Administracinė byla Nr. A-345-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01557-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–7), prašydamas iš atsakovo priteisti 15 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo pažeidžiant teisės aktus Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose, atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. spalio 29 d. buvo laikomas Šiaulių TI kartu su kitais asmenimis, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautoju, tai yra nuo 1995 m. lapkričio 3 d. iki 1996 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Pareiškėjas paaiškino, kad jam atvykus į Šiaulių TI, pareigūnai neklausė jo apie tai, ar jis nėra buvęs valstybės tarnautoju ar pareigūnu, nors tą jis bandė pasakyti. Pareiškėjas jautė stresą, bijojo, kad kiti su juo laikomi asmenys nesužinotų, jog jis yra tarnavęs vidaus tarnybos pulke ir šį faktą slėpė. Pareiškėjas teigė, kad 2013 m. lapkričio 29 d. po etapo jam grįžus į Šiaulių TI ir būnant su kitais kalinamais asmenimis viename koridoriuje, pareiškėjas buvo atpažintas kaip tarnavęs vidaus tarnybos pulke, todėl kartu buvę asmenys sulaužė pareiškėjui šonkaulius. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į gydytoją ir niekam apie tai nepranešė, nes bijojo susidorojimo. 2014 m. rugsėjo mėnesį jis raštu kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, prašydamas, kad būtų kreiptasi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl duomenų apie jo privalomąją pradinę karo tarnybą Vidaus tarnybos 1-ajame pulke. Jam niekas nepranešė, jog buvo gautas atsakymas apie pareiškėjo tarnybą. Tik nuo 2014 m. spalio 29 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 40, kurioje buvo laikomi buvę ar esami valstybės tarnautojai. Tik tuomet jam palengvėjo ir jis galėjo būti ramus dėl savo sveikatos ir gyvybės. Iki perkėlimo, jis kamerose patyrė kitų asmenų grasinimus, išnaudojimą, fizinį ir psichologinį smurtą, nuolatos bijojo dėl savo sveikatos ir gyvybės, netgi ketino nusižudyti, todėl jam teko kreiptis psichologinės pagalbos.

Pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad kitų su juo kamerose buvusių asmenų elgesys su juo, jų psichologinis smurtas labiau buvo susijęs su jo padaryta nusikalstama veika, nes apie savo tarnybą pareiškėjas stengėsi nuslėpti. Taip pat pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis, kad jis į kamerą, kurioje buvo laikomi buvę ar esami valstybės tarnautojai ir pareigūnai, buvo perkeltas nuo 2014 m. balandžio 16 d. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 81 jis išbuvo tik vieną naktį, o kiti atsakovo pateikti duomenys apie jo laikymą kameroje Nr. 81 yra neteisingi, nes jis faktiškai buvo laikomas kamerose Nr. 50, Nr. 51. Pareiškėjas pareiškė, kad jam padarytą neturtinę žalą jis kildina tik iš jo laikymo kamerose su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 15–22) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo konvojuotas 2013 m. sausio 15 d., tačiau pareigūnų pokalbio su pareiškėju metu, pastarasis aplinkybių, neleidžiančių jam būti kamerose su kitais asmenimis, nenurodė. Pareiškėją skiriant į kameras Šiaulių TI, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai duomenų apie pareiškėjo tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke neturėjo, todėl laikantis Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, pagal tuo metu galiojusį Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašą bei Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą, pareiškėjas iki 2014 m. balandžio 16 d. buvo skiriamas į kameras, kuriose buvo kalinami suimtieji, anksčiau neatlikę su laisvės atėmimu susijusių bausmių. 2014 m. balandžio 16 d., gavus informaciją apie pareiškėjo tarnybą, pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą Nr. 81, kur tuo metu buvo kalinami suimtieji buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais. Taigi, nuo 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo kalinamas laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Atsakovas teigė, kad pagal Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras aprašo 10 punktą asmenų priskyrimas suimtųjų ir nuteistųjų kategorijoms buvo vykdomas remiantis turima asmens bylos medžiaga, kitų įstaigų pateiktais duomenimis arba asmens nurodytomis aplinkybėmis, jų tikrumą patikrinus. Atsakovo nuomone, jis tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Kiti atsakovo atsiliepimo argumentai nėra susiję su pareiškėjo keliamu ginču.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu (I t., b. l. 179–188) skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Šiaulių TI nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. spalio 29 d. buvo laikomas vienoje kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai. Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą kaip buvo pristatytas 2013 m. sausio 15 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2015 m. sausio 23 d.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ame pulke nuo 1995 m. lapkričio 3 d. ir buvo išleistas į atsargą 1996 m. lapkričio 11 d. Tokį patvirtinimą į 2014 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. 14/01-17647 Šiaulių TI direktoriaus pavaduotojui, vykdančiam direktoriaus funkcijas, faksu atsiuntė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (2014 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr. 475D-1312, b.l.41). Panašaus turinio 2015 m. sausio 6 d. pažymą Viešojo saugumo tarnyba išdavė ir pareiškėjui pagal 2014 m. gruodžio 29 d. jo prašymą. Pareiškėjas iš Šiaulių TI tolimesniam bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus Sniego g. 2 Vilniuje buvo perkeltas 2014 m. gruodžio 5 d., tačiau į Šiaulių TI dar buvo etapuotas 2015 m. sausio 2 d., o 2015 m. sausio 23 d. grįžo į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas teigia, kad žodžiu Šiaulių TI pareigūnus buvo informavęs, jog yra tarnavęs vidaus reikalų sistemoje, tačiau suėmimo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. spalio 29 d. jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai.

Byloje abi šalys neginčija fakto, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai. Tačiau pareiškėjas teigia, kad į kamerą, kurioje buvo laikomi tokie kaip pareiškėjas, tai yra buvę ar esami valstybės tarnautojai, jis buvo perkeltas tik 2014 m. spalio 29 d., tuo tarpu atsakovas teigia, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki jo išvykimo iš Šiaulių TI buvo laikomas kamerose laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų.

Iš 2015 m. liepos 6 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 06/09-22521 dėl pareiškėjo kalinimo kamerose nustatyta, kad nuo 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 81 ir šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. spalio 17 d. 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 50; nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. spalio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 51; nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 40, o laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 23 d. – kameroje Nr. 47. Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 81 jis buvo tik vieną naktį, o vėliau vėl buvo laikomas tik kamerose Nr. 50 ir Nr. 51, tačiau teismui nėra pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktos pažymos duomenimis, kurie iš esmės neprieštarauja ir pareiškėjo Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenims.

Pagal 2014 m. kovo 31 d. Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-971, patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus pavaduotojo, laikinai vykdančio direktoriaus funkcijas P. Ž., kamera Nr. 81 buvo skirta laikyti buvusius ar esančius valstybės politikus, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų, valstybės tarnautojus. Tačiau pagal 2014 m. birželio 26 d. Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-1752, kamera Nr. 81 buvo skirta laikyti anksčiau atlikusiems su laisvės atėmimu susijusias bausmes asmenims, o pagal 2014 m. rugsėjo 30 d. Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-2417, kameros Nr. 81, 50, 51 buvo skirtos laikyti anksčiau neatlikusiems su laisvės atėmimu susijusių bausmių asmenims, o kamera Nr. 40 buvo skirta laikyti buvusius ar esančius valstybės politikus, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų, valstybės tarnautojus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-2072/2013). Tarp šalių kilus ginčui dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, tai yra jo laikymo su tokiais kaip ir jis asmenimis, kurie yra buvę ar esami valstybės tarnautojai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. spalio 29 d., teismas siekdamas nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes vadovaujasi atsakovo, kuris turi pareigą įrodyti savo veiksmų teisėtumą, pateiktais duomenimis. Iš atsakovo teismui pateiktų paminėtų Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų duomenų nustatyta, kad kamera Nr. 81, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. spalio 17 d., tik nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. birželio 26 d. buvo skirta laikyti buvusius ar esančius valstybės tarnautojus, o nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 81, 50, 51, kurios nebuvo skirtos laikyti buvusius ar esamus valstybės tarnautojus. Nors atsakovas tvirtino, kad pasitaiko tokių atvejų, kad tam tikros kategorijos suimtieji būna paskirti į kameras, kurios pagal tuo metu galiojantį Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą nėra numatytos laikyti tos kategorijos asmenis, ir teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas būtent su tos pačios kategorijos asmenimis kaip ir jis pats, tačiau pareiškėjui neigiant šias aplinkybes, daroma išvada, kad atsakovas neįrodė šių aplinkybių. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas su buvusiais ar esamais valstybės tarnautojais Šiaulių TI buvo laikomas tik nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. birželio 25 d. ir tik nuo 2014 m. spalio 29 d. iki jo buvimo Šiaulių TI laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad iki 2014 m. spalio 29 d. laikant jį su kitais kalinamais asmenimis visuomet buvo atsižvelgiama į tai, kad šie asmenys būtų anksčiau neatlikę su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Todėl šiuo aspektu pareiškėjas jokių pretenzijų neturi. Be to, vertinant teismo nustatytą laikotarpį nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas vienas 66 dienas, todėl šiuo 66 dienų laikotarpiu ginčijamu aspektu jo teisės pažeistos nebuvo.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Šiaulių TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams).

