Administracinė byla Nr. eI-1033-189/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03992-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1., 55.1.3.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui M. P.,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) / (15/6-1) 1U-94 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau - Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu nurodo, kad jis iš esmės nėra pagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Pareiškėjo teigimu, jis dėl savo sutuoktinės atvyko į Lietuvą, 2015 m. sausio 15 d. įstojo ir studijavo Mykolo Romerio universiteto ir Midlesekso universiteto Verslo ir medijų studijų mokyklos finansų ekonomikos programą anglų kalba bakalauro nuolatinėse valstybės nefinansuojamose studijose, todėl nesupranta kokiu pagrindu ši santuoka gali būti fiktyvi, jei 3 metus asmenys yra kartu, sukūrė socialinius ryšius, šeimą, tačiau negali tinkamai įsitvirtinti iki leidimo laikinai gyventi gavimo.
Viso proceso metu pabrėžiama, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeimyniniai santykiai yra komplikuoti vien todėl, kad sutuoktinės motina nepripažįsta pareiškėjo ir nenori įsileisti jo į šeimą, todėl visais būdais siekia išardyti santuoką, tačiau atsakovas šių aplinkybių nevertino. Vien sutuoktinės motinos teiginių atsakovui pakako konstatuoti fiktyvią santuoką, todėl mano, kad Sprendimas iš esmės yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Pareiškėjo teigimu, minėtas faktines aplinkybes ištyrė ir priėmė sprendimą dėl alternatyvių priemonių sulaikymui paskyrimui Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr.A-478-763/2016, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-4392-822/2016, ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu (Teikimas Nr.KV-885-992/2017).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė naudojasi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) garantuojama judėjimo laisve, bei siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją yra aktualus Europos Sąjungos Komisijos 2009 m. liepos 2 d. Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių, o konkrečiai ta Komunikato dalis, kurioje yra kalbama apie fiktyvios santuokos įvertinimą. Be to, nagrinėjamo ginčo atveju taip pat aktuali LVAT praktika (2012 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1727-12, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) praktika (2010 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, pareiškimo Nr. 34848/07).
Nurodo, kad Sprendime santuoka buvo pripažinta fiktyvia vien iš sutuoktinės motinos nurodytų teiginių, kad sutuoktiniai kartu negyvena. Tačiau sutuoktiniai kartu negyvena, nes J. J. gyvena kartu su jos motina ir pareiškėjas šiuo metu neturi galimybių kartu gyventi su savo sutuoktine dėl santykių su sutuoktinės motina.
Pareiškėjas skunde nesutinka, kad šiuo atveju taip pat egzistuota nelegalios migracijos grėsmė, tačiau tokiai išvadai nebuvo nei teisinio nei faktinio pagrindo, o atsakovas nepateikė jokių motyvų, siekiant pagrįsti nelegalios migracijos grėsmės išvadą. Pareiškėjo veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės išvados, nes pareiškėjas nėra pažeidęs nei vieno Lietuvos įstatymo, taip pat pareiškėjas nepažeidė išvykimo termino, todėl visi nurodyti teismo ir atsakovo motyvai iš esmės nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis nei teisiniais argumentai, taip pat atsakovas neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą Sprendimą. Šią savo poziciją grindžia LVAT praktika (2017 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3433-624/2017; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 - 1810/2010) ir EŽTT praktika (2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Be to, pareiškėjo teigimu, iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad sprendimą įvesti perspėjimą į SIS II sistemą atsakovas priėmė įvertinęs tai, kad užsienietis neišvyko laiku iš Lietuvos, tačiau kaip matyti iš faktinės situacijos, jis negalėjo suprasti ar išvykti ar ne, nes visą laiką jis galėjo laisvai judėti, studijavo, susituokė ir niekas jam šių teisių neapribojo, be to neturi galiojančio dokumento.
Šiuo atveju atsakovo taikomos ultima ratio priemonės Sprendime yra visiškai nemotyvuotos ir priimtos neatsižvelgus į faktinių aplinkybių visetą, todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas. Nėra nurodoma kokiu tikslu užsieniečiui taikomas privalomas išvykimas, taip pat kokie pagrindai suponuoja galimybę jam taikyti uždraudimą atvykti į Lietuvą. Užsienietis jokiais būdais nekelia grėsmės Lietuvos saugumui, taip pat nekelia ir nelegalios migracijos grėsmės, tai patvirtina ir jam taikomos alternatyvios sulaikymo priemonės, nes kitu atveju, jei šis užsienietis keltų grėsmę ar būtų pavojingas, net nebūtų jam leista laisvai judėti Lietuvoje.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neišsamus, neobjektyvus bei nemotyvuotas Viešojo administravimo įstatymo (toliau –ir VAĮ) 8 straipsnio prasme, nes neišsiaiškintos visos faktinės aplinkybės, byloje nėra duomenų, grindžiančių užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, taip pat nėra pagrindo manyti, kad santuoka yra fiktyvi, todėl nėra duomenų, grindžiančių pareiškėjo prašymo neteisėtumą ar sąlygas, kuriomis būtų galima atsisakyti išduoti leidimą.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti (2018 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34–41).
Nurodo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu gautą informaciją, pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos lapuose esančius neatitikimus, taip pat tai, kad jie nuo pat santuokos sudarymo 2015 m. kovo 25 d. niekada negyveno kartu, nėra įsigiję jokių buities bei namų apyvokos daiktų, neveda bendro ūkio, neturi jokių ilgalaikių teisinių ir finansinių įsipareigojimų, bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Atsakovo teigimu, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo nustatytas net ne vienas fiktyvios santuokos veiksnys, numatytas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau - Aprašas), o būtent: susituokus negyvenama kartu (Aprašo 91.1 papunktis); sutuoktiniai netvarko bendro ūkio (Aprašo 91.2 papunktis); sutuoktiniai apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis (Aprašo 91.4 papunktis). Pažymi, kad šie veiksniai buvo nustatyti remiantis ne vien tik pareiškėjo sutuoktinės motinos paaiškinimais, bet paties pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos metu gauta informacija (šiuo atveju pareiškėjo sutuoktinės motinos paaiškinimai tik patvirtino Migracijos departamento įtarimus dėl pareiškėjo sudarytos santuokos fiktyvumo).
Pažymi, kad pareiškėjas santuoką sudarė dar 2015 m. kovo 25 d., tačiau su savo sutuoktine niekada kartu negyveno, o skundo deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjo sutuoktinės motina yra nusiteikusi prieš pareiškėją, Migracijos departamento vertinimu, nėra pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti bei išvadai dėl sudarytos santuokos fiktyvumo paneigti (pareiškėjas nors ir nurodo skunde, kad negali gyventi kartu su savo sutuoktine dėl jos motinos pažiūrų, tačiau niekaip nepaaiškina, kodėl per daugiau nei 2 metus nuo santuokos sudarymo jis nerado kito būsto, kuriame galėtų gyventi kartu su savo sutuoktine). Atsakovo nuomone, nei skunde, nei kartu su skundu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar dokumentų, galinčių paneigti Migracijos departamento išvadas dėl santuokos fiktyvumo.
Nurodo, kad skunde nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai bei LVAT praktika nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, nes nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės yra iš esmės kitokios - nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei kartu su skundu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie bendrus įsipareigojimus, bendrai pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausantį turtą ir pan. Iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi, be to, Migracijos departamentas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą (sprendimas įsiteisėjęs), Migracijos valdyba 2015 m. vasario 13 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (sprendimas įsiteisėjęs, tačiau pareiškėjas jo neįvykdė), Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (sprendimas įsiteisėjęs). Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis galėtų gauti leidimą gyventi kitu (t. y. ne šeimos susijungimo) pagrindu, tokių duomenų nenustatė ir Migracijos departamentas. Be to, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 5 tomas, p. 46), taip pat 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (KOM(2009) pareiškėjo atžvilgiu netaikytini. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė gyvena Lietuvos Respublikoje - atitinkamai taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka.
Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje išvadą dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės patvirtina su pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje susijusių duomenų visuma. Pirmiausia, ginčijamu sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi, t. y. ši santuoka buvo sudaryta ne dėl šeiminių tikslų, o siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis. Antra, pareiškėjui niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, ginčijamu sprendimu siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, neleisti užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiama užkirsti kelią nelegaliai migracijai, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29. Atsakovo nuomone, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis migracijos taisyklėmis (piktnaudžiavo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, nacionalinių vizų išdavimo pagrindais, nevykdė teismų sprendimų), o tai leido daryti išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
Skundžiamame Sprendime yra detaliai nurodytos tiek faktinės šio Sprendimo priėmimo aplinkybės, tiek ir teisinis šio Sprendimo priėmimo pagrindas, todėl nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.
Nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu dar 2015 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas, įpareigojantis jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, kurio pareiškėjas neįvykdė nei šio sprendimo priėmimo metu, nei LVAT atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus šį 2015 m. vasario 13 d. sprendimą galioti. Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko ir po to, kai LVAT atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį (įsiteisėjus Migracijos departamento sprendimui atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį, pareiškėjas neteko teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje). Migracijos departamento vertinimu, skundo teiginiai, kad pareiškėjas nežinojo, jog turi išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra neįtikinami. Pareiškėjas žinojo, kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos, šį sprendimą skundė teismams, taip pat susipažino ir su teismų sprendimais, taigi, turėjo suvokti, kad įsiteisėjus 2015 m. vasario 13 d. sprendimui, pareiškėjas privalo jį įvykdyti.
Priimant Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, buvo atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes - teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei kurios buvo įvertintos nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį, nustatyta nebuvo. Taip pat nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikoma Įstatymo 130 straipsnio 4 dalis.
Be to, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau - Tvarka) 44.2 punkte nurodytų aplinkybių nebuvo nustatyta, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pagrįstai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos.
Įvertinus tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, atsižvelgus į tai, kad jis gali siekti pakartotinai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjo duomenis, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau –Taisyklės) 111 punktu, įvesti į SIS II.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) / (15/6-1) 1U-94 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 16 d. tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete J. J., gim. 1974 m. gegužės 25 d., Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau –leidimas laikinai gyventi) bendra tvarka ir prie jo pridedamus dokumentus (b. l. 43–58).
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio2 dalimi, 136 ir 138 straipsniais, Tvarkos 44.2 papunkčiu, Taisyklių 111 punktu, Aprašo 55.2.4 papunkčiu bei SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalimi, 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) / (15/6-1) 1U-94 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo nusprendė: 1) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; 3) pavesti Migracijos valdybai vykdyti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką; 4) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vieneriems metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (b. l. 10–14, 88–93).
Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu užsienietis:
- atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas;
- turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas;
- turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje;
- Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vielą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu;
- pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą:
- pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardytos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje Įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė. Įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmones viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką
Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nustačius, jog yra pagrindo manyti, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi.
Įstatymo (redakcija galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) 2 straipsnio 6(2) dalyje nustatyta fiktyvios santuokos sąvoka. Fiktyvi santuoka – Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329, (toliau - Aprašas) 91 punktas nustato veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad santuoka yra fiktyvi: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu (91.1 p.); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio (91.2); iki santuokos arba iki registruotos partnerystės sutarties sudarymo asmenys niekada anksčiau nebuvo susitikę (91.3); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis (91.4); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, nekalba abiem suprantama kalba (91.5); santuokai arba registruotos partnerystės sutarčiai sudaryti buvo sumokėti pinigai (išskyrus kraičio forma duotus pinigus, jeigu tuokiasi piliečiai tų šalių, kuriose kraičio davimas yra įprastas dalykas) (91.6); yra įrodymų, kad vienas ar abu sutuoktiniai praeityje buvo sudarę fiktyvių santuokų arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, praeityje buvo sudarę fiktyvių registruotų partnerysčių (91.7); yra kitų požymių, kad vienas ar abu sutuoktiniai yra sudarę fiktyvią santuoką arba vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, yra sudarę fiktyvią registruotą partnerystę (91.8).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2017 m. birželio 21 d. Migracijos valdybai išsiuntė prašymą Nr. (15/4-10) 10K-26305 dėl M. I. K. bei jo sutuoktinės J. J. sudarytos santuokos įvertinimo, t. y. patikrinti, ar sutuoktiniai gyvena kartu, surašyti pažymą apie gyvenamąją vietą, taip pat pateikti apklausos lapus dėl santuokos įvertinimo, pagal galimybes apklausti kaimynus, ar matę pareiškėją kartu su sutuoktine (b. l. 71). 2017 m. lapkričio 9 d. Migracijos departamentas gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 10-S-167569 (1.46-10-27) kartu su šio skyriaus 2017 m. birželio 13 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-24164 bei sutuoktinių apklausos lapais (b. l. 72–84). 2017 m. birželio 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnas atliko sutuoktinių apklausą raštu ir papildomai pabendravo. Nors į klausimus sutuoktiniai atsakinėjo pakankamai vienodai, tačiau J. J. negalėjo logiškai atsakyti, kodėl nekeitė pavardės po santuokos, taip pat išsiaiškinta, kad sutuoktiniai gyvena atskirai, nes J. J. turi du vaikus ir su jais gyventi viename kambaryje, kurį nuomoja pareiškėjas, būtų problematiška, tačiau paaiškinti, kodėl jie negali išsinuomoti didesnį butą, argumentuotai negalėjo (b. l. 73).
Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos lapuose pateiktus atsakymus į klausimus, nustatyta, kad sutuoktiniai nėra įsigiję jokių buities bei namų apyvokos daiktų, neveda bendro ūkio. J. J., atsakydama į klausimą Nr. 3, kiek kartų buvo susitikusi su M. L K., atsakė, kad iki santuokos beveik kasdien bendravome du mėnesius, o tuo tarpu jos sutuoktinis nurodė, jog bendravo vienerius metus ir keletą kartų internetu. Pareiškėjas į klausimą Nr. 4 nenurodė santuokos sudarymo datos, tik įvardijo santuokos sudarymo vietą. Nors pareiškėjo raštas sunkiai įskaitomas, tačiau kyla abejonių, ar pareiškėjas įvardijo tuos pačius vestuvėse dalyvavusius asmenius, nei nurodė jo sutuoktinė. Atsakydama į klausimą Nr. 13, kokį išsilavinimą turi sutuoktinis, J. J. nurodė, jog M. I. K. yra baigęs Mykolo Romerio universiteto finansų ekonomikos studijas, tačiau šio užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi 8.1 eilutėje, kurioje prašoma nurodyti išsilavinimą, baigtas mokymo įstaigas ir įgytą specialybę, ši faktinė aplinkybė nėra minima (b. l. 47), be to, pareiškėjas nurodo, kad įgijęs nekilnojamojo turto finansavimo išsilavinimą. Pažymėtina, kad šios aplinkybės vertintinos, kaip vienos iš svarbiausių vienas kito sutuoktinių gyvenimo faktų (sutuoktinių susipažinimo, bendravimo iki santuokos aplinkybės, sutuoktinio išsilavinimas, paaiškinimai dėl gyvenimo atskirai, nevedamo bendro ūkio ir pan.), tačiau kurių, kaip nustatyta, sutuoktiniai nežinojo (dėl jų pasisakė skirtingai arba atsakė lakoniškai), o tai pagrįstai Migracijos departamentui leido suabejoti dėl sutuoktinių realaus santuokinio gyvenimo, bendrai plėtoti šeimos santykius. Iš apklausos klausimų matyti, kad jie buvo aiškūs ir suprantami, į kuriuos atsakyti sutuoktiniams neturėjo būti sudėtinga. Šiuo atveju tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės apklausa atsakovui abejonių dėl santuokos fiktyvumo neišsklaidė. Pažymėtina, kad nei teismui, nei atsakovui nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas skunde teismui iš esmės daugiau tik deklaratyviai įrodinėja jo santuokos tikrumą, pabrėždamas, kad būtent atsakovas nesurinko duomenų, nemotyvavo sprendimo dėl santuokos fiktyvumo, tačiau siekiant, kad kito sutuoktinio atžvilgiu būtų priimtas teigiamas sprendimas, abu sutuoktiniai turėtų dėti maksimalias pastangas įrodinėjant sudarytos santuokos tikrumą ir įrodinėjimas neturėtų būti vien tik formalus. Iš pareiškėjo apklausos matyti, kad pareiškėjas į pateiktus klausimus atsakė trumpai, lakoniškai, nors turėdamas suvokti, kad Migracijos departamentas siekia išsiaiškinti jo santuokos realumą, galėjo detaliau ir išsamiau atsakyti į užduodamus klausimus, pateikti papildomus argumentus, įrodymus, paneigiančius jo santuokos fiktyvumą. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui papildomų įrodymų, paneigiančių santuokos fiktyvumą, nepateikė. Šiuo atveju pareiškėjui įrodinėjant tik tiek, kad Migracijos departamentas patikrinimą atliko formaliai, neatskleidžiant tikrųjų santuokos niuansų, tokių prieštaravimų nepakanka skundžiamo sprendimo ydingumui įrodyti. Be to, pareiškėjas savo gyvenimą atskirai su sutuoktine argumentuoja tuo, kad J. J. motina priešiškai nusiteisusi pareiškėjo atžvilgiu, tačiau nepaaiškina, kodėl per daugiau nei du metus nuo santuokos sudarymo jis nerado kito būsto, kuriame galėtų gyventi kartu su savo sutuoktine. Be to, nei teismui, nei atsakovui pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių santuokos fiktyvumą. Todėl pareiškėjo argumentai, kad tik dėl sutuoktinės motinos sutuoktiniai negyvena kartu vertintini kritiškai.
Be to, Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 8 d. iš Migracijos valdybos gavo papildomos medžiagos dėl sudarytos santuokos įvertinimo (b. l. 85–87). Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-44590 nurodyta, kad 2017 m. lapkričio 6 d. buvo nuvykta J. J. motinos V. N. gyvenamosios vietos adresu Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Bute esanti V. N. paaiškino, kad minėtu adresu gyvena su J. J. ir jos mažametėmis dukterimis. Apie tai, kad J. J. yra ištekėjusi už M. I. K. V. N. girdėjo pirmą kartą ir buvo labai nustebusi. V. N. nurodė, kad J. J. laisvalaikį leidžia su vaikais ir su vyrais į pasimatymus neina (b. l. 86). V. N. 2017 m. lapkričio 6 d. paaiškinime nurodė, kad jos dukra J. J. ir dar dvi jos anūkės gyvena adresu Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Tamsaus gymio asmens, vardu M. I. K. nepažįsta, tačiau prieš metus šį asmenį buvo atvedusi, kurį jos dukra Jolanta pristatė kaip pažįstamą. Apie tai, kad Jolanta turi vyrą, t. y. susituokusi su juo girdi pirmą kartą. Dėl to, kad jos gyvena kartu, dukrą mato kiekvieną dieną, ji laisvalaikį leidžia namuose, viena, su vaikais. Apie jokias jos vestuves nėra nieko girdėjusi. Nurodė, kad dukra Jolanta vakarais niekada niekur neina (b. l. 87). Pažymėtina, kad J. J. apklausos lape nurodė, kad M. I. K. yra pažįstamas su jos šeima, pabrėždama, kad kartas nuo karto M. I. K. pas juos lankosi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad duomenys, kuriuos pateikė J. J., neatitinka tikrovės.
Įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad atsakovams pagrįstai nustatė, jog yra veiksniai, leidžiantys manyti, kad J. J. ir M. I. K. santuoka yra fiktyvi, nes susituokus sutuoktiniai negyvenama kartu (Aprašo 91.1 papunktis); sutuoktiniai netvarko bendro ūkio (Aprašo 91.2 papunktis); sutuoktiniai apie bendravimą iki santuokos pateikia prieštaringus duomenis (Aprašo 91.4 papunktis). Be to, atlikta J. J. motinos apklausa ir aplinkybės, kad ji nežino dukters santuokos sudarymo fakto patvirtina Migracijos departamento Imigracijos skyriaus įtarimus dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio M. I. K. bei J. J. santuokos tikrojo tikslo. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir J. J. santuoka sudaryta 2015 m. kovo 25 d. (b. l. 57 ), tačiau sutuoktiniai nuo pat santuokos sudarymo niekada negyveno kartu, nėra įsigiję jokių buities bei namų apyvokos daiktų, neveda bendro ūkio, neturi jokių ilgalaikių teisinių ir finansinių įsipareigojimų, apie bendrą gyvenimą kartu nurodo ateityje, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes nei teismui, nei atsakovui priešingas išvadas leidžiantys įrodymai nepateikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad santuoka, sudaryta, tarp pareiškėjo ir J. J., buvo sudaryta ne dėl šeimyninių tikslų, o M. I. K. gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės.
Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių Įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas praktiką pažymėjo, kad Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Be to, LVAT pažymėjęs, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3009-624/2017). Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo ir sąlygų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015). Kaip jau buvo minėta, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo siekio kurti šeiminius santykius su Lietuvos Respublikos piliete J. J., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes jo tikslas - nėra šeiminių ryšių tęstinumas, bet tik įteisinimas savo buvimo Šengeno valstybėse. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad yra rimtas pagrindas, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje išvadą dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės patvirtina su pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje susijusių duomenų visuma. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi, t. y. ši santuoka buvo sudaryta ne dėl šeiminių tikslų, o siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis.
Atsakovo teigimu, pareiškėjui niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7517-331/2015 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui, nustatyta, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas Nyderlandų išduotą Šengeno vizą Nr. 011540766, galiojusią nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2015 m. sausio 17 d. 2015 m. sausio 14 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą dėl nacionalinės D vizos išdavimo. Migracijos departamento 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. (15/5-10) 17U-152 jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinę D vizą. Migracijos valdyba 2015 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 10-SP9-11 įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2015 m. kovo 15 d., savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes jis Lietuvoje buvo pasibaigus vizos galiojimo laikui (2014 m. spalio 20 d. išduota viza galiojo iki 2015 m. sausio 17 d.). Pareiškėjo prašymu nurodytas išvykimo terminas buvo pratęstas dar 14 dienų, tai yra iki 2015 m. kovo 27 d. Pažymėtina, pareiškėjas santuoką sudarė 2015 m. kovo 25 d., t. y. būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir likus 2 dienoms iki įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos termino pabaigos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą LVAT, kuris 2016 m. kovo 1 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartyje nurodė, kad „įvertinusi visų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visumą (pareiškėjo siekį gyventi ir studijuoti konkrečioje valstybėje, kuris remiantis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nebuvo nuoseklus, pareiškėjo elgesį atvykus į Lietuvą, įskaitant ir veiksmų išsidėstymą laike: pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas Nyderlandų išduotą Šengeno vizą, galiojančią iki 2015 m. sausio 17 d., 2015 m. sausio 15 d. Mykolo Romerio universiteto rektorius įsakymu priėmė pareiškėją studijuoti nuo 2015 m. vasario 1 d., tai reiškia, kad turima Šengeno viza nebegaliojo net studijų pradžioje ir kt.), daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytas vizos gavimo tikslas buvo formalus, pareiškėjas tinkamai nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų ir buvo pagrindas abejonėms dėl pareiškėjo numatomo kelionės tikslo bei sąlygų“. Pareiškėjas šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties neįvykdė, nustatytu laiku iš Lietuvos Respublikos neišvyko ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, atsisakė suteikti prieglobstį pareiškėjui. Pareiškėjas apskundė šį Migracijos departamento sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. vasario 9 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-1876-815/2017) skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2017 m. vasario 23 d. pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. gegužės 17 d. galutine ir neskundžiamą nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą paliko nepakeistą (žr. LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3511-822/2017). Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė 2017 m. gegužės 16 d., t. y. likus dienai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo paskelbimo. Iš šių nustatytų aplinkybių daryti išvada, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo suvokti, kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos, šį sprendimą skundė teismams, taip pat susipažino ir su teismų sprendimais, buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų, todėl turėjo suvokti, kad įsiteisėjus 2015 m. vasario 13 d. sprendimui, pareiškėjas privalo jį įvykdyti ir išvykti, todėl pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas nežinojo, jog turi išvykti iš Lietuvos Respublikos, atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus šių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas visais įmanomais būdais siekia įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Nagrinėjamu atveju byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis migracijos taisyklėmis (piktnaudžiavo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, nacionalinių vizų išdavimo pagrindais, nevykdė teismų sprendimų), todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje išvadą dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės patvirtina su pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje susijusių duomenų visuma.
Teismui nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas turi kitų ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad šių aplinkybių nenustatė ir atsakovas.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos Sąjungos Komisijos 2009 m. liepos 2 d. Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių, o konkrečiai ta Komunikato dalis, kurioje yra kalbama apie fiktyvios santuokos įvertinimą, nes pareiškėjas ir jo sutuoktinė naudojasi ES garantuojama judėjimo laisve, bei siekiant visapusiškai ir objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 5 tomas, p. 46), taip pat 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (KOM(2009) pareiškėjo atžvilgiu netaikytini. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė gyvena Lietuvos Respublikoje - atitinkamai taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka.
Dėl pavedimo Migracijos valdybai vykdyti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką
Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 55.2.4 papunktyje nustatyta, kad įstaiga, kuriai pavedama vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo arba sprendimą dėl kitos valstybės sprendimo vykdymo galimumo, atsižvelgiant į užsieniečio buvimo vietą, gali būti teritorinė policijos įstaiga arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiuo metu gyvena Vilniuje, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai pavedė vykdyti jo išsiuntimą Migracijos valdybai.
Dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos
Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 44.2 punkte nustatyta, kad, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje.
Atsižvelgus į tai, kad minėtų aplinkybių nebuvo nustatyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS II - draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vieneriems metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos
Vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 111 punktu, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS II, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys, įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su ne įleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais - draudimu apsigyventi - remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.
Įvertinus tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gali siekti pakartotinai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjo duomenis, vadovaujantis Taisyklių 111 punktu, įvesti į SIS II.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neišsamus, neobjektyvus bei nemotyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, nes neišsiaiškintos visos faktinės aplinkybės, byloje nėra duomenų, grindžiančių užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, fiktyvią santuoką, todėl nėra duomenų, grindžiančių pareiškėjo prašymo neteisėtumą ar sąlygas, kuriomis būtų galima atsisakyti išduoti leidimą. Šiuo aspektu pažymėtina, įvertinus byloje surinktą medžiagą, išanalizavus skundžiamo Sprendimo turinį, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos.
Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka nėra fiktyvi, Departamentas tyrimą atliko nuosekliai ir objektyviai t. y. pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo tikrinami nurodytoje gyvenamojoje vietoje, organizuota abiejų sutuoktinių apklausa. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo Departamento Sprendimą vertinti, kaip priimtą pažeidžiant pagrindines procedūras ar taisykles, atliktą vien tik formaliai, ar paremtą vien tik spėjimais ir įtarimais. Departamento atlikto tyrimo metu priimtos išvados užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) / (15/6-1) 1U-94 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Tomas Blinstrubis
Bronius Januška
Irena Paulauskienė