Civilinė byla Nr. e2-907-464/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00071-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo technologijų projektai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-447-357/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekovėjai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vėjo technologijų projektai“ dėl avanso ir baudos priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo technologijų projektai“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekovėjai“ dėl baudos ir nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Ekovėjai“ 2020 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovės UAB „Vėjo technologijų projektai“ priteisti 60 593,87 Eur sumą, kurią sudaro 50 000 Eur avansas, 10 000 Eur bauda ir 593,87 Eur išlaidos advokatui, siekiant lėšas iš atsakovės atgauti ikiteismine tvarka, priteisti 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad pagal 2018 m. rugpjūčio 22 d. su atsakove sudarytą sutartį, atsakovė ieškovei įsipareigojo pastatyti dvi vėjo elektrines ir jas prijungti prie elektros pardavimo / paskirstymo tinklo, taip pat atlikti kitus sutartyje numatytus darbus. Paskutiniai darbai turėjo būti atlikti dar 2019 m. gegužės mėnesį. Ieškovė atsakovei pagal sutartį sumokėjo 50 000 Eur avansą, tačiau atsakovė sutartyje nustatytais terminais savo prievolių neįvykdė, todėl ieškovė 2020 m. vasario 20 d. vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti avansą, sumokėti 10 000 Eur baudą ir kompensuoti advokato išlaidas (iš viso 60 593,87 Eur). Atsakovė su tuo nesutiko ir pareiškė, kad pati nuo 2020 m. balandžio 23 d. vienašališkai nutraukia sutartį, nesutinka mokėti baudą ir reikalauja, kad pati ieškovė atsakovei sumokėtų baudą ir atlygintų atsakovės patirtus nuostolius.  

3.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 60 593,87 Eur vertės UAB „Vėjo technologijų projektai“ nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o šio turto visai reikalaujamai sumai užtikrinti neužtenkant, areštuoti atsakovei priklausančias lėšas, esančias pas ją, trečiuosius asmenis ar kredito įstaigose, esančias atsakovės sąskaitose, taip pat atsakovei priklausančius kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, esančias pas ją ar trečiuosius asmenis.

4.       Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas, nes, remiantis viešai prieinamais duomenimis apie atsakovę ir jos veiklą, ji yra nesąžininga, nes nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, nevykdo piniginių prievolių kitiems asmenims, įskaitant ir tokių, kurios atsirado taikos sutarties pagrindu (140 000 Eur) (civilinės bylos Nr. e2S-140-267/2020, Nr. e2-384-569/2019, Nr. e2SP-6074-636/2019). Ieškovės įsitikinimu, jeigu atsakovės finansinė padėtis būtų gera, ji atsiskaitytų su savo kreditoriais. Taigi, ir dėl didelių atsakovės įsiskolinimų kreditoriams kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

5.       Atsakovė UAB „Vėjo technologijų projektai“ 2020 m. balandžio 23 d. byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašo ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei iš ieškovės 10 000 Eur baudą, 2 000 Eur sumą, sumokėtą UAB „Vili“ už tarpininkavimą, 15 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsakymą į pranešimą dėl sutarties nutraukimo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame teisminiame procese.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. balandžio 7 d. nutartimi ieškovės UAB „Ekovėjai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir areštavo 60 593,87 Eur vertės UAB „Vėjo technologijų projektai“ nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti bei apriboti į jį nuomos teises, o šio turto nesant, ar esant nepakankamai visai reikalaujamai sumai užtikrinti, areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas ją, trečiuosius asmenis ar kredito įstaigose, esančiose atsakovės sąskaitose, taip pat jai priklausančius kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, esančias pas ją ar trečiuosius asmenis.

7.       Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, padarė prielaidą, kad šis ieškinys tikėtinai yra pagrįstas, nes ieškovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius savo reikalavimus.

8.       Taip pat teismas pripažino ir grėsmės, kaip antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, buvimą. Teismas nurodė, kad tokią grėsmę patvirtina atsakovės nevykdomi  įsipareigojimai kreditoriams, nes, VĮ Registrų centras duomenimis, atsakovei nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) jau yra areštuoti. Taigi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankus teismo sprendimas dėl 60 593,87 Eur pinigų sumos priteisimo bus neįvykdytas.

III.       Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Atsakovė UAB „Vėjo technologijų projektai“ atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:    

9.1.       Teismo išvada, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, yra formali. Tokia aplinkybę konstatuodamas teismas nenurodė, kokie įrodymai leidžia šią išvadą padaryti. Juo labiau kad pati ieškovė yra pateikusi įrodymus apie jai pačiai atsakovės pateiktą reikalavimą dėl 27 800 Eur sumos sumokėjimo, kurią sudaro 10 000 Eur bauda, kylanti iš 2018 m. rugpjūčio 22 d. 3600 kW galios vėjo elektrinių statybos projekto įgyvendinimo sutarties Nr. 10 bei patirti nuostoliai (15 300 Eur žemės sklypų kainų skirtumas, 2 000 Eur UAB „Vili“ už tarpininkavimą, ir 500 Eur išlaidų advokato pagalbai iki teismo apmokėti).

9.2.       Ieškinys pateiktas jau po to, kai atsakovė ieškovei pateikė reikalavimą sumokėti baudą ir atlyginti atsakovės nuostolius. Tikėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones paprašė taikyti tik siekdama pakenkti atsakovei, nors dėl pačios ieškovės negalėjimo įvykdyti savo įsipareigojimus ir įsigyti vėjo elektrines sutartis ir nebuvo įgyvendinta, pati ieškovė sutarties įgyvendinimo nesiekė ir tvarkėsi finansavimą rudeniui.

9.3.       Nors asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti galimai nesąžiningą atsakovo elgesį, tačiau šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį nesąžiningą elgesį. Priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovės atžvilgiu nėra jokių galiojančių sprendimų ar taikos sutarčių, kuriomis remiantis atsakovei kiltų piniginė prievolė.

9.4.       Ieškovė cituoja nutartis, nepateikdama jų konteksto. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-384-569/2019  patvirtino atsakovės UAB „Vėjo technologijų projektai“ ir UAB „Windlita“ taikos sutartį, kuria, be kita ko, be jau sumokėtų 40 000 Eur atsakovė UAB „Vėjo technologijų projektai“ ir G. G. įsipareigojo papildomai solidariai sumokėti 110 000 Eur. Tačiau ieškovė šioje byloje nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė nebūtų įvykdžiusi šio savo įsipareigojimo. Priešingai, atsakovė įvykdė įsipareigojimus, nes buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, o tai tik patvirtina, kad atsakovė yra moki ir nevengia savo įsipareigojimų vykdymo.

9.5.       Dėl kitos ieškovės nurodytos civilinės bylos Nr. e2S-170-267-2020 pažymi, kad joje taikos sutartis dar nėra patvirtinta teismo, dėl jos yra kilęs ginčas (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-425-372/2020). Atsakovė yra atsisakiusi taikos sutarties, todėl tai nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo ar jos prievolės su mokėti kitam asmeniui 140 000 Eur.

9.6.       Aplinkybė, kad jau yra areštuotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas civilinėje byloje Nr. e2-425-372/2020, kurioje ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, taip pat nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, nes dėl nutarties, kuria areštuotas atsakovės turtas, taip pat yra paduotas atskirasis skundas.

9.7.       Dėl COVID-19 plitimo grėsmės visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas ir ribojama daugelių verslų veikla. Todėl dar labiau apribojus atsakovės veiksmus ir areštavus jos ne tik nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, bet ir pinigines lėšas, t. y. areštavus banko sąskaitą, nepaliekant teisės mokėti mokesčius ir atlyginimo darbuotojams, atsiskaityti su tiekėjais, dengti įsiskolinimus (pavyzdžiui, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-1098-715/2020), mokėti valstybės įmonėms ir įstaigoms už paslaugas bei negalint susimokėti už teisines paslaugas, siekiant apsiginti nuo nepagrįstų turtinių reikalavimų, atsakovė nebegalėtų toliau vykdyti veiklos ir nedelsiant turėtų inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Atsakovė netgi sutiktų, kad liktų areštuotas jai priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio vertė žymiai viršytų reikalavimą, tačiau leidžiant laisvai disponuoti banko sąskaita ir joje esančiomis lėšomis, siekdama netrikdyti savo veiklos, mokėti einamuosius mokėjimus pagal turimus sutartinius įsipareigojimus.

10.       Ieškovė UAB „Ekovėjai“ atsiliepime į atsakovės UAB „Vėjo technologijų projektai“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (tikėtinas ieškinio pagrįstumas) yra nustatoma preliminariai įvertinus, ar, pasitvirtinus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms, ieškinys galėtų būti tenkinamas, ar jis nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovės prie atskirojo skundo pridėto SMS susirašinėjimo turinys ir jo reikšmė bus vertinama tik bylą nagrinėjant iš esmės, o ne vertinant, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Be to, atsakovės pateiktame susirašinėjime nėra nieko, kas savaime leistų teigti, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Šis susirašinėjimas apskritai nėra susijęs su ginčo dalyku, kadangi jame susirašinėjama apie visai kitą projektą, dar daugiau, susirašinėjama su                 S. M., o ne V. M. (ieškovės vadovu), ir nors jie yra giminės (broliai), tačiau nėra verslo partneriais.

10.2.       Pati atsakovė vengė bendrauti ir bendradarbiauti su ieškove, tai patvirtina pridedama            V. M. SMS žinutė G. G. po to, kai su juo susiekti nepavyko.

10.3.       Atsakovė niekaip nepaaiškina, kaip aplinkybė, kad valstybės lygiu paskelbta ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl koronaviruso, paveikė būtent jos galimybes sumokėti ieškovei avanso sumą ir baudą, kaip tai paveiktų jos galimybes atsiskaityti su ieškove ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju. Lietuvoje verslai dėl koronaviruso ir paskelbto karantino yra paveikti labai skirtingai – vieni dėl karantino labai išaugo, kitiems apskritai buvo uždrausta veikti. Ieškovės žiniomis, karantino sąlygos atsakovės verslui jokios tiesioginės įtakos neturėjo, ji toliau gali verstis veikla, kuria vertėsi iki paskelbiant karantiną.

10.4.       Atsakovės argumentai apie mokėtinus mokesčius ir atlyginimus darbuotojams bei kitus būtinus mokėjimus kreditoriams yra nepragrįsti jokiais įrodymais – jokių pirminių įrodymų (sutarčių, sąskaitų faktūrų, darbo santykius įforminančių dokumentų, valstybės institucijoms pateiktų deklaracijų, kurių pagrindu mokami mokesčiai) atsakovė nepateikė.

10.5.       Atsakovė, teigdama, kad areštuoto nekilnojamojo turto vertė žymiai viršytų reikalavimą net ir nepateikus nepriklausomo turto vertintojo parengtos ataskaitos, šio savo teiginio taip pat niekaip nepagrindžia. Ieškovė, analizuodama atsakovės turto aprašą, kurį 2020 m. balandžio 10 d. sudarė antstolis (priedas Nr. 3), nustatė, kad atsakovės nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto vertė siekia 42 979 Eur, taigi, atsakovo nuosavybes teise turimas nekilnojamasis turtas nepadengia viso ieškovės ieškinio reikalavimo (60 593,87 Eur), be to, atsakovės nuosavybės teise turimas nekilnojamasis turtas jau yra areštuotas ir kitoje byloje.

10.6.       Atsakovė su atskiruoju skundu nepateikia teismui jokių įrodymų, kad turėtų alternatyvių galimybių atsiskaityti su ieškove palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo atveju.

10.7.       Atsakovė jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, t. y. šioje civilinėje byloje 2020 m. balandžio 16 d. ji pateikė prašymą leisti atsiskaityti su kreditoriais iš skundžiama nutartimi areštuoto turto už 5 835,58 Eur sumą, o tai yra apie 10 proc. ieškovės reikalavimo. Nors tokį prašymą Šiaulių apygardos teismas tenkino, ieškovės įsitikinimu, atsakovė tokio prašymo visiškai nepagrindė objektyviais įrodymais (sutartimis), neatskleidė informacijos apie savo esamą finansinę būklę, taigi ieškovė ketina teikti atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria šis atsakovės prašymas buvo patenkintas.

 Teismas  

k o n s t a t u o j a : 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 

Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik nustatęs šių būtinųjų sąlygų visumą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

12.       Atliekant ieškinio reikalavimų prima facie (preliminaraus, tikėtino) pagrįstumo vertinimą, yra patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Todėl nėra pagrindo nesutikti su ieškovės atsikirtimų į atskirąjį skundą argumentais, kad išsamesnio argumentų bei įrodymų vertinimo poreikis, kaip bylos nagrinėjimo iš esmės atveju, sprendžiant laikinųjų pasaugos priemonių taikymo klausimą nekyla. Lietuvos apeliacinio teismo ne kartą buvo pasisakyta, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių bei faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020).

13.       Preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimas leistų teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2-831-516/2020).

14.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ar vertinti, kad ieškovė savo interesus pasirinko ginti netinkamu (neleistinu) būdu, juolab kad ir pati apeliantė neneigia nei sutarties dėl vėjo jėgainių pastatymo sudarymo fakto, nei avanso iš ieškovės gavimo, nei to, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl šio projekto neįgyvendinimo. Tokia aplinkybė, kad šalys nesutaria dėl projekto neįgyvendinimo priežasties, priešingai nei tvirtina apeliantė, taip pat nereiškia, kad tokiu atveju ieškinys savaime vertintinas kaip preliminariai nepagrįstas.

15.       Kaip matyti iš byloje esančių šalių pateiktų procesinių dokumentų (ieškinio, atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinio), ieškovė ieškiniu reikalauja iš apeliantės grąžinti sumokėtą 50 000 Eur avansą ir sumokėti 10 000 Eur baudą, nes sutartis nebuvo įvykdyta, o apeliantė teigia turinti teisę pasilikti avansą ir priešieškiniu reikalauja iš ieškovės sumokėti baudą bei atlyginti apeliantės patirtus nuostolius, tvirtindama, kad būtent dėl ieškovės kaltės sutartis nebuvo įvykdyta. Vadinasi, tarp šalių kyla ginčas dėl to, kuri iš šalių yra kalta, kad sutartis liko neįvykdyta, tačiau tokia aplinkybė objektyviai negali būti nustatyta sprendžiant vien tarpinį procesinį klausimą dėl arešto apeliantės turtui taikymo poreikio ir neturi teisinės reikšmės, vertinant ieškovės reikalavimų pagrįstumą pagal prima facie doktriną.

16.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamos nutarties motyvams, kad ieškovė UAB „Ekovėjai“ ieškinyje yra aiškiai suformulavusi savo reikalavimus, jos ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovės poziciją pagrindžiančiais teisiniais argumentais, prie ieškinio pridėti ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Apeliantės UAB „Vėjo technologijų projektai“ atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvados dėl šios nustatytos pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos nepaneigia.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

17.       Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, t. y. eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl, nustačius ieškinio preliminarų pagrįstumą bei sprendžiant, ar yra poreikis jas taikyti, turi būti vertinama, ar egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privaloma sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismui būtina įvertinti ir tai, ar prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės (jų pobūdis, rūšis, apimtis, mastas) yra proporcingos ir atitinka šių priemonių taikymu siekiamą tikslą.

18.       Kaip jau ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningai atliekamus veiksmus, t. y. kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-764-881/2020). Taigi, esminė aplinkybė, nulemianti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ar jo vykdymo pasunkėjimui konstatavimą, yra asmens, kurio turto atžvilgiu prašoma taikyti areštą, nesąžiningumas. Šią aplinkybę, pateikdamas įtikinamus argumentus bei atitinkamus duomenis, turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo (CPK 12, 178 straipsniai). Apie asmens (ne)sąžiningumą, kitaip nei savo atsiliepime nurodo ieškovė, yra sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje pagal toje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes. Todėl tokia aplinkybė, kad kitoje byloje apeliantės turtas jau buvo areštuotas, neturi privalomumo savybės šioje konkrečioje byloje ir yra teisiškai nereikšminga.

19.       Kaip matyti iš ieškovės procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantės nesąžiningumas grindžiamas aplinkybėmis, kad ši nevykdo savo prievolių ne tik ieškovei, tačiau ir kitiems kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje apeliantės nesąžiningumą taip pat motyvavo abstrakčiu faktu – šios neatsiskaitymu su kreditoriais, taip pat grėsmės nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymui buvimą susiejo su apeliantės turtui (šešiems apeliantei priklausantiems žemės sklypams) kitoje byloje taikytu areštu. Kitaip tariant, teismas laikėsi pozicijos, kad apeliantė finansiškai neišgali ir neišgalės įvykdyti ieškovei galimai palankaus sprendimo dėl 60 593,87 Eur pinigų sumos priteisimo, t. y. sprendimo neįvykdymo grėsmę sutapatino su jai didele ieškinio suma. Tokių argumentų, kad apeliantė gali imtis su sąžiningu elgesiu nederančių veiksmų ir siekti sumažinti jai priklausančio turto masę arba jo vertę, taip mėgindama išvengti galimai atsirasiančios prievolės atsiskaityti su ieškove, nei ieškovės procesiniuose dokumentuose, nei skundžiamoje teismo nutartyje nesama.  

20.       Todėl tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad yra nustatyta ir antroji būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, aiškiai stokoja pagrįstumo. Nei apeliantės neatsikaitymas su ieškove pagal ikiteisminį reikalavimą, nei apeliantės turtui kitoje byloje pritaikytas areštas nesuponuoja vertinimo, kad apeliantė yra nesąžininga ir todėl kyla grėsmė ieškovės turtiniams interesams, juolab, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė su ieškove neatsiskaito todėl, kad tokios savo prievolės nepripažįsta. Pirmiau jau buvo minėta ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos kiekvienoje byloje turi būti nustatinėjamos ir vertinamos individualiai. Kitoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje, antra vertus, tokia aplinkybė, kad šiuo metu apeliantės galimybei disponuoti turtu yra taikomi laikini ribojimai, jau pati savaime eliminuoja šio turto perleidimo tretiesiems asmenims galimybę. Todėl aptariama aplinkybė objektyviai negali lemti sprendimo šioje byloje neįvykdymo grėsmės.

21.       Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet ne vieninteliai ir, juo labiau, ne pagrindiniai kriterijai, kurie turėtų apspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį. Ieškinio sumos dydis atsakovui ar jo neatsiskaitymas su procesą inicijavusiu kreditoriumi patys savaime nepatvirtina rizikos, kad teismo sprendimas gali būti sunkiai įvykdomas būtent dėl skolininko nesąžiningumo ar su tokiu jo elgesiu susijusių priežasčių. Pastarųjų metų Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus (savaime pakankamo) pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-235-943/2018; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018). 

22.       Toks aiškinimas yra grindžiamas tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui. Šio procesinio instituto apskritis yra visiškai kita, jo taikymu siekiama užkardyti nesąžiningus asmens (skolininko, atsakovo) veiksmus. Toks faktas, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir nėra pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir jų patenkinimo, suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė, o šių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti asmens, kuriam inicijuotas teismo procesas, turtą iki šio proceso pabaigos, jeigu kyla bent menkiausia grėsmė ar galimybė, kad jis gali būti perleistas, įkeistas ar apsunkintas kitomis prievolėmis, siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su bylą inicijavusiu asmeniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-464/2020).

23.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad apeliantė jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, pateikusi prašymą skundžiamą nutartį priėmusiam teismui leisti panaudoti dalį areštuotoje sąskaitoje esančių lėšų būtiniems įmonės mokėjimams (darbo užmokesčiui, mokesčiams), kurį teismas patenkino. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra konservacinė, o ne kaupiamoji. Be to, CPK 145 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, su jomis leidžiama atlikti tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šioms operacijoms atlikti.

24.       Taigi, įstatymų leidėjo valia iki ginčo išsprendimo taikomu turto areštu nesiekiama absoliutaus draudimo disponuoti piniginėmis lėšomis nustatymo. Net ir taikant atitinkamus ribojimus yra būtinas abiejų ginčo šalių interesų balanso išsaugojimas, taikomų ribojimų proporcingumas, neužkertant kelio areštuotos sąskaitos savininkei vykdyti įprastinės ūkinės veiklos. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas, skundžiama nutartimi taikydamas, be kita ko, ir piniginių lėšų areštą, savo nutartyje nenurodė visiškai jokių leistinų piniginių operacijų su areštuotomis lėšomis. Todėl ir tokia aplinkybė, kad apeliantė (juridinis asmuo), siekdama savo pažeistų interesų apsaugos, pateikė teismui atitinkamą prašymą, negali būti vertinama kaip nesąžiningas jos elgesys ir grėsmės sprendimo neįvykdymui patvirtinimas. 

25.       Apibendrindamas argumentus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo, tačiau antrosios sąlygos nustatymui pagrindo nebuvo. Todėl, nenustačius būtinųjų sąlygų visumos, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspęstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantei atmestinas.

26.       Dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, modeliuojančių situaciją COVID-19 viruso kontekste, dėl kitoje byloje areštuoto apeliantei priklausančio turto vertės, apeliantės nepateiktų įrodymų, pagrindžiančių jos prašomą leisti naudoti pinigų sumą iš areštuotos sąskaitos, kaip teisiškai nereikšmingų, nepasisakytina.

Dėl prie atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį pridėtų priedų

27.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28.       Apeliantė prie atskirojo skundo pridėjo S. M. ir apeliantės vadovo G. G. susirašinėjimo (iš mobiliosios programėlės „Viber“) ištrauką, kuria siekia įrodyti, kad būtent pati ieškovė atidėjo sutarties įgyvendinimą kitiems metams. Tačiau, kaip matyti, šis susirašinėjimas jau yra pateiktas pirmosios instancijos teismui su apeliantės priešieškiniu, kuris yra teismo su visais priedais priimtas (2020 m. balandžio 23 d. DOK-3001), todėl jo pridėjimo prie bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos klausimas objektyviai nekyla.

29.       Ieškovė, reaguodama į apeliantės pateiktą susirašinėjimo ištrauką, nurodė, kad šiame susirašinėjime kalbama apie visai kitą projektą, be to, ne su ieškovės vadovu, todėl prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėjo verslo pasiūlymo elektroninę kopiją. Ieškovė taip pat pridėjo jos vadovo SMS žinutės apeliantės vadovui kopiją ir antstolio S. Degimo 2020 m. balandžio 10 d. turto aprašo Nr. e2-447-357/2020 kopiją. Šie ieškovės pateikti dokumentai, išskyrus antstolio turto aprašo kopiją, galėtų būti reikšmingi byloje nebent šalių ginčą sprendžiant iš esmės, bet ne tarpinį procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl juos atsisakyti priimti kaip nesusijusius su nagrinėjamu klausimu (CPK 180 straipsnis) ir todėl neturinčius reikšmės šio klausimo išsprendimui. Ieškovės pasirinkimu, tokius  dokumentus ji gali teikti pirmosios instancijos teismui.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

        Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

        Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekovėjai“ (juridinio asmens kodas 304865054) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vėjo technologijų projektai“ (juridinio asmens kodas 301420533) atmesti.

Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėja                                                 Dalia Kačinskienė