Administracinė byla Nr. A-1874-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00579-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2014 m. pabaigos buvo laikomas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje (toliau – ir areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo areštinėje laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Be to, patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų: kamerose buvo drėgna, sienų ir lubų tinkas buvo pažeistas pelėsio bei grybelio, grindys sulūžusios, tualetas neatitvertas, dėl to trūko privatumo, langų rėmai be stiklų, trūko apšvietimo, žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, nebuvo sąlygų skalbti ir džiovinti apatinius bei viršutinius rūbus. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis, antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis, todėl patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–19) prašė pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su laikotarpiu iki 2013 m. vasario 24 d., taikyti 3 metų senaties terminą ir jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių AVPK, visų pirma, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2014 m., o skundą teismui surašė ir į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 24 d. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125–1.127 straipsniais, Šiaulių AVPK prašė pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. vasario 24 d., taikyti senaties terminą ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti. Dėl likusio ginčui aktualaus laikotarpio Šiaulių AVPK paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 20,66 kv. m iki 22,63 kv. m, o jose buvo laikomi 1–4 asmenys, todėl nebuvo pažeisti Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkto reikalavimai, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste akcentavo, jog areštinė įrengta vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ (su pakeitimais), taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Nurodė, kad sanitarinis mazgas užima apie 1 kv. m, jis atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele, jame yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas, stebint pro kameros duryse esančią stebėjimo angą, asmenų, būnančių sanitariniame mazge, nesimato. Kamerose yra keturios dviaukštės lovos, tačiau viršutiniai gultai naudojami kaip lentynos daiktams susidėti, prie lovų padėtos keturios spintelės, viduryje kameros stovi stalas, prie jo taburetės, ant sienos pakabintos lentynėlės (higieninėms priemonėms) ir pakabos rūbams. Areštinės kamerų langai įstiklinti permatomu stiklu, atsidarinėja, lango dydis 93 × 48 cm. Visos areštinės keturvietės kameros yra įrengtos analogiškai, baldai tvarkingi, švarūs, tačiau patalpoms reikalingas remontas, nuo sienų, lubų, grindų yra atsilupusi dažų danga, vietomis nubyrėjęs tinkas, tai yra konstatavęs Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012–2014 m. atliktų patikrinimų areštinėje metu. Tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad areštinės vidaus patalpų būklė pažeidžia sveikatos saugos reikalavimus, be to, jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judėjimo, ventiliacinių sistemų trūkumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Šiaulių AVPK kartu pažymėjo, kad visose areštinės kamerose yra plastikiniai dubenys prausimuisi, o areštinėje laikomiems asmenims paprašius, jiems išduodami kibirai ir skalbimo priemonės išsiskalbti apatinį trikotažą, kojines. Be to, areštinėje sanitarinio švarinimo patalpoje yra automatinė skalbimo mašina, kuria suteikiama galimybė pasinaudoti areštinėje laikomiems asmenims, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti asmeninius rūbus, yra nepagrįsti. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių AVPK paaiškino, kad areštinės budėtojas, skirstydamas asmenis į kameras, apklausia juos, ar pastarieji sutinka būti talpinami į kameras, kuriose gali būti rūkančių asmenų, ir, gavus prašymą talpinti į nerūkančių asmenų kamerą, tokie asmenys talpinami atskirai į nerūkančių asmenų kamerą arba vienvietę kamerą. Tuo tarpu per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių prašymų ar skundų dėl jo laikymo sąlygų nepateikė.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 92–98) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas areštinės patalpose buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimų, senaties terminą skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Taigi, teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo neturtinę žalą, o pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį tokiems reikalavimams taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 24 d., todėl daliai savo reikalavimų yra praleidęs minėtą senaties terminą, pradedant jį skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino neatnaujino.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam senaties termino pareiškėjas nepraleido, teismas pabrėžė, kad pagal Areštinių veiklos taisykles vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis, kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neskaičiuojamas). Tuo tarpu iš Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės 2016 m. kovo 8 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas Šiaulių AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 7 (plotas 20,97 kv. m), Nr. 9 (plotas 22,27 kv. m), Nr. 8 (plotas 22,63 kv. m), kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų. Taigi, teismas sprendė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turinčios tekti kameros ploto normos.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl areštinės kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, teismas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 20 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-215), 2013 m. rugpjūčio 2 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-296) ir 2014 m. spalio 16 d. (patikrinimo aktas Nr. EP-429) atliko Šiaulių AVPK areštinės periodinį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad areštinės patalpose būtinas remontas, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai, sanitarinėje švarykloje apipelijusios lubos ir sienos (nustatyti Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų pažeidimai). Be to, kaip paaiškino atsakovo atstovas, areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo bendrų patalpų atitverti 1,20 m aukščio pertvaros sienele, juose yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas, sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu to nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius ir apatinius rūbus, teismas pabrėžė, kad šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kada jam nebuvo leista skalbti viršutinius ar apatinius rūbus, dėl to skundų neteikė, o iš byloje esančio Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, jog areštinėje yra sudarytos sąlygos skalbti viršutinius ir apatinius rūbus, todėl minėtus pareiškėjo argumentus teismas atmetė, kaip nepagrįstus. Be to, teismas akcentavo, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (rėmėsi EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimu byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus).

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pažymėjo, kad neabejoja, jog dėl minėtų nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Šiaulių AVPK areštinėje, joje esant pareiškėjui, būtų laikytasi teisės aktų reikalavimų. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas periodiškai, ne ilgiau kaip po 15 dienų, o ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio ploto norma pažeista nebuvo. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atitinkamai nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas areštinės patalpose buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą ir jo patikslinimus (b. l. 105–106, 118, 132–133), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl jo laikymo sąlygų. Šiuo aspektu pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kamerose su juo buvo laikomi 5–7 asmenys, todėl buvo pažeisti Areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimai. Be to, pareiškėjo niekas neklausė, ar jis sutinka būti kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors byloje turėjo būti užfiksuota, kad jis yra nerūkantis, ir jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o jo buvimo areštinėje metu kamerose langai neatsidarinėjo, todėl nuolat trūko gryno oro ir jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Remdamasis šiomis aplinkybėmis ir pirmosios instancijos teismo konstatuotais pažeidimais, pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju jam turi būti priteistas prašomo dydžio (10 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 138–139) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių AVPK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir teisingai juos įvertino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas areštinės patalpose buvo pažeista (dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo bei Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų (6 ir 48 punktų) nesilaikymo), o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo laikymo sąlygų ir mano, kad nagrinėjamu atveju jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl senaties termino taikymo daliai jo reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu pritardamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Tuo tarpu dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikomi 5–7 asmenys, o ne 1–4 asmenys, kaip teigia atsakovo atstovas, teisėjų kolegija pažymi, jog neturi pagrindo abejoti byloje esančiuose tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių pareigūnų oficialiuose rašytiniuose įrodymuose pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose tuo metu laikytų asmenų skaičių, kurie patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjui tekusios gyvenamojo ploto normos atitikimo teisės aktų reikalavimams (b. l. 21–24). Juolab kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis paneigiančių įrodymų, o vien tai, jog kamerose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jose buvo laikoma daugiau nei 4 asmenys. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad jis yra nerūkantis, bet buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis ir priverstas kvėpuoti tabako dūmais, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš byloje esančios 2012 m. kovo 1 d. pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) pažymos (b. l. 73) matyti, kad kaip vienas iš pareiškėjo žalingų įpročių yra nurodytas rūkymas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, iš Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės pareigūno 2016 m. kovo 8 d. tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-8630(1.28) (b. l. 21–22) matyti, kad areštinės kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema, o Šiaulių visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu patikrinimų metu pažeidimų dėl kamerų vėdinimo, apšvietimo, oro temperatūros nenustatė (b. l. 27–36), todėl pareiškėjo argumentai šiais aspektais taip pat atmestini. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad, kaip matyti iš minėto tarnybinio pranešimo, per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių prašymų ar skundų dėl jo laikymo sąlygų, įskaitant ir laikymą kartu su rūkančiais asmenimis, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai patikrinęs bylą, taip pat sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo laikymo sąlygų areštinėje, todėl, pritardamas skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys įrodymai (b. l. 21–86), kuriais abejoti nėra pagrindo, o pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas atskirais gana trumpais periodais, ir byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 64–86), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo dėl byloje konstatuotų pažeidimų patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius