Baudžiamoji byla  Nr. 1A-34/2009

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2;

                                                        1.2.3.2.6;1.2.3.2.7;1.2.3.2.8; 2.4.6.3.2

LIETUVOS Apeliacinis teismas

                    N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),

teisėjų: Viktoro Kažio, Kęstučio Jucio,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjams advokatams Ričardui Girdziušui, Evaldui Liutkevičiui,

nuteistojo E. B. atstovui pagal įstatymą V. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir nuteistojo D. S. gynėjo advokato Edvaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

- E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus, pritaikius BK 90 straipsnio 5 dalį, laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

- D. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus laisvės atėmimu 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų E. B. ir D. S. gynėjų apeliacinius skundus,

n u s t a t ė:

E. B. ir D. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. lapkričio 11 d., apie 0.30 val., namo Nr. 103, esančio (duomenys neskelbtini), 1 laiptinės trečiojo aukšto aikštelėje, E. B. apipylus miegantį Joną T. Ž. benzinu, o D. S. padegus jį degtukais, padarant T. Ž. terminį II B- III laipsnio galvos, kaklo, krūtinės, pilvo, abiejų rankų ir kojų nudegimą, apimantį 65 procentus kūno paviršiaus, kas komplikavosi nudegiminiu šoku, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, tuo sukeliant nukentėjusiajam dideles fizines kančias ir nuo ko nukentėjusysis 2007 m. lapkričio 12 d., 12.22 val. mirė, taip tyčia iš chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės Joną T. Ž.

Nuteistojo E. B. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto manymu, teismas nebuvo visiškai objektyvus vertindamas byloje esančius faktinius duomenis, todėl teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Apeliantas mano, kad teismo išvados dėl E. B. veikoje nustatytų jo veiką kvalifikuojančių požymių nėra pakankamai pagrįstos bylos medžiaga.

Apeliantas abejoja teismo išvada, kad T. Ž. buvo bejėgiškoje būklėje ir mano, kad tokia teismo išvada nevisiškai atitinka teismų praktiką.

Pagal teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Tačiau, apelianto manymu, ne bet koks apsvaigimas ar miegas gali byloti apie žmogaus bejėgiškumą. Nors byloje nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio dieną buvo neblaivus ir miegojo, tačiau jo gyvenimo būdas, apelianto manymu, leidžia galvoti, jog jis buvo įpratęs, kad su juo elgiamasi nepagarbiai, ir buvo su tuo susitaikęs. Aplinkybė, jog nukentėjusysis nereagavo į nuteistųjų bandymus uždegti ant jo popieriaus skiautes, neliudija, kad jis nesuprato su juo daromų veiksmų pobūdžio ar negalėjo pasipriešinti. Apeliantas mano, jog nukentėjusysis stengėsi nekreipti dėmesio į tai, ką daro jaunuoliai, neprovokuoti jų, vildamasis, kad anksčiau ar vėliau bus paliktas ramybėje. Tokį manymą, apelianto teigimu, patvirtina faktas, kad po nepavykusio bandymo uždegti popierius nukentėjusysis kuriam laikui buvo paliktas laiptinėje. Apeliantas taip pat mano, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima tvirtinti, kad E. B. suprato nukentėjusiojo būklės bejėgiškumą ir norėjo ja pasinaudodamas jį nužudyti.

Apelianto manymu, nepagrįsta yra ir teismo išvada, jog nukentėjusysis buvo nužudytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kai kaltininkas, siekdamas nužudyti asmenį, panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, o pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės, ir pan. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus. Byloje nustatyta, jog asmuo nužudytas jį padegant, toks nužudymo būdas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą pavyzdinį sąrašą veikų, kurias nustačius galima manyti, kad žmogus nužudytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Tačiau, apelianto manymu, ne bet koks padegimas gali būti laikomas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos veikos požymiu. Šiuo atveju buvo padegta ne laiptinė, kurioje gulėjo T. Ž., bet pats nukentėjusysis, buvęs laiptinėje, kurioje nebuvo degių medžiagų. T. Ž. gulėjo ne prie kurių nors durų, bet laiptinės aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukštų. Dėl T. Ž. padegimo nenukentėjo nė vienas kitas žmogus, nė vienam kitam žmogui net nekilo jokia grėsmė. Be to, be objektyviųjų požymių turėjo būti nustatyta, jog kaltininkas suvokė, kad jo pasirinktas nužudymo būdas kelia pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei. Byloje esantys faktiniai duomenys neleidžia daryti išvados, jog kaltininkas ne tik suprato, kad žmogaus, esančio aikštelėje tarp aukštų, padegimas gali kelti realią grėsmę kitų žmonių gyvybei, bet ir norėjo taip elgtis. Dėl to, apelianto manymu, ši kvalifikuojanti aplinkybė E. B. inkriminuota nepagrįstai.

Apeliantas nesutinka ir su teismo nustatyta tyčios forma, mano, kad teismo išvada, kad T. Ž. buvo nužudytas tiesiogine tyčia, neatitinka faktinių aplinkybių ir teismas, kvalifikuodamas E. B. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apelianto teigimu, niekas nužudyti T. Ž. nenorėjo. Nuosprendyje aprašytais veiksmais buvo siekiama pasityčioti iš benamio, buvo norima, jog jis dingtų iš laiptinės. Aplinkybė, kad užsiliepsnojusį T. Ž. buvo bandoma gesinti, rodo, jog nebuvo noro, kad jis mirtų. Apelianto manymu, E. B. veikoje yra nusikalstamo pasitikėjimo požymiai, nes kaltininkas numatė, jog jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti.

Apelianto manymu, byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog E. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

E. B. kaltė grindžiama vien tik kito nuteistojo parodymais, nes visi kiti nuosprendyje išvardyti įrodymų šaltiniai patvirtina tik nusikaltimo faktą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių D. S. turėtų priežastį apkalbėti E. B., tačiau ši teismo išvada iš esmės paremta tik spėjimu. Teismas patikėjo D. S. versija, tačiau kitų tiesioginių įrodymų, kaltinančių E. B. nebuvo. Priešingai, sugretinus liudytojos V. S. parodymus su D. S. teiginiais bei E. B. aiškinimu apie įvykio aplinkybes, galima padaryti išvadą, kad iš tikrųjų tuo metu, kai D. S. padegė T. Ž., E. B. šalia nebuvo.

Apeliantas neneigia fakto, kad E. B. kartu su D. S. degalinėje pirko benziną, kad turėjo minčių kažkiek benzino užpilti ant T. Ž. ir padegti, tačiau nėra jokių įrodymų, jog jie planavo nužudyti ar sunkiai sužaloti nukentėjusįjį nuosprendyje aprašytais būdais. Savo veiksmais nuteistieji tik ketino netinkamomis priemonėmis išvaryti benamį iš laiptinės. Todėl, apelianto manymu, E. B. dalyvavo rengiantis padaryti nusikalstamą veiką, tačiau tie veiksmai, kurie nustatyti nenuginčijamai, neduoda pagrindo traukti jį baudžiamojon atsakomybėn, nes pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, rengimasis padaryti kitokius nusikaltimus baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.

Be to, apelianto manymu, teismas, skirdamas nepilnamečiui nuteistajam E. B. maksimalią baudžiamajame įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę, buvo šališkas. Mano, kad laisvės atėmimas 10 metų yra aiškiai per griežta bausmė pirmą kartą teisiamam nepilnamečiui, kaltintam padarius nusikalstamą veiką kartu su suaugusiuoju. Teismas, skirdamas bausmę, be pagrindo nesilaikė medianos principo, tuo pažeidė BK 61 straipsnio bei 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Nepilnamečio E. B. gyvenimo bei auklėjimo sąlygos nebuvo jam itin palankios. E. B. tėvai išsituokę. Jis nuo pirmos klasės augo be motinos, kuri išvykusi į užsienį ir jo auklėjime praktiškai nedalyvavo. Nepilnametis gyveno tik su tėvu, kurio įtaka jam nebuvo pakankama. Šios aplinkybės, apelianto manymu, nulėmė netinkamą jo elgesį, prastą mokymąsi. Apeliantas pažymi, kad byloje tirtuose įvykiuose E. B. dalyvavo tuo metu, kai jam buvo tik šiek tiek daugiau nei penkiolika metų, kad kartu su juo buvo nors ir jaunas, bet suaugęs žmogus. Apygardos teismas padarė išvadą, jog E. B. vaidmuo 2007-11-11 įvykiuose nebuvo antraeilis, bet tuo pačiu teismas nenustatė, kad E. B. veikė kaip organizatorius. Teismas nenustatė E. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė tik vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Apelianto manymu, parenkant bausmės dydį nepilnamečiui pagrindinį vaidmenį turėtų vaidinti būtent nuteistojo amžius.

Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: D. S. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį ir paskirti jam bausmę, numatytą šių BK straipsnių sankcijų ribose, tačiau mažesnę nei skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Apelianto manymu, teismas D. S. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikavo jo veiką ir paskyrė netinkamą bausmę.

Apeliantas mano, jog nepagrįsta teismo išvada dėl D. S. kaltės formos, t. y., kad jis veikė tiesiogine tyčia, todėl D. S. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus.

Apeliantas nurodo, jog pagal objektyviai nustatytus D. S. veiksmus, jokie byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad D. S. veikė tiesiogine tyčia. Nepaneigti D. S. parodymai, kad prietemoje jis nematęs, kiek benzino yra užpilta, ir manęs, kad tik nedidelis kiekis, dėl ko tikėjęsis tik išgąsdinti nukentėjusįjį ir sukelti jam skausmą, tikslu, kad šis pasišalintų iš laiptinės. Nepaneigti ir D. S. parodymai, kad plykstelėjus jam netikėtai didelei liepsnai, jis pradžioje nepasišalino iš įvykio vietos, o nesėkmingai bandė nukentėjusįjį gesinti. Tai patvirtina ir D. S. nustatytas veido odos nudegimas.

Taip pat apelianto manymu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad D. S. būtų veikęs netiesiogine tyčia.

D. S. parodė, kad įvykio eiga po to, kai jis numetė degantį degtuką ant nukentėjusiojo, jam buvo netikėta ir neplanuota, o atsiradusiems padariniams jis ne tik kad neleido sąmoningai kilti, tačiau aktyviai bandė jų išvengti, tačiau nesėkmingai. Šie nuteistojo parodymai nepaneigti jokiais objektyviais duomenimis, o teismo išvada, kad D. S. situaciją turėjo suprati būtent taip kaip ji įvertinta nuosprendyje yra niekuo nepagrįsta teismo prielaida.

Apeliantas mano, kad D. S. veika turėjo būti kvalifikuota kaip gyvybės atėmimas dėl neatsargumo, šiuo atveju dėl nusikalstamo pasitikėjimo.

S. S. pasitikėjimu lengvabūdiškai išvengti padarinių, apelianto manymu, laikytinas D. S. manymas, kad benzino kiekis užpiltas ant nukentėjusiojo turėjo sukleti tik nedidelę liepsną, skausmą ir išgąstį, ko jis ir siekė. Apeliantas neneigia, kad D. S., būdamas pilnametis, mokęsis mokykloje ir turintis šiokią tokią gyvenimo patirtį negalėjo nesuprasti, kad dėl jo veiksmų žmogus gali apdegti, t. y. kad gali būti sutrikdyta jo sveikata, tačiau esant šioms aplinkybėms, jo veika  turėtų būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį.

Taip pat apeliantas mano, kad nuteistajam yra paskirta neteisinga, per griežta, bausmė.

Nurodo, jog nuosprendyje liko nepaminėta ir neįvertinta aplinkybė, kad būtent D. S. duoti parodymai padėjo nustatyti tiesą byloje ir užbaigti ikiteisminį tyrimą per palyginti trumpą tokioms byloms laiką. D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tik jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, apeliantas mano, kad lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo pripažintas ir nuteistojo bandymas išvengti sunkesnių savo veikos padarinių (BK 59 straipsnio l dalies l punktas) bei jo indėlis nustatant tiesą ir nesavanaudiška pagalba ikiteisminiam tyrimui (BK 59 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistųjų E. B. ir D. S. gynėjai prašė patenkinti jų apeliacinius skundus. Nuteistojo E. B. atstovas pagal įstatymą V. B. prašė tenkinti nuteistojo E. B. gynėjo apeliacinį skundą.

Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. B. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo E. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mano, kad teismas  nebuvo visiškai objektyvus vertindamas byloje esančius faktinius duomenis, todėl teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Prašo skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria E. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegija pažymi, kad pats apeliacinio skundo turinys nėra visiškai nuoseklus. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas skundo pradžioje nesutinka su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu; toliau skunde nurodo, jog teismas neteisingai nustatė E. B. tyčios turinį ir netinkamai jam taikė baudžiamąjį įstatymą, o skundo pabaigoje jau teigia, kad byloje iš viso nėra neginčijamų įrodymų, jog E. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tokie apelianto skundo teiginiai yra ne tik skirtingi, bet ir prieštaringi.

              Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, pripažindamas E. B. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus, rėmėsi ikiteisminio tyrimo įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad E. B. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, teigia, kad E. B. kaltė grindžiama vien tik kito nuteistojo parodymais. Kolegijos nuomone, tokie apelianto skundo teiginiai nepagrįsti.

Teismo išvada dėl E. B. kaltės tyčia iš chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, itin žiauriai nužudžius bejėgiškos būklės T. Ž. padaryta remiantis ne tik nuteistojo D. S. parodymais, bet ir specialistų išvadomis, liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. S. parodymus vertino kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįsti jais rėmėsi įrodinėjant nuteistojo E. B. kaltę dėl T. Ž. nužudymo.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. B. neigia apipylęs T. Ž. benzinu, po ko D. S. jį padegė. Teismas, vertindamas tokius nuteistojo E. B. parodymus, rėmėsi nuteistojo D. S. parodymais ir nuosprendyje išdėstė tokio sprendimo motyvus. Teismas nurodė, kad visa įvykių eiga, kuri nustatyta ne tik nuteistųjų, bet ir liudytojų V. S. ir V. P. parodymais bei specialistų išvadomis rodo, kad abu nuteistieji visą laiką, kai bandė padegti T. Ž., veikė bendrai ir turėjo vieningą tikslą. Iš pradžių nuteistieji bandė uždegti popierius, pakištus po T. Ž. striuke. Atliekant šį veiksmą, D. S. suplėšė ir pakišo popierius, o E. B. pakišo degantį degtuką. Nors E. B. konkrečiai nenurodė atlikęs šį veiksmą, degęs popierių degtuku, tačiau jis neneigė, kad uždegti benamį sugalvojo jie abu ir abu ėmėsi veiksmų tam planui įvykdyti. Nepavykus T. Ž. padegti iš pirmo bandymo, nes pastarajam pasimuisčius, popierius užgeso, jie savo sumanymo uždegti laiptinėje miegantį benamį neatsisakė. Priešingai, jie abu pasirūpino buteliu, į kurį degalinėje galėtų įsipilti benzino, abu ėjo į degalinę pirkti benzino ir jį nusipirkę parsinešė. Tai patvirtina specialisto išvada, kuria nustatyta, kad ant pateiktos tirti E. B. striukės yra šviesios naftos produkto – benzino pėdsakų (t. 1, b. l. 48-47). Nuteistasis D. S. parodė, kad benziną ant T. Ž. supylė E. B., o jis uždegė degtuką ir jį užmetė ant benamio. Nukentėjusiajam užsidegus, E. B. iš karto nubėgo į viršų, o jis dar bandė gesinti, bet liepsnai išsiplieskus, jis taip pat nubėgo pas Viktoriją (Spudytę) į butą (t. 4, b. l. 29-31). Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių D. S. galėtų apkalbėti E. B. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Specialisto išvada nustatyta, kad T. Ž. mirties priežastimi buvo terminis II B-III laipsnio galvos, kaklo, krūtinės, pilvo, abiejų rankų ir kojų nudegimas, apimantis 65 procentus kūno paviršiaus. Tai komplikavosi nudegiminiu šoku, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, poliorganiniu nepakankamumu. Nudegiminės žaizdos kūne padarytos aukštos temperatūros poveikyje ir galėjo gautis užsidegus nukentėjusiojo rūbams (t. 1, b. l. 18-23).

Šie bylos duomenys visiškai patvirtina, kad nuteistųjų veiksmai ir nukentėjusiojo mirtis buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Apeliantas savo skunde mini liudytojos V. S. parodymus, kurie, anot apelianto, paneigia E. B. dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Asmenų parodymai įrodymais pripažįstami, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie jokiais atvejais neturi įrodomosios galios priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr.2K-554/2006). Kita vertus, kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu (kasacinės nutartys Nr.2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008).

Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja V. S. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, jos parodymai buvo tik perskaityti (t. 4, b. l. 67). Ji nebuvo apklausta ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Todėl teismas nuosprendyje remtis liudytojos parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu negalėjo ir jais pagrįstai nesirėmė. Beje, aplinkybė, kad į butą pas V. S. pirmas atėjo E. B., o tik paskui D. S., yra įrodyta pačių nuteistųjų parodymais. Tačiau ši aplinkybė rodo tik įvykių eigą, o ne tai, kaip skunde mano gynėjas, kad E. B. nedalyvavo padegant nukentėjusįjį.

Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apelianto skundo teiginį, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog E. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nors apeliantas iš pradžių teigė, kad byloje nėra įrodymų, kad E. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, toliau skunde teigia, kad nuteistieji nužudyti T. Ž. nenorėjo, jie tik norėjo pasityčioti iš benamio. Aplinkybė, kad nukentėjusįjį buvo bandoma gesinti, apelianto manymu, rodo, jog kaltininkai nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau kadangi mirtie įvyko, gynėjas įžvelgia kaltininkų veiksmuose nusikalstamo pasitikėjimo požymius: kaltininkas numatė, jog jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tokie apelianto teiginiai neatitinka byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 26 punkte išaiškinta, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu, kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai.

Tokių aplinkybių teismas nenustatė. Nors apeliantas ir teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau prašymo perkvalifikuoti jo ginamojo nuteistojo E. B. veiką, skunde nepareiškė.

Apygardos teismas nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją pusę rėmėsi objektyviais veikos duomenimis, rodančiais, jog įvykio pradžioje nuteistieji bandė uždegti T. Ž. panaudodami popierių, nepavykus šiam bandymui, jie abu ėmėsi tikslingų veiksmų, kad sumanymas būtų įgyvendintas. Nuteistųjų pasirinktas būdas – žmogaus apipylimas benzinu ir jo padegimas – rodo, kad nuteistieji suprato, kad nuo to T. Ž. gali mirtinai apdegti, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį ir numatė pavojingas pasekmes. Vadinasi jų veikos subjektyviojoje dalyje yra tyčios elementas. Tai pagrįstai pripažino apygardos teismas.

Taip pat teismas pagrįstai nustatė nuteistųjų tyčioje siekimą atimti nukentėjusiajam gyvybę. Nors apeliantas teigia, jog nuteistieji neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, tačiau šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo nuteistųjų nusikalstamos veikos tyčios turinį, ir vertinti kitaip nuteistųjų tyčios kryptingumo apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus neabejotinai suvokia, kad toks būdas kaip žmogaus apipylimas benzinu ir jo padegimas gali sukelti pavojų šio žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas asmuo numato, kad toks veiksmas gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, kartu sukelti ir pavojų gyvybei, dėl kurio pastarasis gali mirti. Taigi kaltininkui, darančiam tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato, kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Todėl apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji nužudė T. Ž. veikdami tiesiogine tyčia.

Apeliantas neginčija E. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal  BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 7 punktus.

Apeliantas abejoja teismo išvada, kad T. Ž. buvo bejėgiškoje būklėje, mano, kad tokia teismo išvada nevisiškai atitinka teismų praktiką. Apelianto manymu, pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima tvirtinti, kad E. B. suprato nukentėjusiojo būklės bejėgiškumą ir norėjo ja pasinaudodamas jį nužudyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr.46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 13 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tuo metu, kai E. B. apipylė T. Ž. benzinu, o D. S. jį padegė, T. Ž. miegojo. Šią aplinkybę patvirtino abu nuteistieji. Todėl teigti, kad E. B. nesuprato nukentėjusiojo būklės bejėgiškumo, nėra pagrindo.

Apeliantas skunde nurodo, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis nereagavo į nuteistųjų bandymus uždegti ant jo popieriaus skiautes, nereiškia, kad jis nesuprato su juo daromų veiksmų pobūdžio ar negalėjo pasipriešinti, bei tvirtina, kad ne kiekvienas apsvaigimas nuo alkoholio ir miegojimas gali būti prilyginamas bejėgiškai būklei. Šiuos savo teiginius apeliantas grindžia pamastymu, neva nukentėjusysis  suprato su juo atliekamus veiksmus, bet nekreipė dėmesio ir tikėjosi, jog jaunuoliai paliks jį ramybėje. Tokie apelianto prielaidų pobūdžio teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti jokiais įrodymais.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), kai, siekdamas nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali. Pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės, ir pan. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus. Pagal šį punktą nužudymas kvalifikuojamas tik tada, kai kaltininkas suvokė, jog jo pasirinktas nužudymo būdas kelia pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nužudymas uždegant žmogų, gulintį gyvenamojo namo laiptinėje, apipylus jį degiu skysčiu - benzinu, laikytinas nužudymu pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, liepsnojantis gyvenamojo daugiabučio namo laiptinėje žmogus be abejonės yra galimo gaisro laiptinėje židinys. Degančio žmogaus elgesys neprognozuojamas, nuo degančio žmogaus gali užsidegti kiti degūs daiktai, negesinamas gaisras gali sukelti laiptinės gyventojų apsinuodijimą smalkėmis. Šioje byloje pagrįstai nustatyta, kad toks pavojus kitų žmonių gyvybei buvo realus. Kaip matyti iš bylos medžiagos anksčiau minėtos pasekmės neatsirado, nes nukentėjusysis buvo laiku pastebėtas laiptinės kaimynų ir laiku užgesintas (t. 1, b. l. 13).

Bylos duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji suprato, kad T. Ž. miega, todėl nesipriešins, pasirinko itin skausmingą, tačiau garantuotą nužudymo būdą padegant, o žmogų padegė gyvenamojo namo laiptinėje, sudarydami realaus pavojaus kitų žmonių gyvybei sąlygas. Todėl nuteistųjų tyčia  apėmė ir nužudymo būdą.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams, nuteistojo E. B. kaltė tyčia itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl chuliganiškų paskatų nužudžius bejėgiškos būklės žmogų įrodyta ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus.

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad E. B. padarė baigtą nusikaltimą, ir kad jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus, nėra pagrindo svarstyti apeliacinio skundo argumentų dėl rengimosi padaryti nusikaltimą.

Apeliantas taip pat nesutinka su nuteistajam E. B. paskirta bausme, mano, kad skirdamas bausmę teismas buvo šališkas ir ją paskyrė per griežtą. Su šiuo apelianto skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas nuteistajam E. B. bausmę vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalto būdamas nepilnametis ir skirdamas jam bausmę vadovavosi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, numatytais BK 91 straipsnyje.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į E. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Nuteistasis padarė tyčinį, labai sunkų nusikaltimą. Šio nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta tiesiogine tyčia. Nuteistojo padarytas nužudymas kvalifikuotas esant net keturiems šį nusikaltimą kvalifikuojantiems požymiams – ypatingam žiaurumui, kitų žmonių gyvybei pavojingam būdui, chuliganiškoms paskatoms ir bejėgiškai nukentėjusiojo būklei. Atsižvelgta ir į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta ir pripažinta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tačiau baudžiamasis įstatymas reikalauja, kad teismas skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgtų ir į visas BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad vadovaujasi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, tačiau į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes neatsižvelgė nepakankamai. Viena iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirčių yra tai, kad atsakomybė turi atitikti nepilnamečių amžių ir socialinę brandą. Šiuo atveju nors teismas ir išvardino aplinkybes, kad nuteistasis padarė nusikaltimą būdamas tik 15 metų amžiaus, kad augo nepalankiomis auklėjimo sąlygomis(nuo pirmos klasės auga be motinos, gyvenančios užsienyje,  priežiūros, tėvo įtaka jam nebuvo pakankama) tačiau parinkdamas konkretų bausmės dydį, į tai pakankamai neatsižvelgė ir nenurodė jų įtakos nustatant bausmės dydį.

              Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pagal BK 90 straipsnio 5 dalies nuostatas nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų, o pagal BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas- laisvės atėmimo bausmės minimumą nepilnamečiui sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Taigi, nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmė už padarytą kvalifikuotą nužudymą galima nuo 4 iki 10 metų.

