Administracinė byla Nr. I-5779-609/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01058-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1;
37.2; 55.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 7 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V.T. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, jam priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-3) nurodė, jog jis nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2019 m. gegužės 4 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, žeminančiomis žmogaus orumą. Reiškia pretenzijas dėl per mažo vienam asmeniui turinčio tekti ploto, higienos normų pažeidimo, netinkamo maitinimo, socialinių reabilitacijos programų netinkamo įgyvendinimo. Paaiškina, jog visu ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikoma nuo 12 iki 16 nuteistųjų, gyvenamąjį plotą, kuris buvo apie 36 kv.m., dar labiau mažino jose esantis kietasis inventorius. Skundžiasi patalpų netinkama būkle, teigdamas, jog patalpos neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, dėl ko jam sukildavo galvos skausmai, pakildavo kūno temperatūra. Argumentuoja, jog į pasivaikščiojimams skirtą laiką įeidavo laikas apsipirkti, pasportuoti, telefoniniai pokalbiai, dušo lankymas, laikas skalbtis, todėl realiai laiko pasivaikščioti būdavo tik 4 dienas per savaitę. Pabrėžia, jog dušuose buvo tik 5 dušo galvutės, kai nuteistųjų būryje apie 120. Teigia, jog dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normų reikalavimų, dėl netinkamo apšvietimo nusilpo jo rega, taip pat patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, netinkama temperatūra. Paaiškina, jog kamerose, bendroje virtuvėje ir tualetuose buvo pilna tarakonų, pelių, blakių, o administracija nevykdė jų naikinimo. Tvirtina, jog dažnai neužtekdavo maisto, dalis nuteistųjų likdavo nepavalgę, administracija buvo apie tai informuota, tačiau nesiėmė priemonių problemai spręsti. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, nukentėjo orumas, reputacija.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovė, Pravieniškių PN), atsiliepime į skundą (b.l. 9-12) nurodyta, jog ji su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose 1-ame sektoriuje, karantino patalpose nuo 2018 m. liepos 18 d., bei 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – nuo 2018 m. liepos 24 d. ir 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje – nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. Mano, jog minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pabrėžia, jog pareiškėjui buvo paskirtas maitinimas pagal dirbančiųjų valgiaraštį, patvirtintą kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447. Akcentuoja, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą, apšvietimą, vėdinimą. Paaiškina, jog 6 būrio patalpose uždėtos grotos pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, o 7 būrio patalpose grotų nėra, patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, gali būti vėdinama papildomai ir per langus. Argumentuoja, jog už švarą patalpose, sanitariniuose mazguose yra atsakingi patys nuteistieji. Pabrėžia, jog įstaigoje yra sudaryta sutartis dėl buitinių parazitų naikinimo, darbai atliekami pagal sutartinius įsipareigojimus. Paaiškina, jog 6 ir 7 būrio patalpose yra po 1 skalbimo mašiną, sudarytos sąlygos skalbinius džiovinti ir būrio kieme. Pabrėžia, jog tinkamai buvo įgyvendinamos socialinės reabilitacijos programos. Nurodo, jog pareiškėjas dėl psichologinės būklės nesikreipė į specialistus, todėl prašo jo nurodytas aplinkybes vertinti kaip nepagrįstas. Mano, jog pareiškėjas nenurodė konkretaus patirtos žalos dydžio, neįrodė, jog patirta žala kilo būtent dėl Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų, todėl prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Bylos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta teismo šaukimais, pranešimais, todėl laikytina, kad bylos proceso šalims apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalis).
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių PN bendrabučio ir kameros tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2019 m. gegužės 4 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė fiziniais skausmais, psichologiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu, orumo ir garbės pažeminimu.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN bendrabučio tipo ir kameros tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Pravieniškių PN bendrabučio tipo ir karantino kamerų patalpose sąlygų, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti plotą, higienos normų pažeidimo - netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, netinkamos temperatūros, parazitų buvimo patalpose, socialinių reabilitacijos programų netinkamo įgyvendinimo, netinkamo maitinimo, netinkamo laiko paskirstymo pasivaikščiojimams ir kt.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kameros tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui, o 111.1 punktas nustato, jog bendrabučio tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv.m. vienam žmogui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017; 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: 2019 m. birželio 6 d. pažymos apie nuteistojo laikymo sąlygas, 2019 m. gegužės 28 d. pažymos dėl nuteistojo (b.l. 13-14, 16) nustatyta, kad pareiškėjas karantino kameroje, kurios plotas 36,73 kv.m., įrengta 10 miegamųjų vietų, buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d., nuo 2018 m. liepos 24 d. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje 5, esančioje 7 būryje, plotas – 49,93 kv.m., įrengta 18 miegamųjų vietų, nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo laikomas 4 gyvenamojoje patalpoje, esančioje 6 būryje, 56,61 kv.m. plotas, miegamųjų vietų – 18. Pareiškėjas skunde nurodo, jog visu ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 12 iki 16 nuteistųjų. Atsakovės atstovas argumentuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, todėl jam buvo užtikinta minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma. Pažymėtina, kad atsakovės atstovas nepateikė į bylą duomenų kiek aktualiu ginčo laikotarpiu buvo nuteistųjų karantino kameroje ir ginčo būrių gyvenamosios patalpose. Iš aukščiau nurodytos LVAT praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovo nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019). Todėl vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybės, jog visu ginčo laikotarpiu buvo nuo 12 iki 16 asmenų, šias aplinkybes teismas laiko nepaneigtomis, ir apskaičiuojant vienam asmeniui turintį tekti plotą, jomis vadovaujasi. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d. (6 paras) pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje, kurios plotas 36,73 kv.m., skunde nurodytas nuteistųjų skaičius 12, atlikus aritmetinius skaičiavimus (36,73/12 = 3,06 kv.m.), matyti, kad buvo pažeista minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma, nes atitinkamai trūko 0,539 kv.m. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 24 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 4 d., pareiškėją laikant bendrabučio tipo patalpose, ploto norma nebuvo pažeista (49,93/16 = 3,12 kv.m., 56,61/16 = 3,53 kv.m.). Apibendrinant išdėstytą, konstatuojama, jog viso 6 paras (laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. liepos 24 d.) pareiškėjui teko mažesnė ploto norma, nei nustatyta Taisyklių 111.2. punkte, todėl šioje dalyje nustatytas neteisėtas atsakovės atstovės veikimas.
EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas dėl vienam asmeniui turinčio tekti ploto – ginčo laikotarpio dalį, t.y. 6 paras, nebuvo užtikrinta ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, atitinkamai trūko 0,539 kv.m., todėl teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto, dėl perpildytų kamerų, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pripažinus, kad kamerų tipo patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintos Taisyklių 111.2 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimo, buvo netinkama temperatūra.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Minėtos Higienos normos 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento ši higienos norma nereglamentuoja. Higienos normos 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Atsakovo atstovas nurodo, kad 1-ojo sektoriaus patalpos vėdinamos per atidaromus langus, patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, taip pat, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, o esant nuteistųjų prašymui, išduodami šildytuvai ar ventiliatoriai. Teismas vertina, jog byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas negalėjo atsidaryti lango, tokiu būdu išvėdindamas kameros patalpas, inter alia (be kita ko) išvengiant patalpoje drėgmės, pelėsių ir grybelio atsiradimo, taip pat nėra duomenų, jog jis kreipėsi į administraciją su prašymu išduoti ventiliatorių ar šildytuvą ir administracija atsisakė. Teismas pabrėžia, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose 1-ajame sektoriuje, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, taip pat byloje nepateikta jokių paaiškinimų, kaip pareiškėjas apskaičiavo oro judėjimo greitį, kaip nustatė patalpose buvusią temperatūrą, apšvietimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl vėdinimo, netinkamos temperatūros, apšvietimo atsakovui neteikė, nei atsakovės atstovui nei teismui nenurodė, kokias pasekmes ir kada jam sukėlė jo subjektyviu vertinimu padaryti pažeidimai. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo sukeltos atitinkamos pasekmės – sveikatos pablogėjimas (galvos skausmai, pablogėjęs regėjimas) dėl blogo apšvietimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, bendroje virtuvėje, sanitariniuose mazguose buvo pilna tarakonų, blakių, pelių.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovės atstovas į bylą pateikė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ (b.l. 25-26a), 2018 m. spalio 25 d. atliktų darbų aktą (b.l. 14a). Duomenų, jog nebuvo laikomasi sutartinių įsipareigojimų ir kenkėjų naikinimo darbai buvo neatliekami, byloje nėra. Pareiškėjas pats pripažįsta, jog minėti darbai buvo atliekami, tačiau nurodo, jog neefektyviai. Teismas pažymi, jog šios pretenzijos yra nukreiptos būtent darbus atliekančiai bendrovei, o ne atsakovės atstovui, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl gyvenamųjų patalpų netinkamos būklės, nurodydamas, jog lubos, sienos buvo neremontuotos, dažai atsilupę, padengtos pelėsiu.
Analizuojant šiuos pareiškėjo teiginius, teismas pakartoja, jog reiškiant reikalavimą atlyginti žalą, būtina argumentuoti kokios teisinės pasekmės kilo dėl neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė, kokios pasekmės jam kilo dėl galimai neremontuotų patalpų, sienų, pasidengusių pelėsiu. Šiame kontekste teismas pažymi, jog pagal Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b.l. 17), būtent nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą gyvenamosiose patalpose, sanitarinių mazgų plovimą, todėl pretenzijos dėl nešvaros, pelėsių atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstos.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai organizuojamo pasivaikščiojimo laiko paskirstymo.
Iš skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas pripažįsta, jog jo teisė į pasivaikščiojimus nebuvo pažeista, tačiau teigia, jog šis laikas yra skiriamas ir kitoms veikloms (telefoniniams pokalbiams, skalbimui, apsipirkimui, sportui, pasinaudojimu dušu). Iš į bylą pateiktų 6 ir 7 būrio nuteistųjų dienotvarkių (b.l. 21, 21 a) matyti, jog socialinei reabilitacijai ir laisvalaikiui skiriamas laikas yra: 6 būryje: nuo 8.30 val. iki 12.55 val., nuo 13.20 iki 18.45 val., nuo 18.55 val. iki 20.50 val. ir nuo 21.20 val. iki 22.00 val. (laisvalaikis), o 7 būryje nuo 8.30 val. iki 13.20 val., 13.35 val. iki 18.55 val., nuo 19.05 val. iki 20.50 val. nuo 21.20 val. iki 22.00 val. (laisvalaikis). Laikas apsipirkti parduotuvėje nurodytas atskirai (6 būriui kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį – nuo 14.00 val. iki 15.30 val., 7 būriui – antradienį ir penktadienį – nuo 13.30 val. iki 12.00 val. Nurodyta, jog nuteistieji sporto salėse lankosi pagal atskirus grafikus, dušuose taip pat maudosi pagal atskirus grafikus. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendžia, jog atsakovė negali būti atsakinga už netinkamą paties nuteistojo laiko paskirstymą. Akivaizdu, kad pateiktas laisvalaikio laikas yra pakankamas užtikrinti poreikį pasivaikščioti, pats pareiškėjas yra atsakingas už tinkamą jo organizavimą, o pataisos įstaiga privalo tik sudaryti sąlygas tiems poreikiams tenkinti (pareiškėjas neneigia, jog gali sportuoti, nusiprausti dušu, apsipirkti parduotuvėje, išsiskalbti, pasivaikščioti). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas skundėsi pataisos įstaigos administracijai, kad per laisvalaikiu skirtą laiką jis nespėja atlikti tam tikrų darbų, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl parduotuvėje esančių eilių, nuteistieji neapsiperka, dėl eilių prie skalbimo mašinų – negali išsiskalbti rūbu. Dėl šių priežasčių pretenzijos atsakovei šioje dalyje atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skundą grindžia aplinkybe, jog nebuvo užtikrintos socialinės reabilitacijos programos.
Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjui atvykus į pataisos įstaigą, buvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, pradėta vykdyti Nuteistojo adaptacijos programa, Nuteistojo pataisos programa, vėliau – Integracijos į visuomenę programa. Taip pat nurodyta, jog yra organizuojamos pozityvaus užimtumo priemonės : konkursai, koncertai, viktorinos, varžytuvės, taip pat sudaryta galimybė pasinaudoti psichologų ir psichiatrų pagalbą. Pareiškėjas skunde nenurodo, jog jis kreipėsi dėl atitinkamos užimtumo priemonės ar socialinės reabilitacijos programos netinkamo vykdymo, negalėjimo pasinaudoti, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti minėtomis priemonėmis, todėl šie skundo argumentai, kaip deklaratyvūs, atmetami.
Skundas motyvuojamas ir netinkamu pareigos užtikrinti nuteistųjų maitinimą įgyvendinimu. Pareiškėjas skunde nurodo, jog dažnai jam trūkdavo maisto, maistas buvo nekaloringas, nekokybiškas. Atsakovės atstovas nurodo, jog nuteistajam buvo paskirtas maitinimas pagal dirbančiųjų valgiaraštį, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. V-447. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kai kaip minėta, reiškiant reikalavimą priteisti neturtinę žalą, turi būti nurodytos neteisėtų veiksmų sukeliamos teisinės pasekmės. Šioje apimtyje pareiškėjas deklaratyviai išvardijo, kad maistas buvo nekokybiškas, nekaloringas, tačiau kokias pasekmės jam kilo dėl to nenurodė. Duomenų, kad kreipėsi į administraciją, jog pritrūko maisto ir liko nepavalgęs, o administracija nesiėmė priemonių problemą išspręsti, byloje nėra. Todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl nustatyto pažeidimo – minimalaus ploto neužtikrinimo (6 paras), pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei Pravieniškių PN būtų vykdę teisės aktų reikalavimus.
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, į pažeidimo trukmę (6 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, nesant nustatytų kitų pažeidimų, sprendžia, jog atsakovės atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus), o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Objektyvių duomenų, jog pareiškėjui buvo sukelti skunde nurodyti sveikatos sutrikimai, nėra pateikta.
Kadangi byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais.
Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 10 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 30 Eur, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo V.T. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V.T. priteisti 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėja Eglė Kiaurakytė