkio subjektų pateikiamų įsipareigojimų formos reikalavimų, leidžiančių Konkurencijos tarybai, priimant nutarimą, išspręsti įsipareigojimų pagrįstumo ar nepagrįstumo klausimą. Tuo tarpu priimdama nutarimą Konkurencijos taryba sprendžia formos prasme tinkamų įsipareigojimų (jei jie buvo pateikti) atitiktį KĮ numatytiems kriterijams, bet ne konstatuodama įsipareigojimų formos trūkumus. Šioje byloje Konkurencijos taryba, raštu informuodama G4S apie tai, kad įsipareigojimų klausimas bus išspręstas, atlikus tyrimą, bet nenurodydama esminių įsipareigojimų formos trūkumų, dėl kurių vėliau šie įsipareigojimai iš dalies ir buvo atmesti, užkirto kelią G4S pasinaudoti teise pabaigti bylą įsipareigojimų pateikimu (111 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba turėjo analizuoti konkrečių G4S pateiktų įsipareigojimų atitiktį KĮ numatytiems įsipareigojimų tvirtinimo pagrindams, o jų per daug abstraktus pobūdis turėjo būti įvertintas tuo metu, kai ūkio subjektas šiuos įsipareigojimus teikė, bet ne vertinant jų pagrįstumą (112 punktas). Pabrėžė, kad iš dalies nepakankamai pagrįstas įsipareigojimų įvertinimas nulemtas to, jog ūkio subjektas nepateikė formos reikalavimų atitinkančių ir pakankamai konkrečių įsipareigojimų. Todėl Konkurencijos tarybai tinkamai neinformavus ūkio subjekto dėl įsipareigojimų formos, Konkurencijos taryba neturėjo galimybių įvertinti ir ūkio subjekto įsipareigojimų atitikties KĮ nustatytiems įsipareigojimų tvirtinimo pagrindams, o Konkurencijos tarybos vertinimas dėl įsipareigojimų tapo nepakankamas (113 punktas). Nurodė, kad Konkurencijos taryba, tęsdama tyrimą ir priimdama naują nutarimą, turi atsižvelgti ir į šioje byloje pateiktą bankų atsakomybės vertinimo klausimą, taip pat į KĮ įtvirtintus įsipareigojimų vertinimo kriterijus: esminės žalos įstatymų saugomiems interesams buvimo klausimą, tai, ar ūkio subjektas geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad konstatavus esminį procedūros pažeidimą, nustatytas pagrindas įpareigoti Konkurencijos tarybą papildyti tyrimą (115 punktas).

Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, KĮ 5 straipsniu, 34 straipsnio 1 dalies 2 punktu, SESV 101 straipsniu bei Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ 5 straipsniu, 2014 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 1S-59/2014 atnaujino tyrimą dėl susitarimų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje atitikties KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams, kiek tai susiję su UAB „G4S Lietuva“ veiksmų vertinimu. Nustatė 5 mėnesių tyrimo atlikimo terminą. Be to, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, papildomo tyrimo metu Konkurencijos taryba nevertino AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB veiksmų atitikties KĮ  5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos taryba 2014 m. balandžio 29 d. kreipėsi į UAB „G4S Lietuva“, prašydama iki 2014 m. gegužės 14 d. pateikti argumentus bei įrodymus, pagrindžiančius, kad yra tenkinamos visos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos. Taip pat Konkurencijos taryba nurodė, kad UAB „G4S Lietuva“ 2011 m. gegužės 18 d., 2011 m. gegužės 25 d. bei 2012 m. gegužės 23 d. pateikė prašymus, kuriuose nepaaiškino, kokių konkrečių veiksmų UAB „G4S Lietuva“ įsipareigoja neatlikti ateityje. UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. gegužės 9 d. pateikė prašymą Konkurencijos tarybai pratęsti terminą ir Konkurencijos taryba 2014 m. gegužės 12 d. raštu pratęsė terminą informacijai pateikti iki 2014 m. gegužės 21 d.

UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. gegužės 21 d. Konkurencijos tarybai pateikė paaiškinimus dėl UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų atitikties KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimams. Nurodė, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, susitarimai su AB SEB banku, AB DNB banku ir „Swedbank“, AB nebuvo labai sunkus (hardcore) konkurencijos teisės pažeidimas. Pareiškėjo vertinimu, efektyvi konkurencijos problemą eliminuojanti priemonė yra įsipareigojimas nutraukti sutartis. Be to, Konkurencijos taryba kitose bylose, kuriose, pareiškėjo nuomone, buvo nagrinėti sunkesni konkurencijos taisyklių pažeidimai, Konkurencijos taryba nutraukė tyrimą, patvirtinusi ūkio subjektų įsipareigojimus. Taip pat nurodė, kad rinkoje nebuvo įmonių, finansiškai pajėgių ir galinčių teikti pinigų tvarkymo paslaugas. UAB „G4S Lietuva“ teigimu, rinkoje buvo tik vienas naujas rinkos dalyvis, kuris bankams buvo per daug rizikingas dėl netinkamos paslaugos gavimo rizikos. Taip pat nurodė, kad nenustatyta, jog susitarimai turėjo realų neigiamą poveikį konkurencijai ir neigiamą efektą vartotojams.

UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. gegužės 21 d. Konkurencijos tarybai pateikė įsipareigojimus. UAB „G4S Lietuva“ nurodė, kad yra pagrindas tyrimą nutraukti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi įtariamas pažeidimas yra geranoriškai pašalintas: ginčo objektu buvusios sutartys yra nutrauktos arba nuostatos pašalintos. Be to, UAB „G4S Lietuva“ nurodė, kad įsipareigotų trejus metus neįtraukti išimtinio pirkimo nuostatų sutartyse, sudaromose pinigų tvarkymo paslaugų rinkose. Taip pat įsipareigotų neterminuotai nuo įsipareigojimų patvirtinimo ir pirmojo įsipareigojimo pabaigos dienos neįtraukti išimtinio pirkimo nuostatų sutartyse, sudaromose pinigų tvarkymo paslaugų rinkose, jei išimtinai iš UAB „G4S Lietuva“ perkamų paslaugų rinkos dalis viršytų 30 proc. visos atitinkamos rinkos dydžio.

Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2014 m. liepos 29 d. pranešime apie atliktą tyrimą dėl susitarimų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje atitikties KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimams (toliau – Pranešimas apie atliktą tyrimą), 9 skyriuje „Dėl įsipareigojimų“ buvo vertinti UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. gegužės 21 d. rašte nurodyti argumentai bei pateikti įsipareigojimai.

Konkurencijos tarybai pareiškėjo argumentai, susiję su Konkurencijos tarybos kitose bylose priimtais sprendimais, kuriose buvo patvirtinti ūkio subjektų įsipareigojimai, nebuvo reikšmingi, kadangi jie susiję su kitomis  faktinėmis aplinkybėmis, kurios negali nei patvirtinti, nei paneigti, ar UAB „G4S Lietuva“ su bankais sudaryti susitarimai padarė žalos įstatymų saugomiems interesams.

Konkurencijos taryba, vertindama, ar yra pagrindas taikyti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir, ar yra tenkinamos minėtame straipsnyje nurodytos tyrimo nutraukimo sąlygos, įvertinusi tyrimo metu nustatytas aplinkybes, teigė, kad Susitarimais su bankais buvo padaryta esminė žala KĮ saugomiems interesams. Tyrimo metu nustatė, kad dėl tyrimo metu analizuotų Susitarimų su bankais konkurencija pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų rinkoje buvo apribota pastebimai ir ilgą laiką (5,5 m.), o bankų klientai neturėjo galimybės rinktis inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugų teikėjo. Tyrimo metu nustatė, kad dėl Susitarimų su bankais konkurencija pinigų tvarkymo rinkoje 2007–2011 m. buvo reikšmingai apribota: UAB „G4S Lietuva“ teikė ne mažiau nei 95 proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų atitinkamoje pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje ir ne mažiau nei 85 proc. šių paslaugų atitinkamoje rinkoje buvo teikiama pagal įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus. Kiti šių paslaugų teikėjai galėjo laisvai konkuruoti tik dėl ne daugiau kaip 15 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo. Susitarimai su bankais turėjo tiesioginės įtakos UAB „G4S Lietuva“ konkurentų galimybėms rasti pirkėjų atitinkamoje rinkoje –  jiems buvo užkirstas kelias konkuruoti labai didelėje rinkos dalyje. Kadangi pinigų tvarkymo ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugos yra glaudžiai susijusios, negalėdami teikti pinigų tvarkymo paslaugų bankams, UAB „G4S Lietuva“ konkurentai negalėjo teikti inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų bankų klientams. Dėl Susitarimų su bankais inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugas teikiantys ūkio subjektai buvo atriboti nuo reikšmingos tokias paslaugas perkančių verslo klientų. Konkurencijos tarybos teigimu, Susitarimai su bankais reikšmingai apribojo konkurenciją dviejose atitinkamose rinkose. Tokią išvadą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje. Be to, nurodė, kad dėl Susitarimų su bankais buvo reikšmingai apribota konkurencija atitinkamose rinkose, tiesioginės žalos patyrė ir tie ūkio subjektai, kurie turėjo sąskaitas Bankuose ir kuriems buvo reikalingos inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu paslaugos, kadangi šių ūkio subjektų galimybės rinktis inkasavimo paslaugų teikėją buvo apribotos. Atsižvelgus į tai, konstatavo, kad bankų klientų interesai buvo pažeisti. Bankų klientai Susitarimų su bankais galiojimo metu negalėjo rinktis inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų teikėjo ir pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda gauti geriausios kokybės paslaugas mažiausia kaina.

Konkurencijos tarybos vertinimu, esminę žalą KĮ saugomiems interesams leido konstatuoti šios aplinkybės: UAB „G4S Lietuva“ su bankais sudaryti įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimai turėjo tiesioginės neigiamos įtakos UAB „G4S Lietuva“ konkurentams – labai apribojo jų galimybes rasti pirkėjų tiek pinigų tvarkymo, tiek inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugų rinkose; konkurencijos ribojimas tęsėsi pakankamai ilgą laiką – 5,5 metų; konkurencija atitinkamose rinkose buvo reikšmingai apribota, taigi, Susitarimų su bankais poveikio konkurencijai mastas buvo labai didelis; bankų klientai, kuriems buvo reikalingos inkasavimo su įskaitymu tiesiogiai nuotolinio ryšio su banku būdu paslaugos susitarimų galiojimo metu negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda rinkdamiesi šių paslaugų teikėją ir turėjo atitinkamas paslaugas pirkti iš UAB „G4S Lietuva“. Kadangi viena iš kumuliatyvių KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygų nėra tenkinama, padarė išvadą, jog nėra pagrindo nutraukti tyrimą patvirtinant UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus. UAB „G4S Lietuva“ pateikti argumentai dėl esminės žalos šių išvadų nepaneigia. Konkurencijos taryba, įvertinusi nagrinėtų susitarimų pobūdį, trukmę ir mastą bei tiesioginį susitarimų poveikį bankų klientų galimybėms rinktis inkasavimo paslaugų teikėją, konstatavo esminę žalą KĮ saugomiems interesams.