Pirmosios instancijos teismas E. B. V. B. už kvalifikuotą nužudymą paskyrė maksimalią nepilnamečiui numatytą bausmę laisvės atėmimą 10 metų. Kolegija mano, kad tokia laisvės atėmimo bausmė pirmą kartą teisiamam ir nusikaltusiam būnat 15 metų nepilnamečiui, ir kuris augo nepalankiomis auklėjimo ir gyvenimo sąlygomis, yra per griežta. Todėl atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, nuteistajam E. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė švelnintina.

Tačiau kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad skirdamas maksimalią nepilnamečiui įstatymo numatytą laisvės atėmimo bausmę, teismas buvo šališkas. Toks gynėjo teiginys iš esmės yra ydingas. Bausmės griežtumas nesietinas su teismo šališkumu. Teismas  šališku pripažįstamas nustačius BPK 58 straipsnyje  nurodytus pagrindus. Tokių pagrindų apeliantas nenurodė, jų ir nenustatyta.

Dėl nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti: D. S. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį ir paskirti jam bausmę, numatytą šių BK straipsnių sankcijų ribose, tačiau mažesnę nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė. Abu apelianto prašymai atmestini.

Nuteistojo D. S. gynėjas, taip pat kaip ir nuteistojo E. B. gynėjas, ginčija teismo išvadas dėl  nuteistojo D. S. kaltės formos, ir mano, kad D. S. veikoje yra neatsargi kaltė, todėl jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus.

Dėl nuteistųjų D. S. ir E. B. kaltės turinio ir formos apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, aptardamas apelianto nuteistojo E. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, todėl dėl tų pačių skundo argumentų dar kartą nepasisako.

Be to, kad apeliantas nesutinka su nuteistojo D. S. nusikalstamų veiksmų įvertinimu, jis taip pat mano, kad nuteistajam D. S. yra paskirta neteisinga, per griežta, bausmė.

              Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam D. S. paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

              Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Nuteistojo padarytas nužudymas kvalifikuotas esant net keturiems šį nusikaltimą kvalifikuojantiems požymiams – ypatingam žiaurumui, kitų žmonių gyvybei pavojingam būdui, chuliganiškoms paskatos ir bejėgiškai žmogaus būklei. Taip pat atsižvelgta ir į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad D. S. labai sunkų nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, aštuoniolikos su puse metų, tačiau jau būdamas pilnametis. Iki nusikaltimo padarymo D. S. dirbo. Jis teigiamai charakterizuojamas Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos charakteristikoje.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, nuteistajam D. S. paskyrė bausmę mažesnę, nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Apeliantas skunde nurodo, jog nuosprendyje liko nepaminėta ir neįvertinta aplinkybė, kad nuteistasis bandė išvengti sunkesnių savo veikos padarinių (BK 59 straipsnio l dalies l punktas) bei jo indėlis nustatant tiesą ir nesavanaudiška pagalba ikiteisminiam tyrimui (BK 59 straipsnio 2 dalis).

              BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.

            Nustatant šią aplinkybę būtina konstatuoti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų, arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų.

              Nagrinėjamoje byloje nėra jokių faktinių duomenų leidžiančių teigti, kad nuteistasis D. S. suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Pats nuteistasis D. S. teisme parodė, kad užsidegus benamiui jis kokią 10 sekundžių buvo šoke, bandė gesinti, bet kai benamis pasivertė liepsna didėjo iki lubų, jis nubėgo pas Viktoriją į butą (t. 4, b. l. 29-31). Nuteistasis pabėgęs iš įvykio vietos jokios pagalbos nekvietė, todėl teigti, kad jis bandė išvengti sunkesnių savo veikos padarinių nėra pagrindo. Todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo indėlį nustatant tiesą ir nesavanaudišką pagalbą ikiteisminiam tyrimui (BK 59 straipsnio 2 dalis).

Šios aplinkybės buvo įvertintos ir pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nuskalstamą veiką ir gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tą pačią aplinkybę pripažinti nuteistojo atsakomybe lengvinančia pagal BK 59 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija mano, kad nuteistajam D. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti:

E. B. paskirtą bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 7, 8 punktus, pritaikius BK 90 straipsnio 5 dalį, sumažinti iki 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Elena Vainienė

Teisėjai                                                                                    Kęstutis Jucys

                                                                                    Viktoras Kažys