LVAT Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą taisyklę, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškina kaip imperatyvią teisės normą (LVAT nutartys adm. bylose Nr. A-492-2917/2012; Nr. A-235-602/2015). Paminėtos teisės normos imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia nustatytos taisyklės laikymąsi privalo užtikrinti atitinkama valstybės institucija – įkalinimo, laisvės atėmimo vietų administracija, kuri yra atsakinga už nurodyto suėmimo/ kalinimo vykdymo režimo laikymąsi. Būtent ši institucija turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas/ kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti/ kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo, todėl  šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. LVAT laikosi pozicijos, jog įkalinimo, laisvės atėmimo vietos administracijos padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų grupavimu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei (LVAT 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. sausio 2 d. sprendimas adm. byloje Nr. A492-2917/2012; 2015 m. kovo 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A-235-602/2015).

Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1995 m. lapkričio 3 d. iki 1996 m. lapkričio 11 d. Atsakovas pripažino ir byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, turėjo būti laikomas suimtas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs duomenų apie pareiškėjo privalomąją pradinę tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke, ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas būtų laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, tai yra kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose su buvusiais ar esančiais valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais. Tačiau nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d. (išskyrus 66 dienas, kai buvo laikomas vienas) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant aptartus įstatymų reikalavimus. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Pareiškėjas teigia, kad būdamas kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip dvasinius išgyvenimus, stresą ir baimę, kad su juo bus susidorota. LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012, pripažino, kad yra svarbus asmens subjektyvus vertinimas bei kad pats asmens buvimo vienoje kameroje su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais, kurie, kitaip nei asmuo, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, asmeniui galėjo kelti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad toks asmuo patyrė neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Byloje nustačius, kad pareiškėjas Šiaulių TI  buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, jautė įtampą ir nesaugumo jausmą, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgia į ilgą pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), į tai, kad gavęs informaciją apie pareiškėjo tarnybą, atsakovas ėmėsi veiksmų, vykdyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas. Taip pat teismas atsižvelgia ir į kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybes. Iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje teismas nustatė, kad pareiškėjo patirtas stresas, baimės ir dvasiniai išgyvenimai, vertintini kaip neturtinė žala, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi ir psichologinės pagalbos, buvo susiję ne tik su pareiškėjo laikymu, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, bet ir su neigiamu kitų suimtųjų požiūriu į pareiškėją dėl pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, tai yra tiesiogiai nebuvo susiję su Šiaulių TI neteisėtais veiksmais.

Apibendrindamas nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes, ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas pareiškėjui priteisia 1000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde (I t., b. l. 191–193) nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas 66 paras buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 81, prašo jo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas rėmėsi Šiaulių TI pažyma apie jo laikymą atitinkamose šios įstaigos kamerose, kuri yra suklastota. Jo teigimu, kamerose kartu su nuteistaisiais, kurie nėra buvę (ar esami) valstybės pareigūnai, jis buvo laikomas beveik pusantrų metų. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 16 d. iki 2014 m. liepos 16 d. jis buvo laikomas ne kameroje Nr. 81, o kameroje Nr. 51. Nuo 2014 m. liepos 16 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 50, kurioje taip pat buvo laikomas ne su buvusiais pareigūnais. Aplinkybę, kad kameroje Nr. 81 pareiškėjas buvo laikomas tik vieną parą (nuo 2014 m. spalio 16 d. vakaro iki 2014 m. spalio 17 d. ryto) patvirtinti gali kartu su pareiškėju laikytas nuteistasis A. M., kuris taip pat buvo perkeltas į kamerą Nr. 40, kur laikomi buvę pareigūnai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 1–3) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas neargumentuotas. Atsakovo nuomone, Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliantas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. B. iškėlė ginčą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pasak jo, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. spalio 29 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d. (išskyrus 66 dienas, kai buvo laikomas vienas) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą taisyklę, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Teismo vertinimu, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. birželio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose nepažeidžiant minėto reikalavimo.

Prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399  8 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, kolegija sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime padarytomis išvadomis bei jas pagrindžiančiais argumentais. Dėl šios priežasties apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentų iš naujo nekartoja. Šiuo aspektu kolegija papildomai pažymi tik tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI, t. y. apie tai, kuriose kamerose ir kokiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas (b. l. 24–39), bei atsakovo pateikti Šiaulių TI direktoriaus įsakymais patvirtinti Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai, kuriuose nurodyta, kokiais laikotarpiais atitinkamos Šiaulių TI kameros buvo skirtos laikyti suimtuosius, kurie yra buvę ar tebėra valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (b. l. 96–98, 99–101, 102–103, 104–106, 107–109, 110–112, 113–115, 116–118, 119–121). Kadangi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šiais atsakovo pateiktais duomenimis abejoti, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dėl liudytojo A. M. (kuris gali paliudyti, kad kameroje Nr. 81 pareiškėjas buvo laikomas tik 1 dieną) apklausos, netenkinamas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo išvada, jog 66 paras buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 81.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šios pareiškėjo nurodomos išvados nepadarė. Teismas nurodė tai, kad „vertinant teismo nustatytą laikotarpį nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai, teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas vienas 66 dienas, todėl šiuo 66 dienų laikotarpiu ginčijamu aspektu jo teisės pažeistos nebuvo.“. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas konstatavo ne tai, kad pareiškėjas 66 paras buvo laikomas kameroje Nr. 81, o tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d. pareiškėjas 66 paras buvo laikomas atitinkamose kamerose vienas, todėl aplinkybė, ar pastaroji kamera buvo skirta laikyti nuteistuosius, kurie yra arba buvo valstybės tarnautojais, nėra aktuali skaičiuojant V. B. priteistinos neturtinės žalos dydį.

Minėta, kad teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas, pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą taisyklę, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. spalio 29 d. (išskyrus 66 dienas, kai šiuo laikotarpiu jis Šiaulių TI kamerose buvo laikomas vienas). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šiuo laikotarpiu pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Eur suma. Atsižvelgiant į pažeidimo laikotarpį, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai buvo padaryta reali žala ar atsirado kitokios rimtos pasekmės, taip pat į kitas neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes, ši suma laikytina adekvačia ir pakankama pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma galėtų būti padidinta, nenurodė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė