Civilinė byla Nr. 2A-406-372/2014

Teismo procesinis Nr. 2-36-3-00818-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija:

44.2.; 44.2.4.1.; 126.3.; 121.21

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Šiauliai 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Matiukienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-943-476/2013pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovams R. P., A. B., A. V., R. M. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovė V. Š. prašė priteisti solidariai iš R. P., A. B., A. V., R. M. 46754,98 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-10-15 UAB „Cerara Servis“ buvo iškelta bankroto byla, o ji paskirta bankroto administratore. Atsakovas R. P. buvo įmonės direktorius, o kiti atsakovai – akcininkai. Vadovas ir akcininkai trukdė jai vykdyti administratorės funkcijas, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to padarė UAB „Cerara Servis“ bankroto administratorei 46 754,98 Lt dydžio žalą. UAB „Cerara Servis“ turtu buvo disponuojama ir tada, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Buvo sudarytas sandoris, todėl įmonėje neliko piniginių lėšų bei turto. Jei šie veiksmai nebūtų atlikti, bankroto procedūra būtų buvusi sėkmingesnė.

Atsakovai A. B., R. P., R. M. pateikė atsiliepimus į ieškinį, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinio netenkinti. Atsakovas R. P. nurodė, kad 2009-10-28 areštas buvo panaikintas, todėl įmonė ir vadovai turėjo teisę disponuoti turtu. Nei vienas iš sudarytų sandorių nebuvo pripažintas negaliojančiu ir netinkamu. Vykdydamas bankroto procedūras, jis perdavė visus turėtus dokumentus administratorei, ji jokių pretenzijų nepareiškė. Atsakovas A. B. nurodė, kad administratorė galėjo kreiptis į antstolę ir areštuoti įmonės turtą, bet to nepadarė, taip pat turėjo teisę ginčyti jų sudarytus sandorius, bet to nedarė. Nurodė, kad įmonėje trūko lėšų darbo užmokesčiui, todėl susitarė su darbuotojais ir išrašė vekselius, tokiu būdu atidėdami kažkuriam laikotarpiui skolų mokėjimą. Atsakovė R. M. paaiškino, kad ji UAB „Cerara Servis“ veikloje praktiškai nedalyvavo. Ji buvo tik akcininkė. Jokios žalos bankroto administratorei ji nepadarė.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš ieškovės V. Š. valstybei priteisė 38,32 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad 2013-07-01 Šiaulių apygardos teismo sprendimu pripažinta,  jog UAB „Cerara Servis“ savo veiklą pabaigė. Teismas nenustatė, kad atsakovai, sudarydami ieškovės nurodytus sandorius, elgėsi nesąžiningai. Sudaryti sandoriai nenuginčyti, kitų duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, sudarant sandorius, nėra. Ieškovė teisės reikalauti žalos atlyginimo bankroto proceso metu neįgyvendino, nors tokią teisę turėjo. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje reiškiamas prašymas atlyginti žalą bankroto administratoriui, o ne bankrutuojančiai įmonei, kuris atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, negali būti tenkinamas, kadangi bankroto administratorius nagrinėjamoje byloje veikia ne kaip bankrutuojančio juridinio asmens atstovas. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovė V. Š. prašo 2013-12-30 Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo motyvai:

Teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, o sprendimo tinkamas nemotyvavimas yra absoliutus negaliojimo pagrindas. Atsakovų išdėstyti argumentai, kad jie apie bankroto bylos iškėlimą nežinojo, teismo turėjo būti įvertinti kritiškai, nes nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.

Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovų argumentais, kad vekseliai buvo pasirašyti kaip atsiskaitymo su darbuotojais priemonė. Nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, nei Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nenumato galimybės atsiskaityti su pagal darbo sutartį dirbančiais darbuotojais vekseliais.

Teismas netinkamai ir formaliai taikė teisės normas ir sprendė, kad, nesant nuginčytų sandorių, laikytina, kad valdymo organai elgėsi sąžiningai.Teismas nepagrįstai siejo atsakovų nesąžiningumą su sandorių nesąžiningumu. Ieškovė savo reikalavimus reiškė LR CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, o ne LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu. LR CK 2.50 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tiek bankrutuojančio, tiek vykdančio veiklą, tiek jau išregistruoto juridinio asmens valdymo organams.

Teismo išvada, kad ieškovė veikia ne kaip išregistruoto juridinio asmens atstovė ir todėl neturi teisės į patirtos žalos atlyginimą, neatitinka LR CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reglamentavimo esmės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos –c.b. Nr. 3K-3-509/2008, kurioje išaiškinta, kad pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą prievolė atlyginti padarytą žalą atsiranda savarankišku įstatyminiu pagrindu — dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų ir kad ta aplinkybė, jog juridinis asmuo yra išregistruotas (pasibaigęs), neatleidžia tokio juridinio asmens valdymo organų nuo atsakomybės už padarytą žalą.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai A. V., R. M., A. B., R. P. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsakovai mano, kad teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir nurodė, kad apeliantė turėdama įtarimų dėl sandorių neteisėtumo, bankroto proceso metu turėjo pareigą tuos sandorius nuginčyti, tačiau to nedarė ir neįrodė, kad jų nuginčijimas yra galimas po bankroto bylos užbaigimo. Teismas sandorių sudarymo aplinkybes ištyrė visiškai ir teisingai jas įvertinęs priėmė teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde, apeliantė ginčija darbuotojų teisę gauti atlyginimą už darbą kitais būdais išskyrus darbuotojų atlyginimo gavimą pinigais. Toks apribojimas Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatytas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininkų (akcininkų) civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo. Ieškovė prašo iš atsakovų solidariai priteisti 46 754,98 Lt žalos atlyginimo įmonės administravimo išlaidoms apmokėti. Atsakovai nesutinka ne tik su nuotolių faktu, bet ir su ieškovės teise reikalauti žalos – administravimo išlaidų atlyginimo.

Dėl teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reiškiamas prašymas atlyginti žalą bankroto administratoriui, o ne bankrutuojančiai įmonei, kuris, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, negali būti tenkinamas, kadangi bankroto administratorius nagrinėjamoje byloje veikia ne kaip bankrutuojančio juridinio asmens atstovas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog  kreditorius, įmokėjęs pagal šio įstatymo 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvis subsidiariai atsako už juridinio asmens prievoles kreditoriams, bet ne pačiam juridiniam asmeniui. Kasacinis teismas išaiškino, jog galutiniai naudos gavėjai pagal ieškinį yra ne įmonė, o jos kreditoriai, t. y. tie asmenys, kurių teisių apsaugai skirta CK 2.50 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą ir pripažįsta, kad ieškinys pareikštas reikalavimo teisę turinčio asmens. Dėl reikalavimo priteisti administravimo išlaidas, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais. Ieškovė pagrindė patirtos žalos dydį, į bylą pateikusi bankrutavusios UAB „Cerara Servis“ administratorės ataskaitą (1 tomas, 29-32 b. l.), kuri buvo patvirtinta kreditorių susirinkimo. Ataskaitoje išsamiai nurodytos ir išaiškintos administratorės patirtos, bet neapmokėtos išlaidos – 46 754,98 Lt.

Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvių (akcininkų) atsakomybės.

Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad nuo 2008-07-01 iki 2010-11-22 galiojusi Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo redakcija taip pat numatė (8 straipsnio 1 dalis), kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko (akcininko) civilinės atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad jų atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Nagrinėjamu atveju, specialiajame įstatyme  – Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog vadovas, savininkas (savininkai) administratoriui atsako solidariai, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas taikyti solidariają atsakomybę.

Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis). Įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą, privalo dirbti rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kad įmonė nepažeistų įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų ir neprieštarautų visuomenės interesams. Tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kai įmonės vadovas, matydamas realų įmonės nemokumą, delsia kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiami tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesai. Šiuo atveju įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų, imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimu (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai) bei fiduciarinių pareigų pažeidimu.

Ieškovė nurodė, kad bendrovės direktoriaus pareigas minėtu laikotarpiu ėjo R. P.. Akcininkais buvo direktoriaus pareigas einantis R. P., taip pat A. B., A. V., R. M.. Atsakovai byloje to neneigė.

         Remiantis šiuo metu galiojančia Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio redakcija, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui ir įmonės savininkams taikymo, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. Įmonės administracijos vadovas privalo exofficio veikti išimtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Atsakovai, būdami įmonės administracijos vadovu ir įmonės savininkais (akcininkais), matydami, kad įmonės skolos auga ir viršija turimo turto vertę, privalėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai to nepadarė ir savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracijos vadovas bei savininkai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės bei kreditorių interesais.Teisėjų kolegijos nuomone, bankroto byloje patvirtinta 46754,98Lt administravimo išlaidų suma, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikoma administracijos vadovų ir savininkų padarytos žalos dydžiu.

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.

Kasacinio teismo taip pat plėtojama dalyvio atsakomybės bendrovės kreditoriams pagalCK 2.50 straipsnio 3 dalį bylų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Göllnerspedition“ v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2004, išaiškino, kad CK 2.50 straipsnio 3dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui; nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje A. R. v.kooperatinė bendrovė „Kėdainių šilas“, bylos Nr. 3K-3-147/2009, išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles.

Į bylą pateiktoje Šiaulių apygardos teismo 2009-10-15 nutartyje (1 tomas, 10-12 b. l.) dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatuota, jog Sodros biudžetui bendrovė buvo skolinga – 25 196,44 Lt. Skola pradelsta, tęsiasi nuo 2008-09-30. Bendrovės skolos valstybės biudžetui buvo pradelstos nuo 2007-04-14, o skolos suma - 1 484 068,87 Lt. Buvo nustatyta, kad bendrovės  balanse įregistruota turto suma yra 2 268 247 Lt, o 2009-01-01 balanse įrašytos bendrovės skolos sudarė – 3 989 219 Lt. Visos skolos pradelstos, jos tęsėsi nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio ir anksčiau, o skolos valstybės biudžetui tęsėsi nuo 2007 m. 2008 metus bendrovė baigė su didžiuliu nuostoliu – 1 232 720 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bankroto bylos UAB “Cerara Servis” iškėlimo į teismą buvo kreiptasi 2008-11-19, pareiškėjas buvo įmonės kreditorius –A. O.. Šiaulių apygardos teismo 2009-10-15 nutartimi buvo nustatyta ir patvirtinta, jog įmonė yra nemoki nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio ir anksčiau . UAB „Cerara Servis“ šį sprendimą apskundė. 2010-01-2 bylą išnagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas. Šiaulių apygardos teismo 2009-10-15 nutartis palikta nepakeista. Tai įrodo, jog buvo dar kartą patikrintos bankroto bylos iškėlimo aplinkybės ir patvirtinta, jog įmonė nemoki. Įmonės akcininkai privalėjo domėtis įmonės veikla, o nustačius jos nemokumą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju akcininkai turėjo būti aktyvūs.

Vertinandama bendrovės vadovo ir įmonės akcininkų civilinės atsakomybės sąlygas, teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti veiksmai – šiuo atveju, tai neteisėtas neveikimas, kai įmonės vadovas R. P. ir įmonės akcininkai A. B., A. V., R. M. neatliko imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl UAB „Cerara Servis“ bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnis). Šioje byloje ieškovės prašomą priteisti žalą sudaro suma – 46 754,98Lt, kurios, realizavus bankrutavusios įmonės turtą, neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Kitaip tariant, administratorė turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratorei šią sumą sumokėti. ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Taigi, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – nuostoliai, sudarantys 46 754,98 Lt sumą. Sprendžiant, ar atsakovai yra atsakingi už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t.y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą (ne didesnę nei 10 000 Lt), naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti  (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis).  Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 ir 12 dalis, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Vadovaujantis ĮBĮ reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas ir akcininkai yra atsakingi, jeigu dėl jų neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovai būtų kreipęsi į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovai būtų kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jie būtų įpareigoti įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo ir akcininkų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovų, kaip įmonės vadovo ir akcininkų, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo. Nagrinėjamu atveju atsakovų kaltė dėl jų veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovai, dėl kurių veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jų kaltės nėra (CK6.248 straipsnio 1 dalis).   

Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes matydami, kad įmonės skolos auga ir viršija bendrovės turimo turto vertę, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kolegija nesutinka su atsakovų teiginiu, kad pati bankroto administratorė kalta dėl to, kad ji  nebuvo pakankamai aktyvi ir nesiekė įmonės turtą realizuoti kaip įmanoma optimaliau. Patvirtindami paskutinę bankroto administratorės ataskaitą, kreditoriai tuo pačiu pripažino, kad bankroto administratorė savo pareigas atliko tinkamai, t.y.  taip, kaip buvo galima jas atlikti esamoje situacijoje. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar bankroto administratorė ginčijo sandorius ar reikalavo iš atsakovų priteisti žalą įmonei. Bankroto administratorius iš esmės yra įmonės vadovas, jis turi teisę apsispręsti, ar yra pagrindo ginčyti buvusių vadovų veiksmus, tame tarpe ir jų sudarytus sandorius. Kaip jau nurodyta, kreditorių susirinkimas nereiškė pretenzijų bankroto administratorei dėl kokių nors jos veiksmų ar neveikimo.

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje taip pat yra aktualūs kasacinio teismo nurodymai dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisyklių, tame tarpe – įrodymų pakankamumo taisyklės, aiškinimą bei taikymą. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.). Kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima daryti išvadą, kad apeliantės reikalavimas yra pagrįstas.

Dėl sprendimo motyvų

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van deHurk v. Netherlands, judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas  priėmė sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išdėstė sprendimo motyvus, pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, tačiau sprendimas apeliacinėje instancijoje  naikinamas ne dėl procesinių teisės normų pažeidimo, o dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant  dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis. Skundžiamame teismo sprendime  tai buvo galima daryti dėl to, kad įrodymai buvo susiję su atskirais šalių argumentais bei nedidele rašytinių įrodymų apimtimi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl netenkindamas ieškinio, bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės V. Š. ieškinys atsakovams R. P., A. B., A. V., R. M. dėl 46 754,98 Lt žalos atlyginimo atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas visiškai, apeliacinės instancijos teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straispnio 1 dalis, 96 straipsnis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos iš atsakovų ieškovei nepriteistinos. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei: po 350,75 Lt žyminio mokesčio ir po 9,58 Lt pašto išlaidų valstybei, patirtų pirmosios instancijos teisme ir po 350,75 Lt žyminio mokesčio apeliacinėje instancijoje (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2  punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)), A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)), A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)), R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) 46754,98 Lt (keturiasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt keturis litus 98 centus) žalos atlyginimo ieškovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) naudai ir po 711,08 Lt (septynis šimtus vienuolika litų 08 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.