Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-928/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15504-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Editai Ugianskienei, Laimai Grėbliūnienei,

dalyvaujant prokurorui Vidui Kilinskui,

nuteistajam G. P., jo gynėjui advokatui Dainiui Gudui,

nukentėjusiosios V. R. atstovui advokatui Daliui Mecelicai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu.

V. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš G. P. priteistas 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 15 Eur (penkiolika eurų) turtinei žalai atlyginti V. R. naudai.

Iš G. P. nukentėjusiajai V. R. priteista 700 Eur (septyni šimtai eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

Iš G. P. valstybės naudai priteista 230 Eur (du šimtai trisdešimt eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       G. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2022 m. gegužės 3 d. apie 18.00 val., patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė smūgį V. R. į pilvo sritį bei suėmęs už jos kairės rankos, ją spaudė, po ko nukentėjusiajai susiformavo kraujosruva kairiame žaste, tokiais veiksmais sukėlė V. R. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo kad pagrindo abejoti kaltinimo pagrįstumu nėra, kadangi kaltinamojo kaltę patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, specialisto išvada, kad kraujosruva kairiame žaste galėjo būti padaryta kaltinime nurodytu laiku. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad G. P. padarė nesunkų, tyčinį baigtą nusikaltimą, praeityje neteistas, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra dirbantis, todėl sprendė, kad jam skirtina laisvės apribojimo bausmė, jos dydis nustatytinas mažesnis už šiuos nusikaltimus taikomą laisvės apribojimo bausmės sankcijos vidurkį. Atitinkamai išsprendė ir byloje pateiktų civilinių ieškinių klausimą. Įvertino tai, kad kaltinamojo kaltė dėl smurto pavartojimo V. R. atžvilgiu įrodyta, kad dėl smurto pavartojimo pasekmių nukentėjusioji kreipėsi į medikus, jai buvo taikytas gydymas „Lotion“ tepalu, todėl tenkino 15 Eur civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Priteisdamas neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino, jog buvo pasikėsinta į nukentėjusios sveikatą, jai tyčiniais kaltinamojo veiksmais buvo padaryta kraujosruva kairiame žaste, dėl ko nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dėl to turėjo nepatogumų kasdieniniame gyvenime. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, taip pat tai, kad nepateikta dokumentų, patvirtinančių patirto sužalojimo liekamųjų reiškinių egzistavimą, vadovaudamasis teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, teismų praktika, teismas padarė išvadą, jog nukentėjusios patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimas kompensuoti, neturtinės žalos atlyginimui iš kaltinamojo nukentėjusiajai turi būti priteista 1000 eurų suma. Tuo pačiu išspręsti ir atstovavimo išlaidų klausimai.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo: 1) Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-99-573/2023 panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, G. P. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties; 2) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

3.1.                      Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas iš esmės, prieštaraujantis teisingumo principams. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepateikė įtikinamų ir neprieštaringų motyvų dėl veikos kvalifikavimo, pažeidė BPK 305 straipsnio 1- 5 dalies reikalavimus, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas, kai juo įrodyta objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

3.2.                      Atkreipė dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, kaltinamasis G. P. savo kaltės nepripažino. Kaltinamasis paaiškino, kad su nukentėjusiąja V. R., liudytojais A. K., M. B. ir V. B. konfliktavo jau gerokai iki 2022 m. gegužės 3 d. Visus konfliktus kėlė būtent V. R. ir aukščiau paminėti liudytojai. Nurodė, kad tuo metu buvo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas, o visų konfliktų su nurodytais asmenimis esmė yra tai, kad jie, konkrečiai A. K., V. B. reikalavo perrašyti, t. y. suklastoti bendrijos susirinkimo, vykusio 2020 m. rugsėjo 3 d. protokolą, o G. P. tai atsisakė padaryti. Pažymėtina, kad prieš du mėnesius iki nuosprendyje nurodytos datos, kada tariamai G. P. vartojo fizinį smurtą prieš V. R., V. R., M. B., V. B. 2022 m. vasario 22 d. G. P. būnant bendrijos kontrolės poste, atėjo į postą ir reikalavo atiduoti visus buhalterinius bendrijos dokumentus, stumdė G. P., bandė dokumentus paimti jėga. Konkrečiai fizinę jėgą prieš G. P. naudojo V. R. ir M. B.. G. P. apie šį įvykį informavo policijos pareigūnus. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį šių įvykių nevertino, o iš jų akivaizdu, kad V. R. turėjo aiškų nusistatymą prieš G. P., kaip ir M. B., V. B. ir A. K., kurie byloje davė melagingus parodymus.

3.3.                      Skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje kaip absoliučiai teisingais rėmėsi tik nukentėjusios ir jos liudytojų parodymais, o G. P. parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybos būdą. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiosios V. R., ir teisme apklaustų liudytojų parodymuose yra akivaizdžių prieštaravimų. V. R. nurodė, kad jai G. P. sudavė vieną smūgį į pilvo sritį. Gi liudytojas A. K., akivaizdžiai būdamas suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teismo posėdžio metu tvirtino, kad G. P. sudavė ne mažiau 4-5 smūgius V. R. į pilvo sritį ir vieną smūgį į dešinę ranką, nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad iš viso nematė, kad G. P. būtų naudojęs smurtą prieš V. R.. M. B. taip pat tvirtino, kad G. P. sudavė V. R. ne mažiau 3 smūgius į pilvo sritį. Apylinkės teismas apie šiuos parodymų nesutapimus net nepasisakė. Tuo tarpu medikas, specialistas apklaustas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokio senumo sužalojimai buvo V. R., t. y. ar vienos paros, ar aštuonių, nes gali būti, pasak specialisto ir taip ir taip.

3.4.                      Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Atsižvelgiant į tai, prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiosios V. R. atstovas advokatas Dalius Mecelica prašo apeliacinį skundą atmesti ir apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą, priteisti iš nuteistojo V. R. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1.                      Atsiliepime nurodo, kad apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais ir kurie patvirtino nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigia, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį apylinkės teismas nagrinėjamu atveju tinkamai įvertino įrodymus.

4.2.                      Atkreipė dėmesį, kad paties nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs 2022 m. gegužės 5 d. įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, kad nuteistasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodė, kad su įteiktu pranešimu apie įtarimą susipažino, kuo kaltinimas supranta, kaltu prisipažįsta iš dalies. Nurodė, kad abejomis rankomis suėmė pastarosios rankas, tiksliai neatsimena už kurios vietos suėmė, neneigė, kad jas suspaudė. Nurodė nepamenantis fakto, kad būtų smūgiavęs į pilvo sritį, nes M. B. iškart puolė skirti ir fizinis kontaktas truko neilgai, akimirksniu. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė kitas aplinkybes, jog stodamas griebė už rankų (plaštakų), M. B. griebė už žastų ir ją atitraukė, į pilvą nukentėjusiajai nesudavė. Lyginant nuteistojo parodymus matyti, kad jie skiriasi, nurodomos kitos aplinkybės, kitokie asmenų veiksmai, ypatingai tos, kurios turi reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikacijai.

4.3.                      Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde nebandoma paaiškinti, kodėl po įvykio nuteistasis neneigė, kad jis galėjo suduoti ir smūgius į pilvą, teigdamas, kad jis neprisimena, bei pripažino, kad buvo pagriebęs už nukentėjusiosios rankos. Esant tokiems prieštaravimas tarp nuteistojo parodymų, kurie nesutampa su nukentėjusiosios ir liudytojų, kurie matė šį įvykį, parodymais, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad neigimas nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje pripažintina tik kaip gynybinė taktika, kuria siekiama paneigti nusikaltimo padarymą.

4.4.                      Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog liudytojų M. B., V. B. ir A. K. parodymus reikėtų pripažinti melagingais. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra 2022 m. gegužės 16 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas pirmas pokalbis įvykęs po įvykio, t. y. 2022 m. gegužės 3 d. 18.39 val. Būtent liudytojas V. B. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) ir išdėstė įvykio aplinkybes. Šiame pokalbyje be kitų aplinkybių V. B. nurodo operatorei, kad „revizorė (t. y. nukentėjusioji) atėjo dokumentu prašyti ir jis ją ėmė mušti, stumdyti“ ir yra įvardinta pavardė „pirmininkas bendrijos P.“. Iš šio pakalbio turinio matyti, kad liudytojas V. B. nurodė „ėmė mušti, stumdyti“, kas patvirtina, kad nuteistasis atliko daugiau nei vieną nukentėjusios stumdymą ir sudavė daugiau nei vieną smūgį. Be to, skambučio metu V. B. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojas A. K., kuris teigia, kad V. buvo suduoti 4-5 smūgiai į pilvą ir į dešinę ranką. Šis liudytojas nurodo, kad kitas liudytojas M. B. atbėgo išgirdęs triukšmą ir kūnu uždengė nuo kaltinamojo. A. K. buvo patalpoje, matė patį įvykį, detaliai pasakoja kas įvyko. Nei nuteistasis, nei nukentėjusioji neginčija A. K. nurodomų aplinkybių dėl asmenų veiksmų, t. y., kad liudytojai buvo įvykio vietoje ir girdėjo ar matė įvykį. Nuteistojo kaltę patvirtina ir liudytojo M. B. parodymai teisiamajame posėdyje, kuris parodė, kad „A. pasakė „baikit“, tada įėjo į vidų ir pamatė, kad G. jau smūgiuoja V.“. Ir šis liudytojas nurodo, kad „Ji tuo momentu buvo įsprausta į kampą, matė ne mažiau tris smūgius į pilvo sritį. Smūgiai kaip moteriai buvo stiprūs, fizinį skausmą galėjo sukelti“. Iš šio liudytojo nurodytų aplinkybių matyti, kad šis liudytojas patvirtina nukentėjusios parodymus.

4.5.                      Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė objektyviais liudytojo M. B. parodymus, nes jis matė, kaip nuteistasis muša nukentėjusiąją, be to, jis atribojo nuteistąjį nuo nukentėjusiosios, kas leidžia padaryti išvadą, kad šio asmens parodymai dėl nukentėjusios sužalojimo yra teisingi. Akivaizdu, kad liudytojui M. B. nebūtų tekę nuteistąjį atriboti nuo nukentėjusiosios, jeigu nuteistasis nebūtų naudojęs fizinio smurto. Nors apeliaciniame skunde taip pat kritikuojami liudytojo V. B. parodymai, kaip neteisingi, tačiau lyginant šio liudytojo nurodytas matytas aplinkybes, galima teigti, kad šio asmens parodymai iš esmės sutampa su kitų liudytojų parodymais ir nukentėjusiosios parodymais. Pažymėtina, kad šio liudytojo parodymai sutampa iš dalies ir su nuteistojo parodymais, išskyrus aplinkybes dėl nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo. Visi liudytojai buvo įvykio vietoje matė nuteistojo atliekamus aktyvius veiksmus, t. y. smūgių sudavimą nukentėjusiajai. Visi šie liudytojai nuosekliai patvirtintino įvykių eigą.

4.6.                      Dėl aplinkybių, jog G. P. matė 4-5 smūgius, o liudytojas M. B. tik 3 smūgius, pabrėžė, kad liudytojas M. B. buvo trumpam išėjęs, kadangi tuo metu suskambo jo telefonas. Jis sugrįžo po kelių akimirkų išgirdęs triukšmą. Taigi, logiška, kad liudytojas M. B. nurodė mažesnį smūgių skaičių, nei A. K., kuris buvo šalimais viso įvykio metu. Jokio prieštaravimo tarp liudytojų parodymų nėra.

4.7.                      Apeliacinio skundo argumentai, kad fizinę jėgą prieš G. P. naudojo V. R. ir M. B. turėtų būti atmesti, pats nuteistasis apklausiamas iš karto po įvykio, nenurodė tokių aplinkybių. Priešingai, nuteistas teigė, kad liudytojas M. B. „puolė skirti“, kas parodo, kad liudytojas M. B. nenaudojo jokio smurto nuteistojo atžvilgiu, bet siekė nutraukti nuteistojo vartojamą smurtą nukentėjusios atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nuteistasis pakeičia savo parodymus, juos papildydamas naujomis aplinkybėmis, kad prieš jį buvo naudojamas smurtas. Įrodymų, kurie patvirtintų tokią nuteistojo versiją baudžiamojoje byloje nėra.

4.8.                      2022 m. gegužės 5 d. nukentėjusioji atvykusi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrių įvardijo nusiskundimus, t. y. skauda sužalotą vietą, kairę ranką, kaklą, pilvą, svaigsta galva. Iš nukentėjusios nurodomų sužalojimų matyti, kad liudytojai teisingai nurodė smūgių vietas, t. y. pilvą ir ranką. Tokiais veiksmais nuteistasis ne tik sužalojo nukentėjusiąją, bet ir sukėlė jai fizinį skausmą. Nors medicinos specialistas paaiškino, kad jis negali nustatyti vietų, į kurias buvo smūgiuota sukeliant skausmą, kadangi jis gali nustatyti tik nukentėjusio asmens sužalojimus, tačiau fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios. Fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Šiuo atveju, medicinos specialistas teisingai nustatė rankos sužalojimą, o fizinio skausmo sukėlimas nustatomas kitais byloje surinktais įrodymais. Nors nuteistasis nurodo, kad medicinos specialistas nurodė net kelis būdus, kurie galėjo sukelti nustatytus sužalojimus, tačiau sužalojimo laiką patvirtina pačios nukentėjusiosios elgesys, t. y. vykimo į medicinos įstaigą laikas, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti sužalojimai, liudytojų nurodomos aplinkybės dėl smūgio ir paties nuteistojo nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu.

4.9.                      Atsiliepimo į apeliacinį skundą autoriaus nuomone, aukščiau nurodyti motyvai patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes, tokios pat išvados turi būti daromos vertinant ir liudytojų parodymus, kadangi jokių prieštaravimų nėra, o kiti byloje esantys įrodymai, kaip medicininiai dokumentai ir medicinos specialisto išvada tik patvirtina išvardintų asmenų parodymus, todėl apeliacinis skundas nėra pagrįstas.

5.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios atstovas su apeliacinio skundo argumentais nesutiko, prašė apeliacinį skundą atmesti, tenkinti civilinį ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prokuroras su apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Nuteistojo G. P. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas

6.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. P. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo jį išteisinti, nurodydamas, kad jo kaltė grindžiama prielaidomis, t. y. abejones keliančiais nukentėjusiosios, kitų liudytojų parodymais, bei specialisto išvada.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

7.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

8.       BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. P. kaltu dėl to, kad smurtaudamas sukėlė V. R. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas neigia smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu, tvirtindamas, kad nukentėjusioji V. R. jį melagingai apkalba, tačiau tai yra paneigta ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir liudytojų A. K., V. B., G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, specialisto išvada, specialisto paaiškinimais teismo posėdžio metu, bei kita rašytine bylos medžiaga. Teisėjų kolegija, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio.

10.       Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

11.       Bylos faktiniai duomenys, t. y. nukentėjusiosios protokolas – pareiškimas (1 t., b. l. 13), jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 28-29), bei teisminio nagrinėjimo metu (1 t., b. l. 151-153) patvirtina, kad 2022 m. gegužės 3 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas tarp nukentėjusiosios V. R. ir nuteistojo G. P., kurio metu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde menkinami nukentėjusiosios parodymai bei jų įrodomoji galia, tačiau iš byloje esančių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji iš esmės nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio vietoje ne kas kitas, o būtent nuteistasis G. P. prieš ją smurtavo, tai yra rankos kumščiu smogė į pilvą, bei paėmęs už kairės rankos ją spaudė, po ko susiformavo kraujosruva. Reikšminga yra tai, kad nukentėjusiosios parodymus apie jos atžvilgiu nuteistojo iniciatyva panaudotą smurtą iš dalies patvirtina ir Bendrojo pagalbos skambučio garso įrašas bei jo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog (duomenys neskelbtini), vyksta kivirčas iki muštynių, bendrijos pirmininkas P. stumdo revizorę, jis ją ėmė mušt, stumdyt (1 t., b. l. 58-59, 61). Be to, analogiškas įvykio aplinkybes taip pat patvirtino ir kiti įvykyje betarpiškai dalyvavę asmenys, liudytojai A. K., M. B., V. B.. Pasak liudytojo A. K. G. P. smūgiavo nukentėjusiajai į pilvą ir ranką, bandė ją išmesti iš kambario, smūgių buvo apie 4-5 (1 t., b. l. 192-193). Liudytojas M. B. patvirtino, kad buvo konfliktinė situacija tarp G. ir V., jam tuo metu suskambo telefonas ir jis trumpam išėjo, grįžęs pamatė, kad G. jau smūgiuoja V., ji buvo įsprausta į kampą, matė ne mažiau 3 smūgių į pilvo sritį, smūgiai kaip moteriai buvo stiprūs, galėjo sukelti fizinį skausmą, nukentėjusioji buvo užsiėmusi už kairės rankos (1 t., b. l. 193-194). Fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktą taip pat nurodė ir liudytojas V. B., jog konflikto metu G. P. smūgiavo nukentėjusiajai V. R. į pilvo sritį, buvo suduoti 3-4 smūgiai, A. šoko į tarpą juos skirti, nukentėjusioji skundėsi, kad skauda ranką (1 t., b. l. 194). Akivaizdu, kad aukščiau aptarti liudytojų parodymai, sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiosios parodymais, kurie pripažinti iš esmės nuosekliais, todėl laikytini patikimais ir logiškais patvirtinančiais nuoseklią įvykių grandinę. Nors apeliaciniame skunde itin akcentuojami liudytojų parodymų neatitikimai dėl suduotų smūgių skaičiaus, tačiau šie neatitikimai negali būti priežastimi liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus ar laikyti iš esmės melagingais. Minėti liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patvirtino, jog viskas vyko labai greitai, dėl ko atskiros detalės gali skirtis, atsižvelgiant į įvykio metu patirtą stresą, be to, vienas iš liudytojų (M. B.) trumpam buvo išėjęs, dėl ko jo nurodytas smūgių skaičius visiškai pagrįstai gali skirtis nuo kitų liudytojų nurodyto skaičiaus, visgi esmines įvykio aplinkybes, jog nuteistasis G. P. buvo nusiteikęs agresyviai nukentėjusiosios atžvilgiu, mosikavosi prieš ją rankomis, panaudojo jėgą (pilvo ir kairio žasto srityje) nurodė visi įvykyje betarpiškai dalyvavę asmenys. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui liudytojų nurodytos aplinkybės jokių abejonių nekelia, juolab, kad pastarieji nurodė G. P. pažįstantys, tačiau tarpusavio santykius įvardino kaip neutralius, duomenų, kad jie gali būti linkę apkalbėti nuteistąjį ar kitaip bandyti jam pakenkti, byloje nėra.

12.       Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad BK 140 straipsnyje numatytų veikų kvalifikavimui lemiamos reikšmės smūgių skaičius neturi – pakanka įrodyti nors vieną nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, kuriuo žmogui sukeliamas skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Šiuo atveju, medicinos specialistas teisingai nustatė rankos sužalojimą, o fizinio skausmo sukėlimas nustatytas kitais byloje surinktais įrodymais, tai yra pačios nukentėjusiosios nusiskundimais tiek betarpiškai įvykyje dalyvavusiems asmenims, tiek nedelsiant kreipiantis pas šeimos gydytoją, tiek medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

13.       Priešingai apelianto gynėjo skundo argumentams, pagrindo netikėti nukentėjusiosios V. R. ir liudytojų A. K., V. B., G. B. parodymais nesuteikia ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 800/2022 (02), kurioje konstatuota, kad V. R. nustatyta kraujosruva kairiame žaste, sužalojimas padarytas ne mažiau kaip vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytu laiku, tai yra 2022 m. gegužės 3 d. (1 t., b. l. 66-67). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialistas patvirtino savo pateiktą išvadą, jog sužalojimas galėjo būti padarytas spaudžiant žastą (1 t., b. l. 191-192). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti specialisto išvada, nes ji jokių abejonių savo išsamumu ir teisėtumu nekelia. Tai, kad specialistas nurodė sužalojimo padarymo laikotarpį nuo 1 iki 8 parų, jokiu būdu nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiosios parodymų ir Specialisto išvados kaip nepatikimų bei neobjektyvių. Pažymėtina, kad įvykis įvyko 2022 m. gegužės 3 d., tuo tarpu 2022 m. gegužės 4 d. atlikta nukentėjusiojo asmens apžiūra ir asmens apžiūros protokole, bei fotolentelėse prie protokolo pateikti duomenys patvirtina, kad ant nukentėjusiosios V. R. kairės rankos žasto srities matoma netaisyklingos formos kraujosruva (1 t., b. l. 53-56). Visi šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji iškart po įvykio, nedelsdama ėmėsi priemonių užfiksuoti jai padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris atitinkamai atsispindi ir 2022 m. gegužės 5 d. specialisto išvadoje, atlikus gyvo asmens tyrimą. Duomenų, kad nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusiąją galėjo sužaloti kiti asmenys, ar kad nukentėjusioji susižalojo kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinime, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, nuteistojo samprotavimai šiuo klausimu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

14.       Be to, nors apeliantas neigia smurtavęs nukentėjusios atžvilgiu, visgi jo parodymai šiuo klausimu nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po įvykio 2022 m. gegužės 5 d. apklaustas G. P. kaltu prisipažino iš dalies, nurodė, jog buvo suėmęs nukentėjusiosios rankas, neneigia, kad jas spaudė (1 t., b. l. 90-91). Analogiškas aplinkybes pastarasis nurodė ir 2022 m. gegužės 16 d. apklausos metu, jog sugriebė rankomis už nukentėjusiosios rankų, už kuriuos vietos tiksliai nepamena, pripažįsta, kad rankas suspaudė, dėl ko nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą, neprisimena, kad būtų jai smūgiavęs ranka, galbūt sudavė, kuomet tarpusavyje stumdėsi, dėl poelgio gailisi (1 t., b. l. 101). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė jau kitas aplinkybes dėl savo atliktų veiksmų pobūdžio, tai yra jog suėmė nukentėjusiosios rankas, tačiau už plaštakų, už žastų galimai ją sugriebė M. B. (2 t., b. l. 11-14). Visiškai pagrįstai tokius nuteistojo parodymus bei jo iškeltą versiją apie tai, kad nukentėjusiąją galėjo sužaloti M. B., teismas vertino kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia byloje ištirtų įrodymų visumos analizė. Dar labiau, nei vienas įvykyje betarpiškai dalyvavęs asmuo, išskyrus patį nuteistąjį, nenurodė, kad nukentėjusioji už žasto buvo sugriebta liudytojo M. B..

15.       Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai yra žodinio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė smūgį V. R. į pilvo sritį bei suėmęs už jos kairės rankos, ją spaudė, po ko nukentėjusiajai susiformavo kraujosruva kariame žaste, tokiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Pripažindamas G. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. P. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos, nėra jokio pagrindo.

16.       Apylinkės teismas, skirdamas bausmę G. P. tinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nurodė išsamius motyvus dėl laisvės apribojimo bausmės skyrimo, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Civilinių ieškinių dalyje atsižvelgta į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir žalos klausimai taip pat išspręsti tinkamai. Kolegija su apylinkės teismo motyvais sutinka, nes jie atitinka įstatymų reikalavimus.

17.       Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. sausio 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo iš nuteistojo

18.       Nukentėjusiosios V. R. atstovas advokatas Dalius Mecelica apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, paslaugų pobūdis – atsikirtimo į apeliacinį skundą parengimas, pasiruošimas teismo posėdžiams ir klientės atstovavimas teisme, kurios sudaro 900 Eur ir jas prašo priteisti iš nuteistojo. Pinigų priėmimo kvitas Nr. 1042810 patvirtina, kad V. R. už suteiktas teisines paslaugas 2023 m. kovo 7 d. sumokėjo advokatui D. Mecelicai 900 Eur (2 t., b. l. 76).

19.       Nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020).

20.       Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas. Nukentėjusiosios išlaidos advokatui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Įvertintina tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas pateikė gana išsamų atsikirtimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame pasisakė dėl skundo argumentų. Atsižvelgiant į nukentėjusiajai suteiktos teisinės pagalbos teikimo trukmę ir advokato veiksmų kiekį bei mastą, darytina išvada, kad nukentėjusiosios turėtos 900 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra adekvačios proceso trukmei bei bylos sudėtingumui, nėra per didelės, todėl priteistinos iš nuteistojo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

nuteistojo G. P. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinti nukentėjusiosios V. R. prašymą ir priteisti iš G. P. nukentėjusiosios V. R. naudai 900 Eur (devynis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Algirdas Giedraitis

                                                                                                                    Odeta Gruodienė

                                                                                                                    Jurga Vasiliauskienė