Pareiškėjo argumentą, kad tyrimo metu analizuojamu laikotarpiu rinkoje nebuvo kitų ūkio subjektų, galėjusių efektyviai konkuruoti su UAB „G4S Lietuva“, dėl ko esminė žala įstatymų saugomiems interesams nebuvo padaryta, vertino kaip nepagrįstą, kadangi tyrimo metu Konkurencijos taryba nustatė, jog nuo 2007 m. iki 2012 m. rinkoje be UAB „G4S Lietuva“ veikė Eurocash1, kuris pinigų tvarkymo paslaugas teikė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, turėjo perskaičiavimo centrų bei turėjo patirties teikiant bankams pinigų tvarkymo paslaugas, investavo į pinigų tvarkymo ir inkasavimo paslaugų teikimui būtinos infrastruktūros kūrimą ir realiai siekė plėstis rinkoje, kiti bankai pirko minėtas paslaugas ir iš Eurocash1. Konkurencijos tarybos teigimu, rinkoje buvo bent vienas kitas UAB „G4S Lietuva“ konkurentas, kurio galimybės plėstis atitinkamose rinkose buvo reikšmingai apribotos. Be to, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje iš esmės patvirtino, jog kitas pinigų tvarkymo ir inkasavimo su tiesioginiu grynųjų pinigų įskaitymu paslaugų teikėjas rinkoje nuo 2007 m. buvo, tačiau dėl tarp UAB „G4S Lietuva“ su bankais sudarytų sutarčių šio ūkio subjekto galimybės plėstis atitinkamose rinkose ir efektyviai konkuruoti su UAB „G4S Lietuva“ buvo apribotos.

Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad UAB „G4S Lietuva“ pateikti paaiškinimai nepaneigia tyrimo metu nustatytų objektyvių aplinkybių, rodančių, jog buvo padaryta esminė žala KĮ saugomiems interesams, todėl nėra pagrindo vertinti, ar tenkinamos kitos KĮ nustatytos sąlygos, kurioms esant tyrimas gali būti nutrauktas. Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad nėra pagrindo nutraukti tyrimą pagal KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą patvirtinant UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimus, nes UAB „G4S Lietuva“ veiksmais buvo padaryta esminė žala KĮ saugomiems interesams, o UAB „G4S Lietuva“ nepaneigia tyrimo metu nustatytų objektyvių aplinkybių, rodančių, jog buvo padaryta esminė žala KĮ saugomiems interesams.

Konkurencijos taryba, apsvarsčiusi Pranešimą apie atliktą tyrimą, nutarė tyrimą baigti ir jį išsiuntė pareiškėjui, Eurocash1,, AB SEB bankui, AB DNB bankui, „Swedbank“ AB ir UAB „First Data Lietuva“. Paaiškinimus dėl tyrimo išvadų pateikė UAB „G4S Lietuva“, AB „SEB bankas“ ir AB DNB bankas. Konkurencijos taryboje 2014 m. rugsėjo 4 d. vyko posėdis, kuriame dalyvavo ir pareiškėjo atstovai, kurie neigė, kad esminė žala konkurencijai buvo padaryta. Teigė, kad Konkurencijos taryba netyrė, jog esminė žala įstatymo saugomiems interesams nebuvo padaryta, nevertino pareiškėjo pateiktų įsipareigojimų atitikties KĮ reikalavimams, iš naujo perinterpretavo byloje esančius įrodymus. Pabrėžė, kad nebuvo nei vieno kliento skundo dėl žalos ar kad ji buvo esminė. Nurodė, kad atsakovas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties, nepagrindė  faktinės išvados dėl esminės žalos konkurencijai. Akcentavo, kad UAB „G4S Lietuva“ pateikti įsipareigojimai eliminavo visas konkurencijos problemas. Nurodė, kad Susitarimai su bankais negali būti vertinami kaip vienas visaapimantis susitarimas.

Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, KĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 36 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsniu, 44 straipsniu, SESV 101 straipsnio 1 dalimi, Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64, nutarė pripažinti, kad UAB „G4S Lietuva“, sudariusi 2007 m. susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. susitarimą su „Swedbank“, AB bei 2008 m. susitarimą su AB DNB banku, kuriais bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir SESV  101 straipsnio 1 dalį (1 punktas). Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą Konkurencijos taryba UAB „G4S Lietuva“ skyrė 9 437 800 litų (2 733 375 eurų) baudą.

Konkurencijos taryba Nutarime, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir siekdama pašalinti nustatytą procedūros pažeidimą, vertino, ar UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimai atitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimus, t. y. vertino UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus ir argumentus bei įrodymus dėl jų atitikties KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimams. Vertinimą atliko atsižvelgdama į 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime nustatytas aplinkybes, susijusias su KĮ 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio pažeidimu, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytas UAB „G4S Lietuva“ veiksmų vertinimui reikšmingas aplinkybes.

Nutarimo 5 punkte pateikė UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų vertinimą. Konkurencijos tarybos vertinimu, ta aplinkybė, kad Konkurencijos taryba kitose bylose patvirtino ūkio subjektų įsipareigojimus ir tyrimus nutraukė, nereiškia, kad Konkurencijos taryba turi patvirtinti UAB „G4S Lietuva“ siūlomus įsipareigojimus ir tyrimą dėl UAB „G4S Lietuva“ susitarimų nutraukti. Be to, nesutiko su UAB „G4S Lietuva“ teiginiais, kad Konkurencijos taryba ją diskriminuoja, kadangi ūkio subjektai, kurių įsipareigojimus ankstesnėse bylose patvirtino Konkurencijos taryba, atliko kitus veiksmus ir buvo kitoje situacijoje nei UAB „G4S Lietuva“.

Nurodė, kad įsipareigojimai pirkti iš vieno tiekėjo turi tiesioginę įtaką konkuruojančių tiekėjų galimybėms įeiti į rinką ir plėstis joje, taip ribodami konkurenciją tarp skirtingų prekių ženklų. Todėl Susitarimai su bankais pagal savo pobūdį daro žalą sąžiningos konkurencijos laisvei, kurią siekia apsaugoti KĮ. Padarė išvadą, kad Susitarimai su bankais padarė žalos sąžiningos konkurencijos laisvei tiek pinigų tvarkymo, tiek ir tiesioginio inkasavimo paslaugų rinkose. Minėtos išvados nekeičia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados, kad Susitarimai su bankais galėjo riboti konkurenciją atitinkamose rinkose. Teigė, kad vertinant, ar susitarimai pažeidžia KĮ 5 ir SESV 101 straipsnių reikalavimus, pakanka nustatyti, kad susitarimai galėjo daryti poveikį konkurencijai. Nepriklausomai nuo to, ar susitarimas faktiškai ar potencialiai riboja konkurenciją, jis daro žalą KĮ įstatymo saugomiems interesams ir dėl to yra draudžiamas. Nutarime nurodė, kad esminė žala KĮ saugomiems interesams nėra tapati faktiniam susitarimų poveikiui konkurencijai. Svarbia aplinkybe laikė tai, kad buvo ribojamos AB SEB bankas, AB DNB bankas ir „Swedbank“, AB klientų galimybės pasirinkti tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėją. Šie Bankų klientai negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda gauti geriausios kokybės paslaugas mažiausia kaina, nes galėjo tiesioginio inkasavimo paslaugas gauti tik iš UAB „G4S Lietuva“. Be to, nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje įvertintos aplinkybės patvirtina, jog žala KĮ saugomiems interesams buvo padaryta.

Konkurencijos taryba teigė, kad tiek UAB „G4S Lietuva“ rinkų dalys atitinkamose rinkose, tiek AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB perkamų paslaugų apimtys rodo, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmų mastas buvo didelis, be to, sudaryti susitarimai apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, žala buvo daroma pakankamai ilgą laiką – iki 5,5 metų, įvertinusi tai, kad pinigų tvarkymo sutartys atitinkamoje rinkoje paprastai yra sudaromos trumpesniam terminui, UAB „G4S Lietuva“ susitarimų padaryta žala buvo esminė. Nustatęs, kad konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo reikšmingai apribota, atsakovas teigė, kad yra pagrindas konstatuoti esminę žalą KĮ saugomiems interesams. Konkurencijos taryba, atsižvelgdama tiek į UAB „G4S Lietuva“ rinkos dalis, tiek į Bankų perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis, susitarimų trukmę, padarė išvadą, jog žala konkurencingai rinkos struktūrai buvo padaryta.

Teigė, kad esminė žala nebūtinai reiškia, kad Konkurencijos taryba turi nustatyti konkrečius ūkio subjektus ar vartotojus, kurių interesai buvo pažeisti nagrinėjamais veiksmais. Žala gali būti padaryta ir konkurencingai rinkos struktūrai. Be to, kad nėra AB SEB banko, AB DNB banko ar „Swedbank“, AB klientų skundų, nereiškia, kad nebuvo padaryta žala Bankų klientų interesams. Bankų klientai negalėdami rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėjo, negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda ir gauti geriausios kokybės paslaugas mažiausia kaina. Objektyvi nustatytų aplinkybių analizė leido Konkurencijos tarybai nustatyti žalą Bankų klientams, net ir negavus tokių klientų skundų. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, nurodė, kad inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugos nepatenka į nagrinėjamą rinką, nes Bankų klientams jos nebuvo tinkamas pakaitalas tiesioginio inkasavimo paslaugoms, todėl, atsakovo vertinimu, galimybės naudotis inkasavimo su įskaitymu netiesiogiai per tarpines sąskaitas paslaugomis buvimas neturi įtakos UAB „G4S Lietuva“ susitarimų žalos vertinimui. Atsižvelgusi į UAB „G4S Lietuva“ veiksmų pobūdį, mastą ir trukmę, taip pat į tai, kad negalėdami rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėjo tiesioginės žalos patyrė AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB klientai, kurie savo veikloje naudoja tiesioginio inkasavimo paslaugas, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomiems interesams. Kadangi nėra tenkinama viena iš būtinų KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygų, Konkurencijos taryba teigė, kad neturi teisės nutraukti tyrimo KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu ir nevertino, ar UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimai atitinka kitus du KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

Nutarime Konkurencijos taryba, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, kurioje teismas patvirtino KĮ 5 ir SESV 101 straipsnių pažeidimo sudėties elementus: UAB „G4S Lietuva“ sudarė susitarimus su AB SEB banku, AB DNB banku ir „Swedbank“, AB (nutarimo (41) pastraipa); UAB „G4S Lietuva“ su AB SEB banku, AB DNB banku ir „Swedbank“, AB sudarė įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus, kurias buvo apribotos bankų galimybės pirkti paslaugas iš kitų tiekėjų (nutarimo (49, 54, 60) pastraipos); UAB „G4S Lietuva“ susitarimai su AB SEB banku, AB DNB banku ir „Swedbank“, AB galėjo riboti konkurenciją (nutarimo (62) pastraipa); UAB „G4S Lietuva“ susitarimai su AB SEB banku, AB DNB banku ir „Swedbank“, AB turėjo poveikį prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių (nutarimo 93 pastraipa). Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad UAB „G4S Lietuva“ sudarė susitarimus, kurie galėjo riboti konkurenciją ir kurie turėjo poveikį prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių, UAB „G4S Lietuva“ pažeidė KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus.

Konkurencijos taryba įvertino pardavimų vertę, pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę (nuo 2007 m. iki 2012 m.), atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Konkurencijos taryba, įvertinusi tai, kad nustatytas baudos dydis UAB „G4S Lietuva“ viršija 10 proc. bendrųjų metinių pajamų 2011 m., apskaičiuotą baudos dydį mažino  iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, gautų 2011 metais, dydžio bei UAB „G4S Lietuva“ skyrė 9 437 800 Lt.

Pareiškėjas nesutiko su Nutarimu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, vertino, ar Konkurencijos taryba įvykdė šią nutartį ir tinkamai atliko papildomą tyrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Konkurencijos taryba, nenurodžiusi UAB „G4S Lietuva“ esminių įsipareigojimų formos trūkumų, netinkamai taikydama KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą, padarė esminį procedūrinį pažeidimą, todėl grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Konkurencijos taryba Nutarime konstatavo, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomiems interesams. Netenkinus vienos iš būtinų KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygų, nenutraukė tyrimo KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu ir nevertino, ar UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimai atitinka kitus du KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas vertino, ar Konkurencijos taryba tinkamai įvertino UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimus ir nenutraukė tyrimo remdamasi KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekiant suderinti Lietuvos Respublikos ir ES konkurencijos santykius reglamentuojančias teisės normas, kaip tai numatyta KĮ 1 straipsnio 3 dalyje, ir užtikrinti tinkamą šių normų taikymą Lietuvos Respublikoje, reikia atsižvelgti ir į ES teisėje galiojančias procesines konkurencijos teisės taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-715/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 16, 2008), todėl ir šioje byloje atsižvelgtina į ES teisės nuostatas, kurios reguliuoja konkurencijos teisės pažeidimų tyrimo procedūrų veiksmus.

Konkurencijos taryba yra valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi KĮ (KĮ 17 straipsnio 1 dalis). KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte Konkurencijos tarybai suteikta teisė nutraukti tyrimą, jei veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje. Taigi, galimybė nutraukti tyrimą siejama su trijų būtinų sąlygų tenkinimu. Nutarimui nutraukti tyrimą taikomi individualiam administraciniam teisės aktui keliami reikalavimai nustatyti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad KĮ nėra nustatytos konkrečios tvarkos, pagal kurią būtų įgyvendinama Tarybos diskrecija KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, kuri taip pat leistų aiškiai identifikuoti specialius reikalavimus tokio pobūdžio Konkurencijos tarybos sprendimams, priimti. Tokiu atveju negali būti paneigta viešojo administravimo institucijos pareiga nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą. Taigi, nesant specialiųjų normų, reguliuojančių ginčo santykius, taikomas bendrasis iš VAĮ 8 straipsnio kylantis reikalavimas. Be kita ko, viešojo administravimo subjektui keliamas ir nuoseklumo reikalavimas, tvirtinant ūkio subjekto įsipareigojimus, įtvirtintas Tarybos reglamente Nr. 1/2003. Teismas atsižvelgė į ESTT sprendimo byloje Bertelsmann AG ir Sony Corporation of America prieš Independent Music Publishers and Labels Association (Impala), C-413/06 P, 63 ir 64 punktus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-715/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 16, 2008, ESTT sprendimo byloje Komisija prieš Alrosa, C?441/07 P, 35, 40, 41 punktus, Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Komisijai taikytini reikalavimai iš esmės kyla ir nacionalinei konkurencijos priežiūrą vykdančiai institucijai, t. y. Konkurencijos tarybai. Iš KĮ 17 straipsnio 1 dalies matyti, kad Konkurencijos tarybai kyla bendro pobūdžio pareiga kontroliuoti, kaip laikomasi KĮ. Atsižvelgiant į tai, kad KĮ tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje (KĮ 1 str. 1 d.), Konkurencijos taryba turi pareigą savo veikloje atlikti veiksmus, kurie leidžia užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvoje. Todėl ir nutraukdama tyrimą bei tvirtindama ūkio subjekto įsipareigojimus remdamasi KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Konkurencijos taryba privalo įsitikinti, kad jos sprendimu yra užtikrinama konkurencijos laisvė, t. y. problema, dėl kurios buvo pradėtas tyrimas, yra išspręsta. Tokia pareiga kyla ir iš paties KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto. Konkurencijos tarybos pareiga priimant nutarimą nutraukti ir įsipareigojimus tvirtinti, neapima būtinybės kiekvienu atveju atlikti visapusišką analizę, nes tyrimo nutraukimas, tvirtinant ūkio subjekto įsipareigojimus, yra priemonė, pirmiausiai skirta efektyviai išspręsti kilusią problemą rinkoje, bet ne atlikti visapusišką tyrimą, pritaikant poveikio priemones. Tačiau tiek ir bendro pobūdžio pareiga išspręsti konkurencijos problemą, tiek ESTT sprendime byloje Komisija prieš Alrosa, C?441/07 P pateikti išaiškinimai įpareigoja Konkurencijos tarybą, prieš tvirtinant įsipareigojimus, įsitikinti, kad pateikti įsipareigojimai yra pakankami ir tinkami kilusiai problemai išspręsti. Pabrėžė, kad pareiga išspręsti konkurencijos problemą apima būtinybę atsižvelgti ir argumentuotai pasisakyti dėl tiesiogiai iškeltos problemos veikiamų ūkio subjektų pagrįstos nuomonės, nes ši nuomonė visiškai ar iš dalies gali atspindėti ir tai, ar konkreti problema iš tiesų buvo išspręsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-706/2013).

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties motyvus, papildomo tyrimo metu kreipėsi į UAB „G4S Lietuva“, nurodydama pareiškėjo teiktų įsipareigojimų trūkumus, ir paprašė jį pateikti paaiškinimus bei KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus. Taigi, Konkurencijos taryba sudarė galimybę UAB „G4S Lietuva“ pateikti paaiškinimus bei KĮ reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus.

Konkurencijos taryba Nutarime nustatė, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomai sąžiningai konkurencijai. Konkurencijos taryba nevertino UAB „G4S Lietuva“ pateiktų įsipareigojimų, kadangi, atsakovo teigimu, atliktas vertinimas nebūtų pakeitęs sprendimo, kad UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimai neatitinka KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties turinio matyti, kad teismas vertino įsipareigojimų vertinimo procedūrą ir dėl netinkamos procedūros perdavė Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą. Tinkamai įgyvendinus įsipareigojimų procedūrą, būtent atsakovui pagal suteiktą kompetenciją kilo pareiga vertinti įsipareigojimų turinį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nevertino, ar UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad būtent Konkurencijos taryba turi kompetenciją įvertinti, ar ūkio subjekto pateikti įsipareigojimai atitinka KĮ reikalavimus, o teismas tokio vertinimo negali atlikti tol, kol Konkurencijos taryba neįgyvendino savo pareigų, vertindama ūkio subjekto pateiktus įsipareigojimus. Teismas šioje nutartyje (111 punktas) pažymėjo, kad Konkurencijos taryba turi suteikti galimybę ūkio subjektui pateikti įsipareigojimus, kuriuos Konkurencijos taryba galėtų įvertinti, spręsdama dėl jų turinio.

Konkurencijos taryba teigia, kad atliktas papildomas tyrimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus, o UAB „G4S Lietuva“ teigia, kad Konkurencijos taryba neįvykdė minėtos nutarties. Konkurencijos taryba teigė, kad, atlikdama papildomą tyrimą, neturėjo rinkti papildomų įrodymų, nustatyti naujų faktinių aplinkybių, atlikti kokybiškai naujos administracinės procedūros. Teismas nesutiko su tokia atsakovo išdėstyta pozicija. Bylos perdavimas papildomam tyrimui negali būti tapatinamas su formaliu procedūros įgyvendinimu, t. y. vien tik sudaryta galimybe UAB „G4S Lietuva“ pateikti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus. Šiuo atveju atsakovas ne tik turėjo vertinti pareiškėjo pateiktus įsipareigojimus, bet ir rinkti papildomam tyrimui būtiną medžiagą, kad pagrįstų Nutarime padarytas išvadas, jog pareiškėjo veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomiems interesams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje Konkurencijos tarybai negalėjo nurodyti, kokius konkrečius veiksmus ji turi atlikti ir kokius papildomus duomenis surinkti, nes tai Konkurencijos tarybos diskrecija pastarajai suteikta KĮ. Nors atsakovas teigia, kad papildomas tyrimas buvo susijęs būtent su UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų vertinimu ir galimybe tyrimą nutraukti tuos įsipareigojimus patvirtinant, tačiau jokia papildoma tyrimo medžiaga tokio įsipareigojimų vertinimo ji nepagrindė. Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju išimtinai rėmėsi tyrimo medžiaga, kurią surinko, priimdama 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą, kuris, kaip minėta, 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje akcentuojamas Konkurencijos tarybos taikytos įsipareigojimų vertinimo procedūros ydingumas savaime negali susiaurinti papildomo tyrimo apimties ir būtinybės atsakovo išvadas pagrįsti bei motyvuoti.

Konkurencijos taryba esminę žalą Nutarimo 5 punkte vertino, atsižvelgdama į tokias aplinkybes: esminė žala KĮ saugomiems interesams nėra tapati faktiniam susitarimų poveikiui konkurencijai; svarbia aplinkybe laikė tai, kad buvo ribojamos AB SEB bankas, AB DNB bankas ir „Swedbank“, AB klientų galimybės pasirinkti tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėją; UAB „G4S Lietuva“ veiksmų mastas buvo didelis, be to, sudaryti susitarimai apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, žala buvo daroma pakankamai ilgą laiką – iki 5,5 metų; esminei žalai  nustatyti nebūtina nustatyti konkrečius ūkio subjektus ar vartotojus, kurių interesai buvo pažeisti nagrinėjamais veiksmais; žala gali būti padaryta ir konkurencingai rinkos struktūrai; bankų klientai negalėdami rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėjo, negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda ir gauti geriausios kokybės paslaugas mažiausia kaina. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į UAB „G4S Lietuva“ veiksmų pobūdį, mastą ir trukmę, taip pat į tai, kad negalėdami rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėjo tiesioginės žalos patyrė AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB klientai, kurie savo veikloje naudoja tiesioginio inkasavimo paslaugas, padarė išvadą, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomiems interesams.

Atsakovas, vertindamas esminę žalą, konstatavo, kad nesant susitarimų konkurencija atitinkamoje rinkoje galėjo būti efektyvesnė ir padarė išvadą, jog UAB „G4S Lietuva“ susitarimai padarė žalą KĮ saugomai sąžiningai konkurencijai. Nesant nagrinėjamų susitarimų situacija atitinkamose rinkose galėjo būti kitokia, t. y. Eurocash1, UAB būtų galėjęs sudaryti sutartis su bankais ir plėstis pinigų tvarkymo rinkoje; Eurocash1, UAB būtų galėjęs konkuruoti dėl tiesioginio inkasavimo paslaugų teikimo bankų klientams ir bankų klientai būtų turėję galimybę rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėją; esminę žalą KĮ saugomiems interesams gali daryti tiek susitarimai, kurie konkurenciją riboja pagal realų, tiek pagal potencialų poveikį. Be to, teigė, kad net ir nenustačius, kokia konkrečiai būtų buvusi situacija atitinkamoje rinkoje nesant susitarimų, tai nekeičia išvadų, jog esminė žala sąžiningai konkurencijai buvo padaryta dėl galimo susitarimų neigiamo poveikio konkurencijai.

Pareiškėjas ginčijo Susitarimų su bankais poveikį konkurencijai. Konkurencijos taryba Nutarime šių aplinkybių nevertino, pažymėdama, kad tai patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje.

Pareiškėjo padarytas pažeidimas priskirtinas vertikaliems susitarimams – įsipareigojimui pirkti tik iš vieno tiekėjo, kuris įtvirtinamas tarp ūkio subjektų, veikiančių skirtingame paskirstymo grandinės lygyje dėl Bankų įsipareigojimų pirkti atitinkamas paslaugas tik iš UAB „G4S Lietuva“. Tokiu atveju Įsipareigojimų poveikis konkurencijai turi būti įvertintas kitų panašių sutarčių kontekste, atsižvelgus į galimą tiriamomis sutartimis daromą bendrą (kumuliatyvų) poveikį (žr. ESTT 1991 m. vasario 28 d. sprendimo Stergios Delimitis prieš Henningen Brau, C-234/89 14 p.). Taigi, atsakovas turėjo palyginti faktinę padėtį ar ateityje galimą padėtį atitinkamoje rinkoje, kurioje galioja vertikalieji apribojimai, su padėtimi, kuri vyrautų, jei susitarime nebūtų vertikaliųjų apribojimų. Tikėtinas neigiamas poveikis konkurencijai turi būti pastebimas (2010 m. gegužės 19 d. Europos Komisijos pranešimo „Vertikaliųjų apribojimų gairės“ Nr. 2010/C 130/01, C 130/1 (toliau – ir Gairės) 97 p.). Pagal Gairių 111 punktą, vertinant, ar vertikalus susitarimas pastebimai riboja konkurenciją, analizuotini įvairūs elementai: susitarimo pobūdis, šalių padėtis rinkoje, konkurentų padėtis rinkoje, patekimo į rinką kliūtys ir kt.  Turėjo būti analizuojamas  Susitarimų su bankais pobūdis, atsižvelgiant į susitarime numatytus apribojimus, tų apribojimų trukmę ir bendro pardavimo rinkoje, kuriai taikomi apribojimai, procentą.

Konkurencijos taryba papildomame tyrime neįvertino, kad kiekvieno iš atskirų Susitarimų sudarymo metu, rinkoje tuo metu atsirandant naujam tiekėjui bankai neturėjo ypač gerų galimybių rinktis paslaugos teikėją, kadangi būtų rizikavę dėl netinkamos paslaugos gavimo (naujas rinkos dalyvis dar neturėjo daug patirties, tik pradėjo teikti paslaugas). Taigi, kad tokie susitarimai galėjo daryti kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose, atsakovė turėjo įvertinti atskirai sudarytų Susitarimų su bankais aspektu.

Šioje byloje teismas atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-104/2014, kuria atsakovo prašymas atnaujinti procesą nebuvo tenkintas. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo 591–596 punktuose jis įvertino kiekvieną susitarimą atskirai bei kiekvieno iš susitarimų poveikį UAB „G4S Lietuva“ konkurentų galimybėms įeiti į rinką bei joje plėstis. Teismas nurodė, kad konstatuoti bankų įsipareigojimai pirkti paslaugas iš vieno teikėjo nėra tipiniai įsipareigojimai pirkti iš vieno tiekėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs situacijos ypatumą, konstatavo, kad poveikį konkurencijai sukėlė ne atskiros bankų sudarytos individualios sutartys su UAB „G4S Lietuva“, o jų kumuliatyvus poveikis. Taigi, Swedbank, DNB bankas ir SEB bankas sudarė individualias įsipareigojimo pirkti paslaugas tik iš vieno tiekėjo UAB „G4S Lietuva“ sutartis. Konkurencijos taryba Nutarime nevertino ir nekonstatavo, kad atskirai šios sutartys pažeidžia KĮ 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį. Taigi, tyrimas šiuo aspektu nebuvo atliktas. Taip pat tai nebuvo vertinama ir Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime. Atsakovas teismui nepateikė argumentų, kad  Nutarime įvertino ir kiekvieną susitarimą atskirai bei kiekvieno iš susitarimų poveikį UAB „G4S Lietuva“ konkurentų galimybėms įeiti į rinką bei joje plėstis. Tokio tyrimo būtinybę konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje (99 punktas). Taigi, akivaizdu, kad ir nustatytas pažeidimo trukmės momentas yra neteisingas, kadangi nebuvo vertinamas kiekvienas pareiškėjo atskirai sudarytas susitarimas jo sudarymo laikotarpiu su kiekvienu iš bankų nuo sudarymo momento. Be to, Konkurencijos taryba Nutarime neanalizavo ir neįrodė, kad  ūkio subjektas suvokė (galėjo suvokti) ir galėjo kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė ir tai, kad 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime Konkurencijos taryba neanalizavo bankų galimybių protingai numatyti sudaromų sutarčių kumuliatyvų poveikį konkurencijai ar bent jau realių galimybių bankams įvertinti kumuliatyviam poveikiui konstatuoti svarbius rinkos struktūros elementus. Konkurencijos taryba tokio vertinimo neatliko ir skundžiamame Nutarime.

Visuma anksčiau nustatytų aplinkybių patvirtino, kad atsakovas netinkamai įgyvendino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir jos atliktas papildomas tyrimas tėra formalus procedūrinis veiksmas. Teismo vertinimu, vien tik procedūrinės galimybės pareiškėjui pateikti įsipareigojimus sudarymas negali būti laikomas tinkamu papildomo tyrimo atlikimu.

Konkurencijos taryba esminės žalos vertinimą atliko vadovaudamasi išimtinai KĮ saugomų interesų pažeidimu, atsiedama nuo ekonominio tyrimo konteksto. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad esminė žala negali apsiriboti tik KĮ įstatyme saugomų interesų pažeidimu, būtina nustatyti ir kokia reali ekonominė žala buvo padaryta. ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad, norint įvertinti, ar susitarimas turi būti laikomas draudžiamu dėl su šiuo susitarimu susijusio konkurencijos sąlygų pakeitimo, reikia nagrinėti realią konkurenciją ir kaip ji būtų vykusi, jei nebūtų ginčijamų susitarimų. Atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti ir į susitarimo realų, ir į potencialų poveikį konkurencijai (1966 m. birželio 30 d. sprendimas Société Technique Mini?re, 56/65, Rink. p. 337; 1987 m. sausio 27 d. Verband der Sachversicherung prieš Komisiją, 45/85, Rink. p. 405, ir 1991 m. sausio 28 d. sprendimas Delimitis prieš Komisiją byloje, C 234/89, Rink. p. I 935, 13 punktą). Taip ESTT praktikoje akcentuojama, kad  susitarimo atitikties konkurencijos taisyklėms negalima vertinti abstrakčiai. Vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į atitinkamą ekonominį ir teisinį bylos kontekstą atsižvelgiant į produkto ar paslaugos pobūdį, rinkos struktūrą ir realias sąlygas, kuriomis ji veikia (1995 m. gruodžio 12 d. sprendimas Oude Littikhuis ir kiti, C 399/93, Rink. p. I 4515). Be to, atsižvelgus į ESTT 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje C-580/12P, daryta išvada, kad Konkurencijos taryba turėjo atspindėti ir realią ekonominę situaciją. Žala bankų klientams galėjo būti padaryta, jei būtų buvę skundų dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų. Tokių duomenų atsakovas nerinko ir nevertino. Pažymėjo, kad atsakovas tyrimo metu turėjo nustatyti, ar situacija priimant Nutarimą ir tuo metu, kai galiojo Susitarimai su bankais, pasikeitė, analizuoti tokių pasikeitimų esmę. Teismo vertinimu, UAB „G4S Lietuva“ pajėgumai, lyginant su Eurocash1 pajėgumais (skaičiavimo centrų turėjimas), negalėjo būti tapatinami, neatlikus papildomo tyrimo, kas sąlygojo vieno ir kito rinkos dalyvio pasirinkimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas esminę žalą vertino tik KĮ saugomų interesų aspektu, t. y. kad esminė žala sąžiningai konkurencijai buvo padaryta dėl galimo susitarimų neigiamo poveikio konkurencijai. Konkurencijos taryba ilgą sudarytų Susitarimų su bankais laikotarpį vertino kaip esminę žalą. Atsakovas turėjo įvertinti atskirai sudarytų Susitarimų su bankais kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose, tačiau tokio tyrimo jis neatliko.

Tyrimo metu rinka iki galo nebuvo įvertinta, nebuvo nustatyta UAB „G4S Lietuva“ ginčo laikotarpiu užimama rinkos dalis, nebuvo nagrinėti ir kiti kriterijai, turintys įtakos padėčiai rinkoje įvertinti. Teismo vertinimu, atitinkamos rinkos apibrėžimas ir atskirų ūkio subjektų rinkos dalies nustatymas turi įtakos galutinio sprendimo priėmimui, sprendžiant, ar veiksmai nepadarė esminės žalos įstatyme saugomiems interesams. Nebuvo vertinti visi reikšmingi kriterijai pareiškėjo dominavimui nustatyti. Akcentuota, kad esminės žalos saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga ir jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į įstatymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-783/2006).

Teismas konstatavo, kad esminė žala negali būti vertinama apsiribojant tik potencialaus KĮ saugomų interesų daromam poveikiui vertinimu, o turi būti pagrįsta ir atitinkamu susitarimų poveikio konkurencijai ištyrimu. Konkurencijos taryba neįvertino, kad kiti Susitarimo su bankais dalyviai (bankai) nuo atsakomybės buvo atleisti, o pareiškėjas, įvertinus potencialių Susitarimų poveikį konkurencijai, buvo pripažintas pažeidęs KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį. Tokio vertinimo Nutarime nėra atlikta. Taigi, situacija esant 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimui, kurio medžiaga grindžiamas ir papildomas tyrimas, priimant Nutarimą nebebuvo ta pati. Be to, ir pažeidimo trukmė turėjo būti skaičiuojama nuo kiekvieno pareiškėjo sudaryto susitarimo sudarymo momento, t. y. 2007 m. susitarimui su AB SEB banku, 2008 m. susitarimui su „Swedbank“, AB bei 2008 m. susitarimui su AB DNB banku įvertinti. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, vieno „visaapimančio“ susitarimo su bankais pareiškėjas nesudarė, o buvo sudaryti atskiri susitarimai su kiekvienu banku.

Šių aplinkybių visuma rodė, kad atsakovas netirdamas ir nevertindamas esminės žalos ekonominio aspekto, jį grįsdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, netinkamai įvykdė minėtą nutartį. Teismo vertinimu, papildomas tyrimas turėjo apimti ir naujų duomenų surinkimą, jų visapusišką ir objektyvų vertinimą. Šiuo atveju atsakovas tik formaliai įvertino pareiškėjo pateiktus įsipareigojimus, pašalindamas formalų procedūrinį pažeidimą. Papildomo tyrimo neatlikimas (netinkamas atlikimas) laikytinas esminiu procedūros pažeidimu, todėl atsakovas įpareigotas pakartotinai iš naujo atlikti papildomą tyrimą, kad būtų tinkamai įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis bei būtų įvertinti pareiškėjo pateikti įsipareigojimai, pagrindžiant ne tik KĮ įstatymo kontekste, bet ir ekonominiu vertinimu, detaliai atsakant į pareiškėjo nurodytus argumentus bei įvertinant atskirai sudarytų Susitarimų su bankais kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose, pažeidimo trukmę, kitas reikšmingas aplinkybes įsipareigojimų vertinimui iš esmės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau nustatyta, konstatavo, kad Konkurencijos taryba įpareigotina iš naujo atlikti papildomą tyrimą.

Teismas nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su nustatytu pažeidimu bei skirta bauda, nes toks vertinimas būtų perteklinis, nustačius esminį procedūrinį pažeidimą, dėl kurio atsakovas įpareigotinas iš naujo atlikti papildomą tyrimą, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį bei į šiame procesiniame dokumente nustatytas aplinkybes.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkintas, kadangi, atsižvelgus į priimtą sprendimą iš naujo atlikti papildomą tyrimą, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl ES taikytinų teisės aktų nuostatų taikymo šioje byloje.

Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (X t., b. l. 75–93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „G4S Lietuva“ skundą ir palikti Nutarimą nepakeistą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, kodėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti ir papildomai Konkurencijos tarybos atliktą tyrimą vertino išimtinai formaliai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti atlikto papildomo tyrimo visumą ir 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo motyvus, jų sąsajumą, pagrįstumą.

Mano, jog Konkurencijos taryba pašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytą procedūrinį pažeidimą ir Nutarime motyvuotai pagrindė, jog UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimai neatitinka KĮ reikalavimų, nes padarė esminės žalos KĮ saugomiems interesams. Todėl Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo nutraukti tyrimą tuos įsipareigojimus patvirtindama.

Teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tyrimo nutraukimo su įsipareigojimais instituto tikslus ir prasmę bei jo skirtumus nuo tų atveju, kai Konkurencijos taryba nustato KĮ pažeidimą. Nutraukiant tyrimą su įsipareigojimais nereikia kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimo. Tuo tarpu teismas įsipareigojimų vertinimą ir esminės žalos nustatymą sutapatino su poveikio konkurencijai vertinimu netgi nustatė griežtesnius reikalavimus nei pažeidimo nustatymui – Konkurencijos taryba turėtų įvertinti realų poveikį ir realią ekonominę žalą. Šioje byloje buvo nustatyti visi KĮ 5 straipsnio pažeidimo ir SESV 101 straipsnio pažeidimo sudėties elementai, įvertintas UAB „G4S Lietuva“ veiksmų neigiamas poveikis konkurencijai konkrečiose rinkose, taip pat prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių (toks vertinimas patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo).

Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad prašymas nutraukti tyrimą su įsipareigojimais neįpareigoja Konkurencijos tarybos įsipareigojimus priimti ir tyrimą nutraukti. Konkurencijos taryba turi teisę nuspręsti, ar tyrimas gali būti nutrauktas patvirtinant siūlomus įsipareigojimus. Konkurencijos taryba turi įvertinti, ar įsipareigojimų patvirtinimas ir jų pagrindu tyrimo nutraukimas yra proporcinga priemonė viešojo KĮ saugomo intereso prasme.

Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su UAB „G4S Lietuva“ susitarimų pobūdžiu, šalių padėtimi rinkoje, konkurentų padėtimi rinkoje, įėjimo į rinką kliūtimis, susitarimų poveikiu konkurencijai, yra nustatytos Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime ir patvirtintos res judicata galią turinčia 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi.

Vertindama esminę žalą KĮ saugomiems interesams, Konkurencijos taryba atsižvelgė į UAB „G4S Lietuva“ veiksmų pobūdį, mastą, trukmę, kitas reikšmingas aplinkybes. Konkurencijos tarybos vertinimas atliktas atsižvelgus į tai, kad veiksmų pavojingumas priklauso nuo su konkrečiu pažeidimu susijusių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl Konkurencijos tarybos atlikto esminės žalos vertinimo nepasisakė. Nustatydamas nepagrįstus reikalavimus esminės žalos vertinimui, teismas sudarė situaciją, kuomet ūkio subjektas išvengia atsakomybės už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą. Tokiu sprendimu teismas apribojo galimybes Konkurencijos tarybai nubausti ir atgrasyti tiek patį pažeidėją UAB „G4S Lietuva“, tiek kitus ūkio subjektus nuo KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismo nurodytas įsipareigojimų vertinimo aiškinimas ne tik apsunkintų atsakomybės už KĮ pažeidimą taikymą, tačiau užkirstų kelią ir efektyviam SESV nuostatų taikymui. Teismas tyrimo nutraukimo patvirtinant įsipareigojimus pagrindą aiškina taip, kad Konkurencijos taryba negalėtų taikyti atsakomybės už SESV nuostatų pažeidimą, papildomai nenustačiusi realaus poveikio konkurencijai ir realios žalos. Dėl to efektyvus SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas Lietuvoje taptų itin sudėtingas ar praktiškai neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas nepaaiškina, kodėl Konkurencijos tarybos atliktas UAB „G4S Lietuva“ sudarytų sutarčių kumuliatyvaus poveikio vertinimas yra nepagrįstas ir šioje dalyje savo sprendimo nemotyvuoja ir nepagrindžia nei teisės normomis, nei teismų praktika. UAB „G4S Lietuva“ susitarimų poveikį konkurencijai ir pažeidimo pradžią ir pabaigą Konkurencijos taryba pagrįstai vertino UAB „G4S Lietuva“ sudarytų įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo sutarčių sudarymo ir galiojimo teisiniame ir ekonominiame kontekste, t. y. atsižvelgdama į kitas tuo metu rinkoje sudarytas sutartis.

Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ apeliaciniu skundu (X t., b. l. 94–104) prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą; 2) pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios sprendimo dalies 17 puslapio 3 pastraipos 2 sakinyje konstatuotą aplinkybę: „pareiškėja [UAB „G4S Lietuva“] buvo pripažinta pažeidusi KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį“; 3) tenkinti              pareiškėjo skundą ir panaikinti Konkurencijos tarybos Nutarimo 1 ir 2 punktus negrąžinant bylos Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti; 4) įpareigoti Konkurencijos tarybą nutraukti tyrimą „Dėl susitarimų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu patvirtinant pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. gegužės 21 d. prašyme pateiktus įsipareigojimus.

Pareiškėjas nurodo, jog teismo teiginys, kad pareiškėjas neva jau pripažintas pažeidusiu KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Toks konstatavimas apriboja pareiškėjo teisę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Be to, administracinėje byloje priimtas sprendimas įgyja res judicata galią ir jame nustatytos faktinės aplinkybės gali būti panaudojamos prieš pareiškėją bylose dėl nuostolių atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje yra konstatuotas pareiškėjo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas. KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas aiškiai patvirtina, kad priimant ir svarstant įsipareigojimus pažeidimas nėra konstatuojamas. ES teisės aktai (2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo – toliau ir Tarybos reglamentas Nr. 1/2003) ir Europos Komisijos praktika aiškiai patvirtina, kad priimant ir svarstant ūkio subjektų įsipareigojimus pažeidimas nėra konstatuojamas. Net pats atsakovas pripažįsta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nebuvo konstatuotas pareiškėjo pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo antrą kartą grąžinti bylos papildomam tyrimui. Sprendime nenurodyta jokių konkrečių aplinkybių, kurias atsakovas galėtų ištirti ir nustatyti per papildomą tyrimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad bylos grąžinimas turi būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, papildomas tyrimas ir konkurencijos bylose yra išimtinė procesinė priemonė. Pats atsakovas pripažino, kad papildomas tyrimas yra netikslingas – atsakovas nebeturi ką „papildomai“ tirti.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir tenkinti Konkurencijos tarybos apeliacinio skundo prašymus.

Pareiškėjas, teigdamas, kad Konkurencijos taryba atnaujinto tyrimo metu turėjo surinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius esminės žalos buvimą ar realų tirtų susitarimų poveikį konkurencijai, lygiai taip pat kaip ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, nurodydamas, kad Konkurencijos taryba papildomą tyrimą atliko tik formaliai, neteisingai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį. Minėta nutartimi teismas Konkurencijos tarybos neįpareigojo surinkti papildomų duomenų, pagrindžiančių esminės žalos buvimą ar realų tirtų susitarimų poveikį konkurencijai. Tyrimas buvo grąžintas Konkurencijos tarybai tam, kad ji pašalintų procedūrinį pažeidimą ir sudarytų sąlygas pareiškėjui pateikti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas sąlygas atitinkančius įsipareigojimus bei juos įvertinti. Konkurencijos taryba šiuos veiksmus atliko ir Nutarime motyvuotai bei įvertinusi visų tyrimo metu surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad UAB „G4S Lietuva“ pateikti įsipareigojimai neatitinka KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų, todėl nėra pagrindo tyrimo nutraukti.

Įvertinus visas aplinkybes, t. y. tiek UAB „G4S Lietuva“ užimamas rinkos dalis, tiek bankų perkamų pinigų tvarkymo paslaugų dalis ar susitarimų trukmę, taip pat tai, kad dėl nagrinėtų susitarimų bankų klientų galimybės rinktis paslaugų teikėjus buvo apribotos, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad esminė žala įstatymų saugomiems interesams nebuvo padaryta. Konkurencijos taryba įvertino ir pagrindė, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminę žalą KĮ saugomiems interesams, todėl Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas UAB „G4S Lietuva“ atžvilgiu negali būti taikomas. Be to, KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos yra vertinimo dalykas, kurių buvimą ar nebuvimą Konkurencijos taryba turi konstatuoti kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, įvertinusi visas bylos aplinkybes. Remiantis KĮ 34 straipsniu, teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, neturi teisės įpareigoti Konkurencijos tarybą nutraukti tyrimą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (XI t., b. l. 16–82) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Atsakovo pripažinimas, kad per papildomą tyrimą skyrė maksimalaus dydžio baudą pareiškėjui visapusiškai neįvertinus pažeidimo sudėties elementų sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Nutarimą. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, tačiau šioje nutartyje nėra konstatuota, kad Susitarimai su bankais realiai ribojo konkurenciją, kaip to reikalauja SESV 101 straipsnio 1 dalis ir KĮ 5 straipsnio 1 dalis, ir Nutarimas SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo konstatavimo yra panaikintas; ši nutartis nėra baigiamasis aktas, kuriuo galutinai užbaigta procedūra dėl atsakomybės pareiškėjui taikymo dėl Susitarimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Be to, res judicata taisyklė yra taikytina tik remiantis teismo galutinai nustatytu baigiamuoju aktu kitame ginče (procedūroje), tuo tarpu akivaizdu, kad šis tyrimas yra ta pačia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi pratęstos ir dar galutinai neužbaigtos procedūros dalis. Todėl atsakovas klaidingai taikė res judicata taisyklę ir atsisakė visapusiškai vertinti aplinkybes, kurias privalėjo vertinti prieš konstatuodamas pažeidimą. Tai sudaro savarankišką pagrindą Nutarimą panaikinti ir kartu patvirtina sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Sprendime pagrįstai konstatuota, kad atsakovas itin formaliai atliko tyrimą. Atsakovas ne tik kad nesurinko jokios papildomos medžiagos, tačiau sąmoningai net nebandė jokių naujų duomenų rinkti, nes neatliko ir net neketino atlikti jokių realių tyrimo veiksmų (KĮ 25 str. 1 d.). Sprendime išanalizuoti visi atsakovo pateikti argumentai dėl tariamos „esminės žalos“ (KĮ 28 str. 3 d. 2 p.).

Sprendime pagrįstai atsižvelgta, kad atsakovas per papildomą tyrimą neatliko jokių veiksmų. Atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai apsiribojo perrašymu atsakovo motyvų, kuriems Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau du kartus nepritarė.

Sprendime dėstomi deklaratyvūs, tačiau klaidingi teiginiai apie suformuoto precedento reikšmę. Atsakovas tvirtina, kad tais atvejais, kai atsakovas įrodė pažeidimą, pareiškėjo įsipareigojimai neva jokiais atvejais negali būti priimti. Atsakovas klaidina teismą, nes įsipareigojimų esmė būtent ir yra tokia, kad „poveikio bylose“, kokia yra ši byla, priimami įsipareigojimai operatyviai ir veiksmingai išsprendžia konkurencijos problemą, dažnai įpareigojant ūkio subjektą prisiimti netgi platesnius įsipareigojimus, negu kad tie, kuriuos suformuluotų atsakovas ar Europos Komisija (KĮ 28 str. 3 d. 2 p., Tarybos reglamento 1/2003 9 str.).

Atsakovo pozicija grįsti „esminę žalą“ ne realiu poveikiu rinkoje, o atsakovo (ar valstybės biudžeto) negautomis pajamomis, jeigu pagal 2012 m. atsakovo Baudų nustatymo aprašą būtų skirta bauda yra akivaizdžiai nepagrįstas: 2012 m. atsakovo Baudų nustatymo aprašas yra apskritai netaikytinas, taikant aktualų 2004 m. atsakovo Baudų nustatymo aprašą apskaičiuota bauda yra 500 proc. mažesnė; tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal ES institucijų praktiką, skiriamomis baudomis visiškai nėra vertinamas realus veiksmų poveikis konkurencijai, o tiesiog siekiama nubaudimo ir atgrasymo; analogiškais bylų nutraukimo atvejais baudžiamosiose bylose klausimas, ar padaryta „didelė žala“ (ar žala „didelės vertės turtui“) yra nustatoma vadovaujantis civilinių bylų praktikoje taikomais metodais ir sąvokomis. Tačiau atsakovas nepagrindė, kad buvo padarytas koks nors realus poveikis konkurencijai ir net nepaisė priešingas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

Atsakovo teiginiai dėl tariamo poveikio konkurencijai nėra pagrįstos realiais įrodymais. Atsakovas neįrodė, kad Susitarimai su bankais buvo ne tik sudaryti, tačiau ir įgyvendinti. Atsakovas neįrodė nė vieno epizodo, kai bankai būtų pageidavę pirkti paslaugas iš kitų paslaugų teikėjų nei Eurocash1, bet to nebūtų galėję padaryti dėl pareiškėjo.

Atsakovo samprotavimai, kad KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje suformuluoto įpareigojimo tinkamai įvertinti galimybes nutraukti tyrimą patvirtinant pareiškėjo įsipareigojimus, neva pažeidžia „viešąjį interesą“ yra nepagrįsti. Atsakovo motyvai dėl tariamo prieštaravimo ES konkurencijos teisei akivaizdžiai nepagrįsti.

Jeigu teismas spręs, kad Nutarimas negalėjo būti panaikintas sprendime nurodytais pagrindais, teismas turėtų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl pažeidimo buvimo bei dėl baudos dydžio. Jeigu teismas spręs, kad Nutarimas negalėjo būti panaikintas sprendime nurodytais pagrindais, ir negrąžins bylos pirmosios instancijos teismui, teismas turėtų įvertinti, ar už tris atskirus susitarimus pareiškėjas gali būti baudžiamas kaip už „vieną, visaapimantį susitarimą“; įvertinti visus pareiškėjo argumentus dėl Susitarimų su bankais realaus „poveikio konkurencijai“ nebuvimo.

Neįrodyta, kad nesant Susitarimų su bankais padėtis rinkoje būtų kitokia. Atsakovas netgi neįrodinėjo, kad Susitarimai su bankais apskritai buvo įgyvendinti. Tokiu būdu akivaizdžiai netinkamai ir nukrypstant nuo Tarybos reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos „konvergencijos taisyklės“ taikytos SESV 101 straipsnio 1 dalis, KĮ 5 straipsnio 1 dalis. Atsakovas privalėjo įrodyti realų „konkurencijos ribojimą“ (kaip nurodyta SESV 101 str. 1 d.), o ne „galimą“ ribojimą.

Susitarimai su bankais niekaip nepaveikė bankų sprendimo nesamdyti Eurocash1. Jokie išimtinumo susitarimai nebuvo įgyvendinti. Atsakovas nepaneigė, kad bankų klientai galėjo pirkti ir faktiškai pirko inkasavimo paslaugas iš kitų tiekėjų. Pareiškėjo – SEB sutartis apskritai nereglamentavo paslaugų bankų klientams teikimo ir paslaugų teikimo bankų klientams niekaip negalėjo paveikti. Tai patvirtina akivaizdžią atsakovo klaidą vertinant poveikį. Atsakovas nesilaikė ESTT Delimitis byloje nustatytų įpareigojimų ir neatliko išsamaus teisinio konteksto vertinimo, t. y. neįvertino, ar Susitarimai su bankais realiai galėjo užkirsti kelią bankams pirkti paslaugas iš kitų tiekėjų nei pareiškėjas. Bankai turėjo teisę bet kada nutraukti Susitarimus su bankais.

Atsakovas visiškai nepagrįstai įvertino, kad pareiškėjas neva galėjo nutraukti sutartį su SEB ir tokiu būdu atgrasinti SEB nuo paslaugų pirkimo iš Eurocash1. Tokia rizika yra visiškai nepagrįsta įvertinus, kad pareiškėjas niekada savo noru neatsisakytų itin didelės pajamų iš SEB dalies savanoriškai nutraukdamas sutartį.

Atsakovas neįvertino, kad praėjus daugiau nei 3 metams po Susitarimų su bankais galiojimo pabaigos, situacija rinkoje nepasikeitė – pinigų tvarkymo paslaugas bankams ir toliau teikia pareiškėjas. Naujų pinigų tvarkymo paslaugų teikėjų apskritai neatsirado.

Jeigu teismas spręs, kad Nutarimas negalėjo būti panaikintas ir negrąžins bylos pirmosios instancijos teismui, teismas turėtų įvertinti visus pareiškėjo argumentus dėl baudų skaičiavimo taisyklių pažeidimo. Atsakovas neatsižvelgė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas per cituotas bylas nurodė baigti bylą neskiriant piniginių sankcijų. Europos Komisijos praktikoje nė karto nėra skirta baudų už išimtinio pirkimo susitarimą, nes tokios bylos sprendžiamos įsipareigojimais. Atsakovas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, vadovavosi netinkama Baudų skaičiavimo aprašo redakcija, neįvertino pareiškėjo atsakomybę švelninančių aplinkybių, netinkamai įvertino pažeidimo laikotarpį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Eurocash1“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (X t., b. l. 113–118) prašo: patenkinti Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą; atmesti UAB „G4S Lietuva“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą; UAB „Eurocash1“ iš UAB „G4S Lietuva“ priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai laikė, kad Konkurencijos taryba tik formaliai atliko papildomą tyrimą, todėl neva neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties. Teismas be pagrindo nusprendė, jog Konkurencijos taryba netinkamai atliko esminės žalos įstatymų saugomiems interesams vertinimą, tariamai nepagrįstai atsiedama jį nuo ekonominio tyrimo konteksto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi konstatuotos nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės neturėjo būti įrodinėjamos šioje administracinėje byloje, o Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo nepritarti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytoms išvadoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino KĮ  5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio būtinus pažeidimo sudėties elementus. Taigi, šia nutartimi konstatuoti būtini pažeidimo elementai turėjo res judicata galią tiek bylos šalims, tiek ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog Konkurencijos taryba atliko procedūrinį pažeidimą ir tuo pagrindu panaikino 2012 m. gruodžio 20 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-15 niekaip nesuponuoja Konkurencijos tarybos padarytų išvadų dėl pareiškėjo veiksmų prieštaravimo konkurencijos teisės reikalavimams nepagrįstumo. Kaip buvo įpareigojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Konkurencijos taryba atliko papildomą tyrimą, sudarė pareiškėjui galimybę pateikti įsipareigojimus, juos įvertino ir tokiu būdu ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytą procedūrinį pažeidimą. Konkurencijos tarybos papildomo tyrimo objektu buvo išimtinai UAB „G4S Lietuva“ pateiktų įsipareigojimų atitiktis KĮ reikalavimams ir galimybė nutraukti tyrimą juos patvirtinant. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nebuvo nurodyta, kad Konkurencijos taryba papildomo tyrimo metu turi įvertinti pareiškėjo pateiktus įsipareigojimus pagal visus KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytus kriterijus. Teigia, jog jeigu Konkurencijos taryba nustato, jog nėra tenkinama kuri nors KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygų, kitų sąlygų egzistavimo ji gali ir nenustatinėti. Konkurencijos taryba nustatė, kad pareiškėjo sudaryti susitarimai padarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, nuosekliai motyvavo savo poziciją tyrimo metu surinktais įrodymais, todėl pagrįstai nevertino UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų atitikties kitoms dviem sąlygoms, kadangi toks vertinimas nebūtų buvęs tikslingas.

Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvais Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą, sudarė galimybę pareiškėjui pateikti KĮ reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus, o gavusi juos bei papildomus paaiškinimus, įvertino, ar egzistuoja pagrindas nutraukti tyrimą patvirtinant pateiktus pareiškėjo įsipareigojimus. Taigi Konkurencijos taryba savo veiksmais neabejotinai ištaisė padarytą procedūrinį pažeidimą bei tinkamai įgyvendino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą.

Eurocash1 sutinka su Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde išsamiai išdėstyta pozicija, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai laikė, jog Konkurencijos taryba, atlikdama papildomą tyrimą, privalėjo įvertinti realų poveikį konkurencijai bei tai, kokia reali ekonominė žala buvo padaryta. Tai, kad byloje nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes gali būti įvertintas susitarimo potencialus konkurenciją ribojantis poveikis. Mano, kad Nutarime konstatuotos aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog žala KĮ saugomiems interesams buvo esminė. Tai, kad tam tikri pareiškėjo veiksmai po Konkurencijos tarybos nustatyto pažeidimo laikotarpio pasikeitė, nereiškia, kad Konkurencijos tarybos tirtu laikotarpiu nebuvo padaryta esminė žala įstatymų saugomiems interesams. Teismo sprendime išdėstyti argumentai dėl baudos dydžio nepagrįstumo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S-9/2014, kuriuo Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį bei skyrė jai 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, Konkurencijos taryba 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2S-15 pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankas, „Swedbank“, AB bei AB DNB bankas, sudarę susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo, kuriais buvo ribojama konkurencija, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį ir už šį pažeidimą skyrė minėtoms bendrovėms baudas, taip pat išsprendė kitus su atliktu tyrimu susijusius klausimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1980-121/2013, iškeltoje pagal pareiškėjų UAB „G4S Lietuva“, AB SEB banko, „Swedbank“ AB, AB DNB banko skundus, pakeitė Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2S-15, sumažindamas pareiškėjams UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankui bei „Swedbank“, AB, AB DNB bankui skirtas baudas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą pakeitė: panaikino Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies punktus, kuriais UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankas, „Swedbank“, AB bei AB DNB bankas pripažinti pažeidę KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį ir už šį pažeidimą jiems skirtos baudos, bei grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.

Konkurencijos taryba šioje byloje ginčijamu 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 2S-9/2014 pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, 2007 m. sudariusi susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. – susitarimą su „Swedbank“, AB, 2008 m. – susitarimą su AB DNB banku, kuriais šie bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, bei skyrė jai 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, skundžiamu 2015 m. spalio 14 d.  sprendimu konstatavęs, kad Konkurencijos taryba, netirdama ir nevertindama esminės žalos ekonominio aspekto, jį grįsdama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, netinkamai įvykdė minėtą nutartį, panaikino pastarosios 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 ir perdavė Konkurencijos tarybai iš naujo atlikti papildomą tyrimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, papildomas tyrimas turėjo apimti ir naujų duomenų surinkimą, jų visapusišką ir objektyvų vertinimą, tuo tarpu Konkurencijos taryba tik formaliai įvertino UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus, pašalindama formalų procedūrinį pažeidimą. Papildomo tyrimo neatlikimas (netinkamas atlikimas) laikytinas esminiu procedūros pažeidimu, todėl Konkurencijos taryba įpareigota pakartotinai iš naujo atlikti papildomą tyrimą, kad būtų tinkamai įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis bei būtų įvertinti pareiškėjo pateikti įsipareigojimai, pagrindžiant ne tik KĮ kontekste, bet ir ekonominiu vertinimu, detaliai atsakant į pareiškėjo nurodytus argumentus bei įvertinant atskirai sudarytų susitarimų su bankais kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose, pažeidimo trukmę, kitas reikšmingas aplinkybes įsipareigojimų vertinimui iš esmės.

Byloje pateiktuose apeliaciniuose skunduose šalys – Konkurencijos taryba ir UAB „G4S Lietuva“ – skirtingai vertina pirmosios instancijos teismo išvados, kad Konkurencijos taryba neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties ir netinkamai atliko papildomą tyrimą, pagrįstumą, kas, įvertinus tai, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl  Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S-9/2014 teisėtumo ir pagrįstumo tik šiuo aspektu, t. y. ar papildomas tyrimas atliktas tinkamai, iš esmės ir gali būti nagrinėjimo dalyku apeliacinės instancijos teisme.      

              Įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, reikšmingą teisinį reguliavimą, priimtus administracinius aktus ir procesinius sprendimus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tam, jog Konkurencijos taryba galėtų tinkamai įvertinti, ar yra Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygos patvirtinti UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus ir nutraukti tyrimą, buvo būtina pašalinti ne tik procedūrinį pažeidimą, bet, tinkamai vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, atlikti ir papildomą tyrimą dėl pareiškėjo veiksmais padarytos / nepadarytos esminės žalos įstatymų saugomiems interesams „ekonominiu aspektu“: visų pirma, pasisakant dėl  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje aptartų priežasčių, apsprendusių procesinį sprendimą panaikinti Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies punktus, kuriais UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankas, „Swedbank“, AB bei AB DNB bankas pripažinti pažeidę KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį ir už šį pažeidimą jiems skirtos baudos, ir grąžinta byla Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą priėmė, įvertinęs, kad: pažeidimas pagrįstai konstatuotas pinigų tvarkymo paslaugų ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu rinkose; aplinkybė dėl sudarytų pinigų tvarkymo paslaugų bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymo nuotoliniu būdu įrodyta. Minėtomis sutartimis atitinkami bankai su paslaugų teikėju UAB „G4S Lietuva“ susitarė dėl paslaugų teikimo; vien įsipareigojimo pirkti paslaugas tik iš vieno paslaugų teikėjo savaime nereiškia konkurencijos teisės pažeidimo. Siekiant jį konstatuoti, būtina identifikuoti draudžiamo susitarimo buvimo elementus. Atsižvelgiant į tai, jog iš sutarčių teksto negalima vienareikšmiškai teigti, kad sutarčių tikslas buvo riboti konkurenciją, to neteigia ir Konkurencijos taryba, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju gali būti konstatuojamas sutarčių poveikis konkurencijai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, jog Konkurencijos tarybos atliktas susitarimų poveikio vertinimas konkurencijai yra pagrįstas: Konkurencijos taryba atsižvelgė į susitarimų pobūdį, konstatavusi susitarimuose įtvirtintus apribojimus bankams pirkti paslaugas iš kitų nei UAB „G4S Lietuva“ paslaugų teikėjų, ištyrė atitinkamos rinkos struktūrą, konstatavusi, kad teikėjo rinkos dalis 2007–2011 m. laikotarpiu sudarė ne mažiau kaip 95 proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, kai tuo tarpu trys didžiausi pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai per nagrinėjamą laikotarpį pirko ne mažiau kaip 85 proc. paslaugų. Konstatuotos rinkų dalys neleidžia poveikio konkurencijai vertinti kaip mažai tikėtino, remiantis Gairių 135 punkte (2000 m. gairių 143 punkte) nustatytais kriterijais (didžiausio tiekėjo rinkos dalis ne mažesnė nei 30, o penkių didžiausių – ne mažesnė nei 50 proc.). Atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos analizuotų rinkų dinamiką, trijų didžiausių pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjų sudarytos sutartys, kuriomis šie pirkėjai įsipareigojo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, galėjo riboti konkurenciją, t. y. daryti kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose; nėra pagrindo konstatuoti, kad tirti susitarimai skatino techninę ar ekonominę pažangą, t. y. tenkino individualiosios išimties kriterijus; nepaisant to, jog nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai konstatuotas tiek susitarimo buvimas, tiek jo poveikis konkurencijai, tai savaime neleidžia neatsižvelgti į situacijos specifiką ir individualumą. Konstatuoti bankų įsipareigojimai pirkti paslaugas iš vieno teikėjo nėra tipiniai įsipareigojimai pirkti iš vieno teikėjo. Situacijos ypatumas yra tai, kad poveikį konkurencijai sukėlė ne atskiros bankų sudarytos individualios sutartys su UAB „G4S Lietuva“, o jų kumuliatyvus poveikis. Konkurencijos taryba privalo įrodyti, kad ūkio subjektas suvokė (galėjo suvokti) ir galėjo kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai, jei ši aplinkybė turi reikšmę atsakomybės taikymo prasme. Konkurencijos taryba neįrodė, jog bankai susitarimų sudarymo ir jų galiojimo metu suvokė ar galėjo suvokti ir kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai. Toks bankų atsakomybės nepripažinimas nereiškia, kad byloje nagrinėtos sutartys pripažintinos nepažeidžiančiomis konkurencijos. Situacijos aplinkybių vertinimas lemia bankų pažeidimo konstatavimo panaikinimą ir atsakomybės jiems netaikymą. Priešingai nei bankų atveju, pinigų tvarkymo paslaugų teikėjas UAB „G4S Lietuva“ buvo kitokioje padėtyje, vertinant šio ūkio subjekto galimybes suvokti ir kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai: jis buvo tiekėjas, sudaręs visas analizuotas poveikį konkurencijai galėjusias daryti sutartis, todėl šis ūkio subjektas galėjo matyti situaciją rinkoje ir situacijos rinkoje dinamiką. Be to, UAB „G4S Lietuva“ turėjo geresnes galimybes vertinti ir savo sutarčių poveikį esamiems ar potencialiems konkurentams, nei toje pačioje rinkoje veikiantys ar ateityje galintys veikti ūkio subjektai; UAB „G4S Lietuva“ pažeidimas galėtų būti konstatuojamas, įvertinus ir procedūrinius Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo elementus: 2011 m. gegužės 25 d. UAB „G4S Lietuva“ nurodė Konkurencijos tarybai, kad yra pasirengęs prisiimti įsipareigojimus ir atlikti pakeitimus sutartyse bei keisti bendrovės praktiką, siūlė derybas dėl įsipareigojimų, o 2012 m. gegužės 24 d. pateikė informaciją, kad nutraukia veiksmus, dėl kurių atliekamas tyrimas ir įsipareigojo tų veiksmų neatlikti ateityje. Konkurencijos taryba 2012 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (2.29-24)6V-1119 informavo UAB „G4S Lietuva“, kad sprendimą dėl to, ar yra pagrindas nutraukti tyrimą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies pagrindu (2012 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija), galės priimti tik įvertinusi visą tyrimo metu surinktą ir gautą medžiagą. Priimdama 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2S-15, Konkurencijos taryba išsprendė ir įsipareigojimų klausimą, konstatuodama, jog nėra pagrindo jų priimti. Konkurencijos taryba turi suteikti galimybę ūkio subjektui pateikti įsipareigojimus, kuriuos ji galėtų įvertinti, spręsdama dėl jų turinio. Įsipareigojimų vertinimas iš esmės gali būti skirstomas į bendrųjų formos reikalavimų vertinimą ir įsipareigojimų pagrįstumo (atitikties Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytiems kriterijams) vertinimą. Ūkio subjektams pateikus Konkurencijos įstatymo reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus, Konkurencijos taryba turi juos vertinti. Jeigu ūkio subjekto pateikti įsipareigojimai neatitinka esminių formos reikalavimų ir Konkurencijos taryba negali įvertinti jų atitikties KĮ numatytiems kriterijams, ūkio subjektas turi būti informuotas apie tai, jam suteikiant galimybę pateikti įsipareigojimus, kurie suteiktų galimybę vertinti jų atitiktį KĮ nustatytiems įsipareigojimų vertinimo kriterijams. Būtent šioje tyrimo stadijoje spręstinas klausimas dėl ūkio subjektų pateikiamų įsipareigojimų formos reikalavimų, leidžiančių Konkurencijos tarybai, priimant nutarimą, išspręsti įsipareigojimų pagrįstumo ar nepagrįstumo klausimą. Tuo tarpu priimdama nutarimą Konkurencijos taryba sprendžia formos prasme tinkamų įsipareigojimų (jei jie buvo pateikti) atitiktį Konkurencijos įstatyme numatytiems kriterijams, bet ne konstatuodama įsipareigojimų formos trūkumus. Šioje byloje Konkurencijos taryba, raštu informuodama UAB „G4S Lietuva“ apie tai, kad įsipareigojimų klausimas bus išspręstas atlikus tyrimą, bet nenurodydama esminių įsipareigojimų formos trūkumų, dėl kurių vėliau šie įsipareigojimai iš dalies ir buvo atmesti, užkirto kelią UAB „G4S Lietuva“ pasinaudoti teise pabaigti bylą įsipareigojimų pateikimu. Nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba turi kompetenciją įvertinti, ar ūkio subjekto pateikti įsipareigojimai atitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas šio vertinimo atlikti savarankiškai negali iki Konkurencijos taryba neįgyvendino savo pareigų, vertindama ūkio subjekto pateiktus įsipareigojimus. Konkurencijos taryba, tęsdama tyrimą ir priimdama naują nutarimą, turi atsižvelgti ir į šioje byloje pateiktą bankų atsakomybės vertinimo klausimą, taip pat į Konkurencijos įstatyme įtvirtintus įsipareigojimų vertinimo kriterijus: esminės žalos įstatymų saugomiems interesams buvimo klausimą, tai, ar ūkio subjektas geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje. Šis esminis procedūros pažeidimas yra pagrindas įpareigoti Konkurencijos tarybą papildyti tyrimą.

Apibendrinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, pažymėtina, kad: iki nutarimo dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo priėmimo UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų, teiktų pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą, vertinimas dėl jų atitikties bendriesiems formos reikalavimams, ką Konkurencijos taryba privalėjo padaryti iki nutarimo dėl pažeidimo priėmimo, nebuvo atliktas. Kadangi dėl to buvo užkirstas kelias UAB „G4S Lietuva“ pasinaudoti teise pabaigti bylą įsipareigojimų pateikimu, tai pripažinta esminiu procedūriniu pažeidimu, sudariusiu pagrindą grąžinti bylą papildomam tyrimui; apeliacinės instancijos teismas UAB „G4S Lietuva“ pateiktų įsipareigojimų pagrįstumo (atitikties Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytiems kriterijams) aspektu, tame tarpe – ir dėl esminės žalos įstatymų saugomiems interesams buvimo / nebuvimo ar būtinybės šiuo aspektu pildyti tyrimą, nepasisakė. Pažymėtina, kad tai (kad apeliacinės instancijos teismas nevertino iš esmės Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto buvimo sąlygų) jau konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje, priimtoje pagal Konkurencijos tarybos prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, kurioje ir priimta 2014 m. balandžio 8 d. nutartis.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas UAB „G4S Lietuva“ pateiktų įsipareigojimų pagrįstumo (atitikties Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytiems kriterijams) aspektu nevertino ir dėl esminės žalos įstatymų saugomiems interesams buvimo / nebuvimo ar būtinybės šiuo aspektu pildyti tyrimą, nepasisakė, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba, tik formaliai įvertinusi UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus, pašalino tik formalų procedūrinį pažeidimą, papildomo tyrimo neatliko (atliko netinkamai), kas laikytina esminiu procedūros pažeidimu ir dėl ko Konkurencijos taryba įpareigotina pakartotinai iš naujo atlikti papildomą tyrimą, kad būtų tinkamai įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis, nėra pagrįsta.

Pažymėtina, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas būtinybę atlikti papildomą tyrimą, viena vertus, tai sieja tik su tinkamu Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymu („ <...> atsakovė ne tik turėjo vertinti pareiškėjos pateiktus įsipareigojimus, bet ir rinkti papildomam tyrimui būtiną medžiagą, kad pagrįstų Nutarime padarytas išvadas, jog pareiškėjos veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomiems interesams. <...>. Konkurencijos taryba esminės žalos vertinimą atliko vadovaudamasi išimtinai KĮ saugomų interesų pažeidimu, atsiedama nuo ekonominio tyrimo konteksto. Teismas sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad esminė žala negali apsiriboti tik KĮ įstatyme saugomų interesų pažeidimu, būtina nustatyti ir kokia reali ekonominė žala buvo padaryta. <...>“), nors kita vertus, iš esmės nevertindamas, ar atsakovas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pagrįstai konstatavo, kad UAB „G4S Lietuva“, 2007 m. sudariusi susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. – susitarimą su „Swedbank“, AB, 2008 m.  – susitarimą su AB DNB banku, kuriais bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, epizodiškai pasisako dėl atsakovo konstatuoto pažeidimo sudėties: „<...>  Pareiškėjos padarytas pažeidimas priskirtinas vertikaliems susitarimams – įsipareigojimui pirkti tik iš vieno tiekėjo, kuris įtvirtinamas tarp ūkio subjektų, veikiančių skirtingame paskirstymo grandinės lygyje dėl Bankų įsipareigojimų pirkti atitinkamas paslaugas tik iš G4S. <...> Turėjo būti analizuojamas  Susitarimų su bankais pobūdis, atsižvelgiant į susitarime numatytus apribojimus, tų apribojimų trukmę ir bendro pardavimo rinkoje, kuriai taikomi apribojimai, procentą. <...>, akivaizdu, kad ir nustatytas pažeidimo trukmės momentas yra neteisingas, kadangi nebuvo vertinamas kiekvienas pareiškėjos atskirai sudarytas susitarimas jo sudarymo laikotarpiu su kiekvienu iš bankų nuo sudarymo momento. Be to, Konkurencijos taryba Nutarime neanalizavo ir neįrodė, kad  ūkio subjektas suvokė (galėjo suvokti) ir galėjo kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai. <...>“ ir t. t.  

Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas, ar atsakovas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pagrįstai konstatavo, kad UAB „G4S Lietuva“, 2007 m. sudariusi susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. – susitarimą su „Swedbank“, AB, 2008 m.  – susitarimą su AB DNB banku, kuriais bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad atliekant tyrimą dėl KĮ 5 straipsnio 1 dalyje bei SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, tinkamas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatų taikymas nėra išimtinai sietinas su būtinybe nustatyti, kad draudžiamu susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. draudžiamo susitarimo pasekmes: tiek pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tiek pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatas visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami. Pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis 2 punkto nuostatas, Konkurencijos taryba priima nutarimą tyrimą nutraukti, jeigu veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje.

Taigi, kaip pagrįstai nurodo Konkurencijos taryba, atskirais atvejais tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies arba SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pakanka nustatyti, jog susitarimu konkurencija ribojama potencialiai, todėl tokiu atveju, aiškinant, kad Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto tinkamam taikymui nepakanka nustatyti galimą konkurencijos ribojimą, t. y. visada būtina nustatyti, ar susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo / nebuvo apribota, kadangi tik tada galima įvertinti, ar veiksmai padarė esminę žalą įstatymų saugomiems interesams, susidaro šių teisės normų taikymo požiūriu nepriimtina situacija: tam, kad būtų tinkamai kvalifikuotas ir konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies arba SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, atitinkamai – ir priimtas  Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas nutarimas taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas, Konkurencijos tarybai nėra būtina nustatyti, ar susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. pakanka nustatyti, kad konkurencija gali būti ribojama, tačiau tam, kad būtų priimtas sprendimas tyrimą dėl jo (pažeidimo) nutraukti, tokią aplinkybę, t. y. ar susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, nustatyti jau būtina.

Toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, taikant Europos Sąjungos konkurencijos teisę, negalima taikyti tokių nacionalinių procesinių normų, kurios EB sutarties 81 ir 82 straipsnių (šiuo metu – SESV 101 ir 102 straipsniai) taikymą labai apsunkintų arba padarytų praktiškai neįmanomu (veiksmingumo reikalavimas), ir taikyti mažiau palankias procesines normas, nei taikomos nacionalinių konkurencijos normų pažeidimų atvejais (ekvivalentiškumo reikalavimas) (2008 m. gruodžio 8 d. nutartis  administracinėje byloje Nr. A442-715/2008). Konkurencijos įstatymu, kuriuo siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo ir yra įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai (KĮ 1 str. 3 ir 4 d.), tame tarpe – ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003, kuriame nuostatos, analogiškos ar panašios Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintai, nėra: Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnio, reglamentuojančio tyrimo nutraukimą įmonėms pateikus įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, 1 dalis nustato, kad jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 preambulės 13 punkte, aptariant jo 9 straipsniu įtvirtinamą reguliavimą, nurodoma, kad jei tyrimo metu, kuris galėtų baigtis susitarimo ar veiklos uždraudimu, įmonės pasiūlo Komisijai tokius įsipareigojimus, kurie panaikintų Komisijos susirūpinimą, Komisija turi turėti teisę priimti sprendimus, kuriais šie įsipareigojimai taptų privalomi įmonėms. Komisijos sprendime turi būti konstatuojama, kad jos veiksmams nebėra pagrindo, nepateikiant išvados dėl to, ar pažeidimas buvo arba dar tebėra. Sprendimai dėl įsipareigojimų nepažeidžia valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų įgaliojimų padaryti tokią išvadą ir nagrinėti bylą. Sprendimai dėl įsipareigojimų netinka tais atvejais, kai Komisija ketina skirti baudą. 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant esminės žalos įstatymo saugomiems interesams sąvoką sprendžiant klausimą dėl tyrimo nutraukimo esant ūkio subjekto, įtariamo pažeidus įstatymą, pateiktam įsipareigojimui tokių veiksmų nebeatlikti, nurodoma, kad esminės žalos įstatymo saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga ir jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (2005 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-783/2006).

Nagrinėjau atveju Konkurencijos taryba, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą, kurio metu buvo gautas formos prasme tinkamas pareiškėjo prašymas nutraukti tyrimą ir įsipareigojimas pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą, priėmė 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014, kuriuo, konstatavusi nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, 2007 m. sudariusi susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. – susitarimą su „Swedbank“, AB, 2008 m.  – susitarimą su AB DNB banku, kuriais šie bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, bei skyrė jau baudą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, galėjo įvertinti, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą: nustatęs, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, įvertinti nutarimo skirti sankciją už padarytą pažeidimą teisėtumą ir pagrįstumą bei priimti vieną iš Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1–4 punktuose numatytų sprendimų; nustatęs, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

Pažymėtina, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, jog ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-715/2008, 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-706/2013).

Kadangi pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba, įvertinusi formos prasme tinkamus pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus, netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, yra nepagrįsta, nėra pagrindo konstatuoti esant padarytam procedūriniam pažeidimui, su kuriuo siejama nepagrįsto administracinio sprendimo priėmimo tikimybė, todėl apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir bylą perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 141 str. 1 d. 1 p., 142 str.) įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S-9/2014 teisėtumo ir pagrįstumo tiek atsisakymo nutraukti tyrimą, tiek pažeidimo konstatavimo aspektu, dėl ko bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme apribotų šalių teisę į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme.

Konstatavus, kad procesinis sprendimas grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję tiek su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, tiek su Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S-9/2014 teisėtumu ir pagristumu, šiuo metu nėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Pažymėtina, kad atsakovas Konkurencijos taryba, be kita ko, buvo pateikęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka. 

Bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme paprastai yra nagrinėjamos trijų teisėjų kolegijos. Išplėstinės teisėjų kolegijos sudaromos sudėtingoms byloms nagrinėti, kuriomis yra suformuojama ir atitinkama teismų praktika (ABTĮ 46 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra tikslinga šiai bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, todėl ir šis atsakovo prